Via Alpina 2023. Šveicarija

    Sunku mums, maksimalistams 😊 Jei jau lankytis Šveicarijoje, tai būtinai reikia pamatyti visas gražiausias vietas. O jei eiti į žygį, tai kodėl gi ne per visą šalį? 😊

    Via Alpina Switzerland. Tai 390 km ilgio pėsčiųjų trasa, besitęsianti per visą Šveicariją nuo Vaduz (Lichtensteine) iki pat Prancūzijos, jei tiksliau, iki prie Ženevos ežero, esančio Montreux. 

    Trasa jungia gražiausius Šveicarijos kalnų takus, įskaitant 14 kalnų perėjų. Skaičiuojama, kad norint praeiti visą maršrutą, reikia 2-3 savaičių. Per jas pakylama 23 500 m aukštyn ir nusileidžiama 24 800 m žemyn. Maršrutas suskirstytas į 20 etapų, tačiau šis skirstymas gana sąlyginis. 

    Labai geras, naudingas ir išsamus oficialus tinklalapis https://schweizmobil.ch/en/hiking-in-switzerland/route-1 😉

    Susidomėjusiems, turbūt, nereikia nei sakyti, kad reikalingas labai kruopštus pasiruošimas. 

    Pirmiausia, psichologinis. Mažiausiai 10 kartų reikia savęs paklausti: "ar aš galėsiu toliau gyventi to nepadaręs?" 😀 

    Juokai juokais, bet iš tiesų, reikia įsisąmoninti, kad bus sunku. Jau vien kasdienis apie 1200 m kopimas aukštyn - žemyn yra nemenkas išbandymas. Kai tai tęsiasi diena iš dienos, tai vargina. Aš tai vadinu "kaupiamuoju nuovargiu". O kur dar kuprinės svoris, nenuspėjamos orų sąlygos, bei miegas palapinėje...

    Ne mažiau svarbu žygio parneris (-ė ar -iai). Kas ėjo bent į vieną ilgesnį (sunkesnį) žygį, puikiai supranta, kad tikrai ne su kiekvienu gali leistis į tokią avantiūrą. Šiuo aspektu man buvo labai lengva. Ėjau su tik ką gimnaziją pabaigusia itin sportiška dukra, kurios galimybėmis (tiek fizinėmis, tiek psichologinėmis) ir charakterio savybėmis pasitikėjau daug labiau nei savo 😋

    Išsprendus šias svarbiausias dilemas, galima pereiti prie techninės pusės: inventorius, rūbai, nakvynės vietos, maistas.

    Nereikia nei sakyti, bet inventorius turi būti kuo lengvesnis, o rūbai tinkami visokioms orų permainoms, nes kalnuose net ir tą pačią dieną gali kepinti saulė, o po keliasdešimt minučių jau pilti lietus kaip iš kibiro. Per daug rūbų irgi negali pasiimti, nes viską reikės nešti ant savo pečių.

    Lengviausias ir daugiausia malonumo teikiantis variantas būtų žingsniuoti su minimalia kuprinėle kasdien miegant viešbučiuose ir valgant kavinėse, ar pakelės užeigose. Bet toks variantas Šveicarijoje daugeliui atrodo per brangus. Ši šalis tikrai nėra pigi.

    Be to, dėl ribotos pasiūlos, nakvynės vietas rekomenduotina užsakyti iš anksto, o tai nėra paprasta, nes sunku iš anksto numatyti kiek jėgų turėsi tą dieną, ar nesutrukdys oro sąlygos.

    Dėl to nemaža dalis ketinančių eiti visą maršrutą renkasi miegojimą palapinėje. Tačiau ir čia laukia iššūkiai. Oficialūs kempingai ar stovyklavietės yra ne visur. "Laukinis kempingas" Šveicarijoje taip pat galimas toli gražu ne visur. Paprasčiausia taip apsistoti aukštai kalnuose (palapines laisvai galima statyti, pagal skirtingus šaltinius, 2000 m ar 2200 m aukštyje ir tik jei šis aukštis yra jau virš medžių linijos). Tačiau tokiame aukštyje naktį šaltoka net ir vasarą. Be to, dar reikia atkreipti dėmesį į tai, ar ta teritorija nėra saugoma. Baudos gali siekti ir 1000 eurų. Apie galimybę vienoje ar kitoje vietoje statyti palapinę rekomenduojama pasiklausti vietinėse atsakingose institucijose. Tačiau Šveicarijoje daug regionų, o internetu bandant iš anksto tai padaryti, negavau atsakymo nei į vieną siųstą elektroninę užklausą 😓

    Kaip bebūtų, nuotykis prasideda 😈

    1 diena, 2023-08-04

    Iki Šveicarijos važiuojame automobiliu. Taip paprasčiau nusigauti į žygio pradžios tašką, nesukti galvos dėl leidžiamo į lėktuvą pasiimti inventoriaus (tame tarpe ir dujų balionėlių). O ir skrydžių pasirinkimas šia kryptimi iš Lietuvos nėra didelis.

    Išvažiuojame tik vakarop. Ši diena skirta tik sutrumpinti ilgą rytdienos važiavimą. Nakvynei apsistojame užsakytame kambaryje vos kirtę Lietuvos - Lenkijos sieną - Becejly kaimelyje.

    Įdomu tai, kad nors jau rugpjūčio mėnuo, bet būtent čia pirmą kartą šią vasarą išsimaudome ežere. Vanduo šaltokas, bet ežeras labai jaukioje ir vaizdingoje vietoje. Galima būtų net ir specialiai dėl poilsio čia atvažiuoti 😉

    Beje, Becejly yra greta visiems, važiuojantiems apsipirkti į Lenkiją, gerai žinomo Szypliszki kaimelio, kuriame yra ir "rožinis" valiutos keitimo namelis 😉

    Gaila, bet kitoje gatvės pusėje nuo jo buvusi jauki kavinė rastiniame namelyje jau nebedirba 😕

    Teko išbandyti naują maitinimo įstaigą - kavinė "Malibu". Porcijos didelės, maistas gana neblogas, bet aptarnavimas ir įrengimas nekoks. Čia valgo vien fūristai. 

    2 diena, 2023-08-05

    Visą dieną važiuojame. Oras nuolat keičiasi. Tai spiginanti saulė, tai pliaupiantis lietus. Vairuoti sunku.

    Vienu metu stebime priešinga kryptimi, link Ukrainos sienos, gabenamus 5 "Leopardus". Tai vieni iš tų tankų, kurių Ukraina taip ilgai laukė.

    Stebina labai daug automobilių su šveicariškais numeriais. Juokaujam, kad net nepajutom, kaip pravažiavom Lenkiją ir jau atsidūrėm Šveicarijoje 😀

    Valgyti užsukame į Pabianice miestą. Visiškai atsitiktiniu būdu išsirenkame blyninę. Blynai su įdaru, kaip lietiniai. Galima rinktis įdarytus saldžiai arba ne. Skonių pasirinkimas labai didelis. Patys blynai taip pat labai dideli. Dukra sako, kad tai buvo skaniausias jos gyvenime valgytas blynas. Aš išsirinkau kebabą, bet jis irgi buvo lietinių blynų tešloje. Neįprasta, bet įdomu ir tikrai skanu. Džiaugiamės atradę šią vietą. Reikės užsukti, važiuojant pro šalį, dažniau. Užeigoje, be blynų, buvo tik guliašas. Tačiau jis buvo siūlomas tik su "tinginukais". Nėra nei bulvių, nei ryžių, nei daržovių. Atmetėm šį variantą, nes pernelyg neįprastas. Bet dabar, paragavęs tą "kebabą blyne", nebenustebčiau, kad ir šis derinys būtų buvęs puikus 😉

    Beje, Lenkija nenustoja stebinti kainomis. Šalia esančiame turgelyje vyšnios vos po 1,60 euro už kilogramą, o šilauogės po 3,40 euro už kilogramą. Ir dar maišeliai parduotuvėse nemokami 😀

    Miegame šiandien Boleslavec miestelyje, jau visai netoli Vokietijos sienos.

    3 diena, 2023-08-06

    Ryte šeimininko klausiame, kur artimiausia degalinė. Jis ne tik pasisiūlo mus palydėti, bet dar ir savo nuolaidų kortelę duoda su jo turima didele nuolaida. Ech, gaila, kad bakas ne guminis 😊

    Nuotaiką kiek sugadina tik prietaisų skydelyje užsidegusi lemputė. Informuoja, kad perdegė priekinio žibinto lemputė. Vėl stojame degalinėje. Jie ne tik turi reikiamą lemputę, bet dar patys ją ir pakeičia. Viskas. Niekur iš Lenkijos nebevažiuosiu, vieni patogumai čia 😀

    Oras šiandien vėl toks pat kaip vakar. Tai spigina saulė, tai lyja lietus.

    Nustebino kamščiai Vokietijoje, ypač prie Dresdeno. Juk savaitgalis ir mes autostradoje. Bijau net pagalvoti kas būna darbo dienomis.

    Šiandien apsistojame jau netoli Šveicarijos, Leutkirch im Allgäu miestelyje, dar Vokietijoje.

    Labai šaunus miestelis. Mažas, bet jaukus senamiestis.

    Nustebino ir kainos. Kavinėje 30 cm pica su kumpiu, saliamiu ir grybais - 8,5 eur. Senai bebuvau Vokietijoje, visur taip pigu? O gal Lietuvoje tiek viskam pabrangus, tuo jau nebereikia stebėtis? 

    Dukra juokauja, kad aš jau fūristas, tik vairuoju, valgau ir miegu 😀

    4 diena, 2023-08-07

    Šiandien laukia labai daug įtampos, nes ne tik pradėsime žygį, bet prieš tai dar reikia išspręsti ir kelis organizacinius klausimus.

    Vienas svarbiausių - svorio susimažinimas pirmosiomis dienomis, kai kuprinė būtų pati sunkiausia.

    Esmė tokia, kad mes didžiąją dalį maisto pasiruošėme iš anksto kruopščiai suskaičiavę ne tik jo kiekį, jo svorį, bet ir kalorijas. Dviem žmonėms vidutiniškai gavosi apie 1 kilogramas maisto per dieną. Vėliau dukra skundėsi, kad jai maisto buvo kiek per daug (valgyti, ne nešti), bet aš manau, kad negalima organizmui leisti nusilpti.

    Nenorėdami nešti pernelyg sunkiai pirmosiomis dienomis, automobiliu važiuojame į tarpinį tašką, kuriame atsidursime po 5 dienų. Ten, kalno viršuje, paprašėme ūkininko leidimo palikti pas jį dėžę su maistu. Jis paklausinėjo kas joje ir geranoriškai sutiko. 

    Grįždami sustojame apžiūrėti Bergli Stuber krioklio, nes, kaip bebūtų keista, nors šis krioklys vadinamas vienu gražiausių Šveicarijoje, o trasa eina netoliese, tačiau šio krioklio eidami pėsčiomis nepamatytume, nes maršrutas veda kitomis vietomis.

    Gaila, kad oras šiandien ne pats patogiausias, kartas nuo karto lyja. Kita vertus, geriau tegul lyja dabar, o ne pradėjus eiti 😊

    Prie krioklio sėdi mergina su kuprine. Žiūri į mus ir šypsosi. Nieko nesako. Ir ta šypsena..., tokia nenusakoma. Lyg išprotėjusio žmogaus. Aš dukrai sakau: "matai, po 3 savaičių ir mes taip atrodysim" 😀  

    Jei rimtai, tai manau, kad ji laukė vaikino ar draugės, kuris (-i) nuėjo po pačiu kriokliu (ten užtverta ir parašyta, kad eiti negalima), o ji pasiliko laukti ir šypsojosi mums, "kad neįtartume" 😀

    Jei nebūtų liję, ko gero, ir aš pats taip būčiau padaręs 😋 Internete būtent iš ten darytos nuotraukos atrodo pačios gražiausios 😊

    Dabar važiuojame į šios dienos nakvynės vietą, paliksime kuprines, ten grįšime tik miegoti, o šiandien trasą pradėsime kaip lengvą pasivaikščiojimą, visai be svorio 😉

    Tai padarę, pagaliau pasiekiame trasos pradžią netoli Lichtenšteino sostinės Vaduz (ant kalno virš jo) esančiame Gaflei kaimelyje: 47.142475, 9.544869 (čia parkingo ir trasos pradžios koordinatės). Automobilių stovėjimas čia nemokamas. Tai gera žinia žygeiviams.

    Vos susiruošus eiti, prasideda lietus. Tai erzina, nes šiandien jau ir taip gerokai po pietų, galim nespėti nueiti numatyto atstumo, o visi daiktai juk palikti nakvynės vietoje. 

    Laimei, lietus greit liaujasi.

    1 etapas nuo Gaflei iki Sargans. 28 km. 480 m aukštyn. 1600 m žemyn. 7,5 val.

    Numatomas ėjimo laikas atrodo bauginančiai, bet mes be kuprinių, žygis šiandien didžiąja dalimi žemyn, todėl pasitikiu mūsų fizine forma ir viliuosi suspėti greičiau 😉

    Gaflei kadaise buvo pirmasis Lichtenšteino kunigaikštystės kurortas. Dabar čia labiau simbolinė vieta, kurioje prasideda keletas pasivaikščiojimo takų ir atsiveria panoraminiai vaizdai.

    Vos pradėjus eiti sutinkame porelę, kurie ateina iš apačios. Nežinau ar jie ėjo visą "Via Alpiną" ar tik pakilo iki čia nuo Vaduz, tačiau dar nebuvau matęs tiek baltų putų aplink žmogaus lūpas. Toks jausmas, kad merginos lūpos ne raudonos, o baltos 😲 

    Tai kiek gąsdina, gal ši trasa ne mūsų jėgoms?

    Bet kadangi mes leidžiamės žemyn, tai sutikta porelė greit užsimiršta, o mes prieinam pirmąją apžvalgos aikštelę.

    Jau gerokai žemiau pasiekiam Schalun pilies griuvėsius.

    Dar žemiau, Norvegiško stiliaus apžvalgos platforma. Iš čia vaizdas į Lichtenšteiną ir šį Šveicarijos pakraštį, šioje atkarpoje bene gražiausias 😍

 

    Pasiekus Vaduz pilį sėdamės ant suolelio pailsėti, nes vėl prasideda lietus, o šie suoleliai ne tik su puikiu vaizdu, bet ir po medžiais, todėl lieka sausi. Gaila tik, kad kaip dažnai ir būna tokiose vietose, pilis renovuojama 😔

    Stebime, kaip nuo pilies link mūsų, iš lėto nuobodžiaudama, eina apsaugos darbuotoja. Jai priartėjus, bandom ją pakalbinti. Klausiam koks pilies darbo laikas. Jos atsakymas nustebina, pilis neprieinama visuomenei, nes joje gyvena Lichtenšteino princesė !!! 😲

     Dar kiek nusileidus, bet dar visai netoli pilies, dar viena apžvalgos aikštelė. Puikus vaizdas ir nuo čia 😍

    Leidžiantis dar žemiau, įdėmiai nužiūrinėjam kiekvieną priešais į kalną kopiančią merginą. Ką gali žinoti, gal čia princesė pareina namo 😀

    Kadangi laikas šiandien ribotas, Vaduz centre ilgai neužsibūnam ir tęsiam maršrutą.

    Per senąjį medinį tiltą pereinam į Sevelen jau Šveicarijoje. Iš 15 medinių tiltų St.Gallen Reino slėnyje, tai vienintelis atlaikęs visus gaisrus ir potvynius.

    Tiltas paliko didesnį įspūdį, nei tikėjausi 👍  Siena tarp šalių tilto viduryje.

    Toliau trasa tęsiasi per Sevelen kaimelį jau Šveicarijoje. Navigacija siūlė eiti trumpesniu maršrutu, aplenkiant Sevelen. Reikėjo jos paklausyti. Kaimelis į maršrutą įtrauktas, mano nuomone, be reikalo, nieko lankomo aš jame neįžvelgiau.

    Toldami nuo Sevelen pasiekiam Procha pilies griuvėsius (kitaip Wartau).

    Graži vieta. Abu su dukra vienu metu pagalvojam, kad nors ir nelegali, bet čia būtų puiki vieta nakvynei: suoleliai, užuovėja, puikūs vaizdai. Gaila tik, kad jau ėmė temti ir nuotraukos ne visai kokybiškos gavosi.

    Jau beveik tamsoje pasiekėme šios dienos mūsų tikslą - nakvynės vietą Azmoos kaimelyje. Pirmasis etapas čia dar nesibaigęs, bet jo rytojui liko nedaug.

    

    5 diena, 2023-08-08

    Ryte, kol dukra maudosi duše, įsišnekam su šeimininke. Papasakoju jai apie mūsų planus ir apie mano norą bei, galbūt, paskutinę galimybę praleisti šitiek laiko su dukra dviese (priminsiu, ji šiemet baigė mokyklą). Šeimininkė papasakoja apie savo dukras, ima rodyti nuotraukas. Greičiausiai, sukilus šiltiems jausmams, ima vaišinti mus, neša šiltus kruasanus, į kelią įdeda dviejų rūšių sūrio 😊 Mums bandant atsisakyti, meluoja, kad tai daro dėl to, kad nori laikytis dietos 😊 Ech, ta meilė vaikams 😊

    Kad ir kaip būtu šilta ir gera pas svetingąją šveicarę, bet mums laikas pabaigti vakarykštį etapą.

    Einame pro Gonzen geležies kasyklą. 

    Jos lankyti negalima, nes ji dar veikianti. Tai tik orientyras. Čia išgaunama geležis daug metų buvo naudojama duriamiesiems-pjaunamiesiems ginklams gaminti. Kasybos rezultatas: apie 90 km ilgio tunelių ir galerijų labirintas !!! Manau, vėliau ar ankščiau, ši vieta vis tiek bus pritaikyta turizmui 😉

    Na, o šiandien, kalbant apie mūsų maršrutą, daug ilgų beprasmių perėjimų. Atkarpoje nuo Wartau iki pat Sargans, nieko lankomo nėra.

    Galiausiai pasiekiam Sargans pilį.

    Sargans dar vadinamas „dvigubais vartais į Alpes“. Miestas įkurtas Reino ir Seezo upių santakoje.

    Vaizdai čia įspūdingi į visas puses 😍

    Oficialiai pirmasis etapas baigiasi Sargans geležinkelio stotyje, bet ji mums nereikalinga, galime judėti toliau.

    Apibendrinam pirmąjį etapą. Susisiekimas su Gaflei (trasos pradžia) gana komplikuotas. Viešasis transportas labai ribotas (apie tai paskutiniąją kelionės dieną, kai reikės grįžti prie automobilio). Be automobilio gali būti sunku. Nusileidimas nuo Gaflei į Vaduz gana lengvas. Vaizdų nėra daug (nes didesnioji nusileidimo dalis mišku), bet tie, kurie yra, gana geri. Tiltas per Reiną įdomus ir gražus. Bet po to seka ilgos beprasmės ėjimo atkarpos. Nuo tilto į Šveicariją (Sevelen) iki pat Sargans verti dėmesio tik Procha (Wartau) pilies griuvėsiai. Dėl šių priežasčių etapas paliko dvejopą įspūdį. Neturint nakvynės vietos šioje vietoje, būtų sudėtinga ir su palapinės pastatymu, nes maršrutas daugiausia driekiasi per gyvenvietes ir gatves, todėl ne tik kad legalios, bet ir apskritai, jokios tinkamos nakvynės vietos čia galima ir nerasti. Manau, tai vienos iš pagrindinių priežasčių, kodėl daugelis savo "Via Alpina" pradeda ne nuo Gaflei, o būtent nuo Sargans.

    2 etapas nuo Sargans iki Weisstannen. 13 km. 820 m aukštyn. 300 m žemyn. 4 val. 15 min.

    Neapsigaukit kaip mes. Tas numatomas ėjimo laikas labai apgaulingas. Atrodo, kad 4 val. vieni niekai, bet tie 820 m aukštyn viską keičia. Kartais jie būna lengvi, o kartais net labai sunkūs, nors aukštis metrais ir tas pats. Einam, pažiūrėsim.  

    Pirmasis šio etapo orientyras Capuchin monastery of Mels.

    Vienuolynas įdomus ir įkurtas vaizdingoje vietoje. Tik į vidų patekti negalėjome, nes atėjome čia ne lankymo metu, laukti būtų buvę per ilgai. 

    Nuo vienuolyno prasideda kančios. Ilgas ir status kopimas aukštyn. Visą laiką stačiai aukštyn 😤 

    Iš pradžių dar guodžia atsiveriantys vaizdai į Sargans ir Mels pusę, nes oras šiandien puikus, todėl matomumas geras. Bet vėliau lieka tik miškas. 

    Išėjus iš miško, patenkame į kalnų pievas. Neįtikėtina, kokio statumo šlaituose ūkininkai šienauja žolę !!! Žinoma, technika atitinkamai pritaikyta. Tačiau tai nekeičia fakto, kad kalnuose ūkininkaujantys žmonės čia dirba labai sunkiai. Didžiulė pagarba jiems 💪

    Didžiausias ir sunkiausiai psichologiškai veikiantis šio etapo minusas, kad maršrutas beveik visą laiką eina palei gerą asfaltuotą kelią, kuriuo važiuoja ir automobiliai. Jei tu eini mišku, kuriame nieko nematai, o tik kenti statų pakilimą aukštyn, kai šalia eina geras kelias, kuriuo galima pakilti aukštyn per kelias minutes, tai nevalingai užduodi sau klausimą: "kodėl tu lipi?" 😊 

    Gal dėl gervuogių ir aviečių? Jų čia daug. Ir niekas jų nerenka. Jėgų suteikia ne tik poilsio akimirkos jas renkant, bet ir pačios uogos 😎

    O didžiausias šios trasos atradimas - trauktinė... 😊 Eini išvargęs mišku, staiga, suolelis. Prie jo dėžutė. Joje trauktinės butelis su lapeliu. Trauktinė pagaminta pagal specialų receptą iš 42 Alpių kalnuose randamų žolelių. Ją gamina jau daugiau nei 100 metų. Nesu alkoholio mėgėjas, bet ji buvo labai labai skani 😎 Vėliau, jau po kelionės, specialiai ieškojom parduotuvės, kad jos nusipirktume ir parvežtume namiškiams. Nepigi, bet verta kiekvieno cento 😉

    Nusileidimas į Weisstannen lengvas ir paprastas. 

    Apibendrinant šį etapą. Jis vienas prasčiausių iš viso "Via Alpina" maršruto. Daug racionaliau būtų apžiūrėjus Sargans pilį, Mels vienuolyną, į Weisstannen atvažiuoti automobiliu, nieko vaizdų ir įspūdžių prasme neprarandant, nes kelias eina šalia trasos, o pati trasa tik kopimas aukštyn paprastu mišku. Kita vertus, uogos buvo labai skanios, o pasirinkęs tokį lengvesnį kelią, apie išskirtinę trauktinę net ir sužinojęs nebūčiau 😊

    Eidami baiminomės dėl nakvynės vietos, nes šioje vietovėje nėra jokio kempingo, o pati vietovė gana žemai, todėl apie legalų "laukinį kempingą" taip pat negalėtų būti nei kalbos. Tačiau dar nepriėjus Weisstannen kaimelio atsiranda plakatai, nurodantys, kad priekyje bus stovyklavietė. Tai ne kempingas (kempingai būna su infrastruktūra ir už patogumus reikia susimokėti), o stovyklavietė. Ji neturi didesnių patogumų, tačiau yra visiškai nemokama. Tualetas čia už maždaug 200 metrų, užpilamas pjuvenomis 😊 Vanduo iš upės. Apie dušą galima tik svajoti. Bet sklypas lygus, gruntas minkštas (lengva įkišti palapinės smaigus), žolė nupjauta trumpai. Kitoje upės pusėje (tie patys 200 metrų nuo vietos palapinėms) yra ir pavėsinė su malkomis, grotelėmis, net degtukais. Tačiau visi čia atėję gerai pasiruošę, todėl maistą gaminasi savo turima įranga.

    Šioje stovyklavietėje pirmą kartą sutikome ir vieną iš mūsų žygio "palydovių". Nenuspėjamo amžiaus moterį, galimai jau apie 60 -ies. Jos sunku nepastebėti. Ji labai daug su visais bendrauja. Tačiau jos kalba ne visiškai aiški, todėl supranti tik kas trečią žodį, reikia kažkaip susilipdyti mintį ir atspėti ką ji nori pasakyti 😊 Jos išvaizda ir apranga hipiška. Gyvena Šveicarijoje. Žygiuoja viena. Vėliau mes ją sutikome dar keletą kartų, todėl ji tapo "mūsų" 😊 

    6 diena, 2023-08-09

    Miegoti čia buvo šaltoka. Keista, nes vietovė nebuvo labai aukštai kalnuose.

    3 etapas nuo Weisstannen iki Elm. 22 km. 1400 m aukštyn. 1450 m žemyn. 7 val. 50 min. 

    Pagal duomenis atrodo, laukia sunki diena 👀 

    Paaukštėjimas didelis ir tai jaučiama, nuolatinis kopimas aukštyn. Sunku.

    Iš pradžių takas eina palei Seez upę. Yra informacinių lentelių. Žinote kaip galima nustatyti ožkų amžių? Pagal žiedus ant jų ragų 😉  Keista, kad pačių ožkų nematėme nei vienos 😊

    Pasiekiam Alp Vorsiez. Tai pieninė, kur galima įsigyti ir pieno produktų. 

    Šioje Šveicarijos dalyje tai galima padaryti beveik kiekvienoje sodyboje 😊 Juokaujam, kad kas neturi nuosavo sūrio fabrikėlio, tas ne šveicaras 😊 

    Paprastai prie sodybų įrengtos savitarnos prekybos vietos: pasiimi sūrį, įmeti į dėžutė pinigus. Sūrio kaina apie 20-25 franko už kilogramą. Jis būna jau pasvertas ir su parašyta kaina, pačiam skaičiuoti nieko nereikia.

    Šios pieninės aprašyme pažymima, kad pienas čia patenka vamzdžiais tiesiai iš kalnų ! Realiai mes nepamatėme kokių nors išskirtinumų nuo kitų. Kažkokių ypatingų vamzdžių taip pat.

   Už pieninės eiti gal kiek ir įdomiau, bet vis vien seka sunkus nuolatinis paaukštėjimas.

   Kai pagaliau pasiekiam Foopass perėją (2223 m), atsiranda palengvėjimas, nuo šiol jau tik žemyn 👍

    Leidžiantis atsiveria ir "krioklių siena".

    Vos tik priartėjus prie Elm, iškart pamatom miškelį ir stovyklautojus. Taip, jie patvirtina, čia galima legaliai apsistoti nakčiai 👍

    Čia taip pat stovyklavietė, o ne kempingas. Tačiau sąlygos čia geresnės. Yra wc, staleliai, laužavietė. Net šiltas vanduo !!! Dušo, tiesa, nėra. Bet kas dar svarbiau, yra elektra !!! Galima pasikrauti baterijas. Pati stovyklavietė jauki. Ji tarp medžių, todėl saulėtą dieną apsaugota nuo saulės, o lietingą, šiek tiek sulaiko lietų. Labiausiai man nepatiko tik netoliese gana garsiai tekanti upė. Esu jautrus garsams kai miegu, net ausų kištukai ne visiškai gelbėjo, kartkartėm prabusdavau.

    Šioje stovyklavietėje "mūsiškių" gretos išsiplečia. Be jau vakar sutiktos "hipės", sutinkam jauną porelę iš Australijos. Taip pat jauną merginą, kuri labai daug ir greit kalba 😊

    Didžiausia problema mums, kad dukters bato padas "nori valgyti" - atplyšo... 😳 Nors tai nebuvo žinomos firmos kalnų batai, tačiau jie buvo jau patikrinti paprastesniuose žygiuose. Buvo patogūs ir niekur netrynė. Tikėjomės, kad Šveicarija nėra negailestinga avalynei ir jie atlaikys. Klydom. Atlaikė vos 3 dienas. Esam Šveicarijos užkampyje, negi mūsų žygis čia jau ir baigsis? 😳

    Šis etapas buvo sunkus ir gana monotoniškas. Visą laiką kopi aukštyn, o po to leidiesi žemyn. Blogiausia, kad vaizdai nesiekia net vidutinių. Jei reikėtų trumpinti "Via Alpina", tai ši atkarpa būtų viena iš tų, kurios būtų galima atsisakyti.


     7 diena, 2023-08-10

    Elm kaimelis labai mažas. Aprašyme pažymima, kad jis garsus mediniais namais. Mes nepastebėjome, kad čia jų būtų daugiau, ar kad jie būtų gražesni nei kitur. Visa Šveicarija siete nusieta mediniais namais. Čia jų, tiek pat kaip ir visur.

    Aprašyme taip pat nurodoma, kad nuo čia matyti Tschingelhorner ir Martins Hole. Tik 2 kartus per metus saulė per šį uolų langą krenta tiesiai ant Elm bažnyčios bokšto ir jį nušviečia. Gaila. Kad ir kaip bandėme susigaudyti, nesupratome kurios uolos čia minimos ir buvo sunku įsivaizduoti, kaip tas saulės spindulys, ir iš kur atkeliauja. Turbūt, reikia pamatyti. Bet nelauksim gi, juk tik 2 kartus metuose 😊

    Mūsų svarbiausias uždavinys kaimelyje kažkaip išspręsti dukters batų galvosūkį. 

    Labai nustembam, bet kalnų inventoriaus parduotuvėlių čia beveik tiek pat kiek ir namų 😀

    Nors ir ne specialius žygių batus (jie buvo labai brangūs), bet nuperkam gerus kokybiškus "pusiau" kalnų batus ir galim eiti toliau 👍

    4 etapas nuo Elm iki Linthal. 25 km. 1650 m aukštyn. 1950 m žemyn. 9 val. 10 min.

    Aprašymas gąsdinantis. 1650 m aukštyn? 9 val. 10 min.? Bus bėdos...

    Manau, net ir patys trasų sudarinėtojai numatė tai, kuo daugelis einančių "Via Alpiną" ir pasinaudoja, čia yra keltuvas !

    Taip, gal tai ir pagalba iš šalies, tačiau mes neturime tikslo kažkam kažką įrodyti ar siekti kokių nors rekordų. Mes norime pasigrožėti Šveicarijos gamta ir gerai praleisti laiką. Šioje atkarpoje kildamas keltuvu nieko neprarandi, nes pakilimas nėra vaizdingas, o tik status, todėl nepasinaudoti tokia galimybe, tiesiog kvaila. Kiek teko skaityti forumuose, šioje vietoje taip elgiasi dauguma. Išskyrus tuos, kurie vadovaujasi sportiniu interesu ir žūt būt, nori praeiti visą "Via Alpiną" vien tik savo jėgomis. O ir pats pakilimas ne toks jau ir didelis, tik apie 500 metrų.   

    Jaučiasi, kad čia kurortas. Yra galimybės nusileisti nuo kalno nuomojamais dviračiais, pasėdėti kalnų restorane ar eiti pasivaikščioti.

    Nuo Ampachli kalnų restorano vedantis takas labai lengvas ir vaizdingas. Šioje atkarpoje labai daug senukų. Iš pradžių tai stebina, bet greit tampa aišku. Jie pakyla keltuvu. Tada eina pasivaikščioti šia lengva atkarpa ir tada sėdę į autobusą, vėl leidžiasi žemyn. Ilsintis Elm ar šiose apylinkėse, tai tikrai geras pusdienio praleidimo būdas 😉

    Mūsų gi maršrutas toliau veda per Hengstboden kaimą, kuris vadinamas eržilų žeme. Nors nei arklių, nei žirgų čia nepamatėme, tačiau kalnų pievos leido juos įsivaizduoti čia lakstančius 😊

    Šios dienos maršruto aprašymo vietoves reikia spėlioti ir toliau.

    Pagal aprašymą kažkur turėtume matyti Panixer perėją, kurioje 1799 m. nuo prancūzų žuvo daug Suvorovo karių, tačiau dėl kraštovaizdžio niuansų susigaudyti kuri konkrečiai vieta laikoma šia perėja, nelabai pavyko. 

    Ne iš karto supratome ir kur yra Alpwichlenmatt, kuris pagal aprašymą atrodo kaip amfiteatras. Tik pakilus pakankamai aukštai padarėme išvadą, kad vienas kalno šlaitas iš tiesų gali būti lyginamas su amfiteatru 😊

    Kadangi jau vakarėja, diena buvo tikrai be galo ilga ir sunki, o mes žinome, kad etapo pabaigoje - Linthal miestelyje nėra ne tik kempingo, bet ir stovyklavietės, tai nakvynei nusprendžiame apsistoti slėnyje prieš Richetli perėją. Čia pakankamai aukštai ir virš medžių linijos, manome, kad statyti palapinę čia legalu.

    Dar ramiau pasijaučiame, kai pamatome, kad šį slėnį nakvynei pasirinkome ne tik mes, bet ir visi kiti iš praeitos nakties stovyklavietės. Australai juokauja, kad "vakare namo susirinko visa didelė darni šeima" 😊

    Tai buvo paskutinis kartas, kai matėme visus "mūsiškius". Australai atrodė jau itin išvargę ir aš spėju, kad jie nebeatlaikė krūvio. Daug kalbanti greitakalbė, kaip sakė "hipė", pati pripažino, kad jai per sunku, todėl po šios dienos nuėjo kitu, lengvesniu ir trumpesniu maršrutu.

    Taip, diena buvo labai sunki. Elm kaimelis ir jo apylinkės vaizdingos ir gražios. Tačiau kopimas ne tik labai ilgas ir varginantis, bet ir nebe toks vaizdingas. Dabar suprantu, kodėl daugelis visos "Via Alpina" trasos neina ir atmeta visą pirmos savaitės dalį. 

    8 diena, 2023-08-11

    Miegojome gana gerai. Keista, nors aukštis čia didelis, bet ir šalta nebuvo.

    Kadangi esame pailsėję, be didesnių sunkumų įveikiame likusį nedidelį pakilimą iki Richetli perėjos (2261 m).

    Po jos seka labai ilgas nusileidimas į Linthal. Čia ir baigiasi 4 etapas.

    Labai karšta 😴 

    Papietaujam ir nusprendžiam, kad pasinaudosime ir čia esančiu funikulieriumi. 

    Jis pakelia iki Braunwaldo apie 600 m.

    Tai jau 5 etapas nuo Linthal iki Urner Boden. 16 km. 1100 m aukštyn. 380 m žemyn. 5 val. 24 min.

    Nors vakar viso 4 etapo nebaigėme ir šiandien dar prireikė viso pusdienio jam užbaigti, bet 5 etapas pagal aprašymą neatrodo grėsmingas, todėl tikimės jį užbaigti dar šiandien.  

    Rašoma, kad šioje atkarpoje priskaičiuojama net iki 1200 karvių. Melas, mes specialiai skaičiavome, yra tik 5 😀

    Urner Boden apylinkės labai vaizdingos, eiti čia vienas malonumas, ypač žemyn 😊

    Nuolat girdisi švilpikų švilpimas, o ir jie patys nevengia pasirodyti.

    Kaip ir planavom, vakarop prie kaimelio ir priartėjame.

    Čia nėra kempingo, tačiau prieš kaimelį yra stovyklavietė.

    Kukli. Be staliukų, elektros ir normalaus wc. Yra tik klozetas, stovintis po atviru dangumi už kalnelio 😊 Vienintelis vandens šaltinis - šalia tekanti upė. 

    Bet didžiausia problema, kad ją galima pasiekti automobiliu, todėl stovyklavietė labai perkrauta ir triukšminga. Kiniečiai leido muziką ir šoko iki vėlumos 😊 

    Maža to, palapinę pasistatėme ir tik tada pastebėjome, kad aplink pilna rudųjų skruzdžių. Turi stovėti arba slėptis palapinėje, stengdamasis į ją įlįsti taip, kad jos nepamatytų 😀  

    Jau visai temstant į stovyklavietę ateina ir "hipė". Nors aplink dar buvo kelios geresnės vietos palapinei statyti, tačiau ji ateina prie pat mūsų. Juk "saviškiai", šeima renkasi 😊

    Neatsitiktinai ją vadinam "hipe". Nors taip ją pavadinom dėl išvaizdos, tačiau jos ir elgesys tai patvirtina. Palapinę ji ne stato, o "numeta" 😊 Rimtai, įkišo lankus ir kai palapinė įgavo formą, numetė ją ant žemės beveik nepritvirtindama dugno smaigais prie žemės 😊 Maisto ji taip pat nesigamina, tik kažkokį sausą sūrį pagraužė. Neįsivaizduoju kaip ji išgyvena. Iš kur semiasi jėgų. Juk krūvis didelis.

     9 diena, 2023-08-12

    Neprireikė nei valandos ir mes užbaigiam 5 etapą, pasiekdami Urner Boden.

    Kaimelis vaizdingas, turi ir bažnytėlę su kalnais fone.

    Čia prasideda 6 etapas nuo Urner Boden iki Altdorf. Šiandien mums reikės įveikti 27 km. 1050 m aukštyn. 1900 m žemyn. Numatoma trukmė 8 val. 19 min. (įdomu, kaip jie apskaičiuoja minutės tikslumu?)

     Kildami į Klausen pass užsukame pas ūkininką ir pasiimame savo paliktą maistą. Kuprinės gerokai pasunkėja. Kopti pasidaro dar sunkiau.

    Klausen pass (1952 m) padovanoja gražių vaizdų į kitą perėjos pusę ir suteikia viltį, kad sunkiausia jau praeityje.

    Deja, trumpas pažemėjimas apgaulingas, už perėjos maršrutas vingiuoja ne žemyn, tiesiausiu keliu link Altdorfo, o kyla dar aukščiau ir veda per kalną. Adaptuotis prie gerokai pasunkėjusios kuprinės sekasi sunkiai.

    Dar blogiau, kad šiandien vėl labai karšta diena. Leidžiantis link Spirigen vaizdas labai gražus, bet nėra jokio pavėsio, todėl tinkamai pasimėgauti juo man nebepavyksta. Dukrai tai nieko, ji saule džiaugiasi 😊

    Pasiekus kelią ties Spiringen, sėdžiu bandydamas atgauti jėgas ir suprantu, kad mano "Via Alpina" man gali baigtis dar neįpusėjusi.

    Jau grįžęs namo, telefone radau savo sms rašytą žmonai: "Aš nebeatlaikau. Man per sunku. Bet Ugnė lengvai. Nenoriu jos nuvilti".

    Iki Altdorfo dar tolokai, bet takas čia itin paprastas, visą laiką tarp medžių palei upę. Nebėra ne tik paaukštėjimo, bet ir didesnio pažemėjimo. Toks paprastas, nuobodus formalumas. Žinome, kad Altdorfe nėra kempingo (yra vienas, bet jis skirtas tik automobiliniams kemperiams), todėl mums reikės dar pradėti eiti ir 7 etapą, norint rasti nakvynės vietą. Šalia tako visą laiką eina kelias. Tai primena 2 etapą, kai visą laiką kirbėjo mintis, kad kopimas beprasmis. 

    Lyg sunkumų būtų mažai, dar ir mano kuprinė pradeda plyšti 😓  

    Tokiomis aplinkybėmis džiaugiuosi, kad pavyko priimti teisingą sprendimą (taip manau), susitranzuojam automobilį ir iki Altdorfo važiuojam automobiliu.  

    Prieš pat miestą - Burglen, Villiamo Tellio gimtinė.

    Altdorfo centre yra Viliamo Telio statula, t. y. ji pastatyta būtent toje vietoje kur ir vyko Friedricho Schillerio aprašytoji scena, kur V.Telis nušauna sūnui obuolį nuo galvos.

    Čia pat ir bokštas į kurį galima pakilti. Netgi nemokamas. Tačiau vaizdai labai skurdūs.

    Ilgai gaišti mieste negalim. Kaip jau minėjau, reikia rasti nakvynės vietą, kuri jau kitos dienos etape. Jį galima pradėti pėsčiomis arba kylant keltuvu. Atkarpa iki Brusti labai sunki ir varginanti, be didesnių atrakcijų, todėl daugelis ir čia renkasi geriau keltis keltuvu iš Attinghausen. Susitaupo net 1030 m pakilimo.

    Visa bėda, kad keltuvas kelia tik iki 18 val. Reikia skubėti norint suspėti.

    Sėdam į miesto autobusą. Vienkartinis bilietėlis žmogui 3,40 franko. Tai maždaug 3,60 euro. Labai brangu. Ir tai vos už 3 km. Bet mes kitaip būtume nebespėję į keltuvą. O tai reiškia, kad būtume likę ir be nakvynės.

     Išlipame prie keltuvo, bet... Nieko nėra. Nei kasos, nei darbuotojo, nei vieno žmogaus.. Jau galvojam, kad reikės eiti prie kitos stoties - esančios aukščiau, kai dukra sako: "žiūrėk, yra telefonas". Nėra ko prarasti, pakeliu jį. Kitame laido gale atsiliepia. Kalba vokiškai, bet su stipriu vietiniu dialektu. Suprantu tik tiek, kad reikia lipti į keltuvą. Pasirodo, aukštesnėje (tarpinėje) stotyje sėdintis operatorius per kamerą viską mato ir pajungia keltuvą per atstumą.

    Kylant prasideda lietus. Su perkūnija. Žaibuojant keltuvas sustoja. Su mumis kylanti vietinė mergina (ji įlipo tarpinėje stotyje) net neklausiama mus ramina, kad taip įprasta, tokie saugumo reikalavimai. Dėl to mūsų pasikėlimas užtrunka. Bet tai, bet kuriuo atveju lengviau, nei kopti pėsčiomis. Dukra negali atsistebėti mūsų sėkme. Juk lietus galėjo prasidėti keliomis ar keliolika minučių ankščiau, tuomet ir mes galėjom sušlapti ir keltuvas galėjo net nebepradėti kilimo.

    Aplamai, einame jau beveik savaitę ir pastebėjom keistą sutapimą, dienomis oras visuomet būna labai gražus, o va vakarais, daugiau mažiau apie 18 val., pradeda lyti. Kartais stipriau, kartais tik palynoja, bet visuomet panašiu laiku. Lyg kas vandenį įjungtų 😊

    Kadangi vis dar lynoja, pakilus vietinių vaikinukų (atvažiavusių į keltuvą iš kalnų su krosiniu motociklu) klausiam, ar pradėjus eiti bus galimybė statyti palapinę? 

    Jie tarpusavyje padiskutuoja ir užtikrina, kad tikrai bus, tik ne visiškai sutaria už kiek laiko: 15-30 min. Pagal mūsų pasiruošimo medžiagą, iki jos eiti gali reikėti apie 1 val. Kaip bebūtų, iki tamsos turėtume spėti. Jei tik lietus labai netrukdys.

    Labai nustembam, kai stovyklavietę pasiekiam vos per 15 min. !!!

    Maža to, ji nuostabi !!! Stalai, wc, laužavietė, puikus vaizdas, vandens kranas, erdvi ir lygi vieta palapinėms, minkšta žemė. Vieni privalumai 👍

    Iškart pasakysiu, kad išsimiegojome čia neįtikėtinai gerai. Gal ir dėl to, kad buvome vieni patys, jokių pašalinių garsų. Tiesa, vieną kartą paryčiais prabudau, nes viena žygeivių grupė kilo dar tik brėkštant. Manau, kad taip bandė išvengti dienos karščio.

    10 diena, 2023-08-13

    7 etapas nuo Altdorf iki Engelberg. 29 km. 2100 m aukštyn. 1500 m žemyn. 10 val. 45 min.

    2100 m aukštyn? Rimtai? 10 val. 45 min.? 

    Manau, čia vėl tas atvejis, kai net trasos plano rengėjai supranta, kad daugelis naudosis šiuo keltuvu, kuriuo mes ir pasinaudojome vakar vakare. Kitaip šis etapas per vieną dieną būtų sunkiai įveikiamas.

    Kopimas šiandien, iš tiesų, labai, labai ilgas ir varginantis. Kita vertus, vaizdai čia jau nuostabūs. Neabejotinai gražiausi iš iki šiol buvusių. Tai padaro ir patį kopimą nebe tokiu žudančiu 😍

    Aukščiausias šios dienos taškas  - Surenen pass (2291 m).

    Nusileidimas į Engelberg taip pat labai ilgas, bet taip pat be galo ir vaizdingas 😍

    Jau vakarop pasiekiam vienintelį čia esantį kempingą (prie viešbučio „Enwaldi“).

    Pasakysiu sąžiningai, šis kempingas - man tarsi lūžio taškas. Jei iki šios dienos eiti buvo sunku arba labai sunku, tai nuo čia prisiminimai jau liko puikūs 😍 Tam yra 2 priežastys. Pirmiausia tai jau paminėta priežastis, kad vaizdai nuo čia jau kerintys, todėl net ir sunkus kopimas į kalną jau ima teikti malonumą. Antroji - būtent kempingai. Labai svarbu, kai gali nusiprausti po šiltu dušu, maistą gaminti patogiai atsisėdus prie stalelio, o atsargas gali papildyti parduotuvėlėse. 

    Šis kempingas pirmasis mūsų kelionėje ir iškart labai aukšto lygio.

    Labiausiai mus pradžiugino šildomas baseinas (vandens temperatūra +33) su burbulais, masažinėmis kaskadomis, net turkiško stiliaus pirtele. Už 2 val. 15 min. (tiek buvo likę iki jo darbo laiko pabaigos) sumokėjome vos 10 eur. (žmogui). Kaip Šveicarijai ir dar už tokią kokybę, tai, manau, labai labai pigu 👍

    Tik buvo labai keista, nes mūsų kūnai jau spėjo įdegti taip, kad baseine atrodėme taip, kad galėtume maudytis ir be maudymosi kostiumų. Dėl ryškaus odos atspalvių skirtumų visi galvotų, kad mes su jais 😊

    Čia pasijaučiau tarsi iš naujo gimęs. Vėl pradėjau galvoti, kad tas 20 etapų - vieni niekai 😊

    Dar keisčiau buvo - visiška tyla naktį. Kempingas didelis ir pilnas. Kai kurie su mažais vaikais ar šunimis. Ankstesnių kelionių patirtis vertė baimintis, kad bus daug pašalinių garsų, o tai trukdys išsimiegoti. Nieko panašaus. Naktį buvo tylu kaip miško vienkiemyje 😎

    11 diena, 2023-08-14

    Engelbergas labai simpatiškas kurortas. Labai gali būti, kad prireikus jį išskirčiau kaip patį pačiausią visoje Šveicarijoje. Taip, taip, aukščiau net už visų pripažintus Grindelwaldą ar Lauterbrunneną 😍

    Iš statinių čia išsiskiria tik Benediktinų vienuolynas, įkurtas 1120 m. Jis gana ryškus miestelio akcentas, matomas nuo visų aplinkinių kalvų.

    Na, o didžiausias traukos taškas čia - Titlis viršukalnė. Į ją galima pakilti keltuvu. Bet tai gana brangu ir reikėtų skirti bent pusdienį. Mūsų maršrute jos nėra.

    8 etapas nuo Engelberg iki Engstlenalp. 12 km. 1300 m aukštyn. 440 m žemyn. 5 val.

    Iš aprašymo neatrodo, kad bus per sunku 😊

    Štai kaip atrodo miestelis šiek tiek palipus 😎

    Sunkiausia dalis - pasikėlimas iki Trubsee ežero.

    Iki jo galima pakilti 3 būdais. Vienas jų - tuo pačiu keltuvu, kuris vėliau kyla į Titlis. Bet net ir keliantis tik iki Trubsee, o ne iki pat Titlis, pasikėlimas nėra pigus. Kitas būdas, palypėti pėsčiomis iki žemutinio Trubsee, nuo kurio yra keltuvas iki Ober Trubsee. Pasikėlus juo, reiktų dar šiek tiek palypėti iki paties ežero, bet jau visai nedaug. Na ir, žinoma, trečias būdas - įveikti pakilimą pėsčiomis 😊

    Trubsee ežeras labai įspūdingas. Labai atpalaiduojanti ir vaizdinga atmosfera 😍

    Nors tai ir nenumatyta mūsų maršrute, bet nusprendėme nepatingėti ir apėjome visą ežerą aplink. Buvo verta. Nuostabūs vaizdai, puikus oras, atpalaiduojanti atmosfera, daug įvairių atrakcijų 👍

    Čia galima paplaukioti valtele, praskrieti prisirišus lynu, pasimėgauti vaizdais gulint hamake ar kepti mėsą ant įrengtų grotelių. Jau nekalbant apie pasivaikščiojimą ir pasimėgavimą aplinka 😎

    Paėjus vos keliasdešimt metrų į šoną, galima pažvelgti iš viršaus į patį Engelbergą.

    Sekantis mūsų orientyras - Jochpass perėja (2207 m).

    Nuo Trubsee iki jos galima pakilti atviru keltuvu. Tai mano silpnybė. Labai mėgstu tokius keltuvus. Nesusilaikiau. Keliamės. Gera pajausti ramią, lėtą, laiko ir vaizdų tėkmę 😎

    Vaizdai nuo Jochpass irgi nedaro gėdos šiai vietovei. Puikus vaizdas ne tik į Trubsee ir Engelbergo pusę, bet ir į Engstlenalp pusę. Ši viršūnė mėgstama vieta ir ekstremalaus nusileidimo kalnų dviračiais mėgėjų. 

    Nors yra atviro tipo keltuvas ir žemyn, jau į Engstlenalp pusę, bet čia jau leidžiamės pėsčiomis. Negalima piknaudžiauti, dar atsiras priklausomybė 😊 

    O šiaip, jei naudotis visais keltuvais, tai 8 etapą galima įveikti išvis be jokių pastangų, iš pradžių nuo Engelberg pasikeliant iki Trubsee. Nuo ten kitu keltuvu iki Jochpass. Ir galiausiai, trečiuoju, nusileisti iki Engstlenalp.

    Nusileidimas pėsčiomis taip pat nebuvo sunkus. Takas geras, ne status. 

    Pagal aprašymą, prie Engstelalp turėtų būti daug rožių. Ši vietovė saugoma gamtos teritorija. Tačiau, kad ir kiek dairėmės, rožių mes neradome. Ko gero, jas galima rasti ne rugpjūtyje.

    Šioje vietovėje mūsų etapas baigiasi. Bet čia saugoma teritorija, palapinių statyti negalima. Tenka pradėti sekantį etapą.

    9 etapas nuo Engstlenalp iki Meiringen. 22 km. 740 m aukštyn. 1950 m žemyn. 7 val.

    Planuojam eiti tol, kol rasim tinkamą vietą nakvynei.

    Iš pradžių kylam link Tannalp ir atsisukdami vis grožimės vaizdu į Engstlenalp pusę 😍 

    Tannalp su pieninėmis, užeiga ir Tannensee ežeru palieka neišdildomą įspūdį. Tai - viena gražiausių "Via Alpinos" vietovių 😍

    Pakerėti šios vietos vaizdų, padarome klaidą. Nors čia tinkama vieta nakvynei, bet mes, kaip išdžiūvusi kempinė, gerdami vienas už kitą gražesnius vaizdus, kopiam vis aukštyn.

    Nuo Tannalp pasikėlimas į Balmeregghorn kalnagūbrį (2255 m) gana sunkus, nors iš pažiūros taip ir neatrodo.

    Nuo jo į vieną pusę atsiveria Eigerio, Monch ir Jungfrau vaizdai.

    Į kitą pusę - mūsų praeiti Engstlenalp ir Tannalp.

    Į dar kitą pusę - Melchsee-Frutt vietovė, užtvanka ir unikalus reljefas 😍

    Vadinu kopimą klaida, nes vandens turim tik troškuliui numalšinti. Bet neturim jo pakankamai, kad galėtume apsistoti nakčiai. Ant kalnagūbrio vandens šaltinių nebėra. Leistis žemyn neturim nei noro, nei jėgų. Einam vis tolyn, tikėdamiesi rasti, dabar jau ne tinkamą vietą nakvynei, o geriamo vandens.

    Deja, takas veda siauromis, nors ir vaizdingomis viršūnėmis.

    Fotografuojam daug, bet laikas mus ima spausti.

    Vakarėjant subjūra ir oras, ima niaukstytis, kartkartėmis palynoja.

    Matome, kad link mūsų ateina juodi, "pikti" debesys, kurie dar ir su "garso ir vaizdo efektais" - griaudėja ir žaibuoja 😳  

    Spartinam žingsnį. Dabar jau ne tik kad vis dar neturim pakankamai vandens, bet jau nebėra ir tinkamų vietų palapinei. 

    Taip pasiekiam Planplatten (2245 m). Tai labai vaizdinga viršūnė, į kurią nuo Meiringen pusės galima pakilti ir keltuvu, tačiau jau vakaras, oras subjuręs ir vis blogėja, todėl mes jau nebegalim tinkamai pasigrožėti ir įvertinti šios vietos grožio.

    Ši vieta reiškia ir tai, kad mes jau praėjom didesnę dalį 9 etapo. Taigi, šiandien vietoj trumpos ir lengvos dienos, ieškodami tinkamos vietos nakvynei, praėjome beveik dviejų dienų maršrutą.

    Prie funikulieriaus sutinkame vaikiną, kurio klausiame, ar čia rasime vietą nakvynei, nes jau temsta. Jis keistuolis, nors aplink griaudėja, lynoja, pučia stiprus vėjas, kuris neša sunkius, juodus debesis, ima ieškoti savo telefone nuotraukų, kad parodytų, kokius vaizdus jis šiandien užfiksavo...

    Negalim tiek gaišti, atsisveikinam ir einam savo keliu, nesulaukę jo nuotraukų ir negavę suprantamo atsakymo. Labai nustembam, kad jis pradeda eiti į tą pusę, iš kurios mes atėjome. Ten artimiausias 2-3 val. nėra ne tik vandens, bet ir vietos palapinei. Tuoj prasidės audra ir sparčiai temsta. Neįsivaizduojam, kaip jis ketina praleisti naktį, bet akivaizdu, kad jo tai nejaudina... 😲 Gal jo net nebuvo? Gal tai tik mūsų vaizduotė? Žinot, kaip siaubo filmuose būna 😀

    Mums vos spėjus su juo išsiskirti ir pradėjus leistis link Magisalp, prasideda audra. Su visais atributais: lietus, vėjas, žaibai, griaustinis.

    Išsitraukti ir persirengti į nuo lietaus saugančius rūbus, nebėra kada. Pradarysi kuprinę, jis iškart bus pilna vandens.

    Pasilėpti irgi nėra kur. Tolumoje matom kažkokį statinį. Bėgam link jo. Bėgam tiesiogine prasme. 

    Stogelis labai nedidelis, bet bandom slėptis. Blogiausia, kad vėjas kaip tik iš tos pusės, kurią dengtų stogelis, todėl visas lietus kala po juo - tiesiai mums į nugaras 😊

    Audra truko neilgai, bet to pakako, kad permirktume iki paskutinio siūlo 😎

    Užtat po audros dažnai būna labai gražu 😍

    Leidžiamės toliau. Jau visai prietema. Gelbėdamiesi nuo lietaus nusileidome per daug žemyn, čia jau nebegalima legaliai statyti palapinių.

    Legalu būtų statyti gavus leidimą pas ūkininką, jo žemėje. 

    Užsukam į pirmą pasitaikiusią sodybą. Leidžia. Bet nurodytame sklype neįmanoma įsmeigti kuoliukų, vieni akmenys 😔 Einam toliau.

    Kitoje sodyboje šeimininkas kažką nerišliai pasakoja apie savo planus kitai dienai, suprantam, kad nenori leisti.

    Trečioje leidžia, bet nuveda prie netoliese esančio keltuvo. Mums kyla įtarimas, ar tai vis dar jo žemė. Klausiam, ar negausim baudos? Jis su žmona pradeda juoktis. Supratom, kad arba žemė priklauso jam, arba aplinkosaugininkų, ar policijos, jie čia išvis nėra matę 😊 Užtikina, kad galim statyti. 

    Mes nebeturim laiko, tuoj sutems. Juolab, kad vėl ima lynoti. Statom. 

    Per skubėjimą tik neapgalvojam, kad vieta visiškai šalia vandens krano ir šulinėlio po juo. Dėl to miegu labai prastai. Krano garsas dar nieko. Bet vandens kritimas į šulinėlį neleidžia užmigti. Prie to dar prisideda ir į palapinės viršų barbenantys lietaus lašai. Žodžiu, lieku visai be miego 😢

    13 diena, 2023-08-15

    Keliamės anksti ir leidžiamės toliau link Meiringeno.

    Po vakar dienos krūvio, išbandymų ir neramios nakties, norisi poilsio, todėl nusprendžiam iškart ieškoti kempingo, o tik tuomet pabaigti likusią 9 etapo dalį. Šiandien bus pusiau poilsio diena. Juk vakar praėjom beveik 2 etapus, vienas jų turėjo būti šiandien. Mes nusipelnėm ne eiti tolyn, o sutaupytą laiką šiandien skirti poilsiui 😉

    Ateinam į „Hofstatt-Derfli GmbH“ kempingą. Jis ne pačiame Meiringene, o kiek aukščiau, ant kalno, mums pakeliui. Tikimės, kad dėl to jis bus kiek ramesnis ir ne toks užimtas. 

    Darbuotoja mus užpuola klausimais: kaip mes čia atsiradom? kodėl taip anksti? kur mes miegojom? 

    Pasijaučiam kaip vagys, kurie, neva, nelegaliai miegojo jos kempinge, o dabar nori pratęsti viešnagę jame 😕

    Galiausiai pasako, kad priimti ji mus gali tik nuo 13 val. Maža to, iki to laiko neleidžia palikti kuprinių. Žodžiu, pasijutom čia nepageidaujami. Akivaizdu, kad šiame kempinge nenorima pritraukti klientų 😞

    Tai išėjo į gerą. Radom geresnį 😉

    Tęsiame 9 etapą ir leidžiamės toliau link Meiringen. 

    Praeiname Schrandli skulptūrų sodą (plokščiakalnyje eksponuojami šiuolaikinių menininkų darbai), tačiau jis nuvilia. Nors ir nemokamas, bet labai mažas, o tie vadinami meniniai darbai, tai kokia nors surūdijusi metalo krūva. Kai augau, pas babą kaime matydavau tokių meno dirbinių. Tik mes tą vietą vadindavome šiukšlynu 😋

    Toliau leidžiamės pro Alpbach tarpeklį.

    Keistoka. Šis tarpeklis lankytinas ir įėjimas su bilietais. Tačiau tai galima padaryti tik iš apačios, t.y. nuo Meiringeno pusės ir tuomet kopti aukštyn kol prieini krioklį. Palipus dar aukščiau, galima išeiti iš tarpeklio jau viršuje. Bet įeiti pro čia negalima. Mes nieko prieš sumokėti, bet nėra jokios galimybės. Iš šitos pusės įrengti tik besisukantys vartai, skirti tik išėjimui. Gaunasi taip, kad norint įeiti į tarpeklio vidų, mums reikėtų nusileisti nuo kalno į Meiringeną, tada įeiti į tarpeklį ir juo vėl kopti aukštyn. kai vietoj to, galėtume juo tiesiog nusileisti. Tai būtų mums pakeliui ir nereikalautų jokių papildomų pastangų. Nusprendžiam, kad į jo vidų tuomet ir neisim. Juolab, kad jis net nėra įtrauktas į "Via Alpina" maršrutą.

    Pagaliau pasiekiam Meiringeną.

    Ko klausiau, niekas neatspėjo. Su kuo asocijuojasi miestelio pavadinimas? Bandysit spėti?

    Pagal legendą, italų konditeris Gasparini apie 1600 m. sukūrė desertą iš plaktų kiaušinių ir cukraus, ir pavadino jį kaimo vardu - Meiringen (morengas) !!! 😉

    9 etapas baigtas. Nors ir turėjome nuotykį dėl audros ir nakvynės, tačiau objektyviai vertinant, 9 etapas nuostabus, gal net ir pats geriausias iš visos "Via Alpinos" trasos. Nors ir 8 etapas labai geras. Ir 7 puikus. Žodžiu, vieni geriausių 😎

    Einam į kempingą.

    Geriausius atsiliepimus turi „Alpen camping“. Pelnytai !!! Jis nuostabus: ramybė, gera įranga, gera santechnika, neribojamas vanduo dušuose. Net nedidelis baseinas yra !!! Nors jis nešildomas, bet atsigavimui karštą dieną tokio visiškai pakanka 😊 O ir kaina labai patraukli: už 2 asmenis ir palapinę - 27 eurai. 

    Įsikūrę, pailsėję ir kiek pasitvarkę kuprinę (primenu, ji buvo pradėjusi plyšti ir baiminausi, kad rankena visai nenutrūktų), išeinam apžiūrėti miestelio. 

    Viskas čia vienaip ar kitaip siejama su Šerloku Holmsu: viešbučių pavadinimai, užeigos, paminklai, muziejus ir t.t.

    Gera pagaliau rasti parduotuvę, pasmaguriauti ledų 😎 

    Likusią dienos dalį skiriame poilsiui.

    14 diena, 2023-08-16

    10 etapas nuo Meiringen iki Grindelwald. 23 km. 1500 m aukštyn. 1110 m žemyn. 7 val. 50 min.

    Didžiausia Meiringeno įžymybė ir traukos vieta - Reichenbacho krioklys. 

    Viso jo kaskadų aukštis siekia 300 m. Didžiausios iš 7 kaskadų - Reichenbacho - 120 m. 

    Labiausiai krioklys garsus Šerloko Holmso ir profesoriaus Moriarty kova. Kaip jau minėjau, ja alsuoja visas Meiringeno miestelis.

    Keista tai, kad oficialus "Via Alpina" takas eina ne pro jį, o šalia jo ir net neturi tiesioginio vaizdo į krioklį 😳 

    Todėl šauname 2 zuikius vienu šūviu. Apie 250 m kylame funikulieriumi ir pasigrožėję kriokliu, tęsiame žygį grįždami į oficialią trasą.

    Iš pradžių tolimesnis kopimas aukštyn čia atrodo kiek beprasmis. Labai primena jau ankščiau eitas kai kurias atkarpas, kai pakilimas status ir visiškai be vaizdo, ar atrakcijų. Takas eina paprastu mišku arba net išvis keliu, kuriuo važinėja automobiliai.

    Tik prieš Rosenlaui viešbutį ir ledynų tarpeklį takas tampa malonesnis.

    Tiesa, į tarpeklį nėjome, nes jo lankymas mokamas, o vietiniai sako, kad šiuo metų laiku jis nepaliks jokio įspūdžio.

    Tolimesnis kilimas jau be pro šalį važinėjančių automobilių, nors vis tiek takas eina arba nuolat kertasi su paprastu keliu. Automobiliai čia nebevažinėja, nes kelias skirtas tik specialiam, vadinamam, "pašto" autobusui, kuris važiuoja labai retai, o važiavimas juo gana brangus.

    Įdomu tai, kad mes kilome pėsčiomis ir autobusas mus aplenkė tik jau mums būnant prie pat viršūnės. Taigi, laiko atžvilgiu iš jo mažai naudos.

    Diena šiandien labai karšta. Tai sunkiausia. Pavėsio čia beveik nėra.

    Objektyviai vertinant, šios dienos maršrutas mane nuvylė. Po prieš tai buvusių kelių dienų, šis etapas gana blankus. 

    O mano asmeniškai dar ir lūkesčiai buvo dideli. Esmė tokia, kad viskas ir prasidėjo nuo šios atkarpos. Paaiškinsiu. Prieš dešimtmetį, kai su automobiliu keliavome po Šveicariją, man, užburtam kalnų grožio, sėdint virš Murren ir besigrožint panorama, kilo mintis, kad vieną dieną būtų gerai paklaidžioti čia ilgiau, neapsiribojant kelių valandų pakilimu iki Murren, o leidžiantis į visos dienos ar net kelių dienų žygį. Tuomet aš ne tik nežinojau apie "Via Alpiną", bet ir apskritai, kad čia yra pėsčiųjų takų 😊 Taigi, svajojau, kaip vieną dieną pabėgsiu čia nuo civilizacijos ir, palikęs automobilį Meiringene, leisiuosi į "laukinį" žygį iki pat Murreno 😊 Galvojau, kad būsiu vienas iš nedaugelio tai sugalvojęs 😀 Vėliau, pradėjęs domėtis, sužinojau, kad čia yra trasa, o kad tai yra "Via Alpina" dalis, sužinojau tik jau pradėjęs planuoti kelionę. Taigi, atkarpai nuo Meiringeno iki Grindelwaldo aš kėliau ypatingos vilties ir lūkesčių reikalavimus 😊

    Ji jų akivaizdžiai nepateisino. Ne asfaltą aš čia įsivaizdavau 😓

    Alinami karščio pasiekiam Grosse Scheidegg perėją (1962 m).

    Už jos atsiveria vaizdas į Grindelwaldo slėnį, bet ne toks įspūdingas kokio tikėjausi.

    Sėdim perėjoje ir negalim patikėti savo akimis... Ateina... "Hipė" !!! Jau manėm, kad niekada jos nebepamatysim 😊

    Persimetam įspūdžiais ir leidžiamės kiekvienas savo keliais. Ką gali žinoti, gal mūsų keliai susikirs ir vėl? 😊 

    Nusileidimas į Grindelwaldą lengvas, nors ir reikalaujantis laiko. Kilometro žemyn greit neįveiksi 😉

    Skambinam į kempingą, nes iki mūsų numatyto „Holdrio“ kempingo tolokai. Jis miestelio pakraštyje ir dar kalne, kiek aukščiau Grindelwaldo. Nesinori iki jo eiti be reikalo. Ši vietovė labai populiari, internete rašoma, kad kempinguose ne visada galima gauti vietą. O šis kempingas dar ir išankstinių rezervacijų nepriima.

    Atsiliepusi darbuotoja iškart pareiškia, kad vietų nėra 😳 Šiurpas perbėga per nugarą. Negi vėl liksim be normalaus miego? 😕 Laimei, sugalvoju perklausti, ar be automobilio taip pat? Viskas pasikeičia. Vieta atsiranda !!! 👍 

    Vaizdas iš kempingo vienas gražiausių šiame slėnyje 😍

    Kempingas nėra taip gerai įrengtas kaip ankstesni, tačiau turi viską kas būtina. Dideli pliusai, kad duoda nemokamą bilietą miesto transportui visai viešnagės trukmei neribojant važiavimų skaičiaus, bei vienkartinę nuolaidą keltuvui į "First" viršūnę 👍 Kadangi kempingas tolokai nuo miestelio centro ir dar ant kalno, tai tikras išsigelbėjimas 😊

    15 diena, 2023-08-17

    Šiandien darome pauzę mūsų žygyje. Esmė tokia, kad viena pagrindinių Grindelwaldo įžymybių - First viršukalnė su įvairiomis atrakcijomis, tačiau "Via Alpina" maršrute jos nėra 😒 Norint ją aplankyti, tenka daryti dienos pertrauką.

    Mes labai norime išbandyti ir ant šio kalno siūlomas atrakcijas: nusileidimą lynu ("tarzankė" sėdint, 800 m ilgio, iki 84 km/h greitis), "paukščio skrydį" ("tarzankė" gulint, 800 m ilgio, 83 km/h greitis), nusileidimą nuo kalno kartingu (be variklio, apie 3 km nusileidimo trasa) ir nusileidimą nuo kalno dviračiu-paspirtuku iki pat Grindelwaldo. Galima imti visą paketą iškart, bet galima ir atskirai. Imant visą paketą į kainą įskaičiuotas ir neribotas skaičius pasikėlimų keltuvu. 

    Kadangi mes turime nuolaidą pasikėlimui į kalną, gautą kempinge, tai mums labiau apsimoka imti atskirai, juolab, kad nesame tikri, ar norėsime būtinai visų atrakcijų, ar apsiribosime tik kai kuriomis iš jų. Tai buvo geriausias sprendimas šią dieną. Kodėl? Suprasite vėliau 😉

    Pakylame anksti, nes tikimės išvengti eilių.

    Atrakcijos dar nedirba, pradės veikti tik už valandos. Per tą laiką einam pasivaikščioti iki Bachalpsee ežerėlio. Paprastas pasivaikščiojimas. Geri vaizdai. Ech, kaip gera ir lengva eiti be kuprinės 😊

    Šalia keltuvų stoties visi pasivaikšto metalinėmis konstrukcijomis pavadintomis Cliff Walk.

    Kai grįžtame prie pirmosios atrakcijos ("tarzankės" sėdint), stebime jau ilgą eilę, nors pramoga pradėjo darbą dar tik prieš pusvalandį 😒 Klausiam, kiek laiko gali užtrukti laukimas? Apie 2 val. !!! 😲 

    Laiko mes šiandien turim, bet gal ne šitiek. Juk svarbiausia atrakcija, kurią norim išbandyti - nusileidimas lynu gulint.

    Jos eilė šiek tiek žemiau, ten kur nusileidžia "tarzankė" sėdint.

    Nusprendžiam aukoti pasivažinėjimą "tarzanke" sėdint ir leidžiamės pėsčiomis iki kitos atrakcijos pradžios taško. Taip tikimės sutaupyti daug laiko, nes beveik visi laukiantys eilėje viršuje, vėliau stoja ir į eilę apačioje.

    Nusileidžiam gal per 15 min.

    Ten eilė taip pat ilga. Bet tai mūsų svarbiausias tikslas - stojam į eilę. 

    Galima vadinti tai nesėkme, bet aš esu linkės įžvelgti pozityviąją pusę. Neilgai palaukus, atrakcionas nustoja veikti, rašoma, kad dėl to, jog tolumoje žaibuoja 💥 Kur pozityvumas? Kad tai atsitiko greitai. Pralaukus valandą ar pusantros, tokia informacija būtų buvusi daug skausmingesnė 😉

    Niekas iš eilės nesiskirsto, tikisi, kad atrakcionas tuoj vėl veiks. Juolab, kad rytas buvo gražus, o ir pagal prognozes šiandien neturėjo lyti.

    Deja, netrukus prasideda ir lietus 💦 Maža to, jis greit stiprėja. Nepaisant to, iš eilės niekas dar nesitraukia. Daugelis turi rūbus, saugančius nuo lietaus. Pernelyg ilgas laukimas ir pernelyg ilga eilė, kad taip lengvai jos atsisakyti 😀 

    Netrukus pasidaro nebeaišku, ar tai lietus, ar tai jau pasaulio pabaiga 😲 Ima pilti ledais !!! Taip, ne ledukais, o ledais !!! Labai labai dideliais gabalais. Eilė išsilaksto 😊 Ne tiek dėl vandens, kiek dėl... skausmo !!! Ledo gabalai daužo taip, kad gali palikti mėlynes 😳

    Bėgam slėptis ir mes. Kaip ir visi, slepiamės keltuvų aptarnavimo techniniame garaže. Bandau įsivaizduoti pradžią, kai čia atbėgo pirmieji ieškantys pastogės. Galbūt, darbuotojas dar ir prieštarauti bandė, juk nesaugu ir pašaliniams čia draudžiama. Bet žmonių skaičius toks, kad greičiausiai tik pasitraukė, kad nesutryptų 😀

    Lietui nurimus, nemaža dalis vėl grįžta į eilę. Mums nebesinori. Aplink šlapia, mes patys taip pat, o ir nuotaika nebe tokia. Maža to, debesų dar daug, bet kada vėl gali pradėti lyti (vėliau tai pasitvirtino, su pertraukomis lijo visą dieną), todėl atrakcionas didžiąją dalį dienos veikti negalėjo. Eilėje čia kai kurie galėjo prastovėti visą dieną ir net neturėti galimybės išbandyti pramogos.

    Manau, dauguma grįžusių į eilę buvo tie, kurie buvo nusipirkę visą paketą (pasikėlimas+visos atrakcijos). Jis gana brangus (124 eur.), o pinigai negrąžinami 😢

    Atsisakome ir minties leistis kartingais ar dviračiais-paspirtukais. Šlapia. Lynoja.

    Leidžiamės pėsčiomis. Visai neblogas pasivaikščiojimas gavosi 😊

    Ši diena dar kartą patvirtino, kokie nenuspėjami orai kalnuose.

    

    16 diena, 2023-08-18

    Šiandien oras jau gražus, bet mes nenorim prarasti dar vienos dienos, todėl antrą kartą į First nebekylame. Labiausiai dėl to, kad dar ir žinome, kokios beprotiškos ten eilės.

    Tęsiame savo žygį. Nors tai nėra tikslu. Oficialioji "Via Alpina" vėl "šiukšlinasi". 

    11 etapas nuo Grindelwald iki Lauterbrunnen. 20 km. 1200 m aukštyn. 1400 m žemyn. 6 val. 45 min.

    Oficiali trasa veda pro Brandegg, Alpiglen kaimelius į Kleine Scheidegg perėją ir toliau leidžiasi link Lauterbrunnen. Tačiau visų sutiktų nuomone, tikras nusikaltimas nepakilti į Mannlichen viršūnę, kurios trasa nepaliečia, o oficiali trasa toli gražu nėra tokia vaizdinga, kaip ši viršūnė.

    Taigi, šiek tiek koreguojam maršrutą. Dėl to jis šiek tiek pasunkėja: prisideda papildomo paaukštėjimo, atstumo ir laiko, bet tikimės, kad dėl to jis taps gerokai vaizdingesnis 😉

    Kopiam ne iškart į Kleine Scheidegg pusę, o į Mannlichen ir tik po jo pasuksime link Kleine Scheidegg.

    Kopti visada sunku, tačiau oras šiandien puikus, o vaizdai nuostabūs, todėl ir lipimas ne toks varginantis.

    Tiesa, iš pradžių, kupinas jėgų, pradedu eiti kiek per greitu tempu, tai dukra juokiasi, sako: "tuoj vėl sakysi - nebepaeinu" 😀 

    Iš Grindelwald į Mannlichen galima pakilti ir keltuvu, tačiau nenorime jais piknaudžiauti 😊

    Nuo pusiaukelės - Holenstein (1620 m), takas tampa lengvesnis.

    Pagaliau pasiekiam Mannlichen (2345 m). 

    Joo... Čia neabejotinai gražiausia mūsų kelionės vieta !!! Na gerai, viena gražiausių 😀 Vienoje pusėje Grindelwaldas, kitoje Lauterbrunnenas !!! O kur dar kalnų viršūnės ir kitos panoramos !!! 😍

    Net nežinau, kokiai apvaizdai dėkoti, privertusiai mus pakoreguoti oficialų maršrutą. Ir tuo pačiu, negaliu atsistebėti, kad šis kalnas, nors yra visiškai šalia, neįtrauktas į "Via Alpiną" !!! 😳

    Pasėdėjome čia ilgokai. Bet ilgiau gaišti nebegalime, juk pasiilginome jau ir taip netrumpą šios dienos etapą.

    Patraukiame link Kleine Scheidegg. Ši atkarpa vadinama „Panoramos keliu“. Lengvas takas su nedideliu nuolydžiu visą laiką žemyn. Jai įveikti reikia 1-2 val., priklausomai nuo fotografavimo poreikių 😊

    Kleine Scheidegg perėja (2061 m) vaizdinga, bet po Mannlichen nebepalieka tokio įspūdžio, kokio yra verta 😊

    Toliau jau oficialiu taku pradedame nusileidimą link Lauterbrunnen. 

    Netrukus pasiekiame vietą, kuri būtų tinkama nakvynei. Bet dar gana anksti. Nesinori stoti. Nusprendžiam rizikuoti ir eiti toliau. Rizika tokia, kad dar būdamas Mannlichen viršūnėje, apskambinau visus kempingus, esančius Lauterbrunnen slėnyje ir nei viename nėra vietų !!! Nepadėjo ir "triukas", kad esame be automobilio 😊 Taip yra todėl, kad dabar savaitgalis, artimiausią savaitę žada labai gerą orą, čia viena populiariausių Šveicarijos vietų, dabar sezono pikas, o prie viso to, dar ir pusmaratonis šį savaitgalį, į kurį suvažiuoja bėgikai ir juos palaikantys iš viso pasaulio. Eidami toliau rizikuojame likti be nakvynės vietos.

    Nusileidimas čia labai vaizdingas.

    Labai nustebino Wengen kaimelis, kuriame nepastebėjau jokio transporto, tik pėsčiųjų takus 😊 Čia "rėkte rėkė" tyla ir ramybė 😊

    Galiausiai pasiekiam ir patį Lauterbrunnen.

    Pabandom ieškoti nakvynės, užsukdami į vieną kitą viešbutį, bet greit suprantam, kad tai beviltiška.

    Nebelieka nieko kito, kaip eiti toliau ir tikėtis sėkmės.

    Kadangi čia nebegrįšime, nors jau ir temsta, užlipame iki Staubbach krioklio, kuris yra aukščiausias (300 m) laisva srove krintantis krioklys Šveicarijoje. Po juo galima ir palįsti.

    Suprantame, kad miestelyje nepamiegosi ir palapinės nepastatysi, todėl traukiame slėniu gilyn, toldami nuo miestelio. 

    Beje, viena vietinė moteriškė mums pakišo mintį. Statyti kur nori palapines yra nelegalu ir gali gauti baudą. Tačiau miegoti po atviru dangumi nėra uždrausta, todėl jei žinai, kad nelis, tai net romantiška ir smagu. Mes žinome, kad šiandien nelis, todėl tai mūsų "atsarginis planas" 😊

    Eidami sutinkame vietinį ūkininką. Bandau jo paklausti, kokios čia galimybės, nors vokiškai kalbėti sekasi sunkiai.

    Jis pasiūlo apsistoti jo žemėje ir nuveda per lauką prie upelio po medžiais !!! Idealu !!! Nieko geriau šiandien net negalėjome tikėtis 😊

    Paprašo tik vieno - nepalikti šiukšlių 👍

    17 diena, 2023-08-19

    12 etapas nuo Lauterbrunnen iki Griesalp. 22 km. 2000 m aukštyn. 1400 m žemyn. 9 val.

    2000 m aukštyn? Panašu, kad liūdna šiandien nebus 😊

    Pirmasis orientyras - Murren kaimelis.

    Oficialus takas siūlo kopti aukštyn į kalną tiesiai iš Lauterbrunneno ir tuomet sukti link Murren. Tačiau ši atkarpa nėra vaizdinga. Be to, norisi dukrai parodyti (ji čia buvo dar pernelyg maža, kad prisimintų) vaizdingą Lauterbrunnen slėnį, todėl mes vėl šiek tiek koreguojam maršrutą.

    Pirmiausia praeiname visu gražiuoju Lauterbrunnen slėniu su nuo kalnais krintančiais kriokliais.

    Pasiekus Stechelberg neberacionalu būtų grįžti vėl atgal tuo pačiu keliu, todėl nuo čia į Murreną kylame keltuvu. Taip sumažiname ir tą 2000 m šios dienos paaukštėjimą 😊

    Murren žymus ne tik atsiveriančiais vaizdais, bet ir tuo, kad oficialiai čia nėra motorizuoto eismo.

    Realybė truputi kitokia, gana daug įvairaus aptarnaujančio transporto, kuris visgi, varomas vidaus degimo varikliais 😜  

    Pataikome čia atvykti kaip tik tuomet, kai pusmaratonio dalyviai bėga kaimelio gatvėmis.

    Nusiperkam ledų, gėrimų ir atsisėdę miestelyje stebime prabėgančius 😎 Vieni bėga lyg jiems reikėtų įveikti tik 3 km. Kiti gi vos pajuda. Akivaizdu, kad dalyvių tikslai čia skirtingi. 

    Bet visi be išimties sulaukia labai daug šilto palaikymo. Tai įtraukia. Pasėdime čia gana ilgai.

    Šiandien vėl labai karšta diena, taip gera sėdėti pavėsyje su ledais rankoje 😎 

    Bet atstumas pats nenusieis, reikia judėti 😊

    Atkarpa iki Rotstockhutte gana ilga, nors ir labai vaizdinga 😍

    Prie Rotstockhutte trobelės pietaujame.

    Po to seka ilgas ir sunkus pakilimas iki Sefinenfurgge pass.

    Pagaliau ir pati perėja. Nenuostabu, kad ją pasiekti buvo sunku.  

    Sefinenfurgge pass (2612 m) - viena aukščiausių perėjų, kurias įveikėme eidami "Via Alpiną".  

    Nuo čia jau leidžiamės žemyn.

    Vėl ir vėl darome tą pačią klaidą. Nors žinome, kad Griesalp yra saugoma teritorija ir statyti palapinių ten negalima, bet vis galvojam, kad "gal dar bus tų gerų vietų apsistoti", todėl praeiname vieną kitą vietą, kur būtų buvę galima pasilikti nakčiai. Po to jau neberandam tinkamų vietų. Taip pasiekiam patį Griesalp. 

    Čia ne tik nėra kempingų. Čia netgi draudžiama stovyklauti, nes teritorija saugoma.

    Dukra užduoda gerą retorinį klausimą: "jei čia etapo pabaiga ir kito pradžia, tai kaip jie įsivaizduoja, kur tuomet turi miegoti žygeiviai?"

    Nors ir esam jau labai pavargę, o saulė sparčiai leidžiasi, bet bandom šiek tiek palypėti į kitos dienos maršrutą, tikėdamiesi rasti tinkamą vietą nakvynei.

    Sutinkame vieną vaikiną, su kuriuo kartu buvome apsistoję kempinge Meiringene. Jis mus taip pat atpažino. Klausiam, kur jis ruošiasi miegoti? Jis nesuka dėl to galvos, sako, kad statys palapinę čia pat, prie upės. Klausiam ar tai legalu? Jis numoja į tai ranka. Mes taip negalim, kopiam toliau.

    Mus labai stabdo ne tik tai, kad reikia kopti į kalną, bet ir tai, kad dar niekur nebuvo tiek daug aviečių !!! Renkame jas saujomis 😀

    Taip pakylame ne tiek jau mažai - virš medžių linijos ir imame trinti delnus tikėdamiesi, kad čia jau galima apsistoti legaliai. Gaila tik, kad nerandame lygesnio lauko.

    Pamatome ūkininkus, genančius karvių bandą ir patraukiame link jų. Tai samdomi darbuotojai. Sako, lįskit į miškelį ir miegokit.

    Saulė sparčiai leidžiasi, nebeturim laiko gaišimui, todėl taip ir padarom.

    Paradoksas, bet kai tik nerandam normalios vietos nakvynei, atsiduriam prie garsą skleidžiančio šaltinio. Šiuo atveju, prie žemiau tekančios upės. Dėl to poilsis buvo vėl ne pats geriausias. 

    18 diena, 2023-08-20

    Keliamės anksti, nes nenorime sutikti nei ūkininko, nei kokių nors aplinkosaugininkų - maža kas. Nesame tikri, ar čia buvo galima miegoti, ar ne. Beje, to vaikino, pasilikusio miegoti apačioje, daugiau taip ir nepamatėme.. Gal jį sušaudė? 😊

    Taigi, tinkamai nepailsėję po didelio vakar dienos krūvio, gerai neišsimiegoję, anksti atsikėlę ir dėl to nenorėję sočiau pavalgyti pusryčiaudami, patraukiam į bene sunkiausią etapą. Žiūrėsim kas iš to išeis 😋

    13 etapas nuo Griesalp iki Kandersteg. 17 km. 1450 m aukštyn. 1700 m žemyn. 7 val. 15 min.

    Po ankščiau buvusių etapų, šio duomenys neatrodo tokie jau baisūs. Tačiau skaičiai parodo ne viską.

    Nuo pat pirmų metrų reikia kopti stačiai aukštyn ir tik aukštyn, be jokios lengvesnės atkarpos. Gerai įsižiūrėkit, nuotraukoje matyti vingiuojanti tako "gyvatėlė". Ir tai toli gražu dar ne viršūnė.

    Tai neatsitiktinai. Šiandien reikės įveikti aukščiausią "Via Alpinos" tašką - Hohturli perėją (2778 m).

    Šiandien vėl beprotiškai karšta diena. Kopiant beveik nėra atkarpų pavėsyje.

    Vandens buvome pasiėmę ne tiek jau mažai, bet jis baigiasi dar net nepriartėjus prie perėjos. Labai neįprasta Šveicarijai, bet šioje atkarpoje nėra ir jokio vandens šaltinio.

    Judame labai lėtai ir tik todėl, kad aš negaliu po kopimo atkarpų atsigauti net sėdėdamas, nes saulė toliau vargina. Dukrai tenka manęs nuolat laukti.

    Pagaliau pasiekiam perėją. Iš jos atsiveria vaizdas ne tik į jau mūsų lankyto Griesalp pusę.

    Tačiau jau ir į Kandersteg pusę.

    Gaila, bet nors šiek tiek aukščiau yra ir trobelė, bet vandens negauname net joje.

    Be vandens negalime pasigaminti ir pietų. Po skurdžių pusryčių, negalime tinkamai pasistiprinti.

    Imam leistis žemyn. Saulė kepina negailestingai, pavėsio nėra. Nusileidimas status, todėl nors ir žemyn, judam iš lėto.

    Žygeivių šiame etape - kaip skruzdžių vora, radusį takelį į mano vaismedžių viršūnę 😊

    Kartas nuo karto kas nors iš prasilenkiančių sustoja manęs paklausti, ar man viskas gerai?

    Dukra žino mano galimybes ir tai, kad iš pažiūros galiu atrodyti visas raudonas ar pervargęs, todėl nesuka dėl to galvos.

    Kaip pati sako, jai neramu pasidarė tik tuomet, kai aš sutikau priimti pagalbą iš šalies. Man tai nebūdinga 😳

    Net pats nežinau, kaip tai nutiko. Gal tai saulės smūgis? Visą laiką ant saulės karštą dieną, turint šiokių tokių širdies problemų, nėra lengvas išbandymas. 

    Net neatsimenu kaip atsisėdau, bet šalia manęs stovėjo net dvi skirtingos kompanijos, kuriose abejose, kaip bebūtų keista, buvo po mediką.

    Jie tarėsi ką daryti ir klausinėjo manęs visokių niekų 😎 Norėjo kviesti sraigtasparnį. Kaip suprantu, neiškvietė tik todėl, kad toje vietoje jis nebūtų galėjęs nusileisti.

    Išmatavo mano pulsą, patikrino akių vyzdžius. Žodžiu, kodėl jie vaikšto po kalnus ir neleidžia žmonėms pasėdėti? 😊

    Liepė suvalgyti šokolado ir obuolį, nes nusprendė, kad nukritęs gliukozės kiekis kraujyje. Ant galvos uždėjo šlapią kepuraitę, ant kaklo šlapią rankšluostį.

    Aš buvau sąmoningas, tai leido man "apsiginti" 😊 ir įtikinti juos, kad galėsiu toliau eiti pats.

    Galiausiai jie sutiko, bet su sąlyga, kad nusileidus iki artimiausios trobelės, iki kurios buvo likę tik apie 15-20 min. kelio, pats išsikviesiu arba paprašysiu, kad kas nors iškviestų sraigtasparnį. Kur gi, ne 😊

    Jei rimtai, tai nežinau nei jų vardų, nei pavardžių, nei iš kur jie. Tačiau gyvenimas keistas dalykas, gal kada nors, kaip nors, kokiu nors būdu, jei perskaitys mano padėką jiems. Labai labai AČIŪ 💓 Taip ir įsivaizduoju medikus iš pašaukimo. Svarbu buvo ne tik fizinė pagalba, svarbu buvo suvokimas, kad tai jiems nuoširdžiai rūpi 💖 

    Po visų "procedūrų" pasijutau tikrai geriau, todėl nors ir sunkiai, bet jau vėl galėjau leistis toliau.

    Pasiekus minėtą trobelę, atsiguliau į artimiausią pavėsį, o dukra nuėjo ieškoti vietos, kur galėtume pasidaryti valgyti. Dabar maistas jau įgijo ir vaistų prasmę - reikėjo pasistiprinti.

    Po kelių akimirkų dukra grįžo. Sako, sutiko vieną iš tų, sustojusių prie manęs, klausė ar išsikvietėme sraigtasparnį? 😳

    Bliamba, jie nejuokauja, reikia slėptis nuo jų... 

    Pasistiprinę ir pailsėję, nuolat drėkindamas (nuo šios vietos vandens šaltinių jau buvo pakankamai) kepuraitę ir rankšluostį ant kaklo, patraukėme žemyn.

    Nuo čia jau atsiveria ir vaizdas į Oeschinensee ežerą.

    Objektyviai vertinant, manau, jei neinant "Via Alpinos", į Hohturli perėją kilti visiškai ir nebūtina, gražiausi vaizdai būtent nuo čia į ežero pusę. Tad geriau nuo Kanderstego pakilti tik iki čia ir grįžti atgal. Būtų daug lengviau ir pamatytum visus gražiausius vaizdus 😉

    Gaila, kad dukra per mane šioje nuostabioje vietoje negalėjo tinkamai atsipalaiduoti ir pajausti vienos iš gražiausių Šveicarijos vietų žavesio..

    Vakarėjant pasiekiam Kandersteg. Kempingas "Rendez-vous" vos nusileidus, beveik ant tako, todėl jį randam lengvai.

    Aš negaliu sutvarkyti formalumų stovėdamas, todėl atsisėdu. Po jų, administratorius gana vykusiai pajuokauja: "palydėsiu jus iki palapinės statymo vietos, čia netoli, tik koks 15 min." 😀

    Kempinge nėra stalelių ar suolų, todėl administratorius leidžia naudotis poilsiui skirtu nameliu, kuris visai šalia mūsų palapinės vietos. Ten ne tik patogūs suolai, stalai, viryklė, elektros rozetės telefonams pasikrauti, bet ir garantuota užuovėja ne tik nuo vėjo, lietaus, bet ir saulės 👍 Nėra tik lovų 😊

     Saulei nusileidus jaučiuosi taip, lyg galėčiau pradėti naują etapą, sakiau, kalta tik saulė 😊 

    Bet tai nebuvo paskutinis šiandien mums skirtas išbandymas. Sutemus į kempingą ateina ir šalia mūsų palapinę pasistato mergina, kuri užsideda ant kaktos prožektorių ir ima "brūžinti" palapinės užtrauktukus. Nepatikėsit, beveik visą naktį 😳 Neįsivaizduoju ką ten reikia daryti ir kaip užtrauktukai nesudyla? 😋 O dar labiau nesuprantu, kam jai kempingas? Juk jei tikslas ne miegoti, o traukyti užtrauktukus, tai juk galima padaryti nemokant pinigų už kempingą, o atsisėdus kur nors šalikelėje ant suolelio... 😋

    Tai pirmasis kempingas Šveicarijoje, kuriame nepavyko pailsėti. Bet tai ne kempingo kaltė. Ir taip esu nustebęs, kad iki šiol Šveicarijoje nepasitaikė tokių žmonių. Dažniausiai tai būna "kempingų dėsnis".

    19 diena, 2023-08-21

    14 etapas nuo Kandersteg iki Adelboden. 16 km. 1400 m aukštyn. 1250 m žemyn. 6 val. 40 min.

    Skaičiai ir čia neatrodo guodžiančiai. Ypač po vakarykščio mano "benefiso" 😊 Juolab, kad ir šiandien tokia pat saulėta ir karšta diena. O dar ir normaliai išsimiegoti nepavyko.

    Lyg to būtų maža, rankų pirštus skausmingai kamuoja mėšlungis.

    Gerai. Užteks skųstis. Ieškom išeities. Dėl tokių niekų žygio nebaigsim 😉

    Bandom improvizuoti. Maršrutas turėtų vesti į  Bunderchrinde perėją. Studijuodamas žemėlapį atkreipiu dėmesį, kad ją galima pasiekti pro vieną, arba pro kitą kalno pusę. Jei eiti maršrutu, tai reikia kopti gana daug. Tačiau jei pasirinkti kitą kalno pusę, tai galima pasinaudoti čia keliančiu keltuvu ir taip pasilengvinti šios dienos maršrutą. Vaizdai ir įspūdžiai pro šią kalno pusę turėtų būti gal net geresni (juk ne veltui ir keltuvas čia įrengtas). Taip manyti leidžia ir "Via Alpinos" maršruto sudarinėtojų sprendimas į maršrutą neįtraukti Mannlichen kalno Grindelwaldo ir Lauterbrunneno pusiaukelėje 😋

    Taip ir darom. Kylam keltuvu iki Allmenalp. Dar ir svečio nuolaidą, gautą kempinge, keltuvui pritaiko 👍 Taip sutaupom apie 550 m pakilimo. Po vakarykštės dienos ir nakties nelabai ir turėjom kito pasirinkimo. Būtų buvę pernelyg rizikinga kopti tik pėsčiomis, nežinant realios mano organizmo būsenos ir reakcijos į krūvį, bei saulę. Svarstėm ir poilsio dienos variantą, šiandien niekur neinant, tačiau mūsų pasirinkimas pasiteisino su kaupu, nepraradom dienos ir nebuvo per sunku 😉

    Nuo Allmenalp iki perėjos pakilimas vis dar nemažas, bet jis nuoseklus ir ne pernelyg status. Aš jau nuo pat ryto einu su šlapiu rankšluoščiu ant galvos, tad jaučiuosi puikiai ir perėją pasiekiam sąlyginai nesunkiai.

    Vaizdai puikūs. Labai džiaugiamės savo improvizacija 😉

    Bet gražiausia etapo vieta neabejotinai pati Bunderchrinde perėja (2385 m).

    Į vieną pusę Kandersteg su Oeschinensee ežeru ir net tolumoje matoma Hohturli perėja. 

    Į kitą pusę - Adelboden su harmoningai išsibarsčiusiais nameliais ir svaiginančiomis tolumomis 😍

    Labai smagu čia pasėdėti ir pasimėgauti.

    Nusileidimas į Adelboden ne sunkus. Nuoseklus ir ne status. 

    Aplamai, ši diena tapo tikru atradimu. Viena iš tų vietų, kur vaizdų ir įspūdžių prasme gauni gerokai daugiau nei tikiesi. O ir fiziškai etapą įveikėme gana lengvai. Daug lengviau, nei buvo galima manyti 😉

    Tiesa, Adelbodene šiek tiek paklaidžiojam.

    Iš pradžių ateinam į pasižymėtą kempingą. Jis šiek tiek už Adelbodeno (gerai, kad ne į kalną), o ten paaiškėja, kad čia priimami tik automobiliniai kemperiai. Palapinių statyti neleidžiama 😢

    Tenka grįžti į miestą. Jame vienas kempingas jau užsidaręs visam laikui. 

    Tad mieste liko tik 2 veikiantys kempingai. 

    Vieno jų, atsiliepimai itin prasti ir jie taip pat turi vos kelias vietas palapinėms, daugiausia priima keliautojus su automobiliniais kemperiais.

    Mus priima kitame - "Camping Bergblick". Jame viskas būtų neblogai, neskaitant to, kad jis šalia kelio. Kartais girdisi šioks toks triukšmas. 

    Privalumas, kad čia taip pat duoda nemokamą bilietą miesto transportui, galima be sunkumų nuvažiuoti iki miesto centro, į parduotuves (įvertinant tai, kad parduotuvės dirba tik iki 18-18.30 val., autobusai važiuoja tik kas valandą ir tik iki 19 val.).

    Man apskritai labai keista, kad Šveicarijos kalnų kaimeliuose, kurie yra gausiai lankomi kalnų žygeivių, parduotuvės dirba tik iki 18-18.30 val. Kaip suspėti? Juk negali į kalnus išeiti tik po pietų. Labai dažnai, kai nusileidi iš kalnų, parduotuvės jau nebedirba 😢 

    Beje, leidžiantis saulei, į kempingą vėl ateina..., ta mergina iš vakarykščio kempingo, dėl kurios likau be miego !!! 

    Maža to, ji pradeda ieškotis vietos ir jau taikosi statytis palapinę šalia mūsiškės. Ne !!! Tik ne tai !!! 😳 Mandagiai paprašau, kad gal galėtų palapinę pasistatyti kitoje vietoje? Ji sutinka be problemų. Traukiamų užtrauktukų garso aš jau prisiklausiau, gerai įsiminiau ir dar ilgai neužmiršiu 😋 

    20 diena, 2023-08-22

    15 etapas nuo Adelboden iki Lenk. 14 km. 700 m aukštyn. 1000 m žemyn. 4 val. 30 min.

    Pagaliau. Pagal aprašymą ši atkarpa neturėtų būti labai varginanti 😊

    Pirmoji atkarpa iki Berglager gana paprasta ir nuobodi. Didelė tako dalis sutampa arba yra eina šalia automobiliais važinėjamo kelio. Vaizdų irgi nėra.

    Pagal kraštovaizdį ir reljefą matome, kad einant numatyta trasa ir toliau būtų tas pats iki pat Hahnenmoospass. Nuobodu.

    Remdamiesi sėkmingomis ankstesnių dienų improvizacijomis, siekdami patobulinti ir šį etapą, bei labiau pasimėgauti žygiu, improvizuojame ir čia.

    Nuo Berglager sėdame į keltuvą ir keliamės šiek tiek į kitą pusę, į Sillerenbühl viršūnę (1976 m).

    Nuo čia ne tik atsiveria apylinkių panorama į visas puses, tačiau ir žygį toliau iki pat Hahnenmoospass jau galima tęsti einant šlaitu su panoraminiu vaizdu 👍 

    Neabejotinai tai daug geresnis pasirinkimas. Rekomenduoju daryti tai visiems. Nebent jūsų tikslas aklai sekti "Via Alpina" trasą metras po metro, net nesvarstant, ar ji tikrai apima gražiausias aplinkines vietas 😉 

    Hahnenmoospass (1950 m) perėja gana kukli. Nuo jos seka nuoseklus ir lengvas nusileidimas link Lenk.

    Kraštovaizdis čia jau kitoks, nei ankstesnėmis dienomis. Kalnai akivaizdžiai žemesni.

    Nors dar tik pietūs, o mes jau baigėme etapą, tačiau diena šiandien neįtikėtinai karšta, net ir neinant, jautiesi lyg sėdėtum pirtelėje. Matėme termometrą rodantį net +35 !!! 😳 

    Nusprendžiame pailsėti ir šiandien toliau nebeiti. Juolab, kad ir mano atsistatymas po Hohturli perėjos dar nebaigtas, nuolat skausmingai pirštus laužo mėšlungis.  

    O ir einant toliau atsirastų problemų dėl nakvynės vietų, nes kalnai čia žemi, bet kur legaliai palapinės nepastatysi, o iki kito kempingo būtų per toli.

    „Camping Seegarten“ nuostabus 😍 Ko gero, geriausias kempingas mūsų kelionėje !!! Kaip gerai, kad nusprendėme čia pasilikti 👍 Gražiai prižiūrimas, sutvarkyta ir itin rami aplinka. Pagrindinis pastatas kondicionuojamas ir su visa reikiama įranga, erdvios patalpos ir t.t.

    Šeimininko klausiam gal yra ir baseinas? Jis pasako, kad yra, bet reikia eiti į miestelio centrą. Jame klausinėjame žmonių, visi sako, kad jis visai čia pat, bet niekaip nesusigaudom ir nerandam jo. Galiausiai, viena bobutė pasiūlo užeiti į greta esantį viešbutį ir paklausti, ar ne pas juos. Sako, kad ji pati čia tik vakar apsistojo ir dar gerai nežino. Užeinam. Klausiam kur baseinas? Administratorius atsako, kad viešbutyje ir nupasakoja kaip iki jo nueiti 👍 Stebimės, kad jie nemokamas. Svarstom, kad galbūt turi kokį nors susitarimą su kempingu.

    Atsigaivinę po maudynių išeinam paslampinėti po miestelį. Mūsų nuostabai..., vos už už poros šimtų metrų..., miesto baseinas 😀 Taip išeina, kad mes, patys to nesuprasdami, įsibrovėme ir maudėmės viešbučio baseine 😜 Keista tik, kad administratorius pats mus ten nukreipė. Jis turbūt, palaikė mus viešbučio klientais ir nepagalvojo, kad mes klausiam ne apie viešbučio baseiną, o ieškom viešojo, miesto baseino 😊

    Juokaujam, kad taip galėjome maudytis kiekvieną dieną ir prabangesniuose baseinuose 😀

    Beje, dar neminėjau, bet dukters trečiąją žygio dieną pirkti nauji batai jau nebe pirmą kartą kelia įtarimų, tad šiandien jau trečią kartą juos profilaktiškai sutvirtinam į silpnesnes ir keliančias įtarimų vietas supildami greit stingstančių klijų. Reikia pasidžiaugti, kad to užteko, batai šiaip taip atlaikė iki kelionės pabaigos 😉

    Miegojome šiame kempinge tiesiog nuostabiai 😎

    21 diena, 2023-08-23

    16 etapas nuo Lenk iki Gstaad. 22 km. 1150 m aukštyn. 1150 m žemyn. 7 val.

    Tokie duomenys - standartiniai vieno etapo duomenys - statistinis vidurkis 😊

    Takas veda per Truttlisbergpass perėją (2038 m). Eiti reikia gana ilgai. Tačiau kalnai čia nebe tokie "žiaurūs": pakilimai nebe tokie statūs ir nebe tokie ilgi. Bet tuo pačiu ir kraštovaizdis nebe toks vaizdingas. Kalnai čia labiau primena Žemuosius Tatrus Slovakijoje ar net Karpatus Ukrainoje.

    Tuo pačiu čia ir daugiau autentikos, mažiau turistų, žygeivių. O patys takai geros būklės, eiti lengva.

    Gstaade apsistojame „Camping Saanen“. Jis įsikūręs prie upės, gerai įrengtas. Geri atsiliepimai. Didžiausias minusas, kad šalia eina traukinio bėgiai. Nors Šveicarijoje traukiniai gana tylūs, o naktį jie nevažinėja, bet miegančius jautriau, nuo 6 val. jie gali prižadinti.

    22 diena, 2023-08-24

    17 etapas nuo Gstaad iki L’Etivaz. 16 km. 1250 m aukštyn. 1200 m žemyn. 6 val. 24 min.

    Einame "Tatrais" ir šiandien. Vargina ne stačios įkalnės ar dideli paaukštėjimai, o ilgas ir gana monotoniškas ėjimas. Kraštovaizdžiai nebesuteikia atgaivos. Tai paprastas ėjimas per kalvas (juos net kalnais jau sunkoka vadinti) ir pievas.

    Pasiekiam Col de Jable (1884 m). Tai "kalbos siena". Jei iki šiol eitoje Šveicarijos dalyje buvo kalbama vokiškai (vietiniu dialektu), tai nuo šio taško jau dominuoja prancūzų kalba ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir pavadinimuose.

    L’Etivaz labiausiai garsus to paties pavadinimo sūriu. 

    Mus nustebino, kad kaimelis itin mažas. Čia ne tik nėra kempingo, bet net ir patogios vietos papietavimui neradome. Labiausiai dėl to, kad norėjome pavėsio, nes šiandien saulė vėl labai negailestinga.

    Kadangi etapą praėjome gana greitai, kempingo čia nėra, o po poros dienų jau pranašauja lietų, kuris truks net savaitę, tai iškart pradedame ir sekantį etapą.

    18 etapas nuo L’Etivaz iki Rossiniere. 14 km. 320 m aukštyn. 580 m žemyn. 3 val. 40 min.

    Pagal duomenis neatrodo, kad bus sunku, todėl turim galimybę šiandien įveikti net 2 etapus 😉  

    Šioje vietovėje skaičiuojama 2800 karvių. Paradoksas, bet mes tai jau kažkur matėme. Kuo daugiau jų priskaičiuojama, tuo mažiau mes jų sutinkame 😊

    Vienas vietinis šveicaras jau ankščiau mums paaiškino, kai mes paklausėme, kur karvės būna žiemą? Jos būna fermose, kurios įrengtos po žeme !!!  Dėl to mes dabar juokaujame, kad visos jos jau dabar po žeme, tereikia pasitelkti fantaziją 😊

    Iš pradžių takas veda šalia Gorges du Pissot. Tai tarpeklis, kuris apaugęs mišku. Eiti čia kiek lengviau, nes yra pavėsio. Bet ir nuobodu, nes tai paprastas takas palei upę ir kelią.

    Tik priartėjus prie Chateaux-d’Oex atsiveria labai gražios panoramos 😍

    Visiškai šalia miestelio - Pont Turrian. Tai 1883 m. pastatytas kabantis tiltas ("beždžiontiltis"). Jis seniausias prancūziškai kalbančioje Šveicarijos dalyje.

    Tikėjausi iš jo gerokai daugiau 😌  

    Didesnį įspūdį paliko nuo jo link miestelio vedantis takas, kuriame daug įvairių "būtybių".

    Miestelyje etapas dar nesibaigia, bet jo liko visai nedaug, o čia yra kempingas, todėl čia fiksuojam mūsų šios dienos pabaigą 😊

    „Camping Le Berceau“. Jis neturi virtuvės, suolų ir stalelių patogiam maisto gaminimui. Bet į kainą įskaičiuotas labai įspūdingas, didelis ir gilus lauko baseinas 😎 Toks gilus, kad net tramplynas yra !!! 

    Bet tuo pačiu tai ir problema, nes vanduo papildomai nešildomas, tik tiek, kiek prišildo saulė, todėl vanduo gana šaltas. Nors tokią karštą dieną taip atsigaivinti gal net geriau 😉

    Užtat dušai čia papildomai nekainuoja (dažniausiai kainuodavo 1 franką už 3-4 min.) ir laikas neribojamas 👍

    Pataikėme čia atvykti prieš kažkokį festivalį ar šventę, nes kempinge pilna ir vis dar renkasi senoviniai automobiliai (daugiausia Volkswagen markės mikriukai). Prie miestelio įrengtas laukas, kuriame, akivaizdu, vyks automobilių paroda. 

    Gaila, kad mūsų čia jau nebebus 😕

    Nusimaudę išeiname apžiūrėti Chateaux-d’Oex miestelio centro.

    Pakylame iki pilies. Pati pilis kukli, labiau primenanti bažnytėlę, tačiau nuo jos atsiveria  panoramos į miestelį ir apylinkes.

    Miestelis mažas ir daug ko čia nepamatysi. Stebina, kad net tokie nedideli miesteliai turi gana gerus sporto aikštynus, stadionus 👍

    Bandant pasigaminti vakarienę sugenda mūsų dujų balionėlis. Nuo šiol teks verstis tik su keliomis sauso kuro tabletėmis, kurios buvo paimtos apsidraudimui. Kaip tik tokiam - avariniam atvejui 😊 Naujo balionėlio nebeieškosim, nes kelionė jau į pabaigą, kaip nors išsiversim.

    23 diena, 2023-08-25

    Pirmiausia baigiam 18 etapą.

    Išėjus iš Chateaux-d’Oex, per daug nenutolstant nuo upės, takas veda iki Rossiniere. Tai apie 5 km. Visiškai beprasmė atkarpa. Rekomenduočiau ją įveikti kokiu nors transportu.

    Apskritai, reikėtų apsvarstyti, ar išvis verta eiti (vykti) iki Rossiniere, nes po jo, norint tęsti "Via Alpina", reikia šiek tiek grįžti atgal link Chateaux-d’Oex, nes tolimesnio tako nusukimas yra dar nepriėjus Rossiniere. Pats Rossiniere į maršrutą įtrauktas tik dėl šiame miestelyje esančio Grand Chalet – didžiausio medinio namo Šveicarijoje (500 kv./m ploto, 113 langų) !!!

    Būtų gal ir įdomu, tačiau visa bėda, kad šis namas privatus ir apsaugotas ne tik aukštomis tvoromis, bet aukštais medžiais. Beveik nieko nematyti 😟 Mums pavyko jį nufotografuoti tik šeimininkei labai nenoriai leidus.

    19 etapas nuo Rossiniere iki Rochers de Naye. 19 km. 1900 m aukštyn. 840 m žemyn. 7 val. 39 min.

    Pakilimas atrodo bus "žudantis", labai jau daug centimetrų 😊  

    Kopti iš tiesų reikia daug. Tačiau kalnai čia kitokie. Jau nebe uolos ir akmenys, o labiau pievos. Nebe taip statu.

    Sunkiausia yra psichologiškai, nes jau žinai, kad artėja visos kelionės pabaiga, labai norisi pasiekti finišą, o čia dar ne šiaip didelis paaukštėjimas, čia jis dvigubas !!!

    Iš pradžių reikia pasiekti Col de Solomont. 

    Tai lyg ir perėja, tačiau čia jau prancūziška Šveicarijos dalis, todėl, kaip suprantu, ankščiau buvusį perėjų pavadinimą "pass", čia pakeitė prancūziškas "col".

    Pati perėja čia nėra labai ryškiai išreikšta, toks labiau kalnuotas kelių etapų kalnagūbris.

    Nuo čia galima paskutinį kartą pažvelgti atgal link Chateaux-d’Oex, o prieš akis tolumoje atsiveria antroji etapo perėja Col de Chaude. Tuomet supranti, kad eiti reikės dar daug, nors kopdamas į pirmąją perėją paslapčiomis tikėjaisi, kad gal nebus taip toli ir taip sunku 😊 

    Čia atsiveria ir vaizdas į Lac de I'Hongrin užtvanką. Kurį laiką takas veda stebint ją iš viršaus.

    Po to seka nusileidimas į Linderrey. Tai kokios 2-3 sodybos, turinčios net atskirą pavadinimą 😊

    Nuo čia prasideda pakilimas į paskutinę perėją.

    Kylant atsiveria vaizdas į tos pačios užtvankos pylimą, kurios vandenis, kurį laiką stebėjome (nuotraukoje gerai įsižiūrėti).

    Kaip bebūtų keista, tačiau pakilimas į perėja lengvesnis nei atrodė.   

    Col de Chaude (1621 m) perėja turėtų būti, tarsi, šampanas, kurį iššauni pasiekęs tikslą, tačiau anaiptol.

    Taip, nuo čia pradeda matytis Ženevos ežeras, prie kurio mūsų laukia finišas. Tačiau "Via Alpina", tarsi mus erzintų, veda ne tiesiausiu keliu link jo, o dar aukštyn, link Rochers de Naye 😳

    Gerai bent tai, kad vaizdai čia jau vieni įspūdingiausių iš visos kelionės !!! 😍

    Vienoje pusėje Ženevos ežeras su jo pakrantėje įsikūrusiais miestais ir gyvenvietėmis, o visose kitose, nenusakomų formų kalnų viršūnės ir tolumos. Pats takas, kurį laiką, veda siaura kalnų ketera.

    Žodžiu, ši atkarpa, nors jau ir lauki pabaigos, tačiau atimanti kvapą ne tik dėl nuovargio !!! 😎

    Prieš pat viršūnę nuoroda į "Alpių sodą". Tai nemokamas plotas vieno iš kalnų viršūnėje su Alpėse augančių augalų darželiais.

    Gražūs vaizdai ir netikėti atradimai čia kiekviename žingsnyje.

    Dar šiek tiek pastangų ir pagaliau užkopiam į pačią Rochers de Naye viršūnę (2042 m). 

    Vaizdai ir iš čia nepakartojami 😍

    Miegoti čia nėra kur. Rytoj jau žada lietų, kuris gali nesiliauti visą savaitę, o mums liko tik nusileidimas į apačią, todėl pradedame paskutinį "Via Alpina" etapą !!! 

    20 etapas nuo Rochers de Naye iki Montreux. 13 km. 90 m aukštyn. 1650 m žemyn. 3 val. 49 min.

    Nusileidimas vaizdingesnis nei tikėjausi. Maniau, kad įlįsim į kokį mišką ir nieko nematysim. Klydau. Gana dažnai matosi Ženevos ežeras. Iš pradžių ir kalnų grandinės bei tolumos. Apačioje išsibarstę namai ir sodybos. Gaila tik, kad jau temo ir rytojui telkėsi debesys 😊

    Montreux pasiekiam jau tamsoje. 

    Susirandam paskutinį (pirmąjį) "Via Alpina" stulpelį, nurodantį, kad iki Vaduz 390 km, be žodžių apsikabinam ir suvokiam, kad šio žygio nepamiršim visą gyvenimą 😊

    Po to, susirandam dar veikiančią parduotuvę ir nusiperkam "Rivella" limonado 😊 Tai mūsų "šampanas". Jo galima rasti beveik visur, ne tik didesniuose prekybos centruose, bet ir pačioje mažiausioje Šveicarijos kaimo parduotuvėlėje. Tai akivaizdžiai populiariausias limonadas Šveicarijoje. Jau ankščiau buvom nusprendę, kad paragausim jo, kai baigsim maršrutą 😊

    Taigi, su didelėmis viltimis atsidarom, ragaujam ir... nusiviliam... 😜 Kelionės metu ragavome 4 kartus pigesnio limonado, tai jis mums atrodė netgi skanesnis. Na, bent jau nebuvo blogesnis... 

    Na, bet šampanas yra šampanas, atšvenčiam ir galvojam, kas toliau? 😊

    Nakvynės neturim jokios, net nežinojom, kada čia atsirasim, kempingo čia nėra, o ir nepriimtų taip vėlai 😐

    Paeinam toliau nuo miesto centro ir randam ramią vietelę pačioje ežero pakrantėje. Net po stogeliu. Čia ir miegam. Oras labai šiltas, nelyja, todėl palapinės net nereikia. O ir nubausti mūsų niekas negali. Dabar mes ne stovyklautojai, dabar mes benamiai 😉

    24 diena, 2023-08-26

    Nuo šiandien pranašauja lietų visą savaitę, todėl nuo pat ryto, kol dar nelyja, skubam į kelią, iki automobilio bandysim prisikapstyti tranzuodami.

    Su 17 skirtingų automobilių mums tai pavyko !!!

    Sunkiausia buvo miesteliuose. Na o kalnuose ir užmiestyje sustodavo labai greitai.

    Vienu metu vargome, nes reikėjo slėptis nuo lietaus, o kaip tik toje vietoje nebuvo kur.

    Įdomiausia prisiminti vieno senuko pastangas 😊 Stovime likus maždaug 100 km iki tikslo, kai mus pralenkia automobilis, kuris toliau pavažiavęs apsisuka ir privažiavęs priešais stabteli. Vairuotojas, kažką burbtelėjęs, nuvažiuoja į toliau esančią aikštelę. Tuo metu sustoja mums reikiama kryptimi važiuojantis kitas automobilis. Sėdam ir važiuojam. Jis paveža gal 30 km ir išleidžia. Tranzuojam vėl. Sustoja... Tas pats senukas, kuris tuomet apsisuko ir kažką burbtelėjo. Tik dabar supratom, kad jis specialiai dėl mūsų, tuomet apsisuko, pasakė mums, kad lauks mūsų aikštelėje, nes ten nepatogi vieta jam sustoti (jis priekaboje tempė senovinį automobilį) ir norėjo mus pavežti 😊 Dabar gi, nors mes buvome nuvažiavę su kitu, jis neįsižeidė ir vėl sustojo. Angliškai nekalba. Vokiečių kalba su stipriu akcentu, todėl beveik nesusikalbam, tačiau jis visą laiką mus bando kalbinti ir kažką pasakoti. Labai miela 😊 Maža to, jis važiuoja beveik ten, kur mums reikia, o sužinojęs mūsų tikslą, specialiai dėl mūsų net padaro kelių kilometrų vingį 😍

    Išleidžia mus Vaduz centre, nes su priekaba kilti į Gaflei kalną jam būtų sudėtinga. Jei ne jis, vargu ar šiandien būtume pasiekę automobilį 😍

    Kaip ir be dar vienos moteriškės.

    Dukrą su kuprinėmis palieku ant suolelio Vaduz centre, o pats einu į stotelę, nuo kurios, mano supratimu, galima būtų autobusu nuvažiuoti į kalno viršūnę - Gaflei, kur paliktas mūsų automobilis. 

    Autobusų grafiko nesuprantu, bet kažkokie autobusai kažkaip ten važiuoti lyg ir turėtų. Tuo pačiu, laukdamas jo, bandau ir tranzuoti. 

    Sustoja moteriškė, kuri, sužinojusi kur man reikia, eina iki stotelės padėti man suprasti grafiką, nes pati ten nevažiuoja, tik maždaug pusę kelio. Paskaičiusi sako, kad ne, autobuso ten šiandien nebus 😟 Bet iškart priduria, kad ji pati gali mane ten nuvežti 😎 

    Neįtikėtina !!! Kaip gera, kad yra tokių žmonių !!! 😍

    Ir tuo pačiu labai keista. Kaip pasiekti trasos pradžią norintiems eiti "Via Alpiną"? Su automobiliu? Gerai, o kaip tuomet pabaigus grįžti prie jo? 

    Kaip bebūtų, savo automobilyje pasijaučiam jau kaip namie, nors prieš akis dar 2 paros kelionės 😊

    Savo automobilyje taip gera, kad dukra pasiūlo kuo daugiau šiandien važiuoti, nors jau vakaras, o mes pavargę. Pavažiavus vos kelias dešimtis kilometrų, dukra jau miega. Paima juokas - važiuojam kuo daugiau? 😀 Lyg man miego nereikėtų 😀