Paradoksas, bet šiemet, kaip nei vienais kitais metais, šis pasakymas, būtent šiai kelionei, mums tiko labiausiai.
Kalbu apie žiemą, sniegą. Gal kažkur Lietuvoje, šią žiemą šiek tiek sniego ir buvo, bet pas mus, Šiauliuose, jo nematėme visai.
Taigi, jei žiema pas mus neatėjo, tai patys važiuojame pas ją 😊
Kai to beveik nebeįmanoma padaryti Lietuvoje (nebėra sniego, beveik nebėra arklių ir rogių, o žirgynų kainos tapo sunkiai "įkandamomis"), pirmoji į galvą šaunanti mintis-Laplandija. Bet 5-ių asmenų šeimai tai gana brangu.
Tad išganymu tapo aplankiusi mintis-apie kelionę į kol kas dar pigią Ukrainą. Sniego yra, kainos prieinamos, o arkliai vietoj elnių, gal ne taip egzotiška, bet nei kiek ne prasčiau.
Taigi, dar ankstyvą rudenį (yra aprašymas mano bloge) važiavome su žmona tik dviese, ne tik pasivaikščioti po kalnus, apžiūrėti Lvovą, bet ir išsiaiškinti galimybes sugrįžti čia žiemą su vaikais.
Kadangi skrydis ankstyvas, o mes iš Šiaulių, tai saugant vaikų ištvermę ir mūsų nervus, stengdamiesi jų nevarginti, skirtingai nuo kitų kelionių, kai važiuodavome tiesiai į oro uostą, per "AirBnB" užsisakėme nakvynę Vilniuje.
Šiek tiek pasivaikštom ir po Vilniaus senamiestį. Labai keista, bet dar niekada (nors 5 metus net ir gyvenau, kol mokiausi) nebuvau buvęs šioje vietoje.
1 diena, 2020-02-10
Skrydis truko apie 1 val. Maždaug 9 val. mes jau Lvove.
Oro uoste išsikeičiame tik minimaliai valiutos, kad užtektų nuvažiuoti iki centro. Nuo oro uosto, beveik iki pat Lvovo širdies, važiuoja 29 maršruto troleibusas.
Tikra painiava su talonėliais vaikams, bet tai suprasime tik vėliau.
Perkame juos pas vairuotoją, duoda 2 suaugusiems po 7 grivinas ir 3 vaikams po 3,5 grivinos.
Jokių planų neturime, reikia tik "prastumti" dieną, nes traukinys į Vorochtą, tik 15.40 val. Yra dar vienas anksti ryte, bet jis išvažiavo tuo metu, kai mes dar tik leidomės.
Autobusus atmetėme, nes jau iš ankstesnės kelionės žinojome, kad tai varginantis keliavimo būdas Ukrainoje, ypač su vaikais.
Ukrainoje labai populiarus "blablacar" tinklalapis, bet čia pavežėjo reikėtų ieškoti paskutinėmis dienomis, kai mes 5-iese, tai gali būti ne taip paprasta.
2 vaikai dar nėra važiavę traukiniu, vyresnioji jau neprisimena, jau nekalbant apie atskirą kupe, traukinyje galima atsigulti, pavaikščioti, žaisti žaidimus, nueiti į tualetą, tad rinkomės šią nuvykimo iki tikslo priemonę.
Lvove belaukdami pavalgom. Barščiai, kaip ir pridera Ukrainoje, tiesiog neprilygstami. O va Kijevo kotletas šaltokas pasitaikė.
Nusiperkam būtinų produktų, juk važiuosim į užkampį.
Šiek tiek dar paslapinėjam po Lvovą.
Iki geležinkelio stoties važiuojam su tramvajumi. Bilietėlius perkam vėl pas vairuotoją. Talonėlis 7 grivinos (rudenį buvo 5). Vairuotojas sako, kad 7 ir 10 metų vaikams, talonėlių nereikia išvis. Važiuojant netgi įlipa kontrolė, suaugusių patikrina, į vaikus net nepasižiūri. Gal tikrai nereikia? Trikdo tik per mikrafoną skelbiama informacija. Nors ji ukrainiečių kalba, bet lyg ir suprantam, kad vaikams visgi turėtų būti mokama. Nu bet negi ginčysiesi ir su vairuotoju ir su kontrolieriais 😂
Turim dar šiek tiek laiko iki traukinio, kelionė ilga, dar spėju nupirkti čeburekų po 22 grivinas, beliašų vos po 10 grivinų.
Traukinio bilietus pirkome iš anksto, internetu. Noriu pagirti oficialų ukrainos geležinkelių tinklalapį, viskas labai aišku, paprasta ir lengva. Tik pastebėjimas, kainą siūlo su patalyne ir arbata, jei tau tokios paslaugos nereikalingos, reikia nuimti varneles, tada sumažėja ir kaina. Kadangi mes naktį nevažiuosime, patalynė mums tikrai nereikalinga.
Bilietai iki Vorochtos visiems 5-iems kainavo nepilnai 18 eurų, nors šiaip juos ten labai svyruoja. Realiai mes išnaudojome tik 4 vietas, nes negi vienas kuris nors, eis sėdėti atskirai į kitą kupe 😊
Nors atstumas tik kiek daugiau nei 200 km., bet numatoma kelionės trukmė net 6,5 val.
Ką padarysi, bandom žaisti, užkandžiauti, gulinėti, bet kelionė vistiek prailgsta.
Blogiausia, kad be proto karšta, langai nesidarinėja, tenka kentėti. Vaikams vienas didžiausių įspūdžių buvo nueiti į tualetą. Iš pradžių dėl to, kad tai atrakcija nevažiavusiam traukiniu, o po to dėl to, ką ten pamatė 😂, labai nešvaru.
Man įspūdį padarė tai, kad traukinys dėl vėjo iki Vorochtos vėlavo 20 min. Skaičiau prognozėse, kad ši diena turėjo būti labai vėjuota, bet neįsivaizdavau, kad vėjas gali būti toks stiprus, kad koreguotų net traukinio grafiką.
Beje, dėl vėjo ir skrydis nebuvo malonus, leidžiantis pykino beveik visus (bent jau iš mūsų šeimos).
Dar įdomu tai, kad jau po skrydžio, nusileidę buvome nustebinti, kad sniego ir Lvove beveik nebuvo. Tikėjomės, kad artėjant link kalnų jo atsiras daugiau, juk būtent dėl jo čia ir atvažiavome. Prieš kelias dienas namo šeiminkas mums siuntė nuotraukas su daugybe sniego. O čia, kiek dairomės, jo nėra arba beveik nėra. Sėdim, žvalgomės vieni į kitus ir sutrikę bandom juokauti.
Nieko nuostabaus, Lvove šiandien buvo +8. Vietiniai sakė, kad ši žiema rekordiškai šilta ir pas juos.
Sutemus per langą kažką įžiūrėti jau sunkiau, bet realiai sniego atsirado tik iki Vorochtos likus maždaug vos 50 km. !!!
Namo šeimininkas, kaip ir žadėjo, mūsų laukė stotyje, nors buvo jau beveik 22.30 val.
Kopiam į kalną, sodyba atokioje vietoje, kaip tik to ir norėjome. Sniego daug. Kopti tamsoje, per sniegą, prastai išmintu ir siauru taku, nėra lengva.
Pagaliau mes prie sodybos. Nuotrauka daryta kitą dieną, jau šviesoje.
Mane labai žavėjo ir mintis, kad čia nėra interneto, telefono ryšys su užsieniu brangus, todėl galėsme visiškai atsiriboti nuo pasaulio. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad ši viltis pasiteisino tik iš dalies. Jei kas nors turėsite panašių sumanymų, tai žinokit, kad to nepakanka, reikėtų išvis surinkti iš visų telefonus 😂, kad nebūtų galima žaisti žaidimų ir pan.
Šeimininkas puikus, supratingas, išsilavinęs. Tikras huculų kultūros žinovas ir puoselėtojas. Jei domėsitės, jis gali jums apie huculų kultūrą pasakoti be perstojo. Beje, jei gerai supratome (ukrainiečiai nėra linkę kalbėti rusiškai, todėl bendraujama tokiu rusų-ukrainiečių kalbos mišiniu), jis yra vienos iš sporto šakų (panašios į UŠŲ) federacijos prezidentas ir 2004 m. su komanda atliko šokėjų vaidmenį, kai 2004 m. Ruslana Ukrainai laimėjo Euroviziją. Žodžiu, jis kaip asmenybė, taip pat be galo įdomus.
Sodyboje galima nuomotis ir 1 kambarį (būtų pigiau), bet mes nusprendėme, kad galim sau leisti išsinuomoti visą sodybą (2 kambariai, virtuvė, valgomasis) ir nesijausti nepatogiai, jei būtų apsistoję ir kiti keliautojai, o vaikai kiek patriukšmautų. Visos sodybos ("Rumšiškių" tipo) nuoma parai kainavo 900 grivinų. Jei kam kils klausimas, tualetas tikrai ne lauko, moderniai įrengtas, yra ir dušas su visada karštu vandeniu.
Iš tiesų, aprašydamas rudenio kelionę aš sąmoningai nenurodžiau jos adreso, nes bijojau, kad ji gali tapti tokia populiari, kad nebegalėsiu čia žiemą pats atvažiuoti 😊 To šiek tiek bijau ir dabar, bet negaliu būti toks egoistiškas, juk per retai čia atvažiuoju, o tai šeimininko-puikaus žmogaus, vienas iš pragyvenimo šaltinių. Tad jei kam reikės, kreipkitės, duosiu visus kontaktus 😉
2 diena, 2020-02-11
Nuo pat ryto išsiruošiame "ant kalno". Tai sąlyginis pavadinimas, nes visas pasiruošimas, tai tik apranga, nes kalnas kieme, mūsų sodybos teritorijoje, netgi aptvertas tvora.
Šeimininkas padeda mums gauti nuolaidą rogučių nuomai miestelyje. Gauname vos po 50 grivinų dienai už rogutes (ėmėm 2). Maža to, kadangi jis už mus garantavo, tai nereikėjo nei piniginio užstato, nei dokumento.
Visa diena skirta lauko pramogoms, vaikai tiesiog ėjo iš proto. Net nesitikėjau to 😍
Sušalus, grįždavom į namą pasišildyti ant krosnies "lydekai paliepus, man panorėjus".
Galima maistą gamintis patiems, bet galima ir užsakyti, kad gamintų šeimininkas, kuris nors ir negyveno šiame name, bet atvažiuodavo kasdien, nes name įrenginėja dar vieną kambarį. Mes nusprendėme užsakyti tik vakarienes. Be proto didelės porcijos sriubos, ir antieji patiekalai (galima rinktis) 5 žmonėms, kainavo 450 grivinų už vakarienę, taigi vos po 90 grivinų žmogui. Šeimininkas dar pavaišino savo paties kalnuose rinkta žolelių arbata, naminiu medumi. Apie atmosferą ir aplinką net nekalbu. Štai kaip tai atrodydavo.
Visą dieną vėl praleidžiame "sniege".
Grįžęs į namą pasikabinau rūbus ir žvilgtelėjęs į pakabą sudvejojau..., čia tikrai mano rūbai, o gal savo "ragus" pasikabinau? 😂
4 diena, 2020-02-13
Šią dieną laukia ypatinga pramoga, visos kelionės ašis-pasivažinėjimas arkliais tempiamomis rogėmis 😍
Nors kai buvome rudenį, gavome informaciją, kad tokia pramoga kainuoja vos 100 grivinų už valandą, bet tokia kaina man nuo pat pradžių kėlė abejonių. Taip ir atsitiko, realiai ši pramoga kainuoja 500 grivinų už valandą. Čia neskaitant keliese važiuosit, svarbu, kad į roges tilptumėt, nes jos nėra labai didelės.
Nustebino, kad "arklys atvažiavo" visa valanda ankščiau nei sutarta. Nors važnyčiuotojas sakė, kad nieko tokio, jog mes dar nepasiruošę, jis palauks, bet mes kažkaip jautėmės nepatogiai, todėl susiruošėm greitai, nepavalgę. Tai truputi negerai, nes mažiukas ne tik šiek tiek niurzgėjo, kad nori valgyti, bet iš dalies ir dėl to, sėdėdamas rogėse be judesio, šiek tiek šalo.
Didelis pliusas, kad mus tiek paėmė, tiek paleido, sodyboje, kieme, todėl tai labai patogu.
Nusileidžiant nuo mūsų sodybos nors ir neilgas, bet ne iš lengvųjų, reikėjo net kelis kartus upelį kirsti, jautėmės kaip su kokiu visureigiu važiuodami 😊
Po to pervažiom per Vorochtos kaimą.
Nuo čia prasidėjo nuostabioji dalis, nes nebeliko nei trupučio asfalto, kaimelio vaizdus pakeitė miškas ir kalnai, o slydimas tapo itin švelnus, minkštas ir malonus.
Jei planuosite kažką panašaus, tikrai netaupykit rinkdamiesi valandą ar dvi, nes per tiek laiko nespėsit nuvažiuoti iki gražiausių vietų.
Atrakcija nuostabi. Tik nežinau kam patiko labiausiai, vaikams ar man ir žmonai 😂
Arkliai su skambaliukais, todėl čiuožėme kaip kokioje pasakoje 😍
Atvažiuojame prie viaduko. Bet nemaišykit, ne to pagrindinio ir labiausiai žinomo viaduko, esančio pačioje Vorochtoje, bet gerokai už kaimo. Pagal skaičių jis būtų jau 3-iasis, nes pakeliui pravažiavome ir dar vieną, ne tokį išvaizdų.
Aš buvau radęs daugiskaitoje vartojamą savoką Vorochtos viadukai. Tai vertė mane susimąstyti, kad tai nėra atsitiktinumas, nes dažniausiai rašoma, kalbama ir lankomas tik tas pagrindinis viadukas, esantis pačiame kaime. Dabar viskas ir susidėliojo į savo vietas, pasirodo tų Vorochtos viadukų yra net keletas. Ir šis, beje, nors ir trumpas ir nedidelis, bet vienas gražiausių.
Pravažiuojam Voronenko kaimo cerkvę, kuri matoma iš labai toli.
Čia jau ir vėjas didesnis ir gerokai šalčiau.
Nuo jo matyti Užkarpatės regionas.
Kažkur apačioje yra ir tunelis, apie kurį mums pasakojo sodybos šeimininkas.
Esmė tokia, kad kažkada labai senai, kažkoks žymus inžinierius, pasiėmė daug paskolų, apskaičiavo, kad tunelį kas 2 brigados, viena iš vienos kalno pusės, kita iš kitos pusės ir jos susitiks kažkur kalno viduryje. Tokiu būdu tunelis per kalną bus iškastas per 2 dienas. Kitaip nebuvo galima daryti, nes darbininkai dėl maisto, oro ir kitų sąlygų, negali būti kalne ilgiau. Kai kasantieji neišlindo, nei po 2, nei po 3 dienų, jis pagalvojo, kad blogai apskaičiavo trajektorijas ir jie kasa skirtingas trasas nesusitikę tarpusavyje, todėl jie (čia nelabai supratome) arba žuvo, arba darbai kainuos dar dvigubai brangiau. Inžinierius nusižudė. 4-os dienos vakare kasantieji vis dėl to išlindo (vėl nelabai supratome, ar visgi susitikę kalno viduje, ar viena iš brigadų prakasusi viena pati visą kalną).
Iki paties tunelio privažiuoti negalėjome dėl pernelyg didelio nuolydžio ir sniego kiekio.
Šioje viršūnėje aplamai, baigėsi bet koks kelias. Toliau buvo matyti tik pėsčiųjų vaikštomas siauras takelis.
Mes sukame atgal tuo pačiu keliu kaip ir atvažiavome.
Kadangi į pakalnę važiuojasi greičiau, tai neužilgo jau ir Vorochta.
Vakare nusprendžiam išbandyti šeimininko pakištą mintį-kepti šašlykus tiesiog namo viduje, pečiuje.
5 diena, 2020-02-14
Ši diena skirta vėl skirta dūkimui po sniegą, grožėjimuisi vaizdais.
Šiandien Šv.Valentino diena. Didelių galimybių čia kažkaip atšvęsti nėra. Nusprendžiu bent vakarienę pagaminti pats. Turgelyje nuperku vietinio naminio vyno (1 ltr. 80 grivinų).
Vaikai sakė, kad vakarienė labai panaši į tą, kurią darydavo šeimininkas (tiek porcijomis, tiek žvakių apšvietimu, tiek židinio pakūrimu), o ir dėl skonio bent jau garsiai nesiskundė, tai gal nebuvo labai blogai😃
O kai dar gauni tokį atviruką, tai išvis pasijauti laimingiausias žmogus pasaulyje 😍
6 diena, 2020-02-15
Papietavę pajudame iš šios nuostabios vietos.
Mane ši vietovė žavi savo natūralumu. Nors patys vietiniai su susižavėjimu kalba apie netoliese esantį Bukovelį, aš net nedvejodamas teigiu, kad čia man patinka labiau. Čia nieko dekoratyvaus ar pagražinto. Čia pamatysi arklius naudojamus kaip kasdienį transportą, vyrus geriančius prie traktoriaus, dūmus kylančius iš kiekvienos sodybos. Vakare atsisėdęs terasoje grožiesies nuostabiu peizažu, mėgausies ramybe, girdėsi šunų skalijimą ir nejučiomis pradėsi medituoti. Žinoma, kol ausyse neišgirsi spiegiančio "tėti, sesė padarė tą ir tą..." 😃
Žmonės čia nepaprastai draugiški ir komunikabilūs. Patys prieina ir kalbina. Gerbia Lietuvą. Dauguma siūlo pirkti žemę, kuri kalnuose gana pigi.
Maisto produktai parduotuvėse brangesni nei miestų dideliuose prekybos centruose, bet kokybė nei karto nenuvylė, ji tiesiog puiki.
Autobuso bilietus nusipirkome dar iš vakaro. Vaikams nuolaidų nėra, bet mažiukui (7 m.) jo visai nereikėjo. Bilietai iki Ivano-Frankovsko kainavo po 83 grivinas.
Kelionė užtruko apie 2 val. Vėl teko prisiminti, kodėl man nepatinka Ukrainos autobusai, labai krato, vietos mažai, nedidelius atstumus važiuoja ilgai. Jei būtume galėję, būtume rinkęsi traukinį, bet iš Vorochtos į jį bilietus gauti nėra lengva, o ir labai svyruojančios kainos, dažnai būna gana aukštos. Todėl dauguma, kaip ir mes, važiuoja autobusu iki Ivano-Frankovsko ir ten persėda į traukinį, kuris nuo čia jau gerokai pigesnis, o pasirinkimų daug daugiau.
Ivano-Frankovske nueiname pavalgyti ir jau reikia eiti į traukinį, laiką suplanavom tinkamai.
Traukinio bilietus buvome nusipirkę internetu dar būdami Lietuvoje, visiems 5-iems kainavo vos 11 eurų. Tai jau nebe kupe, bet ir "plackartas", kai esame 5-iese, nei kiek ne prasčiau.
Iki Lvovo važiavome 3 val., įdomiausia, kad iš jų kokią valandą važiavome jau praktiškai per patį miestą.
Didžiausias minusas, kad kartas nuo karto "ateidavo" labai stiprus cigarečių dūmų kvapas. Ne, rūkoma ne vagone, bet kai durys atidaromos, kvapas įsiveržia iš tambūro. Nežinau ar ten rūkyti leidžiama, bet jei leidžiama, reikėtų uždrausti, o jei neleidžiama, reikėtų atleisti palydoves, visiškai nekontroliuojančias situacijos.
Lvove pagaliau išsiaiškiname tikrąją situaciją dėl važiavimo miesto transportu. Pasirodo, vaikams ne tik reikia talonėlio, bet jis netgi turi būti pilna kaina. Ta 50 proc. nuolaida galioja tik vietiniams moksleiviams ir studentams turintiems atitinkamą pažymėjimą. Perkam 5. Panašu, kad ten truputi chaosas, nes nei vairuotojai, nei kontrolieriai, šia tvarka ne visada vadovaujasi.
Įdomiausia, kad pradėjus važiuoti įlipa kontrolė, patikrina ir pagiria, kad mes turim visus 5 bilietėlius. Smagu, kad nors iš 3 važiavimo, bet visgi išsiaškinom laiku, nes būtent šita kontrolierė galėjo ir nubausti 😃 Bauda už važiavimą be talonėlio-120 grivinų.
Nakvoti važiuojame į patį senamiesčio centrą, beveik pačioje "Plošča Rynok". Čia esame sutarę dėl apartamentų. 2000 grivinų už 2 naktis.
Šioje vietoje taip pat buvome rudenį, vieta mums labai patiko ir mums labai tinkamoje vietoje, nuo kurios viskas labai arti. O ir kaina gera.
7 diena, 2020-02-16
Lvovą jau esame išsamiai apžiūrėję, todėl slampinėjame be konkretaus plano.
Parinkdamas nuotraukas koncentruojuosi į tai ko nėra ankstesniame aprašyme, pvz. ledo pagrindinėje miesto aikštėje.
Jei kas sugalvotų eiti, tai vertėtų žinoti, kad "Chocolate manufakture" Lvove yra 2. Visi labiau žino esančią Serbska street 3, nes ji prie pat "Plošča Rynok". Bet šioje užsiėmimai nevyksta, tai tik parduotuvė, kavinė, nedidelė ekspozicija. Norintys gaminti iš šokolado, turėtų rinktis, esančią Sichovykh Striltsiv street 5.
Mūsų apartamentų vidinis kiemelis itin meniškas.
Su žmona čia jau esam buvę, bet norisi ir vaikams parodyti "partizanų bunkerį". Mažiukui iš tiesų darė įspūdį tie šūkaujantys ir šaudantys "partizanai" 😊
8 diena, 2020-02-17
Nors pats kiek ir tingiu, bet esu pažadėjęs mažiukams, lipti į Rotušės bokštą.
Nuo mūsų apartamentų iki jo, gal tik koks 200 metrų.
Suaugusiam 40 grivinų, vaikams 10 grivinų, o mažiukui išvis nereikėjo.
Vaikai suskaičiavo 370 laiptelių.
Po pietų jau pajudame į oro uostą. Skrydis 17 val.
Labai pradžiugina puiki vaikų žaidimų aikštelė oro uosto laukimo salėje. Labai padeda sutrumpinti laukimo laiką.
Kelionė buvo nuostabi. Kokia gi būtų žiema be sniego? 😎
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą