Ir štai, 2018 m. rudenį, pradedu galvoti, kur galima būtų "pratęsti vasarą": lapkritis man visuomet vienas nemaloniausių mėnesių metuose, lietingas ir žvarbus oras, tamsa, o pats mėnuo toks nuobodus ir ilgas. Vokiečių tinklalapyje "lastminute.de" aptinku, mano nuomone, patrauklų pasiūlymą-kelionės paketas: skrydis su transferu ir 15 dienų, 4 žvaigdučių viešbutyje su pusryčiais ir vakariene, 562 eurai žmogui. Man tai pasirodo labai neblogas pasiūlymas. Man patinka dar ir tai, kad viešbučio aprašyme nurodoma, kad tiek pusryčiai, tiek vakarienė "švediškas stalas", o viešbutis turi pirtelę ir šildomą vidinį baseiną. Jei kam įdomu: "Enotel San Antonio da Serra Golf club". Yra viešbučių, kurių "vizitinės" nuotraukos labai gražios, su baseinais turinčiais vaizdą į vandenyną, bet aš žiūriu praktiškiau, visgi lapkričio mėnuo, man svarbiau, kad kiekvieną dieną garantuotai galėčiau pasimaudyti, paplaukioti. Šiuo pasirinkimu likau itin patenkintas, visgi oras lapkritį jau nebe toks kaip vasarą ir nors nuotraukų gal būčiau ir gražių pasidaręs, bet bijau, kad tokiame "gražiame" lauko baseine būčiau galimai nei karto ir neišsimaudęs. Dabar gi, tai buvo tarsi ritualas, po dienos žygių atpalaiduoti raumenis pirtelėje ir nuplauti prakaitą šildomame baseine.
Čia dar reikėtų paminėti, kad trumpesnių variantų nei 2 savaitės net nežiūrėjau, nes mano filosofija tokia, kad stengiuosi į tą pačią vietą negrįžti 2 kartus, o sukaupta patirtis net ir be detalaus kelionės plano leidžia daryti prielaidą, kad 1 savaitės tikrai neužtektų.
Skambinu ir klausiu to draugo nuomonės, jis tikslių kainų neprisimena, bet ir jam atrodo, kad už 2 savaites tai nebloga kaina. Visa bėda, kad skrydis iš Kiolno, Vokietijoje. Dvejoju, nes reikėtų 2 paras važiuoti iki oro uosto ir po to dar 2 paras atgal. Smalsumo dėlei nusprendžiu "pasitikrinti" skrydžių iki Kiolno pasiūlymus. Net išsižioju iš nuostabos, 20 eurų žmogui pirmyn-atgal iš Vilniaus su "Ryanair". Nors pasikeitus bagažo vežimo taisyklėms tenka dar po 12 eurų žmogui (6 pirmyn+6 atgal) pridėti už "priority", kad bagažo būtų galima bent minimaliai įsidėti, bet vistiek dvejonų nebelieka, perku tiek kelionės paketą, tiek bilietus iki Kiolno.
Nors tai skaitosi "paskutinės minutės" pasiūlymas, bet tai "vokiška paskutinė minutė", iki kelionės dar apie 2 mėnesiai, turiu pakankamai laiko paplanuoti ką noriu pamatyti ir šiaip daugiau pasidomėti sala 😍
Pirmiausia peržiūriu tai kas visiems aktualiausia renkantis kelionę (bėda ta, kad aš ne tai kad planuoju kelionę, aš jau ją nusipirkęs) daugiametes orų tendencijas, jos išgąsdina: lapkritis ir gruodis patys lietingiausi mėnesiai metuose-lietus beveik kasdien, o bendras kritulių kiekis beveik dvigubai didesnis nei Vilniuje !!! Tampa aišku kodėl kelionės lapkričio-gruodžio mėnesiais stipriai atpinga. Beje, jos taip pat atpinga ir vasarį, bet tuomet jau todėl, kad saloje siautėja labai stiprūs ir šalti vėjai.
Tai labai apsunkina pasiruošimą, reikia rūbų nuo maudymosi kostiumėlio iki itin atsparių lietui,vėjui ir net šalčiui.
Šioje vietoje reikia paminėti, kad apie Madeiros orus būtų galima atskirą reportažą parašyti. Šiuo metu gal užteks paminėti tai, kad dažniausiai progznozėse būna pateikiami maksimalūs visos salos duomenys, t.y. pagal prognozes rašoma, kad vėjo greitis tą dieną bus 20 m/s, bet realiai beveik visoje saloje jis būna tik kokie 1-2 m/s, o tie 20 m/s pasiekiami kur nors kalno viršūnėje ar vandenyno pakrantėje naktį ir tik vienu trumpu laikotarpiu. Panašiai ir su lietumi, jis nenuspėjamas, ir išvis jis kitoks, arba liūtis (labai retai) arba švelnus toks, dažniausiai būdamas kambaryje net nesupranti, kad lauke tuo metu lyja. Protingiausia ilgesnių kaip 1-3 dienų prognozių į priekį net nežiūrėti. Labai dažnai net tą pačią dieną oras gali labai staigiai pasikeisti. Pastebėjau tik, kad sostinėje-Funchalyje lyja itin retai, nesidomėjau papildomai, bet man regis, ten turėtų iškristi mažiausiai kritulių iš visos salos vietovių. Beje, tas daugiametes tendencijas irgi iškreipia tos retos liūtys, nes šiaip lietaus nėra daug, tačiau kartais per liūtis gali prilyti tiek, kad per dieną iškrenta viso mėnesio norma, o kai suskaičiuojamas vidurkis, atrodo, kad lyja daug ir kasdien. Be to, labai retai būna, kad lytų visoje saloje, dažniausiai tik atskirose vietovėse, todėl prieš išsiruošiant aplankyti kurią nors vietovę, reikia pasidomėti koks oras būtent toje vietoje.
Dėl tokių nenuspėjamų orų nusprendžiu detalaus kelionės plano (kurią dieną ką pamatyti) nesudarinėti, o turėti tik bendrą sąrašą vietų kurias noriu pamatyti. Sprendimas pasiteisina, nors tai šiek tiek ir nepatogu, kiekvieną dieną turi nuo ryto lįsti į internetą ir stebėti kurioje salos dalyje kokie orai ir atitinkamai pasirinkti lankytinas vietas į tą salos vietovę kur lietaus tikimybė mažiausia. Ne iš karto supratome, kad geriausia vadovautis ne orų tinklalapiais, o web kameromis, kai gali realiu laiku pažiūrėti kur koks oras. Nors net ir jos negarantuoja, kad kol nuvažiuosi iki tos vietos, oras nebus pasikeitęs.
Susirinkus informaciją ir pradėjus planuoti kelionę (tiksliau, ką galima pamatyti Madeiroje) džiaugiuosi, kad intuicija padėjo renkantis kelionės trukmę, turėsim net 15 dienų, atvykęs tarkim savaitei, tikrai graužčiausi nagus bandydamas sutrumpinti "must to see" sąrašą.
Už pagalbą renkantis lankytinas vietas noriu padėkoti Linai Leisytei, pasidalinusiai savo "Sunflower" kelionių gidu. Ačiū 💝
Ačiū ir mamai, sutikusiai prižiūrėti vaikus kol mes būsim išvykę 💖 Vykom be jų, nes mokslo metai, o žygiai levadomis ir kalnais nėra tinkamiausi keliauti su vaikais.
Ačiū ir draugui, pakišusiam mintį apie šią salą, nes jei ne jis, gali būti kad jos taip ir nebūčiau aplankęs, arba būčiau aplankęs kada nors daug vėliau. Prieš išvažiuojant jis pareiškia, kad "aplankysiu jo svajonių salą", tai jaučiuosi kaip ir išpidydamas jo svajonę 😂
2018-11-10, 1 diena.
Vilniaus oro uoste susirūpinusi žmona man sako: "nėra skrydžio į Kiolną, tik į kažkokią Cologne" 😁 Labiausiai juokinga dėl to, kad man (ir tikiuosi, kad ne tik mums) pirmą kartą irgi taip buvo, niekaip nesupratau kas čia per "Cologne", ir dabar nežinau kokia čia kalba taip rašomas Kiolnas 😊
Vėlai vakare atskrendam į Kiolno-Bonos oro uostą.
Mus pasitinka draugai, kurie gyvena Bonoje.
Jie mus priima itin svetingai. Užsisėdim tiek, kad miegoti nueinam tik apie 3.30 val. (Lietuvos laiku net 4.30 val.).
2018-11-11, 2 diena.
Maždaug 7 val. mus jau žadina, pasirodo jie mums suplanavo visą dieną 😊
Nors miego dar norisi, bet negi praleisi išskirtinę dieną 😉
Pusryčiaujam ir visi kartu išvažiuojam su dviračiais pasivažinėti po gražiausias Bonos apylinkes. Tą dieną dviračiais pravažiavome apie 50 km., labai neblogas apšilimas prieš Madeirą 😊
Kaip pasakojo draugai, dviračiai Bonoje itin populiarūs dėl labai paprastos priežasties, miesto išsidėstymas toks (prie to prisideda ir tik 2 ar 3 tiltai per Reiną), kad tą patį atstumą su dviračiu gali įveikti 2-3 kartus greičiau nei autobusu.
Apie dviračių populiarumą ir skatinimą pasako ir faktas, kad miesto centre yra įrengtas dviračių "skaičiuoklis", t.y. kai pravažiuoji su dviračiu užsidega skaičius, rodantis kiek tą dieną dviratininkų jau pravažiavo.
Mane labai žavi tai, kad mano klausimas apie privalomas liemenes ir šalmus liko suprastas kaip "lietuviškas nesusipratimas", ten ką nors už tai bausti niekam minčių nekyla.
Nors draugai ir labai vaišingi ir svetingi, bet šį kartą miegoti nueinam šiek tiek ankščiau 😊
2018-11-12, 3 diena.
Išsimiegoję atsisveikinam su draugais ir traukiniu važiuojam į Kiolną.
Bilietas 5,10 euro. Tiesa, nuo miesto centro kainuotų gal 7,90 euro, bet draugai paaiškina, kad geriau reikia pereiti porą gatvelių pėsčiomis į "kitą zoną" ir tada bilietas atpinga. Beje, jei planuojant važinėti daugiau, tai verta imti dienos bilietą, kuris kainuoja, tiksliai nepamenu, bet apie 11-12 eurų, galioja tiek Bonoje, tiek Kiolne ir gali važinėti kiek tik nori.
Centrinė traukinių stotis tiesiai prie įžymiosios Kiolno katedros.
Atsisėdam prie jos ir grožėdamiesi prisimenam, kad tai bene vienintelis karo metais nesugriautas statinys, nes tarnavo lėktuvams kaip orientyras.
Leidimas lipti, jei neklystu, 4 eurai.
Vaizdai atperka pastangas.
Didelių poreikių Kiolne neturim, nes mus varžo ir bagažas, todėl slampinėjam po miestą be aiškaus tikslo. Į akis krinta be proto daug parduotuvių.
Sutemus grįžtam prie katedros. Tamsoje ji dar įspūdingesnė.
Visai vėlai važiuojame traukiniu į oro uostą-2,90 euro žmogui.
Kadangi skrydis naktinis, jo lauksim oro uoste.
2018-11-13, 4 diena.
Apie 9 val. ryto leidžiamės Funchalyje (persisuka dar valanda atgal, viso nuo Lietuvos laikas skiriasi 2 val.).
Nors Funchalio oro uostas laikomas vienu pavojingiausių pasaulyje, bet prieš tai nusileidimas Kiolne man pasirodė gerokai sudėtingesnis.
Oro uoste viskas vyko labai sklandžiai, mus pasitiko vokiečių "TUI" atstovė ir "perdavė" mikriuko vairuotojui, kuris mus nuvežė iki viešbučio. Iki jo apie 10 km., bet beveik visi jie į kalną.
Nors dar tik rytas, bet kambarys mums jau paruoštas, gauname kambarį kuris viešbučio lankstinukuose pateikiamas kaip "vizitinė kortelė". Tai dar vienas nebe pirmą kartą pastebimas niuansas, kai keliauji su Vokietijos kompanijomis, niekada nenukiš kur nors į rūsį.
Nors oras puikus, bet kadangi esame pavargę ir beveik nemiegoję, tai krentam į lovą.
Numigę 2-3 val. išeiname pasivaikšioti po San Antonio da Serra miestelį. Bet tai sąlyginis pavadinimas, nes jį net kaimeliu vadinti sunkoka, koks jis mažas.
Tam atvejui, jei būtume kažkokiu būdu pamiegoję ir turėję daug jėgų, šiai dienai buvau numatęs žygį "Levada Nova", kuri yra žiedinė (prasideda ir baigiasi toje pačioje vietoje), ir prasideda čia pat, prie miestelio. Bet jėgų mes neturėjome, šios levados įvertinimas forumuose labai abejotinas, o ėjimo trukmė pagal skirtingus aprašymus nuo 2 iki 4 val. Ir jei 2 val. dar sutikčiau eiti, tai 4 val. dėl tokio lygio levados man atrodė per daug, juolab, kad "Tripadvisor" forume buvo ne vienas pasisakymas, kad "ėjimo trukmė nurodyta klaidingai".
Nesumaišykit, su žodeliu "Nova" kažkodėl yra 2 levados, tai čia kalbu apie tą, kuri yra prie San Antonio da Serra miestelio.
Taigi, parduotuvėje nusiperkame vyno, mangų (jie maži, bet vos 1,50 euro už 1 kg. ir kitokių net nebuvo, juk kaimo parduotuvėlė), ir grįžę į viešbutį ilsimės. Beje, vynas Madeiroje ne tik pigus, bet ir labai skanus 😉
Išbandome baseiną, vakarieniaujame, iš tiesų "švediškas stalas", o maisto skonis ir pasirinkimas tiesiog puikus. Keisčiausia, kad Lietuvoje žuvies beveik nevalgau, o čia valgiau kasdien ir dažnai kaip pagrindinį patiekalą. Labiausiai dėl to, kad jie žuvį kažkaip sugeba pagaminti be kaulų 😊
Tiesa, dėl to "švediško stalo" tai buvo mums nesuprantamų niuansų. Gal po savaitės laiko pakeitė tvarką ir maistą reikėjo rinktis iš meniu (salotos, sriuba, žuvies patiekalas, mėsos patiekalas, desertas), aptarnaudavo padavėjas. Tačiau tai truko gal kokias 4 dienas, po to vėl sugrąžino "švedišką stalą" 😊 Žodžiu, nesupratom, bet spėjom, kad tai kaip nors gali būti susiję su sezono kaita ir klientų skaičiumi.
2018-11-14, 5 diena
Švinta maždaug 8 val. Tokiu laiku ir keliamės.
Oras šiandien tiesiog nuostabus. Tuo metu dar nežinojome, kad tokių dienų turėsime ne tiek jau ir daug.
Vis dar nepersiorientavę po lietuviškų orų, "dėl visa ko" apsirengiame ne tik lietui atsparias striukes, bet ir megztinius. Dėl to vėliau labai vargom, nes visą dieną reikėjo nešiotis papildomą svorį.
Kadangi automobilio neturim, tai renkamės tai, ką galima pamatyti netoli gyvenamosios vietos: vos už 5 km. yra "Levada do Canical", kitaip dar žinoma kaip "Levada dos Marocos".
Atstumas labai nedidelis, bet pėsčiomis nenueisi, nes kalnuose eiti sunku, autobusu reikėtų važiuoti su persėdimu, darant didelį vingį, ir kadangi jis važiuoja labai retai, tai prie levados atsidurtume tik po pietų. Prarasti tiek laiko mums per didelė prabanga, ypač kai oras toks nuostabus.
Bandom tranzuoti, nors keliukas ten vietinės reikšmės, eismas neintensyvus. Pavyksta, susitranzuojam gal per 15 min., o nuveža vos per kokias 5-10 min.
Pradiniame pasiruošimo etape šios levados net nebuvau įtraukęs į norimų pamatyti sąrašą, bet labiau pasigilinus mane sužavėjo jos išskirtinumas-beveik visa ji eina virš miestelių: iš pradžių Marocos, vėliau Machiko, tai suteikia išskirtinių vaizdų į kalnų papėdėse išsibarsčiusius namelius 😍
Trasos ilgis 11,5 km., numatoma ėjimo trukmė 2 val. 40 min.
Dabar galiu pasakyti, kad tai viena iš didžiausių įspūdį palikusių levadų, tuo mane labai labai nustebindama.
Ši levada nėra vienintelis šios dienos tikslas, planuojame iš jos pereiti į "Veredą do Larano", kurios pradžia beveik sutampa su "Levada dos Marocos" pabaiga. Bėda ta, kad vieta nėra labai aiškiai pažymėta, todėl žymeklį praeiname, ir tik kilus įtarimui, pas vietinius žmones išsiaiškiname, kad reikia grįžti atgal ir ieškoti nuorodos. Taip papildomai pirmyn-atgal suvaikštome gal kokius 3 km. Dėl šios priežasties užtrukome šiek tiek ilgiau nei nurodytas numatomas ėjimo laikas.
Šioje vietoje reikėtų paaiškinti (tiksliau pateikti savo nuomonę), kuo gi skiriasi "Levada" ir "Vereda". "Levada" tai trasa, einanti šalia drėkinimo kanalo arba net pats kanalas. "Vereda" gi, neturi nieko bendro su vandeniu, tai tiesiog takas, perėjimas.
Taigi, "Vereda do Larano". 12,1 km. Trasa "linijinė", kas reiškia, kad trasos pradžia nesutampa su trasos pabaiga. Tai svarbu, kai esi su automobiliu, nes praėjus trasą reikia galvoti, kaip grįžti iki automobilio. Mes sąmoningai renkamės šią trasą šiandien, nes esame be automobilio ir šis rūpestis mums atpuola. Trasa eina nuo Machiko miesto iki Porto da Cruz miestelio. Numatoma ėjimo trukmė 3-4 val.
Šios trasos iš pradžių taip pat nebuvau įtraukęs į savo planus, tačiau pagal "WalkMe" reitingus, ji nusileidžia tik žygiui iš "Pico Areiro" į "Pico Ruivo". Ną kaip gi aš neisiu tokia trasa? 😅
Trasos išskirtinumas, kad tai šiaurės rytų salos dalis, kur automobiliu nepravažiuosi. Iš pradžių trasa eina į kalną, kol pasieki "Boca do Risco". Tai tarsi atskaitos taškas, savotiška "perėja", nuo kurios trasa suka į vakarus ir leidžiasi šlaitu palei pakrantę iki Porto da Cruz miestelio. Visą laiką dominuoja vaizdas į vandenyną. Įdomi trasa, tačiau nesu tikras ar verta tokio aukšto reitingo.
Beje, nuo "Boca do Risco" galima sukti ir į rytus, ten yra dar kita vereda, kuri, kaip ir mūsų, prasideda prie to paties Canical tunelio, kyla į tą patį "Boca do Risco", bet nuo šios vietos eina nebe į vakarus, o į rytus (priešingai nei "Vereda do Larano"), ir vėliau nusileidžia prie to paties Canical tunelio. Taigi, ji yra žiedinė, todėl gal patogesnė esant su automobiliu. Visa bėda, kad atsiliepimuose ne kartą pažymima, kad tai "nesaugi", "klaidingai pažymėta" ir t.t. trasa. Pakilus į "Boca do Risco", toje vietoje kur mūsų vereda, kaip minėjau, suka į vakarus, pabandžiau patyrinėti šią vietovę. Iš tiesų, trasa į rytus ne tik nepažymėta, bet nėra net jokios nuorodos apie šios trasos egzistavimą, paties tako iš esmės nepavyko įžiūrėti, matyti brūzgynai ir uolos, tad gali būti, kad ji iš tiesų nesaugi. Dėl šios priežasties nebandau ja eiti ne tik šiandien, bet ir išvis lengva ranka išbraukiu iš numatomų aplankyti vietų sąrašo.
Beje, mūsų einama levada, kažkodėl irgi žymima kaip "hard", nors ji geriausiu atveju galėtų būti vadinama vidutine, o aš išvis ją vadinčiau "easy".
Galiausiai nusprendžiame, kad nebėra mums čia ko kankintis, nes trasa eina keliu, todėl pabandom patranzuoti iki miestelio. Vėliau supratome, kad tai geriausias mūsų sprendimas šią dieną, o gal net ir visoje kelionėje. Sustoja pats pirmas automobilis, nuveža iki autobusų stoties (tiksliau stotelės), ten išsiaiškiname, kad autobusas vos už 10 min. ir per visą dieną mums reikiama kryptimi jų važiuoja gal tik 2 ar 3. Maža to, autobusas važiuoja ne tik pro mūsų gyvenamą vietą, jis važiuoja iki oro uosto, o mums kaip tik reikia į jį, nes 18 val. ten turim pasiimti išsinuomotą automobilį. Neįtikėtina sėkmė. Ne iš karto suvokiam, kad jei nebūtume pavargę ir tranzavę, tai būtume turėję problemų kaip nusigauti laiku pasiimti automobilio.
Autobusas bilietas nuo Porto da Cruz iki oro uosto 1,95 euro žmogui. Įdomu tai, kad tiek pat kainuotų jei važiuotume tik iki savo gyvenamos vietos ar Machiko, ten tiesiog tokia sistema, kad bilieto kaina priklauso nuo "zonos", kol neišvažiuoji už jos ribų, ji nesikeičia.
Sėdim pavargę ir atsipalaidavę, autobusui sparčiai kylant ir nardant kalnų serpantinais. Apima baimė, kad tais velniškai stačiais, siaurais ir raitytais keliais netrukus reikės vairuoti pačiam. O jie tikrai statūs, į kalną dažnai gali užvažiuoti tik 1 bėgiu.
Oro uoste būnam apie 17 val. Nors automobilis mums priklauso tik nuo 18 val., bet einam šiek tiek ankščiau, nes 18 val. jau temsta ir nesinori automobilio pasiimti jį apžiūrėjus tik tamsoje. Paskutinę dieną, prieš išskrendant, tokią sceną ir stebėjau, kompanija tamsoje vaikščiojo aplink automobilį pasišviesdami telefonais, ir bandė sužymėti jo apgadinimus. Nemanau, kad tai įmanoma.
Ruošdamasis kelionei perskaičiau gana daug reportažų ir daugumoje jų buvo pabrėžiama, kad automobilių nuoma Madeiroje nėra pigi, susidarė įspūdis, kad dauguma moka nuo 30 iki 50 eurų už parą (čia su visais draudimais). Aš gi, internetu "pagavęs akciją" išsinuomojau su 50 proc. nuolaida 12 dienų vos už 88 eurus. Tiesa, čia be papildomo draudimo, nes mano kreditinė kortelė turi automobilio nuomos išskaitos draudimą, tačiau net ir tas papildomas draudimas nuomą būtų pabranginęs tik maždaug 40 eurų už visą laikotarpį. Taip, automobilis mažas-ekonominės klasės, tačiau, manau, dauguma būtent tokius ir nuomojasi. Žodžiu, neradęs nė vieno reportažo ar atsiliepimo, kad automobilio nuoma Madeiroje gali būti tokia pigi, bei neradęs "klastos", jaučiuosi neramiai laukdamas "siurprizų".
Kompanija "Goldcar", iki tol su jais jokių reikalų nebuvau turėjęs. Paduodu dokumentus. Darbuotoja pradeda aiškinti, kad mūsų automobilis netinkamas, nes Madeiroje važiavimas vien aukštyn-žemyn (tą jau spėjome pastebėti), o mūsų automobilio variklis silpnas. Siūlo dyzelinį visureigį. Mes ir patys suprantame, kad silpnas variklis ne privalumas, bet galvojame, kad jie neturėtų nuomoti "netinkamo saloje važinėti automobilio", todėl suprasdami, kad vairuodami šiek tiek galim turėti nepatogumų dėl silpno variklio, atsisakom, galvodami, kad vistiek išsiversim, juolab kad atstumai saloje nedideli, o vairavimo kalnuose praktikos jau turim pakankamai.
Tada darbuotoja pradeda aiškinti, kad papildomas draudimas tiesiog būtinas, nes mūsų automobilį "kas nors būtinai apgadins". Aiškinimai, kad turiu draudimą asmeniškai savo kreditinėje kortelėje, jai neįdomūs.
Tada ji pradeda akivaizdžiai meluoti: sako, kad benzino kaina 1,68 euro už litrą, kai atvažiuojant į oro uostą specialiai pasižiūrėjau kolonėlėje, kad ji 15 cnt. už litrą mažesnė (ir kuro kaina, beje, Madeiroje, visur vienoda). Galiausiai ji "pribaigia" pareikšdama, kad jei neimsime didesnio ir brangesnio automobilio, tai mūsų automobilis ims net 3 kartus (!!!) daugiau kuro ir visumoje mums sąnaudos gausis netgi didesnės. Vos neišsižiojau nuo tokių svaičiojimų, gal su kokiais vokiečių pensininkais tokie "bajeriai" ir praeina, kažkaip neteko girdėti, kad kuro sąnaudos tarp dyzelinio ir benzininio variklio skirtųsi net 3 kartus. Nors ji visiškai prarado pasitikėjimą, bet vis dar stengiamės būti mandagūs.
Supratusi, kad papildomai iš mūsų neuždirbs, įveda atsiskaitymui "oro uosto mokestį"-29 eurai. Nors suma ir nėra didelė, bet nesinori leisti iš savęs daryti kvailio, juolab, kad ji mums jau nebepatinka, todėl rodau, kad oro uosto mokesčiai pagal mūsų užsakymą jau yra įskaičiuoti. Ji pareiškia, kad jei nepatinka, galim eiti kitur. Mes eitume, bet mūsų užsakymas internetu gi neatšauktas, prarastume viską, ką esame sumokėję. Sako, jei norit skambinkit užsakyme nurodytu telefonu. Nesitikėjo. Mes skambinam. Paprašo telefoną perduoti darbuotojai. Po pokalbio ji "oro uosto mokesčio" nebeprašo. Klausiam operatoriaus, ar galima visiškai anuliuoti užsakymą, ir tiesiai šviesiai įvardijam priežastį-"darbuotoja yra melagė ir mes šia kompanija nebepasitikim". Mums paaiškina, kad užsakyme nurodytos sąlygos dabar jau vykdomos, todėl atšaukti užsakymo nebėra pagrindo. Apie tai, kad nuo kreditinės kortelės rezervavo 1500 eurų vietoj 1300 eurų, bei dar 127 "kuro draudimą" (kad grąžinsime pilnu baku), ko nebuvo numatyta užsakyme, nepuolam aiškinti, nes tai smulkmenos ir esmės nekeičia.
Blogai tai, kad aiškindamiesi mes užtrukom, todėl automobilį tenka apžiūrėti jau prietemoje. O apžiūrinėti tenka itin atidžiai, nes juokaujam tarpusavyje, kad ji ant užsakymo lapo turbūt pasižymėjo "rasti įbrėžimų grąžinant" 😊 Nepaisant prietemos, regis pavyko sužymėti viską. Be to, viską dar ir fotografuojame. Dėl visa ko paprašome padaryti automobilio apžiūros kopiją ir automobilis jau mūsų.
"Fiat Panda" 1.2 ltr. benzininiu varikliu. Galios Madeiroje niekada nebus per daug, bet ir su tais 1.2 ltr. išsivertėme visai neblogai, neturėjome tikslo ir priežasčių lakstyti kaip akis išdegę. Viso per 12 dienų pravažiavome 954 km., kuro sąnaudos buvo apie 7,25 ltr. 100 km., tad atsižvelgiant į tai, kad ten iš tiesų vairavimas labai specifinis, visą laiką arba į kalną arba į pakalnę, o vidutinis greitis, turbūt, siekia tik apie 40 km/h, tai tikrai neblogas rezultatas ir jei tai "3 kartus daugiau už dyzelinį", tai dyzelinio jos turėtų būti apie 2,4 ltr. 100 km. Apie tokias, ir dar kalnų sąlygomis, man neteko girdėti.
Iš pradžių vairuoti tikrai nėra smagu, visgi įbaugino ta darbuotoja, gal variklis neatlaikys, gal įvažiuos kas nors, o gal akmuo ant stogo nukris... Bet tai tik pirmomis dienomis, nes ir taip nuomotu automobiliu stengiamės visada važinėti atsargiai.
2018-11-15, 6 diena.
Šiandien jau turim automobilį, todėl norisi važiuoti kažkur šiek tiek toliau. Važiuojam į vakarinę salos pusę-pirmasis tikslas "Levada das 25 Fontes/do Risco". Lietuviškai ji vadinama "25 krioklių". Rašoma su dvigubu pavadinimu, nes susideda iš dviejų atšakų, pagrindinė yra būtent ta "25 krioklių", bet beveik visi eina ir atšaką iki "Risco". Ji neilga, o krioklys įspūdingesnis. Bet apie viską iš pradžių.
Levados negalima vadinti nei linijine, nei žiedine, nes nuėjus iki galutinių taškų, reikia apsisukti ir grįžti tuo pačiu taku: 4,6 km. pirmyn ir tiek pat atgal. Taigi, ji savo esme labiau "žiedinė". Numatoma ėjimo trukmė 3 val. Tiesa ir dabar nežinau, ar tai tik "25 krioklių" ar jau pridėjus ir "Risco".
Ši levada vadinama populiariausia, bet tiesą pasakius, nežinau kodėl.
Ji prasideda netoli Rabacal kaimelio, kurio mes netgi nepamatom, nes navigacija iki levados pradžios atveda kitu keliu.
Bevažiuojant net keletą kartų keitėsi metų laikai 😊, t.y. tai lijo, tai švietė saulė, buvo labai sunku įvertinti, koks gi oras mūsų laukia levadoje. Didžiausias lietus laukė prieš pat levadą, todėl kilti pirmu bėgiu į kalną siauru keliuku, kai aplink pliaupia lietus, o visas kelias prikritęs medžių šakų, nebuvo jauku.
Tačiau atvažiavus lietaus neliko, tad palikę automobilį išėjome į trasą. Ten taip ir yra, gali šviesti saulė, už 5 km. pliaupti lietus, o dar už 5 km. lietaus vėl nelieka.
Šiek tiek paėjus priėjome va tokį va tunelį.
Perėjus tunelį, į akis krinta subėgantis vanduo, sekančioje nuotraukoje matyti, kad vienas kanalas atbėga labai skaidraus ir švaraus vandens, o antras itin "murzino".
Pats ėjimas, jei ne tas lietus, lengvas, gal dėl to trasa ir populiari, tinka vyresniems žmonėms. Bet vaizdai ir įspūdžiai geriausiu atveju vidutiniai.
Nors sekanti nuotrauka parodo, kuo išsiskiria ši levada, tokio šakų vainiko neteko matyti jokioje kitoje.
Nors trasa vadinama "25 krioklių", bet aš tikrai nebūsiu pirmas nusistebėjęs, kad nelabai galima suprasti, kaip jie tuos krioklius suskaičiuoja, nes dominuoja tik tas pagrindinis, esantis trasos gale.
Ir tikrai negalima sakyti, kad jie išdžiūvę ar kaip nors panašiai, nes mes juk buvome lietingiausią menesį.
Žodžiu, toliau einam atšaka iki "Risco". Atstumas netolimas, takas lengvas. Nebuvau tikras, bet "Risco" ne kas kita, o dar vienas didelis krioklys. Šis gerokai įspūdingesnis.
Grįžtant žmona reziumuoja, kad džiaugčiausi, jog buvo ta "Risco" atšaka, nes kitaip būčiau galėjęs trasą vadinti "gausi į skūrą" 😋 Pasakau, kad rašydamas reportažą, parašysiu tai, ji sunerimsta "o jei tave atims ir perduos kitai globėjai?" 😁 (mums išvažiuojant, ši vaikų teisių gynimo tema buvo "ant bangos").
Kadangi esame vakarinėje salos dalyje ir čia nebeplanuojam grįžti, važiuojam prie šioje salos pusėje esančio aukščiausio Madeiros krioklio "Garganta Funda waterfall".
Radimas gal nebūtų labai jau lengvas, nes nuorodą matėm tik vieną, bet turimos koordinatės pasirodo labai tikslios. Ėjimo labai nedaug, gal tik koks 10-15 min. Čia jau nelijo visiškai, net saulutė buvo išlindusi.
Krioklys ir pakrantė prie jo, išskirtinio įspūdžio nepalieka, bet visai džiaugiuosi čia užsukęs.
Jei neklystu, tai aukščiausias skardis Europoje. Jis labiausiai išpopuliarėjo, kai buvo padaryta apžvalgos aikštelė su stiklinėmis grindimis. Blogai tai, kad tos grindys labai jau purvinos, tai labai menkina įspūdį.
Kita vertus, gražiausi yra vaizdai į Funchalio pusę ir žemyn į vandenyną, tad velniai nematė tų purvinų grindų 😉
Mes už šios dienos vargus (lietų ir "plaukimą tuneliu"), gauname kompensaciją, vaizdas nuo skardžio su vaivorykšte 👍
Likusią dienos dalį skiriame pirčiai, baseinui ir poilsiui.
2018-11-16, 7 diena.
Šios dienos oras vėl sunkiai nuspėjamas.
Važiuojam į "Levada Caldeirao Verde".
Ji prasideda ir baigiasi kaimelyje (nors ten tik vienas namas) Queimadas.
Iki jo kelias labai status, o kilti reikia gana ilgai, nes levada yra aukštai kalnuose, tai viena iš aukščiausiai esančių levadų. Kylant kelis kartus prisimenu automobilių nuomos darbuotoją "reikėjo imti galingesnį automobilį" 😂
Trasa 6,5 km. pirmyn ir tiek pat atgal. Numatoma ėjimo trukmė 5 val. 30 min.
Bet aš mintyse turiu "planą chuliganą", pratęsti žygį per toliau einančią "Levada do Inferno", kurios pradžia sutampa su "Levada Caldeirao Verde". Bet priėjus galutinį tašką, galima eiti toliau, taip einant jau "Levada do Inferno".
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad tai turbūt gražiausia levada Madeiroje (kol kas rašau tik apie "Caldeirao Verde"). Ne tik daugelis žmonių, bet ir didžioji dalis žygių organizatorių, ją tokia ir laiko.
Joje be galo daug skardžių, krioklių, panoramų ir siaurų praėjimų. Čia irgi būtinas prožektorius, nes yra tunelių.
Žmonių labai daug, net ir ne pačiu geriausiu oru. O tas oras keistas toks, lyg ir nelyja, bent jau stipriai, tačiau dėl gausybės krioklių ir siaurų takų vistiek esi šlapias, nes varva tiesiai ant galvos ir ne visuomet pavyksta išvengti to "dušo" 😊 Net nebesupranti iš dangaus ar nuo skardžio čia tas vanduo.
Blogiau tai, kad dėl gausybės žmonių ir drėgmės, grįžtant dalis tako buvo išmindyta taip, kad tapo panašu į tešlas.
Bet visumoje tai "Levada Caldeirao Verde" man neabejotinai gražiausia levada ir ją būtina pereiti.
Tik reikia susitaikyti su tuo, kad tai nebus itin lengva, žygis pareikalaus jėgų. Labai trukdo ir grupės, nes praėjimai siauri, tuneliuose tamsu, aplenkti jų dažnai nėra kaip, jose dažniausiai būna bent po vieną kitą "vos gyvą", o tų grupių tikrai daug, tad tenka gaišti laiką.
Nepamenu tiksliai kiek, bet man regis tai dar papildomai apie 2-2,5 km. pirmyn ir tiek pat atgal.
Vaizdai nepakartojami, bet ėjimas sunkus, nes vien tik šioje atkarpoje suskaičiavau 8 (!!!) tunelius. Nemaža dalis jų žemi, tad tenka eiti atsitūpus. Maža to, kai kurie jų pilni vandens, tad kaip ir dieną prieš tai, tenka tiesiog bristi.
Bet pasikartosiu, net jau vien "Caldeirao Verde" yra bene gražiausia levada Madeiroje, o jei dar pridėjus ir "Levada do Inferno", tai šiam žygiui tikrai neprilygs jokia kita levada (apie "veredas" atskira kalba).
Žodžiu, "Caldeirao Verde" būtina praeiti kiekvienam atvykusiam į Madeirą, o jei jau einate šia trasa, tai būtina ją pratęsti ir iki "do Inferno" 😂
Šiam žygiui galiu skirti vien tik pagyras ir džiaugtis, kad į jį ėjome po "25 Fontes/do Risco", nes jei būtų atvirkščiai, tai einant ta "25 Fontes/do Risco" tikrai būčiau "gavęs į skūrą", kad parinkau visiškai nevertą dėmesio trasą 😂
Nusileidus nuo kalnų, nuvažiuojame prie jūros, lengvai pasivaikščioti link "Ponta de Sao Jorge".
Takas ir ėjimas tikrai lengvas, atstumas nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki galutinio taško nedidelis, vaizdai tikrai verti dėmesio.
Internete galima rasti gražių šios vietos vaizdų, ji žymima ir beveik visuose žemėlapiuose, tačiau kad ir kiek keliukų išvažinėjome, kad ir kaip bandėme, mums nepavyko. Gali būti, kad ši vieta privažiuojama tik su visureigiais.
Mums pavyko rasti tik šią vietą.
2018-11-17, 8 diena
Šiandien norėtume važiuoti į „Valley of the nuns“, lietuviškai „vienuolių slėnį“. Taip jis pavadintas dėl to, kad kažkada ten slėpėsi vienuoliai. Vietovė iš tiesų tam tinkama, iš visų pusių apsupta kalnų grandinių. Slėnio centras Curral das Freiras miestelis.
Viešbučio
registratūroje kiekvieną rytą skelbiamais duomenimis, šiandien slėnyje lietus,
nors ir nedidelis. Nusprendžiam rizikuoti. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad
rizika pasiteisino, oras buvo puikus 👍
Norint pasiekti
miestelį, iš pradžių reikia važiuoti gana aukštai į kalnus, o po to į jį
nusileisti. Mūsų planas ir noras buvo nuvažiuoti į miestelį automobiliu, automobilį palikti
jame ir autobusu pakilti iki lankomiausios slėnio vietos „Eira do Serado“
apžvalgos aikštelės, nuo kurios leistis į slėnį (miestelį) žemyn pėsčiomis, taip
sugrįžtant iki automobilio. Toks žygis užtruktų apie 1,5 val.
Šiandien
savaitgalis, mūsų turimu grafiku atvažiuojame likus 10 min. iki autobuso
išvykimo, o savaitgaliais jie važiuoja gana retai. Paskubomis paliekame
automobilį pirmoje pasitaikiusioje
aikštelėje ir skubam į stotelę. Dėl visa ko imam klausinėti žmonių, bandydami
išsiaiškinti stotelėse skelbiamus grafikus. Viena moteris paaiškina, kad
autobusas turėtų tuoj atvykti, bet jo nesulaukę imam klausinėti kitų. Vienas
vaikinas mums išaiškina ir parodo grafike, kad to autobuso, kurio mes
tikėjomės, šiandien nebus, o artimiausias tik už 2,5 val. Vadinasi, mūsų turima informacija jau pasenusi. Aišku, tiek laiko
nelauksime, o iš apačios į kalną lipti irgi nesinori. Kylam į „Eira do Serado“ automobiliu.
Vaizdas tiesiog
puikus 😍
Yra variantas
leistis žemyn pėsčiomis ir į viršų pakilti tuo pačiu autobusu, kurio grafiką
išsiaiškinome prieš tai apačioje, t.y. daryti tą patį, ką planavome tik atvirkščiai, automobilį paliekant "Eira do Serado" apžvalgos aikštelėje. Tačiau iš viršaus įvertinę trasą,
nusprendžiame, kad mums tai nėra taip jau būtina, nes viskas matyti iš viršaus,
gal geriau ilgiau pastoviniuoti čia 😊 Prie to prisideda ir lietaus baimė. Nors
dangus atrodo nekeliantis grėsmės, tačiau viešbutyje matytų prognozių dar
neužmiršome, bei žinome, kaip greitai orai gali pasikeisti kalnuose.
Na o vaizdas nuo „Eira do Serado“ apžvalgos aikštelės tikrai vienas įsimintiniausių Madeiroje 😍
Keliukas į ją labai status, siauras ir prikritęs akmenų, bei šakų. Akivaizdu, kad lyginant su "Eira do Serado", ji beveik nelankoma. Ir išties, per visą laiką, kol iki jos važiavom, apžiūrėjom ir grįžom, sutikom tik 1 automobilį. Pati aikštelė, tiksliai nepamenu, bet maždaug 1400-1500 m. aukštyje, tai gerokai aukščiau nei "Eira do Serado". Greičiausiai dėl to čia pastebimai ir šalčiau, bei vėjuočiau.
Reikia pripažinti, kad ir vaizdas nuo "Eira do Serado" įspūdingesnis. Tai vienas iš retų atvejų, kai didesnis aukštis negarantuoja įspūdingesnių vaizdų.
Kadangi vis dar esame kupini jėgų, tai važiuojame į žygį, planuojame praeiti "Levada do Moinho-Levada Nova". Pamenate, sakiau, kad yra 2 levados su žodeliu "Nova"?
Jos pradžia ir pabaiga Lombada da Ponta do Sol miestelyje. Trasos ilgis 8,5 km. Numatoma ėjimo trukmė 3-4 val.
Šios levados iš pradžių taip pat nebuvau įtraukęs į savo planus, bet radęs itin gerų atsiliepimų ir smulkiau pastudijęvęs supratau, kad be jos "neišsiversiu" 😊 Neklydau, ji man paliko labai labai gerą įspūdį, tai viena iš pačių geriausių levadų Madeiroje, o ėjimas labai lengvas 😍
Jos išskirtinumas, kad einant toks pajūtis, jog nors ji ir eina skardžiais, tačiau daug kur nėra turėklų. Tai nesukelia pavojaus, bet vaizdai tampa kažkokie kitokie 😊 Na o pagrindinis "cinkelis", žinoma, tas krioklys iškart po tunelio, bei takas už jo 😍 Pati trasa eina ratu, t.y. išeini ir grįžti į tą pačią vietą, pirmyn eini viršumi, o atgal apačia. Tik aš gal rekomenduočiau geriau eiti ne ratu, o pirmyn-atgal tik viršutine dalimi (nuo krioklio ne leistis žemyn, o grįžti tuo pačiu taku), nes vaizdai, takas ir ėjimo malonumas viršutine trasos dalimo ženkliai įspūdingesnis. Jei reikėtų vertinti balais, tai viršutinę trasos dalį iki krioklio, vertinčiau 10 balų, o apatinę tik kokiais 3 balais. Ir ne dėl to, kad apatinė dalis tokia jau itin prasta, o dėl to, kad viršutinė labai gera 😉
Nors, kaip minėjau, buvo pranašautas permainingas ir ne pats geriausias oras, bet jis buvo tiesiog puikus, gal iš pradžių pasiniaukstė ir iškrito keletas lašų, bet visą kitą laiką švietė saulė 😎
Grįžtant (jau automobiliu) visiškai atsitiktinai užfiksuojame nuostabų vaizdą tiesiog "pakeliui".
Galima pasigrožėti vaizdais į vandenyną, pakrantes, bei žemyn į šalia einantį serpantiną. Tačiau vien dėl to turbūt šios vietos lankyti nebūtina.
Į viešbutį grįžtame sąlyginai anksti ir likusią dienos dalį skiriame poilsiui 😎
2018-11-18, 9 diena.
Šiandien važiuojam į Funchalį. Smagu, kai nereikia sukti galvos koks bus oras, Funchalyje jis beveik visada geras 😉
Pradedame nuo Botanikos sodo ("Jardim botanico da Madeira"). Parkingas nemokamas, dirba nuo 9 val. iki 18 val., įėjimas 6 eurai žmogui.
Jis nėra didelis, tačiau turi labai įspūdingų kampelių 😍
Paklausus prie ėjimo sakė, kad parko apžiūrai reikia apie 1,5 val. Panašiai gal ir užtektų, bet mes neskubėjome, pasėdėjome, pavalgėme, todėl parke praleidome apie 3 val., ir jos tikrai neprailgo.
Pagrindinė ne tik sodo, bet turbūt ir visos salos įžymybė-"kilimas", bet aš išskirčiau 3 įspūdingiausias vietas: tai tas "kilimas", vaizdas į Funchalį ir tos "kolonos" 😍
Iš parko važiuojame į miesto centrą.
Privažiuojame "Igreja do Colegio" bažnyčią.
Aikštė prie jos užstatyta automobiliais. Galvojam, kad tai parkingas, bet apvažiavus ratu nerandame įvažiavimo, vien tik aukšti borteliai. Apsižiūrime, kad net ir ženklo leidžiančio čia statyti automobilius nėra. Vėliau išsiaiškinome, kad visi tie automobiliai stovi "nelegaliai", nes šiandien sekmadienis, bažnyčioje vyksta kažkokios ceremonijos, daug vaikų, tėvų, senelių, vaikai sako kažkokius pasižadėjimus, visi ploja, dėl to ir automobilių tiek daug, tiesiog aikštė prie bažnyčios tapo improvizuota stovėjimo aikštele.
Mes gi bijome čia statyti automobilį, juo labiau nuomotą, todėl automobilį pastatome šiek tiek toliau. Kadangi sekmadienis, tai parkingas nemokamas, kitomis dienomis rasti nemokamą parkingą gali būti sunkiau.
Na, o pati bažnyčia, bijau perdėti, bet iš išorės niekuo neišsiskirianti, tačiau jos vidus, turbūt, gražiausias kokį tik man yra tekę matyti (aikštė pirmojoje nuotraukoje fotografuota vėliau, jau be automobilių) 😍
Išėję iš bažnyčios einame link netoli esančios Katedros. Visas kvartalas labai įdomiai papuoštas, viena gatvelė Kalėdų seneliais, kita snaigėmis, trečia dovanų kojinėmis, ketvirta eglutėmis, dar kita "dovanomis" ir t.t.
Katedra paprasta, o vidus neįsimenantis.
Šalia banko pastatas.
Nedidelis, bet gražus bulvaras.
Gal tik kaip kurorte pasigedau gatvės muzikantų jame.
Netoliese Šv. Katerinos parkas ("Parque se Santa Catarina"). Čia vaizdas iš jo.
Užtat visada "dirba" senamiesčio gatvelė "Rua Santa Maria", kurios durys išmargintos piešiniais, o pati gatvelė sėte nusėta kavinėmis.
Čia padarom didelę klaidą, išeinant užkalbina vietinė, pasiūlo "pončos"-tradicinio Madeiros alkoholinio gėrimo. Rekomenduojama jo paragauti būtent pirkto iš vietinių, o ne parduotuvėje, nes tik taip galima pajausti jo ypatingumą. Pasako ir kainą 1,5 eur., tik nežinau už kokį kiekį. Kadangi užklupo labai netikėtai, pasakau, kad aš vairuoju, todėl atsisakau ir tik vėliau pagalvojau, kad galėjau juk paimti išsinešimui 💬
2018-11-19, 10 diena.
Šiandien ypatinga diena. Planuojam žygį iš "Pico Areiro" į "Pico Ruivo". Atstumas 5,2 km. Prognozuojamas ėjimo laikas 3 val. 10 min. pirmyn ir tiek pat atgal, o jei rinktis kelią atgal per "Torres" viršūnę, tai dar +1 val. 15 min. Taigi, iš viso žygis gali užtrukti net 7 val. 25 min. Ir tai tikrai nėra lengvas pasivaikščiojimas.
Šis žygis vienareikšmiškai laikomas gražiausiu visoje Madeiros saloje. "WalkMe" reitingas 4,9 iš 5 galimų.
Bet ypatinga ši diena ne dėl to, mums ji ypatinga tuo, kad net ir vasarą nėra lengva "pagauti" šias viršūnes be lietaus ir debesų, o mes juk atvažiavę lietingiausią metų menesį.
Šią dieną pasirinkome neatsitiktinai, prognozuojama, kad apie 10 val. ryto debesys sklaidysis, tokių dienų mūsų buvimo saloje metu nebuvo daug.
Apie 10 val. mes jau "Pico Areiro" viršūnėje, bet tenka nusivilti, prognozės nepasitvirtino, viskas skendėte skendi debesyse 😓
Beje, atvažiavimas iki "Pico Areiro" nustebina, nors aukštis net 1818 m., bet atvažiuoti buvo nesunku, pirmu bėgiu važiavimo sąlyginai nedaug.
Maža to, kad viskas debesyse, dar siaučia ir be proto stiprus ir ledinis vėjas.
Žmona nusprendžia neiti. Aš blaškausi, iš pradžių apsispręsdamas, o vėliau ir eidamas. Kai žmona pasako, kad lauks manęs čia (yra suvenyrų parduotuvėlės, kavinukė, žinoma ir automobilis), aš išeinu. Tačiau šiek tiek paėjęs vis apsisuku ir grįžtu atgal "vistiek juk nieko nematyti". Grįžtant vėl apsisuku galvodamas "vistiek juk jau atvažiavau". Lyg tyčia retkarčiais šiek tiek pašviesėja, tai suteikia viltį, kad gal ėjimas nebūtų absoliučiai beviltiškas.
Taip man besiblaškant ir eikvojant jėgas vaikštant pirmyn atgal, pajuntu, kad nuėjau jau tolokai ir grįžti "nebeapsimoka", einu tolyn. Dabar netgi džiaugiuosi, ėjimas per tuos debesis irgi unikalus.
Neapsirikit, sekančioje nuotraukoje ne koks nors upelis ar krioklys, tai irgi takas, lipti reikia akmeniniais laipteliais-taku, kuriais bėga vanduo.
Šis žygis vienareikšmiškai laikomas gražiausiu visoje Madeiros saloje. "WalkMe" reitingas 4,9 iš 5 galimų.
Bet ypatinga ši diena ne dėl to, mums ji ypatinga tuo, kad net ir vasarą nėra lengva "pagauti" šias viršūnes be lietaus ir debesų, o mes juk atvažiavę lietingiausią metų menesį.
Šią dieną pasirinkome neatsitiktinai, prognozuojama, kad apie 10 val. ryto debesys sklaidysis, tokių dienų mūsų buvimo saloje metu nebuvo daug.
Apie 10 val. mes jau "Pico Areiro" viršūnėje, bet tenka nusivilti, prognozės nepasitvirtino, viskas skendėte skendi debesyse 😓
Beje, atvažiavimas iki "Pico Areiro" nustebina, nors aukštis net 1818 m., bet atvažiuoti buvo nesunku, pirmu bėgiu važiavimo sąlyginai nedaug.
Maža to, kad viskas debesyse, dar siaučia ir be proto stiprus ir ledinis vėjas.
Žmona nusprendžia neiti. Aš blaškausi, iš pradžių apsispręsdamas, o vėliau ir eidamas. Kai žmona pasako, kad lauks manęs čia (yra suvenyrų parduotuvėlės, kavinukė, žinoma ir automobilis), aš išeinu. Tačiau šiek tiek paėjęs vis apsisuku ir grįžtu atgal "vistiek juk nieko nematyti". Grįžtant vėl apsisuku galvodamas "vistiek juk jau atvažiavau". Lyg tyčia retkarčiais šiek tiek pašviesėja, tai suteikia viltį, kad gal ėjimas nebūtų absoliučiai beviltiškas.
Taip man besiblaškant ir eikvojant jėgas vaikštant pirmyn atgal, pajuntu, kad nuėjau jau tolokai ir grįžti "nebeapsimoka", einu tolyn. Dabar netgi džiaugiuosi, ėjimas per tuos debesis irgi unikalus.
Pagaliau "Pico Ruivo" viršūnė, 1862 m.-aukščiausia viršūnė Madeiroje.
Turbūt dėl to, kad didžioji trasos dalis buvo debesyse ir nebuvo ko daug fotografuoti, iki jos užtrukau viso labo 2 val.
Deja, ir čia "ežiukas rūke" 😒
Nusileidus žemyn gal 15 min., įvyksta stebuklas, debesys ima sklaidytis, ir gana sparčiai.
Stoviu ir nežinau ką daryti, grįžti vėl į kalną nesinori, nes jėgų tam reikia nemažai, o ir garantijos nėra, kad tai nėra trumpalaikis prašviesėjimas.
Stoviu ir nežinau ką daryti, grįžti vėl į kalną nesinori, nes jėgų tam reikia nemažai, o ir garantijos nėra, kad tai nėra trumpalaikis prašviesėjimas.
Tokioje padėtyje mane užklumpa prancūzų pora ir jiems be žodžių supratus mano dvejones visi imam juoktis.
Visgi nusprendžiu nebegrįžti, nes kaip minėjau, kaip ir "Achada do Teixeira", taip ir "Pico Ruivo", planuoju dar aplankyti eidamas kitą trasą.
O debesys visgi išsisklaido, tad grįždamas jau galiu iki soties grožėtis ir fotografuoti nepakartojamus vaizdus 😍
Taigi, prognozės buvo netikslios 2 val., vietoj to, kad debesys išsisklaidys 10 val., jie išsisklaidė šiek tiek po 12 val. Velniai nematė to netikslumo, svarbu, kad leido viską pamatyt 😊Mums neįprasta tai, kad tokie debesys, kokie buvo, atrodo turėtų išvis neišsisklaidyti kokią savaitę 😀
Gal dėl to, kad atsirado galimybė daug fotografuoti, grožėtis, o gal jau ir dėl nuovargio, bet atgal ėjau jau 3 val.
Beje, nemačiau ir jokių nuorodų dėl galimybės eiti per "Torres" viršūnę, todėl spėju, kad ši atšaka dėl kokių nors priežasčių buvo uždaryta ir net nuorodos panaikintos. Kažkaip nesigailiu kažką praradęs, turbūt todėl, kad ir taip vaizdų buvo iki soties 😍
Tiesa, grįždamas atgal dar sutikau ir jaunų lietuvių porelę, pirmuosius per buvimą Madeiroje. Jie ėjo priešais. Trumpai pasikalbėjom, pasikeitėm informacija ir patraukėm savo keliais.
Tiesa, grįždamas atgal dar sutikau ir jaunų lietuvių porelę, pirmuosius per buvimą Madeiroje. Jie ėjo priešais. Trumpai pasikalbėjom, pasikeitėm informacija ir patraukėm savo keliais.
Ši trasa pelnytai laikoma pačia "pačiausia", nes nuobodžiauti netenka nė akimirkos 😍
Tiesa, ji ir be galo sunki, visą laiką lipi arba žemyn arba aukšyn, tai reikalauja labai daug jėgų.
Grįžus į viešbutį miegoti nuėjau gal kokią 19-20 val. 😃
2018-11-20, 11 diena.
Navigacija atveda į aikštelę ant kalno. Dairomės kiek įmanydami, bet nematom kur galėtų būti tas "Vulkanizmo centras". Pirmą kartą saloje netikslios GPS koordinatės? Nieko panašaus, jos saloje visur (paimtos iš "google maps") preciziškai tikslios, pasirodo mes net nepagalvojome, ir tik vėliau išsiaiškinome, kad sustojome virš (!!!) "Vulkanizmo centro", o koordinatėms tai juk nerūpi, ar mes viršuje, ar apačioje 😃
Kadangi "Vulkanizmo centras" atsidaro tik 10 val., o mes atvažiavome 9.30 val., tai šiek tiek pasivaikštome po miestelio centrą, jis labai nedidelis.
Tada jau einame į patį "Vulkanizmo centrą". Čia pastatas iš išorės.
Leidžia grupėmis su gidu. Bilietas 8 eurai žmogui. Urvų ilgis iš viso apie 1 km., bet lankytojai gali praeiti 700 m.
Gidas pasakoja apie urvų susiformavimą, apie tai, kad net dulkės nuo lankytojų leidžia urvuose atsirasti gyvybei. Vandenyje sudėtos dėžės su vynu, nes būtent tokios sąlygos laikomos palankiausiomis vynui brandinti.
Demonstruojama kaip įsiveržia ugnikalnis, keliaujam "į žemės centrą", nuotraukoje tai nesimato, bet audiovizualinis įspūdis tikrai neblogas.
Parodomas filmukas apie salos susiformavimą. Gal tai ir nėra pats įspūdingiausias apsilankymas saloje, tačiau tų 8 eurų už bilietą visiškai negaila 👍
Važiuojame tolyn, įvažiuojam į tokį tunelių labirintą, kad stabtelim nuotraukai pasidaryti, nes keliukų ir tunelių tikra raizgalynė, ir tik po to suprantam, kad čia sustoti gal nelabai galima. Tikėkimės baudos negausim 😋
Atvažiuojam prie Seixal miestelio. Esu čia pasižymėjęs net 3 vietas: "Ponta do Poiso", "Bridal Veil Falls" ir "Miradouro do Veu da Noiva". Bet iš esmės tai yra viena ir ta pati vieta.
Priartėjame prie Ribeira de Janela. Matome nuorodą į "miradourus"-apžvalgos vietas, bandom važiuoti, randam, bet tuo metu toje vietoje gana debesuota, todėl tolumos atrodo gana niūriai.
Leisdamiesi nuo kalno fotografuojam uolas vandenyne.
Dar truputis ir mes jau Porto Moniz.
Pirmiausia važiuojame į Santa. Nežinau ar tai atskiras kaimelis, ar Porto Moniz dalis, bet esmė ta, kad jis yra aukščiau virš Porto Moniz ir vaizdas nuo apžvalgos aikštelės į Porto Moniz, man vienas gražiausių iš šios kelionės 😍
Įdomu tai, kad apžvalgos aikšelės parkingas su labai aukštu borteliu ir beveik visi automobiliai privažiavę "pakimba" ant to bortelio. O automobiliai gi daugiausia nuomoti 😂 Gerai, jei nelieka žymių, o jei lieka.. 😢
Leidžiamės į patį Porto Moniz. Lavos baseinai atrodo labai įspūdingai. Vandenyno jėga bangų pavidalu trenkiasi į olas į visas puses pažerdama vandens purslus. Spėju, kad ne kasdien būna tokios bangos, nes "tas pagrindinis" baseinas dėl bangų šiandien uždarytas.
Čia bangos mažesnės, todėl galima ir išsimaudyti. Nors ne, bangos gal ne mažesnės, gal krantas aukštesnis ir bangos nepasiekia 😊 Beje, čia maudytis netgi nieko nekainuoja.
Porto Moniz labai maloniai nustebino, jaučiausi kaip tikrame kurorte, ir gražu ir veikti yra ką. Jaučiama vandenyno galybė, bet kartu ir ramybe tokia, labai gerai atsipalaiduoja 😎
Pajudame link "namų". Stojame apžvalgos aikštelėje prie Ponta Delgada.
Važiuojam toliau. Renkamės maršrutą per Boaventura, Arco de Sao Jorge, šis kelias sudėtingesnis, nei važiuoti į pietinę pakrantę, bet ir įdomesnis, gražesnis. Kartais tenka ir pasijaudint, nes ant kelio nemažai nuriedėjusių akmenų, keliai siauri, vingiuoti ir statūs. Gaila, kad oras vakarop prastėjo. Tai sutrukdė pasidaryti daugiau gražių nuotraukų.
Kadangi vakar buvo gana sunki diena fiziškai, tai šiandien nusprendžiam daugiau laiko praleisti automobilyje, važiuosim šiaurine salos pakrante iki Porto Moniz. Bet, aišku, planuojam pamatyti daug vietų ir pakeliui.
Pirmasis sustojimas Sao Vicente. Čia norime aplankyti urvus ir "Vulkanizmo centrą".
Kadangi "Vulkanizmo centras" atsidaro tik 10 val., o mes atvažiavome 9.30 val., tai šiek tiek pasivaikštome po miestelio centrą, jis labai nedidelis.
Leidžia grupėmis su gidu. Bilietas 8 eurai žmogui. Urvų ilgis iš viso apie 1 km., bet lankytojai gali praeiti 700 m.
Gidas pasakoja apie urvų susiformavimą, apie tai, kad net dulkės nuo lankytojų leidžia urvuose atsirasti gyvybei. Vandenyje sudėtos dėžės su vynu, nes būtent tokios sąlygos laikomos palankiausiomis vynui brandinti.
Važiuojame tolyn, įvažiuojam į tokį tunelių labirintą, kad stabtelim nuotraukai pasidaryti, nes keliukų ir tunelių tikra raizgalynė, ir tik po to suprantam, kad čia sustoti gal nelabai galima. Tikėkimės baudos negausim 😋
Leisdamiesi nuo kalno fotografuojam uolas vandenyne.
Pirmiausia važiuojame į Santa. Nežinau ar tai atskiras kaimelis, ar Porto Moniz dalis, bet esmė ta, kad jis yra aukščiau virš Porto Moniz ir vaizdas nuo apžvalgos aikštelės į Porto Moniz, man vienas gražiausių iš šios kelionės 😍
Leidžiamės į patį Porto Moniz. Lavos baseinai atrodo labai įspūdingai. Vandenyno jėga bangų pavidalu trenkiasi į olas į visas puses pažerdama vandens purslus. Spėju, kad ne kasdien būna tokios bangos, nes "tas pagrindinis" baseinas dėl bangų šiandien uždarytas.
Įdomiai atrodo ir netoliese esanti kavinė tarp lavos uolų.
Pajudame link "namų". Stojame apžvalgos aikštelėje prie Ponta Delgada.
Diena buvo labai įsimintina ir atpalaiduojanti.
2018-11-21, 12 diena.
Pati keisčiausia kelionės diena.
Ryte oras tiesiog puikus, šviečia saulė, neblogas vaizdas per web kamerą, prognozės geros. Jėga, važiuojam į "Pico Ruivo" !!!
Tik važiuojant kyla įtarimas, kad navigacija veda ne tuo keliu. Pasitikslinu, taip ir yra, nors nustatytas maršrutas automobiliu, bet ji kažkodėl veda mus į "Pico Areiro", įsivaizduodama, kad nuo "Pico Areiro" iki "Pico Ruivo" mes trasą įveiksim automobiliu 😂 Kadangi mes ten jau buvom, tai puikiai žinom, kad jokio automobiliams tinkamo kelio ten nėra.
Tenka daryti vingį ir gaišti laiką. Laimei vaizdas iš toli į "Pico Areiro" patvirtina, kad oras tikrai puikus 👍
Deja, tai tik patvirtiną taisyklę, kad orai Madeiroje neprognozuojami. Kol nuvažiuojame iki Santanos, o tai vos pora dešimčių kilometrų, "Pico Ruivo" jau skendi debesyse !!!
Vistiek bandom kilti, juk ir prognozės ir web kamera ir netgi patys tik ką matėm (žiūrėti nuotrauką prieš tai), kad oras tikrai puikus 😦
Kylam, bet debesys net nebando sklaidytis. Tas pats ir pakilus iki "Achada do Teixeira" (nuo kur prasideda takas į "Pico Ruivo", vien debeys.
Vieną kartą "Pico Ruivo" viršūnėje debesuotu oru aš jau buvau, todėl žinau ką tai reiškia ir kad nėra prasmės eiti, kad ir tuos neilgus 2,8 km.
Ką padarysi, apsisukam ir leidžiamės žemyn. 0:2 "Pico Ruivo" naudai 👿
Kad neprarasti dienos, bandom važiuoti iki Nogueiros, bandysim praeiti "Levadą Faja da Nogueira", kuri susideda iš 2 atšakų, jei eiti vien tik levada, tai būtų 7 km., o tai apie 2 val. 30 min. ėjimo, o jei dar užsukant į "Ribeira Seca" viršūnę, tai viso 11 km. arba 3 val. 40 min. ėjimo.
Deja, privažiuojame posūkį link Nogueiros ir einame pas kelio darbininkus pasitikslinti, ar tikrai čia pataikėm, baigėsi asfaltas.
Jie patvirtina, reiktų dar apie 5 km. važiuoti duobėtu ir neasfaltuotu keliuku.
Žinome, kad net ir asfaltu Madeiroje 5 km. nėra mažai, todėl vaizduotė piešia vingiuotą, statų, neasfaltuotą ir duobėtą serpantiną 😲
Ne, tokiu važiuoti nenoriu, juk savo akimis matau keliuko pradžią, jo kokybė tikrai baisi.
Suprantu, kodėl ši levada nėra labai populiari. Netgi prisimenu vieną komentarą, kad ir pati levada yra ganėtinai apleista.
Ką gi, reikia kito plano. Žmona pasiūlo ir aš sutinku, važiuoti iki Ribeiro Frio ir praeiti pačią trumpiausią (žinau, tinginė ta mano žmona 😂) levadą, tiksliau veredą.
Ji vadinasi "Vereda dos Balcoes" viso labo 1,5 km. pirmyn ir tiek pat atgal. Ėjimas irgi paprastas ir lengvas.
Savaime aišku, laiko čia daug neužgaišom. Ką veikti likusią dienos dalį?
Buvom suplanavę "Levadai do Furado", kuri tęsiasi nuo Ribeiro Frio iki Portelos (arba atvirkščiai) skirti visą dieną, paliekant automobilį Porteloje, tada kažkaip (autobusai važiuoja labai retai ir nepalankiu grafiku, be to su persėdimu) nusigauti iki Ribeiro Frio, ir iš ten pareiti į Portelą prie automobilio. Bet būtent dėl to "kažkaip nusigauti", ėjimas šia levada vis buvo atidėliojamas, tikintis, kad šis klausimas išsispręs.
Žmona pasiūlo šiandien eiti dalį trasos nuo Ribeiro Frio ir grįžti atgal į Ribeiro Frio, o kurią kita dieną įveikti pirmyn atgal likusią trasos dalį jau nuo Portelos pusės.
Tinka, nes taip išsisprendžia ta parvykimo (arba nuvykimo) problema, nes ši levada "linijinė". Galima imti taksi, bet kiek girdėjom tai kainuoja apie 20-30 eurų-daug už keliolika kilometrų.
Taigi, pradedame eiti "Levada do Furado" nuo Ribeiro Frio link Portelos.
Viso levados ilgis 11 km. (į vieną pusę), numatoma ėjimo trukmė 5 val.
Nedaug tenuėjus pradeda lyti. Kaip? Juk pagal prognozes šiandien nei lašo?
Dar šiek tiek paeinam tikėdamiesi, kad lietus "susipras", jog "pažeidžia prognozes" ir liausis 😜, bet jis tik stiprėja.
Sukame atgal. Bet, kol grįžtam į automobilį, gana neblogai sušlampam. Nebuvom tam pasiruošę, nesitikėjom lietaus.
Gerai, kad bent grįžus į viešbutį galėjom nueiti į pirtį 😉
2018-11-22, 13 diena.
Po nepavykusios vakarykštės dienos reikalinga "kompensacija", važiuojam į Funchalį 😊
Automobilį pasistatom prie "Tropinių sodų" ("Jardim tropical Monte palace").
Pirmiausia ateinam prie "Igreja do Monte" bažnyčios. Ji paprasta tokia, tik tiek, kad kalno viršūnėje.
Tada ateinam prie netoliese esančio paties sodo.
Įėjimas 12,50 eur. žmogui.
Praleidžiame čia pusdienį, neskubėdami vaikštinėjame su pasisėdėjimais, tiesiog ilsimės.
Sodas tikrai vertas dėmesio, sukurta labai savotiška aplinka, daug įvairių aspektų, įvairių temų, yra netgi parodos po stogu. Į bilieto kainą įeina ir vyno degustacija.
Čia iš parko teritorijos matyti nusileidimai Toboganais.
Išėję iš parko einame link Toboganų ir mes. Tai nuotraukose matomos rogės, kuriomis galima nusileisti į kalno apačią. Ši pramoga kainuoja 30 eurų už dvivietį Toboganą. Galvojam, gal dar pasiderėsim. Dėl galimybės leistis Toboganais atsisakėm ir minties kelis į kalną keltuvu. Jis-uždara kabina, malonumo nedaug, o vaizdų Madeiroje iš viršaus ir taip apstu.
Priėję prie Toboganų nusileidimo pradinio taško ne iš karto suvokiame tai, ką pamatėme. Eilė !!! Ir gana ilga !!! Teko kokį 15-20 min. palaukti. Tai išsprendė 2 problemas, pirmoji, kad aišku jog leistis verta, jei pramoga tokia populiari, antroji, kad dėl kainos tikrai nepasiderėsi 😃
Nusileidimas man paliko įspūdi labiau kaip unikali atrakcija, nors žmona sakė, kad truputi bijojo 😊 Iš tiesų tai nepavojingas ir paprastas tas nusileidimas, bet pajausti tą unikalumą savo kailiu buvo verta 😉
Tiesa, prieš pat nusileidimą, kai jau sulaukėm eilės, fotografuojant paskutinę nuotrauką, pasibaigė fotoaparato akumuliatorius, teko paskubomis pasikeisti, nes jau reikėjo lipti į Toboganą. Iš pradžių pagalvojau, kad tai nesekmė, bet dabar galvoju, jog tai labai didelė sėkmė, nes leidžiantis turėjau galimybę nusifilmuoti nusileidimo procesą, o juk baterija galėjo pasibaigti vos pradėjus leistis 😩
Nusileidžiama ne į patį miesto centrą, iki jo dar reikia paeiti pėsčiomis (galima ir autobusu ar taksi), bet tai netoli, o eiti į pakalnę nesunku.
Nueiname į ūkininkų turgų, kuris šiandien jau dirba.
Ragaujame bananasus (banano ir ananaso hibridą), įvairius kitus hibridus, daugiausia su marakujomis, iš kurių man labiausiai įsiminė marakujos-pomidoro pavadinimas, bei marakujos-citrinos skonis 😊 Tik kaina labai didelė, 20 eurų už kilogramą (visų vienoda), tai aišku nepirkom.
Dar kartą pasivaikštom po Funchalio senamiestį, man jis labai jaukus ir mielas.
Prasideda lietus, kaip ir daugelis kitų, slepiamės keltuvo pastate.
Lietui praėjus nueiname iki vandenyno.
Dar paslapminėję po miestą, vėl aplankę man be galo gražią "Igreja do Colegio" bažnyčią, iki automobilio nusprendžiame grįžti miesto autobusu.
1,95 euro bilietėlis žmogui ir mes jau kylam.
Žmonių nemažai. Vienu metu ant žemės nukrenta telefonas, žmona sako, kad mano. Sakau, ne mano. Sako, tai juk "Nokia", tavo. Sakau, neįžeidinėk, mano naujoji "Nokia 3310", o ne kažkokia seniena 😂, ir išvis aš savo viešbutyje palikęs 😊
Taip yra todėl, kad niekas neprisipažįsta, kad tai jo telefonas 😊
Šalia manęs stovi senukas. Man iš pat pradžių atrodo, kad telefonas jo, bet jis stovi laimingas, rankoje laikydamas "savo telefoną". Patikrinam, pasirodo jis laiko tik dėklą, o kai jį pavertė, telefonas iškrito. Kadangi jis vis dar laiko dėklą, tai įsivaizduoja, kad telefonas jame ir jam net mintis nekyla pasitikrinti 😊 Galiausiai sugražiname jį senukui, nors ir neprisipažinusiam, kad telefonas jo. Jis išlipa, ir mes važiuojam toliau. Visa tai užtruko, o vairuotojas visą tą laiką laukė praviromis durelėmis nevažiuodamas, kol visi viską išsiaiškins. Pagarba 👮
Autobusas vis vingiuoja aukštyn miesto gatvelėmis ir vienu metu nusuka, kaip man atrodo, "ne į tą pusę". Bandom pasiklausti vietinio, jis patvirtina, kad važiuojam reikiama kryptimi.
Likus vienai stotelei iki "Tropinių sodų", atpažįstu vietą, kur palikom automobilį ir bandom išlipti. Bobutė iš kito autobuso galo pradeda šaukti, kad mes "per anksti lipam" 😂, galvojo, kad mums reikia į "Tropinius sodus" 😊 Pasirodo viską jie ten mato, supranta ir "kontroliuoja" 😂
Autobusu nuo miesto centro iki "Tropinių sodų" važiuoti užtruko apie 30-40 min.
2018-11-23, 14 diena.
Šiandien vėl ypatinga diena 😊 Viskas arba nieko !!! Na beveik nieko 😊 Va tokia ji 😊
O taip todėl, kad vėl prognozuojamas puikus oras, mes dar norime į kalnų viršūnes, o iki kelionės pabaigos su tokiu gražiu oru dienų nebeprognozuojama.
Taigi, važiuojame į "Pico Ruivo".
Sustojame nufotografuoti vaizdo į "Eagle's rock" Porteloje, kuris kažkodėl verčiamas į lietuvių kalbą kaip "Paukščio lizdas", nors kuklios mano anglų kalbos žinios leidžia manyti, kad turėtų būti verčiama į "Erelio uolą".
Įdomu tai, kad mūsų viešbutis viso labo 5 km. nuo šios vietos, pro šią vietą važiavome bent jau kas antrą dieną, kartais ir ne po kartą, ir galėjome iki soties grožėtis šiuo, vienu gražiausių panoraminių vaizdų Madeiroje, įvairiomis orų sąlygomis, bet vis atidėliodavome jo nufotografavimą. Šiandien nusprendėme, kad jau gana atidėlioti, nes jei pasitaikytų blogi orai kelias dienas iš eilės, tai galim likti be šio prisiminimo 😍
Važiuojam toliau, džiugina tai, kad šiandien dangus jau tikrai atitinka prognozes, matomumas puikus 👍
Išvažiuojant iš Santanos paimam tranzuotoją, aišku kur jis važiuoja, tai pagrindinis kelias į "Pico Ruivo".
Vokietis, atvažiavo čia 5-ioms savaitėms, gyvena hostelyje, ten gaminasi maistą ir neturi konkrečių planų ką nori pamatyti. Pernai taip 7 savaites keliavo po Azorų salas.
Viršūnėje oras vis dar toks pat puikus. Vokietis mūsų nebepalieka, einam kartu šnekučiuodamiesi.
Kaip jau esu minėjęs, automobilių stovėjimo aikštelė yra "Achada do Teixeira", iki "Pico Ruivo" nuo jos 2,8 km., tai apie 30-40 min. kelio pėsčiomis.
Va kokia ta "Achada do Teixeira", dešinėje pusėje viršuje matyti stovėjimo aikštelė, ryte ji dar visai tuščia.
Oras puikus ne šiaip sau, naktį nebuvo debesų, todėl buvo šalta ir ten, kur krinta šešėliai, takas slidus, nes susidarė šioks toks plikledis !!!, ir netgi truputi sniego randam !!!
Dar truputis ir mes jau viršūnėje, negaliu atsidžiaugti, kad bent iš trečio karto pavyko "prigriebti" "Pico Ruivo" gražiu oru, fotografuojam į visas puses 😍
Iš čia netgi "Ponta Sao Lourenzo" matyti, kuris yra rytiniame salos pakraštyje.
Mėgaujamės vaizdais ir niekaip negaliu nustoti fotografuoti, nes be galo gražu, čia yra net 3 apžvalgos aikštelės 😍
Žmona nusprendžia sėdėti čia ir grožėtis vaizdais, nes ir oras nuostabus, o aš noriu "pasivaikščioti".
Kadangi "Pico Areiro" jau matytas, tai labiausiai domina maršrutas, einantis iki Encumenados.
Viso maršrutas nuo "Achada do Teixeira" iki Encumenados (per "Pico Ruivo" ir "Torrinhas" perėją) 14 km., numatomas ėjimo laikas 6 val. 30 min.
Nuo pat kelionės planavimo pradžios jaučiau, kad tai ypatinga trasa, bet labai sunku ją įveikti, nes pirmiausia reikia rasti būdą kaip susiplanuoti dieną. Tai yra, dėl maršruto ilgio ir sudėtingumo beveik neįmanoma jo įveikti pimyn-atgal, nes užtruktų per ilgai. O maršrutas yra "linijinis", atvykimas iki "Achada do Teixeira" nėra paprastas, nes autobusai nevažiuoja ir tai nėra kokia nors gyvenvietė, tad galima tik nuomotu automobiliu, taksi arba tranzuojant. Taksi brangūs, tranzavimas tai loterija, nes kaip minėjau, vietiniai čia nevažinėja, reiktų pasikliauti tik turistais, o atvažiavus nuomotu automobiliu, iškyla problema kaip iki jo grįžti iš Encumenados, nes iš Encumenados važiuoja tik vienas autobusas ir tas pats į Funchalį. Tai reiškia, kad nuo jo reikėtų kažkaip atvažiuoti iki Santanos, o nuo jos vėl iki "Achados do Teixeiros". Tas vienintelis autobusas nuo Encumenados iki Funchalio važiuoja, tiksliai nepamenu, bet gal 14.30 val., o tai reiškia, kad reikėtų labai labai paskubėti, jei maršrutui įveikti iš tiesų reikia 6 val. 30 min. Maža to, nuo Funchalio iki Santanos važiuoja irgi gal tik 2 autobusai per dieną, ir tokiu laiku, kuriuo atvažiuotum iš Encumenados, autobuso į Santaną jau nebebūtų. Jau nekalbant apie tai, kad ir nuo Santanos dar reiktų pasiekti automobilį paliktą "Achada do Teixeira". Jei kas nors ką nors supratot, tai įvekti šią trasą nėra paprasta pirmiausia dėl nuvykimo ir parvykimo galimybių 😊
Taigi, aš suprasdamas, kad visos trasos įveikti nėra galimybės, bet jausdamas, kad ši trasa turi būti išskirtinė, nusprendžiu eiti šia trasa "kiek leidžia jėgos ir laikas", o tada grįžti atgal. Būčiau labai laimingas, jei pavyktų pasiekti "Torrinhas" perėją, iki kurios mano nuomone ir turi būti patys gražiausi vaizdai. Nuo ten, beje galima eiti ir iki Curral das Freiras, bet nuo ten parvykimas irgi būtų sudėtingas.
Pradedu eiti. Iš pradžių tik žemyn, su dominuojančiu vaizdu į pietinę salos arba Curral das Freiras pusę.
Tada atsiveria labai gražus vaizdas ir į šiaurinę salos dalį.
Tada kurį laiką taip ir eini vingiuodamas kalnų ketera, tai su vaizdu į Curral das Freiras, tai į šiaurinę salos pakrantę, yra vietų kur vienu metu matai abi puses, pats takas, t.y. vaizdas tiek pirmyn, tiek atgal, irgi tiesiog nuostabus. Žodžiu, vaizdai į visas įmanomas puses tiesiog fantastiniai, o pats takas eina kalnų keteromis, viršūnėmis 😍
Gaila tik, kad informacijos mažoka, sunku suprasti kiek nuėjai, kur kokia viršūnė ir kur ta "Torrinhas" perėja. Spėjau, kad ten kur buvo atšaka į Curral das Freiras, bet vistiek dar ėjau toliau, nes vaizdai vienas už kitą gražesni 😍
Net nebekyla klausimas, kad ši trasa nepalyginamai gražesnė ir įdomesnė net už trasą iš "Pico Areiro" į "Pico Ruivo" 😍 Net neabejoju, kad ji nėra populiari tik dėl aprašytos "logistikos" (nuvykimo-parvykimo) problemos.
Blogai tai, kad žmonių beveik nėra, per visą dieną sutikau tik 2 vyrus !!! Blogai dėl to, kad nebuvo ko pasiklausti. Vienas jų ėjo priešinga kryptimi, t.y. priešais. Pakalbinau jį, jis turėjo ir detalų žemėlapį. Žemėlapio ir to vyro dėka išsiaiškinau, kad "Torrinhas" perėją aš jau senokai praėjau (😜), ir išvis jau įveikiau beveik visą trasą, dabar esu maždaug prie "Pico Jorge" viršūnės, o liko tik ilgas ir gana status nusileidimas link Encumenados.
Dar kartą pasižiūriu į likusią atkarpą, stebiuosi, kad orų prognozės šiandien itin tikslios, nes po pietų jau rodė, kad pradės debesuotis, ir sukuosi atgal.
Eidamas atgal, žinoma, fotografuoju jau mažiau.
Pabandau padaryti panoraminę gražiausios vietos nuotrauką. Joje dar nesimato, kad kitoje pusėje taip pat puikus vaizdas į šiaurinę salos dalį-vandenyną. Žodžiu, čia turėtų būti puiki 360 laipsnių fotografija 😊
Nepykit, jei kai kurios nuotraukos panašios, bet taip jau man būna, kai širdis "susileidžia" 😍
Kelias atgal visiškai neprailgsta.
Dar kelios dešimtys minučių ir prasideda paskutinioji-sunkiausia atkarpa, kopimas į "Pico Ruivo" viršūnę.
Kelis kartus maniau, kad nusibaigsiu, kaip sunku buvo lipti į viršų, bet nei akimirkos nesudvejojau, kad ši trasa verta kiekvieno prakaito lašelio, kiekvieno stipresnio širdies tvinksnio ir išvis, grįžtu nepaprastai laimingas ją praėjęs, dabar jau žinau, kad į Madeirą, jei grįšiu, tai ne dėl to, kad kažkas liko nepamatyta 😊
Grįždamas link "Achada do Teixeira" dar atsisuku paskutinį kartą link "Pico Ruivo", padarau paskutinę nuotrauką, ir už kelių minučių viskas paskęsta debesyse !!!
Viso žygyje praleidau apie 5 val. 30 min., vadinasi ėjau gana sparčiai. Kita vertus, daugiausia laiko ir jėgų atima pakilimai-nusileidimai, o aš nesileisdamas į Encumenadą, to išvengiau ir būtent čia labai daug sutaupiau tiek laiko, tiek jėgų.
Žmona papasakoja, kad buvo sutikusi lietuvių porą su kuriais labai įdomiai pabendravo, jie papasakojo, kad Madeira ne atsitiktinai vadinama "senukų šalimi" (su tuo neabejodami sutinkame ir mes), jie gyvena Funchalyje, ten visi tie vos pajudantys senukai vaikšto pajūriu, o moters 50-metį vyrą vokiečių senutės "nužiūrinėja" ir bando "kabinti" kaip patrauklų vyrą 😃
Kadangi į šiaurinę pakrantę grįžti jau nebeplanuojam, o grįžtant iš Porto Moniz dėl subjurusio oro negalėjome pasidaryti gražių nuotraukų, tai nusprendžiam šiandien dar pavažiuoti iki Cabanas apžvalgos aikštelės.
Grįžtant sustabdo policija. Iškart nuramina, kad jie "tik dėl statistikos" 😊, užsirašo duomenis, paklausia iš kur esam ir paleidžia.
Santanoje užsukame į parduotuvę ir į viešbutį pirmą kartą šioje kelionėje grįžtame tik tamsoje.
2018-11-24, 15 diena.
Iš po vakar vis dar jaučiu tokį "pilnatvės jausmą", todėl nusprendžiu, kad vieną iš numatytų trasų galiu iš savo sąrašo išbraukti 😜
Tai trasa iš Boca da Corrida per "Pico Grande" į tą pačią Encumenadą. Jos distancija 13 km. Numatoma ėjimo trukmė pagal skirtingus šaltinius nuo 4 val. iki 6 val. 30 min. Gali būti, kad 4 val. jei "neužsukant" į "Pico Grande" viršūnę ir 6 val. 30 min., jei "užsukant".
Išbraukti nusprendžiu dėl to, kad po vakar dienos vargiai ar mane dar kas nors labiau galėtų sužavėti Madeiros kalnuose, žygiui reikėtų skirti visą dieną, o sulaukti tokio pat gražaus oro ir dar visai dienai, per likusį kelionės laiką nebesitikiu, bet svarbiausia, kad trasa juk vėl "linijinė", susisiekimas su trasos pradžia (Boca da Corrida), bei pabaiga (Encumenada) tik šiek tiek paprastesnis, nei su "Achada do Teixeira".
Taigi, šiandien numatytas nesunkus pasivaikščiojimas, planuojam įveikti likusią "Levada do Furado" atkarpą einant nuo Portelos link Ribeiro Frio (primenu, kad einant priešinga kruyptimi, dalį nuo Ribeiro Frio link Portelos, stipriai sulijome).
Automobilį paliekame Porteloje, prie apžvalgos aikštelės į "Erelio uolą".
Trasos pradžia (arba pabaiga, jei eiti priešinga kryptimi) labai nevykusi, daug lipimo į viršų, per miškus ir laukymes su ne itin patraukliais vaizdais. Kelis kartus suabejojame ar tinkamu taku einame.
Prieiname "gražaus vaizdo" nuoroda pažymėtą vietą, bet ir ji labai mūsų nesužavi.
Dar po kiek laiko pagaliau prieiname trasos dalį, kurią jau galima laikyti tokia levada, kokias pripratome čia matyti.
Praėjus daugiau nei pusę trasos (primenu, kad dalį jau esame praėję iš priešingos pusės), tampa aišku, kad ši levada viena "silpniausių" Madeiroje.
Bet čia nutinka dalykas, šią levadą mums pavertęs išskirtine 😵
Jei atkreipėte demesį, levados kraštai labai aukšti, prieiname vietą, kurioje pastebime į levadą įkritusią avį, kuri negali išlipti !!!
Nežinom gal netoliese yra koks piemuo, o gal netoliese yra levados
dalis su žemesniais kraštais, todėl nusprendžiam šiek tiek paėjėti ir
išsiaiškinti, juk vistiek tuoj mums reikės grįžti pro tą pačią vietą. Eidami svarstom, kad gal reikėtų paskambinti 112, nes
kažkaip tai aviai padėti reikia.
Už kelių posūkių pamatome, kad čia ir yra ta vieta iki kurios buvome priėję eidami levada iš kitos pusės per lietų.
Kadangi sujungus įspūdžius iš dviejų dienų jau galim sakyti, kad visą levadą matėm, tai turim pripažinti, kad tai viena iš pačių prasčiausių levadų, nors kažkuriame kataloge radau jos apibūdinimą, kaip "viena iš gražiausių".
Grįžtame atgal. Nors šioje levadoje nesutikome daug žmonių, bet kaip tik dabar netoli avies sutinkame 4 ar 5 asmenų kompaniją.
Pasakau apie avį ir paprašau pagalbos ją gelbėjant. Vienas jų sutinka gana entuziastingai, bet svarsto į kurią pusę reikėtų avį pavaryti ir kokias medžio šakas imti, kad ta avis galėtų jomis išlipti.
Aš liepiu žmonai su šaka avies neišleisti (ta prasme, kad ji nepabėgtų), nusirengiu iki pusės, nusiaunu batus ir šoku į šaltą levados vandenį, avis bando trauktis, bet žmona su šaka neleidžia, sugriebiu avį ir bandau kelti, bet ji sunki, būtent dėl to ir nebandžiau jos gelbėti, kol buvom dviese, paprašau pagalbos iškeliant ir tas entuziastingai sutikęs pagelbėti vyriškis, padeda ją iškelti "priimdamas" ją iš viršaus. Avis net nepadėkojusi (😂) pasileidžia šlaitu žemyn, o visi kiti pradeda ploti, moteris pavadina mane "heroes" 😊 Pasijaučiu net nejaukiai, juk tai ne tik nebuvo labai sunku, bet net ir įdomu 😊 Po to su žmona juokavom, kad jei levada neįdomi, tai mes patys susigalvojam pramogų 😂
Grįžtame į Portelą. Vaizdas į "Erelio uolą", kaip visada, superinis 😍 Manau, kad būtent dėl šio vaizdo levadai ir suteikiamas geras įvertinimas, nors šis vaizdas tai galutinis (arba pradinis) levados taškas iki kurio galima atvykti automobiliu. Pačia levada gal net nebūtina eiti.
Pasėdime, papiknikaujam, šiandien niekur nebeskubam, nuo pietų mes jau tik ilsimės.
2018-11-25, 16 diena.
Šiai dienai paliktas paskutinis objektas iš "must to see" sąrašo-"Vereda Ponta Sao Lorenzo".
Taip yra todėl, kad šioje vietoje labai retai lyja, todėl "taupiau" gerus orus trasoms, kur orai ne tokie geri 😃 Labai smagu, kad ir šiai vietai apžiūrėti "liko" labai puikus oras, buvo netgi per karšta 😉
Pirmiausia važiuojame pro Machiko, vaizdas į miestą nuo apžvalgos aikštelės pakeliui, tiesiog puikus 😍
Likus gal 2-4 km. iki trasos pradžios pamatome aikštelę pilną automobilių ir žmonių, nusprendžiam, kad tai trasos pradžia. Šalia jau stovi kompanija, kurie atvažiavo ankščiau už mus ir jau susiruošė žygiui. Kol mes tik aunamės batus, jie jau išeina. Mes stebime visus kitus. Jie su sportine apranga, kedais. Svarstome, kad galbūt čia vyks koks nors bėgimas per veredą, esu skaitęs apie tokius bėgimus tiek Islandijoje, tiek ir Madeiroje, į "Pico Areiro".
Pradėjus eiti kyla įtarimas, kad iki trasos dar galima pavažiuoti. Grįžtam į automobilį. Tie kur išėjo ankščiau už mus, tai pamatę, taip pat apsisuka ir grįžta į automobilį 😂
Taip ir yra, tas bėgimas nieko bendro neturi su "Ponta Sao Lorenzo" trasa, tiek mes, tiek ta kompanija prieš mus, tiesiog apsigavom 😊 Juokiamės, kad tie bėgikai turbūt palaikė mus monstrais besiruošiančiais bėgti su kalniniais batais 😂
Iki tikrosios trasos pradžios dar pavažiavom apie 2, 3 ar 4 km.
Trasa "žiedinė", eina ratu, nueini ir grįžti į tą pačią vietą. 4 km. pirmyn ir tiek pat atgal. Numatomas ėjimo laikas 2,5 val.
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad kadangi oras buvo puikus, o kitų rimtesnių planų šiai dienai mes neturėjom, tai visiškai neskubėdami, su pasisėdėjimais, nuklydimais iš trasos ieškant vaizdų, palaipiojimais į viršūnes ir net pagulinėjimais, čia praleidome daugiau nei pusdienį.
O trasa tiesiog nuostabi. Nesu jūros gerbėjas, bet šiai trasai neturiu absoliučiai jokių pastebėjimų iš blogosios pusės, na gal tik kad buvo labai karšta, apie +22 😅
Nuotraukos tegul kalba pačios už save 😍
Viršūnėje labai daug driežų, jie tokie "prijaukinti", kad ne tik puola ant numesto maisto kąsnio, bet ir patys lenda į kuprines jo pasiimti, jei nepasidalinsi su jais 😊
Vienu metu mane pradeda kalbinti vokiečiai, nelabai suprantu, kuo nusipelniau jų dėmesio. Moteris supratusi, kad jos neatpažinau, sako "vakar", "avis", "herojus". Tampa aišku, kad tai tie patys, kurie padėjo gelbėti avį 😊, nedidelė ta Madeira ir turistų keliai čia vis susikerta 😉
Kai jau buvo nufotografuotas kiekvienas akmuo, kiekvienas vingis ir išlinkimas, nuvažiavome į Machiko paplūdymį, reikia gi nors kartą išsimaudyti ir vandenyne 😊
Kol apsipratini, vanduo gal šiek tiek šaltokas, bet po to tai visai neblogas, Baltijos jūroje vasarą pratintis dažnai reikia ilgiau.
2018-11-26, 17 diena.
"Geltonoji diena" !!!
Kas tai? Iki šios dienos neturėjom supratimo 😊 Tiesą pasakius, dabar žinau kas tai, bet vistiek nežinau kodėl pavadinimas būtent toks.
Tai reiškia, kad labai blogas oras visoje saloje be išimties. Visą dieną lyja.
Nors ankščiau buvau nuostatos, kad Camara de Lobos miestelis manęs nevilioja, bet kadangi ši diena būtų buvusi visai be veiklos, tai turbūt būtume aplankę ir šį miestelį. Dabar gi gamta patvirtino mano nuomonę, kad "nėra ko ten man važiuot" 😂
Džiaugiamės, kad turim baseiną po stogu, bet vistiek reikia šiandien "nuveikti" vieną darbą. Tai automobilio grąžinimas.
Prisimenant jo pasiėmimo aplinkybes, tai nėra toks jau elementarus darbelis.
Pirmiausia pasiimu servetėlių ir išeinu jo apiplauti. Ir iš tiesų, nors lyja, bet durelės "iš po ratų" lieka su nešvarumais, nežinau prie ko gali imti kabinėtis jį grąžinant, todėl nerizikuoju. Kadangi "vandens pakanka", užteko su skėčiu apeiti aplink automobilį ir servetėlėmis perbraukti per nešvariausias vietas ir po kelių minučių automobilis atrodė kaip naujas 😉 Kiek iki šiol yra tekę susidurti, tai dažniausiai automobilio gražinant išvis nereikėdavo plauti, išskyrus pavasarį Maroke. Čia niekas nepasakė ar reikia, bet kadangi jį pasiimti sekėsi sunkiau nei Maroke, tai nusprendžiu, kad geriau grąžinti "kaip Afrikoje".
Grąžinti turim oro uoste. Važiuojam.
Darbuotojas šiek tiek užsiėmęs, olandas bando grąžinti automobilį ir aiškina, kad "tai tik purvas", bet darbuotojas jam aiškina, kad "jis tik dirba savo darbą". Suprantam, kad diskusija dėl apgadinto arba neapgadinto automobilio. Tai gąsdina.
Bet viskas įvyksta labai sklandžiai, net pernelyg sklandžiai. Kadangi lyja lietus, tai darbuotojas automobilį tik apibėga ratu bėgte, patikrina ar bakas pilnas, paklausia ar viskas gerai ir viskas, pažymi, kad be trūkumų. Net norisi pasitikslinti, ar jam jokio prierašo nepaliko mums automobilį perdavusi mergina? 😂
Beje, nors automobilį pasiimant ta mergina mus gąsdino, kad pinigai bus rezervuoti apie mėnesį po grąžinimo, bet rezervacija buvo panaikinta maždaug per savaitę 👍
Iš to darbuotojo sužinom, kad ta "Geltonoji diena" daro savo juodą darbą (gal "geltoną"?), oro uoste atšaukti visi skrydžiai !!!
Mūsų skrydis rytoj, svarstom, kas būtų, jei ta "Geltonoji diena" būtų buvusi rytoj? Taip, būtume nemokamai gavę vieną papildomą dieną Madeiroje, tačiau į skrydį iš Kiolno į Lietuvą jau būtume nespėję ir būtume turėję problemą, kaip grįžti namo.
Autobusu iš oro uosto už 1,95 euro žmogui, grįžtame į viešbutį.
2018-11-27, 18 diena.
Mūsų skrydis tik vakare, todėl turim dar visą dieną.
Pusryčiaujam neskubėdami. Prie gretimo staliuko "naujokai", rusai (beje, pirmieji šiame viešbutyje), o jie visada kalba garsiai, todėl norom nenorom girdim, kaip moteris su didžiuliu entuziazmu vyrui rodo lankstinukus ir nenustodama pasakoja, pasakoja, pasakoja, ką čia galima pamatyti. Vyras tokiu pavargusiu, nusivylusiu ir nedrąsiu balsu (jį reikėjo girdėti), klausia: "o pailsėti?" 😂 Vos nepaspringau valgydamas 😂, vargšiukas jis toks, labai primena mano žmoną, o ta moteris tikras aš 😂
Kadangi automobilio nebeturim, o oras "nei šioks, nei toks", tai niekur toliau nebevažiuojam, pėsčiomis išeinam apžiūrėti golfo laukų, nes visą tą laiką gyvenom netoli jų ir mūsų viešbutis net vadinasi "...Golf club".
Akivaizdu, kad geru oru čia būtų dar gražiau.
Vakare mus paima "transferas" ir per 10 min. nuveža į oro uostą. Šiandien jo darbas sklandus, skrendam į Kiolną.
Ką dar galima buvo nuveikti?
Iš to, kas buvo mane sudominę, dar buvau pasižymėjęs vulkaninius baseinus "Doca do Cavacas" netoli Funchalio, bet tų vulkaninių baseinų visoje saloje netrūksta, o po Porto Moniz nebemačiau reikalo važiuoti į jokius kitus.
Buvau pasižymėjęs "Palheiro sodus" ("Quinta do Palheiro"), tačiau dar kartą perskaitęs rastą informaciją nusprendžiau, kad jų aplankymas man nėra būtinas.
Netoli "Palheiro sodų" arba net juose (tiksliai nežinau, turiu tik GPS koordinates, kurios beveik sutampa su "Palheiro sodų") yra "Drakono medis", tačiau atmetus "Palheiro sodų" lankymą, nusprendžiau, kad "Drakono medžių" jau esu prisižiūrėjęs ir Izraelyje ir Maroke ir dar ne vienoje šalyje, kurių dabar jau net neprisimenu, todėl iki jo nebevažiavom.
2018-11-28, 19 diena.
Į Kiolną atskrendam naktį (1 val. prisidėjo persukus laiką). Likusią nakties dalį jame ir praleidom, šiek tiek numigdami ant kėdžių.
Nustebina, kad pačiame oro uoste yra prekybos centras "Rewe", kuris dirba visą parą ir kuriame net kainos beveik nesiskiria nuo esančių mieste.
Mūsų skrydis į Vilnių nėra naktinis, todėl visos dienos neturim, jaučiam nuovargį dėl miego trūkumo, Kiolną jau apžiūrėjom atvykdami, todėl nusprendžiam į miestą net nebevažiuoti.
Tik kadangi man per sunku išbūti kelias valandas nieko neveikiant, aš išeinu pasivaikščioti bent jau aplink oro uostą 😂
Vakare mes jau leidžiamės Vilniuje.
P.S. Kas dar liko nepaminėta? Madeira laikoma senukų rojumi, nes žiemą čia nešalta, o vasarą nebūna labai didelių karščių, todėl labai daug anglų ir vokiečių, išėję į pensiją, apsigyvena šioje saloje. Mums taip pat buvo smalsu, keliaudami į salą juokavome, kad važiuojame ieškoti vietos, kur "norėtume numirti" 😊 Dabar toks klausimas nebekyla, ir galbūt daug ką nustebins išvada, tačiau tikrai nenorėčiau čia praleisti paskutinių savo gyvenimo metų: sala be galo graži, įvairi ir turinti puikias trasas pasivaikšiojimams, labai džiaugiuosi ją aplankęs, pamatęs įspūdingų kraštovaizdžių ir patyręs neužmirštamų pojūčių, tačiau lygaus kelio nei automobiliu, nei pėsčiomis, čia beveik nėra, dažniausiai tenka eiti arba aukštyn arba žemyn. Tai jau dabartiniame mano amžiuje sukelia sunkumų, o pensininkui tai turbūt sukeltų sunkumų netgi daugiau nei malonumo, todėl aš geriau pratęsiu savo būsimo rojaus paieškas, o jį atradęs pasidalinsiu su jumis 😘
Pati keisčiausia kelionės diena.
Ryte oras tiesiog puikus, šviečia saulė, neblogas vaizdas per web kamerą, prognozės geros. Jėga, važiuojam į "Pico Ruivo" !!!
Tik važiuojant kyla įtarimas, kad navigacija veda ne tuo keliu. Pasitikslinu, taip ir yra, nors nustatytas maršrutas automobiliu, bet ji kažkodėl veda mus į "Pico Areiro", įsivaizduodama, kad nuo "Pico Areiro" iki "Pico Ruivo" mes trasą įveiksim automobiliu 😂 Kadangi mes ten jau buvom, tai puikiai žinom, kad jokio automobiliams tinkamo kelio ten nėra.
Tenka daryti vingį ir gaišti laiką. Laimei vaizdas iš toli į "Pico Areiro" patvirtina, kad oras tikrai puikus 👍
Vistiek bandom kilti, juk ir prognozės ir web kamera ir netgi patys tik ką matėm (žiūrėti nuotrauką prieš tai), kad oras tikrai puikus 😦
Kylam, bet debesys net nebando sklaidytis. Tas pats ir pakilus iki "Achada do Teixeira" (nuo kur prasideda takas į "Pico Ruivo", vien debeys.
Vieną kartą "Pico Ruivo" viršūnėje debesuotu oru aš jau buvau, todėl žinau ką tai reiškia ir kad nėra prasmės eiti, kad ir tuos neilgus 2,8 km.
Ką padarysi, apsisukam ir leidžiamės žemyn. 0:2 "Pico Ruivo" naudai 👿
Kad neprarasti dienos, bandom važiuoti iki Nogueiros, bandysim praeiti "Levadą Faja da Nogueira", kuri susideda iš 2 atšakų, jei eiti vien tik levada, tai būtų 7 km., o tai apie 2 val. 30 min. ėjimo, o jei dar užsukant į "Ribeira Seca" viršūnę, tai viso 11 km. arba 3 val. 40 min. ėjimo.
Deja, privažiuojame posūkį link Nogueiros ir einame pas kelio darbininkus pasitikslinti, ar tikrai čia pataikėm, baigėsi asfaltas.
Jie patvirtina, reiktų dar apie 5 km. važiuoti duobėtu ir neasfaltuotu keliuku.
Žinome, kad net ir asfaltu Madeiroje 5 km. nėra mažai, todėl vaizduotė piešia vingiuotą, statų, neasfaltuotą ir duobėtą serpantiną 😲
Ne, tokiu važiuoti nenoriu, juk savo akimis matau keliuko pradžią, jo kokybė tikrai baisi.
Suprantu, kodėl ši levada nėra labai populiari. Netgi prisimenu vieną komentarą, kad ir pati levada yra ganėtinai apleista.
Ką gi, reikia kito plano. Žmona pasiūlo ir aš sutinku, važiuoti iki Ribeiro Frio ir praeiti pačią trumpiausią (žinau, tinginė ta mano žmona 😂) levadą, tiksliau veredą.
Ji vadinasi "Vereda dos Balcoes" viso labo 1,5 km. pirmyn ir tiek pat atgal. Ėjimas irgi paprastas ir lengvas.
Buvom suplanavę "Levadai do Furado", kuri tęsiasi nuo Ribeiro Frio iki Portelos (arba atvirkščiai) skirti visą dieną, paliekant automobilį Porteloje, tada kažkaip (autobusai važiuoja labai retai ir nepalankiu grafiku, be to su persėdimu) nusigauti iki Ribeiro Frio, ir iš ten pareiti į Portelą prie automobilio. Bet būtent dėl to "kažkaip nusigauti", ėjimas šia levada vis buvo atidėliojamas, tikintis, kad šis klausimas išsispręs.
Žmona pasiūlo šiandien eiti dalį trasos nuo Ribeiro Frio ir grįžti atgal į Ribeiro Frio, o kurią kita dieną įveikti pirmyn atgal likusią trasos dalį jau nuo Portelos pusės.
Tinka, nes taip išsisprendžia ta parvykimo (arba nuvykimo) problema, nes ši levada "linijinė". Galima imti taksi, bet kiek girdėjom tai kainuoja apie 20-30 eurų-daug už keliolika kilometrų.
Taigi, pradedame eiti "Levada do Furado" nuo Ribeiro Frio link Portelos.
Viso levados ilgis 11 km. (į vieną pusę), numatoma ėjimo trukmė 5 val.
Nedaug tenuėjus pradeda lyti. Kaip? Juk pagal prognozes šiandien nei lašo?
Dar šiek tiek paeinam tikėdamiesi, kad lietus "susipras", jog "pažeidžia prognozes" ir liausis 😜, bet jis tik stiprėja.
Sukame atgal. Bet, kol grįžtam į automobilį, gana neblogai sušlampam. Nebuvom tam pasiruošę, nesitikėjom lietaus.
Gerai, kad bent grįžus į viešbutį galėjom nueiti į pirtį 😉
2018-11-22, 13 diena.
Po nepavykusios vakarykštės dienos reikalinga "kompensacija", važiuojam į Funchalį 😊
Automobilį pasistatom prie "Tropinių sodų" ("Jardim tropical Monte palace").
Pirmiausia ateinam prie "Igreja do Monte" bažnyčios. Ji paprasta tokia, tik tiek, kad kalno viršūnėje.
Įėjimas 12,50 eur. žmogui.
Praleidžiame čia pusdienį, neskubėdami vaikštinėjame su pasisėdėjimais, tiesiog ilsimės.
Sodas tikrai vertas dėmesio, sukurta labai savotiška aplinka, daug įvairių aspektų, įvairių temų, yra netgi parodos po stogu. Į bilieto kainą įeina ir vyno degustacija.
Priėję prie Toboganų nusileidimo pradinio taško ne iš karto suvokiame tai, ką pamatėme. Eilė !!! Ir gana ilga !!! Teko kokį 15-20 min. palaukti. Tai išsprendė 2 problemas, pirmoji, kad aišku jog leistis verta, jei pramoga tokia populiari, antroji, kad dėl kainos tikrai nepasiderėsi 😃
Nusileidimas man paliko įspūdi labiau kaip unikali atrakcija, nors žmona sakė, kad truputi bijojo 😊 Iš tiesų tai nepavojingas ir paprastas tas nusileidimas, bet pajausti tą unikalumą savo kailiu buvo verta 😉
Nusileidžiama ne į patį miesto centrą, iki jo dar reikia paeiti pėsčiomis (galima ir autobusu ar taksi), bet tai netoli, o eiti į pakalnę nesunku.
Nueiname į ūkininkų turgų, kuris šiandien jau dirba.
Ragaujame bananasus (banano ir ananaso hibridą), įvairius kitus hibridus, daugiausia su marakujomis, iš kurių man labiausiai įsiminė marakujos-pomidoro pavadinimas, bei marakujos-citrinos skonis 😊 Tik kaina labai didelė, 20 eurų už kilogramą (visų vienoda), tai aišku nepirkom.
Prasideda lietus, kaip ir daugelis kitų, slepiamės keltuvo pastate.
Lietui praėjus nueiname iki vandenyno.
1,95 euro bilietėlis žmogui ir mes jau kylam.
Žmonių nemažai. Vienu metu ant žemės nukrenta telefonas, žmona sako, kad mano. Sakau, ne mano. Sako, tai juk "Nokia", tavo. Sakau, neįžeidinėk, mano naujoji "Nokia 3310", o ne kažkokia seniena 😂, ir išvis aš savo viešbutyje palikęs 😊
Taip yra todėl, kad niekas neprisipažįsta, kad tai jo telefonas 😊
Šalia manęs stovi senukas. Man iš pat pradžių atrodo, kad telefonas jo, bet jis stovi laimingas, rankoje laikydamas "savo telefoną". Patikrinam, pasirodo jis laiko tik dėklą, o kai jį pavertė, telefonas iškrito. Kadangi jis vis dar laiko dėklą, tai įsivaizduoja, kad telefonas jame ir jam net mintis nekyla pasitikrinti 😊 Galiausiai sugražiname jį senukui, nors ir neprisipažinusiam, kad telefonas jo. Jis išlipa, ir mes važiuojam toliau. Visa tai užtruko, o vairuotojas visą tą laiką laukė praviromis durelėmis nevažiuodamas, kol visi viską išsiaiškins. Pagarba 👮
Autobusas vis vingiuoja aukštyn miesto gatvelėmis ir vienu metu nusuka, kaip man atrodo, "ne į tą pusę". Bandom pasiklausti vietinio, jis patvirtina, kad važiuojam reikiama kryptimi.
Likus vienai stotelei iki "Tropinių sodų", atpažįstu vietą, kur palikom automobilį ir bandom išlipti. Bobutė iš kito autobuso galo pradeda šaukti, kad mes "per anksti lipam" 😂, galvojo, kad mums reikia į "Tropinius sodus" 😊 Pasirodo viską jie ten mato, supranta ir "kontroliuoja" 😂
Autobusu nuo miesto centro iki "Tropinių sodų" važiuoti užtruko apie 30-40 min.
2018-11-23, 14 diena.
Šiandien vėl ypatinga diena 😊 Viskas arba nieko !!! Na beveik nieko 😊 Va tokia ji 😊
O taip todėl, kad vėl prognozuojamas puikus oras, mes dar norime į kalnų viršūnes, o iki kelionės pabaigos su tokiu gražiu oru dienų nebeprognozuojama.
Taigi, važiuojame į "Pico Ruivo".
Sustojame nufotografuoti vaizdo į "Eagle's rock" Porteloje, kuris kažkodėl verčiamas į lietuvių kalbą kaip "Paukščio lizdas", nors kuklios mano anglų kalbos žinios leidžia manyti, kad turėtų būti verčiama į "Erelio uolą".
Įdomu tai, kad mūsų viešbutis viso labo 5 km. nuo šios vietos, pro šią vietą važiavome bent jau kas antrą dieną, kartais ir ne po kartą, ir galėjome iki soties grožėtis šiuo, vienu gražiausių panoraminių vaizdų Madeiroje, įvairiomis orų sąlygomis, bet vis atidėliodavome jo nufotografavimą. Šiandien nusprendėme, kad jau gana atidėlioti, nes jei pasitaikytų blogi orai kelias dienas iš eilės, tai galim likti be šio prisiminimo 😍
Išvažiuojant iš Santanos paimam tranzuotoją, aišku kur jis važiuoja, tai pagrindinis kelias į "Pico Ruivo".
Vokietis, atvažiavo čia 5-ioms savaitėms, gyvena hostelyje, ten gaminasi maistą ir neturi konkrečių planų ką nori pamatyti. Pernai taip 7 savaites keliavo po Azorų salas.
Viršūnėje oras vis dar toks pat puikus. Vokietis mūsų nebepalieka, einam kartu šnekučiuodamiesi.
Kaip jau esu minėjęs, automobilių stovėjimo aikštelė yra "Achada do Teixeira", iki "Pico Ruivo" nuo jos 2,8 km., tai apie 30-40 min. kelio pėsčiomis.
Va kokia ta "Achada do Teixeira", dešinėje pusėje viršuje matyti stovėjimo aikštelė, ryte ji dar visai tuščia.
Kadangi "Pico Areiro" jau matytas, tai labiausiai domina maršrutas, einantis iki Encumenados.
Viso maršrutas nuo "Achada do Teixeira" iki Encumenados (per "Pico Ruivo" ir "Torrinhas" perėją) 14 km., numatomas ėjimo laikas 6 val. 30 min.
Nuo pat kelionės planavimo pradžios jaučiau, kad tai ypatinga trasa, bet labai sunku ją įveikti, nes pirmiausia reikia rasti būdą kaip susiplanuoti dieną. Tai yra, dėl maršruto ilgio ir sudėtingumo beveik neįmanoma jo įveikti pimyn-atgal, nes užtruktų per ilgai. O maršrutas yra "linijinis", atvykimas iki "Achada do Teixeira" nėra paprastas, nes autobusai nevažiuoja ir tai nėra kokia nors gyvenvietė, tad galima tik nuomotu automobiliu, taksi arba tranzuojant. Taksi brangūs, tranzavimas tai loterija, nes kaip minėjau, vietiniai čia nevažinėja, reiktų pasikliauti tik turistais, o atvažiavus nuomotu automobiliu, iškyla problema kaip iki jo grįžti iš Encumenados, nes iš Encumenados važiuoja tik vienas autobusas ir tas pats į Funchalį. Tai reiškia, kad nuo jo reikėtų kažkaip atvažiuoti iki Santanos, o nuo jos vėl iki "Achados do Teixeiros". Tas vienintelis autobusas nuo Encumenados iki Funchalio važiuoja, tiksliai nepamenu, bet gal 14.30 val., o tai reiškia, kad reikėtų labai labai paskubėti, jei maršrutui įveikti iš tiesų reikia 6 val. 30 min. Maža to, nuo Funchalio iki Santanos važiuoja irgi gal tik 2 autobusai per dieną, ir tokiu laiku, kuriuo atvažiuotum iš Encumenados, autobuso į Santaną jau nebebūtų. Jau nekalbant apie tai, kad ir nuo Santanos dar reiktų pasiekti automobilį paliktą "Achada do Teixeira". Jei kas nors ką nors supratot, tai įvekti šią trasą nėra paprasta pirmiausia dėl nuvykimo ir parvykimo galimybių 😊
Taigi, aš suprasdamas, kad visos trasos įveikti nėra galimybės, bet jausdamas, kad ši trasa turi būti išskirtinė, nusprendžiu eiti šia trasa "kiek leidžia jėgos ir laikas", o tada grįžti atgal. Būčiau labai laimingas, jei pavyktų pasiekti "Torrinhas" perėją, iki kurios mano nuomone ir turi būti patys gražiausi vaizdai. Nuo ten, beje galima eiti ir iki Curral das Freiras, bet nuo ten parvykimas irgi būtų sudėtingas.
Pradedu eiti. Iš pradžių tik žemyn, su dominuojančiu vaizdu į pietinę salos arba Curral das Freiras pusę.
Tada atsiveria labai gražus vaizdas ir į šiaurinę salos dalį.
Gaila tik, kad informacijos mažoka, sunku suprasti kiek nuėjai, kur kokia viršūnė ir kur ta "Torrinhas" perėja. Spėjau, kad ten kur buvo atšaka į Curral das Freiras, bet vistiek dar ėjau toliau, nes vaizdai vienas už kitą gražesni 😍
Net nebekyla klausimas, kad ši trasa nepalyginamai gražesnė ir įdomesnė net už trasą iš "Pico Areiro" į "Pico Ruivo" 😍 Net neabejoju, kad ji nėra populiari tik dėl aprašytos "logistikos" (nuvykimo-parvykimo) problemos.
Blogai tai, kad žmonių beveik nėra, per visą dieną sutikau tik 2 vyrus !!! Blogai dėl to, kad nebuvo ko pasiklausti. Vienas jų ėjo priešinga kryptimi, t.y. priešais. Pakalbinau jį, jis turėjo ir detalų žemėlapį. Žemėlapio ir to vyro dėka išsiaiškinau, kad "Torrinhas" perėją aš jau senokai praėjau (😜), ir išvis jau įveikiau beveik visą trasą, dabar esu maždaug prie "Pico Jorge" viršūnės, o liko tik ilgas ir gana status nusileidimas link Encumenados.
Dar kartą pasižiūriu į likusią atkarpą, stebiuosi, kad orų prognozės šiandien itin tikslios, nes po pietų jau rodė, kad pradės debesuotis, ir sukuosi atgal.
Pabandau padaryti panoraminę gražiausios vietos nuotrauką. Joje dar nesimato, kad kitoje pusėje taip pat puikus vaizdas į šiaurinę salos dalį-vandenyną. Žodžiu, čia turėtų būti puiki 360 laipsnių fotografija 😊
Nepykit, jei kai kurios nuotraukos panašios, bet taip jau man būna, kai širdis "susileidžia" 😍
Grįždamas link "Achada do Teixeira" dar atsisuku paskutinį kartą link "Pico Ruivo", padarau paskutinę nuotrauką, ir už kelių minučių viskas paskęsta debesyse !!!
Žmona papasakoja, kad buvo sutikusi lietuvių porą su kuriais labai įdomiai pabendravo, jie papasakojo, kad Madeira ne atsitiktinai vadinama "senukų šalimi" (su tuo neabejodami sutinkame ir mes), jie gyvena Funchalyje, ten visi tie vos pajudantys senukai vaikšto pajūriu, o moters 50-metį vyrą vokiečių senutės "nužiūrinėja" ir bando "kabinti" kaip patrauklų vyrą 😃
Kadangi į šiaurinę pakrantę grįžti jau nebeplanuojam, o grįžtant iš Porto Moniz dėl subjurusio oro negalėjome pasidaryti gražių nuotraukų, tai nusprendžiam šiandien dar pavažiuoti iki Cabanas apžvalgos aikštelės.
Grįžtant sustabdo policija. Iškart nuramina, kad jie "tik dėl statistikos" 😊, užsirašo duomenis, paklausia iš kur esam ir paleidžia.
Santanoje užsukame į parduotuvę ir į viešbutį pirmą kartą šioje kelionėje grįžtame tik tamsoje.
2018-11-24, 15 diena.
Iš po vakar vis dar jaučiu tokį "pilnatvės jausmą", todėl nusprendžiu, kad vieną iš numatytų trasų galiu iš savo sąrašo išbraukti 😜
Tai trasa iš Boca da Corrida per "Pico Grande" į tą pačią Encumenadą. Jos distancija 13 km. Numatoma ėjimo trukmė pagal skirtingus šaltinius nuo 4 val. iki 6 val. 30 min. Gali būti, kad 4 val. jei "neužsukant" į "Pico Grande" viršūnę ir 6 val. 30 min., jei "užsukant".
Išbraukti nusprendžiu dėl to, kad po vakar dienos vargiai ar mane dar kas nors labiau galėtų sužavėti Madeiros kalnuose, žygiui reikėtų skirti visą dieną, o sulaukti tokio pat gražaus oro ir dar visai dienai, per likusį kelionės laiką nebesitikiu, bet svarbiausia, kad trasa juk vėl "linijinė", susisiekimas su trasos pradžia (Boca da Corrida), bei pabaiga (Encumenada) tik šiek tiek paprastesnis, nei su "Achada do Teixeira".
Taigi, šiandien numatytas nesunkus pasivaikščiojimas, planuojam įveikti likusią "Levada do Furado" atkarpą einant nuo Portelos link Ribeiro Frio (primenu, kad einant priešinga kruyptimi, dalį nuo Ribeiro Frio link Portelos, stipriai sulijome).
Automobilį paliekame Porteloje, prie apžvalgos aikštelės į "Erelio uolą".
Prieiname "gražaus vaizdo" nuoroda pažymėtą vietą, bet ir ji labai mūsų nesužavi.
Praėjus daugiau nei pusę trasos (primenu, kad dalį jau esame praėję iš priešingos pusės), tampa aišku, kad ši levada viena "silpniausių" Madeiroje.
Bet čia nutinka dalykas, šią levadą mums pavertęs išskirtine 😵
Jei atkreipėte demesį, levados kraštai labai aukšti, prieiname vietą, kurioje pastebime į levadą įkritusią avį, kuri negali išlipti !!!
Už kelių posūkių pamatome, kad čia ir yra ta vieta iki kurios buvome priėję eidami levada iš kitos pusės per lietų.
Kadangi sujungus įspūdžius iš dviejų dienų jau galim sakyti, kad visą levadą matėm, tai turim pripažinti, kad tai viena iš pačių prasčiausių levadų, nors kažkuriame kataloge radau jos apibūdinimą, kaip "viena iš gražiausių".
Grįžtame atgal. Nors šioje levadoje nesutikome daug žmonių, bet kaip tik dabar netoli avies sutinkame 4 ar 5 asmenų kompaniją.
Pasakau apie avį ir paprašau pagalbos ją gelbėjant. Vienas jų sutinka gana entuziastingai, bet svarsto į kurią pusę reikėtų avį pavaryti ir kokias medžio šakas imti, kad ta avis galėtų jomis išlipti.
Aš liepiu žmonai su šaka avies neišleisti (ta prasme, kad ji nepabėgtų), nusirengiu iki pusės, nusiaunu batus ir šoku į šaltą levados vandenį, avis bando trauktis, bet žmona su šaka neleidžia, sugriebiu avį ir bandau kelti, bet ji sunki, būtent dėl to ir nebandžiau jos gelbėti, kol buvom dviese, paprašau pagalbos iškeliant ir tas entuziastingai sutikęs pagelbėti vyriškis, padeda ją iškelti "priimdamas" ją iš viršaus. Avis net nepadėkojusi (😂) pasileidžia šlaitu žemyn, o visi kiti pradeda ploti, moteris pavadina mane "heroes" 😊 Pasijaučiu net nejaukiai, juk tai ne tik nebuvo labai sunku, bet net ir įdomu 😊 Po to su žmona juokavom, kad jei levada neįdomi, tai mes patys susigalvojam pramogų 😂
Grįžtame į Portelą. Vaizdas į "Erelio uolą", kaip visada, superinis 😍 Manau, kad būtent dėl šio vaizdo levadai ir suteikiamas geras įvertinimas, nors šis vaizdas tai galutinis (arba pradinis) levados taškas iki kurio galima atvykti automobiliu. Pačia levada gal net nebūtina eiti.
2018-11-25, 16 diena.
Šiai dienai paliktas paskutinis objektas iš "must to see" sąrašo-"Vereda Ponta Sao Lorenzo".
Taip yra todėl, kad šioje vietoje labai retai lyja, todėl "taupiau" gerus orus trasoms, kur orai ne tokie geri 😃 Labai smagu, kad ir šiai vietai apžiūrėti "liko" labai puikus oras, buvo netgi per karšta 😉
Pirmiausia važiuojame pro Machiko, vaizdas į miestą nuo apžvalgos aikštelės pakeliui, tiesiog puikus 😍
Likus gal 2-4 km. iki trasos pradžios pamatome aikštelę pilną automobilių ir žmonių, nusprendžiam, kad tai trasos pradžia. Šalia jau stovi kompanija, kurie atvažiavo ankščiau už mus ir jau susiruošė žygiui. Kol mes tik aunamės batus, jie jau išeina. Mes stebime visus kitus. Jie su sportine apranga, kedais. Svarstome, kad galbūt čia vyks koks nors bėgimas per veredą, esu skaitęs apie tokius bėgimus tiek Islandijoje, tiek ir Madeiroje, į "Pico Areiro".
Pradėjus eiti kyla įtarimas, kad iki trasos dar galima pavažiuoti. Grįžtam į automobilį. Tie kur išėjo ankščiau už mus, tai pamatę, taip pat apsisuka ir grįžta į automobilį 😂
Taip ir yra, tas bėgimas nieko bendro neturi su "Ponta Sao Lorenzo" trasa, tiek mes, tiek ta kompanija prieš mus, tiesiog apsigavom 😊 Juokiamės, kad tie bėgikai turbūt palaikė mus monstrais besiruošiančiais bėgti su kalniniais batais 😂
Iki tikrosios trasos pradžios dar pavažiavom apie 2, 3 ar 4 km.
Trasa "žiedinė", eina ratu, nueini ir grįžti į tą pačią vietą. 4 km. pirmyn ir tiek pat atgal. Numatomas ėjimo laikas 2,5 val.
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad kadangi oras buvo puikus, o kitų rimtesnių planų šiai dienai mes neturėjom, tai visiškai neskubėdami, su pasisėdėjimais, nuklydimais iš trasos ieškant vaizdų, palaipiojimais į viršūnes ir net pagulinėjimais, čia praleidome daugiau nei pusdienį.
O trasa tiesiog nuostabi. Nesu jūros gerbėjas, bet šiai trasai neturiu absoliučiai jokių pastebėjimų iš blogosios pusės, na gal tik kad buvo labai karšta, apie +22 😅
Nuotraukos tegul kalba pačios už save 😍
Vienu metu mane pradeda kalbinti vokiečiai, nelabai suprantu, kuo nusipelniau jų dėmesio. Moteris supratusi, kad jos neatpažinau, sako "vakar", "avis", "herojus". Tampa aišku, kad tai tie patys, kurie padėjo gelbėti avį 😊, nedidelė ta Madeira ir turistų keliai čia vis susikerta 😉
Kol apsipratini, vanduo gal šiek tiek šaltokas, bet po to tai visai neblogas, Baltijos jūroje vasarą pratintis dažnai reikia ilgiau.
2018-11-26, 17 diena.
"Geltonoji diena" !!!
Kas tai? Iki šios dienos neturėjom supratimo 😊 Tiesą pasakius, dabar žinau kas tai, bet vistiek nežinau kodėl pavadinimas būtent toks.
Tai reiškia, kad labai blogas oras visoje saloje be išimties. Visą dieną lyja.
Nors ankščiau buvau nuostatos, kad Camara de Lobos miestelis manęs nevilioja, bet kadangi ši diena būtų buvusi visai be veiklos, tai turbūt būtume aplankę ir šį miestelį. Dabar gi gamta patvirtino mano nuomonę, kad "nėra ko ten man važiuot" 😂
Džiaugiamės, kad turim baseiną po stogu, bet vistiek reikia šiandien "nuveikti" vieną darbą. Tai automobilio grąžinimas.
Prisimenant jo pasiėmimo aplinkybes, tai nėra toks jau elementarus darbelis.
Pirmiausia pasiimu servetėlių ir išeinu jo apiplauti. Ir iš tiesų, nors lyja, bet durelės "iš po ratų" lieka su nešvarumais, nežinau prie ko gali imti kabinėtis jį grąžinant, todėl nerizikuoju. Kadangi "vandens pakanka", užteko su skėčiu apeiti aplink automobilį ir servetėlėmis perbraukti per nešvariausias vietas ir po kelių minučių automobilis atrodė kaip naujas 😉 Kiek iki šiol yra tekę susidurti, tai dažniausiai automobilio gražinant išvis nereikėdavo plauti, išskyrus pavasarį Maroke. Čia niekas nepasakė ar reikia, bet kadangi jį pasiimti sekėsi sunkiau nei Maroke, tai nusprendžiu, kad geriau grąžinti "kaip Afrikoje".
Grąžinti turim oro uoste. Važiuojam.
Darbuotojas šiek tiek užsiėmęs, olandas bando grąžinti automobilį ir aiškina, kad "tai tik purvas", bet darbuotojas jam aiškina, kad "jis tik dirba savo darbą". Suprantam, kad diskusija dėl apgadinto arba neapgadinto automobilio. Tai gąsdina.
Bet viskas įvyksta labai sklandžiai, net pernelyg sklandžiai. Kadangi lyja lietus, tai darbuotojas automobilį tik apibėga ratu bėgte, patikrina ar bakas pilnas, paklausia ar viskas gerai ir viskas, pažymi, kad be trūkumų. Net norisi pasitikslinti, ar jam jokio prierašo nepaliko mums automobilį perdavusi mergina? 😂
Beje, nors automobilį pasiimant ta mergina mus gąsdino, kad pinigai bus rezervuoti apie mėnesį po grąžinimo, bet rezervacija buvo panaikinta maždaug per savaitę 👍
Iš to darbuotojo sužinom, kad ta "Geltonoji diena" daro savo juodą darbą (gal "geltoną"?), oro uoste atšaukti visi skrydžiai !!!
Mūsų skrydis rytoj, svarstom, kas būtų, jei ta "Geltonoji diena" būtų buvusi rytoj? Taip, būtume nemokamai gavę vieną papildomą dieną Madeiroje, tačiau į skrydį iš Kiolno į Lietuvą jau būtume nespėję ir būtume turėję problemą, kaip grįžti namo.
Autobusu iš oro uosto už 1,95 euro žmogui, grįžtame į viešbutį.
2018-11-27, 18 diena.
Mūsų skrydis tik vakare, todėl turim dar visą dieną.
Pusryčiaujam neskubėdami. Prie gretimo staliuko "naujokai", rusai (beje, pirmieji šiame viešbutyje), o jie visada kalba garsiai, todėl norom nenorom girdim, kaip moteris su didžiuliu entuziazmu vyrui rodo lankstinukus ir nenustodama pasakoja, pasakoja, pasakoja, ką čia galima pamatyti. Vyras tokiu pavargusiu, nusivylusiu ir nedrąsiu balsu (jį reikėjo girdėti), klausia: "o pailsėti?" 😂 Vos nepaspringau valgydamas 😂, vargšiukas jis toks, labai primena mano žmoną, o ta moteris tikras aš 😂
Kadangi automobilio nebeturim, o oras "nei šioks, nei toks", tai niekur toliau nebevažiuojam, pėsčiomis išeinam apžiūrėti golfo laukų, nes visą tą laiką gyvenom netoli jų ir mūsų viešbutis net vadinasi "...Golf club".
Vakare mus paima "transferas" ir per 10 min. nuveža į oro uostą. Šiandien jo darbas sklandus, skrendam į Kiolną.
Ką dar galima buvo nuveikti?
Iš to, kas buvo mane sudominę, dar buvau pasižymėjęs vulkaninius baseinus "Doca do Cavacas" netoli Funchalio, bet tų vulkaninių baseinų visoje saloje netrūksta, o po Porto Moniz nebemačiau reikalo važiuoti į jokius kitus.
Buvau pasižymėjęs "Palheiro sodus" ("Quinta do Palheiro"), tačiau dar kartą perskaitęs rastą informaciją nusprendžiau, kad jų aplankymas man nėra būtinas.
Netoli "Palheiro sodų" arba net juose (tiksliai nežinau, turiu tik GPS koordinates, kurios beveik sutampa su "Palheiro sodų") yra "Drakono medis", tačiau atmetus "Palheiro sodų" lankymą, nusprendžiau, kad "Drakono medžių" jau esu prisižiūrėjęs ir Izraelyje ir Maroke ir dar ne vienoje šalyje, kurių dabar jau net neprisimenu, todėl iki jo nebevažiavom.
2018-11-28, 19 diena.
Į Kiolną atskrendam naktį (1 val. prisidėjo persukus laiką). Likusią nakties dalį jame ir praleidom, šiek tiek numigdami ant kėdžių.
Nustebina, kad pačiame oro uoste yra prekybos centras "Rewe", kuris dirba visą parą ir kuriame net kainos beveik nesiskiria nuo esančių mieste.
Mūsų skrydis į Vilnių nėra naktinis, todėl visos dienos neturim, jaučiam nuovargį dėl miego trūkumo, Kiolną jau apžiūrėjom atvykdami, todėl nusprendžiam į miestą net nebevažiuoti.
Tik kadangi man per sunku išbūti kelias valandas nieko neveikiant, aš išeinu pasivaikščioti bent jau aplink oro uostą 😂
Vakare mes jau leidžiamės Vilniuje.
P.S. Kas dar liko nepaminėta? Madeira laikoma senukų rojumi, nes žiemą čia nešalta, o vasarą nebūna labai didelių karščių, todėl labai daug anglų ir vokiečių, išėję į pensiją, apsigyvena šioje saloje. Mums taip pat buvo smalsu, keliaudami į salą juokavome, kad važiuojame ieškoti vietos, kur "norėtume numirti" 😊 Dabar toks klausimas nebekyla, ir galbūt daug ką nustebins išvada, tačiau tikrai nenorėčiau čia praleisti paskutinių savo gyvenimo metų: sala be galo graži, įvairi ir turinti puikias trasas pasivaikšiojimams, labai džiaugiuosi ją aplankęs, pamatęs įspūdingų kraštovaizdžių ir patyręs neužmirštamų pojūčių, tačiau lygaus kelio nei automobiliu, nei pėsčiomis, čia beveik nėra, dažniausiai tenka eiti arba aukštyn arba žemyn. Tai jau dabartiniame mano amžiuje sukelia sunkumų, o pensininkui tai turbūt sukeltų sunkumų netgi daugiau nei malonumo, todėl aš geriau pratęsiu savo būsimo rojaus paieškas, o jį atradęs pasidalinsiu su jumis 😘
12 komentarų:
Vis tik lapkričio oras dirbo savo darbą.
Įdomu buvo išgirsti įspūdžius, pamatyti seniai lankytas vietas ir apžiūrėti naujas. Levada do Inferno tada labai viliojo, bet išsigandome, kad bus sunku ir nespėsime į autobusą.
Šaunus pasakojimas
Nuostabi kelionė ir tekstas taip pat, kelionė į ją dar priešaky,ačiū.
Nuostabus kelionės reportažas, kaip ir visi ankstesnieji. Savo vyrui jau papasakojau apie naują atrastą kelionės kryptį :)
Neabejoju, kad avis Jums uždirbo daug karmos taškų. Linkiu Jūsų šeimai kuo daugiau kelionių, kad mums būtų ką skaityti.
labai gražus pasakojimas.galėčiau pasiūlyti aplankyti azoru salas,Ponta delgada.klimatas toks pat ir grožis neapsakomas
Kaip visada - puiki kelionė su tiksliu pasakojimu, nepamirštant tam tikrų prieskonių ir subjektyvių pastebėjimų :) Likau sužavėta eilinį kartą ir lauksiu kitų kelionių įspūdžių!
Na, kaip visada puiki kelionė. Autonuomos ,,malonumai" iki skausmo pažįstami :)) O žmoną be reikalo tingia vaizduojate, tuo gali patikėti tik tie, kas neskaitė kelionės po Islandiją :)))))
Beje, kai kelionėse iškyla klausimas eiti ar neiti, reikia visada eiti - ne kartą gailėjausi, kad kažko atsisakiau dėl oro ar nuovargio, o jūsų vaizdai iš to pasivaikščiojimo po debesis tikrai įspūdingi - žmonos vietoje pamačius nuotraukas, būčiau pasigailėjusi, kad nėjau :)
Ačiū visiems už komentarus, ypač tokius gražius :)
Pirmiausia atsiprašau, kad ilgai jie buvo nematomi ne tik viešai, jums, bet ir man pačiam. Buvo techninių problemų su nustatymais. Dabar tikiuosi, kad viskas bus gerai ;)
Lina, Levada do Inferno išbandysit kitą kartą ;) Nebūtų buvę fiziškai lengva, tai geroji pusė :)
Gita, Azorų salos jau "taikiklyje" :D, tik jau norisi kur nors su vaikais išvažiuot, o į Azorus tai pakankamai sudėtinga dėl persėdimų ir kainos..
Lina Mickuviene, žmona turbūt dabar jau ištvermingesnė už mane, tik ji pabambėt kartais mėgsta.., o aš paerzint :D Islandija tikrai buvo jooo.., džiaugiuosi, kad neatidėjau senatvei, kai fizinės galimybės jau ir nebeleistų taip keliaut :) Teisingai sakot, "visada reikia eiti", blogiausiu atveju, nieko įdomaus nepamatęs sakysi "gal ir be reikalo ėjau, bet bent pasivaikščiojau", o išlošti gali labai labai daug ;)
Dėkui už straipsnį! Labai informatyvus. Planuojame su drauge kelionę per čia https://www.novaturas.lt/poilsines-keliones/portugalija/madeira kaip manot, ar geros kainos? Ar patys kelialapiai verti savo kainos ar visgi savarankiškai labiau apsimoka ten keliauti?
Ačiū už įvertinimą ir džiaugiuosi, jei radot Jums reikiamos informacijos. Dėl Jūsų klausimo turiu paaiškinti, kad aš savarankiškai pradėjau keliauti pirmiausia dėl to, kad nebegalėjau apsikęsti "lietuviškų" kainų, jei jau su agentūra, tai geriau iš Vokietijos, Anglijos ar Lenkijos. Aš parašiau koks buvo mūsų viešbutis, koks maitinimas ir kokia buvo kaina 2 savaitėms keliaujant su Vokietijos kelionių agentūra. Papraščiausiai palyginkit už kokią kainą siūlo Lietuvos agentūros ir pats nuspręskit, ar ta kaina pagrįsta. Žinoma, įvertinkit, kad iš Lietuvos ko gero skrydis bus tiesioginis ir dar būtina atsižvelgti į sezoną, bet..., viskas turi savo kainą.., kiek Jūs pasiruošęs už tokias privilegijas papildomai mokėti.. Pradėjus keliauti savarankiškai, be kainos, išryškėjo ir daugiau privalumų: esi nepriklausomas dėl pasirinkimų, prie nieko nereikia derintis ir t.t. Taigi, kaip jau turbūt supratot, aš visom keturiom už keliavimą savarankiškai :)
Puikus straipsnis! Spalio gale ir aš planuoju į Madeirą su šeima, kadangi keliausime su vaikais, rinksimės lengvesnius maršrutus. Noriu paklausti kodėl neaplankėte Porto Santo salos ar dėl sezono ar turėjot kitą priežastį? Taip pat yra pažintinė ekskursija aplankant delfinus, ar žinojote, kad būtent lapkričio mėnesį jų nesutiksit dėl to nesirinkot, ar tiesiog tam negaišot laiko :).
Ačiū už atsakymus.
Labai smagu, kad dalinates savo straipsniais!
Ačiū :)
Žinoma, su vaikais bus sunkiau.., ir stebėt juos reikės ties skardžiais, bet manau turėsit neužmirštamas atostogas :)
Apie Porto Sano, be abejo, žinojau, bet nesirinkom jos sąmoningai. Net ir vasarą nesam dideli paplūdymių ir maudynių gerbėjai, o čia dar ir ne sezonas, tai rimčiau net nereikėjo svarstyt. Dėl plaukimo laivais, nesvvarbu ar tai banginiai, delfinai, ar šiaip pasiplaukiojimai, tai irgi nesam dideli gerbėjai. Žmoną pykina, o man irgi patinka tik tuomet, kai plaukiama burių ar irklų pagalba, žodžiu, be variklio, o tai būna retai :)
Rašyti komentarą