2000 metais, pasauliui vis labiau atsiveriant Lietuvos piliečiams, būdami dar visai jauni, su žmona (tuomet dar tik drauge) nusprendėme šiek tiek prasiblaškyti ir mes.
Žmona studentė. Aš nesenai po studijų. Savaime suprantama, didelių galimybių neturėjome. Bet svarbiausia juk noras 👍
Prisiklausę, kad Kaliningrado srityje pajūris toks pat kaip ir pas mus, tik kainos daug žemesnės, nusprendėme aplankyti šią Rusijos sritį.
Sieną kirtome ties Sovetsku, pėsčiomis.
Mano pasas buvo senesnio pavyzdžio. Spėju, dėl šios priežasties, pasienyje pralaikė daugiau nei valandą. Pasieniečiai vis tarėsi ir vieni kitiems rodė mano pasą. Galiausiai visgi praleido.
Sovetsko autobusų stotyje prikibo vietinis chuliganėlis reikalaujantis pinigų. Ne, ne benamis koks, jaunas vaikinas, galimai narkomanas. Gana nelengva buvo jo atsikratyti.
Kadangi nuo to laiko, Kaliningrado srityje lankytis neteko, tai tik iš kalbų žinau, kad dabar keliai ten puikūs. Tuo metu jie buvo siaubingi. Nors mes buvome be automobilio (tranzavimą derinome su autobusais), bet vistiek jų būklė krito į akis.
Pačiame Kaliningrado mieste (Karaliaučiuje) ilgai neužsibuvome. Pagrindinė jo įžymybė buvo (gal tebėra?) didelis apleistas pastatas (gal viešbutis?) miesto centre. Kažkaip makabriškai jis atrodė.
Į akis krito ir daugybė sovietinių paminklų, bei karinės technikos.
Mes labiau koncentravomės į pajūrį.
Tiksliai nepamenu, visgi 20 metų praėjo, bet man regis, pasirinkome Zelenogradsko miestelį.
Atvažiavome į jį jau vakarėjant.
Įsivaizdavome, kad bus panašiai, kaip Palangoje tuo metu, daugybė pakelėse ir stotyje stovinčių bobučių, siūlančių nakvynės vietas.
Dideliam mūsų nustebimui, išlipus iš autobuso, nesulaukėme nei vieno pasiūlymo !!! 😲
Šiek tiek sunerimę, ėmėme skaitinėti skelbimus ant stulpų ir eiti link pajūrio.
Nepamenu kaip, bet kažkaip užmezgėme pokalbį su ta pačia kryptimi ėjusia bobute. Įprastai ji nesiverčia būsto nuoma. Iš pradžių vedė mus link kažkokios savo pažįstamos, pas kurią galėtume apsistoti. Bet beeinant, ji persigalvojo ir pasiūlė apsistoti pas ją pačią 😊
Kaina buvo nedidelė, nors ir neprisimenu sumos.
Apsistojome kelioms dienoms.
Pajūris didelio įspūdžio nepadarė. Nebuvo nei serviso kaip Palangoje, nei ramybės, kaip Šventojoje, nei XIX amžiaus atmosferos, kaip Papėje.
Pliažas irgi ne itin prižiūrimas.
Kažkokių ypatingų lankytinų vietų netoliese, irgi neradome. Buvome nuvykę į vieną kitą šeimininkės rekomenduotą kaimelį, tačiau jie nebuvo verti to, kad liktų atmintyje.
Neradę pramogų-užsiėmimų šalia, nusprendėme padaryti dienos išvyką į... Nidą !!! 😍
Taigi, vieną dieną tam ir paskyrėme. Planas pavyko. Didesnis nesklandumas tik toks, kad dėl to, senesnio pavyzdžio mano paso, vėl teko gana ilgai užtrukti pasienyje, tiek pirmyn, tiek atgal. Kliūdavome vis rusų pasieniečiams, lietuviai praleisdavo greitai ir lengvai.
Kas dar įsiminė, kad grįžtant atgal į Zelenogradską, tos mūsų šeimininkės patarimu, nusprendėme užsukti į Rybačij kaimelį. Autobusai į jį važiuoja labai retai. Jis netoli. Ėmėme eiti pėsčiomis, tikėdamiesi ką nors susitranzuoti, nors automobilių beveik nebuvo.
Po kurio laiko vienas automobilis visgi atvažiavo ir sustojo. Tik džiaugtis tuo nelabai galėjome, nes tai buvo pasieniečiai, kuriems akys ant kaktos iššoko dėl tokio mūsų įžūlumo 😲 Pasirodo, tai pasienio zona ir šioje zonoje, kelyje galima būti tik su automobiliu.
Laimei, jie pasitaikė geranoriški, nuvežė mus iki kaimelio. Tik prigrasino, kad atgal važiuotume būtinai su autobusu ar automobiliu 👍
Šeimininkė nusprendė pavaišinti mus barščiais. Dar nepamatę jų, padėkojom ir pagyrėm "rusiškus barščius". Kai juos pamatėm ir paragavom, norėjosi skradžiai žemę prasmegti-vieni česnakai 😳 Nėra kur dėtis. Kažkaip nepatogu prieš šeimininkę. Nesinori jai sakyti ir parodyti, kad nelabai išeina juos nuryti. Bet ir nuryti neišeina. Oi kaip ilgai mes tada kankinomės 😂
Tuo mūsų nuotykiai Kaliningrado srityje nesibaigė.
Lietuvoje tuo metu dar nebuvo vandens pramogų parkų. Vienas iš populiariausių buvo-"Tropikana" vandens pramogų parkas Mikolaiki miestelyje, Lenkijoje. Iš Lietuvos iki jo nemažas atstumas. Nuo Kaliningrado, gerokai arčiau.
Vieną dieną sėdame į maršrutinį autobusą ir pajudame link Lenkijos.
Vos pajudėjus, prasidėjo "veiksmas". Visi labai intensyviai pradėjo iš savo kuprinių traukti ir į visus įmanomus tarpus slėpti..., cigaretes. Sėdėjome ir visa tai stebėjome, šoke 😲 Net neįsivaizdavome, kad autobuse yra tiek daug tam tinkamų vietų: ventiliacijos angos, apšvietimo lemučių ertmės ir t.t. Mes, turbūt, buvome vieninteliai, kurie tiesiog važiavo autobusu.
Vairuotojas akivaizdžiai viską matė ir nei trupučio niekuo nesistebėjo. Susidarė įspūdis, kad jam tai kasdienybė. Greičiausiai, kažkokią dalį gaudavo ir jis.
Pasienį kirtome gana lengvai. Daug lengviau, nei Lietuvos-Rusijos.
Lenkijoje irgi buvome pirmą kartą. Labai stebino daugybė mažyčių lenkiškų mašinyčių-"polonezų" 😍 Gaila, kad jie neišsaugojo šio savo atributo. Jis galėjo užimti tokią pat vietą, kaip raudonos taksofonų būdelės ar juodieji taksi, Anglijoje, arba tie unikalūs autobusai Maltoje (dabar jau irgi nebėra).
Lenkijoje nakvynės užsakę iš anksto irgi neturėjome. Juk tuo metu mūsų kelionės buvo be jokio plano ir net galimybių tokių nebuvo (internetas gana ribotas ir t.t.).
Anglų kalbą taip pat, net žmona mokėjo tik labai ribotai, o aš išvis, beveik nieko nesupratau.
Ėmėme ieškoti nakvynės atsitiktiniu būdu, paklausinėję žmonių ar pamatę iškabą. Vienoje vietoje pasiūlė kainą. Žmona norėjo dar šiek tiek pasidėrėti ir pasakyti "dar ŠIEK TIEK pagalvosim, jei nesutiksit". Bet dėl kalbos neskalndumo, paskė "DAR GEROKAI pagalvosim". Žodžiu, kontekstas toks, kad norėjome tik šiek tiek pasidėrėti, o susidarė įspūdis, kad mums visiškai netinka. Šis nesusikalbėjimas labai įsiminė ir netgi dabar, tai išlikę kaip vienas didžiausių prisiminimų. Iki pat šiol tai prisiminę, juokiamės 😂
Tai, ko gero, pribloškė ir šeimininkę, ji iškart sutiko 😂
Taigi, apsistojome Mikolaikose 2 nakvynėms.
Vandens parkas tikrai buvo puikus, bent jau pagal to meto galimybes 😍
Grįžimas į Kaliningrado sritį buvo jau paprastesnis. Suprantama, cigarečių iš Lenkijos į Rusiją juk niekas neveža. Slėpti nieko nebereikėjo. Nors stebėjomės, kad dauguma rusų, vistiek važiavo pilnomis tašėmis. Greičiausiai tuo metu, dar ne visų prekių buvo galima gauti Kaliningrado srityje, todėl prekių judėjimas vyko abejomis kryptimis.
Po kelių dienų patraukėme link Lietuvos. Vėl valanda pasienyje, įdėmiai tyrinėjant mano pasą ir mes jau Lietuvoje.
Viso ši kelionė truko apie 1 savaitę. Tai tikrai, ne ta kelionė apie kokią svajojama, bet patirtis buvo gana įdomi 😏
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą