Mintis aplankyti Maroką glūdėjo kažkur giliai-"galbūt kada nors prie progos". Ir ta proga pasitaikė atsiradus pigių skrydžių pasiūlymams. "Wizzair" 78 eurai žmogui pirmyn ir atgal, man pasirodė labai gera kaina. Tiesa skrydis iš Varšuvos, bet mums-šiauliečiams, ir iki Vilniaus toli važiuot 😌
Taigi, nupirkęs bilietus pradėjau domėtis ir planuoti kelionę: nustebau lankytinų vietų įvairove, kalnai, kriokliai, dykuma, jūra, miestai, turgūs ir t.t. Kadangi esu maksimalistas ir stengiuosi į tą pačią vietą du kartus nevažiuot, nes pasaulis labai didelis, tai iškilo problema kaip "sutalpinti" visas lankytinas vietas į 2 savaičių laikotarpį, nes bilietai jau nupirkti.
Tolimesniame etape Marokas mane įtraukė vis labiau ir labiau, paskutinėms savaitėmis kelionės laukti darėsi jau labai sunku dėl nekantrumo 😊
1 diena, 2018-03-31
Nusileidus Agadire, dar oro uoste, iškart susidūrėm su arabiškais gudravimo ypatumais, valiutos keitykla 10,77 Dhs už 1 eur. ir nematyti alternatyvų, bet pasisukus už kampo dar gal 4 keityklos, kuriuose visuose kursas 11,02 Dhs už 1 eur. Akivaizdžiai bandoma pasinaudoti, kad "tai vienintelė keitykla-reikia keist", o kai yra konkurencija kaina ne tik vienoda, bet ir gerokai palankesnė turistui. Gal ir nieko tokio jei keitiesi pradžiai nedidelę sumą, bet jei keitiesi visai kelionei, tai gana ženklus nuostolis gautųsi.
Šalia ir automobilių nuomos kioskeliai. Mums reikalingas "Hertz". Nuomavomės internetu per puslapį https://cars-scanner.com/en, tai kaina gavosi gerokai pigesnė nei nuomotis tiesiogiai iš "Hertz", 266,66 eur. su papildomu draudimu (įskaitant ne tik užstato gražinimą, bet ir stiklus, veidrodėlius, padangas, raktelius). Be šio papildomo draudimo kaina 2 savaitėms būtų tik apie 160 eur. Tiesa darbuotojas pradeda kažką aiškint, kad vistiek reikia dar kažkokio papildomo draudimo. Mūsų kreditinė kortelė turi ir užstato gražinimo draudimą, todėl jaučiamės visiškai apsaugoti, todėl į diskusijas nesileidžiam. Jis labai ir neįkalbinėja. Kiek matėm, tas pats buvo ir su visais kitais be išimties nuomininkais ir visi jie atsisakinėjo to dar vieno mistinio draudimo. O matėm nemažai, nes lyg tyčia prie "Hertz" kioskelio buvo ilga eilė, kurioje teko atstovėti, kai tuo tarpu visi kiti stovėjo be darbo.
Gaunam "Fiat Panda", juoda (aktualu moterims, nes visada svarbiausias klausimas apie automobilį "kokios spalvos?" 😛), mechaninė pavarų dėžė, benzininis, pravažiavęs apie 35 tūkst. Variklis silpnas, gal 1 ar 1,1 bet mums visiškai pakako. Nors ir turim tas papildomas draudimines apsaugas, bet apeinam labai kruopščiai visą automobilį žymėdami įbrėžimus, o jų tikrai daug. Taip elgiuosi, nes prieš porą mėnesių automobilį nuomavausi Kipre ir buvau nepastebėjęs kelių įbrėžimų, kurių nepažymėjau, todėl po to kelionės metu nesijaučiau saugus-ar neprikibs gražinant, kad neva aš apgadinau? Laimei tada Kipre, viskas pavyko sklandžiai, tačiau tai buvo pamoka, kad reikia kruopščiau žiūrėti į nuomojamą daiktą jį pasiimant. Darbuotojas iš pradžių dar bando aiškinti, kad vienas ar kitas įbrėžimas smulkus ir jų nereikia net žymėti, tačiau kai aplink automobilį pradedam eiti antrą ratą, tai žymi viską į ką bent pasižiūriu nebediskutuodamas 😀 Nepatinka tai, kad nors sutartyje nurodyta, jog automobilį pasiimame ir gražiname pilnu baku, bet mūsiškiame viena padala jau nukritusi. Apie tai pasako pats darbuotojas pažymėdamas, kad tokį turime ir gražnti. Nepatinka, nes nepatogu skaičiuoti kada čia ta padala turi nukristi. Velniai nematė, nesiginčijam, ir taip daug laiko sugaišom. Dar darbuotojas pabrėžia, kad autombilį turim gražinti švarų. Sutartyje to nėra ir niekur ankščiau nebuvom išgirdę tokio reikalavimo, bet ką darysi, per daug nebesigilinam ir į tai, nors ir sunku suprasti ką reiškia sąvoka "švarus": ar išblizgintas kaip naujas, ar tiesiog kad ant jo nebūtų 5 cm. sluoksnio smėlio (nesijuokit, dykumoje prie to galima priartėt), ar išsiurbtu salonu, ar tik kad nesimėtytų tuščios pakuotės ir skardinės.
Pirmasis mūsų lankomas objektas-Agadiro pakraštyje esantis Kasbah (Ouffela), iki jos 30 km. Prireikia kelių minučių priprasti prie automobilio, bet kadangi eismas mums įprasta dešine puse, ir tai nėra kokio miesto senamiestis, tai didesnių sunkumų neiškyla. Sunkiausiai sekasi priprasti prie langų atidarymo mygtukų vietos-jie įrengti ne durelėse, o ant panelės, prie radijo.
Kasbah pastatytas 1540 m. Jis yra 7 km. Į šiaurės vakarus nuo Agadyro centro. Kadaise čia gyveno beveik 300 žmonių. Šiandien išlikusios tiktai įtvirtintos sienos. Virš įėjimo parašyti žodžiai: “Dievas, Karalius, šalis”. Įėjimas nemokamas, bet už parkingą sumokam 2 Dhs.
Kitas mūsų tikslas-"Paradise valley". Iki jo nuvažiuojam mažiau nei per valandą. Dar keliolika minučių pėsččiomis ir mes jau vietoje. Gražu. Šilta. Nors vanduo šaltokas, bet išsimaudau.
Kitas sustojimas Taghazout paplūdimys. Jis vadinamas vienu geriausių paplūdimių Agadyre. Labai mėgstamas benglentininkų. Tai labai jaučiama, nes labai daug vaikštančių apsikabinusių banglentes. Bėda ta, kad nors oras ir šiltas, bet vanduo šaltokas, turbūt todėl beveik visi jie ir krante, o ne vandenyje 
Mes irgi liekame krante, todėl ilgai čia neužtrunkame. Labiausiai nepatiko pats miestelis, tiesiog siaubingai išdarkytas kelias, vos gali pavažiuot net ant 20 km/h. Beje, bangos šiaip sau, vėliau, tiesiog pakeliui, matėme tikrai įspūdingų.
Mes irgi liekame krante, todėl ilgai čia neužtrunkame. Labiausiai nepatiko pats miestelis, tiesiog siaubingai išdarkytas kelias, vos gali pavažiuot net ant 20 km/h. Beje, bangos šiaip sau, vėliau, tiesiog pakeliui, matėme tikrai įspūdingų.
Važiuojame toliau-į Essaouira, mūsų nakvynės vietą. Pakelėje nusiperkame apelsinų 1 kg. 5 Dhs. Pigu, todėl derėtis net nebandome, nors tai pirmasis mūsų pirkinys ir tik vėliau sužinojome, kad niekas mūsų apgauti ir nebandė, tai normali ir įprasta kaina Maroke.
Į Essaouira atvažiuojame jau sutemus. Bet šiandien miesto apžiūrinėti ir nebeplanuojam. Nakvynę esam susiradę iš anksto per "AirBnb". Kaina nedidelė 14 eur. dviems asmenims ir netgi su pusryčiais. Iki senamiesčio vos keli šimtai metrų. Šalia ir nemokamas parkingas. Nakvynės vietą rinkomės tikrai ne tik pagal kainą, žiūrėjome kad ir atsiliepimai būtų geri. Beje, iš pradžių buvome užsakę kitoje vietoje, bet kai nepavyko susisiekti su šeimininku, tai teko kreiptis į "AirBnb", kurie visus pinigus gražino padėkoję, kad pranešame apie tokius atvejus. Taigi, pasimokę iš to, renkantis visas kitas nakvynes į atsiliepimus žiūrėjome kaip į būtiną sąlygą. "Couchsurfing" ar "Hospitality club" sistemas atmetėme, nes kažkodėl galvojame, kad egzotikos mums šioje kelionėje ir taip pakaks. Didžiausia problema, kad nors kelis kartus ir prašėme, bet tikslaus adreso iš šio "hosto" (šeimininko) taip ir negavome, tik orientyrą (viešbutį) ir šeimininko telefoną. Kadangi atsiepimai buvo geri, tai kažkaip jaučiausi ramus. Vienas atsiliepimas, beje, buvo labai tinkantis ir mums: "viskas buvo gerai, nors adresą turėjau tik labai "marokietišką"". Taigi, paprašėme viešbutyje, kad paskambintų nurodytu numeriu, nes iš lietuviško labai jau brangu būtų, ir po kelių minučių mūsų atvyko pasiimti šeimininkas. Namai tokie įdomūs, su šeimininko pieštais paveikslais. Pats namas prie kalėjimo, kurio užlipus ant namo stogo fotografuoti negalima.
Šeimininkas rekomenduoja mus "labai gerą vietą pavalgyti", pas savo kažkokį giminaitį-8 eurai už tadžiną mums pasirodo brangoka. Einam savarankiškai pasižvalgyt į senamiestį ir pavalgom dviese už 85 Dhs, valgėm 2 tadžinus. Tai bene dvigubai pigiau nei buvo pasiūlęs tas mūsų šeimininkas. Nepykstam, jų gyvenimo būdas ir supratimas toks, kad jie tikrai niekada nepasiūlys turistui palankesnio varianto, jei turės galimybę iš to uždirbti patys ar kokie jų giminaičiai, draugai.
Nusiperkame dar apelsinų (tie patys 5 Dhs už kg.), "coca colos" 12,50 Dhs už 2 ltr., kuri skirta "dezinfekcijai", nes alkoholio neatsivežėm, be to, tai mūsų "kelioninis gėrimas", kiek žiūrim nuotraukose, beveik visada "coca cola" rankose 🙉 Dar nusipirkom 5 ltr. vandens už 10 Dhs, nes kažkaip bijojom naudoti iš krano, ir net iš kalnų šaltinių, nors vietiniai sakė, kad vanduo geras, o ant butelių rašydavo, kad vanduo iš tų pačių kalnų, per kuriuos mes važiavom.
2 diena, 04.01
Vos saulei prašvitus einame į senamiestį. Labai keista matyti tuščias gatves, kurios vakar vakare knibždėte knibždėjo žmonių. Nežinodamas nepatikėčiau, kad tai tos pačios vietos.
Esu pasižymėjęs visą "puokštę" lankytinų vietų: Bab Doukkala, City Walls, Bab Skala, Bab El Marsa, Skala du Port, Citadel, Harbour Scala, Bab Sbaa, L'Horloge d'Essaouira, Place marché aux grains, bet realybė ta, kad geriausia tiesiog pažliaužioti po miestą. Jis labai nedidelis, neišvengiamai viską pamatysi.
Labai keista senamiesčio širdyje pakliūti į "griuvėsių ir benamių karalystę". Juk tai pats centras gausiai turistų lankomo miesto.
Važiuojame į Marokešą. Pakeliui sustojame prie vienos iš Maroko įžymybių: į Argano medžius laipiojančių ožkų.
Pirmoji lankytina vieta Marokeše-Saadi dinastijos sultonų kapai. Įėjimas labai pigus, nesiekia nei vieno euro-10 Dhs. Tiesa vieta irgi tik "šiaip sau". Paslampinėjam, pasifotografuojam. Eilėje į tą pagrindinį kapą nestovim, labai jau karšta, o ji juda labai lėtai.
Sekanti vieta pagal planą turėjo būti El Badi rūmai, bet priėjus prie jų, kažkokie vaikinukai pradeda aiškinti, kad šiuo metu jie uždaryti, nes vyksta kažkokios pamaldos ar kažkas panašaus, atsidarys už valandos, todėl "paslaugiai" mus palydi iki netoliese esančios prieskonių parduotuvės 
Mes į ją neužsukam, einam į Bahia rūmus. Prieš tai išsikeičiam pinigų: 1 eur.-10,95 Dhs. Taigi, jei neskaičiuoti tos pirmosios keityklos oro uoste, tai čia kursas net blogesnis nei buvo oro uosto kitose keityklose. Įėjimas 10 Dhs.
Bahia rūmai (Bahia Palace), įsikūrę jazminais ir apelsinų žiedais kvepiančiuose soduose. Tai išskirtinis marokietiškos architektūros ir dekoravimo meno pavyzdys. Gerai iki šių dienų išsilaikę rūmų kambariai stebina savo elegantišku dekoru, kuriam sukurti buvo naudojamas auksas, oniksas ir marmuras.
Aprašyms neperdėtas, rūmai palieka tikrai gerą įspūdį, labai gražu. Gaila neįmanoma nufotografuoti kvapo: visa rūmų teritorija tiesiog persismelkusi apelsinmedžių žydėjimo.
Mes į ją neužsukam, einam į Bahia rūmus. Prieš tai išsikeičiam pinigų: 1 eur.-10,95 Dhs. Taigi, jei neskaičiuoti tos pirmosios keityklos oro uoste, tai čia kursas net blogesnis nei buvo oro uosto kitose keityklose. Įėjimas 10 Dhs.
Bahia rūmai (Bahia Palace), įsikūrę jazminais ir apelsinų žiedais kvepiančiuose soduose. Tai išskirtinis marokietiškos architektūros ir dekoravimo meno pavyzdys. Gerai iki šių dienų išsilaikę rūmų kambariai stebina savo elegantišku dekoru, kuriam sukurti buvo naudojamas auksas, oniksas ir marmuras.
Aprašyms neperdėtas, rūmai palieka tikrai gerą įspūdį, labai gražu. Gaila neįmanoma nufotografuoti kvapo: visa rūmų teritorija tiesiog persismelkusi apelsinmedžių žydėjimo.
Išėję vėl pabandom laimę patenkant į El Badi rūmus, nes jau turėjo praeiti tas "pamaldų laikas". Šį kartą jau kiti vaikinukai aiškina, kad rūmai šiuo metu uždaryti kažkokiai "tvarkymosi valandai", atsidarys už valandos, o jie gali mus palydėti iki prieskonių parduotuvės 
Suprantam, kad kažkas čia ne taip, bet rūmai tikrai uždaryti.
Suprantam, kad kažkas čia ne taip, bet rūmai tikrai uždaryti.
Einam iki Dar Si Said-Maroko meno muziejaus. Jis išsiskiria tuo, kad jame eksponuojami ne meno kūriniai ar istoriniai objektai, o papuošalai. Jie yra iš XVIII bei XIX amžiaus, taigi atrodo labai įspūdingai bei išskirtinai. Papuošalai pagaminti iš medžio, keramikos, odos bei kitų natūralių medžiagų. Deje, jis uždarytas ir nedirbs dar savaitę. Šiek tiek nesiseka 
Ateinam iki Ben Youssef Madrasa. "Madrasa" daugiau nei keturis šimtmečius buvo moksleivių namai, ieškančių žinių įvairiuose moksluose, įskaitant teologiją. Ji turėjo 132 kambarius ne Marakešo studentams ir galėjo apsistoti iki 900 studentų. Korano kalbos mokykla buvo įkurta 14 a. pradžioje. Monarchija juos palaikė tiekdami maistą ir apgyvendinimą, virtuvę turėjo pasirūpinti patys studentai. 1960 m. „Madrasa“ buvo paversta muziejumi, o nuo 1999 m. - viena iš populiariausių vietų Marakeše. Bronzos durys prie kolegijos įėjimo, gražios kedro medienos apdailos ir mozaikinės drožybos įspūdingas jos laikų šedevras. Kai kurie madrasos elementai yra labai panašūs į Alhambra rūmus Granadoje.
Deje, ji irgi nedirba. Renovuojama. Įdomiausia buvo vieno iš darbininkų reakcija. Akivaizdžiai pavargęs nuo aiškinimų, kad ji neveikia, iš pradžių jis pasakė, kad ji renovuojama, o po kurio laiko pridūrė: "jau 2 metai" Tada pagyvėjęs stebėjo mūsų reakciją Tikrai ieškojau prieš kelionę visos įmanomos informacijos, jie jos tiesiog nesivargina skelbti.
Visiškai šalia ir Almoravid Koubba-pagal aprašymą XI amžiuje sukurtas pastatas turi atrodyti labai įspūdingai. Tai vienintelis objektas likęs iš Almoravidų dinastijos laikų. Tai gyvenamosios paskirties pastatas, langai bei durys yra neįprastos formos, atrodo unikaliai. Jis, beje, irgi renovuojamas, bet mums pasiseka: matom pravertus vartus ir įėję nusifotografuojam. Kai išeinam, darbininkas juos užrakina net dvejomis spynomis Pasirodo tie varteliai buvo palikti praviri per neapsižiūrėjmą, o mes net nesupratom, kad ten eiti turistam negalima.
Ateinam iki Ben Youssef Madrasa. "Madrasa" daugiau nei keturis šimtmečius buvo moksleivių namai, ieškančių žinių įvairiuose moksluose, įskaitant teologiją. Ji turėjo 132 kambarius ne Marakešo studentams ir galėjo apsistoti iki 900 studentų. Korano kalbos mokykla buvo įkurta 14 a. pradžioje. Monarchija juos palaikė tiekdami maistą ir apgyvendinimą, virtuvę turėjo pasirūpinti patys studentai. 1960 m. „Madrasa“ buvo paversta muziejumi, o nuo 1999 m. - viena iš populiariausių vietų Marakeše. Bronzos durys prie kolegijos įėjimo, gražios kedro medienos apdailos ir mozaikinės drožybos įspūdingas jos laikų šedevras. Kai kurie madrasos elementai yra labai panašūs į Alhambra rūmus Granadoje.
Deje, ji irgi nedirba. Renovuojama. Įdomiausia buvo vieno iš darbininkų reakcija. Akivaizdžiai pavargęs nuo aiškinimų, kad ji neveikia, iš pradžių jis pasakė, kad ji renovuojama, o po kurio laiko pridūrė: "jau 2 metai"
Tada pagyvėjęs stebėjo mūsų reakciją Tikrai ieškojau prieš kelionę visos įmanomos informacijos, jie jos tiesiog nesivargina skelbti.Visiškai šalia ir Almoravid Koubba-pagal aprašymą XI amžiuje sukurtas pastatas turi atrodyti labai įspūdingai. Tai vienintelis objektas likęs iš Almoravidų dinastijos laikų. Tai gyvenamosios paskirties pastatas, langai bei durys yra neįprastos formos, atrodo unikaliai. Jis, beje, irgi renovuojamas, bet mums pasiseka: matom pravertus vartus ir įėję nusifotografuojam. Kai išeinam, darbininkas juos užrakina net dvejomis spynomis
Pasirodo tie varteliai buvo palikti praviri per neapsižiūrėjmą, o mes net nesupratom, kad ten eiti turistam negalima.
Einam prie Koutoubia minareto (Koutoubia Minaret).
Įspūdingas minaretas laikomas Marakešo simboliu. Pasakojama, kad imperijos klestėjimo laikais keturi minaretą puošę gaubliai buvo pagaminti iš gryno aukso. Įdomu, kad 77 m aukščio minareto langai pastatyti taip, jog neleistų jame esančiam žmogui matyti kas dedasi Karaliaus Haremuose. Ši mečetė išsiskiria tuo kad yra pats didžiausias religinis objektas mieste. Mečetė pastatyta XI amžiuje ir išsiskiria savo manevringumu bei proporcingumu. Legenda pasakoja, kad senovėje keturi varpai minareto viršuje buvo iš gryno aukso, sulydyto iš sultono žmonos papuošalų už bausmę, mat ji ramadano metu suvalgė keturias vynuoges. Kita legenda porina, kad seniau į šį minaretą kviesti maldai kopdavo tik akli muedzinai, idant nepamatytų sultono haremo sugulovių.
Gera mintis. Pagrasinu žmonai, kad jei ji daug valgys, aš iš visų jos geležinių papuošalų išsiliesiu 4 naujus auksinius "Mersedesus"
Sakot iš geležinių auksiniai neišeis? Dar pažiūrėsim 😊
Įspūdingas minaretas laikomas Marakešo simboliu. Pasakojama, kad imperijos klestėjimo laikais keturi minaretą puošę gaubliai buvo pagaminti iš gryno aukso. Įdomu, kad 77 m aukščio minareto langai pastatyti taip, jog neleistų jame esančiam žmogui matyti kas dedasi Karaliaus Haremuose. Ši mečetė išsiskiria tuo kad yra pats didžiausias religinis objektas mieste. Mečetė pastatyta XI amžiuje ir išsiskiria savo manevringumu bei proporcingumu. Legenda pasakoja, kad senovėje keturi varpai minareto viršuje buvo iš gryno aukso, sulydyto iš sultono žmonos papuošalų už bausmę, mat ji ramadano metu suvalgė keturias vynuoges. Kita legenda porina, kad seniau į šį minaretą kviesti maldai kopdavo tik akli muedzinai, idant nepamatytų sultono haremo sugulovių.
Gera mintis. Pagrasinu žmonai, kad jei ji daug valgys, aš iš visų jos geležinių papuošalų išsiliesiu 4 naujus auksinius "Mersedesus"
Sakot iš geležinių auksiniai neišeis? Dar pažiūrėsim 😊
Ateinam į Djema el Fna aikštę-Marakešo pasididžiavimą. Jos aprašymas turistiniuose lankstinukuose gana tikslus. Tai sunkiai akimis aprėpiama erdvė, kurioje yra labai daug įvairiausių pramogų, prekybos centrų, suvenyrų kioskų, bei kavinių. Tai vieta, kurioje šurmulys nesibaigia ištisą parą. Tai mirusiųjų aikštė, buvusi egzekucijų vieta, kur nusikaltėliams kapodavo galvas, o dabar neregėtai romantiška, amžinai šurmuliuojanti vieta, mirguliuojanti ryškiaspalviais skėčiais, kur kasdien vyksta gyvas, nesurežisuotas spektaklis. Ši vieta yra unikali. Čia susitinka įvairios Šiaurės Afrikos kultūros – rafinuota arabų kultūra, primityvesnė berberų ir beduinų bei magiškasis juodosios Afrikos pasaulis. Subūrę šimtus žiūrovų, savo meistriškumą demonstruoja kobrų kerėtojai, stebukladariai, triukšmingieji fakyrai, fokusininkai ir žonglieriai, gyvūnų dresuotojai, pasakoriai, muzikantai ir pilvo šokėjos. Reginys užburia ir tarsi perkelia į arabišką pasaką. Tuo pat metu virš užkandinių vyniojasi dūmų kamuoliai ir aikštėje pasklinda aštraus Marakešo avienos kepsnio, kebabo ir kuskuso aromatas. Čia pat spaudžiamos šviežios apelsinų sultys – jų tiesiog privaloma paragauti.
Neperdėta, aikšė iš tiesų šurmuliuoja visą parą, dieną vienaip, vakare kitaip.
Išskeičiame pinigų, 11,154 Dhs už 1 eur.
Nusiperkame ledų-neskanūs, visgi ne karštuose saulėtuose kraštuose juos gaminti, labiau primena šaldytą vandenį. Tiesa kaina labai pigi 2 Dhs.
Užkandam bulvyčių fri-5 Dhs.
Geriam apelsinų sultis-4 Dhs už tikrai nemažą tavo akyse išspaustų sulčių stiklinę. Labai skanios. Aš išvis apelsinų sulčių gerbėjas, tai man čia buvo rojus. Kai manęs dabar paklausia kokia "lankytina vieta" Maroke paliko didžiausia įspūdį, tai nedvejodamas atsakau: "apelsinų sultys"
.
Neperdėta, aikšė iš tiesų šurmuliuoja visą parą, dieną vienaip, vakare kitaip.
Išskeičiame pinigų, 11,154 Dhs už 1 eur.
Nusiperkame ledų-neskanūs, visgi ne karštuose saulėtuose kraštuose juos gaminti, labiau primena šaldytą vandenį. Tiesa kaina labai pigi 2 Dhs.
Užkandam bulvyčių fri-5 Dhs.
Geriam apelsinų sultis-4 Dhs už tikrai nemažą tavo akyse išspaustų sulčių stiklinę. Labai skanios. Aš išvis apelsinų sulčių gerbėjas, tai man čia buvo rojus. Kai manęs dabar paklausia kokia "lankytina vieta" Maroke paliko didžiausia įspūdį, tai nedvejodamas atsakau: "apelsinų sultys"
.
Nusprendžiam susirasti savo riadą-"Riad Azul". Jis netoli aikštės, bet jį rasti nėra lengva net su GPS. Problema paprasta, jis užkampyje, ir nėra absoliučiai jokių užrašų ne tik vedančių link jo, bet net ir ant jo durų-atrodo lyg įėjimas į paprastą butą. Susimokam: 198 Dhs už dvivietį kmbarį su pusryčiais.
Šiek tiek pailsėję vėl einam į Djema el Fna aikštę, pavalgyt ir pažiūrėt kokia ji vakare. Šurmulys dar didesnis. Tą atmosferą reikia pajaust, nupasakot neįmanoma. Ypatingas įspūdis tai vakarienė prie tų "ilgų stalų", kurių dienos metu nebūna. Esmė ta, kad dėl klientų jie kovoja tiesiogine žodžio prasme. Valgom ir su šalia sėdinčiais olandais negalim atsistebėt ne tik jų sugebėjimais vilioti klientus, bet ir konkurencine kova: vienas klientą "nugvelbė" gal pusė pėdos įžengęs į kito "zoną", tai vos nekilo muštynės. Ir tai nesurežisuota, jie net nematė, kad mes juos stebim-jie tiesiog tuo gyvena.
Tiesa mes irgi neapseinam be nuotykių: nors prašėme be prieskonių, bet maistą atnešė su jais-žmona nevalgė. Per aštru. Laimei man tiko ir aštresnis maistas, tai jie labai nesupyko, kad mokėjome tik už tai ką valgiau aš. Šiek tiek paėjus jau kiti pažadėjo atnešti maistą "tikrai be prieskonių". Šį kartą tiko. Bet aš jau buvau pavalgęs, todėl kol žmona valgė sėdėjau ir juokavau, kad "aš po 19 val. nevalgau" Po to visgi pasiėmiau sriubos, kad neatrodyčiau keistai, bet vistiek juokavom, kad žmona valgo viską, o aš tik sriubą ir salotas, nes man reikia prisižiūrėt figūrą Už 2 tadžinus ir 2 sriubas sumokėjom 90 Dhs.
Nusiperkam apelsinų sulčių 2 ltr. už 30 Dhs ir einam į riadą miegot.
Šiek tiek pailsėję vėl einam į Djema el Fna aikštę, pavalgyt ir pažiūrėt kokia ji vakare. Šurmulys dar didesnis. Tą atmosferą reikia pajaust, nupasakot neįmanoma. Ypatingas įspūdis tai vakarienė prie tų "ilgų stalų", kurių dienos metu nebūna. Esmė ta, kad dėl klientų jie kovoja tiesiogine žodžio prasme. Valgom ir su šalia sėdinčiais olandais negalim atsistebėt ne tik jų sugebėjimais vilioti klientus, bet ir konkurencine kova: vienas klientą "nugvelbė" gal pusė pėdos įžengęs į kito "zoną", tai vos nekilo muštynės. Ir tai nesurežisuota, jie net nematė, kad mes juos stebim-jie tiesiog tuo gyvena.
Tiesa mes irgi neapseinam be nuotykių: nors prašėme be prieskonių, bet maistą atnešė su jais-žmona nevalgė. Per aštru. Laimei man tiko ir aštresnis maistas, tai jie labai nesupyko, kad mokėjome tik už tai ką valgiau aš. Šiek tiek paėjus jau kiti pažadėjo atnešti maistą "tikrai be prieskonių". Šį kartą tiko. Bet aš jau buvau pavalgęs, todėl kol žmona valgė sėdėjau ir juokavau, kad "aš po 19 val. nevalgau"
Po to visgi pasiėmiau sriubos, kad neatrodyčiau keistai, bet vistiek juokavom, kad žmona valgo viską, o aš tik sriubą ir salotas, nes man reikia prisižiūrėt figūrą Už 2 tadžinus ir 2 sriubas sumokėjom 90 Dhs.Nusiperkam apelsinų sulčių 2 ltr. už 30 Dhs ir einam į riadą miegot.
3 diena, 04.02
Rytas prasideda labai įspūdingai. Pradarau duris, ir net išsigąstu, tiesiai už jų sėdi toks storas prancūzas. Tik vėliau supratom kodėl. Pasirodo pusryčiai viešbutyje nuo 7 val. iki 9 val. Tie prancūzai čia jau 3 diena. jie papasakoja, kad pusryčių dar nei karto negavo: vakar niekaip nepagavo šeimininko, o kai jis parėjo 9.15 val. ir jie jo paprašė pusryčių, tai jis pareiškė, kad pusryčiai tik iki 9 val. ir jie jau pavėlavo
Suprantu, kad tas prancūzas už mūsų kambario durų nuo 7 val. ten sėdi ne šiaip sau-bijo vėl "pražiopsot" pusryčius Sėdim ir nežinom ką daryt, laukt ar ne. Nusprendžiu nueit į Djema el Fna aikštę dar sulčių, nes vakarykščius 2 ltr. jau išgėrėm, po to bus ne pakeliui ir nesam tikri ar vėl galėsim gauti savo 2 ltr. už 30 Dhs.
Išėjęs iš riado ir eidamas siaura gatvele, sutinku mūsų šeimininką, kuris ramiai stoviniuoja prie kažkokio kiosko. Sakau: "ten visi laukia pusryčių". Sako: "jau grįžtu". Aš nueinu į aikštę, nusiperku sulčių, grįžtu, o jis stovi kur stovėjęs. Vėl sakau: "visi laukia pusryčių". Jis vėl sako: "tuoj pareisiu". Grįžęs viską papasakoju ir jau ruošiamės išeiti, kai tas šeimininkas vis dėl to pareina, ruošia pusryčius. Jis turbūt nesitikėjo, kad niekas dar nebus išėjęs, todėl gaunam tik po pusę bandelės, kurias jis perpjauna
Manau, jis skaičiavo kad kas nors iš viešbučio jau bus išėjęs, todėl galės duoti po visą bandelę, o kadangi liko visi, tai kad visiems užtektų teko jas pjauti per pusę. Pranzūzai paprašo kavos, šeimininkas sako, kad "kava rytoj". Visi juokiamės Šiaip tie pusryčiai nebuvo blogi, bet tikroji šeimininkė tikrai turėtų samdyti kitą prižiūrėtoją. Mums tai tik į gerą, tikrai smagiai pajuokavom ir dabar tikrai linksma prisiminti, bet tie prancūzai tai buvo visai supykę.Galiausiai einam į miestą. Šį kartą trečią kartą mėginam laimę patekti į El Badi rūmus.
Išsiaiškinam, kad mūsų nuojauta vakar buvo teisinga, tie "prieskonių gidai" naudojosi tuo, kad pagrindinis ir įprastas įėjimas į rūmus remontuojamas todėl uždarytas. Kaip įprasta Maroke, nėra jokios informacijos apie tai, kad reikia eiti per kitą įėjimą iš kitos pusės, todėl jie apgaudinėja turistus tikėdamiesi, kad kas nors užsibus jų draugų parduotuvėlese.
El Badi rūmai (El Badi Palace). Pagal aprašymą tai patys garsiausi rūmai esantys Marakeše. Iš XVI amžiuje pastatytų rūmų šiuo metu likę tik griuvėsiai, tačiau net ir jie geba įrodyti, kad rūmai buvo labai didingi ir išskirtiniai. Muziejuose rasite paveikslų vaizduojančių rūmus bei eksponatų, kurie taip pat susiję su rūmais.
Iš tiesų tai nieko gero ten, ypač lyginant su Bahia rūmais. Įėjimas 10 Dhs.
Į Agdal sodus buvom nusprendę neiti dar vakar, nes iš atsiliepimų susidarė įspūdis, kad neverta, juolab jie panašūs į Menara sodus, į kuriuos einam dabar. Pakeliui "pagaunam" "vandens žmones".
Einam pėsčiomis, randam didelį prekybos centrą "tipo Akropolį" ir užsukam pažiūrėt. Nustebina, kad vaisių ir daržovių kainos turguje (iš esmės visur mieste) mažesnės. Nusiperkam ledų-vėl neskanūs.
Pagaliau ateinam į Menara sodus-nesamonė kažkokia. Džiaugiamės, kad bent į Agdal sodus nėjom.
Einam pėsčiomis, randam didelį prekybos centrą "tipo Akropolį" ir užsukam pažiūrėt. Nustebina, kad vaisių ir daržovių kainos turguje (iš esmės visur mieste) mažesnės. Nusiperkam ledų-vėl neskanūs.
Pagaliau ateinam į Menara sodus-nesamonė kažkokia. Džiaugiamės, kad bent į Agdal sodus nėjom.
Grįžtam prie automobilio, kurį parai laiko buvom palikę netoli senamiesčio, ir važiuojam į Mažorelio sodus. Labai sudėtingas privažiavimas eismo prasme, visiškas chaosas. Aplamai Marokeše pats chaotiškiausias ir sudėtingiausias eismas visame Maroke.
Labai nustembu pamatęs be proto ilgą eilę prie įėjimo. Laukiam. Karšta. Stovėjom apie valandą. Įėjimas 70 Dhs. Mums pasisekė, kad galėjome patekti į sodo dalį, kuri įprastai būna uždaryta turistams, nes šeimininkas buvo išvykęs.
Mažorelio sodai (Jardin Majorelle)– tai nedidelė teritorija su pačiai gražiausiais augalais. Nors teritorija yra nedidelė, tačiau tikrai labai įspūdinga.
Labai nustembu pamatęs be proto ilgą eilę prie įėjimo. Laukiam. Karšta. Stovėjom apie valandą. Įėjimas 70 Dhs. Mums pasisekė, kad galėjome patekti į sodo dalį, kuri įprastai būna uždaryta turistams, nes šeimininkas buvo išvykęs.
Mažorelio sodai (Jardin Majorelle)– tai nedidelė teritorija su pačiai gražiausiais augalais. Nors teritorija yra nedidelė, tačiau tikrai labai įspūdinga.
Prisipilame kuro po 10,99 Dhs (benzinas) ir važiuojame prie Uzudo krioklio.
Ouzoud Waterval-vaizdingas krioklys Maroke, Aukštojo Atlaso kalnuose, 150 km į šiaurės rytus nuo Marakešo, prie Tanaghmeilto kaimo. Aukštis – 110 m. Krioklį sudaro kanjonu tekanti El Abido upė. Krioklys yra sudarytas iš 3 pakopų.
Turbūt viena vaizdingiausių vietų Maroke. Ten turėjo būti ir beždžionių, bet kažkodėl nematėm net jų pėdsakų.
Neįtikėtinai pigiai pavalgom šalia jo: 2 tadžinai, 2 sriubos ir bulvytės fri, paprašo vos 62 Dhs. Tai viena pigiausių mūsų vakarienių šioje kelionėje.
Miegam visiškai netoli krioklio esančiame viešbutyje "Hotel France Ouzoud". Dvivietis kambarys su dušu ir pusryčiais 250 Dhs. Vieta tiesiog puiki. Didžiausias minusas, kad garso izoliacija prasta ir vakare girdėjosi hidroforas.
Kadangi išvažiuoti turėjome anksti ryte, tai paklausėme ar galėtume pusryčius pavalgyti ankščiau. Darbuotojas paklausė: "jums rytoj lėktuvas išskrenda?" Ne iš karto supratom mes, o kai atsakėm neigiamai ir pabandėm paaiškint, kad anksti norim važiuoti, nes norisi daug pamatyt, nesuprato jis. Tada jau supratom mes-vienintelė pateisinama priežastis anksti keltis Maroke-lėktuvo skrydis
4 diena, 04.03
Taigi, keliamės labai anksti ir važiuojam į Kasablanką.
Iš viso apie 280 km. Už maždaug 165 km. autostrados sumokam 65 Dhs. Dar 11 Dhs kainavo lyg ir aplinkelis prie Kasablankos.
Parkingo ypatumai Kasablankoje verti atskiro aprašymo. Labai sunkiai randam, arba nėra vietos arba ženklai. Vienoje vietoje nepastebim ženklo, bandom prisiparkuot rastame tarpelyje, prisistato vietinis "parkuotojas", ne iškart suprantam ko jis nori, nes prašo automobilio raktelių, kai atsisakom pagalbos, kažką bumba apie policiją. Tada pastebim, kad iš tiesų ten yra ženklas draudžiantis stovėti, bet leidžiantis sustoti. Pasirodo ten tokia "parkavimo-uždarbiavimo" sistema: tu statai automobilį po tokiu ženklu, raktelius palieki tam vietiniam "parkuotojui", jis stovi ir prižiūri tavo automobilį, jei pasirodo policija jis paaiškina, kad trumpam stabtelėjo, o esant reikalui ir patraukia automobilį. Nelabai aišku tik, kiek jis už šią "paslaugą" ima, nes šiek tiek toliau visgi randam oficialių pakingą, kuris kainuoja tik 2 Dhs už 1 val.
Išsigandę, kad čia sudėtinga su parkingu ir nenorėdami gaišti laiko, nusprendžiam palikti automobilį čia visai dienai ir mieste verstis su taksi ar kokiu kitu vietiniu transportu. Sumokam už 7 val. Kai grįžom pažiūrėjom, kad permokėjom už 3 val.
Prie parkingo kažkoks bankas, viešųjų tualetų nematyti. Žmona įeina paklausti ar galima pasinaudoti tualetu. Neleidžia. Kad galėtume rasti savo automobilį, jei pasiklystume, nusifotografuojam pastatą. Išbėga apsauginis lyg būtume palikę "bombą". Sako, fotografuot negalima. Erzinu žmoną, kad ji atrodo kaip tipinė teroristė: prašosi į tualetą, o neįleista fotografuoja pastatą. Sukeltų įtarimą ir man
Pirmasis mūsų tikslas Dailės vila. Jos išskirtinumas eksponatai, nes kviečia „paganyti“ akis po Maroko dailės anomalijas. Deja, ji nedirba. Pasirodo ji dirba ne nuolat, o tokiu labiau teminiu principu, tik per parodas, o kai eksponatai iškeliauja, užsidaro ir muziejus. Taigi, liekam nieko nepešę, nusifotografuojam tik patį pastatą.
Taigi, keliamės labai anksti ir važiuojam į Kasablanką.
Iš viso apie 280 km. Už maždaug 165 km. autostrados sumokam 65 Dhs. Dar 11 Dhs kainavo lyg ir aplinkelis prie Kasablankos.
Parkingo ypatumai Kasablankoje verti atskiro aprašymo. Labai sunkiai randam, arba nėra vietos arba ženklai. Vienoje vietoje nepastebim ženklo, bandom prisiparkuot rastame tarpelyje, prisistato vietinis "parkuotojas", ne iškart suprantam ko jis nori, nes prašo automobilio raktelių, kai atsisakom pagalbos, kažką bumba apie policiją. Tada pastebim, kad iš tiesų ten yra ženklas draudžiantis stovėti, bet leidžiantis sustoti. Pasirodo ten tokia "parkavimo-uždarbiavimo" sistema: tu statai automobilį po tokiu ženklu, raktelius palieki tam vietiniam "parkuotojui", jis stovi ir prižiūri tavo automobilį, jei pasirodo policija jis paaiškina, kad trumpam stabtelėjo, o esant reikalui ir patraukia automobilį. Nelabai aišku tik, kiek jis už šią "paslaugą" ima, nes šiek tiek toliau visgi randam oficialių pakingą, kuris kainuoja tik 2 Dhs už 1 val.
Išsigandę, kad čia sudėtinga su parkingu ir nenorėdami gaišti laiko, nusprendžiam palikti automobilį čia visai dienai ir mieste verstis su taksi ar kokiu kitu vietiniu transportu. Sumokam už 7 val. Kai grįžom pažiūrėjom, kad permokėjom už 3 val.
Prie parkingo kažkoks bankas, viešųjų tualetų nematyti. Žmona įeina paklausti ar galima pasinaudoti tualetu. Neleidžia. Kad galėtume rasti savo automobilį, jei pasiklystume, nusifotografuojam pastatą. Išbėga apsauginis lyg būtume palikę "bombą". Sako, fotografuot negalima. Erzinu žmoną, kad ji atrodo kaip tipinė teroristė: prašosi į tualetą, o neįleista fotografuoja pastatą. Sukeltų įtarimą ir man
Pirmasis mūsų tikslas Dailės vila. Jos išskirtinumas eksponatai, nes kviečia „paganyti“ akis po Maroko dailės anomalijas. Deja, ji nedirba. Pasirodo ji dirba ne nuolat, o tokiu labiau teminiu principu, tik per parodas, o kai eksponatai iškeliauja, užsidaro ir muziejus. Taigi, liekam nieko nepešę, nusifotografuojam tik patį pastatą.
Pėsčiomis einam iki Sacre Coeur katedros – tai senovės Maroko architektūros pavyzdys. Senovėje tai buvo mokykla ir kultūros centras.
Kaip jau įprasta, tokie statiniai visame pasaulyje nuolat remontuojami.
Šiuo atveju siūlau atkreipti dėmesį į "parkingą". Pirmos 3 juostos tai gatvė, o kitos-parkingas. Antroje nuotraukoje matyti kaip autmobiliai sustatyti 4 juostomis. Įdomumas tas, kad kaip prireikus išvažiuoti jei tavo automobili kur nors viduryje?
Kaip jau įprasta, tokie statiniai visame pasaulyje nuolat remontuojami.
Šiuo atveju siūlau atkreipti dėmesį į "parkingą". Pirmos 3 juostos tai gatvė, o kitos-parkingas. Antroje nuotraukoje matyti kaip autmobiliai sustatyti 4 juostomis. Įdomumas tas, kad kaip prireikus išvažiuoti jei tavo automobili kur nors viduryje?
Netoliese Mohamedo V aikštė. Gaila, kad didžioji jos dalis kapitaliai remontuojama, bet akivaizdu kad buvo ir bus labai gražu. Nuotrauka dedu tik neremontuojamos dalies.
Mums labai neįprasta matyti ir čia labai populiarų amatą-batų valymą.
Visiškai šalia ir Jungtinių Tautų aikštė (United Nations Square).
Toliau einam į Mediną. Jau pripratę Marokeše prie šviežiai spaustų sulčių už 4 Dhs, klausiam kokia kaina čia. Pardavėja nepasikuklina-3 eurai už stiklinę 
Tai gerai iliustruoja Maroko kainas, prašo ir moka kas kiek nori ar sugeba gauti.
Išsigastam, kad Kasablankoje gali tekti "sėsti ant dietos", bet kitos kainos pradžiugina: braškės 12 Dhs už kg., apelsinai jau įprasti 5 Dhs, bagetės po 1,5 Dhs.
Randam ir apelsinų sulčių, jas čia spaudžia su tokiu rankiniu prietaisu, paklausiam kainos, mums tinka, sutariam 1,5 ltr. už 20 Dhs. Mes paklausiam ar sutiktų geriau 2 ltr. už 25 Dhs, nesutinka, prašo net 40 Dhs, kažkaip įdomiai skaičiuoja, už papildomą pusė litro kaina dvigubėja. Diedukas ilgokai vargsta kol išspaudžia tokį kiekį, dažniausiai visi perka tik po stiklinę. Susidaro įspūdis, kad matydamas kiek sunaudoja apelsinų pradeda dvejoti ir dėl kainos, bet jiems labai svarbus yra žodis, jei kaina sutarta, nebeprašo daugiau. Kita vertus, jei pirktume po stiklinę tai iš esmės beveik tas pats gautusi, tai gal labiau dėl vargo susidarė toks įspūdis.
Ateinam prie daugiau kaip 3 km ilgio dirbtinai sukurtos Kasablankos – didžiausio Maroko uosto – krantinės.
Šalia ir lankomiausias vietos taškas-Hasano antrojo mečetė (Hassan II Mosque) galinti didžiuotis antros pagal dydį (po Mekos) titulu: viduje 25 tūkstančiai maldininkų, aplink šventyklą dar 80 tūkstančių! 210 metrų siekiantis bokštas laikomas pačiu aukščiausiu visame pasaulyje.
Tai gerai iliustruoja Maroko kainas, prašo ir moka kas kiek nori ar sugeba gauti. Išsigastam, kad Kasablankoje gali tekti "sėsti ant dietos", bet kitos kainos pradžiugina: braškės 12 Dhs už kg., apelsinai jau įprasti 5 Dhs, bagetės po 1,5 Dhs.
Randam ir apelsinų sulčių, jas čia spaudžia su tokiu rankiniu prietaisu, paklausiam kainos, mums tinka, sutariam 1,5 ltr. už 20 Dhs. Mes paklausiam ar sutiktų geriau 2 ltr. už 25 Dhs, nesutinka, prašo net 40 Dhs, kažkaip įdomiai skaičiuoja, už papildomą pusė litro kaina dvigubėja. Diedukas ilgokai vargsta kol išspaudžia tokį kiekį, dažniausiai visi perka tik po stiklinę. Susidaro įspūdis, kad matydamas kiek sunaudoja apelsinų pradeda dvejoti ir dėl kainos, bet jiems labai svarbus yra žodis, jei kaina sutarta, nebeprašo daugiau. Kita vertus, jei pirktume po stiklinę tai iš esmės beveik tas pats gautusi, tai gal labiau dėl vargo susidarė toks įspūdis.
Ateinam prie daugiau kaip 3 km ilgio dirbtinai sukurtos Kasablankos – didžiausio Maroko uosto – krantinės.
Šalia ir lankomiausias vietos taškas-Hasano antrojo mečetė (Hassan II Mosque) galinti didžiuotis antros pagal dydį (po Mekos) titulu: viduje 25 tūkstančiai maldininkų, aplink šventyklą dar 80 tūkstančių! 210 metrų siekiantis bokštas laikomas pačiu aukščiausiu visame pasaulyje.
Grįžtam prie automobilio, važiujam į Anfos gyvenamąją zoną, kurią esam pasižymėję kaip lankytiną vietą. Išvažinėjam ją, bet nieko išskirtinio ir įdomaus nerandam.
Pravažiuojam Ain Djabo pajūrio keliu, tiesiog kurortinė vieta.
Nuvažiujam ir į Habu (Habbous) kvartalą, ten irgi tiesiog gyvenamoji zona. Gal ir prabangūs, gal ir gražūs ten namai, bet viskas už tvorų.
Šalia ir Karališkieji rūmai, prie vartų stovi kareiviai. Paklausiam ar galima fotografuoti. Sako, galit, tik palaukit kol pasitrauksim. Bėda ta, kad jie pasitraukė nepakankamai, vistiek šiek tiek liko kadre, nors jie man visai nereikalingi buvo. Bet negi sakysi: "dinkit iš kadro".
Pravažiuojam Ain Djabo pajūrio keliu, tiesiog kurortinė vieta.
Nuvažiujam ir į Habu (Habbous) kvartalą, ten irgi tiesiog gyvenamoji zona. Gal ir prabangūs, gal ir gražūs ten namai, bet viskas už tvorų.
Šalia ir Karališkieji rūmai, prie vartų stovi kareiviai. Paklausiam ar galima fotografuoti. Sako, galit, tik palaukit kol pasitrauksim. Bėda ta, kad jie pasitraukė nepakankamai, vistiek šiek tiek liko kadre, nors jie man visai nereikalingi buvo. Bet negi sakysi: "dinkit iš kadro".
Kasablanka paliko neabejotinai pačio europietiškiausio miesto įspūdį.
Važiuojam į nakvynės miestą-Rabatą. Autostrada 23 Dhs.
Nakvynė per "AirBnb" už 2 naktis 26 eurai. Kambarys dvivietis. Dušas yra, karštas vanduo yra, viskas tinka. Tiesa šiek tiek keista kai koridoriuje plauniesi rankas kriauklėje, o per skylę sienoje vanduo bėga į tualetą. Jei kas nors tuo metu yra tualete ir to nežino, tai šiek tiek išgasdina Bet tokia patirtis labai įdomi pažįstant šalį.
Dar ne vėlu todėl išeinam pasižvalgyti aplink, pavalgyti. Kažkokie vietiniai saldumynai po 8 Dhs, bulka 1 Dhs. Pirmą kartą randam mandarinų-turbūt ne sezonas dabar, po 5 Dhs, kaip ir apelsinai. Nusiperkam ir apelsinų sulčių, 1,5 ltr. 15 Dhs, bet skiestos su vandeniu. Vakarieniaujam kažkokioje kavinėje, už 2 porcijos vištienos ketvirčių su bulvytėmis fri ir visokiais kitokiais garnyrais 50 Dhs.
5 diena, 04.04
Rabatas - administracinis Maroko centras, sostinė, įsikūrusi prie Atlanto vandenyno. Ji dar vadinama Imperatoriškojo sodo miestu.
Pirmasis mūsų tikslas-Rabato botanikos sodas (Botanical Garden experiments). Jame daugiau kaip 100 rūšių medžių. Savo dydžiu stebina agavos (daugelio žiedai siekia 10 metrų), svyruoklinės palmės. Čia auga 800 m. senumo bananmedžiai. Jo lankymas nemokamas. Įdomu pasivaikščiot, bet žinoma tai nėra vieta kurią būtina aplankyti.
Nuo nakvynės vietos iki jo atvažiavom su taksi, nes nusprendėm geriau dideliuose miestuose nevargti kamščiuose, chaotiškame eisme ir ieškodami parkingų. Keisčiausia, kad ryte taksi pagauti nebuvo lengva, iš miesto pakraščio visi tokiu laiku važiuoja į centrą, todėl jie dažnai važiuoja pilni. Kainavo 20 Dhs už maždaug 5 km. Kaina pagal taksometrą. Keisčiausia, kad taksistas nežinojo kur vežti, todėl pakeliui užsuko pas savo kolegas pasiklausti.
Iki kito tikslo-Karališkųjų Mechouaro rūmų (Dar el-Makhzen) einam pėsčiomis.
Patys rūmai uždari lankytojams, nes juose ir šiandien gyvena karališkoji šeima, tačiau pažymimi juos puošiantys ištaigingi Bab Rouah “vėjo vartai“, puošti melsvais ornamentais. Rašoma, kad jie palieka ypatingą įspūdį – žavi jų didingumas ir prabanga. Nuėję kelis kartus tikslinamės ar atėjome teisingai, nei didingumo, nei prabangos, o tas "ypatingas" įspūdis laisvai galėtų būti keičiamas į žodį "nesusipratimas". Net tų "melsvų ornamentų" aš neįžiūriu.
Važiuojam į nakvynės miestą-Rabatą. Autostrada 23 Dhs.
Nakvynė per "AirBnb" už 2 naktis 26 eurai. Kambarys dvivietis. Dušas yra, karštas vanduo yra, viskas tinka. Tiesa šiek tiek keista kai koridoriuje plauniesi rankas kriauklėje, o per skylę sienoje vanduo bėga į tualetą. Jei kas nors tuo metu yra tualete ir to nežino, tai šiek tiek išgasdina
Bet tokia patirtis labai įdomi pažįstant šalį.Dar ne vėlu todėl išeinam pasižvalgyti aplink, pavalgyti. Kažkokie vietiniai saldumynai po 8 Dhs, bulka 1 Dhs. Pirmą kartą randam mandarinų-turbūt ne sezonas dabar, po 5 Dhs, kaip ir apelsinai. Nusiperkam ir apelsinų sulčių, 1,5 ltr. 15 Dhs, bet skiestos su vandeniu. Vakarieniaujam kažkokioje kavinėje, už 2 porcijos vištienos ketvirčių su bulvytėmis fri ir visokiais kitokiais garnyrais 50 Dhs.
5 diena, 04.04
Rabatas - administracinis Maroko centras, sostinė, įsikūrusi prie Atlanto vandenyno. Ji dar vadinama Imperatoriškojo sodo miestu.
Pirmasis mūsų tikslas-Rabato botanikos sodas (Botanical Garden experiments). Jame daugiau kaip 100 rūšių medžių. Savo dydžiu stebina agavos (daugelio žiedai siekia 10 metrų), svyruoklinės palmės. Čia auga 800 m. senumo bananmedžiai. Jo lankymas nemokamas. Įdomu pasivaikščiot, bet žinoma tai nėra vieta kurią būtina aplankyti.
Nuo nakvynės vietos iki jo atvažiavom su taksi, nes nusprendėm geriau dideliuose miestuose nevargti kamščiuose, chaotiškame eisme ir ieškodami parkingų. Keisčiausia, kad ryte taksi pagauti nebuvo lengva, iš miesto pakraščio visi tokiu laiku važiuoja į centrą, todėl jie dažnai važiuoja pilni. Kainavo 20 Dhs už maždaug 5 km. Kaina pagal taksometrą. Keisčiausia, kad taksistas nežinojo kur vežti, todėl pakeliui užsuko pas savo kolegas pasiklausti.
Iki kito tikslo-Karališkųjų Mechouaro rūmų (Dar el-Makhzen) einam pėsčiomis.
Patys rūmai uždari lankytojams, nes juose ir šiandien gyvena karališkoji šeima, tačiau pažymimi juos puošiantys ištaigingi Bab Rouah “vėjo vartai“, puošti melsvais ornamentais. Rašoma, kad jie palieka ypatingą įspūdį – žavi jų didingumas ir prabanga. Nuėję kelis kartus tikslinamės ar atėjome teisingai, nei didingumo, nei prabangos, o tas "ypatingas" įspūdis laisvai galėtų būti keičiamas į žodį "nesusipratimas". Net tų "melsvų ornamentų" aš neįžiūriu.
Einam iki antikinio romėnų miestelio Šela (Chellach) griuvėsių. Bandom gaudyti taksi, bet nesėkmingai. Automatiškai prisimenam Jordaniją, kur nei žingsnio nežengsi nesulaukęs pasiūlymo suteikti taksi paslaugas.
Įėjimas 10 Dhs. Ši vieta nustebina gerąja prasme, nuotraukos neperteikia to grožio ir jaukios atmosferos. Daug gandrų.
Įėjimas 10 Dhs. Ši vieta nustebina gerąja prasme, nuotraukos neperteikia to grožio ir jaukios atmosferos. Daug gandrų.
Taksi nėra, jokio kito viešojo transporto taip pat, iki kito tikslo tenka eiti pėsčiomis. Labai nustembam kai net nestabdomas sustoja automobilis, kurį vairuoja moteris ir pasisiūlo mus nemokamai pavežti. Mitai apie priekabius, moteris diskriminuojančius ir tik pinigų besivaikančius arabus, musulmonus, griaunami labai sėkmingai. Nors gal tiksliau kuria Maroko, kaip pažangios šalies įvaizdį.
O tas sekantis tikslas, tai greta vienas kito esantys Maroko karaliaus ir dviejų jo sūnų paladojimo vieta – Mohamedo V mauzoliejus (Mausoleum of Mohammed V), kuris laikomas Aleutų dinastijos architektūros šedevru, bei nebaigtas statyti Hasano bokštas (Hassan Tower), kurio aukštis 44 metrai. 1195 m. sultono Jakubo Mansuro (Yakub al-Mansour) paliepimu pradėtas statyti minaretas tuo metu turėjo būti aukščiausias pasaulyje, tačiau sultonui mirus sustojo ir statybos. Visa, kas jau buvo sukurta, taip ir liko – nebaigtas minaretas, kelios mečetės sienos ir 200 kolonų.
O tas sekantis tikslas, tai greta vienas kito esantys Maroko karaliaus ir dviejų jo sūnų paladojimo vieta – Mohamedo V mauzoliejus (Mausoleum of Mohammed V), kuris laikomas Aleutų dinastijos architektūros šedevru, bei nebaigtas statyti Hasano bokštas (Hassan Tower), kurio aukštis 44 metrai. 1195 m. sultono Jakubo Mansuro (Yakub al-Mansour) paliepimu pradėtas statyti minaretas tuo metu turėjo būti aukščiausias pasaulyje, tačiau sultonui mirus sustojo ir statybos. Visa, kas jau buvo sukurta, taip ir liko – nebaigtas minaretas, kelios mečetės sienos ir 200 kolonų.
Ateinam į Oudajos rajoną (Kasbah of the Udayas).
Pakeliui pereinam Mediną, kuri įkurta dar prieš Prancūzų okupaciją (1912 m.). Ji remontuojama, todėl šiai dienai tikrai nepritaikyta turizmui. Perkam kažkokių sausainių po 1 Dhs už vieną, pyragėlių po 2 Dhs, pavalgom vietinėje užeigoje: tadžinas 13 Dhs, ketvirtis vištienos su garnyrais 20 Dhs. Gal ir ne taip gražu, gal ir ne taip serviruota kaip kitur ankščiau valgėme, bet labai pigu ir visai gerai pavalgėme.
Taigi, Oudaja rajonas, gražus ir vaizdas nuo pilies ir pats rajonas. Įdomu ir kapinės už miesto sienų jūros pakrantėje.
Jame ir Andalūzijos sodai, kur vietinės moterys ateina tiesiog pailsėti.
Pakeliui pereinam Mediną, kuri įkurta dar prieš Prancūzų okupaciją (1912 m.). Ji remontuojama, todėl šiai dienai tikrai nepritaikyta turizmui. Perkam kažkokių sausainių po 1 Dhs už vieną, pyragėlių po 2 Dhs, pavalgom vietinėje užeigoje: tadžinas 13 Dhs, ketvirtis vištienos su garnyrais 20 Dhs. Gal ir ne taip gražu, gal ir ne taip serviruota kaip kitur ankščiau valgėme, bet labai pigu ir visai gerai pavalgėme.
Taigi, Oudaja rajonas, gražus ir vaizdas nuo pilies ir pats rajonas. Įdomu ir kapinės už miesto sienų jūros pakrantėje.
Jame ir Andalūzijos sodai, kur vietinės moterys ateina tiesiog pailsėti.
Čia Oudajos rajonas nuo miesto krantinės. Beje, joje cukraus vata kainavo vos 2 Dhs.
Su taksi (25 Dhs) grįžtam į nakvynės vietą, tai apie 5 km.
Išeinam vėl į turgelį. Pomidoriukai, tokie mažiukai, mažiukai, vos 4 Dhs už 1 kg. Nusprendžiam paragauti vietinių bananų 10 Dhs už 1 kg. Nesijaučiam labai alkani todėl užsisakom išsinešimui tikrai neblogą apie 25-30 cm. storapadę picą, 20 Dhs.
Randam vietą kur spaudžia mūsų pamėgtas apelsinų sultis. Čia ypač akivaizdžiai galėjom pajusti, kad po 2 ltr. niekas čia neperka. Pardavėjas sako, kad išspaus 2 ltr. už 20 Dhs. Pirmiausia jis pasiunčia draugą pas kitą prekeivį nupirkti daugiau apelsinų. Tada tą draugą pristato lupti apelsinų, o pats su rankiniu aparatu spaudžia sultis. Pradėjęs spausti ir pamatęs kiek apelsinų reikia, nervingai pradeda žvilgčioti į dėžę su jais. Nors kalbos nesuprantam, bet suprantam, kad aplinkiniai kolegos iš jo pradeda šaipytis. Jis bando mums gražinti nepilną butelį. Mes jam sakom, kad sutarėm pilną. Nenorom, bet jis laikosi žodžio, prispaudžia pilną. Mums jo pasidaro gaila ir duodam ne sutartus 20, o mums jau už tokį kiekį įprastus 30 Dhs.
6 diena, 04.05
Keliamės anksti, šiandien ir kelias tolimas ir daug nuveikt reikia. Vienas malonumas važiuoti apytuštėmis miesto gatvėmis. Prisipilame kuro po 10,90 Dhs.
Maždaug 280 km. į šiaurę ir mes atvažiuojam į Rifo kalnus.
Išeinam vėl į turgelį. Pomidoriukai, tokie mažiukai, mažiukai, vos 4 Dhs už 1 kg. Nusprendžiam paragauti vietinių bananų 10 Dhs už 1 kg. Nesijaučiam labai alkani todėl užsisakom išsinešimui tikrai neblogą apie 25-30 cm. storapadę picą, 20 Dhs.
Randam vietą kur spaudžia mūsų pamėgtas apelsinų sultis. Čia ypač akivaizdžiai galėjom pajusti, kad po 2 ltr. niekas čia neperka. Pardavėjas sako, kad išspaus 2 ltr. už 20 Dhs. Pirmiausia jis pasiunčia draugą pas kitą prekeivį nupirkti daugiau apelsinų. Tada tą draugą pristato lupti apelsinų, o pats su rankiniu aparatu spaudžia sultis. Pradėjęs spausti ir pamatęs kiek apelsinų reikia, nervingai pradeda žvilgčioti į dėžę su jais. Nors kalbos nesuprantam, bet suprantam, kad aplinkiniai kolegos iš jo pradeda šaipytis. Jis bando mums gražinti nepilną butelį. Mes jam sakom, kad sutarėm pilną. Nenorom, bet jis laikosi žodžio, prispaudžia pilną. Mums jo pasidaro gaila ir duodam ne sutartus 20, o mums jau už tokį kiekį įprastus 30 Dhs.
6 diena, 04.05
Keliamės anksti, šiandien ir kelias tolimas ir daug nuveikt reikia. Vienas malonumas važiuoti apytuštėmis miesto gatvėmis. Prisipilame kuro po 10,90 Dhs.
Maždaug 280 km. į šiaurę ir mes atvažiuojam į Rifo kalnus.
Mūsų tikslas-Cascades d'Akchour. Kelias link jo, kaip matyti iš aukčiau įdėtos nuotraukos, tikrai gražus.
Pasistačius automobilį iš pradžių einu link krioklio. Internete rastos koordinatės tik klaidina, tenka orientuotis vietoje, reikia eiti prieš srovę ir laikytis kairės upės pusės. Tikiuosi tai kam nors pravers, nes kai ruošiausi aš, tai radau tik informaciją, kad "link krioklio kairėn, link tiltelio dešinėn". Buvusiam vietoje viskas aišku, bet kai ruošiesi tai tikra painiava, todėl pabrėžiu, kad prieš srovę.
Iš pradžių mažieji kriokliai.
Pasistačius automobilį iš pradžių einu link krioklio. Internete rastos koordinatės tik klaidina, tenka orientuotis vietoje, reikia eiti prieš srovę ir laikytis kairės upės pusės. Tikiuosi tai kam nors pravers, nes kai ruošiausi aš, tai radau tik informaciją, kad "link krioklio kairėn, link tiltelio dešinėn". Buvusiam vietoje viskas aišku, bet kai ruošiesi tai tikra painiava, todėl pabrėžiu, kad prieš srovę.
Iš pradžių mažieji kriokliai.
O tada ir didysis krioklys. Iki jo ėjau 1 val. 40 min. (grįžau per 1 val. 15 min.)
Tiems kuriems maža šio pasivaikščiojimo (tokiems kaip aš), grįžus į pradinį tašką prie užtvankos, reikia eiti prieš srovę dabar jau dešine upės puse. Už 40 min. The God's bridge.
Viršuje sugrybauju, nusprendžiu pabandyti nusileisti į tarpeklio dugną: prasikankinęs ant uolų apie 30 min., ir supratęs kad saugiai to padaryti nepavyks, per kitas 30 min. tuo pačiu taku grįžtu prie užtvankos.
Važiuojam į Šefšaueną. Šefšauenas –miestas šiaurės Maroke, Tanžero–Tetuano regione, Rifo kalnų papėdėje, į pietus nuo Tetuano. Greta miesto praeina Tetuano–Mekneso kelias. Miestas žymus savo architektūra. Dauguma statinių yra tradicinės mauriškos architektūros, nudažyti šviesiai melsva spalva. Yra tvirtovė, keletas mečečių.
Nusprendžiam, kad tingim kilti dėl panoraminio vaizdo iki Azilane piste, nes būtų apie 16 km, kuriuos reiktų važiuoti 50 min. į vieną pusę (ir ne pakeliui), todėl apsiribojam Spanish mosque, nuo kurios vaizdas į miestą gal net geresnis, o ji visai čia pat prie miesto.
Važiuojam į Šefšaueną. Šefšauenas –miestas šiaurės Maroke, Tanžero–Tetuano regione, Rifo kalnų papėdėje, į pietus nuo Tetuano. Greta miesto praeina Tetuano–Mekneso kelias. Miestas žymus savo architektūra. Dauguma statinių yra tradicinės mauriškos architektūros, nudažyti šviesiai melsva spalva. Yra tvirtovė, keletas mečečių.
Nusprendžiam, kad tingim kilti dėl panoraminio vaizdo iki Azilane piste, nes būtų apie 16 km, kuriuos reiktų važiuoti 50 min. į vieną pusę (ir ne pakeliui), todėl apsiribojam Spanish mosque, nuo kurios vaizdas į miestą gal net geresnis, o ji visai čia pat prie miesto.
Netoli senamiesčio pasistatom automobilį ir pirmiausia einam į viešbutį. "Hostel Mauritania", 180 Dhs už dvivietį kambarį. Kursą skaičiavo nepalankiai, bet nesiginčijom, jie nepraturtės, o mes nenubedniesim. Viešbučio vieta tiesiog nereali, gal 100 m. nuo pilies. Palikę daiktus ir šiek tiek pailsėję einam apžiūrėti senamiesčio. Jis tiesiog įspūdingas, tvarkinga, gražu, jauku. Tai labiausiai patikęs miestas, o gal net ir apskritai iš visko ką matėm Maroke. Įėjimas į pilį 10 Dhs, magnetuką nusipirkom vos už 5 Dhs. Tiesa cukraus vata čia jau 5 Dhs (Rabate buvo 2 Dhs).
Vakarieniaujam štai su tokiu vaizdu. Tadžinas 30 Dhs, kuskusas 35 Dhs. Kai rinkomės kavinę žiūrėjome kaip vertinimo kriterijų kur daugiau žmonių, šioje buvo nedaug, nors kainos visur vienodos, bet kai įėjome į vidų supratom, kodėl nuo gatvės tų žmonių nematyti, nes visi lipa į antrą aukštą ir valgo su šiuo panoraminiu vaizdu, kurio nuo gatvės nematyti. Dar įstrigo tai, kad vos mums baigus valgyt ir pakilus nuo stalo, akimirksniu mūsų vietas užėmė ir likučius doroti ėmė katės.
7 diena, 04.06
Nuo ankstyvo ryto atvažiuojam į Mulaj Idris.
Tai miestas šiaurinėje šalies dalyje. Miestas pavadintas Mahometo palikuonio Mula Idriso I (Moulay Idriss I) vardu, kuris įkūrė Fesą ir šį miestą. Čia yra jo kapas, – pagrindinė piligrimų lankymo vieta. Dar visai nesenai šiame mieste nakčiai ne musulmonams pasilikti buvo negalima.
Šiaip labai netvarkingas ir negražus miestas. Privalumas, kad jokios problemos su parkingu. Bet panoraminis vaizdas į šį miestą tai žinoma nerealus.
Pirmiausia buvom pasižymėję iš kurios pusės atvažiuot. Neslėpsiu, daug valandų praleidau studijuodamas šio miesto panoraminius vaizdus ir juos gretindamas su žemėlapiais, kol supratau nuo kurio kelio čia fotografuota. Jei kam reikia, tai čia koordinatės: 34.060360, -5.525552.
Nuo ankstyvo ryto atvažiuojam į Mulaj Idris.
Tai miestas šiaurinėje šalies dalyje. Miestas pavadintas Mahometo palikuonio Mula Idriso I (Moulay Idriss I) vardu, kuris įkūrė Fesą ir šį miestą. Čia yra jo kapas, – pagrindinė piligrimų lankymo vieta. Dar visai nesenai šiame mieste nakčiai ne musulmonams pasilikti buvo negalima.
Šiaip labai netvarkingas ir negražus miestas. Privalumas, kad jokios problemos su parkingu. Bet panoraminis vaizdas į šį miestą tai žinoma nerealus.
Pirmiausia buvom pasižymėję iš kurios pusės atvažiuot. Neslėpsiu, daug valandų praleidau studijuodamas šio miesto panoraminius vaizdus ir juos gretindamas su žemėlapiais, kol supratau nuo kurio kelio čia fotografuota. Jei kam reikia, tai čia koordinatės: 34.060360, -5.525552.
Tada susirandam La petite terrasse. Tik dėl šio vaizdo ir važiavom į šį miestą.
Netoli ir La grande terrasse. Bet nuo jos vaizdas mano supratimu jau prastesnis. Turbūt daug kas pagalvojo kaip ir aš, kad viena nuotrauka iš toliau, o kita priartinta. Iš tiesų tai skirtingos fotografavimo vietos.
Vos už 5 km. Volubilis.
Tai istorinis miestas, geriausiai išsilaikęs Romos imperijos miestas Šiaurės Afrikoje. 1997 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Įėjimas 10 Dhs. Ši vieta labai nustebino, tikėjausi dar vienos akmenų krūvos, bet kažkaip labai jaukiai įdomu buvo.
Važiuojam į Meknes.
Tai vienas iš keturių „Maroko imperatoriškųjų“ miestų (kiti – Rabatas, Fesas ir Marakešas). Miesto istorinė dalis įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Pirmiausia einam į žirgyną (arklides). Royal Stables. Kadaise čia buvo laikoma 12 000 žirgų. Įėjimas 10 Dhs.
Tai vienas iš keturių „Maroko imperatoriškųjų“ miestų (kiti – Rabatas, Fesas ir Marakešas). Miesto istorinė dalis įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Pirmiausia einam į žirgyną (arklides). Royal Stables. Kadaise čia buvo laikoma 12 000 žirgų. Įėjimas 10 Dhs.
Tada ateinam prie Bab Mansour-svarbiausių ir labiausiai žinomų miesto vartų.
Toliau Prison de Kara (Kalėjimas).
Įeinam, apžiūrim, ir tik išėję supratom, kad buvom nelegaliai, nes įėjimas 10 Dhs, bet kur, kada ir kam, turėjom sumokėti nesupratom.Dukra sako, kad tas kalėjimas labai jau panašus į arklides (vidus).
Šalia ir Mouley Ismail mauzoliejus - vienintelė Maroke veikianti šventykla, kurioje ne maldų metu leidžiama lankytis ne musulmonams. Nors ruošdamasis radau informaciją, kad jis uždarytas visam laikui, bet darbininkai mums aiškino, kad jis tik renovuojamas. Kaip bebūtų, mes į jį nepatekom.
Užtat patekom į Madrasa Bou Inania. Įėjimas 10 Dhs.
Užtat patekom į Madrasa Bou Inania. Įėjimas 10 Dhs.
Dar norėjome aplankyti Dar Jamai muziejų, apie kurį planuodamas kelionę radau gerų atsiliepimų, bet kaip jau mums tapo įprasta šioje kelionėje,jis taip pat buvo uždarytas renovacijai.
Nusiperkame bandelių po 2 Dhs, braškių 1 kg. 10 Dhs, bananų 9 Dhs, pyragėlių po 4 Dhs, atsigeriam apelsinų sulčių po 5 Dhs, ir važiuojam į Fes.
Kaip pirmąjį tikslą Fese esu pasižymėjęs-Borj Nord pilį-bokštą, nuo kurio atsiveria graži panorama į miestą.
Nusiperkame bandelių po 2 Dhs, braškių 1 kg. 10 Dhs, bananų 9 Dhs, pyragėlių po 4 Dhs, atsigeriam apelsinų sulčių po 5 Dhs, ir važiuojam į Fes.
Kaip pirmąjį tikslą Fese esu pasižymėjęs-Borj Nord pilį-bokštą, nuo kurio atsiveria graži panorama į miestą.
Čia viršuje paliekame automobilį ir leidžiamės į senamiestį.
Feso pristatinėti turbūt nereikia, tai manau populiariausias ir labiausiai žinomas Maroko miestas. Iš esmės dėl 2 dalykų: 1. odos raugyklų, 2. klaidumo, sakoma, kad čia yra 9800 gatvelių, iš kurių 3000 uždaros. Dėl to čia labai populiarios "gidų" paslaugos. Mes bandom verstis savarankiškai.
Į senamiestį banom įeiti pro Bab Mahrouk vartus, bet jie patys tai negražūs, net nefotografuoju. Iš pradžių šiek tiek pasiklystam, nes pasirodo įėjus pro šiuos vartus reikia eiti dešiniau ir tada į senamiestį įeiti jau pro kitus-dar vienus vartus kairėje, jei neklystu jie vadinasi Bab Chorfa. Jų taip pat nefotografuoju, nes irgi negražūs, jie svarbūs tik kaip orientyrai kaip patekti ir išeiti iš senamiesčio. Mes gi šiek tiek paklaidžiojam senamiesčio gyvenamojoje zonoje iš kurios nėra tiesioginio išėjimo prie turistų lankomų vietų.
Bet nieko tokio, juk tai miesto pažinimo dalis. Galiausiai susiorientavę ateinam prie vieno iš pagrindinių taškų Bab Boujloud "The Blue Gate" vartų. Jie iš vienos pusės mėlyni, iš kitos pusės žali.
Feso pristatinėti turbūt nereikia, tai manau populiariausias ir labiausiai žinomas Maroko miestas. Iš esmės dėl 2 dalykų: 1. odos raugyklų, 2. klaidumo, sakoma, kad čia yra 9800 gatvelių, iš kurių 3000 uždaros. Dėl to čia labai populiarios "gidų" paslaugos. Mes bandom verstis savarankiškai.
Į senamiestį banom įeiti pro Bab Mahrouk vartus, bet jie patys tai negražūs, net nefotografuoju. Iš pradžių šiek tiek pasiklystam, nes pasirodo įėjus pro šiuos vartus reikia eiti dešiniau ir tada į senamiestį įeiti jau pro kitus-dar vienus vartus kairėje, jei neklystu jie vadinasi Bab Chorfa. Jų taip pat nefotografuoju, nes irgi negražūs, jie svarbūs tik kaip orientyrai kaip patekti ir išeiti iš senamiesčio. Mes gi šiek tiek paklaidžiojam senamiesčio gyvenamojoje zonoje iš kurios nėra tiesioginio išėjimo prie turistų lankomų vietų.
Bet nieko tokio, juk tai miesto pažinimo dalis. Galiausiai susiorientavę ateinam prie vieno iš pagrindinių taškų Bab Boujloud "The Blue Gate" vartų. Jie iš vienos pusės mėlyni, iš kitos pusės žali.
Prie šių vartų bandome susiorientuoti kur eiti toliau. Įkyriai kimba "gidai", kiti kviečia į kavines ir t.t., todėl norisi laikytis atokiau. Iš visų tų priekabiautojų išsiskiria vienas senukas. Jis iš atstumo supratęs ko mes ieškom ir ko norim (būti savarankiški) labai neįkyriai mums padeda su paaiškinimais ir patarimais. Už tai nieko neprašo ir nieko nesiūlo. Ši aplinkybė bus svarbi vakare.
Einam per senamiestį kol prieinam Bou Inanijos (Bou Inania) madrasa. Nustembam, pirmą kartą Maroke įėjimas ne 10 Dhs, o 20 Dhs. Vistiek tai pigu.
Madrasos unikalios arabiškos mokslo įstaigos. Pirmoji, Altarinos, 1325 m. įkurta madrasa buvo statyta kaip papildoma patalpa netoli buvusia didesniam pastatui. Ji išsiskiria nuostabiu architektūros ir puošybos stiliumi: raižytas tinkas ir puikus kedro kietmedis dera tarpusavyje ir kuria idiliško jaukumo aliuziją. Antroji, Bou Inanija, išsiskiria ypatinga marinidine architektūra ir tuo, kad turi minaretą – ji buvo statyta ne tik kaip mokslo įstaiga, bet ir kaip mečetė. Ilgainiui ši madrasa tapo vienu svarbiausių Maroko religinių taškų ir „užsidirbo“ Didžiosios Mečetės vardą.
Einam per senamiestį kol prieinam Bou Inanijos (Bou Inania) madrasa. Nustembam, pirmą kartą Maroke įėjimas ne 10 Dhs, o 20 Dhs. Vistiek tai pigu.
Madrasos unikalios arabiškos mokslo įstaigos. Pirmoji, Altarinos, 1325 m. įkurta madrasa buvo statyta kaip papildoma patalpa netoli buvusia didesniam pastatui. Ji išsiskiria nuostabiu architektūros ir puošybos stiliumi: raižytas tinkas ir puikus kedro kietmedis dera tarpusavyje ir kuria idiliško jaukumo aliuziją. Antroji, Bou Inanija, išsiskiria ypatinga marinidine architektūra ir tuo, kad turi minaretą – ji buvo statyta ne tik kaip mokslo įstaiga, bet ir kaip mečetė. Ilgainiui ši madrasa tapo vienu svarbiausių Maroko religinių taškų ir „užsidirbo“ Didžiosios Mečetės vardą.
Einam toliau. Esu pasižymėjęs kaip 2 vietas, bet jų pavadinimai labai jau panašūs. Pirmoji tai Nejjarine Museum of Wooden Arts & Crafts, tai suprantu kaip medžio muziejų. Pagal google.maps duomenis už 100 metrų Nejjarine Fondouk, tik nelabai aišku fontanas tai, dvaras ar dar kažkas. Tai išsiaiškiname vietoje, pasirodo tai viena ir ta pati vieta (gėda google.maps), ankščiau ten buvo lyg ir dvaras, kuris vėliau tapo muziejumi.
Prie įėjimo, nuotraukoje dešinėje, ir fontanas (tiksliau gal šaltinis).
Prie įėjimo, nuotraukoje dešinėje, ir fontanas (tiksliau gal šaltinis).
Įėjimas 20 Dhs. Juokaujam, kad Fesas dvigubai geresnis už kitus miestus Maroke, nes čia įėjimai dvigubai brangesni. Eksponatų fotografuoti neleidžia, tik bendrą vaizdą. Labai gražios panoramos į visas puses nuo stogo.
Ateinam prie Zaouia de Moulay Idriss šventyklos, kuri išsiskiria gražiu vidumi. Tiesa įeiti negalima.
Sekantis objektas Altarinos (Al-Attarine) madrasa. Deje, ji nedirba. Prie jos stovintis vyriškis aiškina, kad užsidarė prieš valandą.
Pagaliau einam prie odos raugyklų. Mes išsirinkę Chouara Tannery-Chouaros odų raugyklą. Čia dirba tik vyrai, odos vis dar atgabenamos asiliukais, o kvapas riečia nosį kaip ir prieš šimtą metų. Iš marokietiškos odos gaminami aukščiausios kokybės dirbiniai: batai, rankinės, odiniai drabužiai. Labiausiai vertinama ožkos oda, naudojama knygų viršeliams gaminti.
Prie pat įėjimo stovi 3 vyriškiai. Vienas jų pradeda paslaugiai rodyti duris, rodo į kur eiti ir t.t. Mes jam aiškinam, kad mums gido nereikia, bet jis vistiek laksto šalia ir nekreipia dėmesio į mūsų atsisakymą. Po to, išėjus, ima reikalauti pinigų. Mes žinom, kad šios vietos lankymas nemokamas, bet jis pradeda aiškint, kad mes "ne pro tą įėjimą įėjom" todėl čia mokama, ir panašias nesąmones. Kai pamato, kad nesiruošiam mokėt, pakviečia tuos kitus 2 vyrus. Šie ateina agresyvia išvaizda ir pradedu galvoti, kad galim neapseiti be muštynių. Išsitiesiu ir drąsiai žiuriu į akis, ką darysi, jei reikia išsiaiškinsim santykius, nes jau esu piktas nuo visų tų įkyrių "gidų", čia jau labiau ne pinigų klausimas, o principo reikalas. Žinoma, šiek tiek neramina, kad jie tryse, o vieta gana atoki, žmonių daugiau nematyti. Pirmasis artėja labai sparčiu žingsniu ir nemažina agresyvios povyzos. Aš žiūriu į jį laukdamas pirmo bandymo suduoti. Visiškai priėjęs jis atsitraukia, ne tik fiziškai, pirmiausia dingsta agresyvumas, tarsi ranka nuėmęs kas būtų. Suprantu, kad čia kažkas panašaus kaip Marokeše prie tų ilgų stalų, kai atrodė jog tuoj tuoj susimuš dėl klientų, jų mentalitetas toks, jei neparodysi baimės ir nepalūši-atsitraukia. Dar kurį laiką kažką burbuliuoja, bet net neseka iš paskos.
Nusprendžiam, kad šiai dienai mums jau pakaks. Reikia kažkaip sugrįžti atgal, tiksliau susirasti nakvynės vietą, ji senamiesčio pradžioje, nelabai toli nuo Bab Boujloud "The Blue Gate" vartų. Navigacija kartais stringa. Prisistato 2 vaikinukai, kurie vėl nori mums "padėti". Iškart kategoriškai pasakom, kad mums pagalbos nereikia, turim navigaciją ir tikrai išsiversim patys. Jie sako, kad jiems tikrai nereikia pinigų ir jie eina į tą pačią pusę. Jie paklausia kaip mums Fesas. Nežadu apsimetinėt, pasakau, kad labai gadina įspūdį tas priekabiavimas ir nuolatinis tik pinigų matymas. Jie aiškina, kad Fese žmonės neturi darbo, todėl taip. Dar kartą pabrėžia, kad jiems pinigų nereikia. Stengiamės jų atsikratyt, einam lėčiau, fotografuojam ko nereikia, nuolat aiškinam, kad mums jų pagalbos nereikia, bet jie vistiek eina kartu. Blogiausia, kad navigacija striginėja, bet kai ji kartais atsigauna, suprantam kad jie bando mus klaidinti vesdami į šalutines gatveles. Galiausiai jie turbūt supranta, kad nieko gero iš mūsų nebus, sako "atvedėm, eikit čia tiesiai ir išeisit" ir žinoma pareikalauja pinigų. Įžūlumo jie turi daugiau nei pakankamai. Nesutikus mokėt pradeda šaukti, kad prakeikia mus. Po to su žmona, kai kas nors nepasisekdavo juokavom, kad va, prakeikimas veikia. Jiems sekant iš paskos ir šūkaujant, prisimenu skaitytą patarimą, pasakau kad paskambinsiu į turizmo policiją. Rašė, kad jie iškart atstoja. Tiesa !!! Sustojo akimirksniu. Tuo metu pro šalį ėjo kažkokia jauna mergina su 2 vaikinais. Ji mums rodo, kad eitume su ja. Už kelių žingsnių pasako, kad į anuos nežiūrėtume, nesikalbėtume ir net neatsisuktume. Šiek tiek paėjus ji paaiškina, kad anie yra labai negeri žmonės, su jais nereikia išvis pradėt kalbėt. Mes jai sakom, kad mes ir nekalbėjom. Ji paklausia kur mums reikia. Juokinga, dar viena "gidė"? Ji labai jauna ir iš akių suprantam, kad ji neturėtų būti bloga. Einam kartu, kalbamės. Ji išduoda paslaptį, kad Maroke pinigų prašinėjimas iš turistų išvis yra uždraustas, todėl jie taip ir bijo policijos. Priėjus viešbutį ji bijo net ranką paduot, nes galvojo, kad norim pasiūlyt pinigų.
"Pension Kawtar", viso labo 132 Dhs už dvivietį kambarį ir net su pusryčiais. Tai beje, viena geriausių vietų kuriose miegojome. Rami vieta, gera lova, skanūs pusryčiai, ko daugiau reikia.Šiek tiek pailsėję, palikę daiktus, einam ieškoti vakarienės. Prasilenkiant kažkoks vaikinukas su "dredais" kažką pasako. Ne iš karto suprantu ką, susikaupiu, supratau: "power flowers". Juokiamės. Buvom skaitę, kad Maroke neišvengsi pasiūlymo įsigyti narkotikų. Stebėjomės, kad per tiek laiko niekas mums jų nesiųlė. Sakėm, kad mes turbūt "nepanašūs į tokius". Juokiamės, nes dabar pavargę, išalkę ir sunervinti, jau atrodome "panašūs į tokius"
Po to tokių pasiūlymu sulaukėme jau tik Agadyre.Taigi, išeiname prie Bab Boujloud "The Blue Gate" vartų. Čia verda tikras vakarinis gyvenimas. Labai intensyviai gatvėje gaudomi žmonės vakarienei. Pirmiausia mums reikia išsikeisti pinigų. Netikėtai prie mūsų prieina tas senukas, kuris atvykus į miestą padėjo susiorientuoti jame, jis kažkaip pats suprato ko mums reikia ir parodo kur yra keitykla. Vėl nieko neprašo ir nieko nesiūlo. Keistas kažkoks
Mes patys pradedame klausti kur rekomenduotų pavalgyt. Nustembam, nes pasirodo jis toks pat "klientų gaudytojas" savo restoranui. Jo išskirtinumas, kad jis visiškai neįkyrus, kaip minėjau, jis net nepasiūlė savo restorano, kol mes patys nepaprašėm patarimo. Jis pradeda aiškinti, kad žinoma rekomenduoja savo restoraną, nes jame maistas ruošiamas pagal senovines tradicijas, jis ilgai troškinamas, o mėsa tik šviežia ir vietinė. Jis pabrėžia, kad jis nesiūlo savo, mes galime rinktis ką panorėję, bet kitur galim gauti "turkiškos mėsos". Tai mus pralinksmina, iki šiol kalbam jei nepatinka maistas, kad čia turbūt iš "turkiškos mėsos" Bet šis senukas mūsų pasitikėjimą jau įgijęs, nesvarstom. Pasikeitę pinigų (10,98 Dhs už 1 eur.) lipam į jo restorano terasą. Pasirodo čia ne šiaip restoranas, gaunam staliuką nuo kurio ranka galime paliesti Bab Boujloud "The Blue Gate" vartus, o vaizdas į senamiestį labai prabangus. Maisto tenka ilgokai palaukt, turbūt tikrai gamina šviežią. Nemelavo senukas, tai buvo skaniausia vakarienė per visą kelionę. Marokas kontrastų šalis, labai įvairių žmonių čia yra. Sumokėjom 80 Dhs ir likom labai patenkinti. Keista tik tai, kad restorane šviežiai spaustų apelsinų sulčių stiklinė 10 ar 15 Dhs, o jo pirmame aukšte, netgi jų teritorijoje stovi žmogus, kuris spaudžia tas sultis už 5 Dhs. Garantuoju, kad jei užsakytum iš meniu, tai jie iš to paties žmogaus ir paimtų, tik kainą padidintų 3 kartus.
8 diena, 04.07
Ryte lyja lengvas lietutis. Dėl to pusryčiai terasoje šiek tiek sugadinti. Žinoma, mes buvome po stogeliu, bet vistiek ne taip malonu, kaip kai saulė šviečia.
Žmona nusprendžia pailsėti, pasinaudoti WiFi ir parašyti visiems kaip mums sekasi, o aš išeinu pabaigti apžiūrėti miestą. Registratūroje sako, kad Altarinos madrasa turi dirbti. Neimu nei žemėlapio, nei navigacijos, neprapulsiu
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad išvaikščiojau senamiestį, viską radau ir nei trupučio nepasiklydau neturėdamas nei navigacijos nei žemėlapio. Nėra toks jau klaidus tas Fesas. Žinoma, daug įtakos turėjo tai, kad vakar jau spėjau šiek tiek susipažinti su miestu, bet manau svarbu ir tai, kad kai žinai jog lengvai gali atsidurti beviltiškoje padėtyje, labai susikoncentruoji ir viską, visus orientyrus, pastebi ir užfiksuoji daug stipriau.
Pirmiausia nueinu iki minėtos Altarinos madrasos. Ji nedirba. Prie jos šiandien stovi jau kitas vyras (nežinau kodėl jie išvis ten stovi-tipo budintis kažkoks?). Jis paaiškina, kad ji nedirba, nedirbs ir vakar nedirbo, uždaryta renovacijai (kaip man nebepatinka šitas žodis). Kodėl vakar vyriškis sakė, kad mes pavėlavom tik valandą, jis nežino. Svarstau, gal uždaryti jį dviem paroms nes meluoja, ar visgi melavo tas kitas-vakar
Kaip bebūtų einu toliau. Bab Rcif vartai.
Ateinam prie Dar el Makhzen rūmų ir The Royal palace. Šias vietas pagal interneto informaciją aš buvau pasižymėjęs kaip atskiras, ir netgi šiek tiek skirtingose vietose, bet iš esmės realiai tai yra ta pati vieta.
Išsikeičiame dar pinigų (11,02 Dhs už 1 eur.), prisipilame kuro (10,95 Dhs), nusiperkame tokių mažiukų mažuliukų pomidoriukų po 3 Dhs (pas mus "Lidl" mačiau po 2 eur.), ir važiuojam toliau.
Beje, dar noriu paminėt, kad Maroke visuose miestose taksi skirtingų spalvų. Čia tarp kito. Šiaip, įdomi detalė
Važiuojam link Azrou. Labai gražiai žydi vyšnios pakelėse, bet nuotraukoje neatrodo taip įspūdingai.
Beje, dar noriu paminėt, kad Maroke visuose miestose taksi skirtingų spalvų. Čia tarp kito. Šiaip, įdomi detalė
Važiuojam link Azrou. Labai gražiai žydi vyšnios pakelėse, bet nuotraukoje neatrodo taip įspūdingai.
Negaliu nedėt sekančios nuotraukos, nors joje irgi neatsispindi įspūdis. Esmė ta, kad tai viešbutis su didžiule teritorija. Jis statytas kaip pilis, o teritorija eina į kalno pusę, ji aptverta tvora-"gynybine siena" su "stebėjimo bokšteliais", o prie įėjimo be galo įspūdingi "ąsočiai". Ne tik neįmanoma visko sutalpint į nuotrauką, bet jos ir neperteikia visiškai to įspūdžio, kurį padarė ši vieta, nors tai paprasčiausias viešbutis.
Dar šiek tiek pavažiavus ir pats Azrou. Rašoma, kad čia būna beždžionių, bet mes nematėm. Labai įspūdingi čia kedrų miškeliai. Pagrindinis traukos taškas-slidinėjimo trąsos žiemos sezonu.
Važiuojam toliau. Sustabdo policija. Lenkiau automobilį, tokiais atvejais visada paspaudi truputį gazą, mūsų navigacija rodė, kad leidžiama 80 km/h, o sustabdžiusi policija sako, kad leidžiama 60 km/h. Velnias žino buvo tas ženklas ar nebuvo, nemačiau aš jo, po to pastebėjau, kad pas juos dažnai ir nebūna tų ženklų, turi spėlioti koks greitis leidžiamas. Važiavau tik 69 km/h, taigi viršijau tik 9 km/h. Po neilgų derybų (kyšio tikrai nemokėjau), paleidžia.
Nuo čia prasideda turbūt pats įspūdingiausias vaizdų prasme kelionės pusdienis.
Važiuojam per Atlaso kalnus P7311 keliu 2070 m. aukštyje, temperatūra 2 laipsniai šilumos.
Vaizdai tiesiog nerealūs. Stebina tik vaikai. Nesuprantu kur žiūri ir ką galvoja tėvai. Vieni su maisto produktais, kiti su kokiais nors siuviniais ar šiaip niekučiais, o dar kiti išvis be nieko, nuolat puola po automobilio ratais tikėdamiesi ką nors parduoti. Tai šokiruoja, apie vaikų teises čia niekas net nesusimasto.
Nuo čia prasideda turbūt pats įspūdingiausias vaizdų prasme kelionės pusdienis.
Važiuojam per Atlaso kalnus P7311 keliu 2070 m. aukštyje, temperatūra 2 laipsniai šilumos.
Vaizdai tiesiog nerealūs. Stebina tik vaikai. Nesuprantu kur žiūri ir ką galvoja tėvai. Vieni su maisto produktais, kiti su kokiais nors siuviniais ar šiaip niekučiais, o dar kiti išvis be nieko, nuolat puola po automobilio ratais tikėdamiesi ką nors parduoti. Tai šokiruoja, apie vaikų teises čia niekas net nesusimasto.
Atvažiuojam prie Sources de L’Oum-er-Riba (Oyoun oum rabii, Khenifra) krioklių, kurie išsiveržia tiesiai iš uolų. Šioje vietoje žmonės atvažiuoja pailsėti, rašoma kad čia galima ir miegoti. Kadangi internetu užsakyti nakvynės negalima, o ir nelabai aišku buvo kas čia per vieta ir kokios nakvynės sąlygos, tai šiai nakčiai nakvynė neužsakyta. Tikimės išsiaiškinti vietoje.
Nors nėra jokių ženklų apie stovėjimą ar parkingą, bet vos stabtelėjus iškart prisistato "parkuotojas", kuris kalba tik prancūziškai. Nesusikalbam, važiuojam toliau. Kelias ten blogas, todėl judam iš lėto. Tas "parkuotojas" seka iš paskos. Kadangi mes jau "turim savo parkuotoją", kiti prie mūsų jau nebeina. Pavažiuojam iš kitos pusės tikėdamiesi išsiaiškinti kur čia tie kriokliai ir kur čia geriausiai sustot. "Parkuotojas" seka iš paskos. Paskaičiavau, kad jis pravaikščiojo paskui kokius 2 km. Neradę absoliučiai jokios informacijos stojame pagrindinėje aikštelėje tikėdamiesi, kad kas nors vistiek kalbės angliškai. Bėda ta, kad kaip minėjau, jei mes jau turim "savo parkuotoją" kiti neina artyn, o šis kalba tik prancūziškai. Galiausiai prisikviečiam ir kitų. Klausinėjam kiek kainuoja parkingas, ar galima pavalgyt, ar įmanoma nakvynė. Veltui, visi vienodi, kalba tik prancūziškai. Kažką pradeda kalbėt apie 100 eurų. Lyg ir čia turėtų įeiti ir parkingas ir vakarienė, bet be nakvynės. Kosmosas kažkoks. Gal čia jie "prancūziškai nemoka"
Nusprendžiam jų geriau išvis atsikratyt, pavažiuoju kokius 2 km. nuo parkingo vietos kur jų nebėra. Apėjus krioklius suprantu, kad miegoti čia ne tik nėra sąlygų, bet ir šalta.
Nors nėra jokių ženklų apie stovėjimą ar parkingą, bet vos stabtelėjus iškart prisistato "parkuotojas", kuris kalba tik prancūziškai. Nesusikalbam, važiuojam toliau. Kelias ten blogas, todėl judam iš lėto. Tas "parkuotojas" seka iš paskos. Kadangi mes jau "turim savo parkuotoją", kiti prie mūsų jau nebeina. Pavažiuojam iš kitos pusės tikėdamiesi išsiaiškinti kur čia tie kriokliai ir kur čia geriausiai sustot. "Parkuotojas" seka iš paskos. Paskaičiavau, kad jis pravaikščiojo paskui kokius 2 km. Neradę absoliučiai jokios informacijos stojame pagrindinėje aikštelėje tikėdamiesi, kad kas nors vistiek kalbės angliškai. Bėda ta, kad kaip minėjau, jei mes jau turim "savo parkuotoją" kiti neina artyn, o šis kalba tik prancūziškai. Galiausiai prisikviečiam ir kitų. Klausinėjam kiek kainuoja parkingas, ar galima pavalgyt, ar įmanoma nakvynė. Veltui, visi vienodi, kalba tik prancūziškai. Kažką pradeda kalbėt apie 100 eurų. Lyg ir čia turėtų įeiti ir parkingas ir vakarienė, bet be nakvynės. Kosmosas kažkoks. Gal čia jie "prancūziškai nemoka"
Nusprendžiam jų geriau išvis atsikratyt, pavažiuoju kokius 2 km. nuo parkingo vietos kur jų nebėra. Apėjus krioklius suprantu, kad miegoti čia ne tik nėra sąlygų, bet ir šalta.
Bėda ta, kad kelias, kuris ir taip nebuvo geras, vis prastėja ir prastėja. Iš pradžių viską suvertėm kelio darbams, kurie tikėjomės tuoj baigsis, bet jiems pasibaigus kelias toliau tik blogėjo. Beje, kelio darbai taip pat vyksta labai įdomiai. Traktorininkai, ekskavatorininkai, dieną dirba, o vakare gyvena čia pat prie savo darbo priemonės iš poletileno plėvelės pasistatytoje palapinėje. Jau iš to turbūt turėjome suprasti, kad vieta gana atoki. Pasibaigus kelio darbams nebėra ir šių "gyventojų". Pasitaiko tik viena kita trobelė. Nuvažiavę jau gana daug, grįžti ir važiuoti aplink gautųsi jau labai didelis vingis. Bandom važiuoti toliau. Temsta. Nesutinkame nei vieno automobilio, nei vieno žmogaus. Važiuojame taip lėtai, kaip tik įmanoma, nes reikia "perlipti" duobes. Kelis kartus kliudom dugną. Gal 3 kartus stoju apžiūrėti kelio svarstydamas ar išvis įmanoma pravažiuot. Ten vanduo (lietaus ar tirpstant sniegui) išplovęs išgraužas skersai kelio ir į tarpus primesta akmenų, kad būtų galima pravažiuot. Su džipu galbūt, bet mes su nuomotu ekonominės klasės 1 litro kubatūros automobiliuku. Galvoju, jei ką, pats bandysiu paremontuot tą kelią. Blogiausia kad neaišku koks jis bus toliau. Baisu net pagalvot kas būtų "pakibus", juk jokio kito transporto čia nėra, nežinau ką būtume darę jei būtų prireikę pagalbos, nuomos bendrovei skambinti, kad atsidūrėm tokiame kelyje, taip pat būtų buvę nedrąsu. Prie viso to dar ir sutemsta. Taip jau atsitinka kai vidutinis greitis 20 km/h. Žmona siūlo miegoti čia, automobilyje, šviesoje visai kitas važiavimas, bent jau geriau matyti kur galim "pakibti". Aš net į kalbas nesileidžiu, tikiu, žinau, kad išvažiuosim. Žodžiu, iškalbingiausiai viską pasako faktas, kad 110 km. važiavome 4 val. Laimei išvažiavome. Nors "lipant" (iš esmės tiesiogine žodžio prasme) žmona net apsiverkus buvo, bet dabar mes jau juokaujam "kur Fesas?!!!" Tai viena įspūdingiausių kelio atkarpų, kuriomis yra tekę važiuot, bet žinoma siūlyčiau to nekartot. Keisčiausia, kad aš tikrai padariau viską ką galėjau, rinkau visą įmanomą informaciją internete, net vietinių klausinėjau, bet taip ir nepavyko išsiaiškinti ir gauti informacijos, kad šioje atkarpoje kelio būklė tokia tragiška. O teoriškai kelio numeris toks pat kaip ir važiuojant nuo Azrou, taigi suprasti kad jis iš esmės nepravažiuojamas gali tik pats susidūręs arba gavęs patarimą, kurio mes negavom. Kita vertus, dabar tai prisimenu ne tik kaip nepaprastą nuotykį, bet ir didžiuodamasis savim, kad šį kelią visgi įveikiau.
Į Zaida miestelį atvažiuojam gal apie 21-22 val. Šio miestelio pavadinimo net nežinojau, bet kelionės metu taip išėjo, kad teko jį įsiminti. Stresui numalšinti pirmiausia nusprendžiu, kad reikia pavalgyt. Labai šalta. Gatvėje sukabintos mėsos, tiksliau iš esmės visi išdarinėti gyvuliai. Iš pradžių nesuprantam, gal kokios mėsos parduotuvės? Iš dalies taip, bet tuo pačiu tai ir kavinės: tu pasakai kurio mėsos gabalo nori, jį tau išpjauna ir čia pat iškepa. Manau jos tokios populiarios ten būtent todėl, kad šalta, mėsa ilgai laikosi. Užsisakom vištienos, nes mums tai labiausiai įprasta. Už vakarienę sumokam 60 Dhs (už abu). Padavėjo paklausiam kur galėtume permiegoti. Jis susiskambina ir kol mes valgom mūsų atvažiuoja pasitikti. Svečių namai, pavadinimo neprisimenu. Siūlo kelis variantus, pasirenkame brangiausią-200 Dhs, dvivietis kambarys su atskiru dušu. Jaučiamės jo nusipelnę. Šeimininkas pabrėžia, kad "Booking" sistemoje jį parduoda už 300 Dhs, bet kadangi mes tiesiogiai, be jokių mokesčių ir paskutinę minutę, tai ir kainą gali tokią pasiųlyti. Problema ta, kad naktį sugrįžta į kaimyninį kambarį kažkokie prancūzai, kurie ilgai ir triukšmingai vakarieniauja. Kadangi garso izoliacija Maroke visur labai prasta, tai tenka net eiti prašyti tylos. Galiausiai visgi išsimiegam.
9 diena, 04.08
Paradoksas, kadangi vakar "sutaupėm" laiko, tai šiandien galim nebesukubėt ir turim laisvesnę dieną. Mūsų tikslas-žygis į dykumą.
Važiuojam į Merzouga, norim pamatyt didžiules smėlio kopas, žinomas Šebi Ergo (Erg Chebbi) vardu. Tai vienas iš dviejų Sacharoje esančių smėlynų, kurio kopų aukštis siekia net 150 m aukštį.
Atvažiuojame gana anksti. Iš anksto rezervacijos neturim. Buvau skaitęs, kad čia pradeda sekioti su pasiūlymais vos priartėjus prie miesto. Nieko panašaus. Niekas nieko nesiūlo. Laimei esu pasižymėjęs "Ausberge la Source" viešbutį kaip rekomenduojamą žygių organizatorių. Važiuojam tiesiai į jį. Administratorius iš pradžių šiek tiek išgasdina suabejojęs ar turės dar 2 kupranugarius, nes sako turi 8 žmonių grupę. Po kelių minučių nuramina-kupranugarius turi (iš viso vykom su 14 kupranugarių, vadinas buvo atvykusių ir jie surado dar ir daugiau kupranugarių po mūsų). Išvykstam 17 val. 350 Dhs žmogui. Į kainą įeina 1,5 val. ant kupranugario pirmyn, nakvynė, vakarienė, 1,5 val. kupranugariu atgal ir pusryčiai. Maždaug tokią kainą buvau pasižymėjęs ir iš atsiliepimų. Viskas praėjo daugiau nei super, tikrai galiu rekomenduoti šį organizatorių. Nebuvo jokio paslaugų brukimo, arbatpinigių kaulijimo, maistas geras, pusryčiai nerealūs (švediškas stalas su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis ir t.t.), palapinės puikios (šioje vietoje miegojau geriausiai iš visos kelionės), netgi muzikinė progama su šokiais dykumoje.
Kadangi turim dar kelias valandas, tai einam į miestelį, nusiperkam maisto, kad išgyventume iki vakarienės.
Kitą laiką prasitriname viešbutyje. Yra ir baseinas, bet vanduo šaltas.
Tai viena įspūdingiausių kelio atkarpų, kuriomis yra tekę važiuot, bet žinoma siūlyčiau to nekartot. Keisčiausia, kad aš tikrai padariau viską ką galėjau, rinkau visą įmanomą informaciją internete, net vietinių klausinėjau, bet taip ir nepavyko išsiaiškinti ir gauti informacijos, kad šioje atkarpoje kelio būklė tokia tragiška. O teoriškai kelio numeris toks pat kaip ir važiuojant nuo Azrou, taigi suprasti kad jis iš esmės nepravažiuojamas gali tik pats susidūręs arba gavęs patarimą, kurio mes negavom. Kita vertus, dabar tai prisimenu ne tik kaip nepaprastą nuotykį, bet ir didžiuodamasis savim, kad šį kelią visgi įveikiau. Į Zaida miestelį atvažiuojam gal apie 21-22 val. Šio miestelio pavadinimo net nežinojau, bet kelionės metu taip išėjo, kad teko jį įsiminti. Stresui numalšinti pirmiausia nusprendžiu, kad reikia pavalgyt. Labai šalta. Gatvėje sukabintos mėsos, tiksliau iš esmės visi išdarinėti gyvuliai. Iš pradžių nesuprantam, gal kokios mėsos parduotuvės? Iš dalies taip, bet tuo pačiu tai ir kavinės: tu pasakai kurio mėsos gabalo nori, jį tau išpjauna ir čia pat iškepa. Manau jos tokios populiarios ten būtent todėl, kad šalta, mėsa ilgai laikosi. Užsisakom vištienos, nes mums tai labiausiai įprasta. Už vakarienę sumokam 60 Dhs (už abu). Padavėjo paklausiam kur galėtume permiegoti. Jis susiskambina ir kol mes valgom mūsų atvažiuoja pasitikti. Svečių namai, pavadinimo neprisimenu. Siūlo kelis variantus, pasirenkame brangiausią-200 Dhs, dvivietis kambarys su atskiru dušu. Jaučiamės jo nusipelnę. Šeimininkas pabrėžia, kad "Booking" sistemoje jį parduoda už 300 Dhs, bet kadangi mes tiesiogiai, be jokių mokesčių ir paskutinę minutę, tai ir kainą gali tokią pasiųlyti. Problema ta, kad naktį sugrįžta į kaimyninį kambarį kažkokie prancūzai, kurie ilgai ir triukšmingai vakarieniauja. Kadangi garso izoliacija Maroke visur labai prasta, tai tenka net eiti prašyti tylos. Galiausiai visgi išsimiegam.
9 diena, 04.08
Paradoksas, kadangi vakar "sutaupėm" laiko, tai šiandien galim nebesukubėt ir turim laisvesnę dieną. Mūsų tikslas-žygis į dykumą.
Važiuojam į Merzouga, norim pamatyt didžiules smėlio kopas, žinomas Šebi Ergo (Erg Chebbi) vardu. Tai vienas iš dviejų Sacharoje esančių smėlynų, kurio kopų aukštis siekia net 150 m aukštį.
Kadangi turim dar kelias valandas, tai einam į miestelį, nusiperkam maisto, kad išgyventume iki vakarienės.
Kitą laiką prasitriname viešbutyje. Yra ir baseinas, bet vanduo šaltas.
10 diena, 04.09
Keliamės anksti dėl saulėtekio, bet jį stebėti man nepatiko, būčiau geriau pamiegojęs.
Grįžtam į viešbutį-pusryčiai jame.
Keliamės anksti dėl saulėtekio, bet jį stebėti man nepatiko, būčiau geriau pamiegojęs.
Grįžtam į viešbutį-pusryčiai jame.
Prisipilame kuro (11,10 Dhs) ir važiuojame.
Sustojame pakeliui prie kažkokių šulinių, fosilijų muziejaus.
Sustojame pakeliui prie kažkokių šulinių, fosilijų muziejaus.
Priartėjame prie Todros kanjono.
Sustabdo policija. Važiavau 63 km/h, nors leidžiamas 60 km/h. Prisipažinsiu, nemačiau jog greitis ribojamas. Suprantu, nebe pirmą kartą teisinuosi, bet juk ir viršijau vos 3 km/h, kažkokia nesamonė dėl tiek stabdyt. Laimei pareigūnas neišsidirbinėja, kažką pamurma prancūziškai, aš palinguoju galva ir važiuojam toliau.
Todros kanjonas (Todgha Gorge). Kelių šimtų metrų ilgio Todros tarpeklio sienos eina siauryn, tuo pačiu į viršų stiebiasi net iki 300 m aukščio. Šis 40 km ilgio kanjonas yra įtrauktas į 12-kos įspūdingiausių kanjonų pasaulyje sąrašą. Patys įspūdingiausi yra paskutiniai 600 Todros kanjono metrų, kur jis susiaurėja iki 10 m pločio.
Nu perskaitęs tokį aprašymą galvoju, kad reikia važiuot dar kartą pažiūrėt, man jis visai nepatiko. Nesuprantu kaip jis galėtų išvis į kokį nors sąrašą pakliūt, jau nekalbant apie gražiausių 12-uką.
Todros kanjonas (Todgha Gorge). Kelių šimtų metrų ilgio Todros tarpeklio sienos eina siauryn, tuo pačiu į viršų stiebiasi net iki 300 m aukščio. Šis 40 km ilgio kanjonas yra įtrauktas į 12-kos įspūdingiausių kanjonų pasaulyje sąrašą. Patys įspūdingiausi yra paskutiniai 600 Todros kanjono metrų, kur jis susiaurėja iki 10 m pločio.
Nu perskaitęs tokį aprašymą galvoju, kad reikia važiuot dar kartą pažiūrėt, man jis visai nepatiko. Nesuprantu kaip jis galėtų išvis į kokį nors sąrašą pakliūt, jau nekalbant apie gražiausių 12-uką.
Visai kas kita Dadeso tarpeklis − Atlaso kalnuose esantis tarpeklis. Jis su Dadeso upe vingiuoja įsispraudęs tarp 500 m aukščio. Žiemos audros per tūkstantmečius išgraužė upės vagą. Nuo lapkričio iki sausio ar kovo nesiliaujančios užplūsta Aukštąjį Atlasą paversdamos vagą šėlstančiu srautu. Per trumpą laiką gali atsirasti vadės. Tuo metu iš kalnyno aukštumų nešamos nuolaužos drasko minkštas upės dugno uolienas ir nuolatos gilina vagą. Dadeso tarpeklis yra maždaug 24 km nuo prekybinio miesto Bumalnės. Tarp miesto ir tarpeklio ant upės krantų rikiuojasi senovinės tvirtovės ir kaimai, be to, čia graikinių riešutų ir migdolų medžių pavėsyje plyti derlingos rausvos žemės laukai. Tarpekliui siaurėjant, kelias driekiasi vandens lygyje, o skardžiai abipus teikia malonią paūksmę nuo svilinančios saulės kaitros.
Aprašymas gal kiek su literatūriniais nukrypimais, bet jis tikrai labai įspūdingas. Manau tai matyti ir iš nuotraukų. Jos bene gražiausios iš šios kelionės.
Pirmiausia stojam prie tų "pirštų". Čia ir mūsų viešbutis-"Auberge Kasbah Ait Marghad", 18 eurų už dvivietį kambarį su dušu ir pusryčiais.
Aprašymas gal kiek su literatūriniais nukrypimais, bet jis tikrai labai įspūdingas. Manau tai matyti ir iš nuotraukų. Jos bene gražiausios iš šios kelionės.
Pirmiausia stojam prie tų "pirštų". Čia ir mūsų viešbutis-"Auberge Kasbah Ait Marghad", 18 eurų už dvivietį kambarį su dušu ir pusryčiais.
Čia pats tarpeklis.
Tik butinai reikia pravažiuoti iki Msemrir, ten viršuje darytos turbūt pačios gražiausios nuotraukos.
Važiuojam per Tizi N'Tichka perėją (2270 m). Labai keistas kontrastas, nuo Quarzazatės pusės ir kelias labai prastas ir vaizdai neįspūdingi, o va į Marokešo pusę viskas pasikeičia kardinaliai, kelias puikus, vaizdai irgi. Mes dar nusiperkam "akmenuką". Nereikalingas jis mums buvo, bet perėjoje labai didelis vėjas pūtė, įbėgom pasislėpti į parduotuvėlę, pardavėjas labai įkyrus, iš pradžių už 260 Dhs pasiūlė, bet kai pamatė, kad mes tikrai nesidomim ir mums nereikia, sugraudino pasakomis, kad mums gal ir nereikia, bet mes padėtume jo šeimai, vaikams, tai nupirkom už 40 Dhs.
Nusileidus nuo perėjos nusiperkame apelsinų, senokai bepirkom, 5 Dhs-kaina nepasikeitus Šiandien susivėlinom, nebus laiko normaliai vakarienei, perkam karštus sumuštinius, skanu ir sotu, pavalgėm dviese už 24 Dhs (4 vnt.) Iš bankomato išsigryniname pinigų, tik grįžę sužinojom, kad už 300 Dhs išgryninimą nuskaičiavo 23 Dhs išgryninimo mokstį, todėl jei priskaičiuot šį mokestį, kursas gautusi 10,19 Dhs už eurą, labai blogas, geriau turėti grynųjų. Tiesa pasakius iš bankomato mes ėmėme tik todėl, kad buvo jau vakaras, bankai nedirbo, keityklų neradom, o važiuot į viešbutį, kuriame priimami tik grynieji ir tik vietine valiuta, be pinigų bijojome.
Mūsų nakvynė Ourika slėnyje, jei tiksliau netoli Setti-Fatma krioklių. Važiuojame jau tamsoje. Kelias siauras ir daug automobilių. Prisivejame koloną automobilių, kurie važiuoja labai lėtai, bet su mirksinčiomis avarinėmis šviesomis, garsiai grojančia muzika ir garso signalais. Akivaizdu, kad tai ne koks nors gedimas, tai chuliganiškas vairavimas. Spėjam, kad taip galėjo būti švenčiamas koks nors bernvakaris ar panašiai. Blogiausia, kad jie važiuoja lėtai, tamsu, keliai mums nežinomi, didžioji dalis arba vingiuoti serpantinai arba miesteliuose, danga duobėta, tad aplenkti labai sunku. Vieną aplenkus ir kurį laiką nerandant galimybės aplenkti kito, tas aplenktasis sukeldamas avarinę situaciją lenkia mus. Vėl ima važiuoti labai lėtai. Maža to, ima trukdyti jį lenkti. Atstumas dar nemažas, jau vėlu, todėl bijodami likti be nakvynės rizikuojam, lenkiu ne itin saugiai. Laimei pavyksta aplenkti visus (buvo kokie 5-7 automobiliai) ir mes galim važiuoti savo tempu. Žadėjom pasiaiškinti kas gi ten iš tiesų vyko, bet taip ir grįžom nesužinoję.
Mūsų viešbutis "Au Bord de l'Eau". Labai gera vieta tiek lankytinos vietos prasme, tiek ir pačio viešbučio-ant upės kranto, atokiau nuo gatvės, romantiška, gražu, ramu ir patogu. Įrengimas irgi puikus. Neblogi ir pusryčiai buvo. Žodžiu būtų viskas labai gerai, bet susigadino jie viską dėl godumo. Pagal rezervaciją turėjo būti 23 eurai už dvivietį kambarį (iš esmės ten netgi atskiras namelis) su dušu ir pusryčiais, bet kursą paskaičiavo 11,33 Dhs (tokio niekur nebuvo Maroke), tai sumokėjom 260 Dhs. Iš esmės tai smulkmena, tik man keista, kad jie taip gadinasi įvaizdį dėl to papildomo euro.
Čia nuotraukos iš viešbučio kiemo.
12 diena, 04.11
Po pusryčiu išeinu ieškoti Setti-Fatma krioklių. O "ieškoti" tikrai reikia. Labai daug kavinukių, parduotuvėlių, tarp kurių raitosi takas, sunku rasti ir jo pradžią ir po to neišklysti iš reikiamo. Jie specialiai nedaro jokių nuorodų, žemėlapių, planų, nes tada sužlugdytų vietinių "gidų" verslą.
Šiek tiek paklaidžiojęs, taką randu. Tiesa iš google.maps paimtos GPS koordinatės vėl pasirodo nieko vertos. Viename išsišakojime sudvejoju ir kažkoks vaikas su ranka parodo link kur eiti. To pakako, jis ima sekti iš paskos, aplenkęs mane rodo kur eiti. Primygtinai kartoju, kad man gido nereikia, bet jis net kalbos nesupranta. Išmokęs tik vieną frazę, neva jam nereikia pinigų. Aš išeidamas specialiai net pinigų nepasiėmiau, kelis kartus jam aiškinu, net rodau fotoaparato dėklą, kad net ir labai norėdamas jis nieko iš manęs negaus. Prie kavinukės paprašau, kad vietinis jam paaiškintų, kad tas vaikas nuo manęs atstotų, nes einu visai dienai ir išvis noriu būti vienas. Vaikas vistiek seka iš paskos. Imu pykti, nes man tikrai nepatinka jausti kaip nuolat tave sekioja ir seka kiekvieną judesį. Sudedu prašomai rankas ir prašau, kad jis paliktų mane ramybėje. Nors kalbos nesupranta, bet turbūt pajaučia, kad aš prastas "verslo planas", apsisuka ir pagaliau nueina.
Dar šiek tiek paėjęs prieinu pirmąjį krioklį. Iš viso jų čia turi būti 7.
Neužilgo prieinu dar vieną, mano supratimu antrą. Čia jau gerokai mažiau žmonių. Tiesa pasakius matau tik vieną grupelę: turistai pasisamdę gidą. Jie mane užkalbina. Pasinaudodamas proga klausiu ar čia antras, iškart įsiterpia gidas, kuris paaiškina, kad čia jau penktas !!! Pasirodo aš skaičiavau pirmąjį krioklį kaip susidedantį iš kelių pakopų, o jie skaičiuoja kaip atskirus keturis.
Šiandien susivėlinom, nebus laiko normaliai vakarienei, perkam karštus sumuštinius, skanu ir sotu, pavalgėm dviese už 24 Dhs (4 vnt.) Iš bankomato išsigryniname pinigų, tik grįžę sužinojom, kad už 300 Dhs išgryninimą nuskaičiavo 23 Dhs išgryninimo mokstį, todėl jei priskaičiuot šį mokestį, kursas gautusi 10,19 Dhs už eurą, labai blogas, geriau turėti grynųjų. Tiesa pasakius iš bankomato mes ėmėme tik todėl, kad buvo jau vakaras, bankai nedirbo, keityklų neradom, o važiuot į viešbutį, kuriame priimami tik grynieji ir tik vietine valiuta, be pinigų bijojome. Mūsų nakvynė Ourika slėnyje, jei tiksliau netoli Setti-Fatma krioklių. Važiuojame jau tamsoje. Kelias siauras ir daug automobilių. Prisivejame koloną automobilių, kurie važiuoja labai lėtai, bet su mirksinčiomis avarinėmis šviesomis, garsiai grojančia muzika ir garso signalais. Akivaizdu, kad tai ne koks nors gedimas, tai chuliganiškas vairavimas. Spėjam, kad taip galėjo būti švenčiamas koks nors bernvakaris ar panašiai. Blogiausia, kad jie važiuoja lėtai, tamsu, keliai mums nežinomi, didžioji dalis arba vingiuoti serpantinai arba miesteliuose, danga duobėta, tad aplenkti labai sunku. Vieną aplenkus ir kurį laiką nerandant galimybės aplenkti kito, tas aplenktasis sukeldamas avarinę situaciją lenkia mus. Vėl ima važiuoti labai lėtai. Maža to, ima trukdyti jį lenkti. Atstumas dar nemažas, jau vėlu, todėl bijodami likti be nakvynės rizikuojam, lenkiu ne itin saugiai. Laimei pavyksta aplenkti visus (buvo kokie 5-7 automobiliai) ir mes galim važiuoti savo tempu. Žadėjom pasiaiškinti kas gi ten iš tiesų vyko, bet taip ir grįžom nesužinoję.
Mūsų viešbutis "Au Bord de l'Eau". Labai gera vieta tiek lankytinos vietos prasme, tiek ir pačio viešbučio-ant upės kranto, atokiau nuo gatvės, romantiška, gražu, ramu ir patogu. Įrengimas irgi puikus. Neblogi ir pusryčiai buvo. Žodžiu būtų viskas labai gerai, bet susigadino jie viską dėl godumo. Pagal rezervaciją turėjo būti 23 eurai už dvivietį kambarį (iš esmės ten netgi atskiras namelis) su dušu ir pusryčiais, bet kursą paskaičiavo 11,33 Dhs (tokio niekur nebuvo Maroke), tai sumokėjom 260 Dhs. Iš esmės tai smulkmena, tik man keista, kad jie taip gadinasi įvaizdį dėl to papildomo euro.
Čia nuotraukos iš viešbučio kiemo.
12 diena, 04.11Po pusryčiu išeinu ieškoti Setti-Fatma krioklių. O "ieškoti" tikrai reikia. Labai daug kavinukių, parduotuvėlių, tarp kurių raitosi takas, sunku rasti ir jo pradžią ir po to neišklysti iš reikiamo. Jie specialiai nedaro jokių nuorodų, žemėlapių, planų, nes tada sužlugdytų vietinių "gidų" verslą.
Šiek tiek paklaidžiojęs, taką randu. Tiesa iš google.maps paimtos GPS koordinatės vėl pasirodo nieko vertos. Viename išsišakojime sudvejoju ir kažkoks vaikas su ranka parodo link kur eiti. To pakako, jis ima sekti iš paskos, aplenkęs mane rodo kur eiti. Primygtinai kartoju, kad man gido nereikia, bet jis net kalbos nesupranta. Išmokęs tik vieną frazę, neva jam nereikia pinigų. Aš išeidamas specialiai net pinigų nepasiėmiau, kelis kartus jam aiškinu, net rodau fotoaparato dėklą, kad net ir labai norėdamas jis nieko iš manęs negaus. Prie kavinukės paprašau, kad vietinis jam paaiškintų, kad tas vaikas nuo manęs atstotų, nes einu visai dienai ir išvis noriu būti vienas. Vaikas vistiek seka iš paskos. Imu pykti, nes man tikrai nepatinka jausti kaip nuolat tave sekioja ir seka kiekvieną judesį. Sudedu prašomai rankas ir prašau, kad jis paliktų mane ramybėje. Nors kalbos nesupranta, bet turbūt pajaučia, kad aš prastas "verslo planas", apsisuka ir pagaliau nueina.
Dar šiek tiek paėjęs prieinu pirmąjį krioklį. Iš viso jų čia turi būti 7.
Ką padarysi, leidžiuosi žemyn. Blogai tai, kad daug akmenų atrodo kaip nepajudinami, bet į juos įsikibus juda. Stengiuosi laikytis "3 atramos taškų" taisyklės, kas reiškia, kad jei žmogus turi 2 rankas ir 2 kojas, tai bent 3 iš jų turi turėti tvirtą fiksaciją, tam atvejui jei vienas iš jų "pavestų", nes tada atlaiko kiti 2. Likti su viena atramine koja ar viena ranka būtų pražūtinga. Jaučiu kaip iš nuovargio virpa raumenys, senai belaipiojau, o ir amžius, bei galimybės turbūt nebe tos. Gali būti, kad buvau pradėjęs jausti ir ligos-apsinuodijimo simptomus, bet apie tai vėliau. Pagalvoju, kad jei čia kur nukrisčiau, tai neaišku kiek laiko manęs nerastų, nes čia ne takas, niekas čia nevaikšto ir nelaipioja.
Čia praradau kokias 2 valandas. Galiausiai nusileidžiu prie to 5-ojo krioklio. Ten tebestovi tas mane suklaidinęs vietinis su kuprine. Kartu su juo dar vienas, panašus į "gidą". Sakau, kad čia nereikėjo lipti. Tas mane suklaidinęs lyg niekur nieko patvirtina tai-nereikėjo. Nors į snukį duok. Tačiau akivaizdu, kad jis tai padarė netyčia, pats nežinojo. Tas antrasis-"gidas", matosi kad tikrai žino, jis rodo kur iš tiesų reiktų eiti ir taikosi būti mano "gidu". Bet aš jau ir pats žinau, mačiau iš viršaus. Reikia prie 5-ojo krioklio šiek tiek pasikarstyti uolomis ir jomis apėjus krioklį toliau vėl eina lengvas takas. Pabrėžiu jei kam reikės-pro dešinę krioklio pusę.
Tiesa pasakius drebu iš nuovargio, bet negi aš pasiduosiu ir eisiu atgal?
Sėdžiu prie to 5-ojo krioklio ir ne tiek bandau pailsėti kiek noriu atsikratyti to naujo "gido", kuris išvis neaišku nei kaip čia atsirado, nei ką čia veikia. tik sekioja kiekvieną mano žingsnį, siulo man pripilti vandens ir t.t. Stengiuosi net nekalbėt su juo. Kažkaip jis pats ima kalbėt, kad tai 4-tas krioklys !!!! Kaip ketvirtas? O kur 5-tas? Jis nemoka kalbos. Šioje vietoje esu linkęs labiau tikėti tuo ankstesniu gidu, kuris man paliko patikimensį įspūdį. Suprantu, kad čia išvis tuos krioklius skaičiuoja kas nori ir kaip nori, kaip kam patogiau. Aš iš esmės išvis manau, kad čia labiau ir tinka prancūziškas žodis "cascade", nes tų kaskadų čia daug, vienos didesnės, kitos mažesnės, todėl viskas aišku tik dėl to didelio pirmojo ir gal to penktojo krioklių, o tų mažiukų galima suskaičiuot kiek tik nori. O net ir iš vieno didelio jie sugeba skaičiuot kelis, kiekvieną pakopą skaičiuodami kaip atskirą.
Taigi, taip besėdint "gidas" man ima rodyt kuriomis uolomis reikėtų apeiti tą 5-ą krioklį. Suprantu, kad jis žioplys, nes ten labai slidu, nėra kur įsikibti, nors iš pažiūros ir atrodo lengvesnis kelias. Sakau jam, kad čia nepavyks ir pasirenku kitą kelią. Mano nuojauta pasitvirtina, jis bando įrodyti, kad buvo teisus, todėl lipa tomis savo nurodytomis uolomis. Aš per tą laiką pereinu savo pasirinktomis uolomis ir nelaukdamas nueinu toliau. Taip jo atsikratau.
Takas už 5-ojo krioklio vėl lengvas, tik gal kiek daugoka drėgmės. Vasarą turbūt taip nebūna, bet dabar vietomis tenka pasistengt šokinėjant, kad išlikčiau sausas. Galiausiai prieinu mano supratimu 7-ąjį krioklį. Kodėl 7, o ne 6? Nes viso yra tik 7, o aš tikrai nebemačiau jokių galimybių eiti toliau. O ir įspūdžio jis nepaliko. Kur buvo 6-asis nesupratau. Kaip minėjau, ten daug kaskadų, turbūt kažkuri iš jų ir yra laikoma 6-uoju kriokliu. Šioje atkarpoje nesutikau nei vieno žmogaus.
Grįžtu prie 5-ojo krioklio, tas "gidas" ir tas mane suklaidinęs vietinis su kuprine, vis dar toje pačioje vietoje "pakibę" ant uolų ir negali jų praeiti. Aš turbūt užgaišau kokią valandą kol nuėjau iki 7-ojo ir grįžau, o jie vis dar liko toje pačioje vietoje. Savimeilę paglosto tai, kad jie "kabanojasi" būtent tomis uolomis kuriomis praėjau aš, tą savo nurodytą kelią "gidas" jau atmetęs kaip neįveikiamą. Paklausiu ar jie eis toliau? "Gidas" atsako, kad ne, jis neužsiima "climbing". Oho, aš irgi neužsiimu, bet pasirodo čia tą kelių minučių perlipimą uolomis prie 5-ojo krioklio jis taip vertina. Ką tada reikėtų kalbėt apie tą kalną kur aš be reikalo lipau? Tam "gidui" parodau kaip aš spėju 7-ojo krioklio nuotrauką, jis patvirtina, kad tai 7-asis.
Nusileidžiu iki pirmojo krioklio, net baisu pažiūrėt kiek laiko jiems reikia įveikt paprasčiausią tiltelį, stoviniuoja ir šliaužia po centimetrą. Neturiu laiko, ir taip veluoju, pereinu šalutiniais akmenimis net nestabtelėjęs, vietiniai į mane pasižiūri kaip į kažkokį mistinį padarą nusileidusį iš dangaus, net pirštais vieni kitiems rodo. Neįtikėtina, kam jie išvis tada eina, jei jų galimybės leidžia tik nuo sofos iki šaldytuvo nueit. Kita vertus gal ir gerai, tegul eina, kuo daugiau žmonės juda ir siekia, tuo geriau.
Grįžtu į viešbutį. Žmona sako jau buvo išėjusi manęs "ieškoti" ir sulaukė daugybės pasiūlymų padėti surasti taką. Juokiuosi, kad ji gal mane tikėjosi rasti kokioje kavinėje, nes į tuos kalnus lipti reikėtų ir daug laiko ir daug jėgų. Bet vistiek malonu. Jos nerimas suprantamas, buvau žadėjęs grįžti iki 13 val., o grįžau tik 15 val. Va čia ir yra tos 2 papildomos valandos, kurias praradau lipdamas į tą visai nereikalingą kalną. Aišku vaizdas gražus, bet jėgų palikau pernelyg daug. Laimei kad jos iš viešbučio neišvarė, leido laukti ir naudotis internetu. Viso žygyje praleidau apie 5 val.
Šiandien dar laukia tolimas kelias todėl skubam važiuoti. Ruošdamasis svarsčiau ar iš čia į Tafraoute reikės važiuoti 203 keliu (kalnais) ar per Marokešą. Pagal google.maps 203 keliu būtų 375 km. ir reikėtų 7 val. 30 min., o pro Marokešą 415 km., bet užtektų 6 val. Kadangi 2 neplanuotas valandas praradau prie krioklių, nuvažiuoti naktį nesinori, o ir po ankstesnės patirties Atlaso kalnuose kai 110 km. važiavome 4 val., šiek tiek baugu, tai apsisprendžiu važiuoti pro Marokešą.
Pradėjus važiuoti pajaučiu kaip be proto skaudžiai duria ranką riešo srityje, niekada gyvenime taip nėra buvę, matyt kažkur ant uolų pertempiau. Žmona "subintuoja" su šaliku, mažiau juda-skauda šiek tiek mažiau. Stengiuosi nejudinti ir važiuoju vairuodamas viena ranka. Tai ne mėšlungis, nors kažkoks ūmus ir labai intensyvus skausmas.
Pakeliui pamatom banką, stoju įšsikeist pinigų. Atrodau kaip benamis: susivėlęs, pavargęs, purvinomis (po krioklių ir karstymosi uolomis) kelnėmis, su "apibintuota" šaliku ranka. Toks įėjęs į banką bijau būti išvarytas, bet turiu 100 eurų, turbūt kas mane ir gelbėja, nes būdamas tikras benamis tiek neturėčiau. Išsikeičiu (11,03 Dhs už 1 eur.).
Esam praalkę, o laiko gaišti nebenorim todėl stojame kažkokiame turgelyje, kad galėtume valgyti važiuodami. Braškės 10 Dhs, bandelės 13 Dhs, apelsinai 4 Dhs, o mandarinai išvis neįtikėtina tik 3 Dhs už kg. Akivaizdu, kad turistų čia nebūna, tai vietiniams skirtas turgelis, todėl ir kainos vietinių. Dar pakelėje randame apelsinų sulčių "spaudyklą", 2 ltr. jau tradiciniai 30 Dhs.
Autostrada link Agadyro 66 Dhs.
Temsta. Prieš įvažiuojant į kalnus stojam kažkokiame miestelyje pavalgyt. Žinau, kad nevalgiusi žmona gali būti pikta Ne taip paprasta rasti laisvą vietą kavinukėje, visos jos perpildytos vyrų-vakarais jie visi žiūri futbolą. Ir taip visame Maroke. Galiausiai randame vietą lauke. Vakarienė 60 Dhs. Įdomu tai, kad tai primoji ir vienintelė vieta Maroke kur arbatpinigius į sąskaitą įtraukė patys. Ta "sąskaita" aišku "žodinė", nes kas nors iš VMI čia turbūt išprotėtų, apie kvitus čia vargiai ar kas nors yra ką nors girdėjęs 
Taigi, liko šimtas su trupučiu kilometrų, automobilio kompiuteris rodo, kad galim nuvažiuoti dar 260 km., tad negaištam laiko ieškodami kolonėlės, važiuojam į kalnus. Vienu metu pastebiu, kad užsidega kuro lemputė, kompiuteris jau rodo, kad kuro mums nebeužteks Jokio miestelio ar kolonėlės pakeliui. Žmona siūlo važiuoti atgal. Paskaičiuoju, kad esam nuvažiavę tiek, kad vargu ar tai išgelbės-gali išeiti tas pats. Stengiuosi važiuoti kiek įmanoma taupiau-beveik nestabdydamas, žmonai tai nepatinka, nes posūkius serpantinuose įveikiam "aštriai". Žmona išjungia net radiją. Visiškai tamsu. Automobilių labai mažai, atoki vieta ir dar vėlyvas metas. Bandau kelis priešais važiuojančius automobilius susistabdyti avariniais žibintais ir šviesomis, bet nepavyksta. Bijau, kad vėliau gali išvis nebebūti nei vieno automobilio. Vadovaujuosi taisykle, kad "dar taip nebuvo, kad kaip nors nebūtų" Žmona pyksta. Sutinku, gal reikėjo prisipilt to kuro, bet ne mano automobilis, nežinojau kad kompiuteriu taip negalima pasitikėt, juk ne 20 ar 30 km. "numetė", o nuo 260 km. iki gal 60 km.
Kažkokia kalnų parduotuvėlė. Iš esmės nėra net kaimelio, gal 2-3 namai tik. Stoju. Šalta. Prekiauja konservais, aliejum ir pan. Bet nuojauta man kužda, kad kalnuose žmonės pasiruošę visiems gyvenimo atvejams. Klausiu ar neturi benzino? Sako paskambins sūnui, nes bendzinas jo (susikalbam, nors jis kalba prancūziškai, o aš angliškai). Sūnus sutinka, pripila man 2 ltr. Kainos net nesuterėm prieš pilant, galvoju kaip čia reiks nusiderėt bent iki 10 dolerių. Nustebina paprašęs tik 30 Dhs. Neįtikėtina, "kvailystė" nepasinaudoti tokia proga, jį vietiniai pasmerks Visgi Marokas kontrastų šalis. Juk net degalinėje 2 ltr. kuro kainuotų apie 22 Dhs.
Važiuojam toliau, stabdo policija. Iškart užgesinu variklį. Paaiškinu, kad taupau degalus. Paklausia ar užteksiu iki Tafraoute, sakau turėčiau. Manau, kad būtų padėję ir jie. Dokumentų net neprašo.
Įvažiavus į Tafraoute dar kartą stabdo policija. Klausia kur važiuojam. Pasakom viešbučio pavadinimą. Dokumentų vėl neprašė.
Atvažiuojam prie viešbučio. "Maison d'Hotes Afoulki". Rezervuotas dvivietis kambarys su dušu ir pusryčiais už 180 Dhs.
23 val. 15 min. Viešbutyje dega šviesos, bet jis užrakintas. Prie įėjimo laukia dar kažkokie vietiniai irgi su rezervacija-irgi laukia kol kas nors įleis. Šalta. Bandom skambinti turimu telefono numeriu-nekelia. Skambučio nėra-daužom į duris. Labai šalta. Vaikštau aplink ieškodamas kaip prisibelsti, bandau išjungti viešbutyje šviesą-juk matau, kad viduje kažkas yra. Elektros skydinė užrakinta. Ieškau ką čia dar sugalvojus. Tie vietiniai su rezervacija juokiasi, bet kelia į viršų nykštį. Mato, kad tiesiogine prasme drebu nuo šalčio, siūlo pasišildyti jų automobilyje. Nenoriu į automobilį, turiu savo, noriu į lovą. Galiausiai atsidaro langas, atidaro tokia pati klientė-prancūzė išgirdusi triukšmą. Ji neturi raktų, administratoriaus nėra, jie patys užrakinti. Keisčiausia, kad rezervacijoje nurodoma, kad atvykimo laikas "bet kada". Ta prancūzė iš vidaus kažkokiu būdu prisiskambina tam administratoriui. Dar už kokių 10-15 min. jis atvažiuoja dviračiu. Kaip ir visuose viešbučiuose, duoda lapus užpildyti su paso duomenimis, iš kur atvykom, kur vyksim ir pan. Sakau, kad gal atidėkim rytojui, labai šalta ir esam labai pavargę. Sutinka.
Iškart krentu į lovą. Be proto šalta. Viduriuoju. Žmona prideda ranką prie galvos, turim 3 vaikus tai termometrai nelabai ir reikalingi, sako galiu turėti kokius 40 laipsnių karščio. Dar niekada gyvenime nejaučiau tokio šalčio. Žmona bando sugirdyti kažkokią tabletę-išvemiu. Bandau užmigti, bet žiauriai šalta. Be to, garso izoliacija viešbutyje labai prasta, girdėti bet koks durų trinktelėjimas ar lipimas laiptais. Krečia drebulys. Taip visą naktį. Pradedu galvot, kad be ligoninės galiu neišsiverst.
13 diena, 04.12
Apsirengiu vos ne viską ką turiu, maikutę, 2 megztinius, iš kurių vienas su su kailiu, kaklą apvynioju šaliku.
Pusryčių žinoma nevalgau. Nelabai aišku kas man yra: peršalau, apsinuodijau ar koks virusas? Išgeriu kažkokių vaistų (tenka pasitikėti žmona).
Pirmas darbas, kurį padarome, savaime suprantama, prisipilame kuro. O jis čia nepigus, net 11,55 už ltr.
Važiuojame netoli, vos už 11 km. Painted Rocks.
Slėnyje prie Tafraoute 1984 m. pasidarbavo belgas Jean Verame – pasisamdė vietinių vyrų brigadą, apsirūpino mėlynos, rožinės, raudonos ir juodos spalvos dažais (sako, sunaudojo 18 tonų) ir nudažė po slėnį išsibarsčiusius įvairiausių formų akmenynus ryškiomis spalvomis. Nuo to laiko spalvos gerokai nubluko, bet neseniai akmenys buvo perdažyti iš naujo. Efektas tikrai nepaprastas, būtent dėl netikėto spalvinio kontrasto su aplinka.
Nežinau ar nuo vaistų ar nuo pasivaikščiojimo, bet akivaizdžiai pasijaučiu geriau.
Važiuojame toliau. Link jūros. Jaučiu kaip vėl kyla temperatūra.
Nusileidus iš kalnų kuras kainuoja jau tik 10,84 Dhs.
Atvažiuojame į Legzira paplūdimį. Šilta (teoriškai). Žmona po trumpomis rankovėmis ir trumpu sijonėliu, o aš su dviem megztiniais, džinsais ir šaliku. Žmona duoda dar vaistų ir eina rinkti akmenukų, kriauklyčių. Aš atsigulu tiesiai ant akmenų ir užmiegu. Pamiegu apie 2 val. Įdomu ir keista tai, kad tai buvo ligos ar apsinuodijimo, viruso, kas tai bebūtų buvę, pabaiga. Jaučiuosi gerai, nebekaršta, nebešalta, absoliučiai jokių neįprastų simptomų. Kurį laiką dar saugausi su maistu, bet daugiau nieko nebebuvo, lyg ir nebūtų buvę. Viskas baigėsi taip pat staigiai kaip ir prasidėjo. Nors buvo labai blogai, bet truko mažiau nei parą-apie 16 val.
Atvažiuojame į Agadyrą. Pirmiausia stojame Agadyro Medinoje (La Medina d'Agadir).
Ji yra Ben Sergao miestelyje, Inzegane kelyje į pietus nuo Agadyro. Tai 53000 kv. m. užimantis projektas sukurtas Maroke gimusio italų dekoratoriaus-architekto Coco Polizzi. Jis svajojo pastatyti naują Mediną vietoj prarastos per 1960 m. žemės drebėjimą. Šis gyvas etnologijos muziejus ir aukštos kokybės prekyvietė buvo pabaigti 2007 m. Juos statė šimtai Maroko amatininkų pagal šimtmečių senumo technikas. Kiekvienas akmuo padėtas ranka, o pastatai pastatyti iš uolos iš Souss, skalūno iš Aukštojo Atlaso kalnų ir vietinio medžio, kaip kad tujos ir eukaliptai. Medina dekoruota berberų motyvais. Visoje medinje esančiose dirbtuvėse galima pasižiūrėti, kaip dirba mozaikinikai, tapytojai, juvelyrai, chna menininkai, metalo menininkai, dailidės. Taip pat čia yra restoranų, parduotuvių ir net amfiteatras.
Įdomi vieta, tačiau nesu tikras ar verta įėjimo kainos-40 Dhs. pagal Maroko standartus visai daug.
Važiuojam į nakvynės vietą. Viešbutis "Club Almoggar Garden Beach". Už 2 naktis už dvivietį kambarį su dušu ir pusryčiais, sumokėjome internetu iš anksto 45 eurus. Privalumas, kad viešbutis turi nemokamą parkingą. Minusas, kad prisigalvojo 66 Dhs. papildomų mokesčių, nors užsakymo lape buvo parašyta, kad visi mokesčiai įskaičiuoti. Šiaip viešbutis geras: didelė teritorija, išėjimas tiesiai į pliažą, baseinas, švediškas stalas. Labai norėjome pažiūrėti vaikų programėlę, nes kai keliaujame su "viskas įskaičiuota" ir su vaikais, tai būna labai aktualu. Bet pirmąją dieną buvom pavargę, o antrąją užmiršom.
Bandom užmigti, bet viešbutyje gana triukšminga, nors mūsų kambarys teoriškai ramioje vietoje, triukšmauja kaimynai garsiai kalbėdamiesi koridoriuje.
14 diena, 04.13
Atsibundam nuo kambarinių pokalbių koridoriuje, jos visiškai nesivargina kalbėti bent kiek tyliau. Bet tai ne blogiausia. Nors pusryčiai "švediškas stalas", bet kadangi atėjome ne pirmi, tai maisto akivaizdžiai trūksta, įrankių išvis nėra. Maža to, kai pagaliau išsireikalauji įrankius, bei pristovi eilę, pastebi, kad nėra nei vieno laisvo staliuko. Žodžiu viešbutis teoriškai neblogas, o praktiškai "š...".
Einame apžiūrėti miesto. Pirmiausia Valle des Oiseaux-paukščių slėnis. Jis įrengtas kadaise tyvuliavusios, bet jau senokai išdžiuvusios upės dugne. Įvairiausių rūšių paukščiai, avys, lamos, beždžionės, rečiausi augalai kaip, kad magnolijos, oleandrai, milžiniškas krioklys, fontanai ir vaikų žaidimų aikštelės.
Tikrai puiki vieta.
Ateinam į Souk El Had, kitaip vadinamą Sunday market.
Tai vienas iš didžiausių turgų Agadyre. Jis užima virš 120 000 kv. m. ir čia yra virš 6000 parduotuvių. Išvertus iš arabų kalbos Souk El Had reiškia “Sekmadienio turgus”, nors turgus atviras visomis savaitės dienomis išskyrus pirmadienius nuo 6 val. Ryto iki 8:30 val vakaro. Rekomenduojama apsilankyti antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais,nes savaitgaliais čia labai daug žmonių. Čia galima tiesiog pasiklysti tarp daugybės gatvelių, parduotuvių ir prieskonių aromatų.
Kadangi eurų nebeturim keičiam dolerius. 1 doleris 8,94 Dhs. Perkam lauktuvių, nors turgus nei pasirinkimo nei kainų prasme jokio įspūdžio nepalieka. Užkandam ir sumuštinių 45 Dhs. už 3. Visai neblogai užkandam. Labai noriu apelsinų sulčių, bet žmona neleidžia, bijo kad vėl nepradėčiau kliedėti, aš net skundžiuosi prekeiviams Jaučiuosi kaip koks priklausausomybę turintis alkoholikas
Čia praradau kokias 2 valandas. Galiausiai nusileidžiu prie to 5-ojo krioklio. Ten tebestovi tas mane suklaidinęs vietinis su kuprine. Kartu su juo dar vienas, panašus į "gidą". Sakau, kad čia nereikėjo lipti. Tas mane suklaidinęs lyg niekur nieko patvirtina tai-nereikėjo. Nors į snukį duok. Tačiau akivaizdu, kad jis tai padarė netyčia, pats nežinojo. Tas antrasis-"gidas", matosi kad tikrai žino, jis rodo kur iš tiesų reiktų eiti ir taikosi būti mano "gidu". Bet aš jau ir pats žinau, mačiau iš viršaus. Reikia prie 5-ojo krioklio šiek tiek pasikarstyti uolomis ir jomis apėjus krioklį toliau vėl eina lengvas takas. Pabrėžiu jei kam reikės-pro dešinę krioklio pusę.
Tiesa pasakius drebu iš nuovargio, bet negi aš pasiduosiu ir eisiu atgal?
Sėdžiu prie to 5-ojo krioklio ir ne tiek bandau pailsėti kiek noriu atsikratyti to naujo "gido", kuris išvis neaišku nei kaip čia atsirado, nei ką čia veikia. tik sekioja kiekvieną mano žingsnį, siulo man pripilti vandens ir t.t. Stengiuosi net nekalbėt su juo. Kažkaip jis pats ima kalbėt, kad tai 4-tas krioklys !!!! Kaip ketvirtas? O kur 5-tas? Jis nemoka kalbos. Šioje vietoje esu linkęs labiau tikėti tuo ankstesniu gidu, kuris man paliko patikimensį įspūdį. Suprantu, kad čia išvis tuos krioklius skaičiuoja kas nori ir kaip nori, kaip kam patogiau. Aš iš esmės išvis manau, kad čia labiau ir tinka prancūziškas žodis "cascade", nes tų kaskadų čia daug, vienos didesnės, kitos mažesnės, todėl viskas aišku tik dėl to didelio pirmojo ir gal to penktojo krioklių, o tų mažiukų galima suskaičiuot kiek tik nori. O net ir iš vieno didelio jie sugeba skaičiuot kelis, kiekvieną pakopą skaičiuodami kaip atskirą.
Taigi, taip besėdint "gidas" man ima rodyt kuriomis uolomis reikėtų apeiti tą 5-ą krioklį. Suprantu, kad jis žioplys, nes ten labai slidu, nėra kur įsikibti, nors iš pažiūros ir atrodo lengvesnis kelias. Sakau jam, kad čia nepavyks ir pasirenku kitą kelią. Mano nuojauta pasitvirtina, jis bando įrodyti, kad buvo teisus, todėl lipa tomis savo nurodytomis uolomis. Aš per tą laiką pereinu savo pasirinktomis uolomis ir nelaukdamas nueinu toliau. Taip jo atsikratau.
Takas už 5-ojo krioklio vėl lengvas, tik gal kiek daugoka drėgmės. Vasarą turbūt taip nebūna, bet dabar vietomis tenka pasistengt šokinėjant, kad išlikčiau sausas. Galiausiai prieinu mano supratimu 7-ąjį krioklį. Kodėl 7, o ne 6? Nes viso yra tik 7, o aš tikrai nebemačiau jokių galimybių eiti toliau. O ir įspūdžio jis nepaliko. Kur buvo 6-asis nesupratau. Kaip minėjau, ten daug kaskadų, turbūt kažkuri iš jų ir yra laikoma 6-uoju kriokliu. Šioje atkarpoje nesutikau nei vieno žmogaus.
Nusileidžiu iki pirmojo krioklio, net baisu pažiūrėt kiek laiko jiems reikia įveikt paprasčiausią tiltelį, stoviniuoja ir šliaužia po centimetrą. Neturiu laiko, ir taip veluoju, pereinu šalutiniais akmenimis net nestabtelėjęs, vietiniai į mane pasižiūri kaip į kažkokį mistinį padarą nusileidusį iš dangaus, net pirštais vieni kitiems rodo. Neįtikėtina, kam jie išvis tada eina, jei jų galimybės leidžia tik nuo sofos iki šaldytuvo nueit. Kita vertus gal ir gerai, tegul eina, kuo daugiau žmonės juda ir siekia, tuo geriau.
Šiandien dar laukia tolimas kelias todėl skubam važiuoti. Ruošdamasis svarsčiau ar iš čia į Tafraoute reikės važiuoti 203 keliu (kalnais) ar per Marokešą. Pagal google.maps 203 keliu būtų 375 km. ir reikėtų 7 val. 30 min., o pro Marokešą 415 km., bet užtektų 6 val. Kadangi 2 neplanuotas valandas praradau prie krioklių, nuvažiuoti naktį nesinori, o ir po ankstesnės patirties Atlaso kalnuose kai 110 km. važiavome 4 val., šiek tiek baugu, tai apsisprendžiu važiuoti pro Marokešą.
Pradėjus važiuoti pajaučiu kaip be proto skaudžiai duria ranką riešo srityje, niekada gyvenime taip nėra buvę, matyt kažkur ant uolų pertempiau. Žmona "subintuoja" su šaliku, mažiau juda-skauda šiek tiek mažiau. Stengiuosi nejudinti ir važiuoju vairuodamas viena ranka. Tai ne mėšlungis, nors kažkoks ūmus ir labai intensyvus skausmas.
Pakeliui pamatom banką, stoju įšsikeist pinigų. Atrodau kaip benamis: susivėlęs, pavargęs, purvinomis (po krioklių ir karstymosi uolomis) kelnėmis, su "apibintuota" šaliku ranka. Toks įėjęs į banką bijau būti išvarytas, bet turiu 100 eurų, turbūt kas mane ir gelbėja, nes būdamas tikras benamis tiek neturėčiau. Išsikeičiu (11,03 Dhs už 1 eur.).
Esam praalkę, o laiko gaišti nebenorim todėl stojame kažkokiame turgelyje, kad galėtume valgyti važiuodami. Braškės 10 Dhs, bandelės 13 Dhs, apelsinai 4 Dhs, o mandarinai išvis neįtikėtina tik 3 Dhs už kg. Akivaizdu, kad turistų čia nebūna, tai vietiniams skirtas turgelis, todėl ir kainos vietinių. Dar pakelėje randame apelsinų sulčių "spaudyklą", 2 ltr. jau tradiciniai 30 Dhs.
Autostrada link Agadyro 66 Dhs.
Temsta. Prieš įvažiuojant į kalnus stojam kažkokiame miestelyje pavalgyt. Žinau, kad nevalgiusi žmona gali būti pikta
Ne taip paprasta rasti laisvą vietą kavinukėje, visos jos perpildytos vyrų-vakarais jie visi žiūri futbolą. Ir taip visame Maroke. Galiausiai randame vietą lauke. Vakarienė 60 Dhs. Įdomu tai, kad tai primoji ir vienintelė vieta Maroke kur arbatpinigius į sąskaitą įtraukė patys. Ta "sąskaita" aišku "žodinė", nes kas nors iš VMI čia turbūt išprotėtų, apie kvitus čia vargiai ar kas nors yra ką nors girdėjęs Taigi, liko šimtas su trupučiu kilometrų, automobilio kompiuteris rodo, kad galim nuvažiuoti dar 260 km., tad negaištam laiko ieškodami kolonėlės, važiuojam į kalnus. Vienu metu pastebiu, kad užsidega kuro lemputė, kompiuteris jau rodo, kad kuro mums nebeužteks
Jokio miestelio ar kolonėlės pakeliui. Žmona siūlo važiuoti atgal. Paskaičiuoju, kad esam nuvažiavę tiek, kad vargu ar tai išgelbės-gali išeiti tas pats. Stengiuosi važiuoti kiek įmanoma taupiau-beveik nestabdydamas, žmonai tai nepatinka, nes posūkius serpantinuose įveikiam "aštriai". Žmona išjungia net radiją. Visiškai tamsu. Automobilių labai mažai, atoki vieta ir dar vėlyvas metas. Bandau kelis priešais važiuojančius automobilius susistabdyti avariniais žibintais ir šviesomis, bet nepavyksta. Bijau, kad vėliau gali išvis nebebūti nei vieno automobilio. Vadovaujuosi taisykle, kad "dar taip nebuvo, kad kaip nors nebūtų" Žmona pyksta. Sutinku, gal reikėjo prisipilt to kuro, bet ne mano automobilis, nežinojau kad kompiuteriu taip negalima pasitikėt, juk ne 20 ar 30 km. "numetė", o nuo 260 km. iki gal 60 km.Kažkokia kalnų parduotuvėlė. Iš esmės nėra net kaimelio, gal 2-3 namai tik. Stoju. Šalta. Prekiauja konservais, aliejum ir pan. Bet nuojauta man kužda, kad kalnuose žmonės pasiruošę visiems gyvenimo atvejams. Klausiu ar neturi benzino? Sako paskambins sūnui, nes bendzinas jo (susikalbam, nors jis kalba prancūziškai, o aš angliškai). Sūnus sutinka, pripila man 2 ltr. Kainos net nesuterėm prieš pilant, galvoju kaip čia reiks nusiderėt bent iki 10 dolerių. Nustebina paprašęs tik 30 Dhs. Neįtikėtina, "kvailystė" nepasinaudoti tokia proga, jį vietiniai pasmerks
Visgi Marokas kontrastų šalis. Juk net degalinėje 2 ltr. kuro kainuotų apie 22 Dhs.Važiuojam toliau, stabdo policija. Iškart užgesinu variklį. Paaiškinu, kad taupau degalus. Paklausia ar užteksiu iki Tafraoute, sakau turėčiau. Manau, kad būtų padėję ir jie. Dokumentų net neprašo.
Įvažiavus į Tafraoute dar kartą stabdo policija. Klausia kur važiuojam. Pasakom viešbučio pavadinimą. Dokumentų vėl neprašė.
Atvažiuojam prie viešbučio. "Maison d'Hotes Afoulki". Rezervuotas dvivietis kambarys su dušu ir pusryčiais už 180 Dhs.
23 val. 15 min. Viešbutyje dega šviesos, bet jis užrakintas. Prie įėjimo laukia dar kažkokie vietiniai irgi su rezervacija-irgi laukia kol kas nors įleis. Šalta. Bandom skambinti turimu telefono numeriu-nekelia. Skambučio nėra-daužom į duris. Labai šalta. Vaikštau aplink ieškodamas kaip prisibelsti, bandau išjungti viešbutyje šviesą-juk matau, kad viduje kažkas yra. Elektros skydinė užrakinta. Ieškau ką čia dar sugalvojus. Tie vietiniai su rezervacija juokiasi, bet kelia į viršų nykštį. Mato, kad tiesiogine prasme drebu nuo šalčio, siūlo pasišildyti jų automobilyje. Nenoriu į automobilį, turiu savo, noriu į lovą. Galiausiai atsidaro langas, atidaro tokia pati klientė-prancūzė išgirdusi triukšmą. Ji neturi raktų, administratoriaus nėra, jie patys užrakinti. Keisčiausia, kad rezervacijoje nurodoma, kad atvykimo laikas "bet kada". Ta prancūzė iš vidaus kažkokiu būdu prisiskambina tam administratoriui. Dar už kokių 10-15 min. jis atvažiuoja dviračiu. Kaip ir visuose viešbučiuose, duoda lapus užpildyti su paso duomenimis, iš kur atvykom, kur vyksim ir pan. Sakau, kad gal atidėkim rytojui, labai šalta ir esam labai pavargę. Sutinka.
Iškart krentu į lovą. Be proto šalta. Viduriuoju. Žmona prideda ranką prie galvos, turim 3 vaikus tai termometrai nelabai ir reikalingi, sako galiu turėti kokius 40 laipsnių karščio. Dar niekada gyvenime nejaučiau tokio šalčio. Žmona bando sugirdyti kažkokią tabletę-išvemiu. Bandau užmigti, bet žiauriai šalta. Be to, garso izoliacija viešbutyje labai prasta, girdėti bet koks durų trinktelėjimas ar lipimas laiptais. Krečia drebulys. Taip visą naktį. Pradedu galvot, kad be ligoninės galiu neišsiverst.
13 diena, 04.12
Apsirengiu vos ne viską ką turiu, maikutę, 2 megztinius, iš kurių vienas su su kailiu, kaklą apvynioju šaliku.
Pusryčių žinoma nevalgau. Nelabai aišku kas man yra: peršalau, apsinuodijau ar koks virusas? Išgeriu kažkokių vaistų (tenka pasitikėti žmona).
Pirmas darbas, kurį padarome, savaime suprantama, prisipilame kuro. O jis čia nepigus, net 11,55 už ltr.
Važiuojame netoli, vos už 11 km. Painted Rocks.
Slėnyje prie Tafraoute 1984 m. pasidarbavo belgas Jean Verame – pasisamdė vietinių vyrų brigadą, apsirūpino mėlynos, rožinės, raudonos ir juodos spalvos dažais (sako, sunaudojo 18 tonų) ir nudažė po slėnį išsibarsčiusius įvairiausių formų akmenynus ryškiomis spalvomis. Nuo to laiko spalvos gerokai nubluko, bet neseniai akmenys buvo perdažyti iš naujo. Efektas tikrai nepaprastas, būtent dėl netikėto spalvinio kontrasto su aplinka.
Važiuojame toliau. Link jūros. Jaučiu kaip vėl kyla temperatūra.
Nusileidus iš kalnų kuras kainuoja jau tik 10,84 Dhs.
Atvažiuojame į Legzira paplūdimį. Šilta (teoriškai). Žmona po trumpomis rankovėmis ir trumpu sijonėliu, o aš su dviem megztiniais, džinsais ir šaliku. Žmona duoda dar vaistų ir eina rinkti akmenukų, kriauklyčių. Aš atsigulu tiesiai ant akmenų ir užmiegu. Pamiegu apie 2 val. Įdomu ir keista tai, kad tai buvo ligos ar apsinuodijimo, viruso, kas tai bebūtų buvę, pabaiga. Jaučiuosi gerai, nebekaršta, nebešalta, absoliučiai jokių neįprastų simptomų. Kurį laiką dar saugausi su maistu, bet daugiau nieko nebebuvo, lyg ir nebūtų buvę. Viskas baigėsi taip pat staigiai kaip ir prasidėjo. Nors buvo labai blogai, bet truko mažiau nei parą-apie 16 val.
Ji yra Ben Sergao miestelyje, Inzegane kelyje į pietus nuo Agadyro. Tai 53000 kv. m. užimantis projektas sukurtas Maroke gimusio italų dekoratoriaus-architekto Coco Polizzi. Jis svajojo pastatyti naują Mediną vietoj prarastos per 1960 m. žemės drebėjimą. Šis gyvas etnologijos muziejus ir aukštos kokybės prekyvietė buvo pabaigti 2007 m. Juos statė šimtai Maroko amatininkų pagal šimtmečių senumo technikas. Kiekvienas akmuo padėtas ranka, o pastatai pastatyti iš uolos iš Souss, skalūno iš Aukštojo Atlaso kalnų ir vietinio medžio, kaip kad tujos ir eukaliptai. Medina dekoruota berberų motyvais. Visoje medinje esančiose dirbtuvėse galima pasižiūrėti, kaip dirba mozaikinikai, tapytojai, juvelyrai, chna menininkai, metalo menininkai, dailidės. Taip pat čia yra restoranų, parduotuvių ir net amfiteatras.
Įdomi vieta, tačiau nesu tikras ar verta įėjimo kainos-40 Dhs. pagal Maroko standartus visai daug.
Bandom užmigti, bet viešbutyje gana triukšminga, nors mūsų kambarys teoriškai ramioje vietoje, triukšmauja kaimynai garsiai kalbėdamiesi koridoriuje.
14 diena, 04.13
Atsibundam nuo kambarinių pokalbių koridoriuje, jos visiškai nesivargina kalbėti bent kiek tyliau. Bet tai ne blogiausia. Nors pusryčiai "švediškas stalas", bet kadangi atėjome ne pirmi, tai maisto akivaizdžiai trūksta, įrankių išvis nėra. Maža to, kai pagaliau išsireikalauji įrankius, bei pristovi eilę, pastebi, kad nėra nei vieno laisvo staliuko. Žodžiu viešbutis teoriškai neblogas, o praktiškai "š...".
Einame apžiūrėti miesto. Pirmiausia Valle des Oiseaux-paukščių slėnis. Jis įrengtas kadaise tyvuliavusios, bet jau senokai išdžiuvusios upės dugne. Įvairiausių rūšių paukščiai, avys, lamos, beždžionės, rečiausi augalai kaip, kad magnolijos, oleandrai, milžiniškas krioklys, fontanai ir vaikų žaidimų aikštelės.
Tikrai puiki vieta.
Ateinam į Souk El Had, kitaip vadinamą Sunday market.
Tai vienas iš didžiausių turgų Agadyre. Jis užima virš 120 000 kv. m. ir čia yra virš 6000 parduotuvių. Išvertus iš arabų kalbos Souk El Had reiškia “Sekmadienio turgus”, nors turgus atviras visomis savaitės dienomis išskyrus pirmadienius nuo 6 val. Ryto iki 8:30 val vakaro. Rekomenduojama apsilankyti antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais,nes savaitgaliais čia labai daug žmonių. Čia galima tiesiog pasiklysti tarp daugybės gatvelių, parduotuvių ir prieskonių aromatų.
Kadangi eurų nebeturim keičiam dolerius. 1 doleris 8,94 Dhs. Perkam lauktuvių, nors turgus nei pasirinkimo nei kainų prasme jokio įspūdžio nepalieka. Užkandam ir sumuštinių 45 Dhs. už 3. Visai neblogai užkandam. Labai noriu apelsinų sulčių, bet žmona neleidžia, bijo kad vėl nepradėčiau kliedėti, aš net skundžiuosi prekeiviams
Jaučiuosi kaip koks priklausausomybę turintis alkoholikas
Grįžtant užsukame į Jardin De Olhao.
Čia buvo užsukę ir ankščiau-eidami į turgų, bet jis nedirbo, atsidaro tik 14 val.
Rašoma, kad tai dar vienas rojus šeimoms ir šiaip ramybę, gamtos prieglobstį mėgstantiems žmonėms. Parke įrengtas atogrąžų sodas, įmantraus dizaino sienos simbolizuojančios berberų ir portugalų architektūrinius stilius, nedidukas muziejus su nuotraukų galerija, primenančia didžiausią Agadirą sukrėtusią katastrofą- žemės drebėjimą.
Gal tos sienos ir įdomios, bet visumje tai nevertas dėmesio. Neužsibūnam.
Čia buvo užsukę ir ankščiau-eidami į turgų, bet jis nedirbo, atsidaro tik 14 val.
Rašoma, kad tai dar vienas rojus šeimoms ir šiaip ramybę, gamtos prieglobstį mėgstantiems žmonėms. Parke įrengtas atogrąžų sodas, įmantraus dizaino sienos simbolizuojančios berberų ir portugalų architektūrinius stilius, nedidukas muziejus su nuotraukų galerija, primenančia didžiausią Agadirą sukrėtusią katastrofą- žemės drebėjimą.
Gal tos sienos ir įdomios, bet visumje tai nevertas dėmesio. Neužsibūnam.
Pasivaikštom jūros krantine, sulaukiam net poros pasiūlymų įsigyti narkotikų. Juokaujam, kad pagaliau atrodom kaip "turistai". Nors labai gali būti, kad dėl nuovargio, įspūdžių ir ligos (apsinuodijimo, viruso), tapom panašesni į paliegusius narkomanus.
Kadangi pasiimant automobilį sulaukėme neįprasto reikalavimo automobilį gražinti švarų, tai imam ieškoti kur automobilį nuplauti. Plovykla vos keli šimtai metrų nuo viešbučio, degalinėje. Jie plaunami tik rankomis. Bet išvalomas ir vidus. Visa tai už 30 Dhs. Nuplauna nelabai švariai, be jokios chemijos, bet turbūt pas juos čia kitaip nebūna.
Paprašau kvito, nes galvoju reikia apsidrausti, jei nuomos bendrovė ims aiškint, kad jis nešvarus, galėsim pateikti kvitą. Iš pradžių nelabai supranta ko mes norim. Galiausiai paduoda paprastą lapelį, ant kurio uždeda plovyklos antspaudėlį, kad matytųsi pavadinimas ir adresas, parašo kainą ir uždeda parašą. Tai toks va "kvitas".
Daugiau šią dieną neįvyko nieko išskirtinio.
Vakare, tiesa, vėl nepavyko išimiegot, nes kažkoks kaimynas labai garsiai iki 2 val. nakties žiūrėjo televizorių.
15 diena, 04.14
Šį kartą papusryčiaujame be didesnių nusiskundimų, bet tik todėl, kad reikėjo skubėti į lėktuvą ir buvome vieni pirmųjų. Užteko ir maisto ir įrankių ir staliukų.
Atvykę į oro uostą automobilį gražiname be jokio kabinėjimosi. Darbuotojas netgi pabrėžia, kad viskas puiku ir automobilis labai švarus. Pinigų rezervacija buvo panaikinta maždaug per savaitę.
Viso pravažiavome 3865 km. Vidutinės kuro sąnaudos 4,6 ltr. benzino. Vidutinis važiavimo greitis 52 km/h. Viso automobilyje praleidome 73 val.
Bandydami praeiti patikrą sužinome, kad internetu dartytas "chek in" netinka, reikia stoti į pagrindinę eilę ir gauti įprastą bilietą. Atsistoję į šią eilę pastebime, kad mūsų skrydžio laikas nurodomas valanda vėliau nei mūsų turėtame biliete. Akivaizdu, kad ne mes vieni nebuvome informuoti, visi eilėje kalba apie tą patį. Ką padarysi, pabūsime Maroke valanda ilgiau
Kas dar pasakytina apie Maroką: jei ankščiau mano sąmonėje tai buvo apelsinų ir mandarinų šalis, tai dabar dar ir futbolo. Pasaulio futbolo čempionatus stebiu nuo 1986 m., šiais metais be tradicinės Argentinos, Marokas bus mano palaikoma komanda Nr. 2. Suprantu, kad jie nieko nelaimės, be toks masinis pamišimas ir atsidavimas vertas išskirtinio palaikymo, šioje šalyje futbolas iš tiesų mylimas. Ir mylimas nuoširdžiai, nuo vaikų lakstančių akmenuotose kalnų aikštelėse, nuo paauglių spardančių "bambalius" senamiesčių praėjimuose, iki vyrų okupuojančių vakarais visas be išimties vietas visuose kavinėse net dėl eilinių Maroko lygos futbolo transliacijų. Tokio susidomėjimo net neabejoju neturi nei vokiečiai, nei anglai, nei kuri kita pripažinta futbolo šalis. Galbūt įdomu būtų palyginti su Brazilija, bet joje dar nebuvau. Aišku tik tai, kad dar neteko lankytis šalyje, kurioje meilė futbolui būtų tokia akivaizdi. Vokiečiai gali pastatyti futbolo vartelius į kiekvieną šalies pisuarą, bet mane labiau žavi marokiečiai, kurie neturėdami pinigų tokiems "pribumbasams", vietoj to tiesiog išeis į gatvę ir spardys kamuolį. Liūdna, bet turiu pripažinti, kad jie neabejotinai futbolą myli net labiau nei mes krepšinį. To įrodymas labai paprastas, pažiūrėkim kiek pas mus vaikų žaidžia gatvės aikštelėse, pamatysit nebent tik itin geru oru arba kokį išskirtinį vaiką, o Maroke neišbūsi turbūt nei valandos nepamatęs kaip vaikai vienur ar kitur žaidžia futbolą. Pažiūrėkim ar kas nors pas mus kavinėse stebi rungtynes kai "LKL" žaidžia tarkim "Nevėžis" su "Dzūkija", o ten kiekvieną vakarą sausakimšos kavinės dėl bet kokių rungtynių, per televiziją nuolat futbolą transliuoja mažiausiai 2 kanalai. Net bijau įsivaizduot kas ten dėsis per pasaulio futbolo čempionatą, ypač kai žais Marokas.
O didžiausia vertybė Maroke, mano nuomone, tai policija. Jos labai labai daug. Net labai labai labai daug. Prie kiekvieno įvažiavimo į miestą, vos ne prie kiekvieno žiedo. Atrodytų per daug, bet būtent ji yra saugumo, stabilumo ir tvarkos garantas. Būtent todėl turistai gali jaustis absoliučiai saugūs. Keisčiausia, kad policija visada bus labiau turisto pusėje, ir būtent todėl vietiniai bijo bet kokio konflikto su turistais. Įsivaizduokime šalį, kurioje nuo prigimties tiek genuose, tiek auklėjime, tiek kasdienybėje, tiek išsilavinime, klestėte klesti sąvokos "pirk-parduok", bei pažinčių svarba. Tai, kad tokioje kultūroje užaugusių pareigūnų bijo bet kuris vietinis prekeivis, chuliganėlis ar sukčius, parodo, kad jei juos ir galima papirkti, tai jie vistiek dar sugeba atsirinkti prioritetus. Nors ir teko skaityti apie pasitaikantį kyšininkavimą, bet jei jis toks ir yra, tai mano nuomone kyšiai imami tik iš turistų, nes šalis visgi pakankamai skurdi ir ne visiems pavyksta atispirti pagundai papildomai užsidirbti. Jei jie imtų kyšius ir iš vietinių ir jei tas kyšininkavimas būtų įprastas ar paplitęs, tai subyrėtų visa sistema ir vietiniai tikrai nebebijotų policijos taip kaip bijo dabar. Kadangi pats nepatyriau jokio kabinėjimosi ar kyšio reikalavimo, nors net 2 kartus netyčia nežymiai viršijau greitį, tai drįstu teigti, kad Maroko policininkų prioritetas yra ne pinigai, o supratimas, kad visi turistai yra laikomi karaliaus svečiais, nes tai ne tik vienas pagrindinių šalies pajamų šaltinių, bet ir jų šalies stabilumą ir pažangumą padedantys užtikrinti "draugai". Tai leidžia jaustis komfortiškai, tik aišku nereikia tuo piknaudžiaut.
Kadangi pasiimant automobilį sulaukėme neįprasto reikalavimo automobilį gražinti švarų, tai imam ieškoti kur automobilį nuplauti. Plovykla vos keli šimtai metrų nuo viešbučio, degalinėje. Jie plaunami tik rankomis. Bet išvalomas ir vidus. Visa tai už 30 Dhs. Nuplauna nelabai švariai, be jokios chemijos, bet turbūt pas juos čia kitaip nebūna.
Paprašau kvito, nes galvoju reikia apsidrausti, jei nuomos bendrovė ims aiškint, kad jis nešvarus, galėsim pateikti kvitą. Iš pradžių nelabai supranta ko mes norim. Galiausiai paduoda paprastą lapelį, ant kurio uždeda plovyklos antspaudėlį, kad matytųsi pavadinimas ir adresas, parašo kainą ir uždeda parašą. Tai toks va "kvitas".
Daugiau šią dieną neįvyko nieko išskirtinio.
Vakare, tiesa, vėl nepavyko išimiegot, nes kažkoks kaimynas labai garsiai iki 2 val. nakties žiūrėjo televizorių.
15 diena, 04.14
Šį kartą papusryčiaujame be didesnių nusiskundimų, bet tik todėl, kad reikėjo skubėti į lėktuvą ir buvome vieni pirmųjų. Užteko ir maisto ir įrankių ir staliukų.
Atvykę į oro uostą automobilį gražiname be jokio kabinėjimosi. Darbuotojas netgi pabrėžia, kad viskas puiku ir automobilis labai švarus. Pinigų rezervacija buvo panaikinta maždaug per savaitę.
Viso pravažiavome 3865 km. Vidutinės kuro sąnaudos 4,6 ltr. benzino. Vidutinis važiavimo greitis 52 km/h. Viso automobilyje praleidome 73 val.
Bandydami praeiti patikrą sužinome, kad internetu dartytas "chek in" netinka, reikia stoti į pagrindinę eilę ir gauti įprastą bilietą. Atsistoję į šią eilę pastebime, kad mūsų skrydžio laikas nurodomas valanda vėliau nei mūsų turėtame biliete. Akivaizdu, kad ne mes vieni nebuvome informuoti, visi eilėje kalba apie tą patį. Ką padarysi, pabūsime Maroke valanda ilgiau
Kas dar pasakytina apie Maroką: jei ankščiau mano sąmonėje tai buvo apelsinų ir mandarinų šalis, tai dabar dar ir futbolo. Pasaulio futbolo čempionatus stebiu nuo 1986 m., šiais metais be tradicinės Argentinos, Marokas bus mano palaikoma komanda Nr. 2. Suprantu, kad jie nieko nelaimės, be toks masinis pamišimas ir atsidavimas vertas išskirtinio palaikymo, šioje šalyje futbolas iš tiesų mylimas. Ir mylimas nuoširdžiai, nuo vaikų lakstančių akmenuotose kalnų aikštelėse, nuo paauglių spardančių "bambalius" senamiesčių praėjimuose, iki vyrų okupuojančių vakarais visas be išimties vietas visuose kavinėse net dėl eilinių Maroko lygos futbolo transliacijų. Tokio susidomėjimo net neabejoju neturi nei vokiečiai, nei anglai, nei kuri kita pripažinta futbolo šalis. Galbūt įdomu būtų palyginti su Brazilija, bet joje dar nebuvau. Aišku tik tai, kad dar neteko lankytis šalyje, kurioje meilė futbolui būtų tokia akivaizdi. Vokiečiai gali pastatyti futbolo vartelius į kiekvieną šalies pisuarą, bet mane labiau žavi marokiečiai, kurie neturėdami pinigų tokiems "pribumbasams", vietoj to tiesiog išeis į gatvę ir spardys kamuolį. Liūdna, bet turiu pripažinti, kad jie neabejotinai futbolą myli net labiau nei mes krepšinį. To įrodymas labai paprastas, pažiūrėkim kiek pas mus vaikų žaidžia gatvės aikštelėse, pamatysit nebent tik itin geru oru arba kokį išskirtinį vaiką, o Maroke neišbūsi turbūt nei valandos nepamatęs kaip vaikai vienur ar kitur žaidžia futbolą. Pažiūrėkim ar kas nors pas mus kavinėse stebi rungtynes kai "LKL" žaidžia tarkim "Nevėžis" su "Dzūkija", o ten kiekvieną vakarą sausakimšos kavinės dėl bet kokių rungtynių, per televiziją nuolat futbolą transliuoja mažiausiai 2 kanalai. Net bijau įsivaizduot kas ten dėsis per pasaulio futbolo čempionatą, ypač kai žais Marokas.
O didžiausia vertybė Maroke, mano nuomone, tai policija. Jos labai labai daug. Net labai labai labai daug. Prie kiekvieno įvažiavimo į miestą, vos ne prie kiekvieno žiedo. Atrodytų per daug, bet būtent ji yra saugumo, stabilumo ir tvarkos garantas. Būtent todėl turistai gali jaustis absoliučiai saugūs. Keisčiausia, kad policija visada bus labiau turisto pusėje, ir būtent todėl vietiniai bijo bet kokio konflikto su turistais. Įsivaizduokime šalį, kurioje nuo prigimties tiek genuose, tiek auklėjime, tiek kasdienybėje, tiek išsilavinime, klestėte klesti sąvokos "pirk-parduok", bei pažinčių svarba. Tai, kad tokioje kultūroje užaugusių pareigūnų bijo bet kuris vietinis prekeivis, chuliganėlis ar sukčius, parodo, kad jei juos ir galima papirkti, tai jie vistiek dar sugeba atsirinkti prioritetus. Nors ir teko skaityti apie pasitaikantį kyšininkavimą, bet jei jis toks ir yra, tai mano nuomone kyšiai imami tik iš turistų, nes šalis visgi pakankamai skurdi ir ne visiems pavyksta atispirti pagundai papildomai užsidirbti. Jei jie imtų kyšius ir iš vietinių ir jei tas kyšininkavimas būtų įprastas ar paplitęs, tai subyrėtų visa sistema ir vietiniai tikrai nebebijotų policijos taip kaip bijo dabar. Kadangi pats nepatyriau jokio kabinėjimosi ar kyšio reikalavimo, nors net 2 kartus netyčia nežymiai viršijau greitį, tai drįstu teigti, kad Maroko policininkų prioritetas yra ne pinigai, o supratimas, kad visi turistai yra laikomi karaliaus svečiais, nes tai ne tik vienas pagrindinių šalies pajamų šaltinių, bet ir jų šalies stabilumą ir pažangumą padedantys užtikrinti "draugai". Tai leidžia jaustis komfortiškai, tik aišku nereikia tuo piknaudžiaut.
3 komentarai:
AČIŪ
Wow, labai patiko skaityt blogą :) Pati jau kokius porą metų vis ketinu nuvykti į Maroką, bet niekaip nerandu partnerio. O vienai skristi tai kažkaip nejauku, nes vistiek svetimas žemynas, nei arabiškai nei prancuziškai nemoku, o ten girdėjau prie vienišų merginų labai vietiniai kabinėjasi labai.. Tai galvoju ar verta imti kelialapį pvz iš čia https://travelplanet.lt/keliones/afrika/marokas/pazintine-kelione-i-maroka-su-poilsiu ? Manau kai neturi kompaniono, tai visai nebloga skamba toks pasiūlymas keliaut su nedidele grupele kitų lietuvaičių. Ar kadanors teko išbandyti tokias keliones ?:)
Ačiū Jums :)
Atsiprašau, kad komentarai tapo matomi taip vėlai, o mano atsakymas toks pavėluotas. Turėjau neteisingus nustatymus, todėl jų nemačiau.. Dabar jau viskas gerai, pasistengsiu, kad tai nesikartotų ;)
Unknown, sunku pakomentuot dėl vienišų merginų.., mes nepastebėjom, bet aišku ir negalėjom to pastebėt.. Su agentūromis (turiu omenyje Lietuvos) esam keliavę tik pačioje pradžioje. Privalumas, kad beveik nei dėl nieko nereikia sukti galvos. Minusai, kad brangiau ir turi derintis prie grupės ir organizatorių. Jei neturit patirties ir nedrąsu dėl šalies, gal ir verta taip pabandyt, po to natūraliai pereisit prie savarankiško keliavimo :)
Rašyti komentarą