Jei ne 2020 m. karantinas dėl koronoviruso ir priverstinis sėdėjimas namuose, vargu ar būčiau ėmęs aprašinėti šią kelionę.
Tuo metu buvau dar vaikas-paauglys.
Į kelionę vykome dviese, su mama.
Nežinau smulkmenų, bet tai buvo lyg ir sanatorinis poilsis, kokie būdavo labai populiatūs TSRS laikais.
Dabar šiaurės Kaukazą labiausiai išpopuliarino Žorik Vartanov iš Rusijos komedijinio serialo "Naša Raša". Man nepatinka šis personažas ir su juo kuriamos scenos, bet kiekvieną kartą negaliu neatkreipti dėmesio į užsklandą su Piatigorsko vaizdu. O jei konkrečiau: ant kalno esančiu TV bokštu ir studija.
Kopimas į šį kalną buvo įsimenantis.
Nors ir paprastu asfaltuotu keliu, tačiau susiruošėme į jį labai vėlai.
Užlipti užlipome, tačiau leidžiantis žemyn, ėmė sparčiai temti.
Dar prieš lipant buvome prisiklausę istorijų, kad čia pilna laukinių gyvūnų, kurie kartais užpuola ir žmones.
Nežinau, žmogus ar gyvūnas, bet leidžiantis, visą laiką jutome, kad mus kažkas lyg ir seka, nes krūmai nepaliaujamai traškėjo.
Buvo tikrai nejauku. Vidutinio amžiaus moteris ir paauglys, patys vieni svetimame krašte 😧
Ne tiek dėl ateinančios tamsos, kiek būtent dėl šio šnarėjimo, ėmėme stabdyti pirmą (ir turbūt vienintelį) važiavusį nuo kalno automobilį.
Pavežti sutiko, bet kai įsikalbėjus sužinojo ką mes čia veikėme ir iš kur esame, pareiškė, kad "tik nedamušti buržujai iš Lietuvos, galėjo tai sugalvoti" 😂
Reikėtų priminti, kad tai buvo 1991 m., t.y. Lietuvai vos atkūrūs nepriklausomybę, bet Rusijai (tuo metu dar TSRS) to nepripažįstant.
Nežinau tiksliai, bet man regis, būtent dėl to ir pavyko gauti šį kelialapį. Įprastai juos gauti būdavo labai sunku. Tačiau neramus laikmetis ir neapibrėžta padėtis, daug ką atgrasė nuo kelionių. Mano mama visą laiką buvo pamišusi dėl kelionių (kaip ir aš dabar), todėl negalėjo praleisti progos pamatyti nematytą kraštą.
Skridome su lėktuvu iki Mineralinių Vandenų. Tik jau nepamenu ar su persėdimu ar ne.
Bet tikrai pamenu, kad taip laukiau šios kelionės, kad negalėjau užmigti net 2 naktis iki jos. Net valandas ir minutes skaičiavau 😊
Po to dar pati kelionė. Gavosi taip, kad tuo metu pasiekiau iki šiol nepagerintą savo rekordą-nemiegojau 62 val. !!! Tiesą pasakius, jo niekada ir nebandžiau pagerinti. Juk tai ir nebuvo kažkokio rekordo siekimas. Tai tik paauglio jaudulys laukiant kelionės.
Prisipažinsiu, paskutinėmis valandomis, jau keliaujant, buvo taip, kad atsisėdus paremi galvą ranka ir atsibundi, kai ji, vos po kelių akimirkų, ima kristi žemyn 😊
Kai įsikūrėme, išmiegojau be pertraukos, irgi rekoridinį mano gyvenime laikotarpį, beveik 1,5 paros !!! 😊
Taigi, mūsų sanatorija buvo Piatigorske.
Pamenu, kad žmonės vis klausinėdavo, ar Lietuvoje yra mėsos, dešros. Ar jiems įsigyti reikia talonų ir t.t. Nors nebuvo Lietuvoje tas laikmetis lengvas, bet susidarė įspūdis, kad jau tuomet, mes gyvenome pastebimai geriau, nei jie.
Sanatorija buvo su maitinimu. Labai įsiminė, kad nesvarbu koks buvo maistas, jie nuolat duodavo ir dauguma prie visų patiekalų valgydavo duoną. Su makaronais, ryžiais, bulvėmis ir t.t. Duona visa ko pagrindas. Jei porą kartų per savaitę prie mėsos duodavo bulvių (kad ir su duona), tai kiti imdavo bambėti "vėl bulvės". Man, mėgstančiam ir gana daug jų valgančiam, tai buvo šokas 😲
Įsiminė ir arbūzai. Jie buvo itin pigūs ir nerealiai skanūs 😍
Tik reikėdavo saugotis skruzdžių. Jų irgi buvo labai daug. Jei palikdavai arbūzą ne maišelyje, jis tapdavo nebe raudonas, o juodas nuo skruzdžių 😲
Kadangi į kelialapio kainą buvo įskaičiuota ir mūsų net ėmė klausinėti, kodėl nesilankom, tai teko kelis kartus nueiti ir į sanatorijos procedūras. Nežinau kaip mamai, bet man-paaugliui, tai pasirodė visiška nesąmonė.
Turbūt svarbiausias įvykis buvo tas, kad kelionės metu atėjo ir 1991-08-19... Taip, tai pučas TSRS, bandant iš M.Gorbačiovo perimti valdžią.
Mano mama buvo viena iš Sąjūdžio aktyvisčių, todėl jai ėmė skambinti Lietuvoje likę draugai, patardami, kad galbūt nereikėtų skubėti sugrįžti. Ji buvo sąrašuose, kuriuos pavykus pučui, buvo reikalinga suimti. Lietuvoje liko mūsų namai, brolis, kiti artimieji. Aišku būtume grįžę. Aš net pareiškiau mamai, kad "čia nesąmonė ir pamatysi, viskas susitvarkys".
Laimei, dar iki mūsų kelionės pabaigos paaiškėjo, kad pučas nepavyko 👍 Aš išdidžiai galėjau pareikšti mamai: "ar nesakiau?" 😂
Na, o iš lankytinų vietų tai, be jokios abejonės, svarbiausia išvyka buvo prie Elbruso kalno.
Vykome su vietine kelionių agentūra.
Kelionė nėra labai tolima kilometrais. Bet įvertinant, kad teko važiuoti senu "Ikarus" autobusu, o keliai buvo tikrai blogi, tai kelionė prailgo.
Prie paminėtų minusų prisidėjo tai, kad ir vairuotojas buvo labai nevykęs, mus lenkė visi kas tik norėjo. Gal tik traktoriai ne 😓
Pamenu, kad pakankamai išvarginti važiavimo, pasivaikščiojome Elbruso papėdėje, tačiau tai jokio įspūdžio nepadarė.
Daug didesnį įspūdį paliko "Narzan" šaltinis pakeliui.
"Narzan"-mineralinis vanduo. Kai pasiūlė jo pasisemti tiesiai iš šaltinio, į tai žiūrėjau labai skptiškai, nes ankščiau ragautas natūralus mineralinis vanduo biuvetėse, buvo itin neskanus.
Paragauti prisiverčiau, nes valgėme "sausą davinį"-virtą kiaušinį ir kažką užsigerti buvo būtina.
Paragavus, negalėjau patikėti, jis buvo tarsi gazuotas. Ir dar pakankamai šaltas. Žodžiu, 10 balų 👍
Buvome nuvažiavę ir iki Kislavodsko, Jesentukų. Bet tai tokie patys kurortai ir tiek.
Dar pamenu, važiavome iki kažkokio vandens telkinio, skambiai vadinamu ežeru.
Jų supratimu, kalnuotoje vietovėje, jis gal ir buvo išskirtinis. Dėl to ir labai daug žmonių prie jo buvo.
Tačiau realiai, tai šiam vandens telkiniui labiau būtų tikęs "prūdo" pavadinimas, o pats vanduo nešvarus.
Pliusas tik toks, kad vanduo buvo neįtikėtinai šiltas, nežinau kiek laipsnių, bet brisdamas ne iš karto pajausdavai atsidūręs vandenyje 😊
Atsiprašau, kad negaliu aprašyti kažko daugiau ar išsamiau, bet visgi beveik 30 metų praėjo, o aš buvau tik vaikas 😉
Papildymas:
Aš to nebeprisiminiau, bet mama priminė dar kelias detales.
Didžiulę pagarbą lietuviams jau tada demonstravo gruzinų tautybės gyventojai. Jie nepraleisdavo nė mažiausios progos paklausinėti apie mūsų politinę situaciją. Ir visada baigdavo pokalbį: "Molodcy. Sposibo vam"🙂
Mamai labai įsiminė ir jos apsilankymas kirpykloje.
Ten sėdėjo ilgiausia moterų eilė. Bet kirpėja, išgirdusi mūsų kalbą, pasitikslino, ar mes ne lietuviai esam? Gavusi teigiamą atsakymą, tarė: "Aš lietuvius aptarnauju be eilės ir nemokamai". Ir niekas nedrįso jai prieštarauti, nors šiaip jau pamėgink rusei už akių be eilės užlįsti🙂
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą