Keistas paradoksas: nors tai buvo pirmoji mano gyvenimo kelionė, bet aprašydamas ją, grąžinu paskutinę "skolą", nes ši kelionė vienintelė iki šiol buvo neaprašyta. Viskas labai paprasta, keliones aprašinėti ėmiau gerokai vėliau, todėl šis aprašymas tik iš atminties, "atgaline data" 😊
Labiausiai gaila to, kad nuotraukų nebus, juk apie skaitmeninę techniką tuomet tik pasvajot galėjome.
Kelionių galimybės tuomet buvo nedidelės, visas jas būtų galima pavadinti "3K", nes populiariausios ir pagrindinės kelionių kryptys buvo: Krymas, Kaukazas, Karpatai. Galimybę išvykti už TSRS ribų, gaudavo toli gražu ne kiekvienas.
Į šią kelionę važiavome visa šeima, t.y. aš, brolis ir mūsų tėvai. Taip, buvau dar vaikas. Nepaisant to, net ir daugiau nei po 30 metų, labai daug detalių atmintyje išliko, vadinasi kelionė paliko didelį įspūdį 😍
Važiavome traukiniu iš Šiaulių. Beje, bilietų įsigijimą irgi būtų galima vadinti kelionės dalimi: mes gyvenome Kelmėje, interneto juk nebuvo, todėl pirkti bilietų reikėjo važiuoti į Šiaulius. Nepamenu dėl kokių priežasčių, bet pamenu, kad juos pavyko gauti ne iš pirmo karto.
Traukinys nuo Šiaulių (pradinė jo stotelė Ryga) iki Krymo (Simferopolio) važiavo beveik 2 paras. Prieš kelionę man tai atrodė kaip nuotykis, didelė atrakcija. Tačiau kelionės metu supratau, kad tai vargina. Juolab, kad jau tuomet turėjau problemą, negaliu normaliai miegoti jokiame judančiame transporte.
Nors Baltarusijoje dar nesu buvęs, bet teoriškai galėčiau sakyti, jog buvau ir joje, nes ilgesnių sustojimų metu, buvau išlipęs iš traukinio, kol tėvas parūkydavo 😂
Įstrigo ir begalinės Ukrainos stepės, važiuoji valandą, kitą, o vaizdas nesikeičia, kiek akys mato, neaprėpiami laukai.
Bet didžiausias prisiminimas iš nuvykimo dalies, gana liūdnas. Prabudau ant viršutinio gulto mūsų kupė. Brolis ir tėtis buvo kažkur išėję. Apačioje sėdėjo mama su kažkokia moterimi. Ne iš karto supratau kas vyksta. Mama lyg ir keitė tai moteriai pinigus. Ta moteris, pamačiusi, kad aš atsibudau, pasistengė kuo greičiau pasišalinti. Tada mama atsikvošėjo, kad jai trūksta pinigų, o ta moteris buvo čigonė. Tėvai bandė eiti iki palydovės, tai ši net nusistebėjo, kad mes to nežinojome. Pasirodo, ilgesnių sustojimų metu, čigonės ateina į traukinį nors juo nevažiuoja. Kad būtų įtikinamiau, jos apsirengia netgi chalatus, jog žmonės galvotų, kad jos traukinio keleivės. Paprašo pasmulkinti pinigų, neva, neturi kuo atsiskaityti traukinio restorane. "Smulkinimo" metu, rankų miklumo pagalba, pavagia keletą kupiūrų. Jos pasišalina iš traukinio, šis pradeda važiuoti. Žmogus ne tik netenka galimybės jų pagauti, bet net ir kreiptis į policiją (tuomet dar miliciją). Nežinau kokios sumos mes netekom, bet mama buvo tikrai liūdna. Laimei, tai nesutrukdė mums tęsti kelionę.
Populiariausi kurortai Kryme buvo Alupka, Alušta ir Jalta. Mūsų pasirinkimas buvo-Jalta.
Apsistoti didelių sunkumų nebuvo. Vos išlipus iš autobuso, visus keleivius tiesiog apspito būrys vietinių, siūlančių savo nakvynės vietas. Pamenu, kad buvo labai neįprasta, nes Palangoje viskas būdavo daug santūriau. Čia jie atakavo masiškai ir įkyriai. Vieną iš jų mes ir pasirinkome.
Poilsio pasyvioji dalis nebuvo maloni. Ne tik dėl to, kad man tai nepatinka, turbūt, iš prigimties. Ne tik todėl, kad buvau dar vaikas ir norėjosi veiklos. Bet ir todėl, kad Krymo paplūdimiai, tai akmenys, nėra taip smagu kaip žaisti su smėliu.
Bet užtat vaisiai, buvo pigūs ir labai skanūs. Nežinau aš kainų, bet tėvai kalbėjo, kad nebrangu.
Labai įsiminė vienas susidūrimas su vietiniais reketininkais. Rašau be kabučių, nes kitoks žodis ir nebūtų tikslesnis. Tėvai davė man ir broliui rublį ar du, kad galėtume nueiti į žaidimų automatų saloną.
Tais laikais tokie buvo populiarūs ir didesniuose Lietuvos miestuose, kompiuterinių ir išmaniųjų telefonų juk nebuvo. Vaikai rinkdavosi tokiuose salonuose ir už 10-15 kapeikų, įmesdami į automatą, galėdavo pažaisti.
Taigi, mes su broliu ateiname prie salono. Vienas vyresnis vaikinukas, pakvietė mus į tarpuvartę. Ne iš karto supratome kodėl. Vos įėjus, jis užkabino kablį ir ėmė reikalauti pinigų 😕
Mes dviese, bet mes geri vaikai, neišmokyti muštis. O jis dar ir vyresnis. Stovim pasimetę. Laimei, jis visą dėmesį sutelkė į mano vyresnį brolį. Brolis jam pasakė, kad pinigų neturi ir net parodė tai, išversdamas kišenes. Tuomet tas vaikinas mus išleido. O pinigai juk buvo pas mane !!! 😋
Aišku, žaisti noras praėjo ir išvis, daugiau to salono vengėme. Tėvams, ko gero, to net nepasakojome. Nežinau kodėl.
Klestėjo ir pakelėse "žaidžiamas" 3 antpirščių žaidimas. Dabar jį žino visi. Tuomet mes su juo susidūrėme pirmą kartą. Vienas vyras, kur nors parke ar prie kokio lankytino objekto, stumdo siuvimui naudojamus antpirščius, po vienu iš jų yra poroloninis rutuliukas. Jei tu atspėsi, po kuriuo yra rutuliukas, kai jis sustos, pastatęs pinigų sumą, gausi dvigubai. O sumos gana didelės, mažiausiai, kiek pamenu, nuo 25 rublių. Tai buvo nemaži pinigai. Iš pradžių antpirščiai stumdomi specialiai taip, kad būtų galima atspėti. Tada vienas iš "atsitiktinių žiūrovų", ima įkalbinėti prisijungti. Kartais net leidžiama laimėti. Bet galiausiai, įtraukus į žaidimą, žmogus paliekamas be nieko. Gerai, kad sumos buvo gana ženklios, nes jei jos būtų buvusios mažesnės, nesu tikras, ar mano tėvai nebūtų užkibę 😊
Taigi, mano pirmoji kelionė buvo paženklinta vagių, reketininkų ir sukčių 😡
Gal ir gerai, jau vaikystėje buvo išugdytas atsargumo jausmas ir vėliau kelionėse, labai skaudžiai neteko nukentėti.
Bet nepaisant to, kelionė buvo įsimintina ir lankytinomis vietomis.
Populiariausia ir labiausiai žinoma lankytina vieta, Krymo vizitine kortele laikomas "Kregždutės lizdas". Tai pilis ant skardžio. Kadangi neturiu skaitmeninės nuotraukos, negaliu jos įkelti. Bet įvedę į google paiešką, nesunkiai rasite kaip ji atrodo. Vieta įspūdinga 😍 Nors dabar aš jau ją vertinu jau kiek kitaip. Pilis man asocijuojasi su senove. O ši buvo statoma 1911 m., todėl senovės ten nedaug, labai jau dekoratyviai ji atrodo.
Aplankėme ir Bachčysarajų. Tai miestas, įsikūręs Krymo kalnų priekalnėse, buvusi Krymo chanato sostinė, Osmanų imperijos palikimas. Nors ir buvo įdomu pamatyti kitokius statinius ir interjerą, nei mums įprasta, mečetę, tačiau labai didelio įspūdžio jis nepaliko.
Tos pačios išvykos metu aplankėme ir Čufut Kalė, viduramžių miestą-tvirtovę. Man, vaikui, uolos ir suvokimas, kad kažkada jose gyveno žmonės, paliko daug didesnį įspūdį. O juk tai buvo dar ir pirmieji mano gyvenime matyti kalnai 😍
Nepamenu tiksliai, bet man regis, šioje vietoje, bent jau šios išvykos metu, buvome pakilę ir į labai aukštą kalną. Nuo jo matėsi tolumos, o gidas pasakojo ir rodė, kur apačioje kadaise driekėsi kupranugarių karavano kelias.
Aš labai atsargiai, atsigulęs ant pilvo, šliaužte prišliaužiau prie skardžio krašto, kad galėčiau žvilgelėti žemyn. Ten skardis statmenai apie 1000 m. Labai baisu, bet įspūdinga 😳
Visas virpėdamas nuo jaudulio ir baimės, matau kaip šalia prieina kažkieno "kojos". Maža to, kad prieina, atsistoja ant pačio krašto, vos keliolika centimetrų nuo prarajos. Pakeliu akis į viršų-čia gi mano brolis 😂 Va tokie vat mes skirtingi: aš drebu iš baimės, jis vaikšto kaip niekur nieko. Gerai, kad su sportinio tipo šortais buvo, dar būtų rankas į kišenes susikišęs 😃
Taigi, tai geriausias pavyzdys, kaip kiekviena kelionė, kiekvienos vietos aprašymas, yra labai subjektyvus, nes mūsų suvokimas, patirtys, galimybės, kaip ir norai, bei poreikiai, yra labai skirtingi ir individualūs 😉
Dar buvome pakilę ir į Krymo pakrantės ir net viso pusiasalio pasididžiavimą-Ai Petri kalną (1234 m.).
Turiu pripažinti, kad pavadinimas įsimintinesnis ir įspūdį paliko didesnį, nei vaizdai nuo jo. Bet tai nereiškia, kad jis prastas 😍
Aplankėme ir Uchan-su krioklį. Išvertus iš totorių kalbos, tai reiškia "greitas vanduo". Jo lankymas nebūtinas, tikrai neįspūdingas.
Užtat labai įsimintina buvo kelionė namo.
Ne tik todėl, kad tai darėme nebe traukiniu, o lėktuvu. Ir net ne dėl to, kad tai buvo pirmasis mano gyvenime skrydis lėktuvu. O dėl to, koks jis buvo. Įdomiausia, kad tuomet man, neturinčiam patirties, atrodė, kad viskas normalu, gal taip ir turi būti?
O esmė tokia, kad skrydžio metu pakliuvome į audrą. Tai, kad žaibavo visai netoli lėktuvo, tik smulkmena. Turbulencija buvo tokia, kad kartais, kaip man atrodė, lėktuvas imdavo kristi laisvu kritimu net po kelias sekundes. Žodžiu, dabar manau, kad labai nedaug trūko, kad pirmasis mano gyvenimo skrydis lėktuvu, galėjo būti ir paskutinis. Ypač žinant, kad Rusijos (tuomet TSRS) aviakompanijos, švelniai tariant, nėra pačios saugiausios pasaulyje.
Turbūt negaliu nepaminėti ir politinių aspektų. Labai įstrigo, kad nors tai buvo Ukrainos teritorija ir totorių "tėvonija", bet iš esmės jaučiausi kaip Rusijoje: kalba, užrašai, kultūra, viskas buvo tik rusiškai. Maža to, kadangi mes buvome iš Lietuvos, tai ne kartą teko girdėti kaip tėvai susilaukdavo pastabų ir priekaištų iš vietinių "ko mes ten prisigalvojom su savo Sąjūdžiais ir Nepriklausomybe". Būsto, kurį nuomavomės šeimininkė, netgi buvo įsitikinusi, kad ukrainiečiai savo kalbos net išvis neturi, yra tik rusų kalba.
Taigi, tai visi mano prisiminimai, kuriuos galiu prisiminti. Dabar būsiu ramus, jei ką ir užmiršiu, bet kada galėsiu vėl pasiskaityti 😎
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą