Turbūt, kaip ir visiems čia besilankantiems, noras aplankyti Kapadokiją kilo pamačius epines nuotraukas su unikaliomis kalnų formomis ir virš jų sklendžiančiais oro balionais 😍 Kartą pamatęs, negali užmiršti 😊
Tačiau kelionė į Kapadokiją, kaip ekskursija iš populiarių Turkijos kurortų, manęs netenkino, nes tai gana ilga, tolima ir varginanti išvyka. Ir kas dar svarbiau, tokiu atveju, apsilankymas būtų pernelyg trumpas.
Juk veikti Kapadokijoje tikrai yra ką: galima kilti jau minėtu oro balionu, galima važinėti keturračiais, jodinėti žirgais ar kupranugariais. Leistis į žygius pėsčiomis ar tiesiog, grožėtis kraštovaizdžiu 😎
Būtent žygiai pėsčiomis mane labiausiai ir viliojo.
Keista, bet oro balionais taip ir nekilome, nors tai padaryti leido ir orai (būtent jie dažnai "pakiša koją" vykstant ne sezono metu). Nepajutau to vidinio balso "būtinai reikia" 😊
Panašiai ir su Stambulo aplankymu. Iš Turkijos kurortų į jį vykti nesinori, o turint jungiamąjį skrydį Stambule, suspėti pamatyti bent dalį iš daugybės čia esančių lankytinų vietų, gali pritrūkti laiko.
Atsiradus dar ir tiesioginiams "Turkish Airlines" skrydžiams iš Vilniaus į Stambulą patogiais laikais, abejonių neliko - reikia šias vietas sujungti į vieną kelionę 😉
1 diena, 2023-03-24
Kelionė prasideda nuo truputėlio įtampos. Vilniaus aplinkelyje, važiuodami į oro uostą, patenkame į "kamštį", todėl kurį laiką nerimavome, kad nepavėluotume į skrydį. Laimei, jis nebuvo labai ilgas, todėl oro uostą pavyko pasiekti laiku. Tai pamoka, kad ne tik miesto centre būna kamščiai, todėl laiką reikia planuoti su didesne atsarga 😉
Pats skrydis iš Vilniaus į Stambulą tampa išskirtiniu. Dar niekada neteko to patirti. Tuo pačiu lėktuvu į Turkiją, palaikyti "Žalgirio" rungtynėse su "Fenerbachče", skrido nemenkas būrys "Žalgirio" fanų. Dėl to, visą skrydžio laiką lėktuvas aidėjo nuo įvairių skanduočių. Labai įdomi patirtis 😊
"Turkish Airlines" avialinijos ne veltui vadinamos vienomis geriausių ne tik Europoje: yra galimybė žiūrėti filmus, žaisti žaidimus, klausytis muzikos. Vaišinama alumi, vynu, puikus maistas. O pakilome ir leidomės labai punktualiai 👍
Tik atvykimas į Stambulą buvo šiek tiek keistas. Iš pradžių sukome ratus aplink Stambulą. Po to, jau nutūpus, labai ilgai važiavome. Visi ėmėme juokauti, kad skrydis baigėsi pusiaukelėje, likusią dalį važiuosime 😊 Ir tikrai, dar niekada taip ilgai nebuvo tekę važiuoti lėktuvu.
Tiems, kas nori planuoti kelionę ir pasiskaičiuoti kelionės biudžetą, skrydis į abi puses dviem kainavo 356,50 eur.
Nors Stambulo viešojo transporto sistema laikoma itin patogia ir ekonomiška turistams, tačiau mes iškart susidūrėme su šiokia tokia problema. Patogiausia viešuoju transportu Stambule naudotis turint "Istambulkart" kortelę. Ją galima įsigyti tik automate, kuris mūsų "Visa" kreditinės kortelės nenorėjo priimti. Jau beveik praradus viltį, pavyko transporto kortelę įsigyti tik kreditinę kortelę naudojant ne įprastai - ją įdedant į automatą, o naudojant be kontakto - prilietus prie skaitytuvo.
Pati kortelė kainuoja 50 TL. Dar 5-6 TL kažkoks mokestis. Visa kita jau skirta bilietams, t.y. gali pasirinkti kokią sumą įnešti, kurią vėliau naudoji apmokant pravažiavimus. Ta pati kortelė tinka apmokėti keliones metro, tramvajumi, autobusais, funikulieriais, net keltais. Labai patogu. Vieno pravažiavimo mokestis nedidelis - daugumos vos 10 TL (nors pvz. po Bosforo sąsiauriu einanti "Marmaray" metro linija - 20 TL). Tą pačią kortelę galima naudoti ir dviem asmenims, tuomet reikia pridėti kortelę prie įrenginio 2 kartus.
Kaip ir daugumoje oro uostų, valiutos keitimo kursas Stambulo oro uoste nėra labai parankus. Geriau tai daryti mieste. Kad būtų lengviau skaičiuoti, orientuokitės, kad 1 eur. Stambule buvo lygus 20 TL.
Metro linijos labai šiuolaikiškos ir pažangios. O vedanti iš oro uosto link miesto centro, išvis dar nauja, pradėta eksploatuoti vos prieš porą mėnesių.
Metro stotelėse rašoma ne tik už kiek laiko bus sekantis traukinys, bet ir kelių vagonų jis bus. Tai labai patogu, nes jei atvažiuoja trumpas traukinys ir jis pilnas, galima rizikuoti palaukti kito - ilgesnio, taip gaunant vietą atsisėsti. Jei reikia važiuoti ilgą atstumą, tai gana aktualu.
Ir tai nėra tik žodžiai, nuo oro uosto iki miesto centro yra net apie 40 km. atstumas. Tiesa, norint pasiekti pvz. Taksim aikštę, reikia daryti 2 persėdimus. Bet persėdant susigaudyti nėra sudėtinga, o laukimo laikas trumpas. Taigi, su metro pasiekti miesto centrą galima vos už 32 TL.
Pradžioje mokomės ir turkiškų, kelionei reikalingų žodžių - išėjimas iš metro "Čikis". Skamba nuotaikingai 😊
Taksim aikštėje žmonių šurmulys. Prie jos keitėmės pinigus, užkandom.
Gatvės maisto kainos prie aikštės: kebabai nuo 50 TL, kompleksas (didesnis kebabas, colos skardinė, bulvytės fri) - 130 TL.
Beje, kebabai man Lietuvoje skanesni. Turkai deda į vidų bulvyčių, sūrio, bet nededa jokio padažo. Dėl to jie gaunasi per sausi, be ryškesnio skonio.
Prieš kelionę kiek nerimavome dėl maisto, nes keliaujame per Ramadano mėnesį, kai vietiniai nevalgo nuo aušros iki sutemų. Tačiau tai nesudarė jokių sunkumų, nepastebėjome, kad būtų užsidarę kurie nors restoranai, kavinės ar gatvės maisto kioskeliai.
Taksim aikštėje prasideda (arba baigiasi, priklausomai nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi) ir viena populiariausių žmonių susibūrimo vietų - Istiklal street.
Tai judri ir visuomet gyvybinga pėsčiųjų gatvė. Šia gatve važinėja ir įžymusis "senovinis" (dar vadinamas "nuostalgiškuoju") tramvajus.
Ilgai centre neužsibuvome, ši diena skirta labiau atvykimui ir pervažiavimui į kitą Stambulo pakraštį, nes ryt vykstame į Kapadokiją, į Stambulą sugrįšime po to.
Į Kapadokiją skrisime iš SAW oro uosto, kuris yra taip pat 40 km nuo Stambulo centro, tačiau jau į kitą pusę. Taigi, nuo vieno (IST - į kurį atvykome) iki kito (SAW - iš kurio ryt skrisime) oro uosto net 80 km atstumas !!!
Nuo centro iki SAW oro uosto taip pat reikia vykti su 2 persėdimais, jei renkiesi susisiekimui metro linijas. Tiesa, balandžio mėnesį buvo ketinama prailginti vieną iš linijų, kuri dar labiau palengvins susisiekimą tarp oro uostų.
Mūsų nakvynės vieta parinkta kuo arčiau SAW oro uosto, kad ryt ryte nebūtų streso, nereikėtų niekur skubėti ir būtų galima gerai išsimiegoti. Radome ją per „AirBnB“, kainavo vos 24 eur. Gavome visą šiuolaikiškai įrengtą butą naujų namų kvartale 👍
2 diena, 2023-03-25
Nuo mūsų būsto iki oro uosto vos viena stotelė su metro, todėl išsimiegame iki valios. Nors "iki valios" tik sąlyginis išsireiškimas, nes paryčiais pradeda sklisti kvietimas maldai iš minareto. Vakare nesimatė netoliese mečetės, mes toli nuo centro, tai net nepagalvojau, kad miegant reikės ausų kištukų. Prabudus vėl galima bandyti užmigti, bet miegas jau nebe toks pilnavertis.
Turėdami laisvo laiko į "Istambulkart" įsidedame pinigų, nes grįžus reikės ją dažnai naudoti. Daugiau 300 TL neleidžia. Tiesa, ją papildyti ir taip labai lengva, neramu tik pirmą kartą. Automatai yra prie kiekvieno įėjimo, todėl galima pildyti ir dažniau, mažesnėmis sumomis. Tai užtrunka vos kelias akimirkas.
Kapadokijos regione yra 2 pagrindiniai oro uostai, į kuriuos skrendama norint aplankyti regioną. Jie yra Kayseri arba Nevsehir miestuose. Mes pasirinkome skrydį į Kayseri su „Pegasus“ aviakopmanija. Skrydis į abi puses dviem ir netgi su galimybe jį atšaukti, kainavo vos 140 eur. į abi puses.
Skrydis trunka vos 1 val., bet prieš pakildami apie 30 min. prastovėjome eilėje prie pakilimo tako - labai daug skrydžių, jie vykdomi vienas po kito eilės tvarka.
Pats skrydis irgi nebuvo malonus, baugino labai ilga ir stipri turbulencija.
Viešojo transporto stotelės pačiame Kayseri oro uoste nėra. Ji yra už jo ribų, bet visiškai netoli.
Sulaukiam miesto autobuso. Pasirodo, kaip ir Stambule, čia reikalinga speciali transporto kortelė. Suprantama, mes jos neturim. Įsigyti jos čia taip pat nėra kur. Grynųjų nepriima. Teoriškai turėtų būti galima atsiskaityti kredito kortele, bet mūsų "Visa" kažkodėl nepriima. Vairuotojas leidžia važiuoti nemokamai 😊
Miesto centre stebina kainos. Visas griliuje keptas viščiukas su ryžiais ir salotomis vos 130 TL, braškių kilogramas tik 30 TL. Tokių pigių kainų Turkijoje daugiau niekur nematėme 😲
Mums reikia susirasti autobusų stotį. Jos vadinamos Terminalais. Jos būna ne miesto centre, bet pakraštyje. Kayseri atveju, nuo centro iki jos apie 10-12 km. Pėsčiomis tiek nenueisi.
Didžiausia bėda ta, kad retas kuris kalba angliškai. Reikiamą autobusą išsiaiškinti sunku. Jei ir randi mokantį angliškai, jie kelią pasakoja labai specifiškai. Sako, lauk čia kur stovi, prie gatvės, už valandos atvažiuos autobusas. Nors vos už 300 metrų yra tramvajaus linija, kuria kas 5 min. važinėja traukinys. Mes taip ir sumąstėm pamatę liniją. Juk jos turi jungti svarbiausius miesto taškus. Įėjimą prižiūrintis darbuotojas tai patvirtino - tramvajus važiuoja iki Terminalo 👍
Norint patekti į tramvajų vėl iškyla ta pati problema: specialios kortelės neturim, kur ją įsigyti neaišku, grynaisiais atsiskaityti negalima, o kredito kortelės nepriima ir čia. Prižiūrėtojas ir čia įleidžia nemokamai, jam paprasčiau, nei nemokant kalbos bandyti mums ką nors išaiškinti 😀 Juokaujame, kad šis miestas mums patinka, kredito kortelės nereikia naudoti, užtenka parodyti 😎 Sakom, taip darysim ir viešbutyje, už kurį dar nesumokėta, o suma bus gerokai didesnė 😊
Autobusų stotis mums labai neįprasta. Įėjus į pastatą pamatai daug langelių su skirtingų kompanijų logotipais. Prie jų stovintys darbuotojai kažką šūkauja, bet dėl kalbos barjero nelabai supranti ką. Greičiausiai jie kviečia naudotis jų kompanijos paslaugomis. Toks stoties ir veikimo principas. Nėra centralizuotos informacijos ar kasos. Tu turi žinoti su kuria kompanija ir kur nori važiuoti. Kitu atveju, turi eiti prie kiekvieno langelio iš eilės, kol išsiaiškini kuris variantas tau tinka.
Pačiame pirmame pasiūlo mus nuvežti iki Goreme, bet autobusas bus tik už 2 val. Tiek laukti mes nenorime. Gretimame pasiūlo važiuoti už 40 min., bet tik iki Avanos (6 km. nuo Goreme). Tikina, kad tarp Avanos ir Goreme kas 15 min. važinėja mikroautobusas, kurio bilietas kainuoja vos 3 TL. Sutinkam. Bilietas iki Avanos kainavo 50 TL. Vėliau supratom, kad darbuotojas melavo ir dėl vieno ir dėl kito. Mikroautobusas tarp Avanos ir Goreme iš tiesų važinėja, bet tik kas valandą, o važiavimas juo kainuoja ne 3 TL, o 10 TL. Kaip bebūtų, tai vis tiek pigu.
Jei kam aktualu, benzino, kaip ir dyzelino litras Turkijoje mūsų kelionės metu kainavo apie 1 eurą.
Iš pradžių viskas buvo taip kaip sakė tas darbuotojas, vos išlipus Avanos pakraštyje, už 5 min. atvažiavo mikroautobusas. Džiaugėmės, kad gana greit pasiekėme Goreme. Kad grafikas yra kitoks, o šiandien mums tiesiog pasisekė, supratome tik kitą dieną. Apie tai vėliau.
Nakvynė šiandien rezervuota „Antique Terrace Cave Suites“. Norisi išbandyti ką reiškia gyventi tikrame urve. Būtent tuo ir garsūs Kapadokijos viešbučiai. Jis užsakytas per „Booking“. Atsiliepimai net 9,5. Šį pasiūlymą pavyko rasti vos už 32 eur. ir dar su pusryčiais 👍 Greičiausiai dėl to, kad ne sezono metu.
Kambarys tikrai urve. Dėl to jaučiamas šioks toks "pridusęs" kvapas. Urve sudėtinga įrengti ir kokybišką garso izoliaciją. Tačiau visa kita tikrai neblogai: erdvus ir patogus dušo kambarys, patogi lova. O vaizdas iš viešbučio terasos tiesiog nuostabus 😍
Vakare išeiname ieškoti kur pavalgyti. Beveik kiekviename miestelio pastate restoranas ar kavinė. Kainos irgi visur panašios. Pasirenkame restoraną "Sedef". Grįžę paskaitinėjome internete atsiliepimus, tai vienas geriausių, labiausiai rekomenduojamų ir populiariausių restoranų Goremėje. Pasisekė kaip aklai vištai grūdas, nes pasirinkome jį atsitiktinai. Rinkomės jį tik pagal tai, kiek žmonių jame valgo. Mintis tokia, kad kuo daugiau valgančių, vadinasi, tuo geresnis jis yra 😉
Maistas tikrai puikus. Iš pradžių atnešė "meze" - užkandžių. Jų mes neužsakėme, tokia jų vaišingumo tradicija. Jie patiekiami nemokamai. Bandelės-duona keptos čia pat krosnyje, nerealaus skonio. Trintų pomidorų užtepėlė labai patiko man, kaip pomidorų mėgėjui. Sūrio užtepėlė taip pat labai skani. Džiovintų pomidorų užtepėlė gal ir neturi "vau" faktoriaus, bet tikrai neprasta.
Po to atnešė jau mūsų užsakytą avienos sriubą su mėsa (70 TL) - nuostabi. Skaniausia sriuba, kurią teko valgyti Turkijoje 👌
Kaip pagrindinį patiekalą žmona valgė grybus, įdarytus sūriu (90 TL). Jie atnešami dar "verdantys" - indelyje burbuliuoja sūris.
Aš valgiau "Testi kebabą" (240 TL). Tai tradicinis ir populiariausias Kapadokijos regiono patiekalas. Mėsa (aviena arba jautiena) troškinama moliniame inde. Pasirinkau avienos variantą. Jį atnešė degantį tiesiogine prasme - apipiltas degiu skysčiu ir liepsnojantis ugnimi indas ant padėklo atrodė įspūdingai 😍 Baigus degti, padavėjas su peiliu numušė indo dangtelį ir mėsą supylė į lėkštę. Porcija didelė. Kartu patiekiami ryžiai. Daržovių nėra, bet galima vartoti užtepėles iš "meze". Labai sotu ir skanu 👍
Pavalgius sulaukėme dar ir siurprizo. Padavėjas atnešė nemokamą desertą - pudingą, lyg ir ryžių. Paprastai skeptiškai žiūriu į tokius patiekalus, bet šitas buvo tikrai skanus 😉
Sąskaita pateikiama jau su įskaičiuotais 10 proc. arbatpinigiais.
3 diena, 2023-03-26
Išsimiegojome puikiai. Nors miestelyje yra mečetė, bet minareto rytinio kvietimo maldai negirdėjome.
Nors oras šiandien puikus ir turėjome realią galimybę kilti oro balionu, tačiau ne tik atsisakėme šios minties, bet net ir nesikėlėme žiūrėti kaip jie kyla auštant. Prioritetą teikėme miegui. Taip, galite mane pasmerkti. Senstu 👴😊
Pusryčiai kiek nuvilia. Nors vaizdas terasoje puikus ir valgant dar galima stabėti vieną kitą praskrendantį oro balioną, o patys pusryčiai, tai "švediškas stalas" - galima pasirinkti tik tai kas tau patinka, bet viską gadina tai, kad maistas šaltas. Net ir kiaušinienė. Kita vertus, buvo ir sulčių, ir šiek tiek vaisių.
Diena šiandien šilta ir saulėta. Išsiruošiame į žygį. Viešbutyje leidžia palikti kuprines, nes šiandien kelsimės į kitą viešbutį (nebe urvą).
Iš pradžių žingsniuojame ir pakylame virš Goreme, į vieną iš apžvalgos aikštelių.
Iškart mus ima lydėti net 3 šunys. Jų Kapadokijoje labai daug.
Po kurio laiko, vis pasigrožėdami Goremė panorama iš viršaus, pasiekėme "Meilės slėnį" ("Lowe Valley").
Pavadinimas kilo nuo slėnyje esančių falo formos uolų. Žmona nusivylusi, sako, kad jie neskiria meilės nuo sekso 💑
Iškart iš "Meilės slėnio" patenkame į "Baltąjį slėnį" ("White Valley").
Jis netikėtai nustebino. Nieko iš jo nesitikėjau, bet jis jaukus, vaizdingas ir jame labai ramu. Žmonių čia nedaug. Jis patiko labiau nei "Meilės slėnis". Jei "Meilės slėnyje" dominuoja tik viena vieta su falo formos uolomis, tai čia jau tikra pasivaikščiojimo trasa su besikeičiančiais vaizdais.
"Baltasis slėnis" veda iki pat Uchisar miestelio. Būnant prie jo, nuodėmė neaplankyti Uchisar pilies.
Ji matoma beveik iš bet kurio aplinkinio miestelio. Ji, beje, ir gražiausia žiūrint į ją iš tolo.
Tiesa, žodis "pilis" nėra visiškai tinkamas šios vietos apibūdinimas. Labiau tiktų "pilies vieta", nes tokio kaip statinio nelabai ir likę, tik griuvėsiai. Sienų beveik nėra, ekspozicijos tik imitacija. Greičiausiai dėl to, kad būtų kuo pagrįsti Kapadokijos standartais gana didelio įėjimo mokestį - 100 TL.
Vaizdas nuo pilies viršūnės - 360 laipsnių panorama į visas puses.
Atgal į Goreme patraukiame per "Balandžių slėnį" ("Pigeon Valley"). Jis dar vadinamas "Guvercinlik Valley".
Stebina, kad tai jau trečiasis slėnis ir jie visi skirtingi !!! Šis išsiskiria šlaitais. Ir nors balandžio nemačiau nei vieno, bet kitų paukščių čiulbėjimas varo iš proto 💖 Žinoma, gal ir dėl to, kad pavasaris, tačiau kitose slėniuose jų juk nesigirdėjo, nors ten irgi buvo pavasaris 😊
Kaip ir kitose slėniuose, čia labai daug žydinčių vyšnių. Žygeiviams tai geras - vaizdingas metų laikas 😎
Šiandien labai saulėta diena ir nors nėra labai karšta, bet veidą nudegiau taip, kad po to kelias dienas luposi oda !!! Nesitikėjau tokio gero, šilto ir saulėto oro, todėl nebuvom tam tinkamai pasiruošę.
Pasivaikščiojimų po slėnius metu dar labai įstrigo "sodai". Žmonės turi žemės sklypelius, kuriuose kažką dirba, augina, prižiūri. Mūsų akimis žiūrint, gana apleista ten viskas, bet juk, turbūt, ne veltui jie aptverti ir ne veltui jie juose dirba, kažką užaugina.
Grįžę Goremėje nusiperkame "Pinguin" tipo ledų. 50 TL už 3 kaušelius. Pardavėjas bandė demonstruoti rusų kalbos žinias, norėdamas mums įsiteikti. Leidome jam suprasti, kad mes nenorime būti laikomi rusais, tai įžeidimas mums. Tikėkimės, daugiau to nedarys 😊
Iš viešbučio pasiėmę kuprines keliaujame į kitą viešbutį. Jis vos už kelių šimtų metrų.
„Luwian Stone House“. Atsiliepimai net 9,6. Kaina su pusryčiais už 5 naktis 222,75 eur. Jį užsakėme taip pat per „Booking“. Įdomu tai, kad už šį užsakymą, kaip premiją iš "Booking" gavom 40 eur. kuponą pramogoms. Tokį gavome pirmą kartą. Jo esmė tokia, kad į "Booking" sąskaitą įkrenta 40 eur. kuponas, kuris galioja nakvynių užsakymo laikotarpiu toje vietovėje. Tada galima rinktis iš "Booking" siūlomų pramogų. Jos yra kiek brangesnės, nei būtų galima užsakyti vietinėse agentūrose, tačiau kai gauni nemokamai, tai džiaugiesi, kiek jos bekainuotų 😊
Už šį viešbutį mes dar nesumokėjome. Buvo parašyta, kad reikės mokėti vietoje. Paduodame grynais. Po kurio laiko atneša pinigus atgal. Sako, "Booking" jau nuskaičiavo. Pasitikrinu sąskaitą - nenuskaičiuota ir nerezervuota. Keista. Juokiamės, kad buvom užmiršę, juk šioje vietovėje užtenka turėti kreditinę kortelę, kurią užtenka parodyti, ja mokėti nebūtina (kaip mums buvo Kayseri viešąjame transporte) 😊 P.S. Pinigus nuskaičiavo jau po kelionės.
Nors vakarienė vakar buvo puiki, bet šiandien norime išbandyti kažką naujo. Interneto forumuose randu itin gerai "Google" ir "Tripadvisor" vertinamą "Can Can" restoraną (nieko bendro su Lietuvoje veikiančiu picerijų tinklu). Jis visai netoli mūsų viešbučio.
Tai vienai šeimai priklausanti užeiga. Aplinka čia gerokai kuklesnė nei "Sedef", bet aptarnavimas taip pat labai malonus ir draugiškas. Jauku 👍
Labai daug ir "dovanų". Nemokamai duoda ne tik "meze", bet ir vandens, arbatos. Beje, arbata itin skani - obuolių. Saldi labai, bet labai išraiškingo skonio. Nors ir nedaug, bet čia net sriubą - trintų lešių nemokamai atnešė.
Kaip pagrindinį patiekalą žmona išsirinko "manti" - maži rytietiški koldūniukai su padažu (160 TL). Aš vėl išbandžiau "Testi kebabą", tik šį kartą iš jautienos ir su bulvytėmis fri (260 TL). Maisto pateikimas čia paprastesnis, be "degančių" indų ir dangtelių numušinėjimo, bet maistas labai skanus ir sotus. Arbatpinigius palieki jau savo nuožiūra, bet kai tiek "dovanų" ir aptarnavimas toks malonus, tai visada galvoji "ar ne per mažai". Gerai, kad vakar buvome "Sedef", kur arbatpinigiai jau buvo įskaičiuoti, tai leido susidaryti nuomonę, kad 10 proc. čia normali praktika 😊
Jei reikėtų palyginti šiuos restoranus, tai nebūtų lengva. "Sedef" aplinka prabangesnė, avienos sriuba nuostabi, vietoje keptos bandelės-duonelė nepakartojama. "Can Can" priedų gausybė, nemokama sriuba, nuostabi arbata. Turbūt, dėčiau lygybės ženklą.
4 diena, 2023-03-27
Naktį kilo išganinga mintis, kuri neleido man gerai išsimiegoti, tačiau kuri, kaip pasirodė vėliau, buvo labai vykusi 👍
Esmė tokia, kad prognozės rodė, jog orai Goremėje turėjo prastėti. Už suteiktą "Booking" kuponą buvau numatęs užsakyti pasivažinėjimą keturračiais. Jais važinėti prastu oru nebūtų smagu, todėl atsibudęs viduryje nakties nedelsdamas atlikau užsakymą, tikėdamasis, kad nebus per vėlu pramoga pasinaudoti dar šiandien. Užsakyti pavyko, žiūrėsime kaip bus 😊
Kadangi vakarop numatytas pasivažinėjimas keturračiais, tai bandom dieną išnaudoti objektams esantiems netolimais atstumais.
Pirmiausia norim nusigauti iki "Pasabag Valley" (arba "Monks Valley"), 38.677272, 34.855690.
Pamenat, atvažiuojant į Goreme, Kayseri autobusų stotyje mums sakė, kad autobusai tarp Goreme ir Avanos važinėja kas 15 min.? Taigi, laukiam. Pralaukus apie pusvalandį suprantam, kad kažkas čia ne taip. Arba buvom apgauti, arba šiandien dėl kažkokių priežasčių nevažiuoja autobusai. O laiko labai gaila. Į stotelę ateina dar vienas toks pat "laukinis turistas" kaip ir mes. Tariamės ką daryti. Tariamės susimesti ir važiuoti taksi. Bandom kalbinti taksistą, bet šis, kaip bebūtų keista, net ranka pabarškinus į keleivio pusės langą, nekreipia dėmesio ir kažkur nuvažiuoja 😧
Bandom tranzuoti. Sekėsi sunkokai. Galiausiai, praradus apie 40 min., vienas diedukas sustoja. Bet turi tik 2 vietas. Mūsų naujasis pažįstamas bando prašytis į priekabą, bet diedukas nemoka nei žodžio angliškai, todėl nesusikalba. Vėliau šį savo naująjį pažįstamą sutikome "Zelve Open Air Museum", tai jis papasakojo, kad neužilgo po to, jam sustojo ir jį pavežė... mergina su motoroleriu !!! 😲
Diedukas mus išleidžia kelyje link Avanos, ties nusukimu į slėnį. Iki jo eiti dar apie 1 km.
„Vienuolių slėnio“ pavadinimas prigijo nuo to, kad vienuolis Simeonas uoloje čia gyveno 15 metų. Vėliau atsirado ir jo sekėjų. Dabar ši vietovė gausiai lankoma turistų. Tai vienintelis slėnis, kuris yra apmokestintas. Tiesa, bilieto kaina apima ir įėjimą į netoliese esantį "Zelve Open Air Museum". Aplankyti slėnį galima nuo 08 iki 17 val. Įėjimas kainuoja 65 TL.
Jame yra ir žinomas gamtos monumentas - "Fairy Chimneys" („Pasakų kaminai“). Pastarosios uolos man nepasirodė kažkuo labai išskirtinės.
"Vienuolių slėnis" nedidelis, daug laiko čia nereikia. Galit vadinti mus priekabiais dėl pavadinimų, bet mes būtume linkę jį pervadinti į "Grybų", dėl uolų formų šiame slėnyje 😉
Nuo slėnio pėsčiomis patraukiame link "Zelve Open-Air Museum", 38.669319, 34.863393. Įėjimo bilietą juk turime, nes jis kombinuotas su "Vienuolių slėniu", o pats muziejus yra vos 1,5 km. nuo slėnio.
Ši vietovė visiškai kitokia. Tai jau ne slėnis, o uolos. Jei dar tiksliau - urvai, buvusi gyvenvietė. Įdomu palandžioti į vidų.
Dabar mums reikia pasiekti sekantį tikslą. Iki jo vos keli kilometrai, bet šiandien vėl labai karšta, todėl eiti būtų sunku. Bandom tranzuoti.
Vieta atoki, bet gana greit sutranzuojam vietinį gidą, kuris važiuoja darbo reikalais, iškart sako: "viską žinau, kur jums reikia, sėskit" 😊
"Devrent slėnis" (arba "Imaginary Valley" – „Įsivaizdavimo“ slėnis), 38.672628, 34.885815.
Tai vietovė šalia kelio su uolų dariniais primenančiais gyvūnus, kitokias formas. Visi atpažįsta "kupranugarį". O štai kitus objektus įžvelgti sunkiau. Juokaujame, kad tai dėl to, kad mes neturim fantazijos 😊
Judam toliau. Pasirinkimų šioje vietoje nedaug. Eini pėsčiomis arba tranzuoji, nes jokio kito tansporto nėra. Laimei, beveik iškart mums sustoja verslininkas su prabangiu automobiliu. Jis pavežė iki Urgup miestelio. Išleidžia autobusų stotelėje.
Čia vėl įstringam, nes autobuso nesulaukiam. Kai nusibosta laukti pabandom vėl tranzuoti, bet niekas nestoja. Susidarė įspūdis, kad Kapadokijoje sunkiausia būtent prie miestelių. Autobusai važiuoja labai retai, jų tvarkaraščiai neaiškūs, o automobiliai prie miestelių nėra linkę stoti, nes galvoja, kad tuoj atvažiuos autobusas. Tuo tarpu atokesnėse vietovėse paima labai greitai.
Po daugiau nei pusvalandžio laukimo mus paima vyriškis. Kalbos, kaip ir kiti, jis nemoka. Supratome, kad jis važiavo tik iki Ortachisaro, bet specialiai dėl mūsų atvežė mus iki Goremės (papildomai apie 3,5 km) 💖
Grįžome anksti, todėl einam į parduotuvę. Nustebina kainos, jos nėra aukštos, kaip tokiai atokiai kaimo parduotuvei ir dar turistinėje vietovėje: mandarinai, kiviai, po 20 TL ir pan. 👍
Sulaukiame paskutinės šios dienos atrakcijos - pasivažinėjimo keturračiais.
Iš viešbučio paima punktualiai. Nuveža į "bazę". Važiuosime 7 keturračių grupėje.
Važiuojame labai lėtai, nes vienas kiniečių merginų ekipažas visiškai nemoka važiuoti.
Pats pasivažinėjimas apskritai labiau skirtas pasimaivymui, pasifotografavimui 🙆, o ne ko nors pamatymui. Labai daug dulkių, ypač prasilenkiant su kitomis grupėmis.
Pramoga turėjo trukti 2 val., tačiau dėl lėto tempo, mes užtrukome apie 3 val. Pagarba, kad dėl lėtai važiuojančių kiniečių merginų (kurios po truputi pramoko vairuoti) organizatoriai netrumpino programos.
Užtat pozuoja ir fotografuoja kinietės labai daug 😊 Kiekviename žingsnyje. Jos jaunos, gražios. Mus lydintis vietinis akivaizdžiai joms rodo dėmesį 💏 Į kitus net nebekreipia dėmesio. Vežioja jas savo keturračiu į sunkiau pasiekiamas vietas 😎
Išvykos metu aplankėme gana įdomią apžvalgos aikštelę į "Meilės slėnį".
Saulėlydį pasitikome "Raudonąjame slėnyje".
Vakarieniauti einam vėl į "Sedef". Viskas žinoma, viskas ten tenkina 😊
Beje, šį kartą ėmiau jau jautienos "Testi kebabą", tai galiu palyginęs pasakyti, kad nors jis ir geras, bet avienos buvo šiek tiek geresnis. O jei lyginti vien jautienos "Testi kebabą" ruošiamą "Sedef" ir "Can Can", tai visgi "Can Can" jis geresnis. Tiesa, "Can Can" net negamina avienos varianto, kuris "Sedef" geresnis už jautienos. Tikiuosi ką nors supratot, iš to ką norėjau pasakyti 😎
5 diena, 2023-03-28
Žmona šiandien nori pailsėti, todėl mane išsiunčia "pramogauti" vieną. Taip, šiandien suplanuota "avantiūros diena" 😎
Laikas šiandien labai brangus, todėl net nevalgau pusryčių (jie pateikiami 8.30 val.) ir 9 val. jau sėdžiu autobuse į Nevsehir. Tai arčiausiai nuo Goreme esantis didesnis miestas. Bilietas iki jo kainuoja vos 15 TL.
Pagal internete rastą informaciją, tuo pačiu metu iš Goreme turėjo važiuoti ir autobusas į Aksaray. Bet kadangi jis vėlavo, tai bijodamas, kad jis gali visai neatvažiuoti ar manęs nepriimti, nusprendžiau nerizikuoti ir važiuoti su persėdimu.
Nevsehir visi lipa lauk. Bet aš matau, kad tai dar ne stotis. Šalia sėdėjusios merginos klausiu ar autobusas važiuoja į stotį. Ji sako, kad ne ir liepia lipti lauk kartu su ja, paaiškins. Stotelėje ji laukia kartu su manimi, sako, parodys kuris autobusas važiuoja į stotį - Terminalą. Laukiam gana ilgai. Ji komunikabili, puikiai kalba angliškai, 2 metus Kauno VDU studijavo pagal mainų programą. Daug žino apie Lietuvą. Daugiausia apie blogus orus ir krepšinį 😊 Dar istoriją, nes tai jos specialybė.
Aš jos klausiu, ar galėsiu autobuse atsiskaityti kreditine kortele arba grynais, nes jau iš ankstesnių patirčių žinau, kad tai galima ne visuomet, ypač miestų autobusuose. Ji užtikrina, kad be problemų.
Atvažiavus autobusui, ji lipa į jį pirma. Suprantu, kad vairuotojas ir čia reikalauja atsiskaityti tik specialia kortele, kurios nei aš, nei ji neturim. Mergina, turbūt, jausdamasi kalta, kad mane suklaidino, įsitempia mane į vidų ir vietinių paprašo kortelės. Ja sumoka už mūsų kelionę. Iš manęs pinigus imti atsisako.
Atvažiuojam į autobusų stotį - Terminalą. Jis ir čia toli nuo miesto centro - pakraštyje.
Stotis tokia pat, kaip ir Kayseri, su langeliais ir keliomis kompanijomis. Turi žinoti kur ir su kuo nori važiuoti.
Mergina mane palydi iki vieno iš langelių, pasikalba su darbuotojais ir pasako, kad autobusas į Aksaray bus už 20 min.
Klausia, ar noriu, kad važiuotų kartu su manimi ir toliau? Sutrinku nuo tokio pasiūlymo ir sakau, kad to tikrai nereikia. Tuomet ji paaiškina, kad ji yra ir gidė, nors pinigų manęs ne tik neprašo, bet net ir neima, man pakartotinai pasiūlius sumokėti už atvažiavimą iki stoties. Atsisveikinam.
Sumoku 60 TL už kelionę ir laukiu.
Po 20 min. autobuso nėra. Šiandien laikas man brangus. Klausiu. Sako, maximum dar už 5 min. atvažiuos. Už 40 min. autobuso vis dar nėra. Per tą laiką nuvažiuoja kitų kompanijų 3 autobusai man reikiama kryptimi. Imu pykti. Juolab, kad man nedavė net jokio bilieto ar kvito, kad sumokėjau pinigus. Darbuotojas jaučiasi kaltas, kažkam skambina. Išeina kartu su manimi į peroną laukti autobuso.
Galiausiai autobusas atvažiuoja. Labai komfortiškas, kad būtų daugiau vietos, autobuse tik 3 eilės sėdynių.
Važiuodamas studijuoju žemėlapį. Nusprendžiu, kad į patį Aksaray man važiuoti neverta, nes tai didelis miestas. Iš jo išvažiuoti vėl bus problema. Man reikiama kryptimi, kiek man žinoma, nėra autobuso ne tik iš autobusų stoties - Terminalo, bet ir iš miesto centro. Be to, jei ir būtų, su miesto autobusais problema, kiekviename mieste juk reikia vis kitokios transporto kortelės.
Prašau vairuotojo, kad išleistų mane likus iki Aksaray maždaug 15 km. Pagal žemėlapį iš čia yra kelias, kuriuo galiu pasiekti kitą kelią, vedantį nuo Aksaray jau man reikiama kryptimi. Tai tarsi, toks savotiškas trikampis. Jei žiūrėti žemėlapį, nukirsiu vieną kampą.
Bandau tranzuoti. Iki tikslo 30 km. Šiandien labai didelis vėjas. Tampa aišku, kodėl šiandien ryte nemačiau oro balionų.
Automobilių beveik nėra. Bet kaip tokiais atvejais dažniausia ir būna, sustojo pats pirmasis važiavęs pro šalį. Jis pavežė apie 5 km. Vis arčiau tikslo. Be to, čia jau pasiektas ir tas kitas kelias vedantis iš Aksaray, todėl čia eismas jau gerokai intensyvesnis 👍
Netrukus sustoja mikroautobusas pilnas vietinių, greičiausiai, darbininkų, važiuojančių į darbą. Aš jiems tikra egzotika, jų akys žiba. Nei vienas nemoka kalbos, bet bando kalbinti 😊 Akivaizdu, kad tokių atsitiktinių keliautojų čia lankosi nedaug. Jie išsirenka vieną, kuris moka prancūzų kalbą ir liepia jam su manimi kalbėti. Aš prancūzų nemoku, bet dukros, besimokančios prancūzų kalbos, sako, kad tarp anglų ir prancūzų kalbų yra šiek tiek panašumų. To užtenka, kad suprasčiau, jog ir tas turkas prancūzų kalbą moka labai ribotai 😊
Išleido mane likus iki kelionės tikslo vos 10 km.
Beveik iškart sustojo dar vienas vietinis. Jis nuvežė jau iki pat Selime katedros, 38.301211, 34.259430. Džiaugiuosi, kad kelionės tikslą pasiekiau labai sėkmingai vertinant laiko atžvilgiu. Reikia neužmiršti, kad popiet žada ir lietų.
Katedra didelio įspūdžio nepalieka - dar viena uolose iškalta šventykla ir tiek. Tokių šiame regione apstu. Vaizdas nuo jos.
Katedros lankymas kainuoja 90 TL. Bet tas pats bilietas tinka ir Ihlara Valley - pagrindiniam mano dienos tikslui. Takas į slėnį prasideda netoli katedros, 38.29873, 34.26313.
Įeinant į slėnį nebuvo jokios patikros. Matyti, kad įrengti kioskai, bet darbuotojų nebuvo. Dar pagalvojau, kad bilietą pirkau be reikalo 😊
Tačiau vėliau bilieto prireikė, jį patikrino maždaug pusiaukelėje, ties Belisirma. Čia yra kitas įėjimas į slėnį. Nuo čia ir žmonių daugiau. Yra kavinės. Takas labiau sutvarkytas ir geriau prižiūrimas, daug suoliukų.
Ėjimas slėniu lengvas ir pakankamai vaizdingas. Pasiklysti neįmanoma. Labai daug nuorodų į šlaituose esančias uolose iškaltas bažnyčias. Jei jas visas lankyti, reikėtų visos dienos vien žygiui. Kita vertus, jos visos daugiau mažiau vienodos, aplankus vieną kitą, interesas po jas laipioti dingsta, eiti taku smagiau.
Nuo Selime iki Ihlaros miestelio užtrukau apie 2,5 val., bet turint laiko ir nebijant, kad gali prasidėti lietus, reikėtų skirti šiek tiek daugiau laiko.
Pradeda šiek tiek krapnoti lietutis, tarsi, priminimas, kad man jau laikas leistis atgalios.
Tranzuoju. Sustoja pats pirmas automobilis. 50 metų senumo į kalną vos judantis sunkvežimis 😊 Nieko, juk bus ir pakalnių 😊
Jis paveža gana nemažai, iki sankryžos su keliu vedančiu link Aksaray. Kalba tik turkiškai, bet suprantu, kad rodo, jog man reikia į šį miestą.
Ne. Didelio miesto bijau dėl tų miesto autobusų kortelių ir autobusų stočių už miesto.
Pasirenku kitą sankryžos pusę, kur veda kelias tiesiogiai link Nevsehir. Šis kelias ir trumpesnis. Be to, panašu, kad ir transporto čia daugiau.
Pataikau. Beveik iškart sustojo nutrūktgalvis su mikriuku. Telefonas rankoje, nepaisydamas greičio ribojimų, kirsdamas dvigubas ištisines linijas, labai greitai mane nuveža iki Derinkuyu požeminio miesto.
Važiavimo metu kelis kartus gana stipriai palijo. Sėkmė mane lydi, būtų vargas tiek stabdyti, tiek eiti per lietų. Tiesą sakant, šio požeminio miesto lankyti šiandien net neplanavau, bet kadangi važiavom pro šalį ir dar taip greitai, tai paskaičiavau, kad turiu dar pakankamai laiko ir šiai vietai 😉
Kapadokijoje yra apie 200 požeminių miestų, bet tik 2 yra atviri visuomenei. Juose gyvendavo ne tik žmonės, bet ir gyvuliai. Kuo žmonės buvo turtingesni, tuo arčiau paviršiaus jie galėjo gyventi. Vargšai gyveno pačioje apačioje.
Labiausiai žinomi ir lankomi yra du:
Kaymakli požeminis miestas (Underground City), 38.459918, 34.752339.
Jis atviras nuo 08 iki 17 val. Jis yra apie 60 m gylio, bet lankytojams prieinamas tik apie 20 m nusileidimo gylis. Jame yra apie 100 tunelių išdėstytų 8 aukštais, bet prieinami tik 4 aukštai. Eismas vienpusis, todėl nėra sudėtinga prasilenkti. Takai čia statesni, siauresni. Jame gyveno apie 3500 žmonių. Jis pastatytas 7-8 a. prieš Kristų.
Derinkuyu požeminis miestas (Underground City), 38.373417, 34.735102.
Jo darbo laikas nuo 08 iki 17 val. Čia gyveno apie 20 000 žmonių. Jis apie 60 gylio ir driekiasi kilometrus. Eismas čia dvipusis, todėl kartais sunku prasilenkti. Buvo 18 aukštų. Dabar prieinami 8 aukštai. Sakoma, kad šis naujesnis, bet nurodomas 8-12 a. pr. Kristų.
Abu miestai netoli vienas nuo kito. Sakoma, kad miestai yra netgi susijungę tuneliu, tačiau jis neprieinamas visuomenei.
Planuodamas kelionę, nežinojau kurį pasirinkti, nes abiejų lankyti neplanavau. Viskas išsisprendė savaime, kadangi nutrūktgalvis važiavo pro Derinkuyu, tai jį ir lankysiu 👍
Beje, internete, net oficialiame tinklalapyje rašo, kad tiek vieno, tiek kito lankymo bilietas kainuoja po 65 TL. Realiai jie jau pabrangę iki 100 TL. Turkai nesivargina, turistams kelia kainas ne dienomis, o valandomis ir ne procentais, o kartais 👎
Palandžioti po miestą įdomu, bet aš aukštas, patalpos, koridoriai, urvai monotoniški, koridoriai žemi ir siauri, daug kur reikia eiti susilenkus, dažnai aukštyn arba žemyn, greit pavargsti 👴
Išeidamas darbuotojų klausiu, kaip nuvažiuoti iki Nevsehiro. Sako, autobusas bus 17 val. Buvo likę dar nemažai laiko. Gerai, kad nepraleidau šio autobuso, nes jis atvažiavo 16.30 val. Žavinga transporto sistema 😀 Gal dėl to, aš buvau ir vienintelis keleivis autobuse.
Taigi, 30 TL ir aš jau Nevsehiro autobusų stotyje - Terminale.
Toliau "žaviuosi" transporto sistema. Iš autobusų stoties - Terminalo galima nuvažiuoti tik į kitus didelius miestus. Norint važiuoti į mažesnius, tokius kaip Goreme, kurio reikia man, reikia žinoti, kur sustoja ir kada važiuoja vadinami "mikriukai". Į kiekvieną miestelį važiuoja vis kitas "mikriukas" ir vis iš kitos vietos. Taigi, iš stoties turiu važiuoti į miesto centrą ir susirasti reikiamą "mikriuką", bei jo sustojimo vietą. Be to, dar reikia žinoti ir jo važiavimo laikus. Bet net ir visą tai žinant, tai padaryti nėra paprasta. Miesto autobuse, kaip jau rašiau, atsiskaityti galima tik specialia miesto transporto kortele. Autobusų stotyje ji net neparduodama. Sako, kad autobuse galima atsiskaityti ir kreditine kortele, bet kaip patvirtino ir mano ankstesnė praktika, tarptautinių kredito kortelių nepriima. Žodžiu, kosmosas kažkoks 😓
Visa tai aiškinantis, vienas iš vairuotojų paprašo manęs 11 TL, nuveda, įsodina į kitą autobusą ir už mane sumoka savo kortele. Vėliau mačiau, kad įprastai pravažiavimas kainuoja 7,5 TL, jei moki specialia kortele ir 8 TL, jei moki kredito kortele. Būtų pigu bet kuriuo atveju, jei tik būtų įmanoma 😊 Kodėl jis iš manęs paėmė 11 TL, lieka neaišku, negi stengėsi tik dėl tokio uždarbio? Juk būčiau davęs ir daugiau.
Vežamas aš vis klausinėju vairuotojo, kada man išlipti, nes paskutinis autobusiukas į Goreme 19 val. Laiko turiu, bet autobusas važiuoja tik kartą į valandą, nesinori likti laukti paskutinio. Net imu nerimauti, kad neapsikentęs mano klausinėjimo, vairuotojas parodys bet kurią stotelę, kad tik greičiau išlipčiau ir atstočiau nuo jo 😊
Galiausiai liepia išlipti net ne centre, o kitame miesto pakraštyje. Stotelėje žmonės patvirtina, kad už 10 min. bus reikiamas autobusiukas 👍
Dar 15 TL ir aš jau Goremėje.
Labai džiaugiuosi šia pavykusia avantiūra, nes atstumai buvo nemaži, susisiekimas sudėtingas, dalį dienos pranašavo lietingą, o man pavyko pamatyti visko netgi daugiau nei norėjau 😎
Nusprendžiam ir šiandien "neišradinėti dviračio", todėl valgyti einam į jau žinomą "Can Can". Man taip patiko tie "Testi kebabai", kad aš nieko geresnio nesugalvoju. Žmona išbandė avienos šašlyką. Jis taip pat geras 👍
Prieš atvykdami kiek baiminomės, bet maistas Kapadokijoje nėra aštrus. Net ir nebūtina prašyti nedėti aštrių prieskonių. Nors dėl viso pikto geriau atsiklausti 😊
6 diena, 2023-03-29
Orų prognozės šiai dienai niūrios: lietus, vėjas, šaltis ir net sniegas. Tenka rinktis lankytinas vietas, kurioms šios orų sąlygos galėtų daryti minimalų poveikį. Bet Kapadokijoje tokių labai nedaug.
Ryte oras dar visai neblogas, todėl naudodamasis proga, kas valandą kursuojančiu autobusu už 17 TL vykstu link Urgupo. Žmona bijo laukiančių orų permainų, todėl vykti nenori.
Vairuotojo prašau išleisti mane neprivažiavus Urgupo, nes ten yra numatyta aplankyti vieta.
"Three Beauties" ("Trys gražuolės"), 38.635344, 34.890777. Tai gamtos monumentas, kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, trys uolos šalia viena kitos su vaizdingu kraštovaizdžiu fone.
Gražu. Tik labai šaltas vėjas. Gerai, kad dar bent jau nelyja.
Apžiūrėjęs šią vietovę pėsčiomis patraukiu link Ortahisar. Atstumas nėra didelis, bet reikia išnaudoti laiką kol nelyja, todėl tranzuoju, kad būtų greičiau. Sustoja greitai ir paveža iki miesto. Super 👍
Taip, gana anksti, atsiduriu prie kito lankytino objekto - Ortahisar pilies, 38.620306, 34.864634.
Tai pilis ant 110 m aukščio uolos. Ji pačiame miestelio centre. Dirba 10-18 val. Įėjimo kaina vos 20 TL.
Nors internete rašoma, kad pakilti dėl saugumo galima tik iki pusės, tačiau vartai buvo atrakinti iki pat viršaus, nors užrašai, kad pavojinga, palikti. Gali būti, kad užrašai dar nenuimti po įvykdytų kokių nors papildomų saugumo priemonių. O gali būti, kad vartai palikti atrakinti per klaidą. Man patogiau galvoti, kad lipti galima, todėl lipau iki pat viršaus 😊 Ir tikrai, žiūrint iš saugumo pusės, viršutinėje dalyje saugumas lygiai toks pat kaip ir žemesnėje dalyje: tvorelės, atramos, takai. Nėra nieko, kas keltų bent kokią abejonę, kad gali būti nesaugu.
Kita vertus, vaizdas ir nuo pusės pilies aukščio ne mažiau įspūdingas 😍 O įspūdingas jis labai 😎
Į visas puses gražu, bet labiausiai, maždaug 180 laipsnių į miestelio pusę.
Man čia patiko daug labiau, nei ankščiau lankytoje, daug populiaresnėje ir net 5 kartus brangesnėje Uchisar pilyje. Tai viena labiausiai nustebinusių vietų šioje kelionėje. Kiekvienoje kelionėje būna tokia, kai tikiesi daug mažiau, nei gauni 😉
Vis dar nelyja, nors ir apsiniaukę. "Senuoju" keliu pėsčiomis patraukiu link Goreme. "Senuoju", nes ankščiau tai buvo pagrindinis kelias jungiantis Ortahisar ir Goreme. Kelias geros kokybės, asfaltuotas. Tačiau jis gana stačiai nusileidžia prie pat "Goreme Open-Air Museum", ten visada daug žmonių, todėl dabar čia automobilių eismas uždraustas. Vietoje jo yra nutiestas kitas kelias į Goreme, kuriuo ir važinėja automobiliai. O man, eiti tokiu keliu, yra labai lengva.
Eiti reikia visą laiką žemyn, grožintis Goremės apylinkių panorama. Tik grįžęs supratau, kad šis kelias veda tarp dviejų lankytinų vietų. Vienoje pusėje slėnis, kuriame įsikūręs "Goreme Open-Air Museum",
kitoje pusėje "Kiliclar vadisi" ("Kardų slėnis").
Taip, visai neplanuotai, nors eidamas ir ne pačiu slėniu, bet jo viršutine dalimi, pamatau ir "Kardų slėnį" (paskutinėje nuotraukoje dešinėje). Aš jį pavadinčiau "Geltonuoju", nes labai ryškiai dominuoja šio atspalvio uolienos.
Kaip ir minėjau, kelias baigiasi staigiu nusileidimu prie "Goreme Open-Air Museum".
Vis dar nelyja, todėl į muziejų neeinu. Mes gyvename vos 500 metrai nuo jo, todėl einu prieš tai pasiimti žmonos, juk vis dar nelyja, gal ir visai nelis 😊
Užsuku tik į šalia esančią "Hidden Church" ("Paslėpta bažnyčia"), 38.639930, 34.840299.
Gal kažkada ji ir buvo "paslėpta", tačiau dabar, nutiesus naująjį kelią jungiantį Goreme ir Ortahisar, ši bažnyčia atsidūrė beveik ant kelio. Ir ji pati nėra kažkuo unikali, tai tik dar viena uoloje iškalta bažnyčia. Tokių Kapadokijoje šimtai, jei ne tūkstančiai. Turbūt dėl to, net ir nepanašu, kad ji būtų lankoma masiškai.
Papietaujam ir "kol vis dar nelyja" išsitempiu žmoną į muziejų 😊
Nelyja. Bet..., pradeda snigti !!! 😲
Na, sniegas, visgi, geriau nei lietus. Ne taip drėkina, o ir kraštovaizdžiui suteikia kitokio atspalvio. Jau nekalbant apie netikėtumo faktorių. Juk vos prieš 2 dienas buvo taip šilta, kad vaikščiojome trumpomis rankovėmis, bei nuo saulės nudegėme taip, kad dabar lupasi oda !!! 😎
"Goreme Open-Air Museum", 38.640057, 34.845355.
Dirba kasdien 08-17 val. Bilietas 150 TL. Kapadokijos standartais tai nėra pigu. Jame esanti "Dark Church" ("Juodoji bažnyčia"), papildomai apmokestinama dar 50 TL.
Įdomu palandžioti po patalpas, urvus, bet akivaizdžiai, daugiausia lankytojų dėmesio sulaukia krentantis sniegas 😊
Pareinant vienas gatvės prekeivis pasiūlo pirkti ledų. Pradedam juoktis 😀 Šiandien taip šalta, kad net ir už dyką jų nesinorėtų. Jis apie tai net nepagalvojo, juk jam tai įprotis - "eilinė diena ofise" ir nelabai sėkminga, nes ledų šiandien niekas neperka 😊
Grįžtam į viešbutį. Labai greitai, nors vis dar sninga, bet man ima atrodyti, kad poilsio man jau per daug 😀 Išeinu, praeisiu dar kokią trasą 😊
Buvau pasižymėjęs kaip "Zemi slėnio" žygį, tačiau vos pradėjus eiti kyla įtarimas, kad čia kažkas ne taip. Žymėjimas rodo, kad tai "Gorkundere slėnis". Mano pasiruošimas grįstas "AllTrails" informacija. Nesinori tikėti, kad tokio lygio tinklalapyje informacija netiksli. Deja taip, vėliau, grįžęs, paieškojau atsiliepimų, labai daug būtent tokių ir yra, kad trasos pavadinimas klaidingas. Maža to, net ir "maps.me" įsivėlusi ta pati klaida - "Zemi slėnio" vieta nurodoma "Gorkundere slėnyje" 😓
Taigi, einu "Gorkundere slėniu", nors ruošiausi eiti "Zemi slėniu" 😊 Beje, jie visiškai šalia vienas kito, pradėjus eiti netgi yra rodyklės: į dešinę - "Gorkundere slėnis", į kairę - "Zemi slėnis". Abu slėniai visiškai šalia Goreme miestelio.
Slėnis tikrai geras, trasa įdomi. Tačiau eiti sunku, nes dėl sniego jau nebesimato takų, be GPS niekaip. Fotografuoti dar sunkiau, nes vėjas sniegą drebia tiesiai į objektyvą.
Jau beveik apėjus visą ratą ir likus vos keliems šimtams metrų iki Goremės, tenka apsisukti ir eiti atgal. Pradeda pulti agresyvūs ir dideli šunys 😲 Jie už tvoros, bet matau, kad vos už kelių dešimčių metrų, tvora išlūžusi. Rizikuoti nesinori. Suku atgal. Taip gavosi, kad trasą praėjau beveik 2 kartus. Vėliau, skaitydamas atsiliepimus dėl trasų pavadinimų, radau ir šiuos, kad yra pikti ir pavojingi šunys. Vadinasi, tai pasikartojanti problema. Tai didelis minusas tiek trasų rengėjams, tiek Goremės turizmu besirūpinantiems asmenims 👎
Vakarienei bandome pasirinkti improvizuotą restoraną. Neskaitome jokių atsiliepimų, reitingų, einame į atsitiktinį. Ir pasigailime 😓 Maistas ne toks geras, jo mažiau, šaltoka patalpa, o kainos tokios pačios. Daugiau taip nedarysim 😊
7 diena, 2023-03-30
Išėjus į lauką ištinka lengvas šokas 😲 Sniego tiek, kad kraštovaizdis primena gilią žiemą. Net nesitiki, kad vos prieš 3 dienas čia buvo šilta kaip vasarą. Galima buvo ne tik degintis, bet ir nesideginant nudegti iki odos lupimosi. Jei kas būtų tuomet pasakęs, nebūčiau patikėjęs, kad oras per tokį trumpą laiką gali pasikeisti taip kardinaliai. Paskaičiavome, kad prieš 3 dienas čia buvo +18 (tai tik oficialūs duomenys, bet kai šviečia saulė ir nėra vėjo, ypač slėniuose, tarp uolų, jutiminė temperatūra gerokai aukštesnė), o dabar, naktį, buvo atšalę net iki -7 !!!
Mūsų laikas Kapadokijoje eina į pabaigą. Šiandien paskutinė galimybė pamatyti tai, ko dar nespėjome pamatyti.
Žmonai eiti į trasas tokiomis oro sąlygomis net nesiūlau - gali būti pavojinga sveikatai. Pavojų keltų ne ėjimas, o pats siūlymas ir suprantama, tas pavojus būtų mano sveikatai 😀
Tuo tarpu žmona net nebando manęs atkalbėti, žino, kad tai būtų tik burnos aušinimas 😊 Bepročiai. Abu 😀
Išeinu. Šalta. Bet snigti nustojo. Gražus ir neįprastas kraštovaizdis, tačiau tenka bristi per pusnis ir pasikliauti vien tik GPS, bei nuojauta, nes sniego tiek, kad takų matyti neįmanoma. Žmonių dar taip pat čia nebuvo, todėl kažkokius trasos pėdsakus kitiems tenka palikti man 😊
Iš pradžių einu per "Raudonąjį slėnį" ("Red Valley").
Priėjus atsišakojimą, suku į "Meskendir slėnį" ("Meskendir Valley") ir jį praeinu 2 kartus, pirmyn ir atgal, nes tai linijinė trasa. Objektyviai vertinant, šis slėnis vienas prastesnių iš visų mano eitų Kapadokijoje. Labiausiai jis išsiskiria praėjimais tarp uolų. O mano atveju, "vau" faktorių suteikė sniegas ir pusnys 😀
Slėnio pabaiga (arba pradžia, nes trasa linijinė) nustebino atsiveriančiu vaizdu į slėnį. Pasiekti šį tašką prireikė šiek tiek pastangų, nes reikėjo per slidų sniegą kopti į viršų.
Nuo šio taško suku atgal tuo pačiu taku.
Vienu metu nusuku truputį ne ten, tolumoje 3 dideli šunys ima loti ir bėgti link manęs. Išsigąstu ne juokais. Žmonių čia nėra ir tokiu oru gali greitai niekas neateiti. Aš vienas pats ir net jokios padorios lazdos nematyti. Nors ir ji vargiai padėtų, jei 3 dideli šunys pultų vienu metu. Prie tokios savijautos prisideda ir vakarykštė patirtis, kai teko apsisukti ir trasa eiti atgal.
Laimei, man apsisukus (tas nuklydimas netgi buvo mano klaida, man ten net nereikėjo eiti), šunys link manęs nustojo bėgti.
Dėl viso pikto, pirmai progai pasitaikius, radus padorią lazdą, po to visą dieną ją nešiojausi su savimi, nors jos niekur ir nebeprireikė.
Taigi, grįžęs į "Raudonąjį slėnį", einu juo toliau.
Vietomis jau matau kitų žygeivių pėdsakus, bet susidarė įspūdis, kad eita net su "katėmis" (sniegynams ir alpinizmui skirti, ant avalynės tvirtinami batų apkaustai). Jų pėdsakai ir vedė kiek kitokiu maršrutu, su mano maršrutu susikirto tik porą kartų.
"Raudonasis slėnis" išsiskiria tuo, kad ėjimas čia didele dalimi į kalną. Slėnis baigiasi ties populiariu saulėlydžio/saulėtekio stebėjimo tašku "Sunset Point", 38.651549, 34.861863 (nemaišyti su tokio paties pavadinimo tašku, esančiu Goremė miestelyje). Jį galima pasiekti ir automobiliu, tačiau važiuoti reikėtų nuo kitos pusės - Ortahisar miestelio. Čia yra net ir kavinių.
Vaizdas iš viršaus gražus. Pasiekti šią aikštelę nebuvo lengva. Tai, turbūt, sunkiausia trasa iš mano eitų. Ypač per sniegą ir dar į kalną. Labai slidu.
Buvau skaitęs, kad dar geresnis vaizdas atsiveria nuo dar aukščiau esančios „Vėliavos aikštelės“, 38.655718, 34.865024.
Iš pradžių navigacija pasiūlo taką, kurio dalį įveikęs apsisuku ir susirandu kitą. Pernelyg slidu, o skardis pernelyg status. Paslydus, kai tiek sniego, tai galėtų būti paskutinė klaida. Gal, kai nėra sniego, ėjimas šiuo taku ir būtu paprastas, bet ne šiandien.
Alternatyvus takas jau lengvas. Jis veda aplink kalną. Jis ilgesnis, bet tokiomis oro sąlygomis nepalyginamai saugesnis ir lengvesnis. Viršūnę pasiekiau gana greitai.
Nežinau, ar vaizdas daug gražesnis, bet jausmas kad viršūnę visgi pasiekei, tikrai geras 😎
Toliau mano trasa - tai nusileidimas to paties "Raudonojo slėnio" kita puse į "Rožių slėnį".
"Rožių slėnis" ("Roses Valley") jau kiek kitoks. Jame labai daug "atrakcijų": urvų, bažnyčia, apžvalgos vietų ir pan. Sakyčiau, toks dinamiškas ir nenuobodus slėnis. Yra ir pakilimų, ir nusileidimų, ir savotiškų tunelių tarp uolų. Vienu metu net tenka leistis virve, kuri buvo užsnigusi sniegu. Kol jos neradau, maniau, kad tokiomis oro sąlygomis čia nusileisti išvis neįmanoma ir man teks ieškoti kito kelio, galbūt net einant atgal. O net ir su virve nusileidimas taip pat buvo sudėtingas, visos viltys tik į tai, kad virvė atlaikys, nes esant tiek sniego, nebuvo jokių kitų galimybių už ko nors užsikabinti.
Visgi, "sveiko kailio" išnešti nepavyksta. Jau trasos pabaigoje, kai jau atrodė, kad pavojaus nebėra, padedu vieną neatsargų žingsnį, slystu ir slysdamas nuo uolos griūvu ant nugaros. Kažkada daug metų lankiau laisvasias imtynes. Ką jau ką, bet saugiai kristi - moku. Tai pirmasis dalykas, kurio išmokstama pradėjus lankyti užsiėmimus. Per daugelį metų tai tampa instinktu. Įtraukti pečiai, palenkta galva, smūgis šiek tiek sušvelninamas ranka, jos neiškišant, kad neįvyktų atviras lūžis. Visgi, to nepakako. Dar niekada taip neskaudėjo šono. Buvau įsitikinęs, kad lūžo šonkaulis. Vėliau, jau Lietuvoje, medikai rentgeno nuotraukoje lūžio neįžvelgė, konstatavo, kad tai tik stiprus sumušimas (dėl to dar galima abejoti, nes išsamesnių tyrimų neatliko, o stiprus skausmas galutinai praėjo tik po 1,5 mėnesio). Bet man nuo to nei kiek ne lengviau. Eiti jokių problemų, bet va sukinėtis, atsigulti, po to atsikelti, keisti padėtį - tikras iššūkis. Bet visa tai dar smulkmenos, nieko nėra skausmingiau už..., paprasčiausią nusičiaudėjimą 😤 Tarsi, kulka įsmigtų į šonkaulius.
Na, bet kaip ir sakiau, eiti tai netrukdo, net atvirkščiai, gulėti negaliu visai. Todėl valandą pailsėjęs viešbutyje, išeinu į paskutinį slėnį, kurį buvau numatęs praeiti, bet kurio dar taip ir nepavyko įveikti. Tai tas pats "Zemi slėnis", nes aš jį pasižymėjęs, įveikiau ne jo, o "Gorkundere slėnio" trasą.
Taigi, dabar gi, išeinu į tikrąjį "Zemi slėnį". Neskubėkit manęs smerkti dėl tokio sprendimo. Gulėti dėl skausmo aš vis tiek negaliu. Ieškoti gydytojų pagalbos nėra kada. Čia juk Turkijos užkampis, o mes rytoj išskrendam. Be to, šonkauliai tokia specifinė vieta, kur nei gipso uždėsi, nei kažkaip kitaip išgydysi. Gydo tik laikas. Gulėti man sunkiausia - labiausiai skauda, o stovėti, eiti - lengviausia, beveik neskauda, tą aš ir darau 😉
Tikrojo "Zemi slenio" tako pradžia yra čia: 38.643224, 34.837930. Jei žiūrėtume kelią nuo Goreme miestelio pusės link "Goreme Open Air Museum", tai prieš tai esantis keliukas į dešinę būtų vedantis į "Gorkundere slėnį", o iškart už jo, sekantis keliukas, taip pat į dešinę, ir yra į "Zemi slėnį". Jei į šiuos keliukus nepasuksite ir praeisite tiesiai, tai priešais pamatysite "Goreme Open Air Museum", o pagrindinis kelias sukasi taip pat į dešinę ir veda į Ortahisar. Tai reikštų, kad reikiamą keliuką jau praėjote ir reikėtų grįžti atgal.
Taigi, "Zemi slėnio" takas. Oficialiai jis yra 5,6 km ilgio. Jį įveikti reikia 2,5 val. Jis yra linijinis ir baigiasi automobilių kelyje vedančiame nuo Ortahisar link Uchisar.
Mano nuomone, jis visiškai nevertas dėmesio. Bet jei jau labai norisi jį praeiti, tai rekomenduočiau eiti atvirkštine tvarka, jį ne pradedant, o užbaigiant prie Goremės, nes tada ėjimas būtų visą laiką į pakalnę. Žinoma, jei turite kaip išspręsti susisiekimo problemą ir nereikia grįžti prie automobilio.
Mano įsitikinimu, šio tako populiarumas ir geri atsiliepimai grindžiami būtent tuo, kad jis dėl sumaišytų pavadinimų "užsigrobė" visus "Gorkundere slėnio" gerus vertinimus. "Gorkundere slėnis" tikrai geras. Todėl, turbūt, daugelis, manydami, kad tai ir yra "Zemi slėnis", jį vertina labai gerai, nors tikrasis "Zemi slėnis" nėra to vertas. Daug pasako faktas, kad šiame slėnyje net nepadariau nei vienos nuotraukos.
Kadangi slėnis man nepatiko, tai grįžti nusprendžiu kitu - improvizuotu maršrutu. Ir kaip bebūtų keista, šis takas gavosi daug įdomesnis. Suku į viršų, kairėn, link "Gorkundere slėnio" ir Goremė miestelio.
Iš pradžių atsiveria "Zemi slenio" panorama iš viršaus. Gražu. Įdomu tai, kad šio vaizdo nepamatysite eidami "Zemi slėniu" ir jo trasa.
Užlipus į viršų, atsiveria Goremė miestelio panorama iš toli.
Einant toliau, dešinėje prisijungia tako atšaka ateinanti iš "Gorkundere slėnio".
Galiausiai takas atveda prie apžvalgos aikštelės, esančios virš Goremė miestelio. Bet prieš ją dar keletas vaizdų į miestelį (šią vietą jau lengva pasiekti ir iš miestelio, neinant trasos).
Įdomu tai, kad gretimais esanti aikštelė - "Goreme Sunset Point" ("Lover’s Hill"), 38.641499, 34.832066, - populiariausia vieta stebėti, kaip kyla oro balionai saulėtekio metu arba saulėlydžius, yra apmokestinta. Bet mokestis renkamas apačioje, prieš kylant į apžvalgos aikštelę iš miestelio. Tad gavosi taip, kad atėjęs iš kitos pusės, aš į šią vietą patekau nemokamai. Nors mokestis nedidelis, tik 10 TL, bet keista ne tik tai, kad turkai apmokestino apžvalgos aikštelę. Bet ir tai, kad jie tingi mokesčio rinkti laipioti į viršų, todėl renka jį apačioje, kur jiems patogiau.
Na o šiaip, apžvalgos taškas tikrai įspūdingas 😍 Vaizdai puikūs. Gal ir padarėm klaidą, kad patingėjom anksti keltis, kad iš čia stebėtume, kaip kyla oro balionai 😳
Iš šios aikštelės matyti ir Gorkundere Valley.
Grįžus žmona guodžiasi, kad daugiau viena į miestelį neis. Kol aš buvau išėjęs, ji ėjo nupirkti autobuso bilietų - ryt juk jau išvykstam. Pasakoja, kad kai eina su manimi, yra visiškai nematoma ir nepastebima, jei vietiniai į mus kreipiasi, tai tik į mane - į vyrą. O va kai išėjo viena, tai negali ramiai nei žingsnio žengti, visi kalbina, šūkauja, sekioja, net iki viešbučio vejasi, prašo telefono, socialinių tinklų kontaktų 😊
Po nepavykusios vakar dienos vakarienės improvizacijos, šiandien dviračio vėl nebeišradinėjam, juk paskutinis vakaras, nesinori jo sugadinti, todėl einam vakarieniauti jau į ne kartą patikrintą "Can Can" restoraną.
8 diena, 2023-03-31
Miegojau siaubingai. Galima sakyti, kad nemiegojau visai. Net ir ramiai gulėti sudėtinga dėl šono skausmų, o jei dar sujudi miegodamas, tai išvis tampa "saldu" 😢
Gerai tai, kad ryte atsikelti lengva, nes stovėti ir vaikščioti daug lengviau, todėl keliesi su džiaugsmu pagaliau sulaukęs ryto 😊
Autobuso bilietas nuo Goremė iki Kayseri 60 TL žmogui. Bilietus reikėtų pirkti iš anksto, nes man susidarė įspūdis, kad ten labiau internetinis prekybos modelis. Atėjus į stotį, ypač, jei tą pačią dieną, gali į autobusą ir nepakliūti, net jei jame ir yra laisvų vietų.
Kelionė trunka apie 1 val.
"Kas yra Kapadokija?" Šį klausimą man uždavė žmona čia atvykstant. Dabar jau aš jos klausiu to paties. Ji sako, kad dabar jau aišku 😊 Pamatėme čia nemažai.
Dar prie pagrindinių Kapadokijos lankytinų vietų priskiriamas ir "Druskos ežeras" ("Lake Tuz"), bet jis toli, be automobilio jo neaplankysi, ir laiko reikėtų daug, o atsiliepimai nėra itin geri, todėl šios lankytinos vietos pasiekti net nebandėm.
Tramvajaus linija visiškai šalia Kayseri stoties terminalo. Einame jau turėdami patirties, prašysime vietinių, kad jie sumokėtų savo transporto kortele, o mes jiems duosime grynųjų. To neprireikia, prižiūrėtojas įleidžia nemokamai.
Iki skrydžio dar turim daug laiko, todėl pasivaikščiojam po Kayseri centrą. Čia yra pilis, turgus.
Paklausinėjam vietinių, kaip nuvažiuoti į oro uostą. Visi pasakoja skirtingai, nurodo skirtingus autobusų numerius, nors vietą, kurioje turi sustoti miesto autobusas, nurodo tą pačią.
Pamatom turizmo informaciją. Joje nurodo dar kitus autobusų numerius, bet taip užtikrintai, kad abejonių nekyla. Be to, ir darbuotojo pareigos įpareigoja žinoti tokią informaciją.
Pralaukus 40 min. abejonės sugrįžta. Autobuso kaip nėra, taip nėra.
Vėl imam klausinėti žmonių. Vienas vaikinukas stebi autobusų maršrutus internete. Jis pasako, kad irgi važiuoja į oro uostą ir kad tuoj bus autobusas dar kitu maršruto numeriu.
Taip ir atsitinka, toks autobusas atvažiuoja. Vaikinukas lipa, lipam ir mes. Jei ką, vysimės jį 😀
Buvome numatę, kad ir šiame miesto autobuse sumokėti už kelionę prašysime to vaikinuko, o jam duosime grynaisiais. To neprireikė ir čia, vairuotojas tik numojo ranka, leisdamas važiuoti nemokamai. Man patinka Kayseri 😀
Keista, bet oro uoste pro patikrą leido prasinešti vandens buteliuką.
Pats oro uostas labai mažas. Jo veikimo principas neįprastas. Neleidžiama eiti net patikrų. Tačiau iki skrydžio likus nedaug laiko, užtvarai nuimami ir visų skrydžių keleiviai gali eiti pro patikras tiesiai prie vartų, nes daugiau vietos nėra.
O ir tų skrydžių tik 2, abu į tą patį Stambulą. Vienas su "Turkish Airlines", kitas su "Pegasus". Gal tik sutapimas, bet tuo pačiu metu turėjęs skristi "Turkish Airlines" išskrido laiku, o "Pegasus" vėlavo 40 min.
Stambulo oro uoste lipam į metro ir važiuojam link centro. Pakeliui darysime sustojimą prie lankytinos vietos Stambulo Azijos pusėje, nes į šią pusę daugiau grįžti neplanuojame.
Ayrılıkçeşmesi Marmaray autobusų stotelėje persėdame į F14 autobusą. Tai viena didžiausių klaidų. Autobusai, skirtingai nei metro, važiuoja gatvėmis. Čia siaubingi kamščiai, vos judam. Gerai, kad bent vairuotojas jautėsi lyg važiuotų motoroleriu, tarp automobilių su autobusu nardė lyg būtų nemirtingas 💥
Mūsų, turėjęs 15 min. trukti pravažiavimas, užsitęsė iki 1 val. Ne, daugiau autobusais važiuosime tik tuomet, kai tai bus neišvengiama. Tiesą pasakius, ir šiuo atveju tai buvo neišvengiama, nes metro iki mūsų objekto neveda. Klaida vadinu ne autobuso, kaip transporto priemonės pasirinkimą, o įsėdimo vietą. Buvo galima persėsti į kitą metro ir dar kelias stoteles pavažiuoti su metro, o tik tuomet, jau likus visai nedaug, persėsti į autobusą, taip iki minimumo sutrumpinant kamščių ir važiavimo per juos autobusu atstumą.
Na, bet vargais ne galais, pasiekiam mūsų lankomą objektą.
"Camlica Mosque", 41.034167, 29.070101.
Tai didžiausia mečetė Turkijoje. Ji baigta statyti vos 2019 m. Stovi ant Camlica kalvos, todėl itin gražus ir vaizdas. Ją puošia 6 minaretai. Jų aukštis siekia net 107,1 m. Į mečetę gali tilpti iki 63 000 maldininkų, o žemės drebėjimo atveju, kaip slėptuvė ji talpina net 100 000 žmonių !!! Pagrindinis kupolas siekia 72 metrų aukštį ir simbolizuoja 72 tautas, gyvenančias Turkijoje. Tai vienintelė mūsų lankoma vieta Stambulo Azijos dalyje.
Mečetės dydis iš tiesų pribloškia. Labai minkštas ir malonus prisilietimams kilimas, kuriuo išklotas jos vidus. Apskritai, tai puikus pavyzdys, kad nebūtinai statinys turi turėtų istorinį palikimą, kad padarytų neišdildomą įspūdį 😍
Vaizdas į miestą taip pat puikus 😎
Pasivaikštom ir iki "Camlica Hill apžvalgos aikštelės", 41.028259, 29.069112.
Tačiau čia įspūdis jau prastesnis. Labai jau toli viskas.
Važiuojam į viešbutį. Šį kartą be klaidų, su metro ir tramvajumi 😊
Nakvynė rezervuota „Grand Ambience Hotel“. Kaina su pusryčiais 35 eur. Viešbutį užsakėme per „Booking“. Didžiausias viešbučio privalumas, kad jis visiškai šalia Sultanahmet aikštės.
"Sultanahmet Square". Šioje vietoje kadaise buvo Konstantinopolio hipodromas - Bizantijos imperijos sostinės sporto ir socialinis centras. Šiandien čia itin gausiai turistų lankoma vieta, nes aikštė yra šalia žinomiausių Stambulo lankomų objektų: "Blue Mosque", "Hagia Sophia", "Basilica Cistern", o netoli ir daugelis kitų.
Viešbutyje prisiregistravimas labai greitas. Paliekame daiktus ir išeinam "pačiupinėti" šiek tiek Stambulo.
Su tramvajumi pervažiuojame "Galata Bridge" ir grįžtame per jį atgal jau pėsčiomis. Tai populiarus tiltas per „Auksinio Rago“ įlanką. Šis tiltas mėgstama vietinių ir turistų pasivaikščiojimų vieta. Jis gulte nugultas ir žvejų.
Tiltas didelio įspūdžio nepalieka. Prasieiti juo įdomu, bet ne daugiau.
Iškart už tilto "Eminonu Squere".
Tai pagrindinė Eminonu rajono traukos vieta, esanti prie Galatos tilto. Čia visą dieną, vakarą ir net naktį šurmuliuoja daugybė vietinių gyventojų ir turistų. Prie aikštės yra tramvajaus ir autobusų stotelės, keltų prieplaukos, net kelios mečetės ir Egipto prieskonių turgus.
Nusiperkame gatvėje virtų ir apkeptų kukurūzų burbuolių. Po 20 TL už vieną. Tokias labai pamėgome keliaudami po Bulgariją-Rumuniją. Gaila, bet skonis kiek nuvilia. Gal dėl to, kad susidarė įspūdis, jog jos jau senai virtos, atvėsusios ir dabar tik šiek tiek pašildytos ant anglių.
Vėl lipam į tramvajų ir pavažiuojam iki "Gulhane parko". Mano navigacija rodo, kad nuo čia trumpiausias kelias iki "Topkapi rūmų". Deja, ji nesupranta, kad vakare kai kurie praėjimai gali būti uždaryti, todėl tik paklaidžiojome po parką. O jis silpnas, specialiai jo lankyti neverta.
Einant toliau dėmesį patraukia ilgos eilės. Tai įėjimas į "Basilica Cistern".
Tai didžiausia iš senovinių požeminių cisternų. Viso (mažesnių) po Stambulu buvo priskaičiuojama šimtais. Jos labiausiai aktualios tapdavo priešų apgulties laikotarpiais. Ši pastatyta VI a. Jos paskirtis - vandens atsargų rezervuaras "Topkapi rūmams". Ji turėjo ir vandens filtravimo galimybes. Ji vadinama bazilika, nes toje vietoje ankščiau stovėjo bazilika, o ji pati įrengta po jos viešąja aikšte. Cisternos ilgis 143 m, plotis 65 m. Stogą laiko 336 marmurinės kolonos. Cisterna galėjo talpinti 80 000 kubinių metrų vandens. Jis buvo tiekiamas iš rezervuaro, esančio 19 kilometrų nuo miesto. Vanduo į miesto centrą buvo gabenamas 971 metro ilgio Valenso akveduku ir 11 545 metrų ilgio Maglovos akveduku. Cisterną šimtmečius buvo pamiršta. Ją atsitiktinai iš naujo atrado prancūzas Peteris Gyllius 1545 m. tyrinėdamas Bizantijos senienas mieste. Jis pastebėjo, kad kaimynystėje gyvenantys žmonės ne tik gaudavo vandens tiesiog nuleisdami kibirus pro skylutes rūsiuose. Jie per stebuklą kartais tokiu būdu net pagaudavo žuvų. Paprastai visus lankytojus domina ir 2 „Medūzų galvos“ - apverstos ir po kolona atsidūrusios galvų skulptūros. Jos atrodo įspūdingai. Spėliojama jų paskirtis, bet manoma, kad jokios legendos čia nėra. Tiesiog taip, kaip atramos, buvo panaudotos ankstesnio laikotarpio - romėnų laikų kolonos.
Stebina tai, kad net ir vakare prie Cisternos rikiuojasi tokios ilgos eilės žmonių.
Kita vertus, neatkreipiau dėmesio, bet gali būti, kad dauguma jų - vietiniai. Nes įėjimas turistams kainuoja net 300 TL, o vietiniams - tik 50 TL. Įspūdingas skirtumas. Be to, vakare labai mažai vietų, kurias galima lankyti patenkant į vidų, gal taip jie taupo laiką dieną lankomų objektų sąskaita.
Mes į šios vietos vidų eiti neplanavome būtent dėl to, kad negalima skatinti "plėšikavimo". Skaičiau daug atsiliepimų ir visiškai pritariu dažnai išsakomai pozicijai, kad viskas turi savo kainą. Ji turi būti pagrįsta ir adekvati. Šiuo atveju, patalpa nedidelė, apsilankymas trumpas, o kaina nepagrįstai didelė. kalbu tik apie taikomą turistų atžvilgiu. Jei tu esi turistas, tai tau kainą galima kelti bet kiek? Susidarė įspūdis, kad būtent tokia filosofija vadovaujamasi Stambule. Galite laikyti tai mano protesto forma.
Vakarienei pasirenkame vieną iš daugybės prie "Sultanahmet aikštės" esančių kavinių. Padarau klaidą, nepaklausinėjęs dėl prieskonių. Jau buvau pripratęs, kad Turkijoje maistas nėra aštrus. Užsakiau kažkokį bulvių košės, vištienos ir daržovių mišinį - troškinį, bet dėl prieskonių aštrumo tik paknaisiojau. Žmona valgė vištienos kebabą lėkštėje, tai jos maistas nebuvo aštrus. Buvo kiek pikta, kad į sąskaitą automatiškai buvo įtraukti ir arbatpinigiai už aptarnavimą, nes ir aptarnavimas buvo labai prastas, nenusipelnė to. Turbūt pripratome prie pernelyg gero ne tik maisto, bet ir aptarnavimo Kapadokijoje 😊
9 diena, 2023-04-01
Miegojau vėl labai prastai. Ne tik dėl šono skausmų, bet ir dėl to, kad viduryje nakties kažkas įsibrovė į mūsų kambarį !!! 😲 Vyriškis su raktu-kortele atsirakino duris ir atidarė duris. Pamatęs, kad mes kambaryje, atsipašė ir vėl uždarė duris. Po to, dar kurį laiką girdėjosi šūkavimai turkų kalba koridoriuje. Administracija teigia, kad taip pas juos nutiko pirmą kartą ir aiškinsis kas įvyko. Tačiau suprantama, kad taip neturėtų būti.
Rekomenduojama mečetes Stambule lankyti ryte, nes tuomet nebūna pamaldų ir jos atviros lankymui.
Mums labai patogi tokia rekomendacija, nes nakvojome netoli net dviejų svarbiausių Stambulo mečečių.
Ateiname prie bene labiausiai žinomos Stambulo "vizitinės kortelės" - "Blue Mosque" („Mėlynosios mečetės“).
Tai viena iš populiariausių mečečių ne tik Stambule, bet net ir pasaulyje. Išskirtinis mečetės bruožas - ji turi 6 minaretus. Įprastai jų būna 4 ar mažiau. Yra vidinis kiemas, kurio matmenys yra tokie patys kaip mečetės vidus, todėl vasaros mėnesiais mečetės talpa padvigubėja. Vidus padengtas osmanų pasididžiavimu - Iznik keramikos plytelėmis. Jos mėlynos ir turkio spalvos. Šie atspalviai ir suteikė mečetei neoficialų pavadinimą - „mėlynoji“. Originalus mečetės pavadinimas yra Sultono Ahmedo mečetė. Jis ją ir pastatė. Tai įvyko apie 1600 metus. Nors kai kurie ją tokia ir laiko, bet ji nėra didžiausia mečetė Stambule. Osmanų imperijos iškilimo metu XV-XVI amžiuje, mečetės buvo pastatytos ant kiekvienos iš 7 miesto kalvų. Ant šios kalvos, kur pastatyta "Mėlynoji mečetė", tuo metu buvo vadinami „Didieji rūmai“, nes juose nuo seno gyveno Romos ir Bizantijos laikų imperatoriai, todėl mečetė buvo "užprogramuota" tapti išskirtine. Mečetės statybos truko 7 metus. Jos lankymas nemokamas.
Gaila, tačiau patekti į šios mečetės vidų nepavyko - renovuojama 😢
Užtat visiškai šalia ir atvira visuomenei kita Stambulo įžymybė - "Hagia Sophia".
Kitaip - "Sofijos Soboras". Tai viena svarbiausių ir žinomiausių Bizantijos stiliaus mečečių. Ji buvo didžiausia katedra pasaulyje iki 1520 m., kol nebuvo baigta statyti Sevilijos katedra. Ji vadinama „Išminties bažnyčia“. Pastatyta VI a. kaip krikščioniška bažnyčia. Vėliau ji tapo mečete. Po to - muziejumi. Ir galiausiai, vėl mečete. Mečetė garsi ne tik dėl istorijos, religinės reikšmės, bet ir dėl savo kupolo, monolitinių kolonų ir mozaikų. Kupolo aukštis siekia 55,60 m.
Jos lankymas nemokamas, kaip ir kitų mečečių (principas toks, kad maldos namai negali būti apmokestinti).
Mums pasiseka, kad nakvojome šalia ir prie mečetės atsiradome nuo pat ryto. Į vidų patekome be jokių eilių. Kiek teko stebėti šios mečetės prieigas vėliau, čia nuolat būna labai ilgos norinčių patekti į vidų eilės. Ypač šiuo metu, kai negalima lankyti "Blue Mosque".
Labai malonų įspūdį daro ne tik mečetės, bet ir aikštė tarp jų: fontanai, gėlynai, prekeiviai, niekur neskubantys turistai.
Netoliese ir dar vienas Stambulo pasididžiavimas - "Topkapi palace".
Tai Osmanų laikų rūmų kompleksas. Dabar tai muziejus. Nuo 1460 m. iki Dolmabahče rūmų užbaigimo 1856 m., jis buvo Osmanų imperijos administracinis centras - pagrindinė sultonų rezidencija. Manoma, kad čia įvyko itin daug įvairių pikantiškų istorijų, nes čia buvo ir Haremas. Rūmuose gyveno daugybė sultonų, jų žmonų, vaikų, sugulovių, eunuchų. Daugelis mano, kad Haremas tik ištvirkavimų vieta ir nieko daugiau. Tačiau realybėje - tai imperatoriškosios šeimos kvartalai, o kiekviena Haremo gyvenimo detalė buvo reguliuojama griežtų tradicijų, įsipareigojimų ir ceremonijų. Žodis „haremas“ pažodžiui reiškia „uždrausta“ arba „privatus“. Sultonai Hareme turėjo sąlygas laikyti net 300 sugulovių, nors paprastai jų skaičius buvo mažesnis. Patekusios į Haremą mergaitės mokėsi islamo, turkų kultūros ir kalbos, taip pat makiažo, aprangos, elgesio, muzikos, skaitymo, rašymo, siuvinėjimo ir šokių menų. Po to jos patekdavo kaip damos prie sultono sugulovių ir vaikų. Ir tik galiausiai, jei buvo ypač patrauklios ir talentingos, pas patį sultoną. Nors pagal islamo įstatymus sultonui buvo leidžiama turėti tik keturias teisėtas žmonas. Sultono žmonos nebuvo tik sugulovės. Jų įtaka buvo didžiulė. Topkapi rūmų Haremo kompleksas yra šešių aukštų, tačiau aplankyti galima tik vieną iš jų. Iškart už haremo gyveno ir iki 200 eunuchų. Iš pradžių tai buvo tik baltaodžiai, vėliau ėmė dominuoti juodaodžiai.
Į šių rūmų vidų buvome nusprendę neiti dėl tų pačių priežasčių kaip ir į "Basilica Cistern": ilgos eilės, įėjimo kaina ne tik nepagrįstai didelė, bet ir akivaizdžiai diskriminuojanti turistus, o ir atsiliepimų daug pabrėžiančių, kad objekto vertė neatitinka kainos. Net fotografuoti viduje neleidžiama. Jei norite pamatyti viską ką galima, t.y. Rūmus+Iždo skyrių+Haremą, jums tai kainuos 650 TL (palyginimui, vietiniams tik 140 TL).
Iš viešbučio pasiimame daiktus, šiandien miegosime kitoje vietoje, nors ir netoliese.
Su tramvajumi atvažiuojame prie netoliese esančio "Column of Constantine" - "Konstantino bokšto".
Tai kolona, kuri pastatyta 330 m. Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo įsakymu, siekiant paminėti Konstantinopolio paskyrimą Bizantijos imperijos sostine. Tai seniausias Konstantino laikų paminklas, išlikęs Stambule. Iš pradžių kolonos viršų puošė Konstantino I statula. XII a. statula buvo pakeista kryžiumi. 1453 m. po Konstantinopolio užkariavimo, kryžių nuėmė osmanai. Pagal legendą po kolona yra palaidota medinė Atėnės statula, kurią Odisėjas ir Diomedas pavogė iš senovės Trojos.
Netoliese yra ir "Cistern of Theodosius".
Ji vadinama „Geros valios cisterna“. Tai viena iš daugelio senojo Konstantinopolio cisternų, esančių po Stambulu. Turbūt, antra pagal populiarumą ir žinomumą. Ji nusileidžia tik žymesnei (didesnei) Basilica Cistern. Ši cisterna išsiskiria tuo, kad čia rengiami šviesos efektų šou. Kaina priklauso nuo seansų skaičiaus (1 arba 2. Seansai reiškia rodomo šou temą, jos yra 2 skirtingos, todėl galima rinktis tik vieną arba abi). Jei į vieną šou, tai kaina 250 TL (vietiniams tik 50 TL), o jei į abu tai 350 TL (vietiniams 75 TL). Tačiau patalpa tik 45X25 m dydžio (paremta 32 marmurinėmis kolonomis, siekiančiomis 9 metrų aukštį), pasirodymas trunka tik apie 7-8 min., todėl gana daug nusiskundimų, kad už tokią kainą ir čia lankytis neverta. Tęsdami savo "protestą" taip darome ir mes.
Pavažiavę dar vieną stotelę tramvajumi, einam palikti daiktų į viešbutį, kuriame miegosime šiandien.
„Green Suites“ užsakytas taip pat per „Booking“. Kaina su pusryčiais 50 eur.
Palikę daiktus lankome "Grand Baazar".
Šis - Didysis turgus Stambule yra vienas didžiausių ir seniausių dengtų turgų pasaulyje. Jame skirtingais skaičiavimais yra 61-67 dengta gatvė ir apie 3000-4000 parduotuvių. Skaičiuojama, kad kasdien čia apsilanko nuo 250 000 iki 400 000 pirkėjų.
Jei planuosite aplankyti, turėkite omenyje, kad jis sekmadieniais nedirba.
Turgus kaip turgus. Spalvingas labai. Smagu, kad prekeiviai nėra labai priekabūs. Vienas jų, prieš tai pasiūlęs mums savo prekes, o mums atsisakius, nežinom tyčia ar ne, bet mums nueinant angliškai pasakė: "noriu paimti visus jūsų pinigus" 😊
Beje, turguje, kiek mes matėme Stambule, buvo pats geriausias valiutos keitimo kursas: už 1 eur. davė 21,035 TL.
Iš turgaus išeiname per kitą įėjimą/išėjimą ir atsiduriame prie "Nuruosmaniye Mosque".
Ji pavadinta Osmanų sultono Osmano III vardu ir reiškia „Osmano šviesa“. Pavadinimas neatsitiktinis, nes dėl daugybės - 174 langų į mečetę patenka itin daug šviesos. Mečetės kupolas taip pat išskirtinis, jis yra vienas didžiausių Stambulo kupolų. Jo skersmuo yra 25 metrai, o aukštis - 43 metrai. Skirtingai nuo kitų Osmanų mečečių, Nuruosmaniye mečetės minaretų viršuje esantys pusmėnuliai yra pagaminti iš akmens, o ne iš bronzos.
Langų kiekis ir pro juos patenkanti šviesa tikrai palieka įspūdį. Kas dar labai malonu, kad čia visiškai nebuvo eilių norint patekti į vidų.
Šiandien oras nuostabus, o ryt praneša lietingą dieną, todėl toliau šią dieną prioritetą teiksime gamtoje esantiems objektams.
Su tramvajumi ir autobusu (nes metro ten nevažiuoja) pasiekiame "Teleferik Pierreloti". Tai keltuvas į vieną populiariausių Stambulo apžvalgos vietų. Atskiro bilieto keltuvui nereikia, tinka "Istambulkart", o ir kaina tokia pati, kaip vieno paprasto pravažiavimo autobusu, metro ar tramvajumi - 10 TL.
Nustebina tik tai, kad tenka palaukti gana ilgoje eilutėje į keltuvą - vieta tikrai populiari. Nors susidarė įspūdis, kad nebūtų sudėtinga keltuvo paslaugą patobulinti taip, kad jis važinėtų dažniau arba jo būdelės talpintų daugiau žmonių.
"Pierre Loti Hill apžvalgos aikštelė", 41.054207, 28.933817.
Nuo jos tikrai atsiveria viena gražiausių Stambulo panoramų 😍
Su tramvajumi, metro ir autobusu važiuojame link sekančios mūsų lankomos vietos - pramogausim ten. Panorama iš vienos iš metro stotelių nepadarytų gėdos net pripažintoms apžvalgos vietoms 😍
Prieš pasiekdami mūsų tikslą, parduotuvėje prisiperkame užkandžių: braškių (30 TL už 500 gr., čipsų, kokių skonių pas mus nebūna (po 10 ir 20 TL), "Coca-colos" (29 TL už 2,5 ltr.).
"Emirgan parkas", 41.108661, 29.053113.
Jis gražiausias per tulpių žydėjimą būtent balandžio mėnesį. Šiek tiek primena "Keukenhof" Nyderlanduose.
Tiesa, dabar tik balandžio pradžia, todėl labai daug žiedų dar nebuvo išsiskleidę. Bet laiką vis tiek praleidome puikiai.
Jau vakarėja, todėl autobusu ir metro pasiekiame paskutinę šią dieną mūsų lankomą vietą.
"Sapphire Shopping Mall". Tai dangoraižis - didžiulis prekybos kompleksas. Pats pastatas yra net 261 m aukščio. Jo viršutiniame - 54-ame aukšte, 236 metrų aukštyje, yra terasa su 360 laipsnių apžvalgos aikštele, iš kurios atsiveria nuostabūs Stambulo panoraminiai vaizdai. Pakylama liftu.
Bilieto kaina ir čia diskriminuojanti, bet ne taip drastiškai kaip kitur: 250 TL užsieniečiams (vietiniams 100 TL). Galima rinktis kartu su 4D simuliatoriumi (imituoja sraigtasparnio skrydį po žymiausias Stambulo vietas). Tuomet kaina 375 TL (kiek vietiniams neužfiksavau). Bilietus į apžvalgos aikštelę reikia įsigyti prekybos centro apatiniame (2-ame) aukšte. Dirba nuo 10 iki 22 val.
Mes sąmoningai pasirinkome laiką vakarėjant, nes turėsime galimybę tuo pačiu apsilankymu pamatyti Stambulo panoraminius vaizdus tiek šviesoje, tiek tamsoje. Dėl šios priežasties čia praleidome nemažai laiko - palaukėme kol sutems. Laukti patogu, yra kėdės, staliukai. Norint galima pavalgyti čia esančioje kavinėje.
Net nežinau kuriam laikui teikti pranašumą. Tamsoje vaizdai labai įspūdingi, bet nufotografuoti sudėtinga. Šviesoje vaizdai irgi labai geri 👍
Kai kuriose vietose, šią labai vėjuotą dieną, jauti kaip pastatas nežymiai svyruoja 😲
Terasa nėra visiškai atvira, ji po atviru dangumi, tačiau miestą stebi per stiklą. Dėl šios priežasties fotografuoti sudėtingiau - nuo stiklo atsispindi šviesa, ypač tamsoje. Pati terasa irgi ne vientisa, o iš dviejų dalių: "pietinės pusės" ir "šiaurinės pusės".
O į simuliatorių tai tikrai neverta eiti, jis gana blankus 👎
Pasigrožėję Stambulo vaizdais, dar šiek tiek paslampinėjome ir po patį prekybos centrą. Jame ir vakarieniaujame. "Popays" tinklas - "McDonalds" tipo, tik kainos žemesnės. Kompleksas: 2 sumuštiniai su vištiena, bulvytės fri ir cola, tik 60 TL.
Matydami gerai atrodančias gretimoje kavinėje lankytojų valgomas vietines picas, paragaujame ir jų. 3 rūšių, bet ant vieno pagrindo. Soti ir skani. 69 TL. Šioje kavinėje buvo labai keista tai, kad darbuotojas vos ne su padidinimo stiklu tikrino net monetų briaunas ir kažką aiškino turkiškai. Supratome, kad jos gali būti padirbtos. Tačiau labai keista, nes monetų vertė labai menka, kam apsimokėtų jas padirbinėti?
Sėdame į metro, kurio stotelė šalia prekybos centro, ir važiuojame į viešbutį. Pakeliui dar stabtelime "Halič" stotelėje, kuri yra ant tilto į Sultanahmet. Internete nuo jo darytos nuotraukos atrodo gana gerai. Tačiau realiai mus šis sustojimas nepasirodė itin sėkmingas. Važiuojam toliau.
Beje, įdomu tai, kad su "Istambulkart" galima atsiskaityti ir metro esančiuose tualetuose. Ir jų kaina vos 1 TL. Tai tik simbolinis mokestis.
10 diena, 2023-04-02
Tikimės, kad eilės prie lankomų vietų susidaro kiek vėliau, todėl pirmasis mūsų dienos tikslas - "Dolmabahce palace". Juos pasiekiame tramvajumi, net be persėdimo.
Iš pradžių Dolmabahče buvo įlanka, uostas. XVII amžiuje čia buvo pastatytas karališkasis sodas su vasaros rezidencijomis ir keliais nedideliais paviljonais. Iš čia kilo pavadinimas „Dolmabahce“, reiškiantis „pilnas sodas“. Suintensyvėjus ryšiui su Europa XVIII amžiuje, kultūros standartai buvo perimti iš ten, todėl buvo siekiama, kad pagrindinė sultono rezidencija prilygtų Europos monarchų rūmams. Todėl sultonas Abdülmecitas I įsakė pastatyti naujus, prabangius rūmus, kurie pakeistų Topkapi rūmus. Statybos, kainavusios penkis milijonus Osmanų aukso lirų, atitinkančių 35 tonas aukso, buvo pradėtos 1843 m., o baigtos 1856 m. Dolmabahce rūmuose gyveno šeši sultonai. Po Osmanų imperijos žlugimo ir po to, kai 1923 m. buvo paskelbta Turkijos Respublika, Atatiurkas rūmus naudojo kaip vyriausybės būstinę (kol administracija buvo perkelta į naująją sostinę Ankarą), o vėliau kaip savo rezidenciją. Po Atatiurko mirties Dolmabahče rūmai buvo atnaujinti ir paversti muziejumi. Tačiau ir dabar rūmai vis dar naudojami oficialioms funkcijoms, tokioms kaip valstybiniai vizitai. Rūmai yra Bešiktaš rajone. 1856–1887 ir 1909–1922 metais tai buvo pagrindinis Osmanų imperijos administracinis centras. Rūmai užima 45 000 kvadratinių metrų plotą ir susideda iš 46 salių, 285 kambarių, 6 hamamų ir 68 tualetų. Rūmuose yra ir garsusis 4,5 tonos krištolo sietynas.
Nežinau ar dėl to, kad rytas, bet eilių iš tiesų nėra 👍
Įėjimo bilietas nėra pigus ir čia: Rūmai + Haremas + Nacionalinių rūmų paveikslų muziejus 450 TL (vietiniams tik 110 TL). Fotografuoti neleidžiama.
Rūmai prabangūs (bent jau kai kurios patalpos), tik tamsu juose. Greičiausiai tai dėl įpročio dengti langus, taip saugantis nuo vasarą kaitrios saulės.
Na, o sietynas iš tiesų įspūdingas, abejingų jis nepalieka 😍
Po rūmų apžiūros su funikulieriumi, metro ir šiek tiek pasivaikščiodami pėsčiomis, pasiekiame dar vieną iš Stambulo simbolių - "Galata bokštą" ("Galata tower").
Tai Bizantijos laikų bokštas, oficialiai "Galata Kulesi" - senas Genujos bokštas, kuris buvo pastatytas kaip ugnies stebėjimo bokštas. Šiandien tai muziejus. Bokštas laikomas vienu iš seniausių bokštų pasaulyje. "Galatos bokštą" pirmą kartą pastatė Bizantijos imperatorius Justinianas 507–508 m., tačiau jis buvo visai kitoje vietoje ir jo paskirtis buvo jūros – priešų laivų stebėjimas. Dabartinis bokštas pastatytas genujiečių 1348-49 m. Į jį galima ir užlipti. Teigiama, kad nuo viršaus atsiveria viena įspūdingiausių Stambulo panoramų.
Tačiau bilietas net 350 TL. Tai priverčia išsižioti. Dar labiau stebina ilga eilė. Rimtai? 😲 Tokia kaina už bokštą? Specialiai pasitikrinau: į Eifelio bokšto antro aukšto pasikėlimą laiptais bilietas kainuoja 11,30 eur., liftu 18,10 eur. Manau, kad ir kaip turkai vertintų savo vertybes, šių objektų turistinė vertė nepalyginama.
Ką gi, nestovėdami eilėje ir nekildami į viršų sutaupėme laiko. Sėdame į metro, dar šiek tiek pėsčiomis ir pasiekiame dar vieną labai nustebinusią vietą. Vieną iš tų, kur gauni daug daugiau nei tikiesi 👌
"Mosque of Suleiman The Magnificent".
Tai Osmanų laikų musulmonų sunitų mečetė. ji pastatyta XVI a. Tai antra pagal dydį mečetė mieste, nusileidžianti tik Sofijos soborui. Ją suprojektavo legendinis architektas Mimaras Sinanas. Įspūdį daro ne tik stulbinantis mečetės dydis (centrinis kupolas yra 47 m aukščio), bet ir elegantiškai dekoruotas interjeras. Mečetė yra ir duoklė sultonui Suleymanui pagerbti - ilgiausiai valdžiusiam Osmanų imperijos sultonui (1520–1566).
Ir iš tiesų, įspūdį daro ne tik mečetės dydis, vidaus interjeras, bet ir šalia esančios kapinaitės, panoraminis vaizdas į miestą prie mečetės 😍
Mečetės viduje mane kalbino vienas jaunuolis. Prisistatė studentu ir klausinėjo apie islamą, pasakojo kodėl ši religija pranašesnė už kitas. Žodžiu, bandė mane atversti į teisingą tikėjimą. Bet tai jis darė neįkyriai, pagarbiai. Buvo įdomu pabendrauti.
Žingsniuodami pėsčiomis susirandame kitą norimą aplankyti vietą.
"Buyuk Valide Han". Internete rašoma, kad nors tai nėra oficiali lankytina vieta, tačiau čia galima rasti vieną iš gražiausių Stambulo panoramų. Įėjus į pastatą reikia pakilti pirmaisiais laiptais į kairę. neišsigąsti, nes pastatas apleistas. Tuomet eiti tiesiai, tada į dešinę, kol prieinamos senos užrakintoss durys (vos praėjus Armėnijos vėliavos spalvomis nudažytą sieną). Paprastai čia sėdi vyras, kuris už nedidelį mokestį atrakina duris. Pro jas patenkama ant stogų, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdas į Stambulą.
Deja, mūsų pastangos baigiasi jau pirmame etape - negalime patekti į pastatą, nes vartai užrakinti. Už jų esantis žmogus paaiškina, kad dėl saugumo (kažkas šokinėdamas stogais buvo įlūžęs), vieta uždaryta neribotam laikui ir vieta nebeprieinama 😢
Keliaudami toliau susirandame "Rustem Pasha Mosque".
Ji garsėja Iznik plytelių darbais, kurios yra gražiausi Osmanų keramikos pavyzdžiai. Labai džiaugiamės čia pakliuvę, nes būtent tokiomis plytelėmis puošta "Mėlynoji mečetė", kuri uždaryta renovacijai ir kurios vidaus mums neteko pamatyti. Ši mečetė leidžia susidaryti apytikrį puošybos vaizdą. Mečetė labai nedidelė. Eilių nėra. Pats Rustem Pasha buvo didysis viziris (ministras pirmininkas) XVI amžiuje. Vedęs sultono Suleimano dukterį jis buvo labai įtakingas ir vienas turtingiausių to laikotarpio žmonių. Būtent tai leido mečetės interjerui ir puošybai naudoti brangiausias ir geriausias to meto medžiagas - Iznik plyteles. Mečetė pastatyta XVI a.
Reikia pasakyti, kad nors mečečių ir daug, bet jos visos tikrai skirtingos, nenorėčiau išbraukti iš lankomų sąrašo nei vienos 😉
Mečetė ribojasi su "Prieskonių turgumi". Jis kitaip dar vadinamas "Egipto turgumi".
Tai vienas didžiausių turgų mieste. Nors jis nėra didžiausias, bet jis pats spalvingiausias ir kvapniausias, nes čia iš tiesų dominuoja prieskoniai, saldumynai.
%20turgus.JPG)
Šalia turgaus užeiname pavalgyti į kavinę su panoraminiu vaizdu. Labai skani pica (gana nemažas gabalas 50 TL).
Eidami toliau visiškai atsitiktinai pamatom ir būtinai perkam, nes tai būtinas paragauti Stambule patiekalas, tik aš visai buvau tai užmiršęs, sumuštinius su žuvimi. Žuvis ne bet kokia. Ji šviežiai pagauta šalia esančioje jūroje ir iškepta čia pat, prie tavo akių. Skanu. Toks sumuštinis kainuoja 60 TL.
Eminonu aikštėje paragaujame kaštainių: 100 gr. 30 TL. Bet jie, kaip ir kukurūzai, nuvilia. Šalti ir tik šiek tiek pašildyti. O ir skonis ne toks kokius teko valgyti Makedonijoje ir Portugalijoje.
Sėdam į tramvajų ir važiuojam į viešbutį pasiimti daiktų (viešbutyje buvo sutikę pasaugoti mūsų daiktus po išsiregistravimo laiko).
Tuomet vėl su tramvajumi ir autobusu pasiekiame paskutinį mūsų lankomą Stambule objektą - "Ortakoy mosque".
Mečetė kitaip dar vadinama "Büyük Mecidiye Camii" (verčiama: „Didžioji Imperatoriškoji mečetė“). Ji laikoma viena vaizdingiausių mečečių, nes yra Bosforo sąsiaurio pakrantėje, o darant nuotraukas į foną pakliūva ir Bosforo tiltas. Iš kitų ji išsiskiria būtent savo vieta ir forma. Nors ji labai nedidelė, bet ir čia eilių nėra.
Prie mečetės mus sudomina kavinėje gaminamas išskirtinis patiekalas. Jį noriai užsako vietiniai. Norim paragauti ir mes. Imama didelė su lupena virta bulvė. ji perpjaunama per pusę, įdedama sūrio, sviesto ir masė išmaišoma. Gaunama tokia košė, kuri paliekama bulvės lupenoje. Tuomet tu pats sakai, ką nori, kad dar įdėtų į vidų. Galima dešros, grybų, salotų, daržovių ir t.t. Žodžiu, unikalus ir įdomus patiekalas. Tai ne tik maistas, tai pažinimas. Tokia bulvė kainuoja 100 TL.
Paragaujam ir morenginių pyragaičių (20 TL už vieną). Jie skanūs, bet morengas yra morengas, jo skonis kaip ir visur.
Sėdame į autobusą ir netrukus mes jau prie Kabat keltų terminalo.
Plauksime į "Princų salas" (turkiškai "Adalar").
Tai salų archipelagas Marmuro jūroje netoli Stambulo. Viso yra 9 salos, tačiau apgyvendintos ir keltu pasiekiamos tik 4 iš jų.
Pavadinimas kilo iš to, kad Bizantijos laikais imperatoriškosios šeimos nariai, dažniausiai prasikaltę vaikai, o taip pat sugėdinti aristokratai, buvo ištremiami į salų vienuolynus. Palaipsniui salos tapo mėgstamiausia Osmanų aristokratijos savaitgalio praleidimo vieta. Net ir šiandien čia tebėra daugybė Viktorijos laikų stiliaus vilų.
Salų patrauklumas ir išskirtinumas šiandien dar ir tas, kad ši vietovė labai saugoma, čia uždraustas bet koks vidaus degimo varikliais varomo transporto eismas. Paprastai kalbant, čia leidžiama važinėti tik elektra varomomis transporto priemonėmis, vaikščioti pėsčiomis ar važinėti dviračiais. Automobilių keltų į salas išvis nėra. Dėl šios priežasties, nesvarbu kurią salą bepasirinktum, jaučiama nuolatinė kurorto ir ramybės atmosfera.
Taip išeina, kad Turkija, kuri toli gražu nėra pirmaujanti šalis gamtos apsaugos ir ekologijos srityje, jau šiandien turi regioną, kokio visa Europos Sąjunga dar tik siekia.
Labai patogu, kad keltai taip pat yra Stambulo viešojo transporto dalis, todėl atsiskaitymams galioja ir ta pati "Istambulkart" kortelė.
Stambulas iš kelto.
Mes plaukiam į Heybeliada salą. Tai antra pagal dydį salyno sala.
Kelto bilietas kainavo vos 27 TL. Tai neįtikėtinai pigu už 1 val. trukmės persikėlimą. Beje, įprastai persikėlimas į šią salą trunka 1,5 val., nes pakeliui yra užsukama ir į kitas salas, tačiau kelis kartus (o gal tik 2) per dieną, yra tiesioginiai keltai, kurie 2 mažesnes salas praleidžia, todėl kelionė trunka trumpiau. Į vieną tokių mes ir pataikėme.
Į salas persikėlimui galima rinktis ir kitas keltų kompanijas, bet jose negalioja "Isambulakart", o persikėlimas kiek brangesnis - 50 TL.
Beje, dviračiai keliami nemokamai.
Heybeliadą salą mes pasirinkome neatsitiktinai. Šioje saloje per „AirBnB“ radome ypatingą nakvynės vietą "su vaizdu už milijoną". Visas butas priklauso tik mums. Dengtoje terasoje esantis krėslas taip ir vilioja visą viešnagės laiką praleisti net nesikeliant iš jo. Mano atveju, negalėjau tuo pasinaudoti pilnavertiškai, nes dėl šono skausmų nelabai galėjau patogiai jame įsitaisyti. Už 2 naktis šioje idiliškoje vietoje sumokėjome 96 eur. Neatsitiktinai ir šios vietos įvertinimas "AirBnB" sistemoje net 4,99 (iš 5 galimų), kai pačių vertintojų net 153.
Tiesa, einant link būsto tamsoje buvo kiek nejauku, nes, kaip ir visoje Turkijoje, gatvėse labai daug palaidų šunų ir jie gana dideli. Neretai jie būriuojasi gaujomis. Gerai dar jei neloja, gali numanyti, kad jie nepavojingi. Tačiau jei koks suloja, tada iš paskos ir kitas, tuomet darosi tikrai nejauku. O šioje saloje sutemus net ir žmonių nematyti.
11 diena, 2023-04-03
Miegojome puikiai. Štai ką reiškia, kai nėra automobilių ir variklių triukšmo. Visoje saloje vyrauja idiliška tyla ir ramybė: girdėti tik žuvėdrų klegenimas ir barbenimas, kai nutūpia ant namo stogo, bei iš tolumos atsklindantys praplaukiančių keltų garsai. Nors mečetė saloje lyg ir yra, tačiau negirdėjome net ir iš jos jokio kvietimo rytinei maldai. Tokiomis sąlygomis net ir mano šonas, regis, skaudėjo mažiau 😊
Vaizdas iš terasos ryte dar įspūdingesnis 😍
Mūsų sala nedidelė, laiko užteks ir gretimos salos apžiūrai, todėl plaukiam į ją.
Iki jos vos 15 min. plaukimo. Tiesa, kaina ta pati, kaip ir plaukiant nuo Stambulo - 27 TL.
Büyükada sala pati didžiausia Princų salyne. Ji ir pati populiariausia. Čia akivaizdžiai daugiausia kavinių, parduotuvėlių. Beveik kas antrame pastate dviračių nuomos pasiūlymai.
Ankščiau salyne dar būdavo populiarus arkliais kinkomas transportas, tačiau gyvūnų teisių gynėjams aktyviai protestuojant, šios transporto rūšies mes išvis nebematėme.
Kainos šioje saloje stebina kontrastais. Tarkim, dviračio nuoma šioje saloje 50 TL valandai. Tuo tarpu gretimoje - "mūsų" saloje nuoma valandai tik 30 TL. Tačiau, pvz. ledai "Pinguin" pastebimai pigesni jau Büyükada saloje. 3 kaušeliai šokoladu pagardintame vafliniame indelyje ir dar su priedais, vos 40 TL, kai tuo tarpu kitur po 50-60 TL imama už analogišką kiekį paprastame indelyje ir be priedų. Įvertinant, kad tai turistinė ir poilsinė vietovė, tai keista.
Taigi, salą galima apžiūrėti dviračiais arba pėsčiomis. Taip pat yra ir elektra varomi maršrutiniai autobusiukai, tačiau, norint jais pasinaudoti, reikėtų gerai išsistudijuoti salos lankytinas vietas, žemėlapį, bei išsiaiškinti maršrutus. Aš šių namų darbų nepadariau 😳
Susidarė įspūdis, kad populiariausi čia dviračiai. Tačiau jų nuoma turi nemažai minusų.
Nuomojantis prašo palikti pasą. Kas bus, jei jis pradings? Skrydį namo reikės užmiršti.
Nors dviračiai ir geri, tačiau sala sudaryta iš dviejų kalvų, važiavimas didžiąja dalimi į kalną arba pakalnę, tai nėra itin komfortiška ir lengva. Žinoma, galima važiuoti ir aplink salą (būtų apie 15 km), tokiu atveju kalnų-pakalnių būtų mažiau, tačiau dauguma populiariausių lankytinų vietų, visgi, yra kalvose.
Labai daug ir kelio ženklų, draudžiančių tam tikrose vietose dviračių eismą. Nelabai supratau, o tai ką daryti jį išsinuomojus ir privažiavus tokią atkarpą? O policijos daug. Nejauku.
Ant vienos iš salos kalvų yra "Prinkipo Greek Orthodox Orphanage".
Tai buvę (1903–1964 m.) graikų našlaičių namai - istorinis 20 000 kvadratinių metrų medinis pastatas. Jis laikomas didžiausiu mediniu pastatu Europoje ir antru pagal dydį pasaulyje.
Dabar šis pastatas ne tik nenaudojamas. Jis tokios prastos būklės, kad net avarine ją būtų sunku vadinti. Tiksliau būtų - "griūvančia". Prieigos užtvertos ir prieiti arčiau statinio griežtai draudžiama.
Kita kalva turi šiek tiek daugiau ką pasiūlyti.
Čia stovi bažnyčia - "Aya Yorgi Church" ir prie jos veikiantis vienuolynas.
Šioje kalvoje yra ir apžvalgos aikštelių. Viena jų prie pat bažnyčios ir vienuolyno.
Kita kitoje kalvos pusėje.
Nors salos pasivaikščiojimo takai nelabai kokie.
Visgi, gražiausia ką turi ši sala, tai pats miestelis prie prieplaukos. Jis tikrai žavingas, judrus, įdomus ir gyvybingas. Labai daug ne tik kavinių ir parduotuvėlių, dviračių nuomos agentūrų, tačiau ir nedidelių gatvelių, kuriomis smagu tiesiog paslampinėti. Neatsitiktinai tai ir yra pagrindinė Stambulo gyventojų, bei turistų traukos vieta.
Grįžtam į Heybeliada salą.
Ji taip pat sudaryta iš dviejų kalvų, bet atstumai čia mažesni, kaip ir pačios salos plotas. Visas pagrindines jos vietas išvaikščiojome pėsčiomis vos per 2 val. Čia gerokai mažiau ir kavinių, užeigų, parduotuvėlių, siūlomų pramogų ir paslaugų.
Kita vertus, ši sala man pasirodė vaizdingesnė. Ypač vaizdas iš "mūsų" buto nuo kalvos į miestelį ir uostą 😊 Ir rimtai, pastudijavau salos žemėlapį. Visiškai šalia mūsų nuomojamo būsto ir yra oficiali salos - "Vėliavos" apžvalgos aikštelė 😎
Ant kitos kalvos išsiskiria iš toli matoma Graikų Ortadoksų bažnyčia ir vienuolynas-seminarija.
Atėjome prie jo jau po lankymo valandų. Sargas siūlėsi įleisti ir net pravesti ekskursiją, bet kalba tik turkiškai ir rusiškai. Šia kalba kalbėti ir būti sutapatintais su rusais mes nebenorim, todėl atsisakėm.
12 diena, 2023-04-04
"Traukiniais, garlaiviais, lėktuvais". Man regis, yra ne tik toks filmas, bet ir knyga. Mes taip galime vadinti šią mūsų dieną. Dar pridedant ir "automobiliu", bei sukeičiant vietomis eiliškumą. Maždaug taip atrodys mūsų šios dienos kelionė namo.
Pirmiausia su keltu keliamės atgal į Stambulą. Iš kelto atsisveikinam su Heybeliada.
Šį kartą tai ne tiesioginis keltas, todėl plaukiame 1,5 val. Užtat, bent nuo laivo denio pamatome ir kitas apgyvendintas Princų salyno salas: Burgazada ir Kinaliada.
Jos dar mažesnės. Man pasirodė, kad Kinaliada saloje gana nebloga paplūdimių juosta.
O va ką reikėtų veikti Burgazada saloje - neįsivaizduoju 😊
Praplaukiam ir pro dar vieną iš Stambulo įžymybių - "Maiden's Tower" ("Mergelės bokštą"), kuris Bizantijos laikais dar buvo vadinamas "Leandro bokštu". Jis yra nedidelėje salelėje Bosforo sąsiauryje. Būtent šis bokštas buvo vaizduojamas ant 1966 - 1981 m. apyvartoje buvusių Turkijos 10 lirų banknotų. Gaila, bet dabar jis renovuojamas, todėl jo nelabai ir matėm.
Švartuojamės vėl Kabat prieplaukoje.
Iš Kabat funikulieriumi keliamės į Taksim aikštę ir Istikal gatvės pradžią.
Taksim aikštė (Taksim Square) populiariausia ir žinomiausia miesto aikštė (na, gal dar ir Sultanahmet taip pat). Pavadinimas kilo iš to, kad anksčiau čia buvo vandens paskirstymo centras. Čia buvo dalinamas vanduo (turkiškai paskirstymas verčiamas kaip „taksim“). Dabar Taksimo aikštė vadinama Stambulo širdimi. Taip yra todėl, kad čia galima jausti visas miesto ir šalies aktualijas, būtent čia dažniausiai organizuojamos šventės ar protestai. Pamatyti čia nėra daug ko, tai labiau simbolinė, socialinė vieta. Mes joje jau buvome pirmąją atvykimo dieną, tačiau tuomet čia buvo tamsu.
Dar kartą pereiname ir Istiklal street. Dienos metu ir ji kitokia.
Šioje gatvėje yra ir Çiçek Pasajı (Flower Passage), 41.033933, 28.978100.
Tai pastatas pačiame Istiklal gatvės centre. Pastate daug žuvies ir kitokių restoranų, tačiau, kaip bebūtų keista atsižvelgiant į pavadinimą, čia nėra gėlių. Pavadinimas išliko, nes šeštojo dešimtmečio pabaigoje dauguma parduotuvių čia pardavinėjo būtent gėles.
Žodžiu, paslampinėjam, nuperkam vaikams lauktuvių, pavalgom, išleidžiam paskutines Turkijos liras 😊
Sėdam į metro ir su 2 persėdimais atvažiuojam į oro uostą.
Skrydis į Lietuvą šį kartą be krepšinio sirgalių, todėl kiek nuobodesnis 😊
Nuo Vilniaus kelionę namo tęsiam automobiliu. Knygos scenarijus išpildytas su kaupu 😊
2 komentarai:
Labai informatyvus aprašymas. Viskas sukramtyta ir paduota, tik keliaukit... Nuostabu.
Ačiū 🌹 Kaip tik šiandien su mama kalbėjom apie tai, kad šiais laikais žmonės tingi skaityti net tada, kai viskas patiekta jau sukramtyta, būtent šiuos žodžius kalbėdami ir naudojom - sukramtyta😊
Rašyti komentarą