Neslėpsiu, šis pasakojimas man pačiam patinka labiausiai iš visų mano parašytų. Ne dėl vaizdų ar aplankytų vietų, bet dėl įspūdžių, paties pasakojimo turinio. Tad jei tikitės peržiūrėti tik nuotraukas, to nepajausit 😉
O toks ypatingas jis gal dėl to, kad keliavau vienas ir turėjau daug laiko pabūti su savimi, kiekvieną detalę apmąstyti ir išgyventi. Neturėjau ir patirties tokios pobūdžio kelionėje. Kartu tai ir kelionė į savo vidinį pasaulį. Kažkas iš draugų-keliautojų ją pavadino "kelione į save". Taip, ko gero, tai tikslu. Tokių dalykų nesuplanuosi ir nenusipirksi.
Dėl dalies patirtų išgyvenimų ir asmeninių pojūčių, svarsčiau ar šia kelione ir šia patirtimi išvis dalintis, nes niekada žmogus nesijaučia jaukiai kitiems atiduodamas dalelę savęs, ypač viešai. Bet nusprendžiau, kad emocijos yra prigimtinė žmogaus, o šiuo atveju ir kelionės dalis, tad nuslėpus kažkokius epizodus ar pojūčius, kelionė ir aprašymas nebūtų pilnavertis 😉
Taip jau išėjo, jog į šią kelionę, dėl susiklosčiusių aplinkybių, susiruošiau vienas. Taip atsitiko pirma kartą. Pirmą kartą vykau į kelionę ir autobusu. Žodžiu, ją galima būtų pavadint ir pirmų kartų kelione 😊
08.18, bet šios dienos dar neįtraukiu į kelionės trukmę.
Nusigaunu iki Kauno.
Jame kaip visada kelis kartus pasiklydau, visada pasiklystu Kaune, ir nesvarbu ar būnu pėsčiomis ar su automobiliu 😊
Bet nieko, iki autobuso turėjau dar pakankamai laiko. Aplankiau Aleksoto fanikulierių, Kauno pilį ir t.t. Gėda prisipažinti, bet šiose vietose buvau pirmą kartą 😊
Autobusas apie 23.30 val. Visai neblogas. Prie kiekvienos kėdės kompiuteris su interneto prieiga, bet kadangi bandžiau miegoti tai neaktualu buvo. Užsakinėjau per "Lux ekspress", vežėjas "Simple". Kadangi užsakinėjau prieš pusę metų, tai bilietas kainavo nuo Kauno iki Varšuvos vos 10 lt. Dar tiek pat atgal.
Maloni smulkmena-duoda ir vandens buteliuką, nepasirūpinusiems gėrimais tikrai naudinga, juk kelias tolimas 👍
Bandžiau miegoti, bet nesisekė. Nežinau, gal autobusas čia nekaltas, tiesiog niekada neužmiegu jokioje transporto priemonėje 😊
Lenkijoje 2 kartus stabdė, muitinė ir policija. Bet įdomu, kad ne prie sienos, o jau gerokai įvažiavus į gilumą. Nieko nuostabaus, važiavo mano supratimu, tikrai ne geriausiais keliais (gal tik artimiausiais), tai ir kėlė įtarimą 😊 Taigi, pamiegoti visiškai nepavyko.
Į Varšuvą vėlavom 40 min., vargšai tie kurie laukė-pasitinkantys.
Išlipu centrinėje miesto stotyje anksti ryte.
Pirmas įspūdis Varšuvoje: labai purvina, daug šiukšlių, įskaitant ir įvairaus amžiaus girtus piliečius 👀 Nieko nepadarysi-sekmadienio rytas.
Kas dar įstrigo, tai labai daug jaunųjų fotografavosi senamiestyje. Sekmadienį, 7 val. ryto !!!!!!!!!!!!!! Aš suprantu, kad norėjo nuotraukų iš savo vestuvių gražiose vietose, be turistų, vietinių šeimų su vaikais ir t.t., bet jos pačios tai irgi atrodė... 👹 Gal geriau būtų be nuotraukų apsėjusios 😅
Apvaikštau visą centrinę dalį. Nustembu, kad Varšuva, tai ne vien keliai ir automobiliai. Senamiestis tikrai gražus 😉
Bet, velniai griebtų, nesitikėjau, kad Varšuva pusės Lietuvos dydžio 😊 Temperatūra apie +30, aš tempiu kuprinę, žodžiu karšta.
O parkai tai įdomūs, labai praverstų dviračiai. Šito pavadinimo nepamenu.
Randu aš tą stotį, ji visai pakraštyje, "Metro Wilanovski"-iš čia važiuosiu į Zakopanę.
Lieka dar vienas nepamatytas parkas, bet nesu tikras ar spėsiu, todėl nusprendžiu pailsėt. Tuo labiau, kad vietiniai net patys nelabai žino kur jis.
Laikrodį telefone jau buvau prieš tai persistatęs į lenkišką.
Taigi, laukiu, o autobuso kaip nėra taip nėra. Imu klausinėt kitų laukiančių, bet jie labai silpnai lenkiškai kalba 😊, o kitų kalbų visai nemoka.
Galiausiai atvažiuoja tas autobusas, pavėlavęs vieną valandą. "Polski bus". Užsakinėjau prieš 2-3 mėn., tai bilietas nuo Varšuvos iki Zakopanės ir atgal, kainavo 30 lt. Manau labai gera kaina.
Taigi, iš viso nuo Kauno iki Zakopanės pirmyn-atgal gavosi 50 lt.
Pats autobusas kietas, nepatogus, nors reklamuojasi kaip labai komfortiškas. Bet blogiausia, kad pasijuntu konkrečia malka, nors ne, man malkas tikrai ne taip kratydami atveža. Bandžiau pamiegoti, bet jokių šansų, džiaugiuosi kad bent pavyksta išsilaikyti ant kėdės. Dabar suprantu kodėl vairuotojas vis primindavo užsisegti diržą 😊
Trumpam išlipęs Krokuvos stotyje pastebiu, kad valandų įtartinai mažai. Pasirodo tas autobusas visai nevėlavo, o mano telefonas kažkodėl vėl laiką į lietuvišką perstatė-kvailas kažkoks 😎
Taigi, iki Zakopanės lieka apie 140 km., važiuojam šiek tiek greičiau už grafiką, džiaugiuosi kad nuvažiuosiu ankščiau ir eisiu miegot, nes žiauriai noriu miego.
Likus apie 40 km. patenkam į kamštį. Pasirodo avarija-kalnų keliukas visiškai užtvertas. Vairuotojas visą valandą nieko nedaro, kol galiausiai nusprendžia važiuoti kitu keliu, bet tada ir kiti keliai jau užsikišę.
Žodžiu, atvažiuojam apie 1,5 val. vėliau, o įvertinant ir tai, kad iki tol važiavome greičiau, tai praradome bent 2 valandas 😢
Naktį, tamsoje, labai sunku rasti nakvynės vietą-hostelį "Lenin goodbye". Padėtį apsunkina tai, kad jie konkretūs melagiai, rašė kad 30 min. kelio normaliu žingsniu nuo centro-stoties, aš kabinu kiek įkabindamas, bet galiausiai jį pasiekiu tik po 50 min. Kitą dieną ėjau normaliu žingsniu, tai užtrukau apie 1 val. 10 min.
Hostelyje patalynė suplyšusi, bet man jos tiek ir tereikia. Labai sunkiai užmiegu, nors nueinu gultis 1 val., o prieš tai naktis nemiegota.
08.20, 2 diena.
Keliuosi 06.45 val., nes 07 val. pusryčiai ir atsidaro keltuvų kasos į Kasprovsky Werch.
Pavalgau ir nulekiu. Būnu vietoje 08.08 val.
Eilė kaip prie mauzoliejaus. Čia tik maža dalelė jos.
Eilėje pralaukiu 3 val. 20 min. !!!!!!!!!!! Lenkai ištisai lenda be eilės. Bet pusę atstovėjus nesinori į viską spjaut. Blogiausia, kad visą tą laiką eilė stovi ant saulės, o lauke +30.
Žodžiu labai greit-vos įpusėjus eilę, ištuštinu pasiimtą 2 ltr. vandens bambalį 💧
Pakylu aukštyn. Keltuvas vien tik aukštyn 39 zl.
Vaizdai super, po truputi užsikabinu, nejučiom nueinu 2 val. iki Swinica viršukalnės.
Labai fainas ir lipimas, ir vaizdai, tik sustojus jaučiu kaip kojos dreba iš nuovargio 💪
Tiesa, tik rašo jog atstumas-2 val., aš nueinu per 1,5 val., tiek pirmyn, tiek atgal, viso 3 val.
Į viršūnę "kamstis".
Va čia ir buvo didžiausia klaida 😳
Iš pradžių tai dar nieko, kai paprašau vienų turistų žvilgtelėti į jų žemėlapį, jie jį man padovanojo, sako vistiek ryt išvažiuojam. Turbūt tuomet man jau reikėjo susimastyt, kad labai grėsmingai dėl nuovargio ar išsekęs atrodau 😊
Taigi, pradedu eiti į tą kitą pusę-link Kopa Kondracka, nors jau po Swinicos jaučiuosi ganėtinai pavargęs ir ištroškęs, visgi vanduo pasibaigęs dar stovint apačioje-eilėje, o čia suvaikščiota jau 3 val.
Blogiausia, kad visas kelias eina viršukalnėmis, jokios atokaitos, ne tik +30, bet ir tiesioginė saulė spigina. Neturiu nei lašo vandens, nei upių, nei ežerų, nei Chatų irgi nėra 😬
Čia kad įsivaizduotumėt kur papuoliau ir apie ką kalbu.
Kelis kartus jaučiu kaip mintys atsilieka nuo kūno. Paslystu ir krentu... Na gerai, gerai, ir taip jau baisu, niekur nekrentu 😋 Bet tie sąmonės trūkinėjimai tikrai buvo.
Pagaunu save galvojant, kad nukristi nuo uolos nieko nereiškia, laimei mintys apie vaikus neišsitrynusios, tai sugražina į realybę ir suteikia jėgų.
Vis dažniau sėdu pailsėti. Kažkoks turistas paklausia ar viskas gerai. Atsakau, kad karšta, o vanduo pasibaigęs. Net nežinau ar tai buvo pokalbis, prašymas, o gal net maldavimas. Jis atkiša savo mineralinio buteliuką. Nori nueiti, bet aš pasakau, kad man tik vieną gurkšnį. Net pats nepajaučiu kaip subėgo kokie 3, jie tiesiog susigėrė nedabėgę iki skrandžio 😨
Pajaučiu, kad dvasia sugrįžo į kūną 😊, dabar skamba perdėtai ir juokingai, tačiau tada iš tiesų taip jaučiausi.
Einu toliau. Radęs nusileidimo taką iškart suku jo link.
Grįžau su tokiomis lūpomis, kad būtų šiurkštesnės už švitrinį popierių, liežuvis prilipęs prie gomurio taip, kad net negaliu atplėšt, o prašnekėt visai nebegaliu. Labai gerai, nes net lenkai ima mane suprast 😜 Jie kažko paklausia, aš atsakau, ir nieko nebeklausia, vadinas teisingai atsakiau 😊 Nors gal neišgirsta, nes kaip minėjau, nebegaliu pajudint nei liežuvio, nei lūpų.
Galiausiai prie kalnų chatos įsipilu gal 300 gr. vandens. Nesu tikras ar dabėgo iki skrandžio, gali būti kad ir šis susigėrė.
Kai jau grįžau žemyn, nuo 18.30 iki 20.30 val. išgėriau apie 3,5 ltr. vandens, specialiai skaičiavau, o viso šią dieną apie 5.5 ltr.
Beje, nusispjaut pirmą karą pavyko tik 22 val., irgi specialiai bandžiau, iki tol tiesiog nebuvo seilių😊 Apie ėjimą į tualetą net nekalbu 😑
Žodžiu nebandykit to pakartot, visada maniau, kad pavojingiausia be vandens dykumoje, bet dabar dar gerai pagalvočiau.
Išeinu dar iki miesto, nebeturiu jėgų nei suvenyrų pažiūrėt, nei ko nors kito, kojose ne tik nuovargis, bet ir skausmas nuo nutrynimų.
Pamatau išbėgančią mergaitę: ružava kepuraitė su kozierkiuku, akinukai, geltona maikutė, o ir veido bruožai, ir amžius, ir netgi manieros, grynai mano vyresniosios dukters. Turbūt tikrai pervargau, nes apsižliumbiu. Tik mintys apie vaikus mane ir gelbėjo šiandien. Atrodo tik 3 gurkšniai, bet gali būti, kad tas turistas paklausęs ar nereikia pagalbos, išgelbėjo man gyvybę. Žinau, atrodau net ir pats sau dabar kaip išlepęs žioplys, bet to ką išgyvenau ir patyriau tuomet, tikrai neužmiršiu. Paskaičiavau, kad kalnuose be vandens saulėje, prie +30, praleidau apie 7 val., o iki tol dar toje pačioje saulėje 3 val. 20 min. stovėjau eilėje prie keltuvo.
Vaikštau po Zakopanę autopilotu, pakylu iki Gubaluwkos (17 zl.), ir matydamas kaip sraigtasparnis raižo po viršukalnes, džiaugiuosi, kad tai ne manęs.
Tokia tai mano pirmoji pažintis su TIKRAISIAIS kalnais.
Rytoj sunkiausia diena, bet nebijokit, pamokas išmokau, be vandens tikrai neisiu 😊
2012-08-21, 3 diena.
Ryte keliuosi apie 06.30 val. Tiesą pasakius atsibundu dar nesuskambus žadintuvui. Šiandien laukia sunkiausia diena. Miegojosi nekaip, po vakar labai sunku buvo užmigti. Gal kokias 4 val. ir nusnaudžiau.
Nusiprausiu, apsirengiu, pavalgau pusryčius, ir truputi po 07 val. išeinu.
Tranzuoju link Lysa Polana, nes pirmas autobusas pagal grafiką tik 08.30 val. Tranzuojasi labai lengvai (tai pasakytina apie visą Slovakiją ir Lenkiją, tiesiog neįtikėtinai lengvai), 3 skirtingais automobiliais, apie 16-18 km. iki Lysa Polana nusigaunu per gerą valandą. Manau tai greit, nes ryte eismas nėra labai intensyvus, o pats važiavimas vingiuotais keliais lėtas. Labiausiai sužavi paskutiniai pavežę lenkai, važiuoja su „Ford Fiesta" 4-iese, bet vistiek sustoja, susispaudžia ir paima 💟
Ten yra galimybė ir pėsčiom nueit, bet reikėtų apie 4 val., o kojos nutrintos, trasa eitų tarp medžių, taigi truktų ilgai, vaizdų tikimybė šioje atkarpoje nulinė, o diena ir laiko, ir krūvio prasme, ne pati lengviausia juk laukia.
Beje, tranzuojant pravažiavo ir autobusas į Morske Oko, nors pagal mano matytą grafiką jam buvo gerokai per anksti važiuoti. Bandžiau stabdyti, bet nestojo, gal dėl to, kad ne stotelėje buvau. Velnias žino kaip ten iš tiesų su tais grafikais ir autobusais 😐
Bet kuriuo atveju, nors rašo iki Morske Oko, bet jis važiuoja taip pat tik iki Lysa Polana. Nuo ten eismas draudžiamas, galima tik pėsčiom ar arkliukais. Nežinau ar galima dviračiais, bet jų nemačiau.
Nuo Lysa Polana iki Morske Oko, lygus asfaltuotas keliukas, bet eiti apie 2 val. Nuobodu.
Įėjimo mokestis į nacionalinį parką-4 zl.
Einant ežero pakrante išgirstu šlamesį, jis toks intensyvus ir garsus. Instiktyviai atsisuku, pamatau kaip intensyviu žingsniu link manęs artėja stirnos. Net dingteli mintis, ar jos čia kartais manęs ne puola 😊 Tačiau jos sustoja. Suprantu, kad lankytojai jas maitindami prijaukino, ir jos dabar nesivargina skabyti žolės.
Skaičiau kaip kažkas rašė, jog eiti reikia ilgiau. Iš tiesų tai tiek ir reikia eiti, skirtumas tas, kad sėdėjimo laikas-ilgesni sustojimai, į tą laiką neįsiskaičiuoja 😜 Tai status ir sunkus lipimas. Jei lipi su neilgais pailsėjimais, panašiai ir sugaišti, nors jautiesi lyg liptum visą amžinybę. Taip yra todėl, kad 30 min. lygiu keliu, ir 30 min. į statų kalną tikrai skiriasi. Bet tai tik vidinis pojūtis, laikas tikrai paskaičiuotas teisingai. Dauguma prie šio ežerėlio savo kelionę ir baigia.
Stoju pailsėt gana dažnai, tačiau nuo žymekliuose nurodyto laiko neatsilieku.
Jėgų suteikia tai, kad kopia net vaikai, vienos mamos nesusilaikau ir paklausiu kiek metų jos sūnui. Atsako, kad 9 metai. Aš save laikau liberaliu, tolerantišku laisvamaniu, vienu iš tų, kurie mano, kad vaikai patys auga, tik nereikia jiems trukdyt, tačiau tokio amžiaus savo vaikui ten tikrai neleisčiau kopt, tikrai per sunku.
Žinoma mano krūvį gerokai padidina kuprinė, jei tik yra galimybė reikėtų imti kuo mažiau daiktų. Aš gi, kaip kokia sraigė, turėjau neštis visą savo 10 dienų mantą.
Galiausiai pakilus, ateina viso pusdienio atpildas, vaizdai nepakartojami 😍
Nieko nuostabaus-2499 m., virukalnė viena iš aukščiausių Tatruose.
Nuotraukose gal atrodo debesuota, bet iš tiesų tiek vaizdų, tiek šilumos prasme, debesų tikrai nesijautė. Buvo gal vėsiau nei vakar, tačiau vistiek be proto karšta.
Beje, kas tokioje vietoje ir tokiu metu labiausiai gali sugadint nuotaiką? Žinoma, kas gi daugiau, viršininkas skambina 😖 Nekeliu ragelio, parašau kad taupau telefono bateriją, nežinau kada ir dėl ko man jos gali prireikti. Vėliau sužinojau, kad ir skambutis buvo be rimto reikalo. Gaila, kad kai kurie žmonės nesupranta, kad gali būti bent per atostogas nepageidaujami 😡
Leidžiantis į Slovakijos pusę vaizdai GEROKAI prastesni nei kylant iš Lenkijos, bet irgi yra į ką pasižiūrėt.
Chata pod Rysami aukščiausiai Tatruose esanti chata, bet turbūt ir pati negražiausia. Nei aplinkos, nei stiliaus, nei architektūros, nei panaudotų medžiagų. Žodžiu nykuma.
Nepamenu kiek tiksliai laiko, bet atrodo kad tiek lipant į Rysy, tiek leidžiantis, užtrukau panašiai tiek laiko kiek nurodyta informacinėse lentelėse.
Popradske pleso labai įspūdingas. Nesitikėjau to, bet ten pasijaučiau kaip kokiame kurorte: viršukalnės, peizažas, ežerėlis, labai graži chata, net eiti nebesinorėjo.
Šios akarpos nelabai galiu aprašyt, tiesiog ilgas nuobodus ėjimas.
Štrebske pleso pasiekiu jau temstant. Tamsu būna apie 20 val. Išsigastu, kad tamsoje nerasiu nakvynės, todėl sutiktų moterų imu klausinėti kur geriausia eiti. Įsikalbėjus papasakoju apie vakarykštį „žygį“ be vandens, jos į mane pasižiūri kaip į beprotį, net nepamenu ar į mane išvis kas nors gyvenime taip yra žiūrėjęs 😁 Akivaizdu, jos tai sako ir žodžiais, kad joms sunku patikėt tuo ką išgirdo. Kaip suprantu, juos nuo mažens čia moko karo atveju imti ne pinigus ar dokumentus, o butelį vandens 😀
Deja, iš jų sužinau liūdnas žinias, Štrebske pleso nakvynę rasti beveik neįmanoma, nebent geruose viešbučiuose, kurie gana brangūs.
Šiek tiek pasiblaškau po miestelį ir nusprendžiu važiuoti iki Štrbos, tai gerokai didesnis miestelis žemiau, nusprendžiu, kad ten tikrai bus lengviau. Nusiperku bilietėlį už 1 eurą ir sėdu į traukinuką. Tik kelionės pabaigoje pradedu įtarti, kad važiuoju nelegaliai, nes bilieto nepasižymėjau, iš kur man žinot, lietuviškų užrašų nebuvo. Laimei jokios kontrolės nebuvo 😊
Kol atvažiuojam visiškai sutemsta. Matau kaip blaškosi net keletas skirtingų turistų grupelių. Ne iškart suprantu kodėl. Pasirodo tai ne Štrba, o Tatranske Štrba. Iki tikrosios Štrbos apie 3-4 km., kitaip sakant, apie valanda kelio pėsčiomis.
Traukinuko tai galutinė stotelė. Pareiškus pretenzijas geležinkelio stoties budėtojui, šis tik kraipo pečiais, maždaug, koks skirtumas, juk abejuose pavadinimuose yra žodis Štrba 😁
Nusprendžiu, kad tamsoje nebėra prasmės man važiuot ar eit iki tos Štrbos. Laimės (nakvynės) ieškau toje pačioje Tatranske Štrba.
Iš pradžių randu skalbimą apie nuomojamus kambarius prie pat stoties, tai suteikia vilties. Kaina 10 eurų, bet laisvų vietų nėra 😪
Matau porą pensionatų reklamų, bet pavaikščiojus aplinkui matyti, kad net takai apaugę žolėmis, languose tamsa, matomai jie dirba tik žiemą. Viename vistik prisibeldžiu, 18 eurų, man atrodo daugoka (tai 2012 m.), nusprendžiu dar pasivaikščiot.
Miestelis nedidelis, bet nuomuotojų daug. Problema ta, kad tai sužinojau tik kitą dieną, nes tamsoje nematyti jokių užrašų.
Pradedu dairytis į pakrūmes, tiesą sakant, jos lyg idealiai pritaikytos tokiems benamiams turistams: žolytė nupjauta, minkšta, virš galvos medžiai, šalia upelis 👍
Vienu metu net suabejou ar beeiti toliau. Nusprendžiu dar truputi paeiti, ir žvilgsnis netyčia užkliūva už skelbimo, kurį šiek tiek apšviečia nuo gatvės sklindanti šviesa. Moteris kalba rusiškai. Klausia kiek nakvynių noriu, sakau priklauso nuo kainos. Ji jau vedasi į vidų parodyti. Sąlygos tiesiog puikios: vienas kambaryje, viryklė, šaldytuvas, televizorius, šalia kambario WC, dušas. Sakau dar dėl kainos nesutarėm. Ji tarsi teisindamasi, kad trumpam laikui jai nelabai apsimoka, sako kad iki 3 nakvynių kaina po 8 eurus už naktį, ilgesniam laikui galima būtų ir pigiau. Nors prieš tai kalbėjom apie 1-2 naktis, nedvejodamas pasakau, kad už tokią kainą pasiliksiu visoms 3 nakvynėms, be to pareklamuosiu ją internete. Liekam abu patenkinti. Jei kam reikės, jos duomenys: Emil Šimon, Ul.SNP 30*05941 Tatranska Štrba, tel./fax: 00421(0)52 4484 425*mobil. 00421(0)905 893 319.
Labiausiai mane džiugina tai, kad tai reiškia jog artimiausias dienas man nebereikės su savimi tampyti kuprinės 👍
Miegoti nueinu gal kokią 22 val.
2012-08-22, 4 diena.
Atsibundu kokią 05 val., bet nesikeliu, nes nedirbs keltuvas, o gal ir traukinys dar net nevažiuos. Pasiskaičiuoju laiką ir suplanuoju taip, kad Štrebske pleso prie keltuvų būnu 08.30 val., kaip tik tada pradeda dirbti keltuvai. To nežinojau, bet tikrai gerai pataikiau 👍
Tiesa, ryte, dėl puslių ant kojų, išeinu lyg į paskutinę kelionę: pusę pėdos per sekundę greičiu 😝
Nors tai trukdavo tik ryte ir tik apie valandą, po to kojos apsitrindavo, apšildavo, ir galėdavau vėl eiti savo tempu 😉
Taip, taip, dabar galit džiaugtis „ar nesakiau, kad kalniniai batai būtini“ 😋, sutinku kad avalynė tikrai be galo svarbi, tačiau aš visgi lieku prie savo nuomonės, jei tie batai man reikalingi tik kartą per 10 metų, o kainuoja kaip pusė mano kelionės biudžeto, tai tikrai galima apseiti ir be jų. Problema kita, kodėl taip trynė mano kedai? Su jais žaidžiau krepšinį 5 metus ir nieko panašaus nebuvo. Būtent dėl to juos ir pasirinkau, kaip jau išbandytus ir žinomus. Nors čia, žinoma, ne krepšinis. Faktas ir tas, kad jie po 5 metų žaidžiant krepšinį atrodė dar beveik kaip nauji, o po savaitės Tatruose, jau kaip grybavimui skirti nudėvėti bateliai 😊
Beje, jei jau kalbam apie batus, pakalbėkim ir apie kitą „amuniciją“. Nieku gyvu nesineškit lazdų, (toliau tekste-„kačiargai“), visiškas absurdas. Ir graudu ir pikta buvo žiūrėti kaip tie „kopėjai“ mosikuoja, maskatuoja tais savo „kačiargais“ ir vistiek nei žingsnio į priekį nepaeina beveik lygioje vietoje. Matyt įsigyjant lazdas jiems taip niekas ir nepaaiškino, kad žingsnius vistiek reikės dėlioti, neužteks „kačiargais“ pamakaluot 😜
Protingesni juos bent jau rankose nešasi priėjus akmenis, bet dauguma išvis be jų. Pažiūrėkit į paskirtį: „šiaurietiško vaikščiojimo lazdos“. Tai ne kalnams skirta, tai daugiau takeliams ir lygumoms. Be to krūvis manau didesnis, nes dirba daugiau raumenų. Žodžiu, mano kategoriška nuomonė-prieš 😉
Jei jau būtinai kažką norisi turėt, tai jau geriau užsidėkit šalmą-buvo ir tokių, jis bent jau gali išgelbėti gyvybę 👳
Taigi, keltuvai iš Štrebske pleso į Solisko. Jei neklystu, keltuvas aukštyn 9 eurai, žemyn 6 eurai, o pimyn-atgal 10 eurų. Taupant jėgas geriausia būtų rinktis tik žemyn, tačiau aš noriu pasimėgaut pačiu procesu-juk keltuvas atviras, todėl imu pirmyn-atgal. Dar reikia mokėti 2 eurus užstatą už kortelę. Tai man taip pat nelabai suprantama. Gražini kortelę-atsiimi užstatą, viskas tvarkoj, problema ta, kad tai padaryti reikia toje pačioje kasoje, ir eilė ta pati. Gerai, mano atveju ji buvo labai nedidelė, o jeigu ne?
Pakylu iki Chata pod Solisko, tikrai smagu ir gaivu keltis atviru keltuvu.
Pavaikščiojau, apsidairiau kur čia reikės eiti toliau, nes vėliau eisiu trasa būtent aplink šį kalną. Gražu.
Prie Skok vaizdai fantastiniai. Tai taip pat viena iš labiausiai nustebinusių vietų. Na galvojau, krioklys ir tiek, tačiau labai ir labai gražu ten.
Visą trasą apibūdinčiau taip: pusė iki Bystre Sedlo, per Skok, labai graži ir verta dėmesio 😍, o kitapus perėjos-Furkotska dalina-visiškas šlamštas. Netgi rekomenduočiau grįžti nuo perėjos tuo pačiu keliu pro Skok, nors ir kartotųsi vaizdai, bet vistiek gražiau būtų 😉
Kaip jau galejote suprasti, Furkotska dalina nuotraukų daugiau nebus-dėl tokių vaizdų juostelės buvo gaila 👌
Beje, šios dienos trasa įdomi tuo, kad kol kilau į viršų, lentelėse nurodomą grafiką viršijau, o leidžiantis žemyn-atsilikau. Bet tai gali būti ir dėl tų pūslių ant kojų, į viršų kopti buvo ne tik lengviau fiziškai, bet ir mažiau skaudėjo.
Taigi, grįžtu prie Štrebske pleso, apeinu aplink ežerą.
2012-08-23, 5 diena.
Atsibundu anksti, tai greičiausiai rezultatas ankstyvo nuėjimo miegot.
Sulaukiu kol prašvis ir apie 07 val. aš jau kelyje link Liptovskyj Mikulaš-tranzuoju.
Šios dienos tikslas-apžiūrėti Žemuosius Tatrus.
Kad būtų vis kitaip nei įprasta, nusprendžiu į Chopoką kilti iš pietinės pusės. Taip nusprendžiu ir numanydamas, kad pats kelias vedantis link keltuvo iš pietinės pusės turėtų būti gražesnis.
Sustoja toks senukas. Jis kaip tik važiuoja tuo keliu iki pat atsišakojimo vedančio link keltuvo. Man tinka idealiai. Jis niekaip negali tuo patikėt, akivaizdu-jam sunkiai suvokiama kodėl aš renkuosi pietinę pusę. Didžiausia problema ta, kad jis kalba tik slovakiškai, ir moka tik gal 2 žodžius rusiškai, ir 3 angliškai 😊, žodžiu, susikalbėt beveik nėra šansų, nors matau kaip jis stengiasi man išaiškinti, kad visi kyla iš šiaurinės pusės. Pabandau jam paaiškinti, kad aš kilsiu iš pietinės, o grįšiu jau per kitą pusę ir tai darau sąmoningai. Jo veidą užlieja tokia palaima, kad reikėtų pamatyt, nupasakot neįmanoma. Žmogus akivaizdžiai didžiuojasi, kad mums pavyko susikalbėt, net rankom suploja 😅
Kelias link pietinio keltuvo iš tiesų nepalyginamai gražesnis, nei link šiaurinio per Demanovo dolina (iki jo teko važiuoti prieš metus). Likus gal 3 km. iki posūkio link keltuvo, yra šalto natūralaus mineralinio vandens šaltinis, bet senukas nusprendžia, kad man užtenka žinoti šį faktą, visiškai nebūtina paragaut, ir nestoja 😊, o dėl kalbos barjero net nebandau jo prašyt.
Bet užtat privažiavus sankryžą, suka iš pagrindinio kelio, ir važiuoja link keltuvo. Ten apie 10 km. Pasirodo jis tuos 10 km. važiavo specialiai dėl manęs, o tada grįžo atgal. Esu be galo jam dėkingas, nes ten autobusai nevažiuoja, o eismas nulinis, t.y. nesutikom nei vieno !!!!!!!! automobilio. Nežinau kiek laiko būčiau praradęs. Atsisveikinam kaip seni bičiuliai 😊
Prie keltuvų laukia siurprizas, pasirodo keltuvas kelia tik iki pusės kalno.
Tampa aišku kodėl ši pusė nėra tokia populiari.
Kaina tik aukštyn-5 eurai.
Pakylu ir ne iškart susigaudau į kurią pusę eiti, viskas labiau panašu į didelę statybų aikštelę, įrenginėjamos komunikacijos, keltuvai, turisto nei vieno.
Nors radau nuorodą, kad iki Chopoko 2 val., užlipau labai nesunkiai per 1 val. Čia ne Aukštieji Tatrai, lipti tikrai lengva. Tik akivaizdu, kad vasarą Žemieji Tatrai, ir ypač pietinė jo pusė, gyvena tikrai ne iš turizmo. Chopoko viršukalnė įdomi, tačiau nepalyginsi su Aukštųjų Tatrų vaizdais.
Aš viršukalnėje bunu apie 11 val. Šios dienos vienas tikslų jau pasiektas.
Kitas tikslas, bet nebūtinas-Vlkolinec etnografinis kaimelis-muziejus.
Pernai man taip ir nepavyko jo aplankyt. Jis truputi piečiau Ružemberoko.
Nusprendžiu, kad bandysiu eiti per visus Žemuosius Tatrus viršukalnėmis į vakarus, ir nusileisti turėčiau kažkur kaip tik prie jo.
Pavadinimai nuorodose nieko nesako, bet einu link vakarų, tai tenkina. Vaizdai gražūs ir įdomūs, norint lengvo ir paprasto, bet įdomaus pasivaikščiojimo, trasa kaip tik. Idealiai tinka pasivaikščiojimui su vaikais. Kopti ten praktiškai niekur netenka, tik toks lengvas ėjimas.
Blogiausia kai net iš jų išklystu. Kartais koja nuslysta į properšas. Tenka sau pripažinti akivaizdžią tiesą-pasiklydau 😲
Bandau save raminti, kad leidamasis į apačią ankščiau ar vėliau vistiek ką nors prieisiu. Bet tuo pačiu instiktyviai imu stebėti kurioje pusėje saulė, kaip reikėtų rinktis vietą nakvynei, klausausi kiekvieno garso.
Bet svarbiausia, nejučiomis prisimenu patarimus kaip elgtis, kad nesutikti meškų: einant triukšmuti, nes meškos vengia susitikimų. Todėl kartas nuo karto daužau bambalį su vandeniu, dabar juokinga, bet tuomet taip neatrodė 😅
Bet kiek tu ten žmogus pritriukšmausi vienas pats.., ir taip pats sau norėjau psichiatrinę kviest 😅
Kita vertus, perdaug turbūt nestresavau, nes nepraleidau progos prisivalgyti mėlynių, jų radau be galo daug, tiesiog negalėjau praeiti 😍
Tiesą pasakius, kartu tai buvo vienas pagrindinių mane gąsdinusių dalykų, nes jei tiek uogų, o niekas nerenka, tai vieta tikrai atoki 😳
Buvo dar ir tokių raudonų uogų labai daug, bet nežinodamas tiksliai kokios jos, jų nevalgiau 😑
Dar buvo tokie juodi rutuliukai, spėju palikti tų kalnų ožkų, tai šitų irgi nevalgiau 😊
Kaip bebūtų, bet galiausiai atsiranda takelis, ir jis vis platėja. Suvokiu, kad sunkiausia jau praeityje. Kita vertus, medžiai jau dideli, o meškoms už jų slėptis patogiau 😃
Kadangi daugiau neturiu ką veikt, svarstau ką daryčiau ją sutikęs: lipti į medį, o gal apsimest negyvu? O gal išdurt jai akį? 😤
Žodžiu, taip po truputi nusileidžiu į pačią apačią, kol pamatau namus.
Iš pradžių apsidžiaugiu, galvoju, kad tai gali būti meškos trobelė, kurioje netgi gali būti jau užaugusi į tikrą gražuolę Mašenka, o pati meška išėjusi 😜
Priėjęs arčiau pamatau, kad tie namai apleisti: be durų, langų 😨
Oho, akivaizdu, kad Mašenką jau prieš mane kažkas rado, o tai labai įsiutino mešką 😡
Ir kuo toliau tuo įdomiau, tokių namų, ne 1 ir ne 2, o gal net ir 10 😧
Einu toliau, kas belieka. Staiga išgirstu riaumojimą..., bet stipresnį nei meškos. Galiausiai pasirodo.., pakrautas miškovežis 😊
Galvoju, ką aš prarandu? Bandau tranzuot. Sustoja !!!!!!!! (juk sakiau, kad tranzuojasi neįtikėtinai lengvai) 😉
Taigi, paveža iki artimiausio miestelio, iki jo apie 10 km., tiek man dar būtų reikėję eiti 🙏
Nusprendžiu, kad iki to Vlkolinec nebespėsiu, nes iki jo dar reikėtų vingiais su keliais persėdimais kapstytis, palieku jį kitam kartui. Ką gi, 2:0 jo naudai 😊 Bandysiu atsigriebt kitąmet.
Su tuo pačiu miškovežiu nuvažiuoju iki pat Liptovskij Mikulaš. Tai be proto ilgas miestas. Ėjau juo iki pakraščio norėdamas tranzuot, tai rodės jis niekada nesibaigs.
Galiausiai susitranzavau kažkokį apsauginį, kuris sako užsuksim į vieną miestelį ir parvešiu iki Tatranska Štrba. Tame miestelyje prisipylė dyzelino iš kanistrų, prisidėjo cigarečių ir alaus. Kaip panašu į Lietuvą ar ne? Tik įdomu iš kur jie vežasi, iš Baltarusijos ar Ukrainos?
Grįžtu jau visai su paskutiniais šviesos spinduliais. Būtent dėl šio Vlkolinec šioje kelionėje įvykdžiau „tik“ 98% numatyto plano 😉
2012-08-24, 6 diena.
Atsibundu vėl labai anksti, gal kokią 05 val.
Gailiuosi, kad vakar neišsiaiškinau nuo kada pradeda važinėti tas traukinukas. Kad nereikėtų laukti stotyje, išeinu apie 06 val.
Stary Smakovec buvau apie 08 val.
Nustembu, kad išlipęs nerandu jokių nuorodų link keltuvo iki Hrebionok.
Dar labiau sunervina, kad tas fanikulierius kelia tik kas pusvalandį, nesvarbu kokia eilė bebūtų. Kaina 6 eurai, nors jis nelabai kuo skiriasi nuo to kalnų traukinuko, kuris kainuoja 6 kartus pigiau. Turint laiko tikrai rekomenduočiau geriau lipti pėsčiomis. Mane gi dar kankina ir nutrintos kojos, todėl laukiu keltuvo.
Pakilus einu vėl „sportiniu“ 1/2 pėdos per sekundę greičiu 😊 Visi žiūri kaip į paskutinį invalidą. Bet aš žinau, kad tai truks neilgai, tik vėl kol kojos apsitrins ir apšils 😉
Pakilęs pirmiausia susirandu Bilikova chata, ji visiškai šalia.
Nors administratorius bando aiškinti, kad dar per anksti, bet daiktus paima.
Jis manęs išvis neranda sąrašuose. Aš paprašau parodyti rezervacijų sąrašą. Jame randu žmonos vardą. Tik tada susigaudau kodėl manęs nėra sąrašuose, pasirodo žmona rezervavo savo vardu. Maža to, kažkodėl prie jos vardo markeriu pažymėta „VIP“. Dėl to dar labiau nustembu, nes rezervavau vietą pigiausiame 8-viečiame kamabaryje. Pagalvoju: velniai nematė žmonos ir to administratoriaus neaiškių santykių, jei gausiu tą VIP-inį kambarį 😜
Dabar išvis nelaikas apie tai galvot, palieku daiktus ir nebegaišdamas laiko išeinu.
Beje, pati chata graži, ir vieta graži, žodžiu tikrai nebloga vieta nakvynei. Kaina 8-viečiame kambaryje 12 eurų.
Išeinu link Teryho chatos. Iš pradžių visi tie kriokliai. Nusprendžiu, kad juos išsamiau apžiūrėsiu rytoj, nes vėl reikės eiti pro tą pačią vietą, tik laiko turėsiu daugiau.
Už kokios valandos jie jau sėdėjo uždusę, o apšilęs kojas jau aš juos lenkiau iš tiesų stovinčius 😊
Pakeliui Reinerova chatą.
Vaizdai nuo Precne sedlo nuostabūs į abi puses, dabar galiu pasakyt, kad tai gana neįprasta. Todėl norint praeiti tik vieną trasą, būtent šią ir rekomenduočiau, tikrai gražu tiek kylant, tiek leidžiantis.
Persikėlus per perėją prieinama Zbojnicka chata.
Ačiū Jūržolei už patarimą, leidžiuosi žemyn Velka studena dolina, iki lieptelio. Įdomiausia tai, kad kaip ji ir sakė, sugaištu lygiai 30 min. 😉
Vaizdai puikūs.
Pirmiausia Sedlo Prielom.
Gal nuotraukose to neperteikia, bet tie debesys visiškai netrukdė.
Įveikęs Sedlo Prielom nufotkinu Litvorova (Bielovodska) dolina, ir joje esantį ežerą, bei kylu į Polsky hreben. Čia taip pat labai gražu. Perėja labai lengva.
Čia vaizdai jau ne tokie gražūs, bet irgi nesigailiu čia ėjęs.
Visgi lyjant nebuvo malonu, nes pūtė gana stiprus šaltas vėjas. Akmenys tapo slidūs, bet tikrai ne tokie, kad negalėtum paeiti su kedais. Tiesiog reikia eiti atsargiau. Ar žinote, kad žiemą, per plikledį, įvyksta daug mažiau avarijų su mirtinomis pasekmėmis? Tai yra todėl, kad žmonės važiuoja atsargiau. Taip ir čia 😉
Taigi, gal per 2-3 val. nuo Polsky hreben nusileidžiu iki Silezkyj Dom.
Jis taip pat negražus ir neįdomus, gal tik tas kriokliukas prie jo nieko.
Be to, ši atkarpa dar ir LABAI neįdomi.
Paskutines 20 min. grįžau jau tamsoje. Kas yra laipiojęs po Aukštuosius Tatrus, supras ką tai reiškia, ypač man su savo nutrintom kojytėm 😢
Grįžęs dar ilgokai laukiu kol administratoriai išsiaiškins dėl to mano „Vip kambario" 😇 Nežinau ką tai reiškia, bet gavau kaip ir užsakiau, 8-viečiame, tik buvau vienas 😕
Nusifotografavau savo žaizdas ant kojų, kad po to nesakytumėt kad išsigalvoju 😛, ir nuėjau miegot.
Dar viena ilga ir sunki diena baigta.
Pridedu kojos nuotrauką, tokių žaizdų buvo ant kiekvienos kojos po kokias 5. Blogiausia buvo su pirštais, nes jie nuolat trynėsi vieni į kitus ir dėl to labiau skaudėjo.
Apie 08 val. pajudu iš chatos. Pūsles skauda nerealiai. Turbūt todėl, kad nėra kada apšilinėt iškart tenka eiti trasa. Gal todėl labai neskubėdamas apžiūriu krioklius:
Dlhy.
Užtrunku gal kokias 2 val. Atrodo nedaug, bet kelias kaip minėjau laabai nuobodus ir neįdomus. Gerai bent jau tai, kad kojos apšilo 😉
Prie Skalnata chata sutinku lietuvių grupę. Akivaizdu, kad atvykę su turizmo agentūra. Kažkas sako „laba diena“, kai atsakau „labas“, iš pradžių seka pauzė, tada juokas 😄 Suprantu, kad ta pauzė reiškė nustebimą, kad pataikė ant lietuvio 😊
Skalnata chata visai graži tokia.
Pirmyn-atgal 8 eurai. Labai smagu ir gaivu. Gražūs vaizdai tiek keliantis, tiek pakilus.
Pakilus dar reikia truputi paeiti, bet ne kopti, tada atsiveria vaizdas į Mala studena dolina, labai įdomu įžiūrėti Teryho chatą, ežerėlius ir visą trasą, kuriai įveikti vakar reikėjo keletos valandų. Gaila tik, kad pataikiau kaip tik tuo metu kai užplaukė debesys, o laukti kol jie praeis patingėjau.
Trasa vėl labai nuobodi ir neįdomi, nors ir lengva. Nieko nuostabaus, juk tai vėl Tatrų magistralė. Kokius 8 kartus ją prakeikiau 👺
Galiausiai prieinu Sedlo pod Svišovkou.
Tai turbūt pati lengviausia perėja. Visiškai šalia ir Svišovkou viršukalnė, tačiau į ją net nekylu.
Už perėjos atsiveria vaizdas į Dolina Zeleneho plesa.
Vaizdai labai gražūs, ypač į patį Zelene pleso.
Graži ir chata, bet žinoma ji būtų nieko verta be ežero. Būtent dėl Zelene pleso ir verta eiti visą tą nuobodžią trasą nuo Skalnate pleso. Žinoma, galima ateiti lengvu takeliu ir iš kitos pusės, bet tada vistiek reikėtų pakilti į kažkurį kalną, nes Zelene pleso ir visa Dolina Zeleneho plesa, ypač gražiai atrodo būtent iš viršaus.
Galiausiai nusprendžiu eiti link Vielke Biele pleso. Pro čia eiti toliau, tačiau tikiuosi prieš palikdamas Aukštuosius Tatrus iš jų išspausti kiek įmanoma daugiau 😊
Labai džiaugiuosi, nes atkarpa nuo Chata pri Zelenem plese iki Kopske sedlo pro Vielke Biele pleso, tiesiog nereali 😍
Įdomiausia tai, kad eidamas to net iki galo neįvertinau, turbūt jau ir nuovargio ir įspūdžių buvo per daug, nors kad gražu tai buvo akivaizdu. Labiausiai nustebino vaizdai peržiūrint nuotraukas, viskas atsigamino ir dabar galiu drąsiai pasakyt, kad ten tikrai labai gražu.
Nuo Kopske sedlo vėl reikėjo pasirinkt: eiti per Mankova dolina link Ždiar, ar per Javorova dolina link Tatranska Javorna.
Šį kartą pasirenku jau paprastesnį ir lengvesnį kelią per Javorova dolina.
Trasa iki Tatranska Javorna tikrai labai lengva. Pakeliui dar sutikau ožkų.
Joje būnu jau apie 19 val. todėl iki tamsos turiu tik apie valandą.
Pabandau paklausinėt radęs užrašus, apie nuomojamus kambarius, bet pasirodo nuomoja tik keli namai, ir kadangi savaitgalis, tai visi pilni.
Tiesa, dar pačiame centre randu vieną pasivadinusį kažkokia tai „chata“, ten pirmame aukšte alaus baras, o antrame aukšte nuomoja lovas. Tačiau pamatęs tą aplinką ir sužinojęs, kad už nakvynę reiktų mokėti 10 eurų, vos ne pats esu linkęs sumokėti tuos 10 eurų, kad tik nereikėtų tokiomis sąlygomis miegoti. Skylė ir tiek. Nusprendžiu, kad geriau jau gamtoje miegosiu, nei tokioje landynėje 😴
Blogiausia, kad ir gamtoje sąlygos ne pačios geriausios.
Einu link Ždiaro ir bandau tranzuot, bet kadangi jau visai temsta, tai darosi neramu, todėl ir galvoju apie tą nakvynę gamtoje.
Galiausiai sustoja vietiniai laipiotojai, sako „kur reikia?“, sakau „bet kur, kur galima rast nakvynę" 😊, jie kaip tik važiuoja į Ždiarą, sako „ten tikrai rasi“. Įsikalbam, pelnau jų pagarbą pasakęs, kad į Rysy įkopiau iš Lenkijos pusės 😊
Ždiare atsirandu jau beveik tamsoje, paskubomis einu toliau nuo plento į miestelio gilumą, nes ten ramiau.
Ždiare beveik visi namai verčiasi apgyvendinimo paslaugomis. Paskambinu į vienas duris-neturi vietų. Einu į kitą namą, moteris kraipo galvą: vienam ir vienai nakvynei nelabai nori priimti. Aš irgi negaliu sau daug leist mandravot, nes jau beveik tamsu. Sako „11 eurų“, aš žinau kad mintyse jau sutikau, tačiau dėl padorumo dar tą vieną eurą nuderu 😄
Žinau, kad Ždiare galima tikrai rast nakvynę ir pigiau, tačiau aš neturėjau nei laiko nei noro ieškot, juolab kad sąlygos buvo tiesiog idealios: graži aplinka, vienas kambaryje didžiulėje lovoje, atskiras tualetas ir dušas, puiki virtuvė su visa įranga, šiuolaikiniai remontai, lauke pavėsinės, supynės, sutvarkyta aplinka ir t.t., žodžiu, duočiau kokias 4 žvaigždutes. Tą naktį miegojau turbūt geriausiai per visą kelionę. Gal ir dėl to, kad rytoj į kalnus nebeisiu !!!!!! 😎
2012-08-26, 8 diena.
Išsimiegojau tiesiog super, nežinau ar dėl to kad nebereikia į kalnus, ar dėl to kad nakvynės vieta ir lova labai gera, o gal ir dėl to kad jau buvau pervargęs, bet pailsėjau turbūt geriausiai per visą kelionę.
Apie 08 val. pajudu iš nakvynės vietos.
Vos prieinu pagrindinę gatvę, prieš nosį nuvažiuoja autobusas. Neturiu supratimo kada ir kaip jie čia važiuoja. Susistabdau kitą, bet jis sako važiuoja ne ten kur man reikia 😕
Beje, autobusus net ir stovint stotelėje būtina stabdyt, kitaip jie pravažiuoja.
Bandau tranzuot. Sustoja labai draugiški lenkai, šiauriečiai, jaučiamės beveik savi-kaimynai 😄 Važiuoja į Stary Smakovec, užsišnekame taip, kad pravažiuoja savo posūkį, man tai naudinga, nes paveža daugiau nei žadėjo 😁
Tranzuoju toliau, su dar 3 automobiliais nusigaunu iki Stara Liubovna.
Mano tikslas Hrad Liubovianskij.
Ši pilis gal 2 km. nuo miesto, todėl į patį miestą net neužsuku.
Įėjimas į pilį kainuoja 5 eurus, o kartu su šalia esančiu etnografiniu muziejumi-6 eurai. Imu šį-kombinuotą bilietą.
Pirmiausia ir yra etnografinis muziejus. Pažymėtinas darbuotojų paslaugumas: dar gatvėje pasitinka, neprašomi viską aiškina, bet kartu neįkyri, žodžiu tikri šaunuoliai 👍
Muziejus gana įdomus, ir architektūra, ir vidaus ekspozicijos, žodžiu nesigailiu ėjęs.
Labai gražūs vaizdai tiek viduje, tiek iš jos. Ekspozicijos įdomios.
Vėl tranzu. Šį kartą važiuoju iki Červeny Klaštor.
Ten yra 2 prieplaukos, nuo kurių plukdoma Dunajec upe plaustais.
Dangus niaukstosi, bet atrodo visai neblogai. Kiek žmonės sakė, lyti turėtų tik į pavakarę.
Beje, virš Tatrų vieni debesys, eilinį kartą dėkoju fortūnai, nors ir buvo karšta, bet visą savaitę galėjau grožėtis vaizdais, o nusileidus iš kalnų jau pačią pirmą dieną juos aptraukė debesys. Prisiminęs ir ankstesnėse kelionėse tokią pat sėkmę, padarau išvadą, kad Dievai mane tikrai myli 💖
Plaukimas 10 eurų. Tinka.
Laukdamas plaukimo nusiperku suvenyrų-įvairių varpelių: už 2 didelius ir 3 mažus sumoku 10 eurų. Pigu. Šveicarijoje vienas toks didelis kainavo apie 25 eurus 😲
Plaukimas plaustais nepalieka jokio įspūdžio, nepatogu ir neįdomu. Nors iš pradžių džiaugiausi, kad plauksiu iš tolimesnės prieplaukos, kas reiškia kad plaukimas bus ilgesnis, bet plaukiant pradedu suprast, kad čia minusas, o ne pliusas, nes jau nuo pusės plaukimo imi laukt pabaigos, neįdomu.
Parsigaut iš ten nėra paprasta, autobusai važiuoja labai nereguliariai, ir net nelabai aišku kur.
Nežinau ar čia man taip nepasisekė, bet rašo kad šią dieną autobusų išvis nebebus, o mikriukas už valandos.
Pradedu eit įsivaizduojamai reikiama kryptimi 😊 Lietutis sustiprėja. Bandau tranzuot. Sustoja. Lietus taip sustiprėja, kad jį jau galima būtų vadinti lūtimi 😲 Visa tai nepraėjus nei pusei valandos nuo to kaip aš išlipau iš plausto !!! Dievai mane tikrai myli 😊
Mane išleidžia prie pagrindinio kelio, vairuotojas suka į kitą pusę.
Greit bėgu į kitą gatvės pusę-į autobusų stotelę, nes ten matau vienintelę galimybę pasislėpt nuo lietaus.
Blogai tai, kad ta stotelė į priešingą pusę nei man reikia 😊 Stoviu toje stotelėje ir bandau tranzuot į kitą pusę. Vairuotojai akivaizdžiai nesupranta ką aš čia darau 😂
Po kurio laiko lietus aprimsta. Dar spejau nufotkint jo pabaigą, juk pirmas ir paskutinis rimtas lietus šioje kelionėje. O ir prisimint tą tranzavimą padeda 😊
Labai reklamuoja Bulgariją, sako nerealiai patiko jam ten.
Paveža beveik iki Slovakijos-Lenkijos sienos.
Išlipęs bandau klaust žmonių pro kur man geriau važiuot iki Zakopanės: pro Tatranska Javorna-Lysa Polana, ar pro Lenkiją iš kitos pusės?
Va čia labiausiai ir išsidūriau. Nuojauta sakė, kad geriau pro Tatranska Javorna-Lysa Polana, bet kažkodėl paklausiau patarimo ir važiuoju pro kitą pusę, net nežinau tų gyvenviečių pavadinimų.
Susitranzuoju lenką, kuris paaiškina jog pirmiausia turiu nuvažiuoti iki Nowy Targ. Tada galutinai suprantu, kad važiuoju aplinkiniu keliu, bet trauktis nebėra kur 😳
Kažkokiame miestelyje, prie sankryžos bandau spėliot kokia kryptis man reikalinga ir apie 3 km. nueinu iki kito miestelio, iš kurio nebėra tolimesnio kelio, reikia grįžti atgal.
Jau ima temt, o iki Zakopanės dar apie 70 km. Imu galvot, kad miegoti gali tekti velnias žino kur. Zakopanėje turiu rezervavęs ir net apmokėjęs nakvynę, būtų gaila, juolab ryt ryte vistiek joje turiu būt.
Sustoja ūkininkas, paveža atgal iki posūkio, tada sustoja kunigas-važiuoja beveik iki pat Zakopanės. Na ir sekasi man 😊
Jis studijavo kartu su lietuviais, todėl jam smagu prisimint rusų kalbą, lietuviškas pavardes 😊
Į Zakopanę grįžtu praktiškai tamsoje.
Nusprendžiu palikti daiktus nakvynės vietoje, ir dar nueit iki centro, juk paskutinis vakaras.
Patalynės neduoda-kažką aiškina, suprantu kad dar neatvežė išplautos, nors nesu tikras kad būtent tai ir sakė 😊 Kaip bebūtų, kolkas lieku be patalynės. Nepatinka man šis hostelis („Lenin goodbye“).
Nors su tais pusryciais irgi idomiai: oficialiai jie duodami nuo 7 val., bet visada veluoja (praleidau 3 naktis, todėl galiu vartoti daugiskaitą). O jei nori anksti ryte į kalnus išeit, tai lieki arba be pusryčių, arba veluoji. Gal jie netgi tyčia taip daro.
O įvertinant, kad jis toli tiek nuo centro, tiek nuo trasų, ir dar visą aptarnavimą, patalynę ir t.t., tai jo tikrai nerekomenduočiau 😤
Einu į centrą visiškai atsipalaidavęs, juk įgyvendinau apie 98 proc. to ką buvau numatęs 😎
Užsuku pavalgyt. Kavinė jauki ir įdomi.
Nežinau ar dėl to, kad maistas nekokybiškas, ar dėl to kad tokio kiekio ir sunkiai virškinamo maisto senai nevalgiau, bet tik išėjęs iš kavinės imu jaustis ne itin gerai.
Parduotuvėje nusiperku alaus, jis visada gelbėdavo kai reikėdavo sureguliuoti skrandžio darbą.
Išgeriu butelį beveik vienu mauku. Padeda tik truputi.
Randu parduotuvę-nusiperku dar 2.
Ima lyti. Nors dar tik 10 val. vakaro, bet centre viskas užsidarinėja.
Slapstydamasis nuo lietaus ir gerdamas alų, einu atgal į hostelį. Iki jo tolokai, jaučiuosi vis dar nekaip. Juokas ima, kad visą savaitę bastęsis po kalnus, dėl lietaus sušlapau Zakopanės centre 😊
Į hostelį parsirandu tik apie 24 val., baigiu gerti alų, pasėdžiu, einu miegot.
Naktį jaučiu, kad tuoj vemsiu. Einu į tualetą, bet kol nueinu viskas praeina.
Ryte nežinau ką daryt, valgyt reiktų, bet nenoriu, išgeriu pieno, apelsinių sulčių, gal ir ne visai tai gerai, bet nieko neišmanau apie apsinuodijimus, įprastai mano skrandis net akmenį suvirškintų.
Eidamas į stotį dar nusiperku coca-colos, pagalvoju jog važiuojant gert vistiek norėsis, o burbuliukai man gali padėt.
Stotį randu labai nelengvai. Likus gal 10 min. iki autobuso išvykimo, prie kiosko paklausiau kur autobusų stotis, tai kiosko pardavėja parodė į vieną pusę, o kažkokia vietinė moteris į kitą. Įdomiausia, kad jos abi taip buvo įsitikinusios savo tiesa, kad net ėmė ginčytis 😅
Man teko spėti kuri patikimesnė ir pasikliauti sėkme, nes suklydus į autobusą tikrai nebebūčiau spėjęs. Nusprendžiu, kad kioskininkės žvilgsnyje matau tikrą pyktį ant tos moters, todėl nusprendžiu, kad patikėsiu ja 😉
Nors kojos labai skauda dėl pūslių, bet jau beveik bėgu.
Į stotį ateinu iki autobuso išvykimo likus gal 3 min. Vairuotojas akivaizdžiai nustemba, turbūt pagalvoja, kad aš labai šaltakraujiškai apskaičiavau laiką 😊
Geriu coca-colą ir bandau atsigaut. Važiuojam. Krato. Vėl prisimenu ką reiškia būti malka 😊
Pajaučiu kaip galva sukasi. Nors net nejaučiu pykinimo, bet nusprendžiu eit iki tualeto. Pačiu laiku, tik įžengęs imu vemt. Tai gal tik koks 3 kartas mano gyvenime !!! Palengvėja 😩
Po pietų atvažiuojam į Varšuvą. Pakliūnam į kamštį. Iki stotelės Wilanovski važiuojam visą valandą, nors ji miesto pakraštyje. Mano autobusas į Kauną iš miesto centro-centrinės autobusų stoties, už 5 val., todel laiko turiu.
Vis dar jaučiuosi nekaip, kojas skauda, Varšuvą apžiūrėjau atvažiuodamas, todėl nusprendžiu nebesiblaškyt ir bandyt kaip nors išgyvent 😊 Su metro (2,60 zloto) atvažiuoju į centrą. Labai skaniai kvepia kebabai, bet valgyt bijau. Stotyje atsiguliu ant suolo ir bandau pailsėt. Turbūt atrodau tikrai nekaip, nes apsauginiai, kaip kokio bomžo, ima klausinėt ar turiu bilietą 😊 Turbūt dėl mano žvilgsnio pasijunta nepatogiai ir pasitraukia. Sulaukęs autobuso per naktį važiuoju namo 😉
Apibendrinant:
Ši kelionė tikrai ne pati tolimiausia ar brangiausia kurioje esu buvęs, greičiau priešingai, tačiau patirties kurią įgyjau nekeisčiau nei į nieką, ir jei iš anksto žinočiau ką teks patirti, vistiek viską iki paskutinės smulkmenos pakartočiau. Suprantu, kad skaityti yra visai kas kita, net ir rašau aš jau su šypsena, tačiau drįstu teigti, kad šioje kelionėje netgi pasikeitė mano suvokimas, labai džiaugiuosi galėjęs nukeliauti ten kur negali nusipirkti bilieto: į savo jausmų ir vidinių galimybių pasaulį 😎
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą