Izraelis-Jordanija 2017

   Sveiki,
   Pradėsiu nuo to, kad turbūt esu toks nuodėmingas, kad "Šventoji zemė" labai nenorėjo įsileist..
   Kelionė buvo suplanuota 2016 m. gruodžio mėn. pradžioje, nupirkti bilietai, užsakyti viesbučiai ir t.t. Žodžiu viskas parengta iki smulkmenų. Bet... "žmogus planuoja-Dievas juokiasi?" Paskutinę naktį, kai jau turėjome išvykti, sunkiai susirgo sūnus, ir vietoj kelionės teko važiuoti i reanimaciją..
   Kai sūnaus sveikata pagerėjo, nusprendėm pabandyti antrą kartą, juk planas beveik tinkamas. Tiesa šiek tiek pridėjau papildomų dienų, nes pirmąjame plano variante labai gailėjausi, kad lėktuvo bilietus nupirkau prieš detaliai suplanuodamas kelionę.
   Artėjant išvykimo datai mano mama, kuri žadėjo prižiūrėti vaikus kol mes būsim išvykę, pati pateko į ligoninę.., reikalinga operacija...
   Norom nenorom pradedi galvoti ar tai ne likimo ženklai... Visgi, nors ir labai dvejodami, nusprendziam nebekeisti planų ir skristi.
   Kelionė suplanuota be vaiku, nes numatyta pakankamai ekstremali.
   Taigi,

   1 diena, 02.25

   07.20 val. kylam is Varšuvos.
   Lėktuvo bilietai kainavo viso labo 60 eurų žmogui i abi puses. Srydis su "Wizzair". Būtent dėl šios priežasties ir skubėjome aplankyti Izraelį, kurio ankščiau mano planuose išvis nebuvo. Pigių skrydžių bendrovėms atšaukus šią kelionės kryptį, reguliarūs skrydžiai būtų jau sunkiai įperkami.
   Tiesa, kelionė realiai prasidejo dar 02.24, jei skaičiuotume nuvykimą iki oro uosto. Keliai dabar Lenkijoje jau geri, tad buvo nesudėtinga. Keista tik, kad prie pat oro uosto navigacija siūle važiuoti gerokai trumpesniu keliu-apie 5 km., bet mes pasirinkome kelio ženklais pažymėtą aplinkelį ir važiavome apie 25 km. Čia įdomus klausimas kaip būtų buvę geriau, laiko turėjome pakankamai, nakties metas, tad kamščiai buvo neaktualūs.
   Kaip bebūtų, laiko turėdami pakankamai nusprendėme automobilį palikti ne oficialiame parkinge, o prie daugiabučių namų netoli oro uosto, nors oro uosto parkingas taip pat nebrangus. Vietą radome nesunkiai, pesčiomis reikėjo paeiti gal kokius 2 km.
   Ovdos oro uoste leidžiamės apie 12.30 val. Jis labai mažas.
   Labai šilta. Termometro neturim, bet temperatūrų skirtumai su Lietuva akivazdūs.
   Kadangi šeštadienis (Šabas), o mes neplanuojam važiuoti į jokį didesnį miestą, tai pirmiausia keičiame valiutą vieninteliame oro uosto valiutos keitimo punkte. Kursas gal ir nieko: 3,82 šekelio už 1 eurą, bet komisiniai kosminiai-5 proc. !!!
   Pirmas įspudis apie šalį malonus, oro uoste nemokamai dalina kremus, gal ir smulkmena, bet tikrai maloni.
   Iš oro uosto iki Eilato apie 70 km. Mūsų nakvynė Yotvatos kibuce pas merginą is "CS". Mes dar prieš išvykdami niekaip negalėjom suprasti kodėl vietiniai siūlo važiuoti per Eilatą, nes gaunasi apie 140 km. ir dar per Šaba, kai viešasis transportas ir visi religingieji nevažinėja. Žemėlapyje akivaizdžiai matyti, kad pasirinkus kelius (12, 40 ir 90) per kitą Negevo dykumos pusę gaunasi viso labo 40 km. Ir tie keliai ne kokie nors "šunkeliai", o magistraliniai. Bet tai tik zemėlapyje. Automobilio nuomą esame atmetę, nes reikės vykti į Jordaniją, o su Izraelio numeriais, jei tai ir įmanoma, tai tikrai nerekomenduojama. Einame link 12 kelio iš oro uosto. Ten visai šalia. Dar nepriėjus pabandom tranzuoti iš oro uosto važiuojantį automobilį. Iškart sustoja. Važiuoja kaip tik į Yotvatos kibucą. Labiau sektis turbūt ir negali. Nors jie važiavo 3-yse, bet mus-dar 2, mielai priima. Labai draugiški ir plepūs. Tiesa nepamiršta nusistebėti mūsų avantiurizmu, nes kaip jie sako, čia galėjome užstrigti kokiai savaitei, nes tai Dievo uzmirštas užkampis. Kraštovaizdžiai grazūs, tik žinoma paprašyti sustoti nuotraukai būtų pernelyg įžūlu. Nuveža beveik iki reikiamo namo durų, nes tai kibuco centras ir toliau tiesiog nebėra kelio.
   Mūsų "šeimininkės" dar nėra, bet jos brolis mus įleidžia į namus, liepia jaustis kaip namie ir palieka vienus. Vėliau mergina atsiunčia brolį pasakyti, kad ji negriš, o mes galime pasilikti vieni. Žmona nusprendžia ilsėtis, o aš einu apžiurėti kibuco.
   Pirmiausia į akis krinta, kad jis aptvertas spygliuota tvora, nežinodamas kaip ištrūkti lipu per tvorą, nes nėra net ko pasiklausti (vėliau sužinojom, kad šone yra mygtukas, kurį paspaudus vartai atsidaro). Yotvatos kibucas vienas stipriausių kibucų Izraelyje, jo specializacija-pienininkystė.
   Nueinu iki šalia esančio Yotvatos "parko", tai tarsi kažkoks nesusipratimas, tiesiog prie magistralinio kelio (90) esanti kolonėlė, parduotuvė, kažkoks ten dar mini parkas, kuris absoliučiai nevertas dėmesio. Parduotuvėje bankomatas, kuris neveikia. Artimiausia valiutos keitykla Eilate. Taigi, grįžtu nieko nepamatęs ir nepešęs, tik džiaugdamasis, kad pasikeičiau valiutą kad ir su plėšikiškais komisiniais.
   Kibuce vėl nei gyvos dvasios, vėl lipu per tvorą. Pačiame kibuce labai daug is metalo padarytų statulų-žmogeliukų, gyvūnų. Juokingai atrodo prie namų patiestos kiliminės dangos-žolė, nes tikra žolė neauga. Galėtų dar ir žolpiapjovę šalia pastatyt 😀
   Vos saulei nusileidus einam miegoti, nes nuo šiol prasideda gyvenimas "saules režimu".

   2 diena, 02.26

   Keliamės apie 05.30 val., rytas šaltokas. Tranzuojam iki Timnos parko. Viso labo apie 25 km. Kol sustoja užtrunkam apie 30 min. Nuo 90 kelio dar reikia nemažai paeiti iki įėjimo į parką.
    Prie įėjimo būnam 8 val. Nors parkas atsidaro tik 9 val., bet mus įleidžia. Nustembu, kad bilietas tik 12 šekelių (toliau NIS) žmogui. Internete buvau radęs, kad jis turi kainuot 49 NIS. Kas keisčiausia, kad ir prie bilietų kasos rašo 49, bet mums vistiek skaičiavo po 12. Čia iki šiol man mįslė, vienintelis realus paaiškinimas, kad dėl to kad mes buvome pesčiomis, nes šiaip ten visi atvažiuoja automobiliais. Atstumai milžiniški.
   Tranzuojam iki ežero (ten lyg ir parko "bazė"). Sustoja pats pirmas automobilis, kuriuo iki ežero važiuoja ten esančios kavinės darbuotojai. Nežinau ar tai galima pavadint sėkme, nes buvom sugalvoję prašyti pas kasininką palikti kuprines, kurios nors ir nėra didelės, bet nereikėtų visą dieną nešiotis su savimi. Kadangi automobilis sustoja taip netikėtai greitai, nebesvarstom ir važiuojam. Apie 5 km. Kavinės dar tik tvarkosi, nešiojasi daiktus ir ruošiasi darbo dienai. Mes sėdame pusryčiauti.

   Pavalgę nebegaištam ir išeinam "pasivaikščiot".
   Pagrindinė įžymybė-Salamono stulpai-netoli.
   Nuo čia prasideda "įdomesnioji" dalis, renkamės trasą į dykumos gilumą, toliau nuo pagrindinių kelių.
   Su kiekviena minute saulė šildo vis labiau, vandens nėra, todėl turėtus 2 ltr. labai taupom, rūbų vis mažėja, atitinakmai sunkėja kuprinės. Nors nuotraukos to neatspindės, bet eiti tikrai buvo sunku. Vėliau sužinojom, kad tą dieną buvo +28. Pavėsiai būdavo tarsi išsigelbėjimas.
   Pagaliau prieinam labiau "civilizuotą" dalį, galim nustoti dairytis ar mūsų dar nesekioja maitvanagiai, sutinkam kitų lankytojų, čia netgi kažkada gyveno žmonės.
   Kylam i viršų (nuotraukoje vaizdas iš viršaus).
   Dar aukščiau.
   Prieiname "grybą".
   Ne itin toli (ypač jei su automobiliu) ir "pusgrybis".
   Einam toliau.
   Sustoja automobilis. Klausia ar nereikia pavežt. Aišku džiaugiamės, nors eiti netoli. Jie sako, kad mes labai jau "iškepę" atrodom. Ikiša mums per prievartą "bambalį" vandens ir išleidžia vos už kelių šimtų metrų, nes suka į kitą pusę.
   Beveik iškart sustoja automobilis važiuojantis link išvažiavimo.
   Praleidom čia beveik visą dieną, jaučiamės pavargę, nors tiksliau būtų sakyti būtent "iškepę". Dabar pailsėjus, šiam parkui galiu skirti vien tik pagyras, nors vien pesčiomis vaikščioti tokią karštą dieną tikrai be galo sunku.
   Žmonės sustoję mus pavežti kaip tik važiuoja į tą pusę kur mums reikia-kaimelis Paran. Ten mūsų nakvynės vieta vėl pagal "CS". Vairuotojas su žmona nusprendžia vien dėl mūsų pakeisti savo planus ar maršrutą ir važiuoja ne ten kur reikia jiems, bet ten kur reikia mums. Nuvykus nurodytu adresu, ten gyvenanti moteris sako, kad adresas jos, bet ji nieko apie mus nežino. Vairuotojas skambina turimu numeriu. Pasirodo mergina iš "CS" nurodė ne savo, o labiau įsimenamą kaimynės adresą. Jos pačios dar nėra namie, bet ji pasako kur paslėptas raktas. Kaip su geriausiais draugais atsisveikinam su mus pavežusiais žydais ir einam ilsėtis.

   3 diena, 02.27

   Vėl keliamės 05.30 val.
   Iki pagrindinio (90) kelio, apie 2-3 km. Einam. Vos pradėjus eiti tranzuojam, sustoja automobilis važiuojantis kaip tik ten kur mums reikia-į šalies šiaurę. 08 val. ryto mes jau prie Masados pilies.
   Beje, pakeliui, prie Negyvosios jūros, labai įspūdinga kalio ar kažkokių ten panašių mineralų gamykla. Priima ir turistus, turint laiko tikrai būtų verta užsukti.
   Į Masados pilį galima pakilti keltuvu arba pesčiomis-"gyvačių keliu", mes kylam keltuvu, nes taupom laiką. Keltuvas 46 NIS žmogui. Tiesa, vietoj paprasto įėjimo bilieto į pilį, mes perkam Izraelio "Green ticket", kuris leidžia už 110 NIS aplankyti bet kuriuos 6 pasirinktus Izraelio nacionalinius parkus. Mūsų atveju tai labai apsimoka. Pagrindinis reikalavimas, kad kortelė galioja 2 savaites ir skirta tik turistams. Dar galima rinktis "mėlyną" arba "raudoną" korteles. Jei neklystu, mėlyna leidžia aplankyti 4 parkus ir yra pigesnė, o raudonoji parkų skaičiaus nelimituoja,bet yra brangesnė.
   Tranzuojam iki Ein Gedi rezervato. Kaip jau tapo įprasta, labai lengvai ir paprastai. Net imam juokaut, kad jei pakelsi ranką plaukams pasitaisyt, gali sustot automobilis.
   Ten yra net keletas įvažiavimų, tai vairuotojas išvažinėja juos visus, kad tik privežtų mus iki pat pagrindinio įėjimo.
   Įėjimas su "Green Card" nemokamas.
   Einam Dovydo kanjonu. Nykokas toks, bet patirtis įdomi. Tampa aišku, kad Izraelyje vanduo itin vertinamas, bet kur, kur yra vanduo, vieta jau laikoma išskirtine.
   Čia jos stovi vandenyje ir dainuoja
   Laiko atžvilgiu kol kas spėjam tiesiog puikiai. Liko tik išsimaudyti Negyvojoje jūroje ir šios dienos planai bus įgyvendinti.
   Tranzuojame per Palestiną į šiaurę (beje, sieną su Palestina siena vadinti net neverta, nes tai tik šlagbaumas, kuris pakeltas), tikimės rasti tinkamą vietą išsimaudyt. Deja, jūra baigiasi, o pliažo nematyt, vietinis turbut mūsų nesuprato. Išlipam.
   Spygliuota tvora su skylėmis ir tolumoje matyti Negyvoji jūra. Einam pralindę pro tvorą. Žemė minkšta. Galiausiai prieiname prie jūros, bet krantas netinkamas maudytis todėl einam atgal.
   Ant kelio vėl tranzuojam atgal link Ein Gedi.
   Čia susitranzuoti sekėsi gana sunkiai, turbūt ne tik dėl to, kad Palestina. Kaip sakė mus pavežęs vyrukas, vieta labai netinkama, pas juos tranzavimas būna tik autobusų stotelėse arba miesto pakraščiuose, o mes atsidūrėme kažkokioje dykynėje.
   Jo automobilis akivaizdžiai techniškai netvarkingas, stabdžiai cypia kaip traukinio sirena, bet jis labai patenkintas savo gyvenimu, pasakoja apie svajonę dirbti gidu. Sako, kad mes visiškai netinkamoje vietoje maudynėms ir mums reikia vėl į pietus, prie Ein Bokeko, o tai toli, spaudžia kiek įmanydamas. Pasakoja, kad tik nesugalvotume eiti maudytis pro tą tvorą link jūros (kur mes jau buvome), nes ten labai nesaugi žemė, todel ir yra ta tvora, galima tiesiog prasmegt skradžiai žemę-tave gali įtraukti po žeme į tuštumą. Žmona pasižiuri į mane lyg būtų ką tik sugrįžusi iš pragaro.
   Nuveža mus iki Ein Bokeko, tai dar labiau į pietus nei Masados tvirtovė, o tai reiškia, kad mums čia reikėjo daryti patį pirmą dienos sustojimą, o ne paskutinį.
   Jau vakarėja, nerimaujame ar spėsime iki nakvynės vietos, bet išsimaudyti Negyvojoje jūroje būtina.
   Vairuotojas dar papasakoja, kad jei jūros vandenį pripilsime į butelį, tai daugiau nei pusė bus druska. Pataria gerti daug skysčių, nes druska išstumia iš organizmo vandenį. Žaizdų bijoti brendant nereikia, nes skausmas trunka tik sekundę.
   Skubame į pliažą. Jis tiesiog puikus. Ir persirengimo būdelės ir dušai ir net daiktų saugyklos. Viskas nemokamai. Žmonai maudynės nelabai patiko, o man net labai. Labai gaila, kad mus labai spaudė laikas. Ten netoliese plaukioja drusko sankaupos kaip kokie ledynai, tikrai įdomu būtų pabraidyti kad ir visą dieną.
   Paskubomis lekiam prie 90 kelio. Po truputį temsta. Iki nakvynės vietos dar labai toli. Pirmiausia vėl reikia pervažiuoti visą Negyvąją jūrą į šiaurę.
   Tranzuojam, bet šį kartą turim dar ir konkurentų. Pradedam svarstyti alternatyvius variantus, t.y. ieškoti autobusų (bet reikės persėdimų) ar kitos nakvynės vietos. Viešbučiai šioje vietoje brangūs, o mes turime nakvynę vėlgi pagal "CS".
   Besvarstant-sustoja, važiuoja tik iki Palestinos sienos, mes nesibranginam-važiuojam. Temsta vis labiau. Prie sienos išlipam ir pereinam sieną-niekas netikrina.
   Pilna stotelė žmonių, bet kaip ne keista automobiliai labai lengvai stoja ir paima pakeleivius. Taip visai temstant atsiduriam juodaodžio džipe. Jis is Maroko, guodžiasi, kad jį nuolat stabdo policija ir ieško "žolės", nesunku suprast kodėl, jo kalba labai neaiški 😊
   Jis nuveža mus iki Kfar Adumim, tai netoli Jeruzalės. Kai tarėmes dėl nakvynės, "šeimininkas" vis tikslinosi ar mums tinka jo vieta. Žiurėjau žemėlapyje, netoli Jeruzalės, kaip gali netikt? Vėlgi, tai tik žemėlapis, kaimelis, o ypač jo gyvenamoji vieta, visiškame užkampyje ant kalno.
   Nuvažiuojame jau visiškoje tamsoje dar su 2 persėdimais, labai smagu, kad vietiniai tikrai geranoriškai padeda, patys tikrai nebūtume radę.
   Šeimininkai palestiniečiai, visiškai nevalgantys mėsos, net išisgąsta kai mes pasidarome "Rolton" sriubyčių-klausia ar tai ne kiauliena, nes tokiu atveju jie net indų nebenaudotų.

   4 diena, 02.28

   Atsikeliam kaip jau tapo įprasta-05.30 val. Vaizdas nuo kalno puikus. Dar puikesnis jis buvo naktį, kai tolumoje matėsi Jeruzalės žibintai.
   Labai lengvai susitranzuojam (pats pirmasis bandymas) automobilį, kuris mus nuveža iki pat Jeruzalės senamiesčio. Palestinos-Izraelio siena, vėl tik pavadinimas.
   Jeruzalėje neturim kažkokių ypatingų poreikių, tiesiog apžiūrim tradicines įžymybes ir lankytinas vietas.
   Nebūsiu originalus, bet man kaip ir kitiems kyla klausimas, kodėl moterims tiek vietos, tiek pačių moterų prie Raudų sienos ženkliai mažiau nei vyrų. Tikrai negali būt, kad jos daro mažiau nuodėmių, matyt jos neatgailauja 😋 Atsiprašau, jei Raudų sienos paskirtis kokia nors kitokia, tikrai nesu religijos žinovas.
   Labai nuotaiką pakelia šokėjų pasirodymas gatvėje.
   Ateinam iki Mahane Yahuda turgaus. Palieka įspūdį. Skirtingai nei Lietuvoje, tai nėra didelis "prekybos centras", kuriame vienodos kainos, vienodos prekės ir mušami čekiai. Turgus toks kokį aš ir įsivaizduoju kaip turgų tikrąja šio žodžio prasme, tikras šaršalynas, kažkas kažką veža, kažkur nukritę vaisiai, prekeiviai šaukia, prabėga katė, tų pačių prekių kainos skiriasi net 2-3 kartus, o mokantys kalbą gali ir derėtis.
   Nusiperkame "duonos" po 1 NIS, kuri dar šilta, pomidorai ir agurkai po 3 NIS, mandarinai po 3,5 NIS, braskės 14 NIS.
   Įvertinant, kad šiaip Izraelyje viskas labai brangu, tai šios kainos "beveik dykai" 😊
   Apie skonį net nekalbu, tiesiog nerealus skonis, pomidorai kaip namuose augintų, mandarinai neįtikėtinai sultingi ir saldūs, gal kiek nuvilia tik braškės, nors sako jų sezonas, bet kaina ne tokia ir maža, o ir skonis lyginant su kitais vaisiais ir daržovėmis, turėtų būti geresnis. Blogybė ta, kad vėl ženkliai pasunkėja kuprinės.

   5 diena, 03.01

   Išsimiegame labai prastai. Ir keisčiausia, kad tai buvo pirmoji nakvynė už kurią mokėjome pinigus, susiradom per "Airbnb". Vieta gal ir nebuvo prasta, bet užsakant per internetą nebuvo parašyta, kad langai į pagrindinę gatvę, o patys langai tai tik pavadinimas, jei žiemos būtų tokios kaip pas mus, tai turbūt nuo šalčio kambaryje sproginėtų radiatoriai, absoliučiai jokios nei garso, nei šilumos izoliacijos. Dėl šalčio mes aišku nesiskundžiam, tikrai nebuvo šalta, bet va garsas tai siaubingas iš gatvės.
   Kita vertus atsikelti jau įprastą 05.30 val. nuo to tik lengviau 👀
   Išeiname į tą pagrindinę gatvę. Nelabai susigaudom kaip nuvažiuot į Betliejų, viena moteris nurodo vieną kryptį, kita kitą.
   Galiausiai nusprendžiam pasikliauti dar ir nuojauta ir laukiam autobuso. Už kiek laiko jis atvažiuos-neaišku. Minutei nueinam nuo stotelės ir tuo metu pravažiuoja autobusas. Nesiseka. Kada bus sekantis-vėl neaišku. Ten kelių juostų gatvė, mes jau įpratę prie lengvo tranzavimo, tai žmona prieina prie mikriuko, kai šis sustoja prie šviesoforo, ir vairuotojo klausia ar į Betliejaus pusę važiuoja? Jis rodo, kad greit sėstume. Mes tarp automobilių ir pro tvorą skubiai ropščiamės į automobilį, aišku nespėjam kol dega raudona, visi ima pypinti, kad sudarom kamštį. Paskubomis įlipę negalim atsidžiaugti, nes vairuotojas nuveža iki pat Palestinos sienos.
   Čia ištinka šioks toks šokas. Čia jau tikra siena su visais bėdingais atributais, automobiliai neįleidžiami, o pėsčiųjų sausakimša. Bet tik į vieną pusę, iš Palestinos į Jeruzalę, visi mojuoja ilgose eilėse, lipa vieni kitiems per galvas, šūkauja ir tempia milžiniškus krepšius. Pasirodo taip daugybė palestiniečių kiekvieną rytą keliauja į darbą Jeruzalėje, o pats darbas dažniausiai prekyba įvairiais Palestinoje užaugintais vaisiais ir daržovėmis. Kadangi ankstyvas rytas, tai pats pikas. Nejauku. Į Palestinos pusę žmonių beveik nėra. Pavieniai turistai-tokie kaip mes, labai didelė retenybė, dauguma keliauja su grupėmis. Pasų niekas netikrina, užtenka to kad mes iš ES, palestiniečiai keliauja su abejotinos kokybės "kelionės dokumentais".
   Turbūt, kad sustiprintų mums įspūdį, prasideda lietus, ir visai ne menkas. Net džiaugiamės kad ne veltui vežėmės lietui atsparių rūbų.
   Nesijaučiame labai jaukiai, nepasitikime vietiniais taksistais, todėl nusprendžiam iki Betlėjaus centro eiti pėsčiomis.
   Betlėjuje įspūdingiausia Kristaus gimimo bažnyčia, ypač įėjimo durys į ją.
   Atgal iki sienos vėl grįžtame pėsčiomis.
   Beveik nepatikrinti kertame sieną ir sėdame į autobusą. Iki Jeruzalės centro 4,70 NIS žmogui.
Einam į autobusų stotį, ji kelių aukštų. Labai įspūdinga, kad keleiviai laukia pastate, kuriame yra durys į peronus, jos atsidaro tik kai atvažiuoja autobusas, niekur neteko matyti tokios atskirties tarp keleivių ir autobusų.
   Įsigyjame "RAV KAV" kortelę, ji išduodama nemokamai, nufotografuoja ir išduoda čia pat, iškart. Ji galioja visuose autobusuose, tiek miesto, tiek tarpmiestiniuose. Jos esmė ta, kad tu paduodi vairuotojui kortelę, tada pinigus, vairuotojas įneša į kortelę tuos pinigus kuriuos padavei+prideda apie 25 proc. papildomai. Jei kortelėje pinigų pakanka, tai važiuoji be pinigų.
   Bilietas nuo Jeruzalės iki Tel Avivo viso labo 16 NIS, tai turbūt pigiausias mūsų važiuotas maršrutas Izraelyje. Įvertinant, kad įnešdami pinigus gavome +25 proc. "premiją" tai gaunasi išvis labai pigu.
   Tel Avive einame iki Jafos-senamiesčio.
   Labai įspūdingas sendaikčių turgelis.
   Bet žinoma įspūdingiausias uostas, autentiškuose sandėliuose-angaruose įkurtos kavinukės atrodo labai įspūdingai ir žaviai.
   Pasivaikštome promenada.
   Vakarėjant sėdame į autobusą ir strigdami kamščiuose, už 34 NIS žmogui, nuvažiuojame iki Cezarėjos. Ją ketiname apžiūrėti rytoj.
   Apsistojame visiškai šalia esančiame kibuce Sdot Yam. Patys žydai visi pabrėžia, kad tai neįtikėtinai turtingas kibucas, jo akcijomis prekiaujama akcijų biržose. Mes apsistojame pas neįtikėtinai savą latvį ir jo žmoną-žydę. Pagaliau galime pasikalbėti ir rusiškai. Praleidžiame fantastiškai šaunų vakarą. Latvis kalbėdamas apie gyvenimą Izraelyje sako: "pas mus gyvenimas nuostabus, nesvarbu, kad 2 kartus per metus karas", juokiamės, bet iš esmės tai tiesa. Būtent iš jų ir sužinome labai daug apie kibucus.
   Kibuco esmė-socializmas. Tai uždara bendruomenė, kurioje visų uždirbami pinigai sudedami į bendrą katilą, o po to išdalinami visiems vienodai. Galima dirbti pačiame kibuce, o galima ir už jo ribų, svarbu kad uždirbamos lėšos grįžtų į kibucą. Už tai "kibuciniam" niekas nekainuoja, automobilį pasirenki iš laisvų, kuras taip pat nekainuoja, rūbai su numeriais, todėl nuneši į skalbyklą ir pasiimi jau išvalytą ir išlygintą. Valgykloje maistas taip pat nekainuoja. "Kibuciniu" arba gimstama arba tampama. Tapęs pilnamečiu turi apsispręsti ar gyvensi kaip "kibucinis" ar kaip paprastas pilietis, tokie taip pat gali gyventi kibuce. Praktiškai dėl visų klausimų, kaip ir dėl tapimo "kibuciniu",  balsuojama. Lygias teises balsavime turi absoliučiai visi "kibuciniai". Įdomu, kad jei vaikas tapęs pilnamečiu nusprendžia tapti "kibuciniu", dėl jo tinkamumo taip pat balsuoja ir jo tėvai, broliai ir t.t. Dar keisčiau yra tai, kad kartais kibucui, kaip šiuo atveju Sdot Yam, dėl jo itin aukštos vertės, nepakanka aukšto lygio specialistų pačiame kibuce, todėl dalis specialistų yra samdoma. O kadangi tai labai turtinga įmonė, tai tiems samdomiems specialistams mokamas net milijonus siekiantis atlyginimas, kai tuo tarpu tas pačias pareigas užimantis ir tą patį darbą dirbantis "kibucinis" gauna tik tiek kiek ir visi kiti "kibuciniai". Žodziu labai įdomi sistema.

   6 diena, 03.02

   Vos už 1 km. nuo mūsų nakvynės vietos-Cezarėja, todėl šiandien "miegadienis", miegam net iki 07 val. 👍
   Iėjimas su "Green Card" nemokamas.
   Kadangi autobusų stotis tolokai, tai geriau tranzuojame. Aišku vėl nesunkiai. Gal už valandos mes jau Haifoje. Žinome, kad į Bahajų sodų vidų įleidžiama tik iki 12 val., o Haifos centre mes atsiduriame maždaug 11.50 val., neskubame, nes jau esame susitaikę jog nespėsim. Bet eiti pėsčiomis į kalną tingime, todėl sėdam į miesto autobusą, 5,90 NIS žmogui ir mes jau netoli Bahajų sodų. Pasižiūrim į laikrodį ir nustembam 11.58 val. Ateinam prie įėjimo lygiai 12 val. ir spėjam su paskutine lankytojų grupe. Bahajų filosofjos esmė santarvė ir taika. Pagal jų filosofiją (religiją), nepriklausomai nuo rasės, lyties, religijos ir t.t., visi yra lygūs ir turi sugyventi taikiai. Manau, kad šio sodo viena iš paskirčių ir yra būtent skleisti šią žinią, kad toks požiūris, filosofija, taptų kuo labiau žinomas, nes jei ne šie sodai, vargu ar daug kas žinotų apie Bahajus.
   Visos grožybės labiausiai matosi iš viršaus.
   Ilgai nesusigaudom iš kur važiuoti toliau. Galiausiai sužinom reikiamą mikriuką, kur jis stoja ir už 12 ISL žmogui mes jau netoli esančiame Akko arba Acrė.
   Tai miestas, kurio daugumą sudaro palestiniečiai. Nežinau ar dėl to ar ne, bet labai nešvarus miestas, daug šiukšlių, daug kačių. Nors senamiestis gražus.
   8,50 NIS žmogui ir mes autobuse į Nahariya. Prieš tai dar reikėjo susirasti stotį. Vietinė bandė mums paaiškinti, bet nemokėjo kalbos todėl lydėjo per pusę miesto 😊 Įdomiausia, kad ji net kalbinti mus bandė nemokėdama nei žodžio angliškai 👌 Vienu metu rodė ranka į kažkokį pastatą kažką aiškindama, aš padėkojau ir jau ėjau į tą pastatą suprasdamas, kad jau atėjom į stotį, bet ji puolė laikyti ✋, supratau, kad ji tiesiog pravedė "ekskursiją" nurodydama kažkokį vietinės reikšmės pastatą 👉 Stotis labai nedidelė, bet tokioje susigaudyti tik lengviau.
   Sutemus jau būnam vietoje. Šiandien nakvynė ligoninėje !!!!! 😎 Ne, rimtai 😊 Per "CS" mus priima gydytojas-rezidentas iš Italijos šiuo metu rezidentūrą atliekantis Nahariyos ligoninėje. Ten didelė saugoma teritorija, kurioje yra nameliai gydytojams, jie ten ir gyvena po 1-2 metus. Šią naktį jam budėjimas, todėl miegoti palieka mus vienus.

   7 diena, 03.03

   Tranzuojam iki Libano 😏, t.y. Izraelio ir Libano pasienyje esančių Rosh HaNikra uolų.
   Planuojant kelionę buvo mintis bent dienai įlįsti į patį Libaną, bet šios minties teko atsisakyti, nes su Libano antspaudu į Izraelį nebegrįši.
   Įėjimas 45 NIS žmogui, čia įskaitant ir tą keltuvą, kuris yra vienintelis kelias pakliūti į uolas. Vieta nelabai verta dėmesio.
   Skubame, kadangi šiandien penktadienis, vakarop prasidės Šabas. Nesiseka, pradeda lynoti įkyrokas lietutis, o mums reikia tranzuoti, nes autobusą susirasti užtruktų ilgiau. Laimei ilgai neužtrunkame ir su vienu persėdimu nusigaunam iki Palaiminimu kalno prie Galilėjos jūros.
   Ten sutinkame lietuvių turistų grupę, su jais nusprendžiam pasivaikščioti ir nuo kalno link jūros. Labai įdomu pasikeisti informacija ir aptarti ypatumus.
   Bandom tranzuoti iki šalia esančio Capernaumo-vietos kur Jėzus vaikščiojo vandeniu, bet tenka nusivilti, niekas nesustoja ir kokius 3 km. tenka įveikti pėsčiomis. Įėjimas 5 NIS žmogui.
    Atgal tranzuoti sekasi jau geriau. Su vienu persėdimu nesunkiai nutranzuojame į Holano aukštumas, kur šia naktį turim nakvynę vėl pagal "CS". Vairuotojas vėl specialiai dėl mūsų padaro apie 10 km. vingį 😊 Negalim atplėšti žvilgsnių nuo lango, visur apelsinų, greipfurtų, mandarinų ir t.t. sodai, vaisiai pūva ant žemės.
   Nuvykus į vietą mus priimančio uzbeko nerandame-negrįžęs. Kaimynė tokia geranoriška, kad kol mes laukiam neša mums tai sumuštinius, tai obuolius !!! 😊 Taip, ji įsivaizduoja, kad apelsinai ar mandarinai iš sodo per prasti pavaišinti mus, todėl vaišina mus parduotuvėje pirktais obuoliais, kurie beje, labai brangūs 😂 O visa tai dėl to, kad jos anūko draugo draugė yra iš Lietuvos 😊 Čia turbūt pats laikas paminėti, kad apskritai Izraelyje Lietuva itin gerbiama ir visi ją žino. Lyg ir dėl to, kad Vilnius jų istorijoje yra labai svarbus miestas, vadinamas netgi antrąja Jaruzale. Tiesa, jei pasakysit "Lithuania", jie nesupras, o va "Lita" klausimu neturi, taip jie taria Lietuva 😊
   Krepšinis Izraelyje populiariausia sporto šaka, todėl ne kartą bandėme sakyti Sabonio ir Jasikevičiaus pavardes, bet teko nusivilti, jie nežino. Susimastėm, kad gal ne tokios jau didelės jie žvaigždės 😱 Bet taip turbūt dėl tarimo, jie kirčiuoja visiškai kitaip, arba Jasikevičių linkę vadinti tiesiog "Šaras" 😉 Nors A.Sabonio vistiek niekas nežinojo 😕 Nors sutikome ir tokių, kurie net labai gerai prisimena tą Eurolygos sezoną, ir tas paskutines sekundes, kai "Žalgiris" ketvirtfinalyje įsigudrino pralaimėti "Macabiui" laimėtas rungtynes.
   Šiek tiek palaukę uzbeko ir iki soties prisivalgę sodo vaisių, einam ilsėtis. Vaisiai tiesiog nerealaus skonio. Valgant "Pamelo" greipfurtą su žmona net susiginčijome ar tai ne apelsinas.

   8 diena, 03.04

   Ryte uzbekas pavaišina skaniausia mano gyvenime gerta arbata, kažkas neįtikėtino 😍
   Pasiseka, kad jis kaip tik dirba vietoje kurią mes ketiname aplankyti nuo pat ryto, nes Šabas ir nežinia kaip mums sektųsi nusigauti kad ir tuos 5 km. Jis nuveža.
   Hermon stream (Banias). Įėjimas su "Green Card" nemokamas.
   Iš to uzbeko sužinome ir apie netoli esantį "apverstą tanką", kuris nors jau yra už parko ribų, bet netoli ir vertas dėmesio. Jis čia likęs nuo Izraelio-Sirijos karo laikų. Blogybė ta, kad po lietaus šlapia ir reikia eiti labai atsargiai, laviruojant tarp purvo tešlų. Vienu metu norėdamas padaryti kuo geresnę nuotrauką prarandu koncentraciją, paslystu ir persivertęs griūvu prie to tanko į tešlas. Tenka labai ilgai ir nuobodžiai praustis. Laimei fotoaparatas lieka sveikas.
   Keliaujam toliau. Įspūdį daro ne tik tai kad eini šalia Sirijos sienos, bet ir nuo kelio neleidžiantys nuklysti įspėjamieji ženklai.
   Gal su 3 skirtingais automobiliais nutranzuojam kokius 30 km. Šiandien Šabas todėl autobusai nevažiuoja. Čia Holano aukštumose pasaulis visiškai kitoks nei kitoje Izraelio dalyje. Ir su Jordanija nepalyginsi. Sunku apibūdinti, bet ne tik šalta, jaučiama kad šalia Sirija, tu visą laiką ją matai žvilgsniu, jaučiama kažkokia įtampa. Kitokie ir namai, ir parduotuvės, ir kavinės, ir žmonės, tiesiog kitas pasaulis.
   Pakeliui sustojam prie kažkokių uolų, apie kurias nieko nežinau, bet kurias labai lanko vietiniai.
   Apsirengiam viską ką turim, nes tikrai šalta, labai skvarbus vejas, 1165 m virš jūros lygio. Esam šalia Bentalo kalno. Iki jo viršūnės apie 5 km. Vietinis sužinojęs, kad mes iš Lietuvos pabrėžia, kad tik dėl to, kad mes iš Lietuvos, suka iš kelio ir specialiai mus užveža į pačią viršūnę 😍
   Čia nuo Izraelio-Sirijos karo likę įtvirtinimai, kurie dabar padaryti turistine vieta. Lankymas nemokamas. Labai gerai matyti Sirija. Realybės užmiršti neleidžia JT stebėtojas, kuris per žiūronus stebi Siriją. Suvoki, kad tai ne atostogos ir ne turistinė atrakcija, tai žiauri realybė. Per patį Sirijos pilietinio karo įkarštį, stebėti karo čia suvažiuodavo ir daug žydų, bei turistų.
   Kai vienas iš mus pavežusių vairuotojų pasakė, kad važiuoja "pasižiūrėti sniego" tai manėm, kad ką nors ne taip supratom, bet nuo šio kalno kuo puikiausiai matyti, kad yra Izraelyje ne tik sniego, bet pasirodo ir slidinėjimo trasa, ir net keltuvai. Mes visgi nesusigundėm nuvažiuot, nes sniegas nėra mūsų prioritetas.
   Tranzuojame toliau, paskaičiavome kad tą dieną turbūt važiavome kokiais 15 skirtingų automobilių, labai lengvai stojo, bet važiavo labai nedideliais atstumais.
   Vakarop atsiduriame Shaar Hagolan kibuce Galilejos jūros pietuose. Čia vėl labai šilta. Nakvynė pagal "CS". Turim šeimininko vardą ir pavardę. Nerašiau, bet kibucuose nėra adresų, ten visi visus pažįsta. Praeivis sako nežino kur jis gyvena, bet nuves mus pas jo tėvą. Nueinam. Tėvas nerealiai "prie bajerio". Pasirodo sūnus sumaišė dienas ir laukė mūsų rytoj. Kol jis griš mes bendraujam su jo tėvais, labai smagu ir linksma. Jie primygtinai ruošia vakarienę ir sako, kad nebijotume, jei sūnus negriš tikrai galėsim pasilikti pas juos 😊 Susidraugaujam su tėvais gal net labiau nei su juo pačiu veliau 💑
   Vakare jis grįžta. Sėdim, bendraujam, klausia ar norim išsimaudyti terminiuose baseinuose? Klausiam ar dabar?, juk kokia 23 val. 😵 Taip, sako, žinoma 😊 Mes tokie pat išprotėję, aišku norim 😀 Sodina mus į kibuco automobilį ir veža į tuos baseinus. Kelias visiškai šalia Jordanijos sienos. Vienu metu stabteli rodo į kelią, per jį bėga šakalas, pirmą kartą matėm šakalą.
   Privažiuojam kažkokius griuvėsius, pastatas apgriuvęs ir be stogo, šviesa tik mėnulio, kuris suteikia mistikos nuo vandens kylantiems garams. Vandens temperatūra apie +50. Naktyje girdėti didelės kompanijos balsai. Vaikinukas nuramina, kad čia visada būna daug žmonių, ši vieta populiari tarp vietinių. Čia ankščiau buvo Sirijos teritorija ir buvo įrengta Sirijos kariškių "poilsio bazė-pirtelė", po karo ši teritorija atiteko Izraeliui ir vieta buvo apleista. Baseine apie 20 vietinių jaunuolių, kai kurie griuvinėja, nes regis yra "apsirūkę", garsiai leidžia muziką. Jaučiamės nejaukiai. Įlendam į vandenį, labai karštas. Ilgai būti nepatariama, reikia kartas nuo karto išlįsti iš jo. Mūsų "šeimininkas" eina pasikalbėti su tais vietiniais, liepia jiems išjungti muziką, nes  šioje vietoje reikia medituoti. Įdomiausia, kad po nedidelės diskusijos jie tai ir padaro. Pabandau įsivaizduoti kuo jam pasibaigtų tokie "pokalbiai" Lietuvoje: gulėtų-medituotų 😀
   Grįžtam labai pavargę, nulūžtu vos tik atsigulęs į lovą, diena, o ypač vakaras, buvo tiesiog nerealūs.
   Tiesa, užmiršau paminėti, prieš atvažiuodami į kibucą dar užsukome į Yardenitą, tai Jordano upės vieta, kur krikštijasi baptistai. Nurodoma, kad tai Kristaus krikšto vieta. Ilgai negalėjau susigaudyti, nes tokias vietas rasdavau net 3. Kaip jis galėjo apsikrikštyti 3 skirtingose vietose? Nors planuojant kelionę daug tuo domėjausi, bet atsakymo taip ir neradau. Tai išsiaiškinau kelionės metu. Taigi, šita vieta-Yardenit, nieko bendro neturi su tikruoju krikštu, tai tiesiog Jordano upės vieta, kurią labai lengva buvo pritaikyti masiniam turizmui.
   9 diena, 03.05

   Bandom tranzuoti iki netoliese esančio Beit Sheano. Kažkodėl sekasi labai sunkiai. Iki tol ne vienas vairuotojas į mūsų pastabą, kad Izraelyje žmonės labai geranoriški ir draugiški, atsakydavo, kad tik turistams, tarpusavyje jie tokie nėra. Tai mes imam juokaut, kad turbūt jau pasidarėm panašūs į vietinius 😊 Užstringam valandai. Blogiausia kad nežinom kada sulauksim autobuso. Pagaliau jis atvažiuoja. 11,50 NIS žmogui ir mes jau Beit Sheane.
   Pirmiausia einam į Beit Sheano nacionalinį parką. Tikrai labai įspūdingas ir daug gražesnis,  nei daug žinomesnė ir populiaresnė Cezarėja. Įėjimas su "Green Card" nemokamas.
   Na o šitą galima pamatyti ir nemokamai, tai amfiteatras mieste, jau už parko ribų.
   Dėl popietės plano turėjome 2 variantus. Vienas jų, važiuoti į "šaltinių slėnį" nuomotis dviračius ir važinėti nuo šaltinio iki šaltinio. Bet jau spėjome suprasti, kad Izraelyje vandens ir šaltinio sąvoka yra šiek tiek kitokia nei įpratę mes, todėl renkamės labiau poilsinį variantą. Su "Green Card" dar turime vieną nemokamą apsilankymą, o Izraelyje jau viską ką norėjom pamatėm, todėl nusprendžiam panaudoti šį paskutinį bilietą čia. 3,80 NIS žmogui ir miesto autobusu mes jau prie Gan Hashelosha parko.
   Tai taip pat savotiškas terminis baseinas, tik labiau didelė teritorija palei upę, vandens temperatūra visada apie +28. Įlipus į vandenį gana skaudžiai kandžiojasi žuvytės.
   Nei nepajuntam kaip prabėga 2 val. Mielai pabūtume ir ilgiau, bet norim aplankyti ir šalia esantį "Kengūrų parką". Su Gan Hashelosha bilietu dar taikoma ir 25 proc. nuolaida. Kaina gavosi 36 NIS žmogui.


   Dar 3,80 NIS žmogui ir mes jau vėl Beit Sheano centre. Nakvynė pagal "CS" čia pat mieste.

  10 diena, 03.06

   Iš vakaro išsiaiškiname, kad siena į Jordaniją atsidaro 7 val. ryto. Tokiu laiku mus atveža iki jos. Čia visai šalia.  Žmonių nedaug. Specialiai planavau sienos perėjimą šiame punkte, kad neužstrigti ilgam dėl žmonių spūsties.
   Žinome, kad reikės mokėti išvykimo mokestį. Iš vakaro išsiaiskinome ir tai, kad geriau tureti ISL, nes kortelių ar kita valiuta nepriima, o valiutos keitykloje kursas itin nepalankus. Už abu kainavo 205 ISL. Įdomu tai, kad metalinėmis monetomis nepriima.
   Čia dar prisiminiau mūsų atvykimo į Izraelį istoriją. Išlipus iš lėktuvo oro uoste visi puolė pildyti kažkokių kortelių, mes neturėjom nei rašiklio, nei kur pasidėti, bet šiaip taip užpildėm kaip ir visi. Prie langelio pasienietė klausė "kodėl pildėt?" Mes net išsižiojom: "o ką, nereikėjo?, juk visi pildė". O ji sako: "o jei visi iš 5 aukšto per langą šoks?" 😲 Ir paaiškino, kad kortelės pildomos tik tuo atveju jei nenori, kad Izraelio vizą dėtų į pasą.
   Išvykti iš Izraelio paprasta, niekas nieko ypatingai netikrino. Tik labai absurdiška. Praėjus visus formalumus, (užtrukom iki 1 val.), reikia laukti specialaus autobuso, nes pėsčiomis eiti negalima. Jis kainuoja 5 NIS žmogui. Kai jau nusiteiki važiuot...., jis vos pajudėjęs sustoja !!!! Neperdedu, jis paveža daugų daugiausia 200 metrų !!! Ir juokinga ir pikta 😂
   Tada prasideda Jordanijos formalumai. Čia jau iškart pajunti padidintą dėmesį, nes tokių kaip mes-pavienių turistų, ypač čia šiaurėje, retenybė. Anglų kalba nekalba. Labai tyrinėja mūsų "Jordan Pass", kurį nusipirkome iš anksto internetu ir kuris apima ne tik beveik visus Jordanijos lankytinus objektus, bet ir nereikia Jordanijjos vizos. Jis kainavo 233 eurų už 2. Į kainą įeina ir 2 dienų apsilankymas Petroje. Mūsų dokumentas spėju užkliuvo dėl to, kad jis pirktas kone prieš pusę metų, nors galioja jis metus laiko nuo pirkimo datos ir 2 savaites nuo pirmo panaudojimo. Taigi, visus reikalavimus atitinkam, bet vistiek mus pasodina kaip kokius nusikaltėlius atskirai ir laukiam kokią valandą kol išsiaiškins. Galiausiai nuskenuoja akių raineles ir leidžia eiti. Žinoma paminėdami vėliau keiksmažodžiu tapsiantį, kurį vienintelį jie ir temoka, "Welcome to Jordan" 😇
   Keičiam valiutą, žinom kad pasienyje kursas nebūna pats geriausias, todėl keičiam tik 20 eurų, kursas 0,72 JD už 1 eur. Keityklos darbuotojas nuoširdžiai išpūstomis akimis aiškina, kad čia mes už tiek net iki pirmo miestelio nenuvažiuosim. Nuvažiuosim 😊
   Vėl tas pats. Eiti pėsčiomis neleidžia. Turi imti taksi, kuris išveža iš pasienio. Kitų alternatyvų nėra. Laimei sutariame nebrangiai, pakanka 1,5 JD už kokį 1 km. Tai iki pagrindinio kelio.
   Į akis krinta policijos ekipažas, kur automobilyje policininkai lošia kortomis. Tik išlipus iš taksi prie mūsų sustoja gal 3 automobiliai vienas per kitą rėkdami "taksi". Tampa aišku, kad tranzavimas Jordanijoje neįmanomas. Taksistas mus spėja informuoti, kad turime sulaukti autobusiuko, kuris už 1 JD nuveš iki Irbido.
   Laimei autobusiukas pasirodo labai greitai, nes tie "taksistai" gali negyvai nukamuot. Autobusiuke visų akys išpūstos, retenybė jiems čia pamatyti turistą, kuris keliauja su vietiniais. Iki Irbido autobusas už abu kainavo 1,65 JD. Taksistai tą patį atstumą siūlėsi nuvežti už 20 JD.
   Pakeliui kontrolės punktas, policininkas tikrina visų dokumentus išskyrus moterų ir mano 😀 Akivaizdžiai negali nuslėpti susidomėjimo 😲
   Žinoma patogumo tuo autobusiuku nedaug, viduje rūkoma. Tiesa atsisėsti gausi visada, nes turistus jie itin gerbia. Užtenka vairuotojo žodžio ir rinkis kur nori sėdėt. Bilietų žinoma nėra, kainą sužinai tik skaičiuodamas grąžą 😊 Kartais toks pat atstumas gali kainuoti iki 6-7 kartų pigiau ar brangiau, nuo ko tai priklauso nesuprasi. Dažnai autobusuose leidžia kažkokią religinę muziką, jautiesi nejaukiai.
   Įdomus važiavimo autobusais ypatumas ir tas, kad nėra nei centralizuotų stočių, nei grafikų, autobusas važiuoja tik tada kai prirenka pilną autobusą, jei keleivių neužtenka, važinėja po miestelį ratais kol prirenka pilną. Keleiviai stovi prie gatvės išsirikiavę ne retai tik kas kokį 20 metrų ir negali paeiti nei žingsnio, autobusas turi privažiuoti prie kiekvieno asmeniškai. Tas pats ir išlipant, sustoja, kas nors išlipa, už 20 metrų kitas prašo sustoti, dar už 20 metrų dar kitas. Jei tau reikia persėdimo tai neužtenka pereiti iš vieno autobuso į kitą, išlipęs iš autobuso turi susirasti tokį patį autobusiuką, kuris atlieka mikriuko funkciją, per miestą nuveždamas iki kitos stoties, iš kurios gali važiuoti į reikiamą miestą. Taip mieste gali būti net keliolika "autobusų stočių". Žodžiu autobusų transportas Jordanijoje itin egzotiškas 😊
   Irbido stotyje mus iškart apstoja vietiniai ir ima klausinėti kaip mums Jordanijos žmonės? Matau, kad žmona gali pasakyti kažką itin nepagarbaus, todėl stengiuosi nusivesti ją toliau nuo visų. Laimei ji susiprotėja atsakyti, kad "dar per trumpai laiko mes čia" 😊
   Su "mikriuku" važiuojam iki kitos stoties 0,6 JD už abu. Autobusas iki Jarasho 2 JD už abu. Tiesa, autobuse laukti kol pajudėsim reikėjo ilgai, ir išvažiavom tik tada, kai nepririnkus autobuso keleivių buvo pristatytas mažesnis autobusiukas, į kurį turėjome visi perlipti. Vairuotojas sumokėjo "duoklę" už keleivių perleidimą ankstesnio autobuso savininkui.
   Jarash labai įspūdingas. Čia prie turistų jau niekas nebesikabinėja. Įėjimas su "Jordan Pass" nemokamas.
   Autobusas iki Ammano 2 JD už abu. Mikriukas Ammane 0,70 JD už abu.
   Nakvynę turim užsisakę pagal "Airbnb", "CS" nelabai veikia. Labai ir nesistengėm, nes skirtingai nuo Izraelio Jordanijoje viešbučiai nebrangūs. Už šią naktį mokėjom vos po 7 eurus žmogui už naktį. Kokybė nebuvo aukšta, bet viskas ko reikia buvo. Tai ne hostelis, kambarys dvivietis. Labiausiai kliuvo tai, kad tualetinio popieriaus nėra, tik šlangutė apsiplovimui 😀 Laimei mes turėjome jo įsidėję.
   Vakaras, bet mes dar išeinam iki turgaus. Čia miesto centras. Prisimindami Jeruzalę puolam pirkti vaisių: mandarinai ir apelsinai, agurkai, po 0,50 JD, granatai 1 JD. Kokybė labai nuvilia, sudžiūvę ir neskanūs. Keista, nes atrodo tas pats klimatas ir geografinė padėtis. Manau taip yra todėl, kad Izraelis investuoja į drėkinimą, kokybiškas trąšas ir pan.
   Grįždami pamatome ilgą eilę prie kažkokios užkandinės, labai keista, nes tai vienintelė vieta mieste kur tikrai didelė eilė. Išsiaiškinam kad tai vietinis maistas ir nusprendžiam jo paragaut. 2 porcijos 1,4 JD. Skanu. Saldu ir kažkas ar tai varškė ar sūris. Bet tas saldumas neįkyrus. Valgėm jo ir vėliau. Dar paragaujam ir "kebabų". 2 vnt. 1,35 JD. Bet jie tokie maži, kad nepasisotinsi niekaip.

   11 diena, 03.07

   Vos prašvitus imam taksi ir važiuojam iki reikiamos autobusų stoties. Beje, skirtingai nuo likusios Jordanijos dalies, taksi Ammane tikrai nėra brangūs. Maždaug 5 km. mieste nuvažiuojam vos už 1 JD.
   Sėdam į autobusą ir važiuojam link Bethany Beyond the Jordan. 1,70 JD už abu. Į šią vietą autobusai nevažiuoja, čia jau reikia žiūrėti kaip patogiau ir su kuo važiuot jei esi be automobilio. Dauguma važiuoja tik su grupėmis.
   Autobusas išleidžia likus maždaug 10-15 km. Iškart prisistato "taksistai", siūlosi nuvežti iki vietos už 20 JD. Nusprendžiam geriau "taksistų" paieškoti tarp pakeliui važiuojančių ir bandom tranzuoti nors suprantam, kad už dyką čia niekas niekur neveš, tiesiog tikimės kad pakeliui važiuojantis nuveš pigiau. Taip ir atsitinka, sutariam viso labo už 3 JD.
   Nors internete skelbiama, kad atsidaro 8 val., bet realiai tik 9 val. Gulam ant suoliukų ir laukiam. Prieš 9 val. atvažiuoja kažkoks vyriškis ir pradeda "draskytis" ką mes čia darom, kaip čia patekom. Kaip vėliau sužinom, tai paprasčiausias vairuotojas. Kai pasakom, kad atvažiavom su taksi-apsiramina. Ten pasienio zona, ir jis turbūt įsivaizdavo, kad mes vos ne pėsčiomis iš Izraelio atėjom. Akivaizdu, kad tokie pavieniai ir dar be automobilio, ten neužklysta.
   Kai atvažiuoja dar keli lankytojai, visus sodina į autobusą ir veža. Kas gi čia per vieta? Pamenat rašiau apie Kristaus krikšto 3 vietas? Taigi, čia ir yra ta tikroji vieta. Įėjimo kaina įeina į mūsų "Jordan Pass", bet tai nėra reguliarus paketas, tiesiog kai pirkom "Jordan Pass" pasiūlė vietoj 12 JD papildomai sumokėti 7 JD ir pridėjo šį įėjimą. Taigi, savarankiškai šios vietos neapžiūrėsi, surenka grupę ir su gidu veža autobusu gilyn.
   Būtent  šioje vietoje ir buvo pakrikštytas Kristus, bet per tūkstantmečius upės vaga pasikeitė ir dabar čia krikštas nebeįmanomas dėl paprasčiausios priežasties-nėra vandens.
   Gidas labai šnekus, kai pasakom, kad esam iš Lietuvos, ir kad Jordanijoje niekas Lietuvos net nežino, tai ima pasakoti viską ką žino apie Lietuvą. Tai vienintelis žmogus sutiktas Jordanijoje kuris tikrai ne tik žinojo kur Lietuva, bet ir apie pačią Lietuvą labai daug. Kai pagiriu jo žinias, tai jis jau beria viską apie Lietuvą toliau net nebesustodamas ir užmiršdamas, kad turėtų pasakoti apie šią vietą.
   Paėjus kelis šimtus metrų yra ir 3-ioji Kristaus krikšto vieta. Ši vieta yra prie Jordano upės šiandieninės vagos, todėl norint pasikrikštyti būtent čia būtų tinkamiausia vieta tai daryti siekiant autentikos. Ankščiau aprašytas Yardenitas Izraelyje, tai tiesiog švarus vanduo patogioje vietoje. Na o ši vieta pasiekiama tiek iš Izraelio, tiek iš Jordanijos pusės ir yra arčiausiai tikrosios vietos. Iš Izraelio, tiksliau Palestinos, pusės reikėtų važiuoti prie Jericho. Nuotraukoje matyti Jordano upės šiandieninė vaga, ir abu priėjimai, medinė pusė Jordanijos, o mūrinė-Izraelio.
   Na, o čia senoji vaga, kurios šiandien nebėra ir kuri vestų prie tos tikrosios vietos.
   Grįždami pamatom "bomžyną" ir noriu nufotografuoti. Nuotraukoje net nesijaučia to asocialumo ir "laukinio" įspūdžio. Praeinu pro krūmus ir fotografuoju, tuo pačiu metu pajuntu kaip kiaurai batą persminga 3 mediniai spygliai. Skauda, bet laimei sužeidimai nepavojingi, ir netrukdo kelionei tęsti.
    Automobilių beveik nėra. Sustoja gal antrasis, juo kaip tik važiuoja tas pats gidas 😉 Paveža mus iki kažkokio miestelio.
   Ten turistų išvis niekada nebūna, tai puola tiesiogine prasme kaip musės. Dvi jaunos merginos atkišusios ranką vos ne jėga bando iš žmonos atimti pinigus. Greit sėdam į autobusą ir laukiam jame. Matom kaip tos merginos vaikšto prie sustojusių automobilių ir prašinėja išmaldos. Vienas vairuotojas joms duoda, tai jos susimuša tarpusavyje, kuriai atiteks grobis. Po kelių minučių jos jau vėl draugiškai kaulija išmaldos prie sustojusių automobilių.
   Autobusu 1,70 JD ir mes jau vėl Ammane.
   Šioje vietovėje labai norėjau pakliūti į Mujib rezervatą, ten terminiai vandenys teka kanjonu ir tu turi bristi-plaukti per jį, turėtų būti nerealu. Bet jis atsidaro tik balandžio mėn. 1 d. ir jokių galimybių į jį pakliūti kitu laiku. Jei kas planuosit kelionę turėkit omenyje, nes tai gali būti pati įspūdingiausia vieta Jordanijoje.
   Dar buvau pasižymėjęs Ma in Hots springs-karštąjį krioklį, bet kadangi išsimaudėme Izraelyje, kaina čia nemaža, o ir nusigauti sudėtinga, tai ši objektą iš savo sąrašo išbraukiu be graužaties.
   Geriau daugiau laiko skiriam Ammanui. Puikus vaizdas nuo amfiteatro, o vaizdas nuo citadelės kalvos turbūt viena gražiausių mano matytų panoraminių vietų miestų kategorijoje.
   Nusprendžiame pailsėti. Žmona atsisėda ant suolelio, o aš pasidedu galvą ant jos kelių. Prisistato apsauginis, klausia ar mes vedę? Atsakau ir perklausiu ar darome kažką netinkamo? Jis akivaizdžiai susimėto, nes turbūt tikėjosi, kad mes nevedę 💏, bet mandagiai paprašo geriau elgtis santūriau 😶 Vat taip va.
   Oras tiesiog puikus, vaizdai nuostabūs, džiaugiamės kad šią dieną turime kiek lengvesnę.
   Nusiperkame maisto, pasikeičiu pinigų po 0,749 JD už eurą. Geresnio kurso niekur nemačiau.
   Sutemus dar išeinu pasivaikščioti po naktinį Ammaną. Matau kažkokį didelį susibūrimą pačiame miesto centre, subėgę kone pusė miesto. Prieinu ir aš. Pasirodo paprasčiausiai vienas vyriškis persigėrė ir šūkauja 😩 Jį išveža su policija. Kaip suprantu, ten tai įvykis 😱
   Paėjus toliau neapsakoma smarvė, pasirodo kažkokiu būdu pačiame miesto centre iš srutovežio išbėgo visas vežamas turinys. Abejoju ar kas nors bus nubaustas už aplinkos teršimą. Ten apskritai yra visiškai normalu viską mesti ant žemės.


   12 diena, 03.08

   Anksti ryte važiuojam su taksi Ammane (1,5 JD) ir autobusu (2 JD už abu) iki Madabos.
   Ten kaip jau tapo įprasta "taksistai" siųlosi nuvežti iki Nebo (Mosės) kalno už 10 JD. Mes "susiorganizuojam" miesto mikriuką už 2 JD. "Susiorganizuojam", nes įprastinio tokio maršruto nėra, bet mes jau perpratom, kad čia maršrutai būna tokie kokie nori tu 😊 Čia visiškai normalu važiuoti su autobusu pilnu keleivių, ir nuvažiavus kokį 20 km., autobusas staiga apsisuka ir ima važiuoti atgal. Nesupranti kodėl. Grįžus paaiškėja, nes vairuotojui kažkas paskambino ir paprašė paimti dar 2 keleivius, todėl jis grįžo atgal 😕
   Taigi, įėjimas į Nebo kalno viršūnę 2 JD žmogui. Ši vieta neįeina į "Jordan Pass". Užmiršau paminėti, kad Ammane amfiteatras ir Citadele įeina į "Jordan Pass".
   Nebo kalnas turi labiau piligriminę reikšmę, bet panoramos labai gražios visiems.
   Su mikriuko vairuotoju jau buvom sutarę, kad už valandos jis mūsų vėl lauks prie įėjimo, kad parvežti atgal. 2 JD ir mes jau vėl miesto centre. Einam į bažnyčią pažiūrėti garsiųjų Madabos mozaikų, kurios geriausiai išsilaikiusios ir didžiausios. Įėjimas 1 JD žmogui.
   Toliau mums reikia į Kerak pilį ir būtinai "King Way" keliu. Tokio autobuso nėra. Nesuprantame kodėl, nes siūlo važiuoti per Ammaną kas reiškia dvigubai ilgesnį atstumą ir dvigubai daugiau prarasto laiko, be to ne "King Way" keliu. Kuriame maršrutą patys 😉 T.y. tiek kiek įmanoma važiuojame autobusu-iki Dibano, 1,25 JD už abu. Tada bandome tranzuoti per Mujib kanjoną, nes kitoje jo pusėje vėl kursuoja autobusai. Būtent dėl šio kanjono ir nėra tiesioginio autobuso, nes per jį nevažiuoja nei vienas. Kadangi jau esam pavargę nuo nuolatinių "taksistų" pasiūlymų nuvežti mus "vos už 20 JD", tai nusprendžiam, kad kai kitą karą sustos ir klaus ar nereikia pavežti, iškart pasakysim kad tegul veža jei nori, bet be pinigų. Sustojęs vaikinukas turbūt ne iškart suprato, nes sutinka 😀 Nors įlipus į automobilį dar kartą pasitikslina ar tikrai "no maney?" 😁 Tai vienintelė vieta kur pravažiavome nemokamai Jordanijoje 😊
   Šiaip jis šaunuolis, net sustojo gražiausiose Mujib kanjono vietose nuotraukoms.
   Kitoje kanjono pusėje sėdam į autobusą, 2 JD už abu ir mes jau Kerak pilyje.
   Įėjimas su "Jordan Pass" nemokamas.
   Autobusas iš Kerako 0,70 JD už abu (pamenat rašiau apie "mikriukus" iki kitos stoties).
Tada persėdam į kažkokį kitą autobusą iki universiteto, 0,4 JD už abu. Labai jaučiasi, kad čia netoliese universitetas, jaunimas, net merginos pačios kalbina, ir net mane, vyrą, jiems labai įdomu pabendrauti su užsieniečiu angliškai, o universitetinis išsilavinimas leidžia elgtis laisviau.
   Prie universiteto persėdam į autobusą iki Al Talifah, 2 JD už abu. Vaizdai pakeliui labai gražūs. Vis dėl to "King Way" vertas demesio. Tačiau kalnais važiuoti einasi lėtai, todėl vos ne vos spėjam į paskutinį autobusą iš Al Talifah iki Danos.
   Autobusas kainuoja vėl 2 JD už abu. Kažkokie jaunuoliai visą kelią stengiasi daryti mano žmonai įspūdį, demonstruoja brangų laikrodį, sako kad nori žmonos rusės arba lietuvės ir klausia ar jais domėtųsi lietuvės 😜 Iki Danos nuvažiuojame jau sutemus.
   Nuo kelio iki viešbučio, o tuo pačiu ir iki rytojaus lankytinos vietos Danos Biosferos rezervato, apie 3 km. Laimei visi tie kilometrai į pakalnę. Sustoja automobilis ir siūlosi pavežti "vos uz 5 JD". Prigąsdina, kad ten puola vilkai. Iš tiesų tai kaimelyje palaidi šunys, bet jie ne puola, o tik loja.

   13 diena, 03.09

   Diena skirta Danos Biosferos rezervatui.
   Iš vakaro išsiaiškiname, kad sezonas dar neprasidėjęs, nors oficialiai skelbiama, kad kai kurios trasos galimos visus metus. Realybe ta, kad viskas priderinta prie didžiųjų turistų srautų, kurie prasideda gegužės mėn. Šito negaliu suprast, nes tada jau be proto karšta. Kai būna daug norinčių tai nebrangu ir prisijungti prie kokios nors grupės ir praeiti kokia tik nori trasa. Dabar gi, daugumos trasų išvis negalima eiti, o tas kur galima reiktų samdyti gidą, transportą ir t.t. Pačiam vienam tai išeitų apie 300 eurų !!! Kitas variantas vaikščioti lengvais viešais takais, bet man tai nelabai patinka. Niekaip neapsisprendžiu ką daryti.  Žmona jau iš anksto buvo pareiškusi, kad šią dieną tiesiog ilsėsis viešbutyje, nes čia miegame 2 naktis.
   Aš keliuosi saulei tekant ir tikiuosi gražaus saulėtekio. Deja, jis nenustebina.
   Suprantu ką turbūt mane pažįstantys žinojo jau ankščiau, tikrai neisiu paprastu taku ir juo labiau nesėdėsiu viešbutyje. Grįžęs pavalgau pusryčius, pasiimu 2 ltr. vandens ir išeinu susikurti trasos pats sau 😉
   Parko prižiūrėtojas prie įėjimo nužvelgęs mane dar įvertina, kad man bus per sunku vien tik nusileisti ir pakilti, net neinant į gilumą, bet galiu bandyt. Aš prie tokių vertinimų jau pripratęs. Negi iš tiesų atrodau toks lepus? 😊
   Pasirenku šitą tarpeklį.
   Iš pradžių užgaištu kol perprantu ėjimo subtilybes, jei nusileisi per žemai, atsidursi prie vandens (vasara jis išdžiūna).
   Tada bandau eiti viršūnėmis.
   Bet čia kyla pavojus nugarmėti į kokią prarają.
   Sekančios nuotraukos labai charakteringai parodo kaip sudėtinga pasirinkti, viršuje skardis, apačioje vanduo.
   Taip ir keliauju laviruodamas ir neretai lipdamas aukštyn-žemyn, nes pasitaiko nenumatytos kliūtys.
   Per visą dieną tai vieninteliai mano sutikti "protaujantys" padarai.
















   Kartais prieini tokią vietą kai reikia nušokti nuo kokių 3 metrų uolos, o iš šonų lygios uolos į kurias neįlipsi. Laimei, pakanka patirties įvertinti ir grįžimo galimybę, jei priekyje kelias taptų nebepraeinamas. Matau, kad dar galėčiau grįžti tuo pačiu keliu užkopdamas uolomis tuos 3 metrus. Nušoku. Paėjus kokius 20 metrų, dar vienas skardis, šį kartą kokių 10 metrų. Jei prieš tai nebūčiau įvertinęs, kad galėsiu atgal užlipti tuos 3 metrus, tai atsidurčiau tarsi spąstuose, kai iš visų pusių lygios uolos ir nebegali ištrūkti. Kadangi žmonių nėra gal net keli kilometrai aplink, tai gali būti, kad surastų tik tavo griaučius, kuriuos vėliau rodytų ir gąsdintų kitus savarankiškus turistus 😱   Nejučiomis kyla noras kai kurias vietas fotografuoti bent tam, kad jei kas ras fotoaparatą, galėtų bandyt atsekt kur aš paskutinį kartą buvau.
  Galiausiai suprantu, kad galiu nebespėti grįžti iki sutemų, o nakties čia praleisti tikrai nenorėčiau, tai suku atgal. Visą laiką tenka lipti į kalną. Sunku, gerklė perdžiūvusi. To užsistovėjusio ir smirdinčio vandens dar negeriu, vadinasi dar nėra taip blogai.
   Galiausiai grįžtu į viešbutį. Likus gal 200 metrų sustoja automobilis, klausia ar man viskas gerai? Ką? Vėl? Kodėl nesiūlo net "taksi"? 😂 Pasakau, kad mano viešbutis šalia ir mane palieka ramybėje.
  Žmonos pirmas klausimas: "kodėl tau iš burnos bėga kraujas?" Neturiu supratimo. Lyg ir nesusižeidžiau, lyg ir neįsikandau. Suprantu, kad dėl to tas automobilis ir buvo sustojęs.
    Neturiu jėgų apie tai net galvot, krentu į lovą ir paprašau, kad duotų vandens. Visa tai apie 17 val. vakaro. Iki ryto iš lovos išlipau tik 15 min., kad palįsčiau po dušu. 
   Jei galėčiau rinktis viską padaryčiau taip pat, ko gero reikėtų tą trasą net užpatentuoti 😊 Esu be galo laimingas, kad viskas susikloste taip, kad turėjau galimybes ja eiti. Nei menkiausio gailesčio, kad negalėjau išmėgint tų tikrųjų trasų, nemanau kad galėtų būti įspūdingiau, greičiausiai tik saugiau, nes jos priderintos prie turistų galimybių, o tai reiškia kad mažiau extrymo, mažiau įspūdžių.

   14 diena, 03.10

   Nusprendžiam neskubėti ir papusryčiauti viešbutyje. Beje, viešbutis nebrangus 20 eurų už naktį su pusryčiais. Žinoma nėra ir įspūdingas, bet kitokių šioje vietovėje tiesiog nėra, kaip viešbučio šeimininkas sako, visas kaimelis tai jo ir jo brolio šeima. Jiems ir priklauso visi 5 vienodo lygio viešbučiai. Jis turi 4 žmonas ir vis guodžiasi, kad ankščiau moterys dirbdavo, o dabar tik telefonuose "Facebooka" tikrinasi 😀
   Va čia va tas Danos kaimelis.
   Čia kapinės.
   Pamenat rašiau ir džiaugiausi, kad atvykstant tamsoje reikėjo 3 km. nuo pagrindinio kelio į apačią leistis? Taigi, dabar tuos pačius 3 km. tenka lipti į viršų 😨
   Užlipus laukia siurprizas. Prisimename, kad penktadieniais Jordanijoje viešasis transportas nevažiuoja.
   Nieko nepadarysi, stabdom "taksi". Iš pradžių visi sako, kad nenuvažiuosim iki Petros be 20 JD, bet galiausiai randam tokį, kuris sutinka nuvežti už 10 JD.
   Bet tas nuvežimas irgi labai įdomus, apibūdinantis jordaniečius, vietoj to, kad nuvežtų iki vietos, išleidžia likus 2 km. 😎
   Apsistojam ir daiktus paliekam viešbutyje, čia tikrai geras viešbutis, nors iš anksto užsakius nebuvo brangus, 30 eurų už naktį. Vienintelė jo problema apie kurią negalėjome žinoti užsakant, tai už lango esanti mečetė, kurioje 4 val. ryto prasideda maldos...
   Imam taksi, 1 JD iki įėjimo į Petrą. Bet vėlgi nuveža ne prie pat įėjimo, o gal 200 metrų nuo jo, prie "labai gerų suvenyrų kioskelio" 😁
   Įėjimo bilietas įeina į "Jordan Pass", jis ir sudaro didžiąją paso kainą, nes šiaip vien tik 2 dienų Petros bilietas kainuoja 55 JD (vienos dienos 50 JD).
   Šią dieną nusprendžiam apžiūrėti tradicinius objektus.
   Jei tik pasitraukdavau nors žingsnį į šoną fotonuotraukoms, tai žmoną apspisdavo arabai kaip spiečius bičių, ir kabinėjosi ne dėl išvaizdos, o dėl bandymo užsidirbti. Kaip aš sakau, jei žydai iš turizmo pinigus užsidirba, tai jordaniečiai tiesiog nori pasiimt.
   Kartais vakare sėdi ir galvoji, niekur nelipau nieko nedariau, o jėgų neturiu. Būtent dėl to nuolatinio vietinių zyzimo.
   Lipu iki Al-Deir, žmona pasilieka apačioje, "pasislepia" už uolų, kad nesikabinėtų arabai. Grįžus pasakoja, kad jie ne tik ją susirado, bet dar ir asilą ant tų uolų užsitempė 😀 Kai visai prarado viltį tarpusavyje nusivylę kalbėjosi, kad "ta graži rusė nieko nenori, tik pasigrozėt vaizdu" 😁 Nors kartas nuo karto neužmiršdavo į jos pusę mestelėti tai "camel?", tai "verbliuda?"
   Užlipus prasideda varžytuvės į visas puses: "panoramic view", "best view", "super view" ir t.t. Aišku prie kiekvieno "view" vietinio suvenyrų ir gėrimų vietelė.
   Kadangi čia numatyta dar visa rytojaus diena, tai grįžtame į viešbutį.

   15 diena, 03.11

   Žmona vėl nusprendžia ilsėtis, o aš noriu atsidurti Petroje saulei tekant, todėl keliuosi apie 6 val.
1 JD su taksi ir aš jau prie įėjimo. Taksisto pirmas klausimas "ar girdėjai kaip naktį lijo"? Taip, jiems tai įvykis 😀
   Pirmiausia skubu prie Iždinės. Žmonių beveik nėra.
   Supratęs, kad šiandien debesuota ir saulėtekio užfiksuoti nepavyks, pereinu prie antros plano dalies. Ši diena skirta "viršūnėms". Pirmiausia einu "žaliąja"trasa nuo kurios galima pažvelgti į Iždinę nuo viršaus.
   Čia iš kur tas vaizdas matomas. Kadangi ankstyvas rytas, tai nieko nėra. Kitu laiku kabo grėsminga reklama: kava 1 JD, arbata 1 JD, cola 1 JD, "tik pažiurėti" 1 JD 😊
  Įdomu tai, kad suvenyrai, kurie dienos metu kainuoja visai nepigiai, tokiu ankstyvu metu palikti visiškai be priežiūros, akivaizdu kad naktį jie čia ir paliekami. Turbūt nėra tokie jau vertingi.
   Sekantis tikslas-"rudoji" trasa vedanti į Umm al-Biyara viršūnę.
   Jos pradžią rasti nebuvo lengva, nes iš nuolaužų ir smėlio akivaizdu, kad ji nėra populiari, tačiau būtent čia man patys gražiausi Petros vaizdai.
   Sekantis tikslas-Wadi al Farasa trasa link High Place of Sacrifice.
   Čia taip pat labai gražu, bet mano atveju po Umm al-Biyara nebepaliko tokio įspūdžio kokio ji iš tiesų verta.
   Pamatau užrašą, kad galima atsidurti virš Iždinės. Einu link ten. Bobutė pradeda rėkt, kad "you need guide". Aišku, juk neisi dykai 😀
   Čia aš jau virš Iždinės.
  Būdamas virš Iždinės pamatau, kad galima į Iždinę pažvelgti iš viršaus ir iš kitos pusės nei aš pradėjau šios dienos rytą. Aišku man ten reikia 😊
   Šis etapas šiek tiek buvo ekstremalus, ir silpniau fiziškai pasiruošusiems nerekomenduočiau bandyt. Tiesiog dėl to, kad jokios trasos ten nėra, reikia improvizuoti ir ne visur saugiai.
   Grįžtu mėlynąja trasa.
   Atsiduriu netoli išėjimo. Dar nusprendžiu padaryti kelias nuotraukas tarpeklyje ir iškart prisistato apsauginis. Jam atrodo, kad iš ten kur aš atėjau gali ateiti tik be bilieto. Parodau jį ir einu.
  Grįžtu į viešbutį, taksistui net nebekyla noro prašyti daugiau nei 1 JD, aš jau elgiuosi ir kalbu kaip vietinis, jis tai jaučia ir iškart sutinka.
   Su žmona išeinam pavalgyti ir apsipirkti. Laukia netikėta ir įdomi atrakcija, pusė miesto be elektros. Ir tai dėl to lietaus, kuris lijo naktį !!! 😂, čia kaip ir stichinė nelaimė gaunas 💦 Įdomiausia parduotuvėse, žmonės prekes renkasi ir pinigus skaičiuoja pasišviesdami prožektoriais, tikrai įdomi patirtis 😊

   16 diena, 03.12

   Viešbutyje iš vakaro užsakėme autobusą į Wadi Rum. Apie 6 val. ryto jis atvažiuoja. Iki Wadi Rum 7 JD žmogui. Neaišku kodėl, bet tai daug brangiau nei mokėdavome ankščiau už tokį atstumą.
   Į Wadi Rum taip paprastai nepateksi, ten visai rimtas patikros postas, bilieto nereikėjo nes galiojo "Jordan Pass".
   Dar šiek tiek pavažiuojame ir sustojus kaimelyje iškart pripuola keli vietiniai. Mes pasakome, kad ieškome Ali, pats aktyviausias iškart prisistato, kad jis ir yra Ali. Toks sutapimas sukelia įtarimą. Pas Ali mes esame užsakę turą džipu. Tas Ali mus, neprileisdamas prie mūsų kitų, sodina į savo džipą ir vežasi "už kampo" 😲, t.y. į savo namus ramiai pasikalbėti.
   Ten ima aiškinti, kad mūsų rezervuotas kempingas neveikia ir mes turime nakvynę užsakyti pas jį. Jo įžūlumas kelia dar didesnių įtarimų ir antipatiją. Blogiausia, kad telefono numeris "Booking" rezervacijoje iš tiesų blogas ir kempingas neatsako skambinant.
   Galiausiai Ali padaro klaidą, įrodinėdamas savo rimtumą parodo vizitinę kortelę, kurioje nurodytas ne tas internetinis puslapis per kuri užsakinėjome mes. Tampa aišku, kad jis sukčius viliojantis svetimą klientą. Jis ir pats supranta padaręs klaidą, todėl skambina tikrajam Ali ir šis atvažiuoja mūsų pasiimti.
   Jo pavardė tokia pati kaip ir to netikro Ali. Pasirodo visame kaimelyje visų ta pati pavardė. O kaimelis visai ne mažas. Niekaip negaliu to suvokt.
   Tikrasis Ali daug mandagesnis, paprastesnis ir jaučiamės daug geriau. Jo gal 2 metų sūnus mus vaišina savo prakastais guminukais 😂
   Susiruošus išvažiuojame į džipų safari. Jis brangus, 40 JD už žmogų.
   Lipti į šią kopą tikrai nelengva ne tik dėl smėlio, bet ir dėl labai stipraus vėjo.
   Užklimpstame smėlyje. Vairuotojas nei kiek nepergyvena, tiesiog išleidžia oro iš padangų.
   Čia pietaujame.
   Važiuojame toliau. Mes patys sudarėme programą vairuotojui, ką norime pamatyti dykumoje, todėl laukia labai intensyvi diena.

   Saulei leidžiantis Ali mus atveža į kempingą. Pasirodo tai tas pats kempingas, kurį mes užsakėme, vienintelė bėda, kad jie persikėlė į kitą vietą.
   Kodėl bėda kad kitoje vietoje? Nes ji 5 km. toliau nuo kaimelio. Kitą rytą mums reikia spėti į vienintelį per dieną važiuojantį iš kaimelio autobusą ir už pavežimą iki to autobuso anksti rytą mūsų paprašo jau tradicinių 20 JD. Mes aišku nesutinkam, juk tai plėšikavimas. Sakom, kad jie elgiasi nesąžiningai, nes patys neįspėję mūsų pakeitė kempingo vietą, mes ir taip turėjome rūpesčių jų ieškodami, todėl jie net atsiprašyti mūsų turėtų. Jie "jaučiasi kalti" todėl siūlosi nuvežti "tik už 10 JD". Mes sakom, kad eisim pėsčiomis, net jei nespėsim į autobusą, o "Bookingui" parašysim pretenziją, nes tai principo reikalas. Skambinam Ali, jis sako, kad galėtų nuvežti už 15 JD, bet kempinge sakom, kad už 10 JD. Tada jie nusileidžia ir sutariam, kad nuveš už 5 JD 😊 Žodžiu tapom tikrais arabais ir išmokom derėtis.

   17 diena, 03.13

   Kaip ir sutarę, 6 val. ryto važiuojam už 5 JD į kaimelio centrą. Beje, kempingas kainavo 21 JD.
   Autobusas atvažiuoja šiek tiek po 6 val. Iki beveik 7 val. važinėja po kaimelį su garsiniu signalu rinkdamas keleivius. Neįtikėtina 😱 Apie kitų žmonių teisę išsimiegoti čia turbūt niekas niekada net nesusimąstė 😴 Galiausiai pajudam link Aqabos. 5 JD žmogui už tokį atstumą brangu, nes ankščiau už tokį atstumą mokėdavome po 1 JD. Laimei tiek grynais dar turime, nors lieka tik keli centai.
   Išleidžia miesto pakraštyje, nes į centrą nenorim, norim į Izraelį. Kadangi pinigų nebeturim tai einam pėsčiomis. Taksistai įkyriai aiškina, kad ten pėsčiomis negalima. Visai jais tikim, nes žinom kaip pasienyje buvo šiaurėje. Bet dabar ieškoti keityklos ar bankomato, kai išvažiuojam iš šalies ir reikia kokio 1 JD, atrodo kvaila.
   Likus gal 100 metrui iki tos zonos kur turėtų nebeleisti eiti pėsčiomis, pabandom tranzuoti, sustoja vietinis, kuris kaip pats prisistato, yra pusiau rusas, jis dirba nardymo instruktoriumi ir važiuoja į pasienį pasiimti klientų, todėl mus paima nemokamai. Labai pasiseka. Net pasienietis klausė už kiek mus atvežė, matyt kilo įtarimų, kad jis galėjo dirbti nelegaliu taksistu, nes turbūt į pasienį ne kiekvienam galima vežti už pinigus.
   Iš Jordanijos išeinam be didesnių nesklandumų. Žmonių beveik nėra.
   Izraelis pasitinka ne taip svetingai, itin ilgai tyrinėja mano nuotrauką. Suprantu, 2 savaites nesiskutęs, kelis kartus nuo įdegio nusilupusi oda 😈 Galiausiai su kolegių pagalba, pasienietė vis dėl to įsileidžia į šalį 😊 Juokiuosi, kad turbūt tikrai tapau pernelyg panašus į jordanietį 😎
   Izraelyje jaučiamės kaip patekę į kitą pasaulį. Kaip iš viduramžių į civilizaciją. Jokių pypinimų, jokio priekabiavimo, tyla ir ramybė. Pirmas rankos pakėlimas ir sustoja automobilis važiuojantis į Eilatą. Nors mūsų viešbutis matyti už 100 metrų, vairuotojas specialiai suka didelį ratą, kad tik privežtų iki pat viešbučio durų. Jau buvom spėję užmiršti, kad taip gali būti 😊 Izraelis yra šalis, kurią galima vadinti tranzuotojų rojumi 😇 Jei bučiau tranzuotojas, tai po mirties norėčiau patekti į Izraelį 😉
   Viešbutyje sumokam 165 ISL už rezervuotą kambarį, paliekam daiktus, ir išeinam į miestą.
   Pasikeičiam šiek tiek pinigų. 1 euras-3,80 ISL.
   Einam į miesto pakraštį ir tranzuojam iki "Raudonojo kanjono". Karšta. Niekas nestoja. Užstringam. Prisimenam pirmąją diena, kad šitas kelias (12) Dievo užmirštas užkampis. Labai sunkiai, gal 3 automobiliais nuvažiuojam kokius 13 km. Iš viso reikia 22 km. Pėsčiom tiek nenueisi. Pagaliau atvažiuoja autobusas. Duodam "RAV KAV" kortelę. Kažkokia naujovė, neleidžia su viena kortele pirkti 2 bilietų nors iki tol visada leisdavo. Grynųjų tiek neturim, tai gaunasi taip, kad nusiperkam 1 bilietą už 10 ISL, o kitas važiuoja nemokamai 😜 Beje, 10 ISL už maždaug 9 km. labai brangu.
   Už šios tvoros Egiptas.
   Pagaliau mes "Raudonajame kanjone". Viso kelionė iki jo užtruko net apie 3 val.
   Atgal važiuoti sekasi be problemų, sustoja jau pats pirmasis automobilis. 
  Grįžtant vaizdai nerealūs, bet nedrįstam prašyti sustoti nuotraukai, o lipti nebenorim žinodami kaip sunku čia gali būti susitranzuot. O tie nerealūs vaizdai, tai vaizdas nuo Eilato kalnų į Eilato pusę, tikrai rekomenduoju. 
   Grįžę į Eilatą darom atsisveikinimo su vandens "bambaliu" ceremoniją 💣 Jis atlaikė visą kelionę. Šalia naujas tokios pat rūšies.
   Apžiūrim Eilatą. Labai gražus kurortas.
   Tolumoje Aqaba, į kurią taip ir neužsukom. Ir dėl to nesigailim.
    Toliau apžiūrinėjam Eilatą.
   18 diena, 03.14

   Mūsų viešbutis šalia autobusų stoties, todėl labai patogu sėsti į autobusą vykstantį į oro uostą. Įdomu tai, kad autobusai važiuoja tik tada kai yra skrydžiai. Visi keleiviai pergyvena ar tikrai tilps į autobusą, todėl informacija nuolat užimta 😤 O telpa visada visi, nes autobusų būna pagal poreikį, jei daug keleivių, skiriamas papildomas autobusas.
   Bilietas iki oro uosto 21,50 NIS žmogui.
   Oro uoste patikra ypatinga. Pagaliau ir mes praėjome tą įžymiąją Izraelio patikrą 😨 Atvažiavome iki skrydžio likus 2 val. ir net į "Duty Free" nespėjom 😢 Įdomiausia, kad su žmona net susiginčijom, galvojom viskas patekom į "teroristų" kategoriją, bet turbūt atvirkščiai, dėl to mus priskyrė nepavojingų grupei 😊 Kaip tai ivyko? Iš pradžių klausia ar mokam rusiškai, kai patvirtinam, duoda skaityti rusišką tekstą, įdomu ar patys supranta? Keisčiausia, kad skaityti tai sunku, mes tik suprantam ir kalbam, bet ne skaitom ir rasom 😦 Bet susiginčijom ne dėl to, klausia ar prieš skrydį buvome kur nors palikę bagažą. Aš atsakau "taip", žmona "ne" 😀 Taip yra dėl to, kad aš klausimą supratau, kad per visą kelionės laikotarpį, o žmona suprato, kad tą pačią dieną. Darbuotoja mus stebi, turbūt suprato, kad jei mes ginčijamės, tai vedę ir turim vaikų, todėl nepavojingi 😀, nes kai praeinam patikras klausiam į kurią mums kitą eilę stoti, ji sako, kad mums nebereikia, kai kitus tikrina ir prie kitų "langelių" 😁
   Skrendam į Varšuvą 😊 Varšuvoje šalčiau, bet LABAI pigu 😍
   Dar keletas pastebėjimų apie kelionę.
   Eilate labai didelį įspūdį paliko miesto centre besileidžiantys lėktuvai, net susigūži, kai jie palei pat pastatų stogus leidžiasi regis visai čia pat.
   Jordanija oficialiai deklaruoja draugiškus santykius su Izraeliu, bet žemėlapiuose Izraelis nepavaizduotas, tiesiog tuščia vieta.
   Ammane man buvo šokas, kai turguje pajutau, kad kažkas grabaliojasi, o atsisukęs pamačiau, kad tai moteris su ta "kamikadzės" apranga. Ir tai nebuvo atsitiktinis prisilietimas, ji sąmoningai mane norėjo paliesti. Maniau,  kad kam jau kam, bet joms ypatingai draudžiama net pažiūrėti į vyrus.
   Izraelyje visi eina į kariuomenę, net merginos. Vienintelė išimtis-tie itin religingi žydai su ta keista apranga, barzdelėm ir šukuosenom. Jie nedirba ir vieninteliai gauna pinigų už vaikus, todėl jų šeimos labai didelės. Mes susimąstėm. Argi ne tokie pas mus vadinami "asocialiais"? 💬 Štai kaip bent statistiškai galima išspręsti socialines problemas Lietuvoje, pavadinti asocialius religingais 😉

   Ir pabaigai apibendrinam:
   Skrydis 120 eurų.
   "Jordan Pass" 233 eurai.
   "Green Card" Izraelyje 220 ISL.
   Nakvynės: 220 eurų.
   Lankytinos vietos neįeinančios į "Jordan Pass" ir "Green Card" 196 NIS ir 6 JD.
   Džipas Wadi Rum 80 JD.
   Autobuso bilietai Izraelyje 213,40 NIS.
   Išvykimo mokestis ir autobusas iš Izraelio 215 NIS.
   Jordanijoje taksi ir autobusai 73,70 JD.
   Viso apie 1020 eurų 2 žmonėms neskaitant maisto ir suvenyrų.

6 komentarai:

Euli rašė...

super. Kokia laiminga jūsų žmona. Nors pagyventi šalia gali. Mano svajonė taip keliauti.

Egidijus Timonis rašė...

Ačiū 😊 O kad mano žmona taip galvotų 🤩 Ji dažniau pabamba nei pasidžiaugia mano pamišimu 🤪 Dar blogiau,kad ir vyriausia dukra nesižavi kelionėmis 🙄 Nežinau Jūsų situacijos, bet neabejoju, kad svajonių reikia siekti.., tiesiog imkit ir keliaukit, pamatysit, viskas klosis daug paprasčiau nei atrodo 😉

Euli rašė...

Keliauju, aš keliauju... Bet svarbu būti jaunam ir keliauti su vienu oru kvėpuojančiais.

Egidijus Timonis rašė...

Na, jaunystė kelionėse tai gana sąlyginis dalykas.., gali pamatyti 70-ies senuką kopiantį į sunkiausią kalną, bet gali sutikti ir 20-metį, neįsivaizduojantį ko ten lipti.. O dėl kelionės partnerių sutinku visiškai.., čia visada visiems didžiausia problema.. ;)

Euli rašė...

Grįžau tik iš Petros. Tai einant iš Quasr al Bint į wadi Farasą aiškus kelias dešinėje ėjo labai labai žemyn,mačiau ten kelis mažyčius turistus, tai ir buvo į Umm al Byara Trail? Nes nuėjus kairiau neaiškiu siauru keliuku patekome į wadi farasą trail, kur po daug kopimo pasieki Sacrifice. Bet pagal žemėlapį kaip jūs grįžote po Um...? Paskui tas kelias vadinasi Jabal Haroun/Sabra trail ir veda jau už žemėlapio ribų. Man draugai sakė, kad buvo kažinkur nuklydę wadi Farasoj, ir matė nuostabių vaizdų. Tai jūs grįžote į išsišakojimą ir nuėjote per wadi Farasą į Sacrifice? Jei prisimenate, aišku. Man labai įdomu, nes tas pasirinkimas tarp dviejų kelių lėmė visą vėlesnį laiką.

Egidijus Timonis rašė...

Sveiki. Buvau išvykęs, tad atsakymas šiek tiek vėluoja, atsiprašau. Jūsų klausimas labai rimtas ir iš tiesų viską prisiminti šiek tiek sunku. Bet kiek pamenu, tai Umm al-Biyara neturi nieko bendro su Wadi Farasa. Ji yra tame pačiame masyve kaip ir Al-Deir, tik kairiau, jei žiūrėti nuo Iždinės pusės. Užlipus į Umm al-Biyara nusileisti reikia tuo pačiu taku, kiek pamenu, kito varianto nebuvo.