Tenerifė-La Gomera 2019

      Sveiki.

      Šį kartą dalinuosi įspūdžiais iš kelionės į Tenerifę 😍 
     Kažkada tai atrodė egzotiška ir net brangi kelionė. Galima pasidžiaugti, kad dabar ją aplankyti gana paprasta ir net sąlyginai nebrangu.

    Šiandien mane ši sala labiausiai intrigavo, kaip dar viena vieta iš tų, "kur žmonės renkasi nugyventi senatvę“, ką gali žinoti, reikia patikrinti 😊 
   Kaip ir visuomet, kelionę stengėmės planuoti ne piko sezonu, nes tuomet daug didesnės pasirinkimų galimybės, o oras Tenerifėje, sako, visuomet geras 😎 
     Juo labiau, kad Lietuvoje laukti pavasario būna labai sunku, todėl geriau jį pasitikti pačiam 😊 

    Didžiausias minusas, kad tenka skristi su persėdimu. Planuojam taip, kad išvengti bent jau naktinių skrydžių ir varginančių laukimų tarp persėdimų. 

     Labai norėtume skristi su vaikais, bet mokslo metų eigoje, tai gana sudėtinga 😕 
     Ir dar prie įžangos. Nekartokit mano klaidos, nesuplanuokit kelionės per anksti. Nes tada jau norisi iškart keliauti, o dar tenka laukti, todėl laukimą trumpinant, belieka kasdien žiūrėti orų prognozes, nors jos beveik niekada nesikeičia 😊 Arba dar blogiau, tiesiogiai kas ten vyksta, stebėti per web kameras 😅 
     Kelionė vyko kovo mėn.

   1 diena.

    Skrydis Vilnius-Frankfurt Hahn. Kylam 17 val. Leidžiamės 18.25 val. (1 val. atgal). 86 eur. į abi puses abiems ir su „Priority“. 

    Nakvynę užsakėm per “Booking”, „Econo motel Goelzer“. Toje vietovėje viešbučiai gana brangūs, todėl šio motelio kaina-35 eurai, mums pasirodė priimtina. Juolab, kad jis gana netoli nuo oro uosto, pagal „google maps“, vos 2,3 km. pėsčiomis. Atsiliepimai taip pat geri. Didžiausias minusas, kad registracija galima tik iki 21 val. Dabar mums tai neaktualu, bet jau galvojam ir apie grįžimą, kai lėktuvas leisis vėlai vakare, todėl dar prieš kelionę, grįžimui užsakėm kitą viešbutį, kuris ne tik šiek tiek brangesnis, bet yra ir apie 1-1,5 km. toliau. O ir atsiliepimai ne tokie geri. Bet ką padarysi. Prieš tai dar bandėm elektroniniu paštu paderinti vėlesnės registracijos klausimą su „Econo motel Goelzer“, bet nepavyko, jokio atsakymo negavome. 

    Vokietijoje pastebimai šilčiau, nors tai, žinoma, dar ne Tenerifė. 

   Navigacija iki viešbučio rodo 3,1 km. Suprasčiau, jei tuos 2,3 km. būčiau paėmęs iš viešbučio tinklalapio, jie suinteresuoti nurodyti mažiau, bet „google maps“ neturėtų klaidinti, todėl einant vis bandau „susekti“ trumpesnį kelią (tai bus aktualu grįžtant). Beje, tokių kaip mes-einančių, labai daug, nes artimiausiuose miesteliuose ne tik vien apgyvendinimo įstaigos, bet ir parkingai. Nors mums nebuvo aktualu, bet atrodo jie kainuoja apie 2-3 eurus už dieną. 
    Viešbutis (motelis) iš tiesų geras, labai rami vieta, netoli oro uosto, šalia maisto prekių parduotuvės „Lidl“ ir „Edeka“. Pačiame viešbutyje irgi neįtikėtinai ramu, aplankydavo jausmas, kad mes čia vieninteliai svečiai. Išsimiegojom labai gerai, o tai juk svarbiausia ar ne? 

    Šiek tiek išsiplėčiau apie šią dieną ir viešbutį, nes manau, kad daugeliui aktualūs persėdimo ir nakvynės klausimai Frankfurto Hahn oro uoste 😉 
      Aišku, yra viešbutis ir pačiame oro uoste, bet jo kaina 69 eurai, mums pasirodė per didelė.
  Atvykus į nakvynės vietą tapo aišku, kodėl negavome atsakymo į elektroninį laišką, administratorius kalba tik vokiškai. Anglų-vokiečių kalbos mišiniu išsikalbame, kad lietuviai yra bene didžiausia motelio svečių dalis (patvirtina, kad jį plačiai aprašau ne be reikalo). Administratorius, sužinojęs, kad mes ketiname grįžti vėl per Frankfurtą-Hahną, pats pasiūlo vėl apsistoti pas juos. Sakome, kad atvyksime po 21 val., jis pasižymi rezervaciją, pasako įėjimo į motelį durų kodą ir nurodo, koks bus mūsų kambarys. Raktą nuo kambario jis paliks duryse. Sumokėsime ryte, išsiregistruodami. Puiku, mums net labai tinka, juk ši nakvynės vieta gerokai arčiau, nei mūsų užsakyta, o vėlai vakare tai bus labai svarbu 👍 Belieka atšaukti tą ankščiau užsakytą viešbutį, džiaugiuosi, kad rinkausi tik iš tų, kurių atšaukimas nemokamas. 

    2 diena.

  Skrydis Frankfurt Hahn-Pietų Tenerifė. Kylam 13.40 val. Leidžiamės 17.15 val. (1 val. atgal). 176 eur. į abi puses abiems ir su „Priority“. 

   Automobilį išsinuomojome iš anksto internetu. Pasirinkom bendrovę „PlusCar“. Kiek vėliau teko pastebėti, jie ir „Cicar“ yra populiariausios automobilių nuomos bendrovės saloje. Dar niekada nebuvome to darę, bet šį kartą išbandėme nuomą „su visais draudimais ir be užstato“. Man regis, jie kitaip ir nenuomoja. Užsakėm „VW Polo“, 1,4 ltr. varikliu, 12 dienų, 176 eur. Tiesa, nors ir "su visais draudimais", bet jis nedengia automobilio raktelių praradimo ir padangų.

   Oro uoste ne iš karto susigaudėm kur čia tą automobilį pasiimti, nes nėra jokio ofiso, tiesiog pačioje stovėjimo aikštelėje, ant suoliuko sėdi darbuotojas, kuris sutvarko dokumentus ir pasako kur stovi automobilis. Eilė nemaža, užtrukome apie 1 val. 
   Reikia pripažinti, kad darbuotojas (kaip supratau, rusas) dirba itin sparčiai ir viską surašo labai greitai, bet kadangi žmonių labai daug, tai vistiek užtrunka. Tai minusas. Toks konvejeris, paduodi dokumentus, sumoki, išduoda sutartį, paduoda raktelius ir pasako kur ieškoti automobilio. Viskas. Duodama tik 15 min. pačiam susirasti automobilį ir išvažiuoti iš aikštelės, nes tik tiek yra apmokėta už stovėjimą. Kažkaip norėtųsi daugiau paaiškinimų, galbūt ir kartu bent šiek tiek apžiūrėti automobilį. Dėl to daugelis jautėsi šiek tiek sutrikę, vis grįždavo pasakyti, kad kažkas apgadinta, sulūžę ar neveikia. Darbuotojas liepdavo tik nusifotografuoti dėl savęs, jei nori, nes jie automobilio neapžiūrinėja. Suprantama, jei su visais draudimais, tai gal ir nėra labai aktualu, bet žmogus vistiek jaučiasi kažkaip numestas likimo valiai. 
   Šiek tiek nuvylė tai, kad nors užsakėme „VW Polo“, bet gavome „Renault Clio“. Norėjosi išbandyti „VW Polo“, nes su „Renault Clio“ ir namuose esam daug pravažiavę. Na, bet tai ne esminis skirtumas.
   Dar nepatiko, kad automobilis su "nenuspėjamo kiekio" kuro kiekiu. Gražinti turi tiek pat, labai sunku taip pataikyti 😜 
  Nepaisant šių smulkių nesklandumų ir abejonių, visumoje viskas buvo gerai, jokių didesnių nusiskundimų neturim, automobiliu ir nuomos bendrove likom patenkinti 😉 

    Kadangi užtrukome kol gavome automobilį, saulė jau leidosi, tai nusprendėme, nors ji ir pakeliui, šiandien nebeužsukti apžiūrėti Candelarios bazilikos, o jos apžiūrą atidėti kitai dienai ir nuvažiavome tiesiai į nakvynės vietą-Santa Cruze. 
    Prieš tai dar stojome prisipilti kuro. Netoli oro uosto jo kaina buvo 0,979 už ltr. benzino. Tai pigiau nei Lietuvoje.
   Į akis krito, kad beveik visi automobiliai daugiau ar mažiau apgadinti. Labai keista, nes keliai tiesiog puikūs, vairuoti nėra sunku. 

   Nakvynę buvome užsakę per „AirBnB“ tinklalapį. Tiksliau 2 nakvynes. Žiūrėjome, kad būtų geri atsiliepimai, ir iš tiesų, mūsų pasirinkime jie buvo puikūs. Kaina irgi, vos 37 eurai už 2 naktis !!! 

    Deja, teko nusivilti, nors turėjome adresą, bet durys buvo užrakintos, o nurodytu telefono numeriu niekas neatsiliepė 😨 
    Šiaip taip, su vietinių ir kitų keliautojų pagalba, pavyko gauti kitą telefono numerį ir prisiskambinti ne savininkui, o apartamentus prižiūrinčiai moteriai, kuri pasakė, kad apartamentus ji paruoš tik už 2 val., nors ir taip jau buvo vakaras. Ką padarysi, beliko džiaugtis bent tuo, kad išvis nelikom be nakvynės. 

   Per tą laiką išėjom ieškoti kur pavalgyti. Nebuvom išrankūs, vienoje iš gatvės užeigų užsisakėm hamburgerius ir bulvytes fri, sumokėjom 9 eurus už abu su arbatpinigiais, bei gavom tokio dydžio porcijas, kad jos šokiravo, įveikėm vos ne vos 😜 

   Labiausiai džiugino oras, nors gana vėlus vakaras, bet vien po trumpomis rankovėmis jaučiausi labai komfortiškai 😍 Nors žmona norėjo ir lengvo megztuko.

   3 diena.

   Pradedame salos apžiūrą. Diena skirta Anagos kalnams. 
   Pirmasis tikslas Mirador de Jardina. Labai graži apžvalgos aikštelė 😍 

   Toliau atvažiuojam iki Chinamada kaimelio. 

   Visai nedaug paėjus nuo tos vietos, kur baigiasi automobilių kelias, Mirador hacia el Roque de Los Pinos. 

   Iš tiesų tai, einantys iki pagrindinės vietovės apžvalgos aikštelės-Mirador Aguaide, neišvengiamai pirmiausia patenka į Mirador hacia el Roque de Los Pinos apžvalgos aikštelę, nes ji yra pakeliui. Ji gana paprasta ir tikrai labiau primena „tarpinę stotelę“. 

   Mes, aišku, einame ir iki Mirador Aguaide. Tai netoli, o takas lengvas. 

   Grįžtame iki Chinamados. Iš šitos pusės ji atrodo nuostabiai 😎

   Nuo jos eina labai populiari trasa iki Punta del Hidalgo. Visą laiką į apačią (arba į viršų, jei eiti iš kitos pusės). 

   Mes visos jos eiti neplanavome, buvau nusprendęs paeiti tik iki vieno iš tarpinių punktų-„apgraužtos“ uolos. 
    Žmona pasiliko viršuje. Nesitikėjau. Nors žinojau, kad reikės šiek tiek leistis žemyn, o po to grįžtant kopti į viršų, bet nesitikėjau, kad bus taip sunku, teko nemažai paprakaituoti 😤 Turbūt veikė ir neįprastai šiltas oras. Bet buvo verta, gražu ten 😍

   Viso Chinamada vietovėje praleidome apie 2,5 val. 

  Vos pajudėjus iš Chinamados pradeda matytis Taborno kalnas, kurio vardu pavadintas ir šalia esantis kaimelis. Mes ten ir važiuojam. 

   Pačiame Taborno kaimelyje yra Mirador Fuente del Lomo apžvalgos vieta. 

  Mes patraukėm toliau, iki Mirador Roque de Taborno. 

   Nors takas lyg ir aiškus, bet trasa nėra aiškiai pažymėta, takai šakojasi, persipina. Kitų turistų paklausėme kelio ir jie nurodė ne tą pusę, dėl to neplanuotai apėjome trasą aplink visą Taborno uolą.
   Vaizdai labai įspūdingi, tik gaila, kad vietomis praslinkdavo debesys. Nors visumoje oras buvo puikus, o dieną pranašavo be debesų. 

    Pati Mirador Roque de Taborno apžvalgos aikštelė net nepažymėta, jos vietą nustatėme tik pagal GPS koordinates. 

   Einant atgal vėl pasukome ne tuo taku ir laimei, laiku tai supratome. Tingėdami daryti ratą grįžtant atgal, į savo taką grįždami, šiek tiek pasikarstėme uolomis, dėl ko žmona buvo šiek tiek išsigandusi. Nieko, pripratinsiu 😅 

   Viso čia praleidome irgi apie 2,5 val. 

   Tada automobiliu pradedame važiuoti iki Afur kaimelio. 

   Nuovargis jau jautėsi. Ir gana nemenkas. Visgi be adaptacijos nuo sofos iškart į kalnų žygius eiti nėra lengva 😤 

    Prieš žygį žvilgsnis į Afur kaimelio apylinkes. Čia parkuojamės.

   Žmona nusprendė niekur nebeiti. Ir teisingai padarė, kam jai kankintis 😜 

   Paaiškinsiu. Čia buvo pati sunkiausia kelionės trasa, nors tada dar to nežinojau. Mano kūrybos vaisius. Trasa ne tik nepažymėta, bet ir egzistuojanti tik truputi pamišusių „Koomot“ tinklalapio keliautojų fantazijose 😵 
   Dauguma įprastinių turistų ir keliautojų eina trasą iš Afur į Tagananą (arba atvirkščiai) leisdamiesi per slėnį iki Playa Tamadite pliažo, o nuo jo pakrante iki Tagananos. Manęs nedomino atkarpa nuo Afur iki Playa Tamadite, nes norėjosi slėnius matyti iš viršaus, o ne eiti jais apačioje, todėl šiai vietovei ištyrinėti ieškojau alternatyvių variantų. Jau minėtame „Koomot“ tinklalapyje radau net 3 kitus takus, kuriais galima pereiti iš Afur į Tagananą ne per slėnį, o per kalnų grandinės keterą. Bėda ta, kad visi jie net keletos valandų trukmės, o ir iš Tagananos į Afur dar kažkaip reikėtų sugrįžti. Man teko vieną iš trasų truputi pasikoreguoti pagal save. Iš pradžių radau pradžios tašką iki kurio galima būtų privažiuoti automobiliu, šiek tiek "apkarpant" trukmę. Bet tai tik nedidelė pergalė. Nusprendžiau, kad eisiu savo susikurtu maršrutu tik iki perėjos, o nuo ten suksiu atgal. Pagal „Koomot“ tinklalapį, man tam turėtų užtekti viso labo 1 val. Pamišę sportininkai. Tai neįmanoma !!! 😱 Užtrukau apie 2,5 val. ir tikrai niekas nepasakys, kad ėjau tinginiaudamas. Blogiausia, kad pažymėtos trasos nėra, net normalus takas ne visur yra, o aš turiu tik tarpinių taškų GPS koordinates iki kurių kelią reikia pasirinkti pačiam. Navigacija striginėja. Ne visai tinkamai pasirinkus, tenka ne tik pasikarstyti uolomis, bet ir per kaktusus ar brūzgynus prasibrauti, jei nenori daryti ratų grįžtant atgal ir eiti atkarpą iš naujo. Buvo nelengva, bet šiaip taip įveikiau.  Padėjo žinojimas, kad tokia "neapdorota" trasa šioje kelionėje vienintelė.

   Čia tako pradžia pačiame kaimelyje, bet nuorodų nėra, tai tik kaimo takas, reikia pačiam nuspręsti kada iš jo išsukti.

   Palipus žvilgsnis atgal į Afur.

   Pagaliau pati perėja. Labiausiai dėl šio vaizdo ir norėjau čia užlipti.
   Sėdžiu, ilsiuosi, mėgaujuosi vaizdais ir jausmu, kad visgi pasiekiau tikslą.
  Staiga, pasigirsta kažkoks neįprastas šiugždesys. Beveik prieš pat nosį nuo uolos (iš šiek tiek aukščiau, nemačiau tos vietos sėdėdamas) nušoka žmogus su parasparniu. Buvo labai gražu. Tik jaučiausi toks apstulbęs, kad ne iš karto sugalvojau, kad reikia ir nufotografuoti, kol jis dar buvo arti.

    Grįžus į automobilį, jaučiau kaip kojos virpa iš nuovargio, juokavau, kad net pedalų pačiam spaudyt nebereikia 😅 

     Beje, perėją galima pasiekti ir iš Tagananos pusės, bet tiek laiko, tiek sunkumo atžvilgiu, būtų beveik tas pats. 

       Sunkioji dienos dalis jau įveikta. Taip jau buvo ir suplanuota, kad tai viena sunkiausių dienų šioje kelionėje. Viskas dėl to, kad Anagos kalnams galėjome skirti labai mažai laiko, o pamatyti norėjosi labai daug. 

    Važiuojant per Anagos kalnus link Las Teresitas paplūdymio, teko net išsižioti iš nuostabos, vietomis debesys „krito“ lyg koks krioklys 😲 Nieko panašaus nebuvau matęs. Gaila, nepagalvojau nufilmuoti, nuotraukose nesimato būtent didžiausią įspūdį dariusio judesio-„kritimo“ faktoriaus 😍 

   Atvažiuojame iki Las Teresitas paplūdymio. Pradžioje iki vietos, kur jį galima apžvelgti iš viršaus. Gražu 😍 

   Tuomet nusileidome į patį paplūdymį. Nežinodami ypatumų, automobilį pasistatėme „bet kur“. Dėl tos priežasties vėliau, norėdami išvažiuoti, turėjome prasikankinti nežmoniškai dideliame kamštyje. Maža to, nors planavau visą dienos nuovargį nuplauti maudydamasis vandenyne, bet vanduo pasirodė toks šaltas, kad dingom iš jo vos įlipę 😰 

   Kadangi liko šiek tiek laiko nuo maudynių, tai nusprendėm bent šiek tiek apžiūrėti ir patį Santa Cruz. 
   Kadangi buvo šeštadienio vakaras, tai parkingą radome gana arti centro. Gerai, kad ten viskas labai koncentruota, visiškai šalia vienas kito Plaza de Espana aikštė, Calle del Castillo gatvė, tik šiek tiek toliau Iglesia de la Conception bažnyčia, Koncertų auditorija. 

   Dar buvau pasižymėjęs kaip galimą aplankyti Parque Garcia Sanabria, bet jam laiko neliko, sutemus juk į parką neisi. O ir šiaip, mano planuose jis buvo pažymėtas kaip galimas, o ne būtinas. 

      Visumoje man Santa Cruzas patiko, o Plaza de Espana išvis puiki 👍 

      4 diena.

    Ši diena vėl skirta Anagos kalnams. Pirmasis tikslas Pico Ingles apžvalgos aikštelė. Prie pat jos (neprivažiavus kelis šimtus metrų), įspūdingas keliukas tarp uolų. 

   Iš paties Mirador Pico del Ingles jokios naudos, nes nors visur kitur oras puikus, bet būtent čia „pakibę“ debesys, dėl kurių nieko nematyti. 

   Dėl tos pačios priežasties teko atsisakyti ir minties pasivaikščioti po Path of Exclusion Zone Monte de Aguirre. Apie ją šiek tiek plačiau. 

  Anagos kalnuose (tuo pačiu ir visoje Tenerifės saloje) yra 4 rezervatų zonos, kurių lankymui reikalingi specialūs leidimai (čia neskaitant Teidės viršūnės). Tiksliau, 2 iš jų leidimai net nesuteikiami, jos yra ten kur turistai ir taip nesilanko (viena vandenyne šiaurės rytų pusėje žiūrint nuo Chamorgos ar el Draguillo, kita irgi į šiaurės rytus, aukščiau Las Teresitas paplūdymio, kur jau nėra kelių). Trečioji zona Anagos kalnų viduryje, tarp La Ensillada ir Chamorga, tai vadinamas El Pijaral rezervatas, na ir ketvirtasis, kur dabar ir atvažiavome, Exclusion Zone Monte de Aguirre. 

   Šios vietos saugomos dėl augmenijos. Visa bėda ta, kad nors leidimus dabar jau galima užsisakyti internetu (dar prieš porą metų nebuvo galima), bet leidimų skaičius labai ribotas, todėl juos gauti yra labai sunku (nepalyginamai sunkiau nei į Teidės viršūnę). Pvz. į Exclusion Zone Monte de Aguirre išduodami maksimum 45 leidimai per dieną, todėl jų labai greit nelieka. Aš apie šią vietą sužinojau likus maždaug 2-3 mėn. iki kelionės ir gavau tik 1 leidimą, nes jis buvo paskutinis. Bauda lankantis be leidimo-601 euras. Ir tai nėra tik grasinimas, „Tripadvisor“ forume radau komentarų, kad baudos tikrai skiriamos. 

   Pati vieta manęs labai jau taip nedomino, tačiau leidimą paėmiau nebūdamas tikras, kad galima lankyti Pico Ingles apžvalgos aikštelę be leidimo, nes būtent ten yra šio rezervato riba. 

   Nors su tomis ribomis, rezervatais ir leidimais išvis yra didelė problema, nes informacijos ne tiek jau daug, ji neaiški, ir net tiesiogiai kreipiantis į rezervatus ar turizmo informaciją, geriausiu atveju gauni tik kažkokių neaiškių nuorodų ispanų kalba 😖 

   Kadangi tapo aišku, kad ši vieta tikrai tokia išskirtinė, tai nors ir neplanavau čia eiti nei vienos rimtesnės trasos (reikėtų bent jau pusė dienos, labai didelis paaukštėjimas ir nusileidimas), bet buvau pasižymėjęs vieną tašką iki kurio galima būtų paeiti, kad susidaryti nuomonę. Tai truktų tik apie 30 min. (nors čia dar neaišku kaip būtų, juk pagal tą patį „Koomot“ tinklalapį 😋). 

     Jei kam reikės, leidimą užsakyti galima per šią nuorodą: 
http://centralreservas.tenerife.es/actividad/7. 
     Tik neužmirškit, kaip sakiau, reikia užsakinėti prieš keletą mėnesių. 

     Jei eiti visą trasą, tai pagrindinė trasa prasideda neprivažiavus Pico Ingles apžvalgos aikštelės, prie žalio pastato, kitoje gatvės pusėje, žemyn. Nepažiūrėkit į tai pro pirštus, nes informaciją rasti tiek internete, tiek vietoje, labai sunku, vietoje nuorodų nėra, trasa nepažymėta, o pastebėti trasos pradžią nelengva. Aš visiems šiems klausimams išsiaiškinti paaukojau maždaug savaitę. 

    Kaip bebūtų, mūsų atveju šiandien debesys, leidimas tik vienas ir tik šiai vienai dienai, todėl jis lieka nepanaudotas, o vieta nepamatyta. 

     Važiuojam iki La Ensillados. 
     Tiek pats kelias, tiek vaizdai pakeliui, labai įspūdingi. 

   La Ensilladoje prasideda, kaip mums sakė, populiariausia trasa Anagos kalnuose-The Path of El Pijaral. Ji eina per miškus iki Mirador Cabezo del Tejo, o nuo jo kitu taku atgal. Viso turėtų būti apie 3 val. ėjimo.

    Deja, čia yra vienas iš ankščiau aprašytų 4-ių rezervatų, kurių lankymui reikalingi leidimai. Jau tako pradžioje aiškus įspėjimas, kad einant be leidimo gresia bauda, niekaip nepaaiškinsi, kad nepastebėjai ar pan. Mes leidimo neturim, todėl neinam. Prieš tuos 2-3 mėn., kai pradėjau domėtis, jų jau nebebuvo. Čia taip pat išduodami tik 45 leidimai per dieną. Jį užsakyti galima per šią nuorodą: http://centralreservas.tenerife.es/actividad/1.

    Važiuojam toliau, iki Chamorga. Vėl įspūdingas kelias. 

   Chamorgoje „turiu“ išskirtinę trasą. Tai mano pasididžiavimas. Sukūriau (tiksliau patobulinau) ją pats. Ir ne šiaip sukūriau, ji yra suformuota ir įkelta tame pačiame „Koomot“ tinklalapyje, tad jei kam nepasiteisins, visi keiksmai kris ant manęs 😅 Gerai tai, kad ją išbandžiau pats, ji pasiteisino su kaupu. Galiu pasakyti tik 3 žodžius: NUO-STA-BI 😍 

    Iš tiesų tai nereikia išsigąsti, tai tikrai ne Afur, kur ėjau vakar. Aplink Chamorgą yra prikurta labai daug trasų, yra nuorodos, takai aiškūs, daugiau ar mažiau pažymėti, pasiklysti beveik neįmanoma. Sakydamas „sukūriau“, labiau turiu omenyje tai, kad visos trasos buvo sukurtos arba einant nuo Chamorgos per Tafada kalnus iki Faro de Anaga, tada leidžiantis į Roque Bermejo pliažą ir nuo jo grįžtant į Chamorgą. Arba darant ratą Tafados kalnuose. Mano trasos patobulinimas tas, kad aš į ją įtraukiau Mirador Cabezo del Tejo (atidesni gal pastebėjo, kad tai galutinis taškas iš El Pijaral trasos, kuriai reikalingas leidimas), bet atmečiau nusileidimą iki Faro de Anaga ir Roque Bermejo pliažo, tokiu būdu trasa gavosi įdomesnė, vaizdingesnė, laiko ir atstumo neprisidėjo, bet sumažėjo pakilimo-nusileidimo aukščio skirtumai, kitaip sakant ji tapo lengvesnė 😉 

   Taigi, pradžioje sunkiausia ir nuobodžiausia dalis, nes tenka kilti mišku iki Cruz del Draguillo (jis tik orientyras). 

    Nuo jo pirmyn-atgal iki Mirador Cabezo del Tejo. 

  Nors čia tenka paeiti pirmyn-atgal tuo pačiu keliu, bet atstumas nedidelis, o taip į maršrutą įtraukiama bene gražiausia vieta iš El Pijaral trasos, kuriai reikalingas leidimas. Kodėl čia leidimo jau nereikia? 100 proc. to garantuoti negaliu, nes kaip sakiau, informacijos mažai, rezervatų ribos prastai ir neaiškiai apibrėžtos, bet praleidęs daug valandų analizuodamas informaciją, manau priėjau teisingos išvados, kad Mirador Cabezo del Tejo, yra ties rezervato riba, todėl leidimas, kaip ir Pico Ingles atveju, apžvalgos aikštelei nereikalingas. Jis būtų reikalingas, jei pradėtum eiti nuo apžvalgos aikštelės gilyn į El Pijaral trasą. Tokias mano išvadas, manau, patvirtina tai, kad nors nuo La Ensillados pusės buvo aiškūs įspėjimai apie būtinus leidimus ir gresiančias baudas, tai nuo Cruz del Draguillo iki Mirador Cabezo del Tejo, nebuvo jokių įspėjimų, nuorodų ir informacijos, kad būtų reikalingi kokie leidimai ar grėstų kokios nors baudos. 

   Sugrįžus iki Cruz del Draguillo, einam į kitą pusę, per gražiausias Tafada kalnų vietas. 

   Prieiname vietą, kur apačioje pradeda matytis Faro de Anaga. Čia jau atveda visi maršrutai. 

   Kadangi sunkiausia žygių metu būna būtent nusileidimai ir pakilimai, o gražiausi vaizdai iš viršaus, tai priešingai, nei dauguma einančių įprastinį maršrutą, mes nesileidžiame nei iki Faro de Anaga švyturio, nei juo labiau iki Roque Bermejo pliažo, nuo kurio reikėtų ilgai ir nuobodžiai kilti slėniu atgal į Chamorgą. Mes geriau atgal į Chamorgą grįžtame vėl viršūnėmis, bet truputi kitu keliu, pro Roque del Pilon. 

   Viso trasoje praleidome tik kiek daugiau, nei buvo numatyta „Koomot“ tinklalapio, apie 3,5 val. Trasa labai įspūdinga ir verta dėmesio (ne dėl to, kad pats ją patobulinau, turbūt tą patį galima būti pasakyti ir einant kitais-alternatyviais maršrutais), tiesiog vietovė puiki, o maršrutą reikia pasirinkti pagal poreikius 😉 

    Važiuojame į Tagananą. 
  Prie jos geriausiomis apžvalgos aikštelėmis laikomos Leon de Taganana ir Mirador Risco Mogote, bet žinoti ir atrinkinėti jų nebūtina, užtenka važiuoti ir sustoti patikusiose vietose, jų nepravažiuosi. 

   Planuojant kelionę vienas iš variantų buvo būtent čia apsistoti 3 nakvynėms. Nežinau ar nesuklydom nepasirinkę šio varianto. Būstas buvo su gražiu vaizdu. Pajausti tą gamtos harmoniją vietinio gyventojo akimis, turbūt, būtų buvusi neįkainuojama patirtis. Bet per "AirBnB" nakvynę siūlantis "hostas" buvo naujokas, su juo sunkiai sekėsi bendrauti, jis neturėjo jokių atsiliepimų, kurie yra labai svarbūs apsisprendžiant, todėl šiek tiek išsigandome, kad neliktume visai be nakvynės.

   Atvažiuojam iki El Chorro, kuris yra Tagananos pakraštyje. Taip taupome jėgas ir laiką, nes oficialiai trasa prasideda pačioje Tagananoje. Taip mes nukerpame dalį atstumo ir paaukštėjimo. Galima buvo dar truputi pavažiuoti, bet asfaltas baigėsi, o mes juk ne su savo automobiliu, o nuomotu, todėl saugome labiau 😅
     Tai tas pats maršrutas, kuris nuo Tagananos per Playa Tamadite eina iki Afur arba atvirkščiai. Kaip jau vakar rašiau, atkarpa nuo Afur iki Playa Tamadite manęs nedomino, todėl šiandien einam atkarpą nuo Tagananos tik iki Playa Tamadite ir atgal. Taip išvengiam ir didelių nusileidimų-pakilimų. Trasa labai įspūdinga 😍 

   Apačioje jau matyti Playa Tamadite.

    Čia užtrukom apie 2,5 val. 

  Radau ir apleistą sklypą, kur galėčiau gyventi susikrovęs krūvą akmenų, nes namui, turbūt, nebeužtektų pinigų 😊 Nuotraukos nedėsiu, kad kas nenupirktų 😅

  Likusį dienos laiką praleidžiam pravažiavimui (aišku su sustojimais) šiaurine pakrante nuo Tagananos palei jūrą ir pliažus: Almaciga, Benijo, beveik iki el Draguillo (kol leido kelio ženklai). 

   Grįždami iš Anagos kalnų pravažiuojam vėl pro Pico Ingles. Vėl tas pats. Nors kitur debesų nėra, bet būtent šioje vietoje jie vėl kabo. 

   Nakvoti važiuojam į San Cristobal de La Laguna. Čia nakvynę radom vėl per „AirBnB“. Šį kartą viskas puiku ir sklandu. Nors ji tekainavo 23 eur., bet apartamentai buvo tiesiog puikūs. Įdomu tai, kad savininko vėl nesutikom: atsiuntė nuorodas kaip rasti, nurodė kur raktas ir t.t.
    Tiesa, nors bake kuro dar visai nemažai, bet vėl pasipildėm, nes jis čia tekainavo 0,898 eur. už ltr. ir tai nebuvo atsitiktinumas, vėlesnėmis dienomis pastebėjome, kad tai nuolatinė tendencija, šiaurinėje salos dalyje kuro kaina 6-10 cnt. mažesnė.

      5 diena.

  Po pirmų gana intensyvių dienų atėjo laikas poilsiui. 
  Šiandien visa diena skirta Loro parkui. 
  Pakingą randam lengvai, nemokamas, netoli įėjimo. Gal dėl to, kad atvažiavom nuo pat ryto. 

  Įėjimo bilietas suaugusiam 37 eur. Prieš kelionę svarstėm, kad gal reikėtų pirkti iš anksto internetu, gal būna eilės? Ne, eilių nebuvo visai. 

 Nors įėjimo kaina nėra maža, bet parkas to vertas, jis puikus 😍 Ne tik didelė gyvūnų įvairovė, puikūs jų pasirodymų šou, bet ir labai gerai viskas sutvarkyta, prižiūrima. Turbūt pirmą kartą iš tokio pobūdžio parkų stebino ir tai, kad niekur nesijautė absoliučiai jokio nemalonaus kvapo. 
  Man labiausiai patiko gorilos, jas mačiau pirmą kartą. O jos dar, kaip pagal užsakymą, surengė tikrą spektaklį, kaip suprantu, patinas, lakstė ir daužėsi į krūtinę, visai kaip "King Konge" 👀 

   Na o papūgos (loro-reiškia papūga) nepatiko visai, tie narveliai atrodo nepatraukliai. 

   Iš pasirodymų sunku ką nors išskirti, daugumą sužavi orkų pasirodymai, bet negalima nuvertinti ir kitų. Orkos žavi savo dydžiu ir sugebėjimu aptaškyti žiūrovus sėdinčius net keliose eilėse nuo baseino. Delfinai savo prigimtimi labai simpatiški ir jų įspūdingi šuoliai sukuria labai lengvą, bei pakylėtą nuotaiką. Jūrų ruonių pasirodymas labai originalus, jie „kalba su žmonėmis“, sukuria tikrą spektaklį, paprašo paploti. Papūgos žaidžia loginius žaidimus, važiuoja dviračiu 😍

   Žodžiu, labai geras ir atpalaiduojantis parkas. Praleidome jame kokias 6-7 val. 

   Šiandien mums dar reikia nusigauti į pietinę salos dalį, kur ketiname apsistoti ilgesniam laikui. Pasirenkame nors ir tolimesnį, bet geresnį kelią, pro San Cristobal de La Laguna. Būtent prieš ją patenkam į gana didelį kamštį, nes įvyko didelė avarija, vienas po kito važiavo keli greitosios, gaisrinės, policijos, techninės pagalbos automobiliai ir t.t. Vėliau suskaičiavom, kad avarijoje „sudalyvavo“ ne mažiau kaip 6 automobiliai 😲 Tai va tiek to geresnio kelio. Pagalvojom, kad pro Los Gigantes pusę turbūt būtų buvę ne tik arčiau, bet ir greičiau. Na, bet juk negali to numatyt. 

   Šiandien dar ne vėlu, todėl pakeliui sustojame apžiūrėti De Candelaria bazilikos. 
   Ji labai nesužavi, bet trumpam sustoti gal ir nieko. 

   Nakvynės ir artimiausios savaitės mūsų gyvenamoji vieta-Costa del Silencio, visai prie pat Las Galletas. Apsistosim čia savaitei. Užsakinėjom per „AirBnB“. Čia vėl viskas labai sklandžiai. Trumpiau nei savaitei nenuomoja. Kadangi kaina nedidelė, tai įprastai ši vieta visada užsakyta, reikia užsakyti gerokai iš anksto. Mes taip ir darėme, todėl savaitė kainavo vos 192 eur. Apartamentai gana kuklūs, bet vieta rami, nors ir strategiškai geroje vietoje. 2 kambarių apartamentuose viskas ko reikia: ne tik patogi lova, vonios kambarys, virtuvė „su viskuo“, bet ir skalbimo mašina, internetas, TV, terasa, baseinas (ne asmeninis, o visam apartamentų blokui). Net įvairiausių spalvų siūlai su adatomis. Įdomu tai, kad savininko vėl nesutikome, mus priėmė vietinė moteris prižiūrinti būstą. Kaip ir visais kitais atvejais, tikrasis savininkas ne vietinis, gyvena kažkur užsienyje, o čia tik investavęs į nekilnojamąjį turtą. Teritorija aptverta ir rakinama.

      Dar keista detalė, planuojant kelionę susidarė įspūdis, kad lietuviai vieni kitus laiko milijonieriais, „Faceebok“ grupėse siūlomos būsto nuomos kainos, man pasirodė, mažų mažiausiai, nepadoriai didelės. Nenormalu, kai jos didesnės ne tik už "Air BnB", bet ir už "Bookingo" siūlomas 😱 

     6 diena.

     Šiandien važiuojam pasivaikščioti po Montanas Negras Teidės nacionaliniame parke. 

    Čia yra daugybė trasų. Aš turiu susidaręs savo maršrutą pagal norimas pamatyti vietas (taškus). Nežinau ar galima tai vadinti "savo trasa", nes iš esmės, tai tik gražiausios-mane labiausiai dominusios vietos, iš dviejų pagrindinių čia esančių trasų: viena jų aplink Chinyero kraterį, kita tolyn-šiauriau. Viso numatoma žygio trukmė apie 3 val. Mes užtrukome ilgiau, gal kokias 4 val., nes neskubėjome, daugiau planų šiai dienai neturėjom, šiai vietai buvom paskyrę visą dieną. 

   Labiausiai žavėjo ne juodas peizažas ir net ne įspūdingi spalvų kontrastai: juoda su šviesiai žalia augmenija, bet neįtikėtini oro pokyčiai. Pradėjus eiti buvo labai šilta, švietė saulė ir tinkama apranga tik po trumpomis rankovėmis. Vėliau debesys, žvarbus vėjas ir gana nemenkas atvėsimas, kur be striukės ar megztinio tikrai nemenkai sužvarbtum. O dar vėliau, jau grįžinėjant, vėl saulutė, šiluma ir noras mesti visus rūbus į šalį. Įdomiausia, kad jautėsi, jog taip yra ne dėl to, kad staiga pasikeitė oras, bet susidarė įspūdis, kad vietovė tokia, dėl kalnų išsidėstymo ir debesų „kabojimo“. Žodžiu, šią trasą praminėme „nusirenk-apsirenk“, nes net kelis kartus klausėm savęs: „kam aš čia tą striukutę nešu?“, nors vos prieš kelioliką minučių džiaugėmės, kad trasos pradžioje mūsų neapgavo šiltas oras ir šviečianti saulė. Žodžiu, debesys tai yra, tai nėra. Tai šilta, tai šalta 😜

   Žmonai labai patiko žaisti su driežais. Taip, taip, ji ne tik visiškai nebijo varlių, bet visą kelionę (kitose taip pat) vis bando juos pagauti. Šį kartą ne išimtis, prisėdus pavalgyti, ji juos bandė prisijaukinti maistu, nepaisant to, kad aš nesijaučiau jaukiai šalia tų-pusiau gyvačių knibždėlyno 😨Savo elgesį ji motyvavo tuo, kad jie čia labai dideli, tokio dar nėra laikiusi rankoje 😲 Gal jai reikėtų paaiškinti, kad pasakoje princesė bučiuoja varlę, o ne driežą? 😕 

   Šios vietos iš pradžių lankyti net neplanavau, nežavėjo nei pati vieta, nei nuotraukos. Bet radęs gerų atsiliepimų iš pažįstamų keliautojų, kuriomis pasitikiu, nusprendžiau įtraukti ją į savo planus. Nesigailiu tai padaręs, buvo tikrai geras, toks lengvas ir mielas širdžiai pasivaikščiojimas, tikra atgaiva sielai 😍 

   Šiek tiek baugino tik be galo daug automobilių stiklų likučių ant žemės, beveik visose vietose, kur tik galima buvo palikti automobilį. Taip ir liko neaišku, ar čia vienu metu kas nors visų automobilių stiklus buvo išdaužęs, ar čia nuolat kas nors automobilius "patikrina". Bet pasirinkimo nelabai buvo, automobilių srautas ir žmonių, toje vietoje kur mes palikom automobilį, gana didelis, todėl nusprendėm, kad dienos metu tai turėtų būti pakankamai saugu. Viskas baigėsi gerai, stiklai liko sveiki.

   Kadangi dienos liko dar labai daug, nusprendžiam šiandien dar užsukti į Los Gigantes, vingis nedidelis. 

    Gražu. Tik pliažą, kaip supratom, beveik visi ne iš karto randa, pirmiausia nueina į prieplauką 😊 

      7 diena.

   Šiandien visa diena paskirta Teidei. 
   Turim ir leidimus kopti į patį kraterį. Juos galima gauti internetu, nemokamai. Tik reikia užsakyti iš anksto. Nors yra daug atsiliepimų, kad juos reikia užsakyti prieš kelis mėnesius, bet tai nėra visiškai tikslu. Ne sezono metu juos galima gauti net ir prieš kokį mėnesį. Sezono metu gal kiek sunkiau, reikia daugiau laiko, bet kelių mėnesių tikrai nereikia, kiek teko stebėti, paprastai prieš 2 mėnesius būna net ir sezono metu. Žodžiu, juos gauti tikrai lengviau nei į tuos rezervatus Anagos kalnuose. Blogiau yra tai, kad galima išsiimti tik 1 leidimą per savaitę, o kadangi užsakinėji iš anksto, tai labai sunku nuspėti koks bus oras tą dieną. Mums pasisekė, oras buvo puikus 👍 

   O ir šiaip, planuojant kopimą į Teidę ir, kad ši atrakcija neprarastų žavesio, reikėtų pasiruošti bent minimaliai. Pirmiausia, kalbu apie informaciją. Šiuo atveju ji pati svarbiausia. 

   Parkingas pradeda dirbti nuo 08 val. Jis nemokamas, bet vietų nėra itin daug. Mes, tai žinodami, atvažiavome apie 09 val., tai galėjome automobilį palikti beveik prie pat keltuvo. Po pietų, kai leidomės žemyn, akivaizdžiai matėme, kad tokiu laiku visos artimesnės stovėjimo vietos jau grūste užgrūstos, todėl atvykus tokiu laiku, gali tekti automobilį palikti gana toli nuo keltuvo, ir tai nėra šiaip atstumas, ten šioks toks kalnas, todėl šviečiant saulei tikrai nebūtų malonu kopti iki keltuvo. 

   Rekomenduojama ir keltuvo bilietą nusipirkti iš anksto, nes sistema tokia, kad viena eilė yra prie bilietų kasos, kita prie keltuvo. Jei turi bilietą nusipirkęs internetu, tai eini iš karto į eilę prie keltuvų. Jei neturi, stovi dvejose eilėse. Žodžiu, čia šiokia tokia loterija, jei žmonių nedaug, tai gal ir nėra didelio skirtumo, bet jei žmonių daug, išankstinis bilieto pirkimas padeda „sutaupyti“ vieną eilę. Nors perkant turi pasirinkti konkretų laiką kada kelsies, bet į tai nelabai kreipia dėmesį. Mums taip pat, leido keltis apie valanda ankščiau, nei buvo nurodyta biliete. 

   Svarbi ir apranga. Būtina įvertinti, kad viršuje gerokai šalčiau, nei kurortuose prie vandenyno, todėl tiesiai iš pliažo kilti nepatarčiau. Nors mes gal šiek tiek ir persistengėme, po vieną megztinį atliko, bet atsarga gėdos nedaro. Tai dėl prognozių. Pasiskaitėm, kad viršuje apie +3, o kai kurių tinklalapių duomenimis ryte net -10, todėl pasiėmėm po pora megztinių ir striukę. Striukės (arba vieno megztinio) pakako visiškai, mačiau net ir po trumpomis rankovėmis viršuje vaikštančių. Jei nėra vėjo gal ir įmanoma tai, bet to negali žinoti. 

  Dar svarbus aspektas-sveikata. Nerekomenduojama keltis turintiems problemų su kraujotaka, širdimi ir t.t. Nežinau, kiek tai pagrįsta, aš turiu šiokių tokių bėdų, bet manau, pojūčiai viršuje buvo su tuo nesusiję, nes žmona, neturinti tokių sveikatos problemų, jautėsi dar blogiau nei aš. 

   Taigi, pasirinkę atvykimą ryte, sėkmingai ne tik radę parkingą, išvengę didelių eilių prie keltuvo, mes ankščiau suplanuoto ir paskirto laiko, jau kylam į viršūnę. Pats pakilimas, ne itin malonus, į kabiną prigrūda labai daug žmonių, matomumas ne pats geriausias, todėl tą pasikėlimą reikia vertinti ne kaip atrakciją, o tik kaip transporto priemonę tikslui pasiekti. 
   Beje, kaina 27 eur. žmogui, į abi puses. 

   Keltuvas kyla iš 2356 m. ir per 8 min. pakelia iki 3555 m. 

  Yra trasa ir užkopimui pėsčiomis, nesinaudojant keltuvu, bet paaukštėjimas tikrai didelis, norisi geriau tą laiką ir jėgas išnaudoti pasivaikščiojimams viršuje. 

   Tik išlipus iš keltuvo galva ima labai stipriai svaigti. Net nesitikėjau, kad gali būti taip stipriai, nors buvau skaitęs apie tuos galimus sveikatos sutrikimus. Laimei, tai trunka trumpai, viskas stabilizuojasi ir netgi išeina į naudą, priverčia susimastyti ir į pasivaikščiojimus žiūrėti atsargiau. 

   Viršuje yra 3 trasos: 

1. į kraterio viršūnę (3718 m.). Rašoma, kad tam reikia apie 40 min. Mes panašiai ir kopėm, gal tik truputi lėčiau. Priminsiu, kad šiam kopimui reikia leidimo. Jis išduodamas 2 val. Mūsų leidimas galiojo nuo 11 val. iki 13 val., bet mus įleido jau apie 10.30 val. Pastaba: reikia turėti ne tik leidimą, bet ir asmens dokumentą, nes leidimas vardinis, kito žmogaus vardu jo nepaimsi. 

2. į Mirador de la Fortaleza. Numatoma trukmė į vieną pusę 25 min. (panašiai tiek ir reikėjo). 

3. į Pico Viejo Vantage Point. Numatoma trukmė į vieną pusę 30 min. (panašiai tiek ir reikėjo). 

   Taigi, pirmiausia pradedam nuo kopimo į patį kraterį. Nors jis atrodo gana arti, o ir pakilimas tik apie 150 m., bet gal dėl to oro, tenka daryti gana daug sustojimų. Darbuotojai būtent tai primygtinai visiems ir rekomenduoja, neskubėti, dažnai ilsėtis, giliai kvėpuoti. 

   Na, o viršuje vaizdai tiesiog fantastiniai. Be galo džiaugiuosi, kad pavyko gauti tuos leidimus ir čia užkopti 😍 

   Sekančioje nuotraukoje matyti ne tik panoraminis vaizdas, bet apačioje ir takas į, bei pats Mirador de la Fortaleza. 

  Taip pat labai gerai matyti, kodėl pietinėje Tenerifės salos dalyje visada geresnis oras-debesys tiesiog "atskirti" kalnų.

   Nusileidus iki keltuvo žmona nusprendžia, kad jai pakanka, o aš dar nueinu iš pradžių iki Mirador de la Fortaleza. 

   O po to ir iki Pico Viejo Vantage Point. 

   Šias dvi trasas palyginti gana sunku, nuo Fortalezos gal gražesnis vaizdas į debesis, ir dar einant iki apžvalgos aikštelės, į pačią Teidės viršūnę. Bet Pico Viejo krateris pats savaime yra gražus. Todėl aš manau, kad verta nueiti iki abiejų. 

   Didelė problema yra nusileidimas. Prie keltuvo labai ilga eilė. Mes šiek tiek sugudravome. Kadangi žmona nenorėjo eiti iki Pico Viejo, tai kol aš suvaikščiojau, ji pristovėjo eilę. Kitu atveju, tai atimtų daug malonumo. Po to tai ir apkalbėjome, jei atvažiuoji ne nuo ryto ir automobilį palieki toli nuo keltuvo, iki jo eini toli ir į kalną, po ko stovi ilgoje eilėje prie bilieto, dar vienoje eilėje prie keltuvo, keliesi lyg silkė statinėje prigrūstoje kabinoje, į kraterį pakilti neturi leidimo, o nusileidimui žemyn vėl stovi ilgoje eilėje, ir jei prie viso to dar pasitaikytų ne tobulas oras ar tu būtum pasirinkęs ne visai tinkamą aprangą, tai būtų turbūt pati blogiausia atostogų diena. Todėl ir grįžtu prie minties, kad pasiruošus kopti į Teidę, svarbiausia yra būtent pasiruošimas (informacija) 😉 

   Nuvažiuojam iki netoliese esančios Cinchado uolos („Dievo piršto“). 
   Tai labiausiai lankoma, fotografuojama vieta, ir išvis, tai Tenerifės salos vizitinė kortelė-TOP 1. 

   Pradedame eiti takeliu, vaizdai tokie užburiantys, o takelis toks lengvas, kad nei patys nepajuntam, kaip pradedam eiti trasa vedančia aplink visas tas uolienas. Net nežinau, kaip ta trasa vadinasi. Tai akivaizdi spraga mano pasiruošime !!! 😱Nesitikėjau, bet šis žygis beveik tobulas 😍 Maniau, pasivaikščiosim prie tos uolos truputi, pasifotkinsim ir viskas. Nežinau kodėl neradau ar neužfiksavau informacijos, kad ši trasa tiesiog PRIVALOMA !!! 😍

   Nuotraukose tikrai nesijaučia to lengvumo, įvairiapusiškumo, dinamiškumo ir smalsumo jausmų, kurių vedinas, net nebegalėtum sustoti pusiaukelėje ar grįžti atgal. O ir ėjimas nesunkus. Tik pabaigoje reikia užkopti į kalną, bet įvertinant visą trasą, tai nevargina. Trasoje užtrukome apie 1,5-2 val. 😉

   Kartais tenka pamatyti palyginimus, kad Teidės kraštovaizdis, tai lyg mėnulio. Nežinau, mėnulyje būti neteko, bet Islandijos kraštovaizdis man kėlė nepalyginamai didesnes asociacijas su mėnuliu. Nors ką ten gali žinoti 😊 
  Grįžtant pamatėme vietą iškyloms: stalai, aikštelė ir t.t., bet įvažiavimas toks prastas, kad net ir bandyt nesinori. Tokių vietų Tenerifėje mes išvis pasigedom. 

   8 diena.

   Šiandien „miestų diena“. 

   Pirmasis jų San Cristobal de La Laguna. 
   Pagrindinis traukos centras čia: Iglesia de la Concepcion. 

   Paslampinėjam po senamiestį, bet jis ne tai, kad didelio, o išvis didesnio įspūdžio nepalieka. Dabar dar prisimenu, bet po kurio laiko jis atmintyje išliks nebent kaip „sugedusių automobilių miestas“. Esmė ta, kad senamiestyje labai ribojamas automobilių eismas, bet jis vistiek knibždėte knibžda automobilių, tik su įjungtais avariniais žibintais. Kažkoks prakeikimas, vos įvažiavus į senamiestį, visi sugenda 😜 Man daug labiau patiko Santa Cruzas. Čia šiaip taip nutaikiau momentą be automobilių.

   Kadangi šiandien gražus oras, tai nusprendžiam patikrinti patarlę ar tikrai trečias kartas nemeluoja?, ir sukam link netoliese esančios Pico Ingles apžvalgos aikštelės, kurioje jau 2 kartus radome tik debesis. 

   Pasitvirtina !!! Visgi liaudies išmintis per šimtmečius patikrinta, šį kartą debesų nėra 😊 Bent jau mums atvažiavus, nes išvažiuojant jau ėmė niaukstytis, nors užtrukome vos keliolika minučių. Leidimo šiandien jau neturėjom, nieko daugiau čia nebenuveiksi.

   Atvažiuojam į La Orotavą. 

  Gana sunkiai randam kur pastatyti automobilį: išlepom, toli nenorim, labai „stačiai“ irgi nenorim 😊 Kvailiai turbūt, automobilis juk naujas, nuomotas ir dar su visais draudimais, o mes vistiek bijom, kad nenuriedėtų, nors visi taip stato. Vat ką reiškia Lietuvoje neturėti kalnų 😊

   Iš pradžių atsiduriam prie „Namo su balkonais“. Jis labai didelio įspūdžio nepalieka. 

   Toliau Plaza del Ayuntamienti. 

   Gražu. Netikėta, kad graži ne tik pati aikštė, bet ir pastatas, kaip suprantu, savivaldybė ar kažkas panašaus. Jis veikiantis, darbuotojai vaikšto su popieriais ir t.t. Koridoriai išpuoselėti, antikvariniai baldai ir pan. Įdomiausia, kad turistai įkiša nosį ir nedrįsta žengti toliau, nelabai aišku galima ar ne. Dauguma apsisuka ir eina atgal. Mes gi pabandėm, galima, darbuotojai net kantriai palaukdavo kol ką nors nusifotografuosim, ir tik tada nusišypsodavo ir praeidavo 😊 

    Bandom susirasti šiame mieste labiausiai dominantį tašką-Victoria sodą. 

  Deja, tenka nusivilti, jis rekonstruojamas, todėl uždarytas. Iš pradžių apmaudu, bet netrukus nueiname į Jardínes del Marquesado de la Quinta Roja ir iš ten pamatom ne tik šiek tiek Victoria sodo.

   Susižavim visa ta vietove. Nepajuntu, kaip pasakau, kad La Orotava neįtikėtinai gražus miestas. Žmona sako: "su tavim viskas aišku, tau kad tik ant kalno" 😅 

   Grįždami link automobilio dar aplankom Church of Our Lady of Conception. 

   Važiuojam toliau, bandom susirasti netoli Puerto Cruz turintį būti Mirador de La Corona, bet vietiniai prisiekinėja, kad tokio nėra. Velniai nematė, einam apžiūrėti šalia esančios La Gordejuela siurblinės griuvėsių pakrantėje. 

   Pasivaikštom pakrantės taku. Verta dėmesio vieta. Žinau, kad čia yra ir ilgesnė trasa, bet mes apsiribojam tarpu tarp La Gordejuela siurblinės ir Mirador San Pedro. 

   Čia jau nuo paties Mirador San Pedro.

   Prisimindami prieš kelias dienas įvykusią avariją ir jos pasekoje buvusį kamštį, grįžti „namo“ nusprendžiam ne pro San Cristobal La Laguna, o pro kitą salos pusę. 

   Pakeliui Icod de los Vinos su savo garsiuoju „Drakono medžiu“. Man visai patiko ir pats miestelis. Beje, jame pirkome vietinių bananų vos po 0,60 cnt. už kg.

     Netoliese ir Garachico. 

    Į miesto centrą mes neplanavom važiuoti, bet norėjom pamatyti miestą iš viršaus. Buvo susidaręs įspūdis, kad tiek pats miestas, tiek vaizdas į jį iš viršaus, kažkuo panašus į Porto Moniz Madeiroje, kuris paliko labai didelį įspūdį. 

    Vaizdams iš viršaus labiausiai tinka apžvalgos aikštelės. Čia jų netoli viena kitos net 3. 

   Pirmoji Mirador de Garachico. Tai pakelės kavinė-restoranas su aikštele ant stogo. Vaizdas ne toks kokio tikėjausi, o ir labai šaltas vėjas pūtė. 

   Kita aikštelė Mirador el Lagarito. 

   Šis vaizdas manęs irgi nesužavėjo, nors gerokai gražesnis už pirmąjį. 

   Vaizdai iš trečiosios-Mirador de Antalya patys gražiausi, nors iki pačios aikštelės reikėjo šiek tiek paeiti ir pėsčiomis. 

   Apžiūrėjus miestelį iš viršaus, poreikio važiuoti į miestelio centrą nekilo, todėl jo ir neaplankėm. Nusprendėm, kad šiai dienai pakaks. 

   9 diena.

   Pagrindinis šios dienos tikslas-Mascos tarpeklio lankymas. 

   Paskutiniai 5 km. iki Mascos kaimelio-vaizdingi. 

   Atvažiuojam apie 10 val. 

   Parkingą randam nesunkiai. 

   Apsiaunam kalnų batus, susidedam kuprinę, pasiruošiam "visiems gyvenimo atvejams" 😊 

   Bandom rasti tako pradžią, bet nesėkmingai. Pasirodo jis uždarytas 😪 
   Keista. Buvau skaitęs prieš pusmetį, kad jis buvo uždarytas, bet prieš 2 mėn. „Tripadvisor“ skaičiau atsiliepimą, kad žmonės sėkmingai juo praėjo. Džiaugiausi, kad jis jau sutvarkytas ir vėl atidarytas. Pasirodo ne, greičiausiai tie anglai ėjo kažkaip nelegaliai. 

   Ką padarysi, apžiūrinėjam bent jau visas įmanomas kaimelio pakampes.

   Pasijuokę iš savęs, kad tam būtinai reikėjo kalninių batų, važiuojam toliau 😜 

   Yra ir geroji pusė, sutaupėm 5-6 val., kurių būtų reikėję žygiui, ir aišku daug jėgų. 

   Važiuojam į šiaurę, kelias itin vaizdingas, bet labai stiprūs ir šalti vėjai. 

   Privažiuojam Mirador Altos de Baracan. 

   Pasivaikštau šiek tiek aplink. Grožiuosi vaizdu į El Palmar “suraikytą pyragą”, bei apylinkes. 

   Žmona tuo metu filmuoja dviratininką, kuris negali pavažiuoti dėl stipraus priešinio vėjo 😲 

  Mes manėme, kad vakar buvo stiprus ir šaltas vėjas, bet šiandien nepalyginamai stipresnis. 

  Bandom nuvažiuoti į Punta de Teno, bet pasirodo su savo automobiliu galima tik labai ribotai, anksti ryte, vėlai vakare ir t.t., žodžiu labai nepatogiu ir nepatraukliu laiku. 

  Tenka važiuoti iki artimiausio miestelio, ten palikti automobilį ir laukti autobuso. Jis važiuoja kas valandą. Kainuoja 1 eurą žmogui į vieną pusę. 

   Laukiant tenka raudonuoti iš gėdos girdint lietuvių pokalbį: jiems viskas blogai, tai kažkas be eilės nepraleido, tai autobusai per retai važiuoja, tai kultūra prasta, tai dar kas nors. Tylim specialiai, neišsiduodam, kad lietuviai ir mes, dar kas pagalvos, kad ir mes tokie patys viskuo nepatenkinti bembekliai 😜 

   Autobusas važiuoja gana vaizdingu keliu, vairuotojas kai kur net stabteli pasigrožėjimui. Tik išlipti negalima, o per langą nieko dorai nenusifotografuosi. 

  Punta de Teno man visai patiko. Praleidome čia valandą, nes sekantis autobusas juk būtent už valandos. Manau tiek laiko pats tas. 

   Grįžtant dar bandau nufotografuoti Mirador Punta del Fraile, iki kurio planavome važiuoti po Punta Teno, nes suprantu, kad Mirador Punta del Fraile taip pat yra tame pačiame automobiliu neprivažiuojamame (uždarytame) kelio ruože. Galima tik pėsčiomis arba išsinuomojus dviratį, bet mes tolokai lipti ar minti į kalną nenorime 😜 

   Šią dieną visos norimos vietos jau aplankytos, todėl vėl pro El Palmar ir Mascą važiuojam atgal. Vėjas vis dar labai stiprus. Tik saulė pasisukusi, vaizdai šiek tiek kitokie.

   Paminėtina ir išskirtinė šios dienos vakarienė. Vis matydavome reklamą, kad siūloma porcija, kurioje yra 0,5 metro dešros !!! Buvo labai smalsu išbandyti. Štai kaip ji atrodė 😲

   Žmona dar prieš užsakant buvo pareiškusi, kad nenori tos dešros, todėl rinkosi kitokį maistą. O man tai tapo tikru iššūkiu, kilo sportinis azartas: įmanoma įveikti ar ne? 😊 Prisipažįstu, jei žmona nebūtų nusileidusi ir truputi padėjusi, ko gero nebūčiau įveikęs. Nors ir taip vos parėjau "namo" 💪 Stebina ir tai, kad tokia porcija kainavo vos 6 eurus. Parodykit man vietą Lietuvoje, kur tai įmanoma 😊 

   10 diena.

   Ši diena man buvo pati sunkiausia, nes skirta vien tik poilsiui 😅 

  Išsimiegoję nuvažiavom į Las Americas, Los Cristianos, ribos tarp jų beveik nėra. Gaila tik, kad vanduo buvo šaltas-nesimaudėm. 

   Pliaže, teko stebėti įdomų jaunuolių užsiėmimą. Nusibrėžia ant smėlio ratą ir sustoja jame komandomis 3X3. Tada reikia, kaip sumo imtynėse, išstumti priešininkus iš rato. Gana azartiška ir įdomu stebėti. 

   Apibendrinant šiuos kurortus sakau taip, gražu, tvarkinga, puikus oras. Jei jums patinka Palanga, tai tikrai patiks ir ten. Bet jei esate ramybės, gamtos ar aktyvios veiklos mėgėjas, tai kankinsitės kaip ir aš 😊

  Vakare sugraudina gauta žinutė iš močiutės, kuri prižiūri vaikus. Mažiukas darželyje, kaip ir kiti vaikai, turėjo papasakoti kokių svajonių turi. Tokia buvo užduotis. Jis papasakojo..., kad jo svajonė, jog tėveliai greičiau grįžtų... 😥😍 Viskas, sekanti kelionė tik su vaikais 😉
   Užtat nuotaiką vėl praskaidrina kita žinia. Tam pačiam mažyliui močiutė davė uždavinį: "kiek bus obuolių, jei aš tau daviau 9, o po to tu man gražinai 3?" Jis užtikrintai atsako, kad 5. Močiutė liepia gerai pagalvot. Jis nedvejoja-5. Močiutė klausia kodėl? Jis taip pat užtikrintai paaiškina: "nes 1 pats suvalgiau" 😅

   11 diena.

   Šią dieną numatyta tik viena lankytina vieta-Pragaro tarpeklis-“Barranco del Infierno“. 
   Ėjimas juo mokamas-8,50 euro žmogui. 
  Maža to, rekomenduojama užsisakyti iš anksto, nes sezono metu galima ir nepakliūti, nes vietų skaičius ribojamas. 

   Pirmyn-atgal eiti apie 6,5 km., arba apie 3 val. 

   Įdomi vieta, bet man regis pernelyg daug pompastikos: pravedamas instruktažas kur eiti, nors yra tik vienas vienintelis takas, niekur kitur nenueisi, būtina eiti su šalmu, griežtai nurodoma, kad sustoti galima tik 1 vietoje pailsėti, bei galutiniame taške prie krioklio, ne ilgiau 5-10 min. pasigrožėjimui ir pasifotografavimui. Visa tai atrodo kažkaip perdėtai, išpūstai, net juokingai 😜 

   O vaizdų tai visai gražių ten yra, tik visuma man kažkaip nesusilipdė 😎 

   Didžiausią įspūdį paliko ne kas kitas, o… varlės !!! Kai kuriose vietose buvo girdėti itin garsus ir darnus jų choras. Spėju būtent todėl ten ir ribojamas tas lankytojų srautas. Tik gaila, kad ne visi lankytojai tai suprato, kalbėjo garsiau už varles 😷 

   Kai vakare vaikai paklausė močiutės kur mes šią dieną buvome, o ji pasakė, kad klausėmės varlių koncerto, tas pats mažiukas (6 m.) paklausė, kiek kainavo? Kai sužinojo, jog 8,50 euro, pagalvojęs tarė: „gal ir nedaug, juk varlės mažai kur koncertuoja“ 😅 

   Likusią dienos dalį nusprendėme skirti Costa Adeje. Iš esmės ten viskas tas pats kas Las Americas ar Los Cristianos.

  Kadangi šiandien paskutinė diena mūsų gyvenamojoje vietoje, tai šiek tiek patyrinėjam ir "savo" apylinkes.

    12 diena.

   Nuo pat ryto važiuojam į Los Cristianos keltų terminalą. Šiandien prasideda nors ir trumpa, bet antroji ir labai svarbi kelionės dalis. 

   08.45 val. keltas į La Gomera salą su „Niviera Armas“ !!! Plaukimo trukmė 1 val. 

  2 suaugę ir automobilis į abi puses 147 eurai. Su „Fred Olsen“ brangiau maždaug 8 eur. (į abi puses), bet mūsų apsisprendimą lėmė ne tik kaina. Mums patogesni laikai, o ir rekomendacijos geresnės apie „Niviera Armas“ pasirodė. 

   Prieš kelionę man nebuvo aišku ar buvo būtina pirkti bilietus iš anksto ir prieš kiek laiko reikia atvykti į uostą. Taigi, jei kam kitam iškiltų tokie patys klausimai, tai iš anksto bilietų pirkti nebūtina, nebent tai būtų pats sezono pikas, o kėlimasis penktadienį vakare arba sekmadienį vakare. Taip mums paaiškino darbuotoja, labai retai, bet tik tokiomis dienomis, gali visi norintys nesutilpti. Kaina taip pat nepriklauso nuo to ar perki vietoje ar internetu, iš anksto ar paskutinę dieną. Atvykti rekomenduoja likus bent valandai, nors iš tiesų apgaulė tai, visiškai pakaktų kokio pusvalandžio. 

   Mes šiek tiek nerimavome dėl to, kad neturėjome automobilio dokumentų, bet nuomos kompanijoje mus buvo užtikrinę, kad į La Gomerą keltis tikrai galėsim, o uoste paaiškino, kad jiems pakanka automobilio numerio. 

   Lūdino tik tai, kad šiandien pasitaikė labai blogas oras, daug lijo ir atvėso 💦 Tai ne tik La Gomeroje, Tenerifėje dar blogiau. O mums blogumas dėl to, kad La Gomeroje didžioji dalis lankytinų vietų-"Miradorai"-apžvalgos aikštelės, o jie gali būti debesyse 😓

    La Gomeroje pirmiausia važiuojame iki Las Lajas. 

  Iškart pasijaučia gana didelis skirtumas lyginant su Tenerife: viskas žalia, oras gaivus, daug užtvankų, žodžiu, vandens netrūksta. Ir visai ne dėl to, kad dabar lyja 😅

  Paaiškinsiu kodėl važiuojam į Las Lajas. Įprastai ten užklysta tik pavieniai keliautojai, nes vieta gana atoki. Daugiausia jų čia apsilanko eidami “Super Sicht – Roque de Agando Loop from Hermigua” trasą. Ji prasideda prie Agando uolos, ten pat ir baigiasi. Bet jos visos ilgis būtų 4 val. ir reikėtų apie 600 m. kilti aukštyn ir tiek pat žemyn. Mes neturim tiek laiko, o ir jėgų gaila, todėl planuodamas kelionę pabandžiau trasą „modifikuoti“: išsirinkau, mano nuomone, gražiausias vietas, atmečiau taškus, kuriuos pamatysime kitu laiku kitose vietose ir gavosi taip, kad reikėjo atvažiuoti iki Las Lajas (beje, čia kelias ir baigiasi), ir pradėti žygį tik iki Casa del Monco ir atgal. Tokiu būdu pakilimas ir nusileidimas sumažėja iki 300 m., o ėjimo trukmė pirmyn-atgal iki 1,5 val., nors pamatai visas gražiausias vietas 👌

   Kadangi gana stipriai lyja, tai važiuojam neskubėdami, per lietų šioje saloje nelabai yra ką daugiau veikti, kitų variantų (be gamtos ir viršūnių) neturim. Dėl to tik grįžtant pavyko deramai įvertinti ir paties Las Lajas kelio-slėnio grožį. Vis viliamės, kad lietus liausis. 

   Taip ir atsitinka, kol privažiuojam Las Lajas užtvanką, jau tik šiek tiek krapnoja. Oras neįtikėtinai gaivus, toks jausmas, kad į save trauktum grynų gryniausią deguonį 😍

    Užtvanka įspūdžio nepaliko, todėl net nuotraukos nekelsiu. 

  Grįžtam kelis šimtus metrų atgal iki Las Lajas kaimelio. Nors lietus jau liovėsi, bet žmona nusprendžia niekur neiti, lauks manęs kaimelyje. Turiu pripažinti, kad jai pavyko priimti tinkamą sprendimą, nors lietus išvis nelijo ir galėjau tuo džiaugtis, bet viskas kas gražiausia yra būtent Las Lajas, tiksliau vaizdas šiek tiek palipus ir žiūrint į kaimelį iš viršaus 😍

   Visa kita atkarpa, tai tik lipimas į kalną miško taku. Bet tikslas yra tikslas, žinau, kad Casa del Monco yra graži vieta, ten apgriuvę pastatai Olivia kalno fone. O aš tikiuosi dar ir gražių vaizdų pakeliui, ar į kitas puses. Deja, tenka šiek tiek nusivilti, pakeliui vaizdų nėra, o užlipus dėl prasto oro nesimato net Olivia kalno. 

   Ką padarysi, leidžiuosi žemyn. Viso pirmyn atgal užtrukau apie 1,5 val., bet nemažą dalį sudarė tiek kylant, tiek leidžiantis grožėjimasis Las Lajas. 

   Važiuojame atgal iš Las Lajas slėnio. Lietui nebelyjant ir debesims išsisklaidžius, jis tiesiog nuostabus 😍

   Stebėtina, kad turistų čia labai mažai. Kita vertus tai lengva paaiškinti, dauguma čia atvažiuoja vienai dienai su agentūromis, kelias čia prastokas, autobusu irgi neatvažiuosi. 

   Sekantis tikslas Mirador de Los Manaderos. 
   Labai įspūdingas vaizdas į tą patį Las Lajas slėnį ir visas tas užtvankas, pro kurias apačioje važiavom stodami kas 100 metrų. 

   Dar už kelių kilometrų Mirador de La Carbonera, vaizdas jau į Hermigua slėnį.

   Mirador de el Rejo, Mirador de Hermigua ir Mirador El Bailadero tik pravžiuojame, nes per debesis nieko nematyti, atvažiuosim čia rytoj. 

   Dėl tos pačios priežasties net nevažiuojam ir iki Mirador Degollada de Peraza, Mirador del Morro De Agando, Mirador de Tajaque. 

   Renkamės tai, ką galima nuveikti tokiu darganotu oru. Atvažiuojam iki El Contadero automobilių stovėjimo aikštelės, nuo kurios prasideda populiariausia La Gomeroje trasa: „Lorbeerwald – Kapelle im Wald Loop from Vallehermoso“. Ji žiedinė, 4 val. trukmės. Apie 500 m. paaukštėjimas ir atitinkamai toks pat pažemėjimas. 

   Planuodamas kelionę iš pradžių į šią trasą žiūrėjau šiek tiek atsargiai. Niekaip nesupratau kodėl ji tokia populiari, juk gražių panoraminių vaizdų joje beveik nėra. Dabar suprantu kuo puikiausiai, joje atsispindi tai kas yra geriausia La Gomeroje-tie neįtikėtini laurų miškai ir visa kita augmenija. Įspūdis neįtikėtinas, vietomis jautiesi lyg pakliuvęs į kažkokią pasaką, kurioje tuoj tuoj pamatysi raganos trobelę ar sutiksi kalbančią mešką, o gal net ir pats medis tuoj prabils žmogaus balsu 😍 Gaila tik, kad jei įprastai nuotraukos perteikia gal bent 50 proc. grožio ir įspūdžio, tai šiuo atveju ne daugiau kaip 20 proc., nes nuotraukoje matai medį ir viskas, negali jo užuosti, pamatyti samanų ir visų tų „varveklių“ virpėjimo, išgirsti paukščių čiulbėjimo ar driežų šnarėjimo. O ir pats medis, gyvai jis visiškai kitoks, turi aurą, kurios nenufotografuosi. Žodžiu, neįtikėtinai įspūdinga trasa 💖

   Gal šiek tiek nepasisekė, kad tas oras darganotas buvo, bet kita vertus, tai tik sustiprino įspūdį, o lietaus juk išvengėm. 

   Mums pasisekė dar ir dėl to, kad pradėjome eiti ir visas grožybes pamatėme leisdamiesi žemyn, o trasos dalis vedanti atgal yra ne tokia vaizdinga. Kelias atgal, tai miško keliukas, kuriuo kaip tik važiavo vietinis gyventojas su džipu, mes jį susitranzavom ir tuos 500 metrų į viršų užvažiavom, sutaupydami be galo daug jėgų ir laiko 👍 Nusileidimui reikėjo apie 2 val. Šiai trasai duodu 10 balų net nesvarstydamas 😍

   Važiuodami link nakvynės vietos, sustojam Mirador de La Retama. 
   Jo išskirtinumas-kalno struktūra, bet dėl darganoto oro, tai nepadarė labai didelio įspūdžio. 

   Netoliese Mirador de El Palmarejo. 
  Tai tas pats kanjonas, bet ši apžvalgos aikštelė be abejonės įspūdingiausia iš visų esančių šiame kanjone 💖

   Dar truputi pavažiavus, Mirador de La Curva del Queso. 
   Iškart po El Palmarejo aikštelės, nublanksta. 

   Dar šiek tiek žemiau, Mirador de San Antonio. Prie bažnyčios. 

   Taip atvažiuojame iki Valje Gran Rej, kur esame rezervavę 2 nakvynes, vėlgi per „AirBnB“. 
   46 eur. už 2 naktis. 
  Turbūt nieko nebenustebins, kad būsto savininkės vėl nesutikom, ji, kaip ir visi kiti, saloje negyvena. Ji iš anksto buvo davusi vietinės moteriškės telefoną ir nurodžiusi visus klausimus spręsti su ja. 
   Bandom skambinti būstą prižiūrinčiai vietinei moteriškei, bet ji nekelia ragelio 😲 
   Patys adreso nerandam, visą valandą vaikštom pirmyn atgal, nes gyventojai sako, kad esam kažkur šalia, nors konkrečiai ir patys nežino. 
   Gerai, kad telefoną kelia bent jau savininkė, kuri mums nežinomu būdu, visgi susisiekia su būstą prižiūrinčia moteriške, kuri ateina mūsų pasitikti prie parduotuvės. 
   Žinant, jį rasti labai lengva, pro tą namą ir tas duris praėjome net keletą kartų ieškodami, bet net tame pačiame name gyvenantys žmonės mums negalėjo patvirtinti, kad tai ir yra mūsų ieškomas adresas 😬 
   Taip dar kartą tenka suabejoti „AirBnB“ sistemos veiksmingumu, nors pats būstas puikus, vaizdas per balkoną (kuriame labai smagu vakarieniauti ar pusryčiauti) už milijoną. Na bent jau už pusę milijono tai tikrai 😍

   Iš būstą prižiūrinčios moters sužinome, kad šiandien buvo pirmoji diena šiais metais, kai lijo 😜

   13 diena.

   Pirmasis šios dienos sustojimas Mirador Ermita del Santo. 

   Labai gražu 😍 Net ir nesulaukus kol saulė perlips per kalną ir savo spinduliais nušvies slėnį. 

   Labiausiai suveikė netikėtumo faktorius, nes iki jo važiavom tuo pačiu Valje Gran Rej kanjonu, kaip ir vakar, todėl tikėjomės dar vienos apžvalgos aikštelės su vaizdu į tą patį kanjoną, tačiau labai netikėtai vaizdas atsivėrė visai į kitą pusę, tuo labai nustebindamas 😲

   Už kelių kilometrų stabtelim Mirador de Alojera. 
   Vaizdas pernelyg toli, o ir su medžių viršūnėmis, todėl įspūdžio nepalieka. 

   Dar už kelių kilometrų Mirador Risquillos de Corgo. 
  Iki jo reikia apie 200 metrų paeiti pėsčiomis. Vaizdas nieko ypatingo, bet tie 200 metrų iki jo, įsimintini dėl tako tarp medžių. 

   Bandom važiuoti iki aukščiausios salos vietos-Alto de Garajonay, bet navigacijos susipyksta (jų turėjom 2, o kartais įsijungdavom ir 3-ią 😅). Viena jų rodo tik pėsčiųjų taką, o kita gerokai tolimesnį, bet automobiliu 😖 Bandom važiuoti automobiliu. 
   Pakeliui Mirador de Igualero. 

   Likus kokiems 3 km., asfaltas baigiasi, navigacija siūlo sukti į lauko keliuką ir važiuoti į viršų. Ne, to nedarysime, sukamės atgal 😐

   Atvažiuojam į Mirador de Tajaque.
   Jis pakeliui ir ant paties kelio. Šiandien čia debesų jau nėra. 

   Netoliese turi būti vienas pagrindinių salos "Miradorų"-Mirador del Morro De Agando, bet navigacija klaidina, ne iš karto susigaudome, kad iki jo reikia eiti pėsčiomis nuo Mirador de Tajaque, privažiavimo nėra. 
   Bet eiti netoli, vos kokie 200-300 metrų. Protarpiais praslenka debesys, bet džiaugiuosi, kad jie nuslenka ir leidžia grožėtis atsiveriančiais vaizdais 😍

   Nusileidus šiek tiek žemiau (jau automobiliu), dar 3 šalia viena kitos esančios apžvalgos aikštelės ! Tai lankomiausia salos vieta, nes čia galima privažiuoti, todėl stoja visi be išimties autobusai su turistais. 

   Iš čia visu gražumu matyti ir Olivios kalnas, kurio vakar dėl debesų nepavyko pamatyti iš Casa del Monco. 

   Čia prasideda, bei baigiasi ir ta mano vakar sutrumpinta “Super Sicht” trasa, kurios dalį ėjau nuo Las Lajas. 

   Naudojamės proga kol nėra debesų ir leidžiamės iki Mirador Degollada de Peraza, kurio vakar aplankyti irgi net nebandėme dėl debesų. 
   Iš čia atsiveria vaizdas į ta patį Las Lajas slėnį, kuriame buvom vakar, tik dabar jau iš kitos pusės, nes vakar mes važiavome kita kalnų grandine ir tuo pačiu slėniu grožėjomės iš kitos pusės, nuo Mirador de Los Manaderos apžvalgos aikštelės. 

   Aš šiek tiek palaipioju aplink. 

   Grįžinėjant į salos viršų (vidurį) sustojam ir prie kažkokių laiptų, kurie sudaro įspūdį, kad turėtų atsiverti labai gražus vaizdas. Tačiau po keliolikos minučių lipimo vertinu, kad nebuvo verta, nors ir gana gražu. 

     Atvažiuojam į Mirador El Bailadero.
   Tai taip pat dalis tos pačios “Super Sicht” trasos, kurios dalį ėjau vakar nuo Las Lajas ir kuri prasideda prie Agando. Ji taip ratu ir eina, nuo Agando leidiesi iki Las Lajas, o nuo ten pakyli iki El Bailadero ir vėl grįžti iki Agando. Iš čia vėl matyti Olivios kalnas. 

   Sustojame ir Mirador de Hermigua, bet jo net nefotografuoju, vaizdas pasirodo nevertas dėmesio. 

   Sekantis sustojimas Mirador de el Rejo. Irgi nenustebina, bet juk pakeliui. 

   Bet vietos nepažymėtos "Miradorais", kai kuriais atvejais ne tai, kad ne prastesnės, bet netgi gražesnės. Čia tiesiog pakeliui, vaizdas į Hermigua slėnį 😍

   Važiuojam link Mirador de San Juan. Jau esame Hermigua slėnyje. 

   O čia jau ir vaizdas nuo paties Mirador de San Juan.

   Kitas sustojimas Mirador de la Orilla, nuo kurio atsiveria vaizdas į Hermigua, slėnį ir pakrantes. 

   Kitoje miestelio pusėje Mirador de La Punta. 

   Dar vienas „Miradoras“ pavažiavus šiek tiek aukščiau. 

   Hermigua pasipildome ir kuro, saloje vien kalnai, o kolonėlių ne itin daug, norisi turėti atsargą. Čia jis brangesnis nei Tenerifėje, 1,136 eur. už ltr.

   Atvažiuojam iki Mirador Agulo. Jis irgi pakeliui. 

   Kylam iki dar vienos vienos iš lankomiausių salos vietų-Mirador de Abrante. Labai įspūdinga 💖

   Čia irgi veža beveik visi turistiniai autobusai. 

   Įspūdį daro ir ryškiai raudonas gruntas-uolienos šalia jo. 

   Bet ir apylinkėse gražių vaizdų apstu.

   Važiuojam link Vallehermoso.

   Atvažiuojam iki Mirador de Vallehermoso, nuo kurio atsiveria vaizdas į Vallehermoso miestelį. Labai graži vietovė 😍

   Kildami aukštyn vis stojam ir stojam, su kiekvienu posūkiu vaizdas vis keičiasi ir mūsų „nepaleidžia“ 😎

   Atvažiuojam į pietrytinę, vienintelę mūsų dar „nepaliestą“ salos dalį. 

   Pirmiausia stojam prie Mirador de Tagaragunche. 
   Keliui pasibaigus, takeliu reikia dar apie 300 m. palipti ant kalnelio iki koplytėlės. Verta, nors turint mažai laiko, specialiai dėl šios vietos čia nevažiuočiau. 

   Mes gi judame iki netoliese esančio Imada miestelio, kur prasideda “Beautiful Barranco Trail – Barranco de Guarimiar Loop from Las Paredes” trasa. Tai 4 val. žygis apibūdinamas kaip vienas gražiausių saloje. Mane traukia tai, kad jis turėtų būti kitoks, nei visi kiti šioje saloje: iki šiol dominavo miškai ir „Miradorai“, o čia žygis toks, kokį aš ir įsivaizduoju kalnų žygį, atvira vietovė šlaitais su daugybe panoraminių vaizdų 👍

   Truputi neramina, kad žygio trukmė 4 val., o iki sutemų liko būtent tik tiek laiko, todėl gaišti nebegalima. 

    Žmona eiti nenori, lauks manęs miestelyje. 

    Iš pradžių per skubėjimą nueinu ne tuo taku, jų ten gal 3. Tenka grįžti atgal. Prarandu apie 20 min. Norint teisingai pasirinkti, reikėtų orientuotis į Playa de Santiago nuorodą. 

    Trasa leidžiasi žemyn, bet ne stačiai, takas geras, eiti vienas malonumas 😎

   Sutinku priešais einančius senukus (na bent jau šiek tiek vyresnius už mane 😂), kurie pasako, kad geriausia eiti iki El Rumbazo, nuo ten kilti aukštyn į Targa ir tuomet grįžti į Imada 👍

   Kuo toliau, tuo vaizdingesni tampa vaizdai 😍

   Tarpais pagaunu save galvojant, kad iš realybės patekau į kažkokį alternatyvų pasaulį, gal kokį kompiuterinį žaidimą ar pan. 👀 Ši trasa tai, tarsi, desertas. Tarsi, uoga ant torto, vainikuojanti ne tik La Gomeros salos aplankymą, bet ir visą šią kelionę 💖 Mėgavausi kiekvienu žingsniu ir kiekviena akimirka 😍 Laiko suvokimas liko kažkur toli toli, apėmė ramybės jausmas, jei ir nespėsiu grįžti iki tamsos, tikrai neskubėsiu palikti šios vietos 😎

   Kaip ir patarė tie „senukai“, nuo El Rumbazo suku aukštyn, link Targos. Čia jau sunku, visą laiką į viršų ir gana stačiai. Gerai bent jau tai, kad takas puikus. 

   Kitoje slėnio pusėje kartas nuo karto girdėti vilkų staugimas (bent jau man taip atrodo). Jiems iškart atsako gausybė šunų lojimų. Nuostabi atmosfera 😍

    Skambinu žmonai, kad ji iš Imados atvažiuotų iki Targos, taip aš sutaupysiu daug ėjimo. Oi kokios didelės buvo jos akys 😅 Man gerai, bet žmonai šokas, nepratusi ji vairuoti kalnuotais, vingiuotais ir siaurais keliais. Bet atvažiuoja 👍 Žiūrėjau į spidometrą, sutaupiau maždaug 5 km. ėjimo, iš kurių dar nemažai būtų buvę ir į kalną. 
   Viso žygyje praleidau apie 3 val. Pagal nuorodas mačiau, kad yra galimybė grįžti į Imada ir kitu taku, tais pačiais šlaitais, bet aš nusprendžiau nerizikuoti, juk vistiek iš esmės, tai jau būtų buvęs ėjimas tuo pačiu keliu antrą kartą, o sutemti juk tikrai galėjo. 

   O dabar, kadangi dar nesutemo, o tik temsta, grįždami į nakvynės vietą, pakeliui dar stabtelėjome Mirador de Punta de Belete. 

   14 diena.

   Šiandien vėl debesuota, nors ir nelyja. Džiaugiamės, kad vakar buvo graži diena ir suvokiam, kokia visgi įnoringa ta La Gomera.

   Mums reikia pervažiuoti visą salą iki kelto į Tenerifę. 

  Turim šiek tiek laiko, todėl pakeliui stabtelim prie tako, nuo kurio artimiausias takas iki Alto de Garajonay-aukščiausios salos vietos. Tai vienintelė dar nepamatyta vieta, iš tų kurias planavome pamatyti. 

   Eiti netoli, paaukštėjimas irgi nedidelis. Debesys. Nieko įspūdingo nepavyko pamatyti. Nors abejoju ar būtų pavykę ką nors ypatingo pamatyti ir giedru oru. 

     11 val. išplaukiam į Los Cristianos. 

     Iki skrydžio dar turim laiko, todėl einam į pliažą, reikia gi nors kartą išsimaudyti 💪 Šiaip ne taip save išprievartauju, nors malonumo jokio, labai šaltas vanduo 💤

     Dar paslapinėjam po miestą, dėl viso pikto atsispausdinam „čekinus“ (interneto salone, 4 lapus už 1 eurą), nors vėliau oro uoste užteko ir programėlės telefone. 

      Važiuojam į oro uostą. 
  Automobilio gražinimas itin paprastas, padavėm raktelius ir viskas, automobilio niekas neapžiūrinėjo. Keista kažkaip, juk be užstato. Suprantu, kad su draudimais, bet kad ir tos pačios padangos, jos gi nedraustos, ką darytų jei pastatym jį ten be ratų? 😅 Na, bet tai ne mūsų rūpesčiai. 

   Viso pravažiavome 1462 km., iš jų apie 320 km. La Gomeroje. Vidutinės kuro sąnaudos buvo apie 6,7 ltr.

   Pietų Tenerifėje kylam 17.50 val. Frankurt Hahn leidžiamės 23.30 val. (persisuka valanda į priekį).

   Prasideda „linksmoji“ dienos dalis 😅

   Pamenat, kelionės pradžioje rašiau, kad su motelio savininku sutarėm, kad atvyksim vėlai, jis paliks raktą duryse ir t.t.? Žodžiu, esam sutarę apsistoti tame pačiame motelyje kaip ir atvykstant. 
   Taip pat rašiau ir apie tai, kad pagal „google maps“ iki motelio man rašė 2,3 km., o navigacija siūlė 3,1 km. 

   Kadangi dabar jau vėlus metas ir norisi kuo greičiau į lovą, bandau būti gudresnis už navigaciją ir rasti tą kelią, kurį siūlė „google maps“. 
   Žmona navigacijos net nejungia, juk prieš 2 savaites šitais keliais jau vaikščiojom, o aš juk ir neklausyti jos nusiteikęs 👿
   Bėda ta, kad tamsoje viskas šiek tiek kitaip, o dėl tos improvizacijos ir bandymo eiti trumpesniu keliu, praleidžiam vieną posūkį ir nueiname ne į tą pusę 😤

    Bandom taisyti padėtį ir grįždami į reikiamą kryptį trumpinam kelią per laukus. 
    Deja, keliukas baigiasi ir reikia apie 100 metrų eiti per gryną pievą 😦
  Jau priėję pagrindinį kelią pamatom, kad jis atitvertas tvora. Prakeikti vokiečiai, juk neperlipsim jos su kuprinėmis 😛 
   Bandom eiti šalia kelio tol, kol tvora baigsis, bet pievoje prasideda pelkės 😲, todėl skubiai darom vingį ir grįžtam į normalų taką. 

   Tada žmona, jau pagal navigaciją, siūlo eiti pro kitą pusę, nei šviečia miestelio šviesos, ir tai man atrodo įtartina. Na, bet kadangi aš jau prisidirbęs 💩, tai dabar jos eilė. Einam. 
   Kažkokie lauko keliukai ir miškeliai. Net nepanašu į gyvenvietę. Imam juokauti, kad gerai būtų nueiti bent iki ryto, juk už motelį nesumokėta, reikia atsiskaityti 😅 
    Žmona ima nerimauti, kad navigacija „stovi vietoje“, ima dvejoti ar nereikėtų grįžti atgal. 

  Bet kol ji žiūri į navigaciją, man tamsoje pavyksta įžiūrėti, kad visai netoliese miške, jau yra kažkoks posūkis į reikiamą pusę. Taip išeiname į normalesnį taką ir jau artėjame prie motelio 👍 Imu svarstyti ar motelio aprašyme kartais nebuvo nurodytas šis miškelis kaip lankytina vieta 😊

   Dar šiek tiek ėjimo ir mes jau prie motelio. 
   Vokietis nebūtų vokietis, viskas labai sklandu, kodas teisingas, raktas duryse 👍

   Taip „sutrumpinę“ kelią ir praradę papildomai 30-60 min., einame miegoti 😊

   15 diena.

   Išsimiegam vėl puikiai 👍

   Vėl tas jausmas, kad esam vieninteliai svečiai motelyje. Net administratoriaus nėra, o išsiregistruoti reikia iki 10.30 val. 

   Maždaug tokiu laiku administratorius ir atsiranda, na ir tikslumas 😊

  Juokaudami svarstom, kuriuo keliu eiti į oro uostą: „tolimesniu“, ar vėl bandyti surasti artimesnį, šviesoje gal pavyktų geriau 😅

   Frankurt Hahn kylam 13.20 val. Vilniuje leidžiamės 16.35 val. (persisuka valanda į priekį).

  Paskambinus močiutei sužinome, kad mažiukas mūsų taip pasiilgo, kad paskutinę naktį jau 02.30 val. atėjo pas ją į miegamąjį ir pareiškė, kad girdėjo lėktuvą, todėl atėjo patikrinti, gal jau tėveliai grįžo 😍 Tačiau, mums kažkas viduje sako, kad močiutė, 2 savaites praleidusi su 3 vaikais, mūsų laukė ne mažiau, nei vaikai 😅

    Visumoje kelionė buvo puiki👍
    Daug pamatyta, patirta neužmirštamų nuotykių ir įspūdžių 😍 
    Ar likau patenkintas šia kelione? Be abejonės 😎
    Ar norėčiau čia sugrįžti? Abejoju, viskas ką norėjau, pamačiau, o gulėti pliaže ne man 😌
   Ar norėčiau čia gyventi senatvėje? Nesu tikras 💭 Tai geriau, nei Madeiroje (nors pati Madeira man gražesnė), bet pamačiau labai daug trūkumų: man trūksta žalumos, gaivesnio oro, nepatinka per didelis automobilių kiekis ir kamščiai. Nebent La Gomeroje ar Anagos kalnuose, kur nors labai atokiai, kur būtų daug ramybės ir gražus vaizdas 😍 Kur girdėtųsi gaidžių giedojimas (būtinai), kuris šiose vietose skamba itin idiliškai 🙏 Ir kur galėčiau nuo ryto iki vakaro medituoti, KLAUSYTIS TYLOS, ir gurkšnoti vyną, nes jis šiose salose tikrai puikus😉💝👍