Šis reportažas turintiems daug laiko skaityti ir dar daugiau polėkio keliauti 😊
Kelionė planuota ilgai ir kruopščiai.
Numatytą planą pavyko įgyvendint apie 90 proc.
Keliautojai: 2 suaugę (nors kartais ir besielgiantys kaip vaikai 😊), bei 3 vaikai. Vienai jų-9 metai. Kad būtų lengviau vadinsime ją „Pirmąja“. Kitai-3,5 metų. Tai bus „Antroji“. Na ir „Trečiasis“-7 mėn. kūdikis.
Tie kurie skaito ne pirmą mano reportažą žino, kad vaikų amžius mums niekada nebuvo kliūtis keliauti.
Kita vertus, dabar-jau keliavus su įvairaus amžiaus vaikais, galiu pasakyt, kad 3,5 metų amžius neabejotinai pats sunkiausias, vaikas jau ne toks mažas, kad galėtum lengvai nešioti, kad neturėtų savo nuomonės, bet dar ne toks protingas, kad suvoktų žodelius „pakentėk“, „patylėk“ ir pan. Bet visumoje, tai viskas ok 👍
Keliavimo būdas taip pat jau išbandytas ir pasiteisinęs.
Pirmasis (neskaitant planavimo) etapas-automobilio įsigijimas.
Kadangi šeima vis didėja, tai ieškojome ir didesnio automobilio. Kemperį atmetame dėl daugelio priežasčių: nemaža jo paties kaina, visada didesnės kuro sąnaudos, nemanevringas ir negreitas, sunku senamiesčiuose, sunku su parkingu, brangesni ir keltai. Bet svarbiausia, kad jį naudoji tik vieną kartą, daugų daugiausia 2 kartus per metus-tai mums per didelė prabanga. Taigi, apsisprendžiame dėl „Opel Vivaro“, „Renault Trafic“ arba „Nissan Primastar“. Besidomintys turbūt iškart suprato, kad iš esmės tai tas pats automobilis, tik skirtingu pavadinimu. Tačiau tai ne viskas, bet koks modelis mums netinka, renkamės būtinai su ilgąja baze. Kodėl? Labai paprasta. Šis automobilis 9-vietis, tačiau išėmus galinę eilę, lieka 6 vietos, bei 2 metrai nuo 2 eilės sėdynių iki galinių durelių, o tai reiškia, kad yra pakankamai vietos be jokių sėdynių kilnojimo (kaip pvz. minivenuose), pasidaryti patogią lovą. Kitas privalumas, kad automobilis platesnis už minivenus, todėl pamatavę nesunkiai apskaičiuojame, kad lova gavosi lygiai tokių pat išmatavimų kaip ir mūsų dvigulė namų miegamajame. Lovos esmė ne tik dydis, todėl kaip čiužinį naudojame 10 cm. poroloną. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad miego kokybė praktiškai nesiskyrė nuo miego namuose savo lovoje.
Šioje lovoje miegojome mes su žmona ir „Trečiasis“, o kitiems vaikams padariau lengvai sudedamą lovytę ant 2-osios sėdynių eilės. Žinoma reikėjo šiek tiek pastangų kasdien vakare ją sudedant, o ryte išrenkant, tačiau tai buvo labai paprasta ir greita, užtekdavo kokių 10-15 min.
Bet tokių automobilių (ilgosios bazės) nėra (bent jau prieš 5 metus nebuvo) labai didelis pasirinkimas, todėl pasitaikius neblogam variantui (likus 3 mėn. iki kelionės) nebelaukdami perkam.
Mūsų automobiliu tapo „Nissan Primastar“. Kiek baiminomės dėl variklio-jo kubatūra 2,5 ltr. Truputi bijojome, kad kuro sąnaudos nebūtų didesnės nei kemperio. Baimė nepasitvirtino, vidutinės dyzelino sąnaudos buvo 7,6 ltr./100 km. Įvertinant, kad autostradomis beveik neteko važiuot, o didžiąją dalį kelių sąmoningai rinkomės kalnų serpantinais, tai manau puikus rezultatas. Čia net nekalbant apie tai, kad galingumas buvo didelis privalumas kalnuose ir siauruose keliuose lenkiant, tarkim furas.
Beje, dėl furų, kadangi skamba labai panašiai, be to jos kelionėse dažnai būna su užsenietiškais numeriais, tai kažkaip savaime mums prilipo pavadinimas ir furistus perkrikštijome į „turistus“ 😃
Maisto gaminimas: dujų balionas ir 2-ejų skylių viryklė. Maitinomės praktiškai kaip namuose. Gal labiausiai trūko tik patiekalų iš bulvių, nes stengėmės ruošti greičiau ir lengviau paruošiamą maistą. Kiekvienai progai pasitaikius valgėme ledus 😉
Datos parinkimas: tai buvo labai kruopštus ir sudėtingas skaičiavimas. Pagrindinė idėja-vasara per karšta, bet maudytis juk jau norėsis+kaip priderinti “Pirmosios” mokslo metus. Žodžiu, geriausia turbūt būtų rudenį, tarkim rugsėjo mėn., bet negalim tiek laiko nelankyt mokyklos, todėl pagrindiniu mėnesiu tampa birželis. Planus labai apsunkino Ninfos parkas netoli Romos. Labai norėjome jį aplankyti, tačiau jis dirba tik 2-3 dienas per mėnesį !!!!!!!!!! Galit įsivaizduot? Italija, sezono metu, turistinis objektas !!! Stengėmės apskaičiuoti ir tai, kad didesniuose miestuose atsidurtume savaitgaliais, kai mažesnės spūstys, o keltu iš Italijos į Graikiją keltis iki birželio vidurio, nes nuo tada pakyla kainos.
Kaip bebūtų, šiaip taip viską suplanuojame ir pradedame kelionę. Apie viską nuo pradžių.
1 diena, 05.24
Išvažiuojame vakarėjant, nes tai dar ne atostogos, dieną teko praleisti darbe.
Penktadienis. Važiuojame per Lenkiją. Nuvažiavus gal 200 km. Lenkijos keliais, važiuojant lygiu keliu stabiliu greičiu, staiga nukrenta ir vėl pakyla apsukų rodyklė, po ko užsidega „ABS“ lemputė. Tai išgąsdina, bet nepanikuoju, nes automobilis autoservise patikrintas prieš pat kelionę, praeita ir techninė apžiūra, o „ABS“ juk stabdžiai, jie negalėjo imti ir sugesti nestabdant, o važiuojant tiesiai stabiliu greičiu. Nusprendžiu, kad tai elektronikos „išsišokimas“ ir važiuojam toliau. Gal (greičiausiai) aš klystu ir visgi ten kažkas sugedo, tačiau mano rizika pasiteisina, nei per kelionę, nei po jos (ši problema liko nesutvarkyta, nes autoservise meistrai nerado problemos) aš vairuodamas nejaučiu visiškai jokių gedimo pasekmių ar diskomforto. Be to, iš savo paties karčios patirties žinau, kad labai daug automobilių važinėja su degančiomis „ABS“ lemputėmis, o kai nuvažiuoji į autoservisą, niekas taip ir nesugeba to sutvarkyti. Pakeičia diskus, kaladėles, daviklius, dar velnias žino ką, jei neprieštarautum tai turbūt ir duslintuvą ir variklį, ir šiaip visą automobilį perrinktų, tačiau tos lemputės kaip dega taip dega 😊
Miegoti sustojame pravažiavus Varšuvą, nes vėlyvą vakarą ją įveikiame labai nesunkiai, bei manome kad ryte gali būti sunkiau (tuomet dar nebuvo aplinkelių).
Lietuvoje prie sienos dyzelino pylėmės po 4,35 lt., Lenkijoje jis kainavo apie 4,40 lt.
2 diena, 05.25
Nuo pat ryto pradeda lyti. Tiksliau, lyja su protarpiais.
Atvažiuojame į Čekiją, pirmasis lankytinas objektas: Kutna Hora kaulų koplyčia.
Dar vienas detalaus kelionės suplanavimo privalumas, turėjome praktiškai visų numatytų aplankyti objektų GPS koordinates, tai sutaupė daug laiko ir kilometrų. Kad neapkrauti reportažo čia koordinačių nerašysiu, bet jei kam prireiks-klauskit. Kita vertus, labai nesunku jas rasti ir internete.
Parkingas nemokamas, žinoma jei nėra būtina automobilio pasistatyti ant šventoriaus 😜
Įėjimas: 90 kronų suaugusiam, 60 vaikui, 2 mažiukų neskaičiavo. Iš ankstesnių kelionių žinodami, kad Čekijoje būna problemų su valiutos pasikeitimu ir su atsiskaitymais kortelėmis, vežėmės ir atsiskaitinėjome grynaisiais-kronomis, kurias keitėmės Lietuvoje. Kurso dabar jau neprisimenu.
Pati koplyčia įdomi, unikali. Labai sunku rasti žodžių nebanaliam apibūdinimui. Kad būtų paprasčiau ir įdomiau, eksperimento tvarka šiame reportaže įvesiu naujovę-mano subjektyvią (skeptikams pabrėžiu-SUBJEKTYVIĄ) vertinimo sistemą 😊
Laiko apžiūrai tikrai daug nereikia, patalpos nedidelės. Šią vietą įvertinu 6 balais iš 10. Bet tai nereiškia, kad tai prasta vieta, prastas įvertinimas, ar kažkas nepatiko. Turbūt lengviau būtų sakyti, kad esu išlepęs, kritiškas, net priekabus 😈
Nemokamą parkingą rasti taip pat nesunku. Čia irgi daug nesiplėsiu, duodu tuos pačius 6 balus iš 10.
Važiuojam prie Konopištė pilies.
Lyja. Į vidų neinam. Jei darbo laikas ir nebūtų pasibaigęs, vistiek nebūtume ėję. Tiesiog norėjome pasivaikščioti po parką, apžiūrėti ją iš išorės. Iš to ką mačiau, duodu 5 balus iš 10. Nors žinau, kad ji labiausiai ir žymi savo vidaus ekspozicijomis. Beje, norintys nemokamai pasistatyti automobilį, turėtų nusiteikti truputį ilgesniam pasivaikščiojimui, nes prie pat vietos nėra.
3 diena, 05.26
Orai vis dar tragiški: lyja, šalta.
Iš miesto pakraščio važiuojam apžiūrėti Česke Budojovice senamiesčio.
Nors sekmadienis ir dar rytas, bet parkingą randam sunkiai. Norim pakilti į "Juodąjį bokštą". Bėda ta, kad atvažiavom kiek per anksti, jis dirba tik nuo 10 val.
Senamiestis labai kompaktiškas, nėra kur daug vaikščioti, be to šalta ir lyja. Sulaukiam kol bokštas atidaro ir pakylam. 30 kronų suaugusiam, 20 kronų vaikui. Skaičiuoja vaikus nuo 3 metų.
Gražu, tik oras labai neparankus. Vertinu bokštą, bet kartu su visu senamiesčiu, todėl tik 5 balai iš 10.
Parkingas tolokai (paliekam prie daugiabučio gyvenamojoje zonoje), bet pasivaikščioti po miestelį irgi įdomu, juolab, kad lietus lyja ne nuolat.
Į vidų vėl neinam. Norėjom tik į bokštą, bet jis kažkodėl nedirbo.
Iš išorės pilis labai graži. Duodu 8 balus iš 10.
Tai vienas iš Čekijos pasididžiavimų. Parkingą randam prie pat senamiesčio, jo vietą mums buvo nurodę tie žmonės pas kurios apsistojom, kitaip būtų buvę nelengva, ypač jei oras būtų geresnis.
Pasivaikštom po senamiestį, pakylam į pilies bokštą. Šeimyninis bilietas 110 kronų. Vaizdas iš pilies bokšto man vienas gražiausių iš šios kelionės 😍 Apačioje prie pilies sienų vaikšto meškos. Vertinu 9 balais iš 10.
Beje, po kelionės sužinojom, kad vidurio Europą nusiaubė lietūs ir potvyniai, teko uždaryti net Prahos Karolio tiltą. Paskaičiavom, kad mes kaip tik pataikėm į tų potvynių ir lietaus pradžią. Galima sakyti nepasisekė, bet galim ir pasidžiaugti, kad ne į pabaigą, o į pradžią 😉
4 diena, 05.27
Nuo pat ryto lyja lietus. Tų keliautojų, pas kuriuos buvom apsistoję, patarimu, važiuodami link Austrijos, pasirenkam kelią pro Rozmberką.
Tai nedidelis miestelis prie upės su pilimi. Didelio įspūdžio nepalieka, nors grįžus atsirinkinėjant nuotraukas net kelis kartus sumaišau su Česky Krumlov 😊 Vertinu 4 iš 10.
Pagal pirmąjį plano variantą iš Austrijos į Italiją turėjom važiuoti pro Grossglochner Alpių kelią. Tačiau vėliau šios minties atsisakėm, nes panašiu metų laiku jame jau esam buvę, nebuvo labai gražu, o vairavimas buvo sudėtingas dėl gamtos sąlygų. Po poros metų planuojam ten apsilankyt per patį vidurvasarį, todėl nusprendžiam negaišti laiko ir nemokėti už kelią vien dėl pervažiavimo, renkamės alternatyvius variantus.
Važiuojam pro Mittersillą link Lienz. Dar net nedavažiavus Kitzbuhelio matėm įtartinus ženklus. Bet kadangi jie vokiečių kalba, nelabai supratom kurioje vietoje ir koks kelias uždarytas. Privažiuojam mokamą tunelį-Felbertauern. Tada ir sužinom, kad ženklai ir įspėjo, kad uždarytas būtent šis tunelis. Priežasties nežinom, bet gali būti, kad dėl tų jau minėtų liūčių nusiaubusių vidurio Europą.
Ką padarysi, sukam link Innsbrucko. Vingis nemažas, bet artimesnio kelio į Italiją tiesiog nėra.
Pravažiuojam Gerlos perėją. Čia jau esam buvę, todėl negaištam laiko ilgesniems sustojimams.
5 diena, 05.28
Atsibundam nuo keistų garsų, nors vakare atrodė, kad vieta rami ar net atoki. Dabar prie pat automobilio nuolat burzgia motoroleriai, vaikšto ir kalba žmonės. Pasirodo netoliese yra vidurinė mokykla, ir turbūt (sprendžiant pagal motorolerių kiekį) visi ją lankantys atvažiuoja motoroleriais, o mes miegame ten kur jie paprastai palieka motorolerius. Mūsų automobilis buvo iš visų pusių apstatytas motoroleriais. Juokaujam, kad žiūrint į šią aikštelę atrodo, kad "vienas moksleivis jau sulaukė pilnametystės, įgijo vairuotojo pažymėjimą, todėl atvažiavo su mikriuku" 😄
Važiuojam pro Innsbrucką. Čia taip pat esam buvę todėl nestojam.
Atvažiuojam prie Gardos ežero. Kadangi rytine jo pakrante jau esame važiavę, tai šį kartą renkamės nors ir tolimesnį, bet nematytą maršrutą vakarine pakrante. Gaila, kad oras vėl lietingas, apsiribojam trumpais stabtelėjimais.
Miegame nedavažiavę La Spezios.
6 diena, 05.29
Pirmiausia atvažiuojame į Portovenere.
Ten ilgai neužsibūnam, nieko itin ypatingo nematom, tik atvirutės vertas vaizdas.
Tai 5 miesteliai jūros pakrantėje sujungti kalnų takeliais, einančiais jūros pakrante per kalnus, pro vynuogynus ir pan. Iš esmės ten reikia visos dienos. Mes pasirengę skirti "tiek kiek reikės" 😊
Pirmasis miestelis-Riomaggiore.
Gera naujiena ta, kad oras visai neblogas-nelyja, netgi galima eiti trumpomis rankovėmis 👍
Pirma bloga naujiena, kad takas nuo Riomaggiore iki Monarolos dėl nelabai žinomų priežasčių uždarytas. Lyg ir dėl to, kad nukentėjo kažkoks turistas dėl akmenų griūties. Tai sugriauna mūsų planus, nes norėjome visą maršrutą eiti pėsčiomis. Dabar gi, perkam traukinio bilietą iki Monteroso al Mare.
Antra bloga naujiena, kad traukinys važiuoja visiškai neaiškiu grafiku maždaug kas valandą. Taigi, gaištame laiką laukdami jo, gerai jei reikės laukti kelias minutes, bet gali laukti ir visą valandą.
Galiausiai atvažiuojame į Monteroso al Mare.
Trasoje iškart atsigaunam, trasa nesunki ir įdomi netgi vaikams. „Pirmąją“ reikia nuolat stabdyt, nes lekia kaip akis išdegus. Žmonių trasoje labai daug.
Čia vaizdas atgal į Monterosso al Mare pradėjus eiti trasa link Vernazzos.
Ji laikoma gražiausiu parko miesteliu.
Nuo Vernazzos gana ilgas maršrutas į atokiausią parko miestelį Corniglio. Mes maksimalistai todėl einam ir ten. Tiesa, iki paties miestelio neprieinam, apsiribojam iki tos vietos, kai jis pradeda matytis tolumoje, nes parko grožis ne senamiesčių gatvelės, o panoraminiai vaizdai.
Ši Monarolos nuotrauka man pati gražiausia iš viso parko.
Sekančiu traukiniu grįžtam į Riomaggiore.
Tiesą sakant, per valandą nespėjom, bet pritrūko visai nedaug. Nežinau kaip būtų į tai pažiūrėjusi traukinio kontrolierė. Manau būtų galima pasiginčyt, nes traukinukai važiuoja nepunktualiai.
Traukiniai kainavo viso (pirmyn-atgal) 6 eurus už visus. Viso parke išleidom 20 eurų (traukinys, įėjimas, bokštas).
Parką vertinu 8 balais iš 10.
Važiuodami tolyn nufotografuojame ir visiškai šalia esančią La Spezia.
Randam sunkokai, dar sunkiau susigaudyt link kur važiuot pačiose kasyklose.
Šiek tiek pasižvalgom, pasirenkam akmenukų ir važiuojam toliau. Vertinu 4 balais iš 10.
Pradedame važiuoti į Toscaną, link Volterros, ir radę neblogą aikštelę einam miegoti. Diena buvo ilga ir turininga, labiausiai džiugina, kad beveik nelijo.
7 diena, 05.30
Diena išaušo apsiniaukusi. Negali sakyti, kad lietinga, greičiau „protarpiais lietinga“ 😄
Pirmiausia apžiūrim Volterrą.
Man tikrai patiko, tik gaila, kad čia kaip tik pasitaikė tas „protarpiais lietus“ 😄 Duodu 7 balus iš 10.
Čia turbūt reikėtų paminėti, kad dabar-po 5 metų, norėtųsi visus įvertinimus rašyti aukštesnius 😊 Tai daug pasako: prisiminimai liko gražūs. Bet įvertinimų nekeisiu, nes pasakojimas rašytas iškart po kelionės, su "šviežiais" įspūdžiais, tegul taip ir lieka. Pridėsiu tik tai, kad nors tuomet taip nemaniau, bet dabar nebeatmetu galimybės į Toscaną kada nors dar sugrįžti.
Čia beveik nelijo, nors buvo apsiniaukę. Miestas dėl savo bokštų (berods 17) unikalus, ir nuotraukos turbūt įspūdingesnės, bet man vistiek kažkodėl labiau patiko Volterra. Net neturiu loginio ar objektyvaus paaiškinimo kodėl. Gal dėl to, kad buvo pirmasis miestelis Toscanoje?
Vertinu tais pačiais 7 balais iš 10.
Tiesa, norėdami rasti sekantį vaizdą, apvažiavome aplink miestą maždaug 30 km. ratą. Pavyko.
Čia vėl “protarpiais nelijo” 😂 Centras (Duomo-katedra, Piazza del Campo-aikštė, Palazzo Pubblico-rotušė) labai įspūdingas, bet daugiau nežinau.. Tiesą sakant, “daugiau” ir neieškojome 😜 Vertinu 7 balais iš 10.
Kažkada tai buvo labai galingas miestas. Jis įsikūręs ant kalno. Dar neprivažiavus įvertinu ne mažiau 8 balais iš 10, nes vaizdas labai įspūdingas. Gaila nufotografuoti nepavyksta, nes link miesto važiuoji ilgai besitęsiančia lyguma, o jis ant kalno, matyti labai iš toli ir vaizdas nerealus, tačiau per toli kad nufotografuotum, o kai priartėji vaizdas nebe toks.
Pirmiausia užvažiuojam maždaug į vidurinę (pagal aukštį) miesto dalį. Tada pėsčiomis kylam iki pat viršaus. Nors miestas nedidelis, o mums buvo likę lipti ne tiek daug, tačiau tai vistiek buvo ne taip lengva. Ypač kai užlipę pamatėm, kad buvo galima ir iki čia atvažiuot 😋
Tada leidžiamės žemyn ir apžiūrim likusią miesto dalį.
Bet įspūdingiausiai, kaip minėjau, šis miestas vistiek atrodo nuo apačios iš toli.
Tai aukščiausias miestelis Toscanoje. Jis mūsų labai nesužavi, nors prikibti irgi nelabai yra prie ko. Gal jau per daug tos Toscanos buvo, o gal orai per prasti. Bet greičiausiai nublanko po Cortonos, nors nuotraukos ko gero netgi gražesnės. Tai tik pavyzdys, kad netikėkit viskuo ką matot 😜 6 balai iš 10.
Jis apibūdinamas kaip vienas gražiausių Toscanoje. Neturiu ką pasakyt. Gal užteks fakto, kad nepadarėm nei vienos nuotraukos? 2 balai iš 10. Neturiu paaiškinimo už ką ir tie 2 😄
Važiuojam į Sovaną.
Kelionių vadove rašoma, kad tai vos 100 gyventojų turintis Toscanos kaimelis alsuojantis ramybe ir autentika.
Deja, tai daugiau reklaminis šūkis, turistai akivaizdžiai jame nepaliko nei ramybės, nei autentikos. O ir gyventojų man pasirodė ko gero daugiau. 5 balai iš 10.
Beje, šioje vietoje važiavom melsdamiesi rasti naktį dirbančią degalinę, nes pasirodo tai ne taip paprasta. Laimei pavyko. Tiesa, mokėti buvo galima tik grynais, nes kortelių nepriima. Dyzelinas 5,71 lt.
Pakeliui į Romą yra dar Necropoli prie Cerveteri (apvalūs kapai), pabaisų galvos-prie Bomarzo, tačiau šias vietas buvom pasižymėję tik tam, jei liktų laiko, o mums jo ne tik neliko, bet truputi ir trūko.
Skubėjom, nes į Romą planavom atvažiuoti prasidedant nakčiai, kad išvengti problemų dėl eismo ir parkingo. Pavyko iš dalies, atvažiavom gal 01 val., maždaug 1-2 val. vėliau nei norėjom.
Nemokamo parkingo GPS pačiame centre, prie Vatikano, mums buvo atsiuntęs vienas vietinis keliautojas. Deja, koordinatės nebuvo labai tikslios, kelio ženklai rodė, kad draudžiama arba stovėt arba išvis įvažiuot. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, visiškai šalia radom nemokamą aikštelę ir netgi filmuojamą dėl saugumo. Vėliau skaičiau, kad savivaldybė taip skatina turizmą, bet jas užpildo vietiniai. Naktį ji nebuvo užpildyta-netgi pustuštė, todėl vaikštom ieškodami “klastos”, juk Romos centras, o čia nemokamas parkingas su “pribumbasais”. Neradę prie ko prikibt einam miegot 😴
8 diena, 05.31
Atsibudę suprantam kur ta „klasta“, pasirodo nuo pat ankstyvo ryto aikštelė jau grūste užgrūsta. Laimei mes iki vėlyvo vakaro net nežadam važiuot, būtų nelengva išvairuot. Taigi, planas atvažiuoti vėlai pasiteisino, atvažiavom be kamščių ir netgi nemokamą parkingą pačiam centre gavom. Tik išlipome per galines duris, nes šoninių atidaryti nebuvo galimybės – taip arti viena kitos statomi automobiliai.
Pirmiausia einam į Vatikano muziejų, jis visiškai šalia. Nors dar nedirba, bet eilės kaip prie dešros „tarybiniais“ laikais. Čia mus išgelbėja vaikai, pasirodo su vežimėliu leidžia be eilės. Jėga. O dar sako su vaikais sunku keliaut 👪
Nors Romoje jau nebe pirmą kartą, tačiau Vatikano muziejaus praeitą kartą aplankyti nespėjom. O jis vertas dėmesio. Įėjimas nėra pigus, 16 eurų suaugusiam, 8 eurai vaikui, mažiukams nekainavo, taigi, viso 40 eurų. Bet negaila, verta dėmesio. Duodu 7 balus iš 10.
Toliau einam pro Trevi fontaną. Čia beprotiškai daug žmonių.
Prisipilam kuro. Dyzelinas 5,50 lt.
Miegoti važiuojam prie rytdienos tikslo-Ninfos parko. Apie jį jau šiek tiek rašiau pačioje reportažo pradžioje. Kažkada tai buvo miestelis, bet jį apleidus, jis sunyko, dabar šioje vietoje parkas. Siekiant išsaugot kokybę-florą ir fauną, jis dirba tik 2-3 dienas per mėnesį, tikrai nelengva prisiderint. Kaip minėjau, mes gerokai dėl jo koregavom savo kelionės planus.
Reikia pasakyt, kad pats įspūdingiausias dalykas nutiko būtent šį vakarą, o ne pačiame parke rytoj. Sustojom miegoti netoli jo, ten miškelis, o lauke tokia garsų beprotybė (paukščiai, žiogai, varlės, ir t.t.), kad abejoju ar kada nors gyvenime ką nors panašaus dar pavyks išgirsti, nors jau yra tekę būti ir džiunglėse. Tai nuteikia labai džiugiai, rytojaus diena žada būti labai įspūdinga 😍 Einam miegot.
9 diena, 06.01
Rytas nieko gero nežadantis-lietingas 💦
Į parką įleidžia tik grupėmis ir tik su gidu. Mes atėjome vienai grupei jau įeinant, todėl kad nereikėtų ilgai laukti kitos, mus paskubomis prijungia prie jau įeinančios, nespėjam pasiimti net skėčių. Laimei vėliau viena moteriškė paskolino, nes slapstėmės po medžiais. Ne tik mes, visi, net ir turintys skėčius. Gidė pasakoja, o visi išsislapstę po medžiais klausosi. Tai menkina įspūdį, nors tas lietus nebuvo nuolatinis, ir ne stiprus, tiesiog tokia dulksna 💧
O šiaip parke, turbūt tikėjausi kažko daugiau, nes kai ilgai ir sunkiai planuoji apsilankymą, turbūt natūraliai ir tikiesi labai daug. Nors visumoje patiko. 8 balai iš 10. Čia įeina ir vienas papildomas balas už tuos garsus naktį 😋 Įėjimas kainavo 20 eurų (suaugusiems po 10 eurų, vaikams iki 11 m. nemokamai).
Absoliučiai "tuščia" vieta. 0 balų iš 10. Nei vaizdų, nei lankytinų vietų, visiškai nieko.
Sekantis sustojimas Sperolonga.
Iš pradžių sustojam miestelyje. Norisi užlipti į viršų ir apsižvalgyti. Tai nėra taip paprasta, miestelis-tikrų tikriausias 1-2 metrų pločio labirintas. Iš abiejų pusių balto tinko senoviniai pastatai, gatvelės, todėl matai tik sienas. Pasijunti kaip kokiame artimųjų rytų mieste 😨 Kadangi lynoja, tai žmonių nėra ir pasiklausti irgi nelabai yra ko, ypač žinant, kad Italijoje anglų kalba ne visur susikalbėsi. Kamuoja baimė, kad net savo automobilį bus sunku surast. Būtent tai ir palieka įspūdį. Galiausiai visgi randam apžvalgos aikštelę.
Planavom šioje vietovėje ir pasimaudyt, deja, kaip matyti nuotraukoje, gamta nusprendė savaip.
Prisipilam kuro-po 5,40 lt., ir važiuojam toliau.
O toliau tai įdomiau. Į Neapolį užsukti neplanavom, tačiau nesitikėjom, kad tai milžiniškas megapolis. Važiavom nemokamais keliais, patį Neapolį lyg ir apvažiavom, tačiau tada prasidėjo priemiesčiai: kelio danga-išdaužytos ir nelygios “trinkelės”, bet jos tokios specifinės, didelės, greičiausiai iš lavos akmens, todėl atitinkamai ir duobės, nelygumai, didesni, keliai labai siauri, visą laiką miestas (vienas miestelis pasibaigia, prasideda kitas), gatvės itin siauros, jei nori prasilenkt, ar ką nors aplenkt, turi sustot ir “šliaužt” pirmu bėgiu. Eismas chaotiškas. Kelio ženklai turbūt tik dėl kokių nors Europos Sąjungos reikalavimų pastatyti, padrikai ir ne visur, niekas į juos per daug nekreipia dėmesio. Žodžiu, Europoje mažai liko vietų kur nevairavau, bet šiai vietovei pagal vairavimo ypatumus, net iš tolo niekas prilyti negali. Net visai rimtai buvo kilusi mintis, palikti automobilį ir eiti pėsčiomis. Nežinau kiek laiko mes taip kankinomės, bet atrodė, kad visą amžinybę, juolab kad vidutinis greitis tik 30 km/h, o mes dėl kelio ženklų trūkumo dar gerokai ir paklaidžiojom. Žodžiu, taip važinėjom kokį 50 km. Bet tikrai nesigailiu, nes šis vairavimas viena didžiausių atrakcijų. Manau tai visam gyvenimui. Net Egipte, Kaire, turbūt nebuvo baisiau.
Galiausiai pagal GPS koordinates atvažiavom prie Vesuvijaus. Kyla įtarimas, kad ne visai ten, nes reklamuojamos tik specialios ekskursijos su specialiais automobiliais. Pasiklausti nėra ko, nes darbo laikas pasibaigęs, visur tvoros. Nusprendžiam, kad tikrai ne ten, todėl ieškom kito kelio.
Vargais negalais randam kelią iš kitos pusės. Pakylam beveik iki pačios viršūnės. Sparčiai temsta. Aikštelėje prie tos vietos, nuo kur prasideda pėsčiųjų takas, automobilių nėra. Prie kasos pastato suolai, stalas. Gaminamės valgį, valgom, su vaizdu už milijoną (Neapolis nuo Vezuvijaus), ir einam miegot.
10 diena, 06.02
Rytas pagaliau be lietaus. Kad nesusidarytų įspūdis, jog mes labai jau kentėjom nuo to lietaus ir jis mums sugadino visas atostogas, pasakysiu, kad tas lietus nebūdavo labai ilgas ir intensyvus, o nuo šios dienos visą mėnesį lietaus išvis beveik nebematėme 😎
Pradeda rinktis žmonės. Pasirodo, nors aikštelė labai didelė, bet dieną privažiuoja tiek automobilių, kad arčiau įėjimo vietos automobiliui nerasi. Žmonių daug dar net neatsidarius kasai.
Įėjimas į taką link Vezuvijaus 10 eurų suaugusiam, vaikams nemokamai.
Akivaizdu, kad Italijoje Vezuvijus aukštinamas, žmonės susiruošę kaip į Everestą, su specialia avalyne, lazdomis, netgi vėliavomis. Nors iš tiesų tai tik lengvas gal pusvalandžio pasivaikščiojimas. Vertinu 7 balais iš 10.
Jos pristatinėti ir aprašinėti nereikia. Tiesą pasakius nelabai ir yra ką, įspūdis kiek blankokas. Vertinu 5 balais iš 10. Turbūt čia viena iš tų vietų, kur gido pasakojimai nuomonę pakeistų kardinaliai.
Įėjimas 11 eurų suaugusiam, vaikams nemokamai.
Labiausiai įsiminė kiniečiai, prašę leidimo ir puolę fotografuoti mūsų vaikus, o ne griuvėsius. Ne pirmas kartas, jei tai toliau kartosis reiks kokią raštinę steigt, registruot prašymus, nagrinėt, net kokio užkomesčio prašyt 😄
11 diena, 06.03
Ši diena skirta Caprio salai.
Automobilį paliekame gerokai prieš Sorrento. Einam pėsčiomis link uosto. Pakeliui nusiperkame vaisių: braškės po 2 eurus, persikai po 1,5 euro už kg.
Sorrento kaip miestas tai blankokas. Įsivaizdavau, kad tai kaip kokia Palanga, išpuoselėta ir pilna pramogų, deja, toli jam iki jos, paprastas nykokas miestelis.
Kol ateinam į uostą truputi susivėlinam, sekantis laivas už 2 val., gaila, nes saloje tikrai yra ką veikti, tą laiką būtų buvę geriau praleisti ten.
Kad per daug neliūdėt, laukdami kelto Sorrente nusprendžiam išsimaudyt. Šaltoka, bet vaikai maudosi.
Vieną akimirką prarandam dėmesį, kai „Pirmoji“ pribėgusi šaukia: „sesė skęsta“. Pasižiūriu, „Antroji“ iš tiesų murkdosi vandenyje, nors ten visiškai negilu, prie kranto. Mes ant liepto, o „Pirmoji“ šalia jos, liepiu traukt ir ruošiuosi šokt, bet nespėju, nes „Pirmoji“ pati nesunkiai ją ištraukia, ten gylis tik iki bambos. „Antroji“ net gurkšnio negavo, tik išsigando. Nustebino tik „Pirmoji“, būdama visiškai šalia, nepavojingoje vietoje, ir jau pakankamai didelė, vietoj to, kad ištiestų ranką ir ištrauktų sesę, bėga pasakoti mums 😱
O pati situacija įvyko labai juokingai. Pasirodo, „Antroji“, matydama kaip „Pirmoji“ plaukioja, nusprendė, kad tai nesunku ir pabandė atkartot 😂 Priminsiu, jai 3,5 m.
Iš tiesų tai ten nieko baisaus ir neįvyko, tiesiog priminė, kad negalima prarasti dėmesio nei akimirkai 👀
Keltas į abu galus, visiems-75 eurai. Brangoka, bet tikrai verta. Prieš nusprendžiant aplankyti salą reikia nusiteikt, kad ir saloje išlaidų tikrai patirsit.
Kadangi mes jau praradę kone pusdienį, tai saloje-Caprio mieste, nieko nelaukdami perkam bilietėlius gilyn į salą. Buvau skaitęs įvairių atsiliepimų: kad bilietėliai galioja valandą visam transportui, kad galioja į abi puses ir t.t. Tiesa ta, kad nieko panašaus, tai paprasti vienkartiniai bilietėliai. Dar bandėm klaust, bet kitokių nėra. Vienas bilietėlis 1,80 euro. Su juo galima pakilti fanikulieriumi Caprio mieste iš uosto. Tada toks pat bilietėlis autobusui į Anacaprį. Autobusai maži labai, su vežimėliu nelengva į jį įlipt. Kainuoja tiek fanikulierius, tiek autobusas, ir vaikams nuo 6 metų, vienodai. Susikalbėti sunkoka. Pagelbėjo turistai iš Brazilijos, kurie patys keliauja namuose palikę 5 vaikus. Turizmo informacijos arba nėra, ar ji gerai paslėpta-neradom 😎
Anacapryje pirmiausia nueinam į San Mikelės vilą.
Įėjimas 7 eurai suaugusiam, vaikams nemokamai. Gražu, įdomu. Patiko viskas: vidus, sodas, vaizdas. „Antroji“ po to visą kelionę kalbėjo, kad šios vilos sodas jai labiausiai patiko iš visos kelionės.
Pasikėlimas ir nusileidimas 10 eurų suaugusiam, vaikams nemokamai. Smagu tai, kad tai atviras keltuvas, išskirtinumas, kad kėdės po vieną.
Anacapris nuo keltuvo.
Kadangi suprantam, kad iki Faraglioni uolų nusigaut nebespėsim, fotografuojam jas nuo kalno.
Laikas jau ima spaust, todėl grįžtam prie autobusų stotelės į Capri. Kaip sakiau, autobusai maži, su vežimėliu nelengva, o žmonių daug. Visi netelpam. Bijom nespėt į keltą, todėl žmona su „Pirmąja“ ir „Antrąja“ šiaip taip įsispraudžia, o aš su „Trečiuoju“ nešioklėje ir vežimėliu, pasilieku. Dorai net nespėjam sutarti kur susitiksim. Bet yra ir pliusų, kadangi autobusiukas buvo perpildytas, žmonai su vaikais bilietėlių, kurie perkami pas vairuotoją, taip ir nepavyko nusipirkt, grįžo nemokamai 😄 Sekančiu autobusu, šiaip taip įsispraudęs, grįžtu ir aš. Pasiseka, kad iškart pamatau jas bestovinčias gatvėje.
Bilietėlių fanikulieriui į Caprio miesto apačią kažkodėl reikėjo tik man su žmona. Labai keista, nes pakylant reikėjo ir „Pirmajai“ (kaip sakiau nemokamai tik vaikams iki 6 m.). Žodžiu, kažkoks chaosas. Liko prisiminimui vienas nepanaudotas bilietėlis.
Dar pasivaikštom po uostą, pafotografuojam Caprį, ir sulaukę kelto grįžtam į Sorrento.
Grįžtam prie automobilio.
12 diena, 06.04
Ir ne be reikalo vakar nevažiavom tamsoje. Amalfi pakrantė tikrai graži.
Vertinu 8 balais iš 10. Daugiau duoti negaliu tik todėl, kad būtų nesąžininga lyginant su Caprio sala.
Pakeliui užsukame į Tropea.
Tai miestelis apibūdinamas kaip labai gražus, ramus, autentiškas ir t.t.
Vertinu 1 balu iš 10. Taip įvertinus komentarai turbūt ir nereikalingi 😊 Juolab, kad specialiai dėl jo susukome visai nemenką vingį.
Kažkuriuo metu sustabdo policija, klausia ar mokam itališkai. Nemokam. Kad nebūtų visai be reikalo sustabdęs, rodo į „Triačiąjį“ ir klausia: „bambini ok?“ Tiek itališkai mokam, sakom „ok“. Dokumentų net neprašo, paleidžia 😊 Turbūt tai slaptažodis, reiks pamėgint, kai Lietuvoje stabdys, sakysiu: "bambini ok" ir važiuosiu toliau 😎
Jau pradėjus vakarėti (nors žmonai atrodo, kad tai buvo kitoje vietoje ir kitą dieną), netoli Reggio di Calabria, važiuojam paskui vieną italą. Automobilių, žmonių, gyvenviečių, beveik nėra. Lygiame kelyje už miesto, staiga tas italas pradeda staigiai, nei šio, nei to, stabdyti. Aš irgi spaudžiu stabdžius iki dugno, dar spėdamas iškeikti italą. Vos spėju sustot neįvažiavęs jam į galą. Tada pamatau ir stabdymo priežastį: per kelią bėgo dygliakiaulė, bet pamačiusi automobilį sustojo ir išskleidė dyglius tikėdamasi apsisaugoti. Ji nemenka tokia, su spygliais gal koks pusmetris aukščio būtų, o kai tie spygliai prietemoje šviesomis apšviesti, tai labai įspūdingai atrodo. Nežinau kokios būtų susidūrimo pasekmės, bet džiaugiuosi, kad to nesužinojom. Italas po šio stabdymo taip ir neatsigavo, nes po to ėmė važiuot gal tik 40 km/h greičiu, teko jį aplenkt. Žinoma, aš jį suprantu, priekyje toks "siurprizas", o iš galo nemažu greičiu "pareina" mikriukas. Na, bet gerai viskas kas gerai baigiasi 👍
Vakare atvažiuojame į Reggio di Calabria. Uostas labai nykus, beveik nėra nei žmonių, nei automobilių. Galvojame ar čia pataikėme. Kioskelyje darbuotojas pasižiūri į automobilį ir pasako, kad persikėlimas į Siciliją kainuos 15 eurų. Čia įeina ir automobilis ir keleiviai. Super, nes kiek buvau domėjęsis, tai niekur nebuvo tokios pigios kainos 😎 Keltas vos už 15 min. ir paskutinis. Tikrai sekasi 👍 Tiesa, keliamės ne į Messiną, o į Tremestieri, tai keliais kilometrais piečiau nuo Messinos, bet mums dar geriau, nes mums kaip tik į tą pusę reikės važiuoti 😊
Persikėlus važiuojame link Etnos. Tai mūsų rytojaus tikslas. Nors jau sutemo, bet nestojam, nes skaičiau reportažuose, kad keliai prie Catanijos labai apkrauti ir siauri, todėl važiuojame vėlai vakare ir džiaugiamės, kad gatvės tuščios.
Miegoti sustojame Etnos papėdėje, jau pakilę į viršų, radę idealų miestelį: centre aikštė, suoliukai, parkelis, ramybė. Karšta, bet taip ramu, kad nusprendžiame jog galim miegoti atsidarę dureles. Pasiteisina. Išsimiegojome nerealiai gerai 👍
13 diena, 06.05
Kelios minutės ir mes jau prie keltuvų į Etną.
Keltuvas 17 eurų suaugusiam į vieną pusę, vaikiškas 9,5 euro. Gerai, kad mažiukams nemokamai.
O aš lipu. Lipimas itin lengvas. Žinoma tai kalnas, bet tik tiek to ir sunkumo, jokių ypatingų niuansų ar sunkumų nėra, paprastas lengvas takas. Užlipu gana greit.
Bėda ta, kad nors apačioje buvo graži ir šilta diena, viršuje vos +7 laipsniai ir žiaurus vėjas. To nesitikėjom. Šalta 😵 Maža to, apsauga (jos tikrai daug, nuolat važinėja pirmyn-atgal), vaikams net neleidžia eiti prie pat kraterio, sako nesaugu. Po velnių, galėjo perspėt apačioje, juk vaikai ne šiaip sau tiek lipo 😤 Gerai bent tai, kad dėl šalčio ir vėjo vaikai ir patys niekur nebenori eit. Pasislepia užuovėjoje, kol viską apeinu. Čia reikėtų paminėti, kad lipant nei šaltis, nei vėjas nebuvo toks stiprus, tai atsirado tik pačioje viršūnėje.
Įspūdingai atrodo tie dūmai, ypač kai suvoki, kad šį kartą tai tikrai ne debesys.
Apačioje pavaikštom po parduotuvėles, nusiperkam suvenyrų, bei papuošalų iš lavos.
Nenorintiems kilti į viršūnę, apačioje yra irgi visai simpatiškų krateriukų.
Truputi pafotkinam ir jau toliau savo automobiliu leisdamiesi žemyn.
Bet čia verta dar truputi "pasiseilėti". Tokio skonio vaisių niekada nebuvau valgęs, ypač vyšnios ir nektarinai. Vyšnios gerokai saldesnės nei Lietuvoje būna trešnės, o nektarino neįmanoma atsikąsti neapsitaškius sultimis. Tai kažkas neįsivaizduojamo 😍
Pirkom tikrai daug ir atsivalgę iki soties judam toliau.
Prisipilam kuro: apie 5,50 lt. už 1 ltr. dyzelino. Tiesa, nepaminėjau, bet pradedant Neapoliu, beveik visur, net ir degalinėse, priimami tik grynieji. Va tau ir civilizuota šalis 😵 Laimei turėjome jų pasiėmę pakankamai.
Miegoti nuvažiavome į Catania, pas merginą iš keliautojų klubo.
14 diena, 06.06
Ryte nusprendžiame apžiūrėti Catanios autoservisus 😄
Iš tiesų tai dar prie Neapolio, sukant vairą, pasigirdo garsas lyg kokį kibirą vilktume. Žmonos netgi klausiau ar kokio zaparožiečio nepervažiavom 😊 Nuo to laiko, kartas nuo karto, sukant vairą reikėdavo jėgos. Galiausiai, šį rytą, išvažiuojant iš kiemo, vairą sukti pasidarė taip sunku, kad nusprendėm užsukt į autoservisą.
Bet tai padaryti ne taip paprasta. Mergina, pas kurią buvom apsistoję, ir jos kaimynai, per telefonų knygą ir skambindami, užrašė mums adresą. Važiuojam. Pasirodo nebedirba-išsikraustęs. Paklausinėjam žmonių, nurodo kur. Randam. Pasirodo tai “Nissan” naujų automobilių prekybos salonas. Klausiam kur servisas. Klausia koks automobilis. Pasakom, kad “Nissan Primastar”, bet tas pats modelis yra ir “Renault Ttraffic”, bei “Opel Vivaro”. Užrašo adresą. Nuvažiuojam. Ten “Renault” prekybos salonas. Vėl ta pati istorija. Klausia koks automobilis. Paaiškinam. Užrašo. Važiuojam. Atvažiuojam į “Opel” prekybos saloną. Jie gal durni visi? Gal įsivaizduoja, kad mes dabar naują automobilį pirksim? 😤 Blogiausia, kad visi tie prekybos salonai miesto centre, o vairas sukinėjasi sunkiai, taigi kankinamės. Bijau, kad visai nesustotume.
Galiausiai įsiprašome į vieną servisą. Greičiausiai pagailo vaikų, nes iš pradžių nelabai norėjo priimti. Patys pasakome gedimą, tereikia patikrint. Angliškai nekalba, o čia dar specifinė terminologija. Išardo. Sulūžęs “škyvas”, tuo pačiu keičia ir generatoriaus dirželį. Kai rodos lieka labai nedaug, gal kokios 15 min. darbo, pasako, kad „siesta“, suprask, eikit iš čia, ir ateikit už 2 val. Ką gi, „siesta“ šventas reikalas 😊
Laimei čia miesto centras, einam apžiūrėti. Keisčiausia, kad Catanios apžiūrinėti net neplanavome, bet taip susiklosčius aplinkybėms likom visai patenkinti šiuo miestu. Įvertinsiu kokiais 6 balais iš 10.
Važiuojam į Sirakūzus.
Sustojame nufotografuoti pakeles.
Apžiūrim Sirakūzų senamiestį.
Gražu. Prie bendro įspūdžio neišvengiamai prisideda ir nuostabus oras vakare. Duodu 8 balus iš 10.
15 diena, 06.07
Taigi, keliaujam į „Parco archeologiko“.
Įėjimas 10 eurų suaugusiam, vaikams nemokamai.
Labai keistas parkas. Nedidelis, lyg ir nieko ypatingo, bet dėl visiškai nepaaiškinamų priežasčių (gal jaukumo?) palieka neblogą įspūdį.
Labai žavinga žiedų įvairovė, įvairūs užkampiukai.
Prie pat parko, nemokamai galima aplankyti ir papiruso dirbtuves su mini zoologijos sodu.
Dar neprivažiavus matyti, kad tai ne eilinis miestas.
Važiuojame į Villa Romana.
Pakeliui įspūdingas, turbūt tik Sicilijai būdingas kraštovaizdis. Jei vertinčiau atskirai, tai Sicilijos kalvelės neabejotinai gautų 10 balų iš 10.
Įėjimas 10 eurų suaugusiam, vaikams nemokamai. Bet įvertinant kokybę, šių pinigų buvo gaila.
Vertinu 3 balais iš 10.
Pakeliui vėl įspūdingi vaizdai.
Vertinu 7 balais iš 10.
Ši vieta įtraukta į kelionės planą paskutinę akimirką, perskaičius vieną iš reportažų. Gaila nepamenu kieno, bet tikrai ačiū 😍 Labai verta dėmesio vieta. Ypač kai mes pataikėm per patį saulėlydį. 10 balų iš 10.
16 diena, 06.08
Ryte apžiūrim Selinute.
Jei buvote Agrigento, tai šią vietą lankyti nebūtina. Vertinu 5 balais iš 10.
Vėl tas pats, tik gal apylinkės gražesnės. Vertinu tais pačiais 5 balais iš 10.
Šis miestas aukštai ant kalno. Vaizdai į visas puses nerealūs 😍 Neabejotinai 10 balų iš 10.
Visai nieko iš išorės.
Visiškai netoli Palermas.
Truputi vargstam kol randam parkingą. Eismas intensyvus, mašinų daug.
Miestą apžiūrinėjam be aiškaus plano. Iš pradžių jo išvis neketinau traukti į lankytinas vietas. Tiesiog nemėgstu didelių miestų. Keista, bet dabar, po 5 metų, jis man atrodo netgi gražesnis ir įdomesnis, nei pasirodė tuomet 😊
Palermą vertinu 6 balais iš 10.
Miegam pekeliui link Cefalu.
17 diena, 06.09
Diena vėl išaušta fantastiška. Juk jau minėjau, kad lietų ir debesis senokai užmiršom ar ne? 😍
Taigi, Cefalu.
Pirmiausia stojam prie pliažo.
Vaikai su žmona niekur eiti ir nebenori. Dar ir geriau, bus greičiau ir lengviau, einu vienas 😉
Iš pradžių apžiūriu miestą.
Iš tiesų, nors ir karšta, bet lipti būtų labai lengva, visas sunkumas ir yra dėl tų basų kojų. Ir gal net ne tiek dėl tų aštrių, o dėl įkaitusių akmenų. O aš juk ne iš tų kur apsiribočiau pusiaukele, kylu iki paties viršaus 😉
Čia vaizdas lipant į miesto pusę.
Cefalu įvertinimas aiškus: 10 balų iš 10.
Važiuojam link paskutinio tikslo Sicilijoje-Taorminos. Kadangi autostradomis mums važiuoti neįdomu, renkamės kalnų (gal tiksliau būtų-kalvų) kelius: Nr. 113, 117, 121, 284, 120.
Keletas vaizdų važiuojant.
Dėl nuolatinių serpantinų žmonai pasidaro bloga. Nusprendžiam Taorminos apžiūrą atidėti rytdienai, o šiandien daugiau laiko skirti poilsiui.
Bandome surasti tą idealų miestelį Etnos papėdėje, kuriame miegojome pirmąją naktį Sicilijoje, deja, nepavyksta. Miegame bet kur.
18 diena, 06.10
Taigi, Taormina.
Sunkoka ją apibūdint, įspūdis dvejopas.
Pats savaime miestelis turbūt niekuo neišsiskiriantis.
Važiuojam iš Sicilijos. Prisipilame kuro-po 1,64 euro.
Kadangi šį kartą važiuojame dienos metu, tai tenka pripažinti: šioje vietovėje eismas tikrai košmariškas 😲 Žinoma, iki Neapolio eismo tolokai, bet nervina pakankamai. Dabar jau žinodamas, rekomenduočiau rinktis mokamą kelią.
Atvažiuojame į Trimestieri. Kažkaip tuščia. Sako ne čia atvažiavot, važiuokit į Messiną. Bandom aiškinti, kad prieš keletą dienų su keltu kėlėmės iš Reggio di Calabrios būtent į čia. Nepadeda, sako negali būt 👀
Nieko nepadarysi, važiuojam į Messiną. Čia dar papuolam į kamščius. Keltas už automobilį ir visus keleivius: 38,50 euro. Tai panašiai ta kaina, kokią rasdavau internete prieš kelionę. Bet kodėl mes iš Reggio di Calabrios į Trimestieri persikėlėme vos už 15 eurų taip ir liko neaišku? Dar labiau neaišku kodėl mums nebeleido tuo pačiu maršrutu keltis atgal ir netgi teigdami, kad tokiu maršrutu mes net negalėjom atplaukti? 😜 Žodžiu tai ir lieka mįslė.
Keltas, žinoma, gerokai prabangesnis, bet juk ne tame esmė dėl kelių dešimčių minučių ar ne?
Atvažiuojame į Gerace.
Tai miestelis-kaimelis kalnuose.
Vaizdai nuo jo įspūdingi 😍, o pats miestelis nevertas dėmesio. 7 balai iš 10.
Tai dar vienas miestelis-kaimelis kalnuose. Sutemsta. Miegame netoli jo.
19 diena, 06.11
Skiriame šiek tiek daugiau laiko Stilo.
9 balai iš 10.
Važiuojame vėl kalnų keliais: 110, 109, 108b. Šie keliai parodyti kaip vaizdingi, be to ir pro nacionalinius parkus. Gal sakyčiau netgi per daug vaizdingi 👀
Paaiškinsiu. Automobilių nedaug, ir jų vis mažėja. Galiausiai visai nelieka. Po kurio laiko pamatom sniegą. Fotografuojamės. Juk Italijos pietūs, birželio vidurys 😲 Bet greit net išsižiojam iš nuostabos, tai ne šiaip sniegas, tai nepravažiuojamas kelias !!!!!!!!!!!!!!! 😱
Sukdami ratą jau atkreipiame dėmesį ir į tai, kad keliai aptrupėję, medžiai išlūžę, keltuvai velnias žino kiek nenaudoti ir t.t.
Nuo Cosenzos šokame į autostradą (ji, beje, nemokama), ir važiuojam į šiaurę.
Užsukame į Rivello.
Daug nekomentuosiu, viskas matyti nuotraukoje: 10 balų iš 10.
Beje, jei jau kalbam apie vairavimą. Ne pirmą kart vairavau Italijoje ir vienareikšmiškai galiu pasakyti: baisiau už italus vairuoja tik italai 😊 Be konkurencijos. Įdomiausia, kad lygiai taip pat be konkurencijos-tik antroje vietoje, būtų lietuviai, kurie visi kažkodėl jaučiasi lenktynininkais. Toks jausmas, kad lietuviui aplenkimas kaip asmeninis įžeidimas, todėl visais įmanomais būdais spaus iki dugno, geriau rizikuos, bet neleis, kad taip įvyktų. Italai gi, truputi kitokie, toks jausmas, kad jie taisykles perskaito, bet tyčia viską daro priešingai 😬 Pvz. jei stovi šalutiniame kelyje ir turi praleisti važiuojantį pagrindiniu keliu, tai jis palauks kol tas automobilis priartės ir tada išlįs kaip tik priešais 😜 Nori stabdyk, nori įvažiuok, bet nieko nepakeisi.
Su italais turime ir daugiau panašumų: išmaišiau beveik visą Europą, bet būtent Italija su Lietuva išsiskiria tame kontekste: pristatyta greitį ribojančių kelio ženklų vietoj to, kad keliai būtų tvarkomi, juk ženklo pastatymas kainuoja pigiau 😋 Neretai greitis ribojamas iki 20-30 ar net 10 km/h !!!! Pasakykit, kaip galima važiuoti tokiu greičiu ir kas gali laikytis tokių ženklų? Todėl visi Italijoje man ir "pypindavo", nesuprasdavo kodėl velkuosi. Mūsų pareigūnai su pašaipa mėgsta kalbėti apie tai, kad lietuviui kelio ženklai skirti „tik apmąstymui“. Be abejonės tai tiesa, bet būkim objektyvūs, neretai ir neįmanoma jų laikytis, nes jie absurdiški. Kodėl, tarkim Vokietijoje, nekyla minties ignoruoti kelio ženklą? Nes ten, jei nurodoma sumažinti greitį, tai kelio ruožas iš tiesų pavojingas. Ir tas sumažinimas realus, o ne teorinis ir toks ženklas iš tiesų tik PADEDA !!! vairuotojui. Pas mus gi, dažnai susidaro įspūdis, kad ženklai dedami tik tam kad nubausti ar nelaimės atveju apsidrausti: „va buvo ženklas“. Tai tarsi, kažkokia baimė, "o jei kam nors pasirodys, kad palikom per didelį leistiną?" Manau mažesnė blogybė leisti važiuoti šiek tiek greičiau, nei dėti ženklą, kurio vistiek niekas nesilaikys. Kartą Lietuvoje išvažiuoju iš šalutinio kelio ir patenku remontuojamame pagrindiniame kelyje į priešpriešinio eismo juostą, nes tai vienintelis įvažiavimas į jį, taip nukreipia kelio ženklai. Stengdamasis pravažiuoti pavojingą ruožą paspaudžiu, nes jei atvažiuotų automobilis priešais, tai nei jis, nei aš neturėtume kur dėtis, akivaizdžiai nesureguliuota. Stabdo policininkai. Viršijau greitį. Sakau žiūrėkit, ženklai klaidina, pakiša į priešpriešinę juostą. Ką manot? Sako: „ne mes ženklus statom“. Va taip va pas mus rūpinamasi eismo saugumu, nors pavojinga avarinė situacija jiems prieš nosį ir jiems tai rodai, bet jiems svarbiau nubausti-juk pelninga vieta 😤
Na bet čia aš truputi nukrypau. Kas tikrai skiriasi nuo Lietuvos, kad po kelių minučių praėjus liūčiai, vėl švietė saulė 😊
Vakare atvažiuojame prie Castel Lagopesole.
Tai netoli Potenzos. Buvau skaitęs, kad tai gražus miestelis, graži pilis ir t.t. Šlamštas. Visiškas 😦 Sąmoningai net nefotografuoju. Būtų per daug garbės. 0 balų iš 10.
20 diena, 06.12
Matera.
Net nežinau ką pasakyt. Kai pritrūksta žodžių ir padeda vertinimas 😄10 balų iš 10. Neabejotinai 😍
Jei kas nežino ir nesupras iš nuotraukų, tai nuo akmens amžiaus gyvenamas miestas, iš pradžių uolose, vėliau ant jų, šalia jų. Šiandien ir toliau nuo jų.
Šiuo metu jis pristatomas kaip miestas, kuriame M.Gibsonas filmavo „Kristaus kančią“.
Labai smagu pavaikščioti gatvelėmis kur nėra automobilių eismo.
Šis miestas įžymus unikalios statybos nameliais (Trulli). Fantastiška 😍
Patinka ir tai, kad kompaktiškas, nemokamas parkingas pačiame centre. 10 balų iš 10.
Padarom klaidą, užsukam į parduotuvę, todėl į keltą pavėluojam vos pusė valandos. Sekantis po paros, t.y. per parą plaukia tik vienas keltas. Teks laukt sekančio 😢
Yra dar variantas važiuoti į Brindisi. Bet garantijos jokios, juolab kad iki jo dar irgi nuvažiuot reikia, o Baris visgi didesnis uostas.
Blogiausia, kad internete informacija irgi buvo skurdoka. Iš anksto nepirkom, nes nenorėjom prisirišti prie konkrečios datos, o kelionės metu jau ir galimybės nebeturėjom.
Tiesa, buvom dar radę, kad yra ir kitų kompanijų, ne tik ši, keliančių į Graikiją. Bet realiai Baryje radome tik vieną terminalą ir vieną kompaniją pačiame uoste, o kur įsikūrusios kitos kompanijos, velnias žino 😈
Žodžiu, neplanuotai tenka apžiūrėti ir patį Barį. Bet ne šiandien, nes jau vakaras. Važiuojam į parduotuvę-"pramogų miestą", kažkokį vietinį “Akropolį”.
21 diena, 06.13
Atvažiuojam į uostą. Gerai tai, kad jis prie senamiesčio, perkam bilietus ir palikę automobilį išeinam į miestą.
Beje, bilietas į Graikiją, nesvarbu ar į Igoumenitsa ar į Patrą, kainuoja 194 eurai už automobilį ir visus keleivius. Manau kaina nebloga. Internete buvom radę ir pigiau, bet kitose kompanijose, o kur jos įsikūrusios nesuprasi, be to ir garantijų jokių.
Perkam vietas denyje, nes juk šilta ir nelyja. Žinoma, galima imti ir kajutę, bet tada ir kaina visai kita. Kaina kita-brangesnė būtų ir plaukiant kita data-truputi vėliau, nes birželio pabaigoje keičiasi sezonas.
Taigi, dabar Baris.
Labiausiai krinta į akis-skurdas 😢 Labai daug valkataujančių albanų, kurie labai pigiai (nes be automobilio) persikelia į Italiją ir čia prašo išmaldos.
O pats miestas pusė velnio toks. Daug kačių. 5 balai iš 10.
Realybė tokia, kad visi perka vietas denyje, bet eina į sėdimų vietų saloną ir ten užsiima po keletą vietų, tam, kad naktį galėtų miegoti ant kėdžių. Kiti įsitaiso tarp eilių praėjimuose. Labiausiai čia reiškiasi albanai, kurių labai daug ir nuo kurių visi kiti stengiasi laikytis toliau, esant galimybei pereina į kitas vietas. Tarp šių žmonių tikrai nesijaučiau saugiai ar jaukiai. O albanų čia daug, nes Igoumenitsa visiškai šalia Albanijos.
Viso gero, Italija, tu nuostabi, bet tikiuosi čia niekada nebegrįžti 😜
Plaukiam visą naktį.
22 diena, 06.14
Anksti ryte atplaukiam į Igoumenitsa. Keltas akivaizdžiai ištuštėja, albanų beveik nelieka.
Iškart šokiruoja 2 dalykai.
1. dyzelinas vos 1,315 euro už litrą 😍 Iš esmės kaina kaip Lietuvoje ir gerokai pigiau nei Italijoje. Džiaugiamės, kad persikėlėm tuščiu baku, nes dar svarstėm kur labiau verta piltis. O į baką telpa virš 90 ltr., taigi susidaro visai apčiuopiama suma 👍
2. šokiruojantis dalykas-vairavimo kultūra. Buvau susidaręs įspūdį, kad graikai vairuoja tragiškai. Nesąmonė, po Italijos mums tai atrodė kaip kokia fantastika: sustoja, praleidžia, neužkišinėja, nelaksto ir t.t. Žodžiu, graikai pagal vairavimo kultūrą tikrai nenusileidžia nei kokiems šveicarams, norvegams, ar vokiečiams 👍
Po kažkurio laiko imam apsiprast. Pakelėje nusiperkam trešnių: 2 eurai 1 kg.
Važiuojam į Diakofto. Labai sunkiai randam nemokamą kelią ne autostrada, nes navigacija kažkodėl mano, kad tokio kelio nėra. Mes žinom geriau 😊
Pravažiuojam pro žymųjį Patros tiltą, bet jo net nenufotografuojam, man jis kažkaip nepasirodė vertas kadro.
Iki pat Diakofto važiuojam jūros pakrante.
Atvažiuojam. Kas vėl nustebina, jog automobilį laisvai gali statyti ant pat jūros kranto.
7% nuolydis, tiltai, 14 tunelių ir t.t.
Ši vieta mūsų kelionės plane užima išskirtinę vietą, tikimės tikrai nepaprastų pojūčių.
Deja, traukinukas važinėja gana retai, o šiandien jau viskas-nebevažiuos 😢
Važiuojame į Kalavritą automobiliu. Vaizdai gražūs, bet lieka nusivylimas, kad traukinys nuvažiavo.
Lankymas nemokamas, parkingas nemokamas. Kad nereikėtų kartotis iškart pasakysiu, kad tai galioja visoje Graikijoje-parkingai, daugumoje vietų nemokami, net ir prie lankytinų objektų ar jūros.
Taigi, vienuolyne randam kažkokio šventojo ranką, pats vienuolynas irgi patiko. 7 balai iš 10.
Jis jau buvo uždarytas lankytojams. Nusprendžiam, kad dėl jo tikrai čia neverta laukti rytojaus.
Važiuojam link Kastrijos “ežerų uolos”. Randam, bet iš pradžių dėl kelio ženklų, o po to ir dėl navigacijos, susukam nemažą vingį aplinkiniais kalnų keliais. Ten ir miegam. Čia dar vaizdelis pakeliui.
Ryte einam į „Ežerų uolą“.
Tai stalaktitų urvai. Sakoma, kad tai uolose esantys 15 ežerų.
Gal ir taip, bet tai daugiau reklaminis šūkis, užtektų sakyti, kad “vanduo”, tie ežerai sujungti vienas su kitu, kai kurie išsekę ir įžiūrėti ribas tarp jų ne visur galima.
Bet visumoje tai visai įdomu ir gražu. Vėsoka.
Įėjimas suaugusiam 9 eurai, vaikui 4,5 euro, mažiukų neskaičiuoja. Vertinu 8 balais iš 10.
Taigi, grįžtam į Kalavritą. Traukinukas pirmyn-atgal 19 eurų suaugusiam, vaikiškas 9,60 euro, mažiukams nemokamai.
Deja, tai taip pat nuvilia. Vaizdai gražūs, bet visuma kažkaip nesiklijuoja 😳
Juo nuvažiuojame į Diakofto.
Iki atgalinio traukinio turim maždaug 1,5 val. Einam į pliažą. Ten brendu į jūrą ir negaliu patikėt, neįtikėtinai šiltas vanduo. Norisi šaukt: „myliu Graikiją“ 😍
Traukinuku grįžtam į Kalavritą.
Labai sunku su įvertinimu. Siauruką vertinu 5 balais iš 10. Bet jei tą patį maršrutą eičiau pėsčiomis neabejotinai jau dabar duočiau 10 balų iš 10. Beje, labai daug einančių pėsčiomis ir sutikome. Mano patarimas toks ir būtų, ši vieta turėtų būti viena įspūdingiausių Graikijoje, bet reikėtų eiti TIK pėsčiomis. Toli, sunku, karšta, bet geriau savęs neapgaudinėt traukinuku imituojant šios vietos aplankymą 😉
Vieta nurodoma, kaip vaizdinga. Nežinau kaip apibūdint, tai didžiulė nuo kalno į visas puses atsiverianti lyguma, o tolumoje kalnai. Gražu, bet tai labiau istorinė vieta, tikrai ne masinio turizmo lankymo vieta. Nufotogafuojam tik viena kadrą, nes labai jau toli viskas.
Pradinė stotelė Dimitsana. Čia planavom palikti automobilį.
Tiesa, automobilių tako būklė labiau nei kritiška, labai daug duobių, itin siaura, per tiltą važiavom bijodami nubrėžti šonus.
Čia jis iš toli (gerai įsižiūrėkit jei nematot iš karto).
Vienuolis paaiškina, kad šiandien mes nieko daugiau nespėsim, nes saulė tuoj nusileis, todėl netoli to vienuolyno ir miegam.
Vaizdas į tarpeklį leidžiantis saulei-nerealus 😍
Nusprendžiam, kad čia absoliučiai saugu miegoti atviromis durelėmis. Šilta, bet kadangi kalnai-nekaršta. Turbūt dėl tos ramybės, išsimiegame nerealiai gerai 👍
24 diena, 06.16
Ryte vėl einam į vienuolyną. Vienuoliai vėl vaišina šventintu vandeniu, vaikams duoda saldainių 😊
Grįžom (primenu, miegojom šalia), nes tik pro šį vienuolyną, ir tik pėsčiomis, galima nueiti iki Palea Moni Filosofou vienuolyno.
Jis nugriautas, bet likučiai, kaip ir vieta, įspūdingi 😍 Nuo Nea Moni Filosofou vinuolyno tai gal tik 15 min. kelio pėsčiomis.
Nea Moni Filosofou vertinu 7 balais iš 10. Palea Moni Filosofou 9 balais iš 10.
Čia mūsų klaidžiojimo rezultatas.
Jis neabejotinai įspūdingiausias šiame tarpeklyje 😍
Lankymas nemokamas. Vertinu 10 balų iš 10.
Visiškai netoli antikinė Gortina.
Prarandam daug ir laiko ir jėgų (teko paklaidžioti ir kadagių-alyvuogių bruzgynais). Įsitikinau kokie apgaulingi visgi yra kalnai. Nors lauke karšta, bet atrodo atstumai nedideli, todėl eini dar truputi, dar, ir jauti kaip darosi taip silpna, kad temsta sąmonė.
Deja, po visų pastangų, vienuolynas buvo užsidaręs “siestai”, būtų reikėję laukti apie 3 val. Nusprendžiam, kad neverta.
Važiuojam į Olimpiją. Fotografuojam pakeliui.
Olimpija.
Blanku, vertinu 6 balais iš 10.
Jo lankymas nemokamas. Kaip suprantu jis išvis ne istorinis, o šiuolaikinės statybos.
25 diena, 06.17
Mystras daro įspūdį 😍 Labai gražios panoramos, įdomus išplanavimas.
Įėjimas 5 eurai suaugusiam, vaikams nemokamai.
Galima vaikščioti tik pėsčiomis. Galima pirmiau apžiūrėti apatinę dalį ir tada automobiliu pervažiuoti į viršutinę, galioja tas pats bilietas.
8 balai iš 10.
0 balų iš 10.
Nuo jos turėjo būti vaizdingas kelias į šiaurę. Kodėl jis vaizdingas nesupratom. Tikrai buvo daug vaizdingesnių pavaizduotų kaip paprasti.
Į Mikėnus paklausę patarimų-net nesukam.
Atvažiuojam į Napfiliją.
Gražus miestas, graži, šilta jūra. Praleidžiam pusdienį tiesiog maudydamiesi. 7 balai iš 10.
Jų ten yra ne vienas, kažkaip keista buvo matyti “Epidauros I”, “Epidauros II”. Žodžiu, šiek tiek paklaidžiojom, bet radom.
Čia praleista viena įspūdingiausių mūsų naktų. Stovėjimo aikštelė ten kaip stadionas. Vakare turbūt visi miestelio gyventojai čia renkasi: vieni eina ratus pėsčiomis, kiti bėgioja, treti važinėja automobiliais. Žodžiu, jautėmės kiek įsitempę. Vienas šuo nusprendė, kad mes jo šeimininkai, tai visą naktį trainiojosi aplink automobilį (šiukšliadėžėje susirado mūsų išmestus kaulus), ir galiausiai miegodamas šalia mūsų automobilio jautė pareigą mus saugoti, todėl aplodavo kiekvieną priartėjusį. Maža to, buvo be proto karšta, todėl mes atsidarėme automobilio duris. Tada nerealiai sukando uodai, uždarius duris vėl nuo karščio negalėjom užmigti. Tada vėl uodai ir t.t. Žodžiu, prasikankinom visą naktį. Labai keista, nes tai bene vienintelė vieta, kur buvo tuo pačiu metu ir taip karšta, ir tiek uodų.
26 diena, 06.18
Nuo pat ryto einam į amfitaetrą.
Kaip jau ne kartą esam pastebėję, labiausiai išreklamuoti ir žinomi objektai, labiausiai ir nuvilia. Vaizdas gražus, bet kažkaip tais atvejais kai įėjimas mokamas, norisi kažko daugiau, neužtenka vienos atvirutės.
Įėjimas 6 eurai suaugusiam, vaikams nemokamai. 6 balai iš 10.
Jis remontuojamas.
Beklaidžiojant, žmona žiūrėdama į sustatytus automobilius, apibūdino: “jie automobilius ne stato, o guldo” 😅, tai buvo pasakyta žiūrint į priparkuotus automobilius stataus stataus kalno įkalnėje.
Pirmiausia einam į Akropolį.
Įėjimas 12 eurų suaugusiam, vaikams nemokamai.
Keistas paradoksas, labai karšta, bet labai vėjuota. Kalnas neaukštas, bet užlipę puolam šlapinti marškinėlių, kad bent kiek atvėsinti kūną 💦
Labai keista, bet su vežimėliais eiti negalima, duoda nešiokles. Negalima ir neštis jokių gėrimų, išskyrus vandenį.
Pats Akropolis šiaip sau, o vaizdai nuo jo, žinoma, super 😍 Labai įspūdingai atrodo Likavito kalva tolumoje.
Mano „Antroji“ lipdama sakė: „kai pabaigs statyti tą „Akropolį“, eisim į parduotuvę“ 😅
Ką padarysi, pasitrainiojame aplink neįeidami į vidų.
Senamiesčiu ateinam į aikštę. Nustembam, kad pačiame Atėnų centre tokie pigūs vaisiai: braškės 1,50 euro už kg., bananai 1 euras, vyšnios 2 eurai, abrikosai 1 euras.
Stebim sargybos pasikeitimą.
Grįžtant link automobilio dar pafotografuojame miestą.
Prisipilame kuro po 1,358 euro, ir važiuojam miegoti į Sunion.
Skubam, nes jau vakarėja. Pakeliui grožimės nepaprastu saulėlydžiu. Norėjom suspėti saulėlydį stebėti pačiame Sunion, bet nespėjom, bet nenusimenam, nes pakeliui saulei leidžiantis, vaizdai irgi buvo labai įspūdingi 😍
Miegam prie Sunion šventyklos.
27 diena, 06.19
Kadangi nespėjom į šventyklą saulei leidžiantis, o sakoma, kad ši vieta įspūdingiausia ir yra per saulėlydį ar saulėtekį, tai keliamės anksti-per saulėtekį.
Šią vietą vertinu 7 balais iš 10.
Visas kelias pajūriu, visur paplūdymiai. Stojam, išsimaudom. Buvo šiek tiek nejauku, nes vanduo labai skaidrus ir plaukdamas link kranto pastebėjau, kad dugnas sėte nusėtas jūros ežiais, o aš basas, teko labai labai atsargiai išlipt ir dar pasitelkti sėkmę.
Tai miestelis netoli Atėnų, apibūdinamas kaip jaukus ir gražus. Net neišlipom iš automobilio. 0 balų iš 10.
Visiškai šalia jo (iš esmės dėl to ir važiavom į miestelį), Koutoukio stalaktitų uola.
Ją į planą įtraukėm tik dėl to, kad ten skirtingai nei kituose urvuose, įspūdžiai sustiprinami garso ir vaizdo efektais.
Kylam į kalną, bet spėliojam ar tikrai gerai važiuojam, kelias prastas, automobilių, žmonių, nėra.
Galiausiai paaiškėja mūsų abejonių priežastis. Pasirodo uola uždaryta remontui, jau neaišku kiek laiko, ir neaišku dar kuriam laikui. Tokios informacijos neturėjom.
Taigi, nieko nepešam, todėl įvertinti taip pat negaliu.
Apsukam ratą dar arčiau Atėnų ir atvažiuojam prie Kaisariani vienuolyno.
Likus visai nedaug, gal kokiem 1-2 km., ženklas-“plyta”. Kito kelio nėra. Kažkodėl vistiek pro ją pravažiuoja vienas automobilis, kitas. Važiuotume ir mes, bet prie pat ženklo kavinukėje sėdi policininkai.
Einam paklaust. Sakom, kaip nuvažiuot iki vienuolyno, rodo tą patį kelią, klausiam ar galima, matosi nelabai suprato klausimą 😵 Mes nelabai norim jiems pradėti patys aiškinti, kad šis ženklas važiuoti draudžia 😎 Klausiam ar vienuolynas dirba, sako važiuokit ir pamatysit 😃 Turbūt nereikia stebėtis, čia gi Graikija 😅Važiuojam.
Parkingas šalia, nemokamas. Tiesa, vietų gali ne visada būti, nes plotas nedidelis, mums pasisekė-buvo. Įėjimas 2 eurai.
Šalia yra ir parkas, pasivaikščiojimų trasos. Bet turėdamas šiek tiek patirties, pagal nuojautą sprendžiu, kad tai nėra įspūdinga pasivaikščiojimams vieta, tai tik laiko praleidimui. Kad įsitikinti keletą minučių netgi pavaikštom. Neapsirikau. Čia bene gražiausia ką radom.
Tai kalnas-parkas į šiaurę nuo Atėnų. Orientyras Acharnes miestelis. Randam gana lengvai. Galima keltis keltuvu, bet yra ir kelias. Mes norime važiuoti keliu, bet kelią užtvėręs policininkas su automobiliu. Kadangi Kaisariani vienuolyne įsitikinom, kad policininkai čia nebūtinai pikti, einam pasiklaust. Klausiam, ar galima į kalną. Sako, galima. Tiesa, iškart klausia ko mums ten, ar piknikaut. Ne, sakom, norim pėsčiųjų trasomis pasivaikščiot. Kaip suprantu, žaidimą-loteriją laimėjom-pasakėm teisingą atsakymą 😊 Paprašo pasų. Paskaito, atiduoda ir leidžia. Įspėja būti labai atsargiems su ugnimi. Vat čia ir yra visa priežastis. Šis kalnas šalia Atėnų, ant jo ir televizijos bokštas ir t.t., pats kalnas labai “išdžiūvęs”, ir visi žinome kaip kone kiekvienais metais graikai vargsta su gaisrais.
Kylam gana aukštai, matosi Atėnai. Pakilus labai stebina augmenija, itin skurdi ir viskas perdžiūvę. Mus domina pėsčiųjų maršrutas iki Bafni kalų trobelės, o nuo jos iki Flampouri kalnų trobelės. Pirmiausia nuvažiuojam iki keltuvo. Ten tik kazino, jokios informacijos. Bandom ieškoti pekelės žemėlapiuose ir nuorodose, sekasi tikrai sunkiai, dauguma užrašų tik graikų kalba, o mus dominančius ne iškart randam (tik pramokę graikiškai 😅).
Kadangi, kaip minėjau, augmenija skurdi, kepina saulė, vaizdai monotoniški, pėsčiųjų takas iki Bafni kalnų trobelės veda šalia kelio, o vietomis ir sutampa, tai įvertinę situaciją nusprendžiame važiuoti automobiliu. Manau tikrai pasielgėm teisingai. Vaizdai tikrai neypatingi ir pakeliui ir prie trobelės.
Na, gal įdomu buvo stebėti tik gana daug elnių. Jei nematot iš karto, gerai įsižiūrėkit, aš ir pats ne visada iškart pastebiu.
Grįžtam prie automobilio ir važiuojam atgal. Labai džiaugiamės, kad nėjom pėsčiomis.
Važiuojam į Delfus.
Čia tai labai patiko. Ir gal ne tiek griuvėsiai, kiek pats miestas, jo apylinkės. Gaila, kad greit sutemo ir neišėjo daug prifotografuot 😍 9 balai iš 10.
28 diena, 06.20
Nežinau kaip vertint. Viena vertus vieta nebuvo pati geriausia miegoti, nes kartas nuo karto į kalną važiuojančios furos kėlė labai didelį triukšmą, tačiau kita vertus, atsibudus anksti, vos praplėšus akis, išvydome štai tokį vaizdą (nes miegojome atviromis durimis kaip tik į šią pusę).
Kaip aš įsivaizduoju, ji turėjo būti maždaug tokia (čia fotografuota iš toli).
Kadangi automobilį palikau šeimai, tai dar reikia keletą kilometrų nusigauti iki Litochorono miestelio, nuo kur prasideda trasa. Sankryžoje nežinau į kurią pusę eiti, paklausiu vyriškio su motoroleriu, jis pats pasisiūlo pavežti. Jėga 👍
Litochorone vėl informacijos stygius. Klausiu vieno, kito, visi rodo maždaug į tą pusę mosteldami ranka. Dėl šios priežasties iš pradžių nueinu į kažkokį tarpeklį.
Atsigeriu, prisipildau “bambalį”. Einu toliau. Iš tiesų, tai net nežinau ką dar parašyt. Visą dieną taip. Eini, eini, eini. Didžiąją dalį tarp medžių. Labai neįdomu. O dar ir be proto karšta. Užlipau, nors net nežinau į kurią viršūnę. Buvau toks pavargęs ir nusivylęs, kad net fotkinti tingėjau. Tiesą sakant, nelabai ten ir mačiau ką fotkint. Į pliažą pas šeimą grįžau visiškai išsekęs. 2 balai iš 10.
Keletą kadrų vis dėl to padariau.
29 diena, 06.21
Važiuojam toliau pro Olimpą. Vaizdai niekuo ne prastesni, o gal net geresni už tuos kuriuos mačiau lipdamas.
Turbūt nėra ką čia daug pasakot. Visi viską žino. Viena įspūdingiausių vietų šioje kelionėje ir neabejotinai Nr. 1 Graikijoje 😍
10 balų iš 10. Beje, ėjome tik į Megalo vienuolyno vidų, 3 eurai suaugusiam, vaikams nemokamai.
Pirmiausia važiuojame apžiūrėti tiltų prie Kipoi.
Sutinkame vokiečius, senukus su kemperiu. Labai šaunūs seniokai 👍 Pradėjau galvot, kad visai neblogai kalbu vokiškai, nes jie linksi lyg viską suprastų 😊 Pagaunu kablį ir net negaliu sustot, kalbu, kalbu, kalbu.., kai kuriuos sakinius net pats suprantu 😅
Ši vieta užburia nuo pat pirmos akimirkos, jaučiasi, kad tai ne masinis turizmas, čia visiškai kitokie žmonės, sakyčiau ne turistai, o keliautojai. Negaliu paaiškint, bet tvyro kažkokia ypatinga atmosfera ir nuotaika 👍
Apžiūrėję vienus tiltus važiuojam prie kitų. Ateina su čiulpinukais vaikams, tie patys vokiečiai, sako, neabejojom, kad susitiksim dar, todėl iškart pasiėmėm, jei atvažiavot prie vieno tilto, būtinai važiuosit ir prie kito 😊
Tiltai įspūdingi. 10 balų iš 10.
Grįžtame į automobilį, nusileidžiame šiek tiek žemiau ir miegame. Tylu, ramu.
30 diena, 06.22
Pamenat sakiau, kad čia ypatinga vieta ir ypatingi žmonės? Išlipam iš automobilio, netoli mūsų įsikūrę dar vieni vokiečiai su mikriuku-kemperiu, net nejutom kada jie atvažiavo. Daromės pusryčius, labai įdomu juos stebėt. Sėdi, tyli. Tada vyriškis apsimauna guminius (neįsivaizduoju kam jie) pasiima fotoaparatą ir eina į šalia esančią pievą, fotografuoja drugelius ar augalus. Žodžiais to perteikti neįmanoma, bet jaučiasi kad čia visiškai kita realybė, absoliutus pasaulio ir kasdienybės problemų neigimas. Praėjo 5 metai, bet aš juos prsimenu nuolat 😊
Važiuojam į Monodendri.
Ši aikštelė yra į tą patį Vikos tarpeklį, bet jau iš kitos pusės.
Iš čia tarpeklis atrodo gerokai įspūdingiau. 10 balų iš 10.
Sutinkame kažkokius senukus. Sako, ėjom kol priėjom akmenis, baigėsi vanduo, toliau neberizikavom.
Leidžiamės toliau, sutinkam vyriškį. Labai pykstu ant jo. Sako, neįmanoma, su vaikais net nebandykit, labai nesaugu ir pavojinga. Kai tai sako vyras pačiame jėgų žydėjime, išgąsdina.
Dėl to, nusileidus, žmona su mažiukais pasilieka prie vandens, ten galima ir išsimaudyt, o aš su „Pirmąja“ einam pažiūrėti, kas gi ten tokio baisaus.
Ogi nieko. Praėjom visą trasą pirmyn-atgal. Labai aiškiai supratau iki kur buvo priėję tie senukai. Visoje trasoje yra tik pora vietų kur reikia trupučio pastangų, visur kitur paprastas takelis. Žodžiu, tikrai labai lengvai būtume įveikę visą trasą visi. Vis dar pykstu, kad suklaidino mus. Jei jau jo galimybės tokios mažos, tai bent jau netrukdytų kitiems. Netgi norėtųsi, kad būtų sunkesnė trasa, gal tada ir vaizdai ir įspūdžiai būtų stipresni.
Žygį tarpeklyje vertinu 7 balais iš 10.
Keista, bet pakylam netgi lengviau nei leidomės 😑
Važiuojam link Megalo Papigou.
Bet dar neprivažiavus to serpantino, stojam nakvynei štai čia.
31 diena, 06.23
Ryte atvažiuoja ekstremalai. Kitaip nepavadinsi, vanduo ledinis.
Trasa labai lengva. Bet lipti žinoma reikia 😊 Ir žinoma karšta 😊 Bet takelis paprastas, lygus, maždaug kas pusė valandos šaltiniai 💧 Žodžiu, sąlygos idealios. Tiesa, yra ir didelis trūkumas, labai jau prastai su informacija, nei aukščių, nei atstumų, ir net krypčių nėra. Pasikliauju nuojauta kol pamatom trobelę.
Miegoti važiuojam žemyn, vėl į šią stebuklingą vietelę.
Tai tik lašas deguto šiame nuostabiame parke. Visumoje šį nacionalinį parką net nesvarstydamas vertinu 10 balų iš 10. Tai vienintelė vieta Graikijoje, kuri gali konkuruoti (o gal net ir įveikti juos) su Meteorais.
Miegoti sustojame visiškai šalia Albanijos sienos prie Kakavijos miesto už prekybos centro. Aplink trainiojasi šunys, bet šį vakarą jau nelabai galėjom pasirinkti.
32 diena, 06.24
Kadangi miegodamas batus (šiuo atveju kroksus) palikdavau po automobiliu, ryte vieno jų nerandu. Aišku kaip dieną, vieno krokso niekas neimtų, vadinasi šuo. Vaikštau aplink ir maždaug už 100 metrų pasiseka, randu 😊 Įdomiausia, kad kaip tik išvakarėse, po žygio į kalnus, išmečiau vienus savo batus, ir jei nebūčiau suradęs krokso, būčiau likęs su vieninteliais ne pirmos jaunystės bateliais.
Važiuojam į Albaniją. Planas toks, kad Albanijoje ne tik nepasilikt nakvynei, bet ir stengtis kuo mažiau daryt sustojimų, ši šalis mums neatrodė saugi ir patikima.
Sieną kertame lengvai. Važiuojam link Sarandės.
Pastebime daug benzino kolonėlių, kurios tokios apleistos, kad net neįtikėtina jog veikia. Vienoje jų, gal 5 albanai bando užsipildyti paprastą buitinį dujinį balioną ir matosi, kad jiems nelabai pavyksta, jie visi rūpestingai vienas kitam patarinėja, rūpinasi. Kas čia tokio? Lietuvoje irgi galima užsipildyti. Skirtumas tas, kad Lietuvoje tai draudžiama ir jei tai daroma, tai paskubomis ir pasislėpus. Tuo tarpu ten akivaizdu, kad jie labai nustebtų išgirdę tokį draudimą, balionas kolonėlės aikštelės viduryje, diskusija su patarimais kaip geriau pildyti, karšta. Vienas iš albanų sėdi, kitas rūko 👀 Žodžiu, tikrai egzotika.
Keliuose labai daug senų automobilių (kalbu apie sunkvežimius), kurie pas mus drąsiai būtų vadinami antikvariniais. Žmonės vežiojami nesilaikant jokių saugumo reikalavimų.
O ir šiaip, kažkas labai teisingai viename iš reportažų apibūdino Albaniją: „kažkas kažką kažkur kažkaip kažkodėl neša arba veža“ 😊 Būtent tokį įspūdi ši šalis paliko ir man.
Įdomu dar ir tai, kad pervažiavome visą Albaniją, ir nuolat buvom stabdomi pakelėse stovinčių žmonių. Iš pradžių manėm tranzuotojai, bet greit supratom, kad ten mikriukai atlieka autobusų funkcijas, todėl iš toliau žmonės galvodavo, kad atvažiuoja jų „autobusas“😊
Nuo Sarandės egzotikos lieka truputi mažiau. Prisipilame kuro. Maždaug 4,13 lt. už dyzeliną. Tiesa, neapseiname be sukčiavimo. Prisipilame, nueiname susimokėt, kaina didesnė, sako čia dėl to, kad banko kortele. Jei tai ir tiesa, tai labai keistai atrodo, kad apie tai prieš pilantis kurą jie nemato reikalo įspėti 😡
Važiuojame pro Vlorė, Elbasaną, ir sukame link Makedonijos.
Jei nepasakyčiau nieko nauja kalbėdamas, kad Albanijoje pilna rankinių automobilių plovyklų, tai atkarpa prieš Ohrido ežerą galutinai pribloškia: kiekvienas namas su „šlange“, iš jos į viršų kaip fontanas bėga vanduo, o vaikai mojuoja kviesdami nusiplauti automobilį. Pribloškia būtent kiekis (kiekvienas namas) ir vandens netaupymas, tiesiogine prasme važiuoji tarsi per vandens tunelį.
Privažiavus Ohrido ežerą pasikliauju spėliojimais, kad visai įdomu būtų apvažiuoti aplink šį ežerą, ir vietoj to, kad iškart važiuotume į Makedoniją, t.y. suktume link Ohrido miesto, liekame Albanijoje, sukame link pietinės ežero pusės. Klaida. Vaizdai-nieko gero. Kelias-prastas.
Stojame nusipirkti vyšnių-2 eurai už kg.
Dar truputi pasiklystame (vėl nėra kelio ženklų su nuorodomis) ir atvažiuojame į Makedoniją iš pietinės Ohrido ežero pusės.
Atvažiuojame į Šv. Naumo vienuolyną.
Nors jis viena pagrindinių Makedonijos lankytinų vietų, bet mums pasirodo nevertas dėmesio. Jei prieš tai nebūtume lankę Graikijos vienuolynų gal būtume atlaidesni, bet dabar tik 3 balai iš 10.
33 diena, 06.25
Ryte einam dar kartą išsimaudyti. Tame pliaže vėl vieni patys, jaučiamės kaip kokie turtuoliai su privačiu paplūdimiu 😎
Važiuojame toliau link Ohrido miesto. Sekantis sutojimas muziejus-“Kaimas ant vandens”.
Įėjimas 230 dinarų (po 100 suaugusiam, 30 vaikui, mažiukams nemokamai), arba 5 eurai (4 už įėjimą, 1 už valiutos keitimą). Dinarų neturim, juk tik vakar vakare kirtom sieną ir per jokį miestą nevažiavom.
Duodu 50 eurų kupiūrą, sako per daug, neturi grąžos. Ieškau metaliniais, sako kiek turi? Sakau, turiu 3. Sako, gerai, tiks. Duoda vienu bilietu mažiau, bet perspėja kitus darbuotojus, kad mus įleistų 😊
Atvažiuojam į Ohrido miestą.
Patiko. Tiek nakvynių, tiek maisto, tiek paslaugų kainos nedidelės, geras oras, mielas senamiestis, šiltas ežero vanduo. Žodžiu viskas ko reikia kurortui 👍
Pirmiausia susiduriame būtent su nakvynės pasiūlymais. Net keletas žmonių buvo priėję paklausti ar nereikia nakvynės, žodžiu, tikrai būtų lengva gaut.
Automobilį paliekame aikštelėje prie prekybos centro (parduotuvėje kainos neaukštos-pigiausios regione) ir einam į centrą-senamiestį.
Pataikom į turgų. Kainos nedidelės, bet eurais neima. Ieškom keityklos. 5 eurai-305 dinarai. Už juos nusiperkam: 5 kg. nektarinų=200 dinarų, 3,6 kg. pomidorų=100 dinarų. Skonis kaip naminių, ypač pomidorų 😍
Centras jaukus, senamiestis mielas. 8 balai iš 10. Gera vieta atostogauti 👍
Prisipilame kuro-3,79 lt. už dyzeliną ir važiuojam toliau. Beje, kuras taip pat pigiausias regione, o kaina visoje šalyje visose degalinėse vienoda 😉
Jei pasižiūrėtumėte žemėlapį, tai vienas kelias veda aplink parką, ir vienas skersai per patį parko vidurį (tik vienas), bet tas per parko vidurį neturi tolimesnio pravažiavimo, t.y. kyli nuo Mavrovo ežero į kalnus iki Galičnik miestelio, o po to turi tuo pačiu keliu grįžti atgal, kito kelio ar pravažiavimo nėra. Galima nebent pėsčiomis. Tai beje, gana įdomu, nes su automobiliu nuo Galičnik iki Rostušos (arba atvirkščiai) panašiai važiuoji gal 50 km. (nes aplink), o pėsčiomis būtų tiesiai gal tik kokie 5 km. Tiesa, reikėtų eiti kalnų trasa.
Bet aš čia išsiplėčiau tik tam, kad pasakyčiau, kad kelias aplink nacionalinį parką visiškai nevertas dėmesio, jei neketinate važiuoti iki Galičniko, tai geriau visai nevažiuokit. Iš esmės viskas kas gražiausia šiame nacionaliniame parke yra būtent tik šis kelias: nuo Mavrovo ežero iki Galičnik miestelio. Žinoma, nekalbu apie pėsčiųjų trasas, kurių neteko išbandyt.
Man šis parkas labai patiko. Net nežinau kodėl. Kas ten gražaus? Tiesiog kalnų lygumos, ramybė, nežinau, kažkokia mistika, gal 6 jausmas. Gal pagrindinis dalykas-autentika. Ten labai mažai turistų ir labai daug natūralumo. 9 balai iš 10, bet pabrėžiu čia itin subjektyvu, pasikliauju labiau nuojauta ir kažkokiu mistiniu jausmu.
Vakare vėsoka. Kadangi sparčiai temo, nuotraukų mažokai. Su malonumu praleisčiau čia daugiau laiko, bet pasirinkimas tik toks: arba eini pėsčiomis į trasas, apie kurias neturiu, nes neradau, absoliučiai jokios informacijos, arba apsiriboji pravažiavimu keliu iki Galičniko. Mes apsiribojom pravažiavimu.
34 diena, 06.26
Ryte nusileidžiame vėl prie Mavrovo ežero. Įspūdingos vietelės.
Prie posūkio į Rostušos vienuolyną stabdo policija. Beje, Makedoninjoje, policijos itin daug. Paprašo dokumentų, pasižiūri, paleidžia.
Kad jau sustabdė, sukam ir į vienuolyną. Nieko ten gero.
Keliai blogesni nei pietinėje Albanijos dalyje. Vėl tie „antikvariniai“ sunkvežimiai. Beje, tokių pilna ir visa Makedonija. Kelių nuorodos vėl problematiškos.
Bet vaizdai gražūs.
Taigi, sukam kitu keliu į šiaurę link Juodkalnijos.
Labai įspūdingas 😍 Tikrai daug įspūdingesnis už žinomesnį Taros kanjoną. 9 balai iš 10.
Matyti “šlagbaumas”, bet jis atidarytas, nes vakaras. Dienos metu įvažiavimas mokamas.
35 diena, 06.27
Rytas apniukęs, bet nelyja. Einam aplink ežerą.
Važiuojam į Taros kanjoną.
Labai blanku, su Moračos tikrai nėra ką lygint. Vertas dėmesio tik tiltas, bet ne kanjonas.
6 balai iš 10.
Įėjimas 3 eurai suaugusiam, vaikams nemokamai.
Vieta kažkuo primena „Morske Oko“ Zakopanėje: aikštelė, tada asfaltuotas takas, galiausiai ežeras ir kalnai. Tik atstumai mažesni, na ir gal ne taip gražu. Iš visur matyti Bubtovyj Kuk.
Patį ežerą vertinčiau 6 balais iš 10. Bet Bubtovyj Kuk ir kopimą į jį, net nebandęs to daryt, galiu garantuoti 10 balų iš 10.
Norėdamas truputi apraminti graužatį dėl praleistos progos, suku kalnais automobiliu per Durmitoro nacionalinį parką.
Išsižioju iš nuostabos 😍 Kad pamatyti tokius vaizdus kitur reikia arba daug valandų eiti pėsčiomis, arba mokėti pinigus ir gana sunkiai važiuoti automobiliu, kaip tarkim „Grossglochner“. Gal ir ne visai vykęs palyginimas, bet esmė ta, kad vos truputi pavažiavus prasideda fantastiški vaizdai.
Kas dar įdomu, kad Durmitore suskaičiavom automobilius iš 13 !!!!!!!! skirtingų valstybių 😲
Pervažiavę kalnus atsiduriame Pivos kanjone.
Pasienio postas labai skurdus. Kelias kaip tarptautinis neįsivaizduojamas: siauras ir neasfaltuotas !!! 😱
Bet jis blogas atrodo tik šiandien, pakalbėsim apie tai rytoj 😃
Važiuojam į Sutjeska nacionalinį parką.
Keliai blogi, siauri, duobėti, informacijos jokios. Į parką įvažiuojam jau visai temstant. Nesam tikri ar ten kur reikia, nes kaip sakiau, informacijos beveik nėra. Matom „šlagbaumą“, jis pakeltas, darom išvadą, kad važiuojam teisingai, greičiausiai kaip ir Biogradska Gora nacionaliniame parke jo pagalba dienos metu renkami mokesčiai. Automobilių nėra, bet nusprendžiame, kad dėl to jog vėlyvas vakaras.
Miegoti stojame aikštelėje prie šaltinio.
36 diena, 06.28
Ryte važiuojame tolyn į parko gilumą. Kalias siaubingas 😲 Tas prie pasienio, vakar, lyginant su šituo, tikra autostrada. Siaura ir duobėta, didžioji dalis be jokios dangos, vietomis taip siaura, kad krūmai ir medžių šakos braižo automobilio šonus, belieka melstis, kad kelias nesibaigtų, nes neįsivaizduoju kaip reiktų apsisukti. Vidutinis greitis ne daugiau 20 km/h.
Važiuojam iki Gornje Bare.
Iki pat jo neprivažiuosi. Apie pusę valandos reikia eiti pėsčiomis. Ypatybė ta, kad čia absoliučiai nėra turistų, ką ten turistų, jokio žmogaus, jokio automobilio. Takų daug kur irgi nėra, visiškas laukinis turizmas, jautiesi kaip koks atradėjęs, ne einantis takais, o pats juos darantis 😳 Atsistoji pievoje ir svarstai į kurią pusę čia eiti, kur čia skaitytusi takas. Bet ši vieta jau patiko. Paradoksas, bet turbūt labiausiai būtent dėl to “laukiniškumo”.
Čia tai visiška viršūnė 😲
Nieko daugiau, tik tai kas nuotraukose. O laiko tai reikėjo labai nemažai.
Negaliu patikėt, kad tai nacionalinis parkas. Dar truputi pavažiavę pagaliau randam informaciją. Joje paaiškina, kad Gornje Bare iš tiesų yra viena gražiausių parko vietų-vadinas pataikėm 👍, bet problema ta, kad ta parko pusė nuo karo netvarkyta !!! Taip ir atrodė.
Kita parko pusė iš esmės apibūdinama kaip kažkokia ten perėja kitoje pusėje, nuo kurios atsiveria vaizdas ir į krioklį.
Pabandom važiuoti, kelias vėl siaubingas, „šlagbaumas“-toks rankiniu būdu valdomas. Prie jo du vyriškiai. Labiau panašu į ganyklos prižiūrėtojus, o ne į įvažiavimą į nacionalinį parką 😊 Kalbos nemoka, priima tik grynais. Klausiam kiek, suskaičiuoja net kūdikį-15 eurų. Nusprendžiam, kad už visiškai netvarkomą parką, su siaubingais keliais, kurio didžiąją dalį mes jau pamatėm, vakarėjant, ir dar skaičiuojant už kūdikį, mes nemokėsim, todėl sukamės ir važiuojam atgal į Juodkalniją. Per tą patį pasienio postą, tik šį kartą kelio nebekeikiam, jau žinom, kad jis čia visai neblogas 😃
Sutjetska nacionalinį parką įvertinti itin sunku, tebunie kokie 5 balai iš 10.
Vėl važiuojam per Pivos kanjoną.
Ta pati bėda, jis negali padaryti įspūdžio dėl prieš tai matytų Graikijos vienuolynų. Ten autentika, o čia skirta turistams, kuriems nusibodo gulėti prie jūros ir nusprendė vieną dieną paįvairint išvyka.
Miegam prie vienuolyno.
37 diena, 06.29
Važiuojam pro Podgoricą link Stefi Stefan.
Miestas labai simpatiškas, gražus. 8 balai iš 10.
Bet kuriuo atveju Cetinjė daugiau kaip 4 balų iš 10 negautų.
Sekantis objektas-Lovčen kalnas.
Sako, kad gražiu oru nuo jo matyti 1/3 Juodkalnijos teritorijos.
Važiuojame iki pat viršaus, pasiseka-vietą automobiliui randame pačiame viršuje, ten jos tikrai mažoka. Vaizdai nerealūs, gaila kad buvo labai vėjuota, dėl to truputi šaltoka. 10 balų iš 10.
Atvažiuojam vakarėjant. Stojame nakvynei prie stalelių su vaizdu į fjordą-vaizdai už milijoną 😍Labai gražu ne tik vakare, bet ir vėliau-naktį, kai užsidega žiburiai.
Ryte prasideda nemalonumai. Pirmiausia, pasibaigia dujos-iškyla problema su maisto gaminimu 😥
Lyg to būtų maža, į tą mūsų super vietelę atvažiuoja vietinis prekeivis ir panašiai kaip tada Italijoje, ima aiškint, kad mes turim pasitraukt ir užleist vietą jam. Mes jau pasimokę Italijoje, klausiam ar tai privatus kelias, ar privati aikštelė, ir kodėl jis mano, kad ji priklauso jam. Jis kažką aiškina, bet akivaizdu, kad mes teisūs. Kadangi mes čia ir taip nesiruošiame būti per dieną, tai pasitraukiame, bet paauklėjame jį pamokydami, kad jis galėjo paprašyti, o ne įsakinėti, bei kad sau ir savo šaliai jis daro gėdą tokiu elgesiu 😤 Keista, bet panašu kad suprato.
Gerai bent tai, kad vaizdas į fjordą per naktį nepasikeitė 😍
Važiuojam link Dubrovniko. Fotogravuojam pakeliui.
Labai bijom, kad įvažiavus į Kroatiją, kuri vos už dienos turi tapti Europos Sąjungos nare, gali būti problema prisipildyti dujų į balioną maistui, nes net ir Lietuvoje ne kiekvienoje kolonėlėje tai galima padaryti. Todėl bandom dar Juodkalnijoje. Pravažiuojam gal kokias 4 kolonėles, bet visur atsisako 😓
Ką darysi, važiuojam į Kroatiją. Labai nustembam, bet pačioje pirmoje kolonėlėje pripila, ir kadangi neturim kunų, o tik eurus, tai net nuolaidą nemenką padaro, kad nesismulkint: už beveik 4 ltr. dujų sumokam 2,50 euro 👍
Atvažiuojam į Dubrovniką.
Dubrovnikas labai patiko: jauku, gražu. 9 balai iš 10.
39 diena, 07.01
Mįslė. Kas per naktį gali atpigti 7 kartus?
Sveikinu atspėjusius: telefono skambučiai Kroatijai įstojus į Europos Sąjungą 😊
Keltu keliamės iš Orebič į Korčulą-piratų miestą.
Keliamės be automobilio. Suaugusiam 15 kunų į vieną pusę-jau ir tai pigu. Be to, nors parašyta, kad vaikams nuo 3 iki 12 m. taikoma 50% nuolaida, bet kažkodėl visai neskaičiavo nei mūsų „Antrosios“ (3,5 m.), nei „Pirmosios“ (9 m.) 👍
Miestas puikus 😍 Nedidelis, gal dėl to labai jaukus. 10 balų iš 10.
Tik būkit atsargūs, labai slidus akmens pagrindo grindinys, mūsų “Antroji” sunkiai valdoma, paslydusi prasiskėlė kaktą 😢
Tai taip pat labai gražus miestelis. Maudynėms jis netgi labiau tinka nei Korčula.
Važiuojam prie Kravica krioklio.
Gražu. Tiek įėjimas, tiek aikštelė nemokami, nežinau ar taip visada, ar dėl to kad buvo vakaras. Kaip bebūtų, labai gražu. Nuo Plitvicos ir Krka labiausiai skiriasi, kad dar ne taip stipriai “sukultūrinta”. Prie pat vandens kavinė, viena romantiškiausių kavinių kokias yra tekę matyti. Žinoma, ne dėl įrangos, aptarnavimo ir pan., o tik dėl vietos. Galima ir maudytis, bet vanduo šaltokas. Vertinu 9 balais iš 10.
Panašiai kaip ir Fatima Portugalijoje, religinis fanatizmas. Žmonės eina per gatvę lyg apsvaigę, net nepasižiūri į automobilius. 1 balas iš 10.
Dar truputi pavažiuojam link Mostaro ir einam miegot.
40 diena, 07.02
Ryte atvažiuojam į Mostarą.
Automobilį pastatom beveik centre, visai netoli tilto.
Centre nusipirkom braškių 1,50 euro už kg., vyšnių 2 eurai už kg.
Miestas gal truputi nuvilia, net nežinau kodėl, lyg ir viskas ko tikėjausi, bet vistiek kažko trūksta.
7 balai iš 10.
Kadangi Kroatijoje viskas gerokai brangiau, tai užsukam į parduotuvę, prisipilam kuro 4,12 lt. už dyzeliną. Dar pakelėje sustojam pomidorų 1 euras už kg., kadangi braškės vos po 1 eurą už kg., tai paimame dar ir jų.
Važiuojame į Počitelj miestelį.
Jis visai ant kelio. Labai simpatikšas, jaukus, ir kas svarbiausia, turistų dar nuvalkiotas ir neišlepintas miestelis, komercijos beveik nėra, dvelkia autentika. Man labai patiko. 10 balų iš 10-neabejotinai.
Taigi, kol muitininkai krėtė tą švedę, prieš mus pasieniečių patikrintas vienas automobilis stovėjo bijodamas pajudėti, tarsi laukdamas eilės pas muitininkus. Pasienietė iškišusi galvą liepė jam neužlaikyti eilės, tada staigiai iškišom dokumentus ir mes, taip spėdami nuvažiuoti nuo posto muitininkams dar neišsirinkus naujos aukos 😊
Atvažiuojam į Drveniką, keliamės keltu į Sučuraj, Hvar saloje.
Saloje kelias labai siauras, kraštai labai aukšti, žodžiu vairuodamas saugiai nesijauti. Prie to prisideda ir tai, kad vietiniai laksto kaip išprotėję, nors visoje saloje greitis ribojamas iki 40 km/h.
Turbūt tas vairavimas, kai nuolat spėlioji ar įsiteksi prasilenkti su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu, ar netgi garsas, kai prasilenkiant švelniai barkšteli veidrodėliai, ir palieka didžiausią įspūdį 😲
Ši sala garsi levandomis, nors jų neradome labai daug.
Sekantis miestelis Vrboska.
Jame didelis burlaivių uostas, tai visas miestelio žavesys.
Unikalumo jam trūksta.
Galiausiai atvažiuojame į Hvar miestelį. Vakare jo dar neapžiūrim, nes sutemsta, atidedame rytojui.
41 diena, 07.03
Keliamės. Rytas prasideda siurprizu. Automobilyje, ant mano rūbų, visiškai šalia manęs-skorpionas 😱Aišku savaime, kad jis visą naktį ten pratūnojo. Spėju, prikibo ant rūbų, kai vakar landžiojau fotografuodamas levandas. Laimei naktį jis nepasijuto alkanas ar nesaugus. Aš jo bijau, bet žmona sutraiško akimirksniu. Žiauru, bet šiame išgyvenimo žaidime laimėjom. Supratau, kad reikia saugotis ne tik skorpionų, bet ir žmonos 😅
Apžiūrim Hvar miestą.
Šis miestas tikrai gražiausia ką galima pamatyti šioje saloje.
Taip pat užsukam į vieną iš laukinių paplūdymių rytinėje salos dalyje. Jauku, ramu, bet ne mums.
Vėl 148 kunos (apie 70 lt.) ir mes vėl žemyninėje Kroatijos dalyje.
Hvar salą vertinu 8 balais iš 10.
Kylam į Biokovo kalnus.
Vakaras. Taip ir taikėm, nes sako čia stebuklingi saulėtekiai ir saulėlydžiai. Deja, kol pakylam visai sutemsta. Blogai, bet yra ir geroji pusė, automobilių praktiškai nėra, todėl pakilome gana nesunkiai, be trukdymų ir prasilenkimų. O kelias ten labai siauras, ypač prieš pat viršūnę, su mūsų paailgintu mikriuku nebūtų buvę lengva.
Kadangi nepavyko suspėt iki saulėlydžio, kuriamės miegoti pačioje viršūnėje, lauksim saulėtekio 😉
42 diena, 07.04
Nežinau kaip atsibundam be žadintuvo, bet pačiu laiku-saulėtekis. Maža to, pirmas vaizdas kurį pamatau-prie pat automobilio, saulėtekio fone, ant skardžio stovintis elnias. Labai įspūdinga 😍 Gaila po ranka neturėjau fotoaparato.
Fotografuojam vaizdus, kurie įspūdingi net ir be elnio.
Nors agentūros siūlo ekskursiją pasitikti Biokovo kalnuose saulę, bet akivaizdu, kad ši ekskursija nėra populiari, saulei tekant kalno viršūnėje buvome vieni. Nenuostabu, jei nemiegoti juose, tai neįsivaizduoju kada tada reikėtų keltis, kad iki saulėtekio spėti čia atvykti 😳
Biokovo kalnus vertinu 10 balų iš 10. Kaip bebūtų keista, bet labiausiai sužavėjo ne šie fantastiški vaizdai, o tas unikaliai siauras keliukas. Tikrai nuoširdžiai užjaučiu važiuojančius piko metu 😊
Važiuojame į Omišą. Pirmiausia nusprendžiam susirasti didžiausią Kroatijoje krioklį-Velika Gubica, kuris yra netoli Omišo Cetinos upės kanjone.
Mąstom taip: šalyje, kuri turi ir Plitvicos ir Krka nacionalinius parkus-krioklius, didžiausias krioklys tikrai turi būti kažkuo ypatingas 😊
Pagal vadovus iš tiesų labai saldžiai ir gražiai ten viskas aprašyta. Bet realybė ta, kad kanjono beveik nematyti, kelias ne pats geriausias, o krioklį rasti reikia nemenkų pastangų. Klausinėjam vietinių, niekas net nežino to krioklio, siūlo geriau pirkti vyšnių 😅 Tai ne vienas pasiūlymas, visi tą siūlo. Įdomiausia, kad tai atsitinka netgi stovint beveik prie pat jo, žmogus sako, nežinau kur krioklys, bet pirkit vyšnių, ir tik po to pamatom, kad jis pats šalia jo ir stovi 😃
Žodžiu, tas krioklys tikrai ne turistinis ir ne nacionalinio pasididžiavimo objektas. Vertinu 4 balais iš 10.
Labai fainas miestelis: jaukus, gražus. Nors ir labai nedidelis, bet iš esmės turi viską ko reikia: jūra, kalnai, pilys, senamiestis, kanjonas ir t.t. 😍
Iš pradžių pavaikštom po senamiestį, pakylam iki, kaip aš ją vadinu, “žemutinės pilies”.
Maršrute dėmesį patraukia šalutiniai objektai. Taip šiek tiek išklystu iš maršruto. Bandydamas atsigriebti, trumpinu kelią kirsdamas kampus ir lipdamas ne taku, o stačiau. Galiausiai atsiduriu beveik prie stačios uolos. Bet viršūnė atrodo jau ranka pasiekiama. Nors esu tik su “kroksinėmis varlytėmis”, bet nusprendžiu, kad keletas alpinistinių metrų man įveikiama 😊 Kimbuosi į uolas, šaknis. Pakilęs keliolika-keliasdešimt metrų pamatau, kad klydau, prieš akis dar statesnė ir dar sudėtingesnė atkarpa 😲 Reikia leistis. Bet kaip? Nusileidimas visada sunkesnis, siena beveik stati, o aš juk su tomis „varlytėmis“. Pagalbos nesulauksi, juk ne maršrute esu, žmonės čia neužklysta. Pagalbos irgi neišsikviesiu, telefono net nepasiėmiau. Ką gi, reikia arba čia apsigyvent arba bandyt kažkaip nulipti pačiam. Prisipažinsiu, bijojau 😱 Bet vargais negalais, pasitelkęs ir sėkmę, šiek tiek rizikuodamas ir apsibrozdinęs, nulipau. Tada jau grįžau į trasą ir toliau jau lipau „kaip priklauso“ 😊
O trasa tai labai lengva.
Užlipus atsiveria labai, sakyčiau, neblogi vaizdai 😉
Tai miestas-saloje. Tai ir sudomino.
Bet minusų daugiau nei pliusų. Gana sunku su parkingu, į salą-miestą ir išvažiuoti iš jos (kitu tiltu), galima automobiliu-dėl to kamščiai, pats senamiestis niekuo ypatingu neišsiskiriantis. Bet svarbiausias trūkumas-nėra jokios apžvalgos aikštelės į miestą. Atrodo yra kalnas, bet visur privatūs namai, teritorijos. Labai keista neišnaudoti tokios galimybės: tikrai manau būtų populiari atrakcija-pasižiūrėti į miestą-salą iš viršaus.
Įsiprašome į vieną privatų kiemą. Nufotografuoju bent “kažką”.
Vakarop atvažiuojam į Krka nacionalinį parką.
Čia daug kalbėti nėra ko. Viską pasako nuotraukos. Tik palyginimui, man daug labiau patinka Plitvicos parkas.
Įėjimas 95 kunos suaugusiam, 70 vaikui nuo 7 m. Brangoka. Vertinu 8 balais iš 10.
43 diena, 07.05
Ši diena skirta kalnams arba jūrai, žiūrint ko pageidauji 😊
Atvažiuojam į Starigrad-Paklenica. Šeima pasilieka prie jūros, o aš išeinu į Velebito kalnus-Paklenicos nacionalinį parką.
Žinoma, man reikia maksimumo-pačios aukščiausios viršukalnės-Vaganski verch 😊
Turbūt kad būtų dar sunkiau-einu su kroksais 😅
Pirmas įspūdis neblogas-tarpeklio sienos apkibusios “laipiotojais”.
Blogiausia, kad ir antroji kelio atkarpa kažkuo panaši.., nuobodumu 😟 Tik trasa jau sunkenė, nes į viršų. Vaizdai nuliniai. Nuo šios maršruto dalies ir lipančių beveik nebėra. Per visą dieną sutikau vos kelis žmones.
Gražūs vaizdai prasideda tik užlipus į viršutinę trasos dalį. Jei skaičiuot nuo pradžios tai iki ten apie 4 val. kelio pagal oficialų laiką, ir apie 3 val. pagal mano grafiką.
Labai sunku įvertint. Jei viršutinė dalis-tai nebloga, gal net gera. Tačiau nueiti iki jos labai ilgas ir sunkus kelias, gal ne tiek sunkus, kiek nuobodus. Visumoje dėl to turbūt vertinu tik 5 balais iš 10.
Nusprendžiame niekur nebevažiuoti ir miegoti prie pat jūros, kur šeima ir praleido visą dieną. Ten puiki vieta, galima privažiuoti prie pat vandens.
Neužmiegame iki kokios 3 val.-iš kalnų parsinešiau vėją 😯 Jis taip stūgauja, kad užmigti neįmanoma, regis ir automobilį apversti gali, ir kokį medį užversti. Supratę, kad vėjas nenurims, o mes neužmigsim, nežadindami vaikų (pavydžiu vaikiškai kieto miego) važiuojam ieškoti užuovėjos. Už kelių dešimčių kilometrų randam. Stojam. Miegam.
44 diena, 07.06
Važiuojam link Plitvicos nacionalinio parko.
Automobilį paliekam prie kažkokio viešbučio pasinaudodami patarimais rastais reportažuose.
Pasiimam neperšlampamus rūbus, skėčius. Smagu, kad tai buvo tik atsargumo priemonė, jų taip ir neprireikė, nors iš pradžių truputi purškė lietutis, bet greit visai nustojo.
Įėjimas 110 kunų suaugusiam, 55 vaikui nuo 7 metų. Keista, bet bilietų, kaip ir prieš 12 metų, niekas niekur netikrino.
Gražu čia, smagu ir įdomu, bet pasitvirtina taisyklė, kad antras kartas tai jau nebe pirmas. Visgi duosiu tuos 10 balų iš 10.
45 diena, 07.07
Prisipilame kuro-4,44 lt. dyzelinas. Važiuojam link Vengrijos.
Trumpam įvažiuojam į Slovėniją. Nustembam, kad būtent ant šios sienos iš visos kelionės bene rimčiausiai patikrina dokumentus.
Dar keli kilometrai ir mes jau Vengrijoje.
Apsistojame netoli Balatono, Hevitz miestelyje, pas žmones iš keliautojų klubo. Jei kas stebisi mūsų kelionių būdu ir trukme, tai pasakysiu, kad ši šeima pusė metų savo automobiliu keliavo po Iraną, Pakistaną, Indiją su 6 mėn. kūdikiu. Mums dar tikrai toli iki jų 😊
Labai smagu, kad kalba rusiškai, galiu ir aš bendrauti, nereikia mokytis anglų kalbos klausantis kaip kalbasi žmona 😋
Didelis privalumas apsistoti pas vietinius-dėl tik jiems žinomų atrakcijų. Hevitz miestelis-kurortinis. Labiausiai jis garsus SPA procedūromis, purvais, mineraliniu vandeniu ir pan. Tam skirtos įvairios gydyklos, sanatorijos, ir t.t.
Bet tai ne pigiai kainuoja ir vietiniai ten neina. Jie mus nusivedė ten, kur eina patys. Tai upelis-upė su tuo pačiu “stebuklingu” mineraliniu vandeniu. Skirtumas tas, kad jis natūralus, gamtoje, nuo to tik dar įdomiau 👍 Vandens temperatūra apie +28, pats vanduo gydantis, žydi lotoso žiedai, plaukioja vėžliukai, įlipus į vandenį kandiojasi žuvytės, tos pačios, už kurių įkandimus Lietuvos SPA centruose reikia mokėti. Yra ir krioklys masažui. Prie viso to reikia pridėti gerą kompaniją. Tiesiog fantastika 😍
Aišku šis miestelis gauna 10 balų iš 10.
Pas šiuos keliautojus ir miegam.
46 diena, 07.08
Ryte dar pafotografuojam vietines įžymybes ir važiuojam toliau.
Turėjome informacijos apie visokius ten vulkaninius kalnus, pilis ir t.t., bet kažkaip vietoje mums šios vietos nepasirodė vertos dėmesio.
Įdomu tai, kad levandų prie Balatono pamatėme turbūt daugiau nei įžymiojoje Hvar saloje.
Fotografuojam pakeles.
O ši vieta išvis fantastinė. Būtent, ne nuotrauka, o vieta. Neturiu žodžių jai apibūdinti. Gaila nuotraukos labai nekokybiškos tamsoje, bet čia, tiesiogine žodžio prasme, pajaučiau virpuliukus pilve, lyg pakliuvęs į tikrų tikriausią pasaką 😍 Žinoma tam įtakos turėjo ir šviesos efektai, dieną atrodytų kitaip. Šiemet (2018 m.) vienas draugas grįžo aplankęs šią vietą, tai kaip supratau, jam tokio įspūdžio ji nepadarė. Tai tik dar kartą patvirtina, kad kiekvienas vertinimas yra labai subjektyvus. Nepaisant to, aš ir dabar nekeičiu savo nuomonės, prisiminimai tokie ir liko. Ši vieta man buvo labai įspūdinga.
47 diena, 07.09
Atvažiuojam į Slovakiją. Bojnice Hrad.
Įėjimas 7 eurai suaugusiam, vaikui nuo 6 m. 3,50 euro. Į pilį įleidžia tik grupėmis su gidu.
Įdomi ir labai įvairiapusiška pilis, gal tik trūksta apžvalgos bokšto. 7 balai iš 10.
Tai etnografinis kaimas, unikalus namų puošyba.
Kas skaitė mano ankstesnius reportažus, žino, kad jau 2 kartus bandžiau, bet taip ir nepavyko jo aplankyt 😢
Šį kartą viskas labai sklandžiai 👍 Ne veltui sako, kad trečias kartas nemeluoja 😊 Kadangi jau buvo vakaras, tai net už įėjimą nebereikėjo mokėti, šiaip būtų 4 eurai suaugusiam, 1,50 euro vaikui.
Vertinu 7 balais iš 10.
Miegam jau Lenkijoje.
48 diena, 07.10
Važiuojam namo. Lenkijoje kurą pylėm vieną kartą po 4,63 lt., kitą kartą po 4,53 lt. už dyzeliną, o Lietuvoje prie sienos įsipylėm po 4,35 lt. (su 10 cnt. nuolaida), taigi bet kuriuo atveju, Lietuvoje kuras pigesnis.
Lenkijoje dar turėjome gerą atrakciją parduotuvėje. Perkam įvairių prekių, bet tame tarpe ir „akcijinio“ cukraus. Pardavėja sako „laba diena, nuolaidų kortele turit?“ (aišku lenkiškai), neturim, paaiškina, kad dėl akcijos sąlygų, cukrų reikės mušti ant dviejų čekių, nes kiekis ribojamas. Duodu kortelę atsiskaitymui. Prašo pasirašyti. Pasirašau. Ji sako, kad parašas ne mano, ir nelaukdama paaiškinimų spaudžia anuliavimą 😲 Pirmą kartą gyvenime susiduriu su tokia eksperte, kuri akimirksniu nustatė, kad parašas ne mano 😜 Paaiškinu jai, kad ne visada parduotuvėje išeina pasirašyti kaip kortelėje. Bando dar kartą, tik sako, dabar pasirašyk kaip kortelėje 😃 Stengiuosi kaip įmanydamas. Tyrinėja, bet praleidžia 😅 Bet pamenat, man juk reikia per du kartus pirkti. Ką jūs galvojat? Ji vėl man: „laba diena, nuolaidų kortelę turit?“ 😲 Žiūriu apakęs, juk net nepasitraukiau niekur 😳 Vėl ima kortelę, gerai, kad bent parašą šįkart tyrinėja mažiau 😃
Įdomiausia, kad po to pasidėjus prekes į automobilį, grįžau dar paimti arbūzą, visur didelės eilės, o kaip tyčia pas ją eilės nėra. Ką darysi, einu pas ją. O ji man vėl „laba diena, nuolaidų kortelę turit?“ 😲 Tik šį kartą jau ir pati nusišypsojo 😅
Grįžtam namo.
Va kaip atrodė mūsų gėlynas po 48 dienų 😊
Pabaigai truputi įdomiosios statistikos:
Aplankyta 15 šalių, valstybės sienos kirstos 25 kartus, keltais keltasi 9 kartus.
Pravažiuota 13 610 km. Kuro sąnaudos 7,6 ltr. dyzelino.
Išleista apie 8300 lt. neskaitant maisto ir suvenyrų. Negaila nei vieno lito 😉
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą