Provansas 2025

    Provanso pristatinėti daug nereikia. Visi jį liaupsina ir jis jau senai tapo pagrindine Prancūzijos turizmo traukos vieta iškart po Paryžiaus su Eifelio bokštu virš jo.

              

    Šį regioną mes jau šiek tiek "čiupinėjome": ankščiau lankėme Nicą, Kanus, Avinjoną, Arlį, Monaką, Gardos tiltą, todėl šių vietų šiame aprašyme nerasite. Koncentruojamės į išsamesnį regiono pažinimą. Gal ir jūs atrasit kažką naujo 😉

    Norint pasiekti regioną patogiausia skristi į Nicą, tačiau šia kryptimi skrydžiai iš Lietuvos gana brangūs, jų mažai. Ieškome alternatyvų.

    Labai patrauklūs skrydžių pasiūlymai į Turiną Italijoje.

    Tiesioginis skrydis iš Vilniaus su „Ryanair“ patogiais laikais (ne naktiniais) kainavo 156 eur. dviem į abi puses.

    1 diena, 2025-05-17

    Nors į jį atskrendam (Turinas - jo sostinė), bet Piedmont regiono šioje kelionėje neapžiūrinėsim, paliekam kitai kelionei.

    Tai šiaurės vakarų Italijos regionas Alpių prieigose. Šiaurėje jis ribojasi su Šveicarija, vakaruose su Prancūzija. Jis mums kiek mažai girdėtas, nors tai net antras pagal dydį Italijos regionas (po Sicilijos). Piedmont pažodžiui verčiamas į „kalnų papėdė“. 
    Automobilio irgi nesinuomojame, nes nuomos bendrovės arba neleidžia kirsti valstybės sienos, arba taiko didelius sienos kirtimo mokesčius. 

    Tačiau Italijoje labai gerai išvystytas viešasis transportas, kuris prie viso to, dar ir nebrangus 😉

    „Trenitalia“ traukinio bilietas tiesiai iš oro uosto į Cuneo (apie 130 km. link Prancūzijos) važiuoja kas valandą. Tereikia vieno trumpo persėdimo. Kelionė trunka truputį daugiau nei 2 val. Bilietas kainuoja 10,50 eur. Bilietą pirkti patogu tiek internetu, tiek stotyje esančiuose automatuose. Jei dėl traukinio vėlavimo praleidi savo persėdimo traukinį, leidžiama sėsti į sekantį važiuojantį traukinį ta pačia kryptimi. 

    Svarbu: prieš sėdant į traukinį, bilietą reikia pažymėti specialiame automate stotyje, nes kitaip jis negalios. Tai reikalinga padaryti dėl to, kad bilietai turi galiojimo laiką, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pažymėjimo momento. Mūsų atveju, kadangi atstumas didelis, bilietas galiojo 4 val.

    Traukinys patogus, su kondicionieriumi. Ypač smagu važiuoti tampa išvažiavus iš Turino, kai jis pasiekia net 150 km/h greitį. 

    Įvažiuojant į Cuneo reikėtų nepraleisti per traukinio langą atsiveriančio vaizdo į miestą. Traukiniui lėtai judant per tiltą miestas atrodo, tarsi būtų ant kalno plynaukštės 👍

    Pirmasis "darbas" mieste - išspręsti rytdienos logistikos klausimus.

    Esmė tokia, kad Prancūzijos siena visai netoli, tačiau D6204 kelyje esantis tunelis kertant Italijos-Prancūzijos sieną yra remontuojamas, todėl kelias uždarytas. Nors remonto darbai turėjo būti baigti dar 2024-12 mėn., bet kaip sako italai: "čia Italija" 😎
    Tačiau traukiniai važiuoja. Uždarytas tik automobilių kelias. Mūsų planas ir yra važiuoti traukiniu. Ryt norėsim pasiekti Tende, jau Prancūzijoje.

    Visa bėda, kad bilietų internetu pirkti negalima, nes tai tarptautinis maršrutas - tokia tvarka. Tai kiek keista, nes tas pats traukinys toliau važiuoja iki Ventimiglijos, t.y. vėl grįžta į Italiją ir iki jos bilietą pirkti jau leidžia.

    Bandom aiškintis stoties kasoje. Kalba tik itališkai, tačiau pavyksta išsiaiškinti. Gaunam tą pačią informaciją, kad iki stoties Prancūzijoje pirkti negalima, tačiau galim pirkti iki artimiausios stoties vėl Italijoje, o išlipti galėsim kur norim.

    Taip bilietas kiek pabrangsta - tenka pirkti beveik dvigubai ilgesniam atstumui, nei mums reikia - iki Olivette San Michelle. Toks bilietas vienam suaugusiam kainuoja 8,50 eur.

    Supratome, kad bilietą galime nusipirkti ir pačiame traukinyje, tačiau dėl kalbos barjero ne viskas aišku, todėl dėl smalsumo pasiaiškinsim rytoj ir traukinyje, nors bilietus jau nusipirkome kasoje.

    Būstą buvom rezervavę per „AirBnB“ pačiame centre, netoli traukinių stoties.

    Nors miestui jokių lūkesčių nekeliam, tai tik tarpinė stotelė, tačiau įsikūrę išeinam apžiūrėti senamiesčio, juk gyvename pačiame centre.

    Cuneo mieste gyvena daugiau nei 50 tūkst. gyventojų. „Cuneo“ lietuvių kalboje reiškia „pleištas“, nes miestas, lyg pleištas, įsikūręs tarp Stura ir Gesso upių. Tai patogus atspirties taškas keliaujantiems į netoliese esančius kalnus.

    Labiausiai miestas žymus savo arkadomis - portikais. Dengti pasivaikščiojimo takai skaičiuojami net kilometrais (apie 8 km).

    Bet mums šiandien didžiausias įspūdis - orų permainos. Lietuvoje buvo gana šalta - šiemet rekordiškai šalta gegužė. O va čia, ne tai, kad šilta. Mums, nepripratusiems, atrodo - net karšta ! 

    Via Roma - jau kelis šimtmečius pagrindinė istorinio miesto centro gatvė jungianti Piazza Torino ir milžinišką Galimberti aikštę. Gatvė labai gyvybinga ir judri. Tai pėsčiųjų bulvaras su portikais pakraščiuose.

    Susizgrimbu, kad nepasiėmiau fotoaparato. Žmona juokiasi: "keliautojas" 😊 Iš tiesų, dar "neįsivažiavau". Gelbėja telefonu darytos nuotraukos.

    Mes pradedame nuo Galimberti aikštės.

    Gaila, tačiau mūsų apsilankymo metu joje buvo daug palapinių ir kioskų, matyt buvo rengiamasi kokiai nors šventei, todėl tai sutrukdė mums tinkamai įvertinti šios aikštės privalumus.

    Visai šalia aikštės - Cattedrale di Santa Maria del Bosco e San Michele - pagrindinė miesto katedra.

    Ji iš išorės gerai įsikomponuoja į Via Roma gatvę. Tik į vidų nepatekom - per vėlu.

    Via Roma gatvė tos pakraščiuose - jau minėti portikai. Būtų labai patogu juose pasislėpti per lietų ar saulės kaitrą.

  Paėjus gatve šiek tiek toliau - Torre Civica.

    Bokšto aukštis siekia 52 metrus. Sienų storis - 2 metrus. Į bokštą galima pakilti 132 laipteliais arba liftu, tačiau mes mieste lankėmės vakare, todėl tokios galimybės neturėjome. Gaila, turėtų būti gražu, nes galima apžvelgti ne tik miestą, bet ir grožėtis tolumoje matomais kalnais.

    Priešais bokštą - Rotušė (Palazzo Municipale), tačiau ji blanki.

    Centrinė zona baigiasi ties Piazza Torino, kuri taip pat jokio įspūdžio nepalieka. Šią aikštę reikėtų vertinti labiau kaip orientyrą - vietą, kurioje baigiasi Via Roma.

    Paeinam šiek tiek į šoną - iki Piazza Virginio.

    Ši aikštė kiek neįprasta - po stogu.

    Kertam Via Roma ir kitoje senamiesčio pusėje susirandam vaizdingiausia Cuneo dalimi laikomą Contrada Mondovì.

    Anksčiau ši gatvė buvo žinoma kaip Judėjos gatvė, nes sinagogoje ir visame šiame rajone iki pat Gesso upės buvo žydų getas. Tai pirmoji miesto gatvė, kurioje atsirado apšvietimas. Šia gatvele vėl grįžtam į Via Roma.

    Iš Contrada Mondovi tikėjausi daugiau. Trumpa ji labai ir ne tokia vaizdinga kaip maniau.

    Tokiai paviršutinei senamiesčio apžiūrai užteko 1 val. 15 min. Susidarė įspūdis, kad specialiai dėl šio miesto nevažiuotume, tačiau važiuojant pakeliui į jį užsukti verta. 

    Kiek nustebino, kad mieste nėra jokios panoraminės aikštelės, nors senamiestis ant kalno, yra šlaitas. Tačiau jis apaugęs medžiais, krūmais, todėl jokio vaizdo nėra.

    O labiausiai sužavėjo tiesiai iš senamiesčio tolumoje matomos snieguotos kalnų viršūnės - atrodo labai didingai 😍

    Į apartamentus grįžom prieš pat Eurovizijos finalą. 

    Vaizdą žiūrėjome ir dainas klausėmės per italų televizijos kanalą, o komentarus klausėmės internetu - per LRT 😊

    Beje, italų komentatoriai po lietuvių pasirodymo juokėsi - nežinome gerai čia tai, ar blogai 👍👎

    2 diena, 2025-05-18

    Ką gi, šiandien viskas tampa aišku. Kontrolierė traukinyje iš tiesų yra - pas ją galima nusipirkti bilietą. Tačiau ji taiko 5 eur. antkainį, tad net jei ir būtų galima traukinyje pirkti bilietą tik iki Tende (to nebesiaiškinome), gautųsi brangiau, nei perkant bilietą iki artimiausio Italijos kaimelio 😉

    Iki Tende traukinys važiuoja apie 1 val. 5 min. Nors atstumas nedidelis, tačiau visą laiką į kalną, todėl juda lėtai. Pirmą kartą mačiau, kad traukinys darytų serpantino kilpą - 360 laipsnių ratą tik dėl statumo.

    Tende kaimelis jau Prancūzijoje - Mercantour nacionalinio parko pakraštyje. Jis visai netoli Italijos sienos. Iki 1947 m. jis ir priklausė Italijai.

    Saint Michel bažnyčia jame išsiskiria panoramine stikline siena altoriaus pusėje.

    Kadaise virš kaimelio stovėjo pilis. 

    Užlipam iki jos griuvėsių - atsiveria puikūs vaizdai 😍 

    Pačios pilies šiandien likęs tik apgriuvęs bokštas.

    Nuo čia galima eiti trumpą (apie 30 min.) žygį iki Saint Sauveur koplyčios.

    Nesu įsitikinęs, ar buvo verta. Nėra lengva (apie 200 m paaukštėjimas), o vaizdai tik vidutiniai.

    Iki nuotraukoje matomos viršūnės už koplyčios, veda ir Via Ferrata trasa.

    Geroji pusė ta, kad pirmą kartą šiais metais girdėjau kukuojant gegutę - su savimi turėjau ir piniginę, ir fotoaparatą - vadinasi nieko netrūks 👍

    Nusileidžiam iki pagrindinės kaimelio bažnyčios - Collegiale Notre Dame Assomption. Ji dominuoja kaimelyje.

    Išties įspūdingai atrodo tiek iš išorės, tiek viduje 😲

    Net ir žemutinėje kaimelio dalyje galima rasti puikių kampelių.

    Toliau mūsų laukia sudėtingiausia dienos dalis. Kadangi šiandien sekmadienis, o čia Prancūzijos pakraštys, labai sudėtinga su viešuoju transportu - labai retai ir ilgai važiuoja. Artimiausias mums tinkamas autobusas (o ir traukinys) - gerokai po pietų. 

    Iki sekančio mus dominančio objekto apie 15 km.

    Ką padarysi. Tranzuojam. Su 3 skirtingais automobiliais per 1 val. pasiekiam mūsų sekantį tikslą 👍

    Į gražiausiųjų Prancūzijos kaimelių sąrašą įtrauktas Saorge kaimelis. 

    Pasiseka, kad mus užveža iki pat centro, nes jis įsikūręs ant uolos skardžio. Nuo pagrindinio kelio iki jo pakilimas apie 130 m. - sutaupėme šiek tiek jėgų 💪

    Kaimelis iš pradžių buvo įkurtas kaip gynybinis įtvirtinimas, bet 15-16 a. išsiplėtė dėl „druskos kelio“, kuriame jis buvo.

    Kaimelyje dominuoja viena pėsčiųjų gatvė, nes labai siaura, vietos ant uolos nėra daug.

    Eglise Saint Sauveur bažnyčia - pačiame centre. 

    Jos vidus savo prabanga kiek panašus į prieš tai lankytos Tendėje, bet iš išorės ji - prastesnė.

    Pagrindinė traukos vieta šiame kaimelyje - vienuolynas - Monastere de Saorge. 

    Jis kaimelio pakraštyje, tačiau tai tik sąlyginai, nes atstumai čia labai maži. Paaukštėjimas iki jo - nedidelis. Nuo vienuolyno prieigų atsiveria gražiausias vaizdas į kaimelį 😍

    Nusileidus šiek tiek žemiau kaimelio - La madone del Poggio koplyčios bokštas. 

    Bet iki jo leistis neverta - ne itin išvaizdus, apleistas ir užtvertas 😌

    Kaimelyje praleidome net daugiau laiko nei norėjosi, nes iki mums reikiamo autobuso turėjome net kelias valandas.

    Autobuso bilietas iki Menton miesto kainavo 2 eur.

    Įdomu tai, kad autobusas iš kaimelio išvažiavo 3 min. ankščiau ir po to visą laiką lenkė grafiką, tad galutinį tikslą - Menton miestą - pasiekėme gerokai ankščiau. Iki jo autobusas turėjo važiuoti 1 val. 15 min., bet atvažiavom gal 10 min. ankščiau. Mums gerai, bet ką daryti tiems, kurie atėjo į savo stotelę tvarkaraštyje nurodytu laiku? Pavėlavo be kaltės 😟        Menton miestą ankščiau laiko pasiekėme net nepaisant to, kad maždaug 10 min. užtrukome Italijos-Prancūzijos pasienyje. Kaip ir traukiniai, autobusai iš Prancūzijos šiame maršrute įvažiuoja į Italiją ir iš jos vėl grįžta į Prancūziją. Šiame pasienyje jį ir sustabdė policija. Liepė visiems paruošti dokumentus, bet į mūsų dokumentus net nepažiūrėjo. Matėme tik, kad išsivedė vieną juodaodį - matyt nelegalus migrantas - neturėjo tinkamo dokumento 👀 

    Menton miestą geriausia lankyti vasarą, kai galima maudytis arba vasario mėn. - per citrusinių vaisių (ypač citrinų) festivalį. Tuomet mieste būna sukuriamos labai įspūdingos tokių vaisių kompozicijos.

    Mes miesto apžiūrą pradedam nuo Cementery of the Old Chateau. 

    Tai - kapinės buvusios pilies vietoje. Iš jų atsiveria gražios panoramos, o pačios kapinės istorinės. Jose palaidotas ir regbio išradėjas Williamas Webbas Ellisas. Juk žinote, kad Prancūzijoje regbis itin populiarus? 

    Kapinės įspūdingos ! Kai kurie antkapiai - lyg meno kūriniai 😍

    Kita miestą garsinanti vieta - Basilica St. Michel Archange.

    Deja, į vidų nepatekome - uždaryta.

    Šalia jos - La Chapelle des Penitents-Blancs - „Baltųjų atgailaujančiųjų koplyčia“.

    Gaila, bet uždaryta ir ji 😔

    Sekančioje nuotraukoje - jos abi.

    Nuo bazilikos į apačią, link jūros, veda zigzago formos laiptai - Les Rampes, tačiau jie mums įspūdžio nepaliko 😐  

    Rue Longue - pagrindinė senamiesčio gatvė.

    Ji labai fotogeniška ir jauki. Didžiausią įspūdį palikusi vieta šiame mieste 😍

    Quai Impératrice Eugenie - vieta pakrantėje, iš kurios atsiveria vaizdas į miestą ir Plage des Sablettes paplūdimį. 

    Paplūdimys laikomas vienu geriausių paplūdimių visoje Prancūzijos Rivjeroje, o senamiesčio fonas padaro šią vietą miesto „atvirutės“ vieta 😍

    Vieta tikrai labai įspūdinga, tik mes lankėmės vakarėjant ir fotografuoti galėjome tik prieš saulę 😟

    Čia pat ir tarp senamiesčio bei Plage des Sablettes paplūdimio įsiskverbusi Quai Bonaparte promenada.

    Žmoną labiausiai sužavėjo senukas su striuke "ant išaugimo". Nieko nestebina, kai matome vaiką su kiek per dideliais rūbais. Paraitytomis rankovėmis ar kelnėmis, tikintis, kad jis paaugs ir rūbai bus kaip tik. O va, kai matai senuką su tokiais rūbais, tai sukelia mielą šypseną 😊 

    Pasiekti Nicą iš Menton labai paprasta. Geriausi variantai:

    1. Kas 20 min. važiuoja 600 maršruto autobusas. Bilietas kainuoja vos 2,50 eur. Pliusas, kad labai pigu. Minusas, kad kelionė trunka net 1 val. 15 min.

    2. Važiuoti traukiniu. Jis važiuoja maždaug kas 15 min. Minusas, kad kainuoja 3 kartus brangiau - 7,40 eur. Pliusas, kad kelionė trunka tik 37 min. 

    Atsižvelgdami į tai, kad šiandien sekmadienis ir dar vakaras, o mes laiko turim pakankamai, pasirenkam autobuso variantą tikėdamiesi, kad jis važiuos greičiau.

    Taip ir atsitinka, Nicą pasiekiam maždaug per 1 val.

    Nicoje vienkartinis viešojo transporto bilietas kainuoja 1,70 eur. Jis galioja 74 min. važiuojant viena kryptimi, t.y. galima persėsti. 

    Bet norint naudotis viešuoju transportu reikia įsigyti transporto kortelę. Pati kortelė kainuoja 2 eur., kuriuos galima susigrąžinti kai baigi ja naudotis. Išskyrus oro uostą, nes ten nėra kur grąžinti. Į kortelę įsidedi kiek nori pinigų ir ja atsiskaitinėji už pravažiavimus. Yra ir elektroninė kortelė, ją reikia parsisiųsti internetu. Tada nereikia tų 2 eur. užstato. Patogu tai, kad viena tokia kortele galima naudotis dviese. Tokiu atveju reikia kortelę prie skaitytuvo priliesti 2 kartus. 

    Mes pasirenkame kitą variantą - perkame dienos bilietą. Jis kainuoja 7 eur. ir yra individualus, t.y. kiekvienam keleiviui reikia atskiro. Mums jį imti naudinga, nes jis galioja 24 val., o ryt mes važinėsime intensyviai. 

    Pastaba: kortelės galioja beveik visam viešajam transportui, išskyrus traukinius ir specialiuosius autobusus (pvz. į oro uostą).

    Kortelę nusipirkti itin paprasta. Automatai yra kiekvienoje stotelėje. Yra meniu anglų kalba. Instrukcijos aiškios 👍 

    Na, o Nica pribloškia netikėtu aspektu. Esame joje buvę dieną. Tačiau tamsoje ir dar savaitgalį, ji atrodo kažkaip magiškai 😍

    Šiame mieste miegosime 2 naktis. 

    Tiesa, nakvynės vietoje turėjome kiek kuriozinę situaciją. Atėjus nurodytu adresu, skambinam į duris. Girdim, kad šeimininkas stovi už jų, kažką kalba, bet mūsų kurį laiką neįsileidžia. Vėliau išsiaiškinom, kad jis norėjo, jog mes bendrautume ne tiesiogiai, o per internetą 😵 

    3 diena, 2025-05-19

    Miesto transportu pirmiausia pasiekiam Vauban stotį.

    Nuo jos važiuoja mums reikalingas 82 maršruto autobusas. Iki mūsų tikslo - Eze kaimelio jis turi nuvežti per maždaug 30 min. Šiam autobusui galioja tas pats dienos bilietas.

    Visa bėda, kad autobuso nėra 😟 Pralaukėm valandą saulėje. Tai vargina 😓 Kadangi laukė labai daug žmonių, tai bent jau buvom tikri, kad laukiam tinkamoje vietoje.

    Galiausiai atėjo darbuotojas, kuris paaiškino, kad autobusas sugedo, todėl netrukus atvažiuos kitas - Nr. 600. Mes su juo vakar atvažiavome į Nicą. Įprastai jis nevažiuoja pro Eze, bet dabar, kito autobuso gedimo atveju, jis specialiai važiuos per Eze kaimelį. Įprastai 600 maršruto autobuse negalioja ir įvairios miesto transporto kortelės, bet šiam važiavimui padarys išimtį.

    Neapgavo. Netrukus atvažiavo autobusas, kuris sėkmingai mus nuvežė į Eze.  

    Eze kaimelis - įsikūręs aukštai virš Viduržemio jūros, ant uolų atodangos. Vaizdai iš šio kaimo laikomi vienais geriausių Prancūzijos Rivjeroje. Pats kaimelis - vienas populiariausių. 

    Pagrindinė traukos vieta kaimelyje - Jardin Exotique d’Eze - egzotinis sodas 429 m aukštyje, kuris įdomus ne tik augalais, bet ir panoraminiais vaizdais, nes įkurtas buvusios pilies vietoje. Būtent iš jo ir atsiveria tie įspūdingieji vaizdai.

    Bilietus galima nusipirkti automatuose arba kasoje prie įėjimo. 

    Kasoje prie įėjimo labai ilga eilė, bet ji jau kalne, todėl niekas nebenori leistis žemyn, todėl kantriai laukia.

    Automatus matėme dvejose vietose. Pirmasis stovi dar prie įėjimo į kaimelį. Mes jame ir pirkome, nes jis buvo pakeliui. 8 eurai - suaugusiam. Jo minusas, kad ir čia yra eilė, kuri juda gana lėtai, nes automatas dirba lėtai, ilgai "galvodamas".

    Geriausia būtų pirkti kaimelio viduryje - ten nebuvo eilės visai. Bet nežinant, šį automatą galima ir praeiti nepastebėjus.

    Sodas puikus, nors ir nedidelis 😍 Tik labai karšta, nes tenka ir laiptais palaipioti, o pavėsio mažai 😤

    Patiko tiek vaizdai, tiek augalai 😎 

    Jei neinant į sodą, tai panoraminių vaizdų galima ieškoti nebent restoranų ir kavinių terasose.

    Pats kaimelis labai mažas. Ankščiau kaimelio namų pirmuose aukštuose buvo laikomos ožkos ir asilai, o šiandien ten įsikūrusios dirbtuvės ir parduotuvėlės.

    Notre Dame de el’Assomption - kaimelio bažnyčia. 

    Jos varpinė be kupolo, nes jį sunaikino net kelis kartus į jį trenkęs žaibas.

    Gaila, bet į vidų patekti negalėjome - restauruojama.

    Nuo kaimelio galima leistis link jūros Le Chenmin de Nietzsche taku, kuris jungia Eze kaimą su paplūdimiu. 

    Takas pavadintas filosofo vardu, nes jis čia mėgo pasivaikščioti siekdamas sustiprinti sveikatą ir pasisemti minčių savo kūrybai. 

    Atstumas apie 2,1 km. Žygis trunka apie 1 val. Bet jis nėra labai vaizdingas, gana didelis nusileidimas žemyn, todėl mes jo neišbandėme. 

    Paėjome tik iki apžvalgos aikštelės tako pradžioje. Iš jos atsiveria vaizdas į patį kaimelį iš apačios, bet vaizdas blankus.

    Baiminomės to, kaip seksis grįžti į Nicą, juk atvežti turėjęs autobusas sugedo. Tačiau viskas įvyko sklandžiai, autobusas atvažiavo laiku 👍

    Tačiau mes grįžtam ne iki pačios Nicos. Persėdam į kitą autobusą ir šiek tiek paeinam iki Fort du Mont Alban, 43.701289, 7.300148.

    Tai gynybinis fortas. Į jo vidų patekti negalima. Jį lankome, nes iš jo atsiveria vaizdas į labai gražų Villefranche sur Mer pajūrio miestelį.

    Labai nustebino net ne vaizdas į miestelį, o pats fortas iš išorės. Jis - gražus 👍

    Grįždami nuo forto pėsčiomis link stotelės, pirmiausia pasiekiam Panorama du Mont Boron apžvalgos aikštelę, 43.696491, 7.297351. 

    Iš jos atsiveria vaizdas jau į Nicos pusę. 

   Dabar jau sėdam į autobusą ir grįžtam į Nicos centrą.

    Kadangi kažkada lankydamiesi Nicoje, dėl tuometinio prezidento N.Sarkozy susitikimo su Kinijos prezidentu, negalėjome pamatyti, tai į Nicos pilies apžvalgos teritoriją einam dabar. 

    Pagrindine apžvalgos vieta laikomas taškas, iš kurio atsiveria vaizdas į Nicą, į paplūdimio pusę.

    Po juo Cascade. Krioklys. Nors ir dirbtinis, bet labai gražu 😎

    Iš Point de Vue Colline du Chateau atsiveriantis vaizdas labai panašus į atsiveriantį iš to - "pagrindinio taško".

    Tour Belanda apžvalgos vieta - šiek tiek žemiau, link Nicos paplūdimio. Ji išsiskiria bokštu, o mūsų apsilankymo metu dar grojo ir gyva muzika. Tai užburia 💑

    Kitoje teritorijos pusėje - apžvalgos aikštelė į uosto pusę. Ko gero, man čia vaizdas pats gražiausias 😎 

    Planų šiandien nebeturim. Neskubėdami per senamiestį grįžtam į nakvynės vietą.

    Grįžę ir pailsėję, bei prisiminę, kaip gražu mieste buvo tamsoje - atvykus, nusprendžiam išsamiau apžiūrėti Nicą ir tamsoje. Juolab, kad dar galioja ir dienos bilietas 😉

    Gražus apšvietimas, daug veiksmo, gyvybės. Oras fantastinis. Nica puiki 😍

    Bet... Visai netoli katedros, atsitiktinai nuklystam į skersgatvį. Krūpteliu. Skersgatvyje, tai pavienės, tai grupelėmis, laksto gal 20 žiurkių !!! Tai vos 50 metrų nuo katedros ! Pačiame senamiestyje ! Kraupu 😲

    Tramvajumi grįždami į nakvynės vietą pradedame pastebėti ir kitą Nicos pusę - po portikais miegoti besiruošiančius benamius.. Nica visokia ☝

    4 diena, 2025-05-20

    Nuo šiandien mūsų kelionė taps paprastesnė. Iš „Europcar“ pasiimam per „Booking“ užsakytą automobilį. Už 16 dienų - 322 eurai. 

    Nuomos bendrovėje pabrėžia, kad nebandytume važiuoti net į Monaką, nes tai jau laikoma sienos kirtimu, o automobilyje yra gps sekimo sistema, todėl jie lengvai tai matytų 👮

    Gaunam "Peugeot 208". Pravažiavęs vos 5228 km. 

    Juo pirmiausia pasiekiam Saint-Paul de Vence kaimelį, kuris įsikūręs ant kalvos. 

    Deja, mūsų planus ima jaukti lietus 💧 Lyja gana stipriai ir lietus tik stiprėja 💦 Bandom laukti automobilyje, bet lietus sustiprėja tiek, kad jį jau galima vadinti liūtimi 😲 

    Nusprendžiam šį kaimelį praleisti ir važiuoti į sekantį. Tikimės, kad lietus aprims kol nuvažiuosim. O ir vietovė šiek tiek kita, jau esame patyrę, kad kartais lyjant lietui, vos už kelių kilometrų - šviečia saulė.

    Tourrettes sur Loup - gražus kaimelis taip pat ant uolos. 

    Tai vienintelė vieta Prancūzijoje, kur žibuoklės auginamos kaip pagrindinis sodininkų derlius ! Dėl šios gėlės kaimelis dar vadinamas - "violetiniu miestu". 

    Veislė „Viktorija“ čia auginama ištisus metus. 

    Pavasarį ji nuskinama ir naudojama konditerijos gaminiams.

    Vasarą skinami jos lapai, kurie naudojami kvepalų gamyboje. 

    Rudenį ir žiemą gėlės skinamos puokštėms. 

    Sakoma, kad ypač verta kaimelį aplankyti pavasarį, kai vyksta tradicinė violetinė šventė (data kintama).

    Įdomu tai, kad šis kaimelis nėra priskiriamas prie pačių lankomiausių. Jį atradau visiškai atsitiktinai.

    Mūsų taktika beveik pasiteisina, kol atvažiuojam, lietus beveik nustojo, nors dar šiek tiek krapnoja.

    Smagu, kad šiame kaimelyje automobilių statymas - nemokamas.

    Arčiausiai mūsų stovėjimo vietos - Aliejaus malūno ir akveaduko liekanos. Akvedukas tiekdavo vandenį malūnui.

    Nuo čia atsiveria ir gražus vaizdas į kaimelį.

    Eglise Saint Gregoire bažnyčia jau kaimelio centre, iš išorės labai paprasta, o į vidų nepatekom - buvo užrakinta.

    Kaimelis labai mažas, bet visos jo gatvelės labai vaizdingos, jaukios 👬

    Dominuoja žibuoklių gaminių parduotuvėlės. Tik lietingą dieną viskas apmirę.

    Kaimelyje įrengta ir panoraminė apžvalgos aikštelė, tačiau vaizdas iš jos - tik pusėtinas.

    Netoli bažnyčios - Varpinė. Į ją įeiti ar pakilti - negalima.

    Šiek tiek toliau nuo senamiesčio - Chapelle Saint Jean - originaliai įdomiai išpaišyta koplyčia.

    Deja, užrakinta ir ji 😟 Nėra jokių paaiškinimų kada ją galima aplankyti.

    Netoli jos - La Bastide aux Violettes - muziejus, skirtas žibuoklių auginimui. 

    Jau išvažiuojant iš kaimelio, stojam aikštelėje, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į kaimelį: 43.714506, 7.056366.

    Apibendrinant, šis kaimelis puikus ! Ir turistų neperkrauta. Žmonai tai labiausiai patikęs kaimelis iš visos kelionės 👌

    Grįžtam į Saint-Paul de Vence. 

    Lietus nebelyja ir čia 👍

    Tai vienas labiausiai lankomų kaimelių Provanse ! 

    Kadaise tai buvo kaimas - tvirtovė. Žmonės čia gyveno jau 400 m. prieš Kristų. Tačiau kaimelio formą gyvenvietė įgavo tik 16 a. Nuo 20 a. pradžios į kaimelį ėmė plūsti menininkai. Šiandien jis žinomas kaip menininkų ir meno mylėtojų šventovė.

    Jau pirmieji žingsniai nuo automobilių stovėjimo vietų džiugina atsiveriančiu vaizdu į kaimelį - nuostabi panorama 😍

    Beje, vaizdas kiek primena prieš tai lankytą Tourrettes sur Loup kaimelį !

    Porte de Vence - miesto vartai.

    Jie labiau simboliniai, nėra išvaizdūs.

    Plaice de la Grande Fontaine - viena pagrindinių aikščių. Puiki. Graži ir jauki 👍

    Porte de Nice - vartai jau kitoje kaimelio pusėje.

    Jie irgi labiau simboliniai. Orientyras, nes būtent prie jų galima užlipti į pylimus. Nors jie juosia visą kaimelį, bet ši pusė laikoma gražesne.

    Na, ne stebuklas ir tie pylimai, bet kaimelio turizmui suteikia tik pliusus 👍

     Išskiriamos ir netoliese esančios kapinės. 

    Jos gana gražioje vietoje. Be to, jose ne vienas čia gyvenęs menininkas ir palaidotas.

    Jos taip pat mums nepasirodė itin išvaizdžios. Ir vieta gana vidutinė. Tebūnie tai vertinimo dalykas 😉

    Klajojam po kaimelį toliau. 

    Didžiausias jo privalumas, kad visos jo gatvelės labai išvaizdžios. Net sunku išskirti gražiausią !

    Dar labiau žavi kvapai, jų maišalynė 😍

       Chapelle des Penitents Blancs - sena koplyčia, įgijusi visiškai kitokią vertę, kai buvo naujai ištapyta. 

    Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kadangi įėjimas apmokestintas, tai dauguma į ją nebeina 😕

    Netoli jos - Eglise Collegiale Saint Paul - pagrindinė kaimelio bažnyčia.

    Ji gana paprasta.

    Neabejotinai gražiausia vieta šiame kaimelyje gėlėmis ir vijokliais apaugęs, vadinamas „Instagram“ namas: 43.696838, 7.122696.

    Itin fotogeniška vieta 😍

    Puikus kaimelis ! Didžiausias privalumas, kad turi ką pasiūlyti įvairių poreikių lankytojams 😉

    Tolimesnis mūsų maršrutas reikalauja ilgesnio pervažiavimo. Jį komplikuoja tai, kad eismas šiame regione labai intensyvus ir lėtas. Maždaug 100 km. važiavom daugiau nei 2 val., iš kurių per pirmąją valandą nuvažiavom gal tik 30 km !

    Galiausiai, pasiekiam savo tikslą - Cascade de Sillans - labai gražų krioklį 😎 

    Gražus. Minusas tik toks, kad gana toli iki jo eiti.

    Šiandien lankome ir dar vieną kaimelį.

    Cotignac - įtrauktas į gražiausiųjų sąrašą. Jis įsikūręs 400 m ilgio ir 80 m aukščio uolų fone. Juose žmonės gyveno nuo neatmenamų laikų, nors pats kaimelis labiau siejamas su Romėnų laikais.

    Pirmiausia, dar atvažiuojant su automobiliu, sustojam ties Les Tours Sarrasines bokštu. Nuo neatmenamų laikų jis tarnavo kaip priešų stebėjimo bokštas.

    Automobilio stovėjimo aikštelės šiame kaimelyje - nemokamos.

    Pats kaimelis mažas, bet labai jaukus.

    Cours Gambetta - pagrindinė pėsčiųjų gatvė.

    Ji išvaizdi - lyg iš kokio filmo, su lauko kavinėmis medžių pavėsyje 👍

     Einam prie pagrindinės traukos vietos - trologditų urvų.

    Nuostabi vieta ! Urvų prieigos vaizdingos. Bet dar svarbiau, kad ši vieta - "su dvasia". Tai reikia pajausti 😍

     Kaimelio pakraštyje pasivaikštom taku palei upę iki Cascade de la Cassole. 

    Geras krioklys, nors užeigos, kurioje valgėme darbuotojas sakė, kad nevertas dėmesio 😳

      Keista, bet šio kaimelio pagrindinė bažnyčia yra toliau nuo kaimelio ir ant kalno. Iki jos važiuojam automobiliu.

    Shrine of Our Lady of Graces.

    Pati bažnyčia, kaip bažnyčia, bet aplinka kažkuo ypatinga, truputi mistinė 😵

    Nakvynės vieta šiandien Brignoles miestelyje. 

    Kadangi dėl lėto važiavimo ir lietaus susivėlinome, nespėjome net į parduotuvę. Šeimininkė mūsų laukė su šaltu alumi ! Telaimina, ją Dievas ! 😊

    5 diena, 2025-05-21

    Cassis kaimelis dažniausiai sutapatinamas ir gali būti laikomas neoficialia Calanques nacionalinio parko sostine.

    „Calanques“ vertimas gana sudėtingas, bet supaprastinant būtų galima sakyti, kad tai „uolėtas įtekėjimas“. Tai siauros pailgos formos įlankos, įsiskverbusios giliai į krantą. Uolų ir turkio spalvos vandens derinys - daro jas unikaliomis. Viso priskaičiuojamos 26 „kalankos“. Populiariausias „kalankas“ patogiausia pasiekti būtent iš Cassis kaimelio, todėl vietovės apžiūrą nuo jo ir pradedame.

    Pirmiausia pavažiuojam iki šalia kaimelio esančio Falaises de Cassis. Nuo čia atsiveria vaizdas į pakrantę, miestelį ir nacionalinį parką.

    Vaizdas tikrai puikus 😍

      Sudėtingiausias uždavinys miestelyje - kur palikti automobilį?

    Bandom tai padaryti specialiai turizmui įrengtoje Gorguettes stovėjimo aikštelėje: 43.230635, 5.533439. 

    Ji nemokama, bet iki kaimelio apie 2,5 km, o iki mums reikiamos trasos pradžios - net 4 km ! 

    Tiesa, yra ir autobusai, kurie nuo aikštelės veža labai pigiai. Tačiau jie važiuoja tik kas valandą ! 

    Tai daro šią automobilių stovėjimo aikštelę, o tuo pačiu ir viso miestelio lankymą - labai nepatraukliu 😌   

    Populiariausias ir geriausiai vertinamas žygis nacionaliniame parke yra apimantis 3 „kalankas“: Calanque de Port Miou, Calanque de Port Pin ir Calanque d'en Vau.

    Viso tai 8,2 km. žygis, kurį įveikti trunka apie 3-4 val. Trasa žiedinė. Paaukštėjimą rašo apie 400 m, bet čia sumuojami visi aukštyn-žemyn. Trasa nėra labai sunki, bet nėra ir lengva. 

    Tako pradžia: 43.21216, 5.52205. Kaip jau minėjau, šis taškas miestelio pakraštyje, todėl net ir jį pasiekti - reikia pastangų.

    Pirmoji ir lengviausiai pasiekiama „kalanka“ - Calanque de Port Miou. 

    Iš esmės žygis prie jos prasideda ir pirmoji dalis veda palei ją. Šis mažas ir siauras įplaukimas tarnauja kaip prieplauka ir joje visada pilna laivelių. Iki jos vos apie 15-20 min. Ši atkarpa lengva ir gana patraukli, tik kiek monotoniška.

        Netrukus pasiekiama kita „kalanka“ - Calanque de Port Pin. 

    Čia galima ir maudytis, nes yra pliažas.

    Norint pasiekti šią "kalanką", reikia perkopti vieną kalną, o tai padaryti nėra lengva, ypač karštą dieną.

    Tolimiausia ir vaizdingiausia „kalanka“ laikoma - Calanque d'en Vau. 

    Ji netgi apibūdinama, kaip vaizdingiausia visame nacionaliniame parke ! 

    Norint eiti iki jos, nuo Calanque de Port Pin galima rinktis 2 kelius. 

    "Raudonasis" takas yra ne toks vaizdingas, bet jis kiek greitesnis ir kiek lengvesnis. 

    "Mėlynas" takas yra gražesnis. 

    Jei jau eiti, tikrai labiau verta rinktis mėlyną, nes sunkumas gana panašus, o vaizdingumo skirtumas jaučiasi pakankamai apčiuopiamai. Ar išvis verta eiti ? Čia jau kitas klausimas 😊  

    Jei eiti, tai tik iki vaizdų iš viršaus. Į Calanque d'en Vau pliažą leistis nemanau, kad verta, nes paaukštėjimo skirtumas didelis, o vaizdai gražesni būtent iš viršaus. 

    Dar yra Belvederis, iš kurio atsiveria bene gražiausias vaizdas į Calanque d'en Vau. Tačiau jis jau nėra trasoje (jis būtų kitoje trasoje), todėl norint jį pasiekti, reikėtų arba eiti kitą trasą, arba kulniuoti gana nemažą atstumą papildomai. 

    Mums pasitaikė labai karšta diena. Nežinau kiek tai turėjo įtakos, bet mane žygis kiek nuvylė. Gana daug pastangų, o vaizdai tik vidutiniai. Be to, kaip jau minėjau, sunku pasiekti net ir trasos pradžią nuo automobilių stovėjimo aikštelės (arba vietos, į kurią atveža autobusas).

    Bet blogiausia, kad nėra jokių nuorodų į gražiausias vietas, o nuo tako jos nesimato, todėl tenka gaišti laiką ir eikvoti jėgas klaidžiojant į pakraščius ir ieškant geriausių vietų per krūmynus. Kai karšta tai nėra lengva 😤

    Jei jau norėsit eiti šį žygį, atminkit, vandens pasipildymo galimybių trasoje nėra, o karštą dieną jo reikia daug, tad pasiruoškit iš anksto ! 

    Pačiame Casis kaimelyje viskas koncentruojasi prie jūros. Nuo molo su švyturiu vienoje pusėje matyti uostas, kitoje pusėje miesto pliažas. Miestelio centras gražus 👍

    Į „kalankas“ galima plaukti ir baidarėmis (apie 40 eur. už 2 val.), ar specialiais laivais. Teigiama, kad geriausias būdas pažinti "kalankas" yra žygis pėsčiomis, bet išbandęs šį būdą, aš tuo jau abejoju 😎

    Laukdami autobuso iki stovėjimo aikštelės, nusiperkame ledų. Labai karšta ir esam pavargę, todėl galvojam, kad lengvai įveiksim visą dėžutę. Vaisinių. Nedidelių. 10 vnt. Nebuvo taip jau paprasta 😊 Viena močiutė stebėjo mus, lyg norėdama įsitikinti, ar mums tikrai pavyks 😄

    Neminėjau, bet autobusas tikrai pigus, tik 80 cnt., jei jau turi autobuso kortelę, ir 90 cnt., jei neturi. Bilietą nusipirkti galima pas vairuotoją autobuse. Atsiskaityti galima tiek grynais, tiek kreditine kortele 👍

    Autobusas vėluoja, nesilaiko grafiko, bet svarbiausia, kad tik veža, juk į kalną 😋 

    Atvažiuojant į Marselį stabtelim prie į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukto „Cité Radieuse“ („spindinčio miesto“), kurį suprojektavo Le Corbusier. 

    Pastatas apibūdinamas kaip architektūros šedevras žaidžiant šviesomis, perspektyvomis ir spalvomis. Tai daugiau nei naujas ir modernus XX a. daugiabučių kompleksas. Tai vertikalus sodų miestas - individualių butų, sumontuotų ant polių ir pastatytų kaip kolektyvinė struktūra, rinkinys. Jis buvo sukurtas kaip naujos būsto sistemos koncepcijos įrodymas. „Cité radieuse“ yra 337 apartamentai. Be šių individualių erdvių, komplekse yra daugybė „priestatų“, skirtų skatinti naujo tipo kolektyvinį gyvenimą: parduotuvės, knygynas, meno galerija, vaikų darželis ir gimnazija. Netgi įrengtas bėgimo takas aplink stogą. Beje, nurodoma, kad nuo jo atsiveria puikus vaizdas į miestą. Pastatas yra 2,8 ha ploto parke, supančiame būstą, kuris veikia visus metus. Marselio gyventojai kompleksą vadina „Pamišėlio namais“. 

    Kad suprasti šį pastatą, geriausią būtų jį apžiūrėti su ekskursija, bet ją reikėtų užsakyti turizmo informacijos centre iš anksto. Mums tai kiek per sudėtinga.

    Fotografuojam pastatą iš išorės. Išsiaiškinam, kad galima patekti ir į jo vidų, bet tik nuo 09 val. iki 18 val., o dabar jau kiek daugiau, todėl galbūt čia dar sugrįšim 😉

      Marselyje miegosim net 3 naktis ! Didžiausias galvosūkis, kur palikti automobilį. Mūsų nakvynės vieta - miesto centre. Ten jį laikyti nėra jokių galimybių. Pakraščiuose reikia būti atsargiam, nes kai kurie rajonai laikomi itin nesaugiais dėl nusikalstamumo. Ir išvis, pagal kai kurias interneto svetaines, Marselis laikomas pačiu nesaugiausiu miestu Europoje !!! 😲

    Būtent prie "Cité Radieuse“ rajonas laikomas gana saugiu, todėl čia automobilį ir paliekam. Didelę įtaką tokiam pasirinkimui daro tai, kad nuo čia lengva pasiekti metro stotį, nuo kurios per keliolika minučių galima su metro nuvažiuoti iki pat centro 👍 

    Vienkartinis bilietėlis kainuoja 1,80 eur., o jei papildant jau turimą kortelę - 1,70 eur. Patrauklu tai, kad neišeinant iš metro stoties, jei to reikia, galima persėsti ir į kitą liniją (Marselyje jos tik 2 ir yra). Bilietas galioja 1 val.

    Galima už 15 eur. pirkti ir 10 bilietų kortelę. Jos privalumas ne tik kaina. Su viena kortele galima važiuoti keliese.

    Dar yra dienos (24 val.) bilietas - 5,20 eur. Įeina metro, autobusai, tramvajai ir keltų linija.

    6 diena, 2025-05-22

    Marselis - vienas didžiausių Prancūzijos miestų ir uostų. Jame gyvena apie 800 tūkst. gyventojų (su priemiesčiais 1,5 mln.). Pagal šį rodiklį tai - antras Prancūzijos miestas iškart po Paryžiaus. Miesto uostas didžiausias ne tik Prancūzijos, bet ir visos Viduržemio jūros uostas !  

    Pažintį su miestu pradedame nuo La Canebière gatvės. 

    Tai - istorinė ir pagrindinė Marselio senamiesčio gatvė. Didžiausias miesto prospektas, kuriame esantys pastatai atspindi turtus, kuriuos kadaise turėjo Marselis. 

    Mes per ją ateinam iki turizmo informacijos.

    Gatvė, kaip gatvė, jokios didelės prabangos nepamatom. Nei dabartinės, nei buvusios 😋

    Turizmo informacijoje planavome pirkti Marselio „City Pass“ kortelę. 

    Į ją įeina transporto bilietas (atskirai būtų 5,20 eur.). Taip pat įeina pasirinktinai, plaukimas iki If salos arba Frioul salos (ji šalia If, negyvenama tik didesnė) - atskirai būtų 16,70 eur., apsilankymas If pilyje (atskirai būtų 7 eur.), pasivažinėjimas miesto traukinuku (atskirai būtų 10 eur.), apsilankymas „MuCem“ (Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų) muziejuje (nedirba antradieniais, atskirai būtų 11 eur.), apsilankymas „Regards de Provence“ meno muziejuje (nedirba pirmadieniais, atskirai būtų 8,5 eur.), virtualus 4D turas Mehari Maison Yellow anyžių muziejuje su gėrimų degustacija (atskirai būtų 5 eur.).    

    Šią kortelę galima nusipirkti internetu, o pasiimti turizmo informacijoje: 11 La Canebière, 43.296123, 5.376135. Arba tiesiogiai nusipirkti šiame biure. Dirba kiekvieną dieną nuo 9 iki 18 val. 24 val. galiojanti kortelė kainuoja 32 eur. Galiojimas siejamas ne su paros laiku, o su pirmo panaudojimo laiku, t.y. laikas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai ją pirmą kartą panaudoji. Yra galimybė pirkti ir 48 val. kortelę. Objektai tie patys, bet galioja ilgiau, nereikia skubėti. Tokia kortelė kainuoja 42 eur.

    Kadangi šiandien ir rytoj prognozuojamas vėjuotas oras, tai keltai į IF salą neplauks. Darbuotoja pabrėžia, kad tai tik dvi tokios dienos per paskutines 2 savaites, kada perkėlimui trukdo oro sąlygos. Bet mes galėtume keltis būtent tik šiomis dviem dienomis. Nesiseka 😤 Atsisakom minties pirkti kortelę. Marselį apžiūrinėsime ir objektus rinksimės improvizuotai, nes būtent galimybė pamatyti IF salą sudarė didžiąją dalį mūsų apsisprendimo.

    Netoli turizmo informacijos pastato - Vieux Port - senasis uostas. Tai - vienas iš miesto simbolių. Čia renkasi žmonės per šventes, leidžiami fejerverkai. Vyksta dideli renginiai. Iš čia ir plaukia keltai į If salą, važiuoja turistinis traukinukas.

    Pats savaime šis uostas gana paprastas. Nėra išsiskiriantis ar vaizdingas. Tokie yra daugelyje uostamiesčių. Nors "kabantis veidrodis" - įdomus 👍

    Mums nepavyko jos aplankyti, bet kas gi toji IF sala? 

    Tai pagrindinė Marselio įžymybė. Apie ją daug pasakoti nereikia, ypač vyresnės kartos atstovams. A.Diuma ir jo „Grafas Montekristas“ ją išgarsino tiek, kad Marselis nuo šio kūrinio nebeatsiejamas.

    Nusprendus ją aplankyti ir neperkant "Marselio paso", reikėtų žinoti, kad keltas į abi puses kainuoja 16,70 eur., tačiau apsilankymas pilyje kainuoja dar papildomai 7 eur. Pasitaiko, kad iš anksto nepasidomėję, kai kurie žmonės piktinasi tuo, nes mano, kad kelto bilietas automatiškai suteikia teisę patekti ir į pilį. Taip nėra. Sezono metu rekomenduojama ir keltą rinktis kuo ankščiau, o įėjimo bilietą į pilį turėti iš anksto (pirkti ne pačioje saloje jau atvykus), kad nestrigti eilėse.

    IF pilį statyti 1516 m. sumanė Prancūzijos karalius Pranciškus I, tačiau netrukus po pastatymo ji tapo kalėjimu, nes dėl izoliuotos vietos iš jo buvo sunku pabėgti. Visuomenei pilis buvo atverta 1890 m.

    Tuo pačiu keltu galima pasiekti ir kitas Frioul salyno salas.  

    If sala tik viena iš keturių sudarančių šį salyną. Kitos: Pomègue, Ratonneau, Tiboulen.

    Primenu, su "Marselio pasu" galima rinktis arba IF salą, arba Frioul salyną be IF salos).

    Pomègue sala - laukinė. Apie 2,5 km ilgio. Per ją visą veda apie 45 min. takas.

    Sala pylimu sujungta su Ratonneau sala, kuri nėra tokia laukinė kaip Pomègues, civilizuota. Šioje saloje netgi gyvena apie 100 gyventojų. Saloje nuo seno kūrėsi locmanai (padedantys laivams pasiekti uostą). Ji panašaus ilgio kaip ir Pomegue - 2,7 km. Salą mėgsta ir nardytojai. Joje stovi ir apleista ligoninė, kurioje buvo gydomi užsikrėtę geltonąja karštlige.

    Tiboulen sala - negyvenama ir itin maža.

    Vieux Port krantinėje stoja ir Les Petits Trains de Marseille. 

    Tai - miesto traukinukas. Pasivažinėjimas kainuoja 10 eur. (arba įeina į dienos pasą). Yra 2 maršrutai (galima pasirinkti tik vieną). Didžiausias pliusas, kad vienas iš maršrutų užveža į aukštą kalną prie Notre Dame de la Garde bazilikos, nebereikia galvoti kaip iki jos nuvažiuoti. Sezono metu prie traukinuko būna eilės. 

    Kadangi "Marselio paso" nenusipirkom, nusprendžiam, kad traukinukas mums nėra būtinas.

    Netoli uosto ir MuCem muziejus. 

    Tai - Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejus. Viso muziejaus plotas užima net 45 000 kvadratinius metrus, bet jis susideda iš 3 dalių.

    Muziejus toje pačioje vietoje kaip ir Saint Jean fortas. Šio forto patalpos taip pat naudojamos muziejaus ekspozicijoms. Jei neinant į parodas, panoramomis nuo forto terasų galima pasigrožėti ir nemokamai.

    Kitoje gatvės pusėje galima aplankyti - „Regards de Provence“ meno muziejų.

    Visiškai šalia ir Cathedrale de la Major.

    Tai vienintelė katedra pastatyta XIX amžiuje !!! Per paskutinius 200 metų nebuvo pastatyta nė viena katedra ! Katedros statybų aikštele buvo … - traukinių stotis ! Pirmąjį bažnyčios akmenį 1852 m. rugsėjo 26 d. padėjo Louis-Napoléon Bonaparte. Ji laikoma viena didžiausių katedrų, pastatytų nuo viduramžių. Jos matmenys panašūs į Šv. Petro baziliką Romoje ir gali talpinti 3000 maldininkų. Statybos truko apie 40 metų ir buvo baigtos 1893 m. lapkričio 30 d. Katedros architektūra buvo sukurta taip, kad atspindėtų miesto daugiakultūriškumą. Tam tikslui naudotos ir pačios įvairiausios medžiagos: baltas marmuras iš Cararre, žalias akmuo iš Florencijos, akmuo iš Kalisano ir Gardo, oniksas iš Italijos ir Tuniso, mozaika iš Venecijos, kupolai ir baliustrados dekoruoti elementais, pasiskolintais iš Lukos ir Sienos katedrų ir t.t. Iš tiesų šioje vietoje dar nuo IV a. stovėjo La Vieille Major bažnyčia, kuri buvo seniausia mieste. Katedra pastatyta jos vietoje.

    Katedra puiki ! Tiek vidus, tiek išorė 👍

      Jei būtume turėję "Marselio pasą", greičiausiai būtume pavažiavę ir iki šioje miesto dalyje esančio Mehari Maison Yellow anyžių muziejaus, nes į paso kainą įskaičiuotas virtualus 4D turas šiame muziejuje su gėrimų degustacija. Tačiau neturėdami šio paso, šios minties atsisakėme.

    Vietoje to, patraukėm į Le Panier kvartalą - seniausią Marselio rajoną su siauromis gatvelėmis. 19 a. - 20 a. pradžioje šis rajonas buvo įgijęs prastą reputaciją dėl prostitucijos ir nusikalstamumo. Šiuo metu čia dominuoja menininkai ir dizainieriai.

    Susidarė įspūdis, kad ir šiandien kvartalas gana vargingas. Ne itin švaru. Daug gatvės meno piešinių, grafiti.

    Kvartalo centre - Vieille Charite Centre.

   Tai - istorinis kompleksas. Jis sudarytas iš keturių pastato sparnų, uždarytų į išorę ir atsiveria į stačiakampį kiemą, kurį sudaro trijų lygių galerijos, o viduryje koplyčia. Visas grožis ir gyvenimas - komplekso viduje.    

    1640 m. miesto taryba nusprendė suburti neturtingus Marselio vietinius gyventojus į švarią vietą. 1654 m. nuspręsta statyti daugiau pastatų, nes šioje vietoje buvo jau daugiau nei 300 vargšų. 1671 m. labdaros asociacijos iniciatyva pradėta statyti ligoninė, kurioje turėjo būti apgyvendinti elgetos ir vargšai. Statyba buvo baigta 1749 m. Kiemo centre esanti koplyčia pastatyta 1679-1707 m. Dabartinis jos fasadas datuojamas 1863 m. Po revoliucijos, iki XIX amžiaus pabaigos, Charité tapo pagyvenusių žmonių ir vaikų globos namais. 1905 m. kompleksą užėmė kariuomenė. Vėliau jis vėl tarnavo kaip labiausiai skurstančiųjų prieglauda. Po Antrojo pasaulinio karo jis buvo apleistas. Jame liko gyventi tik neturėję kur išeiti, nes sąlygos tapo itin blogos. Pastatas buvo pasmerktas sunykti ir nugriauti. 1951 m Cité Radieuse architekto Le Corbusier iniciatyva kompleksas buvo priskirtas istoriniam paminklui. 1961 m. prasidėjo restauravimo darbai, kurie truko beveik 25 metus. 1962 m. visi gyventojai buvo iškeldinti, o pastatas uždarytas. Nuo 1986 m. tai yra daugiafunkcinis centras, turintis mokslinę ir kultūrinę kryptį.

    Įprastai jo lankymas nemokamas, išskyrus kai kurias parodas. Tačiau, tarsi kompensacija už nepavykusį plaukimą į IF salą, šiandien ir visų parodų lankymas nemokamas 😊

    Įdomu, bet parodų daug ir jų lankymas kiek pabosta. Labiausiai patiko "Meksikos" tema. Dar buvo "Afrikos", "Viduržemio", "Egipto" ir pan.

    Vakarop nueiname ir iki netoli mūsų gyvenamos vietos esančio „Palais Longchamp“.

    1835 m. dėl vandens trūkumo mieste kilo choleros epidemija. Po šios tragedijos buvo nuspręsta bandyti įgyvendinti dar XVI a. projektą: iškasti 85 km kanalą, kuriuo vanduo iš Durance upės būtų tiekiamas iki pat Marselio. Per 10 metų buvo pastatyta net 18 akvedukų. Projektas baigtas 1869 m. Ši vieta simbolinė, o jos architektūra išskirtinė. Ją puošia skulptūros ir fontanas, simbolizuojantis Durance upės vandens atplaukimą. Rūmus supa sodai ir kriokliai. Pastate įsikūrę 2 muziejai: Dailės ir Gamtos istorijos. Dailės muziejuje eksponuojami XVII ir XVIII a. paveikslai, piešiniai ir skulptūros. Jis įkurtas 1801 m. Tai seniausias muziejus Marselyje. Beje, parke anksčiau (1855-1987) veikė ir zoologijos sodas, kurio liekanas galima pamatyti ir šiandien.

    Parkas nevertas didesnio dėmesio, o va patys rūmai labai didingi 👍

    Rūmų, parko ir muziejų lankymas nemokamas, o ekspozicijos gana gausios. Tad nenorint daug išlaidauti, Marselyje galima išsiversti ir neperkant bilietų į mokamus muziejus. Pakanka ir nemokamų 😉

      7 diena, 2025-05-23

    Perkam miesto transporto dienos bilietą (5,20 eur.). Šiandien lankysim atokesnes miesto vietas.

    Autobusu pasiekiam Vallon des Auffes įlanką su arkiniu tiltu. Stotelė prie pat jos. Įlanka labai maža, bet vaizdinga 😍

    Nuo jos prieigų matyti ir If sala.

    Vėl sėdam į autobusą ir pasiekiam Palais du Pharo.

    XIX a. šeštajame dešimtmetyje rūmus užsakė pastatyti Napoleonas III. Pavadinimas kilęs iš „farot“ piliakalnio, ant kurio jie stovi. Visgi, imperatorius niekada nebuvo apsistojęs šiuose rūmuose. Po jo mirties, žlugus imperijai, 1873 m. jo žmona imperatorienė Eugenie rūmus padovanojo miestui. 1904 m. rūmai buvo pertvarkyti į medicinos mokyklą. Tokia pastato paskirtis buvo iki pat 2013 m., kai jis buvo galutinai uždarytas po daugiau nei 100 metų veiklos. Skaičiuojama, kad per tą laiką čia mokėsi, praktikavo ar dirbo 8000 gydytojų ir vaistininkų, pakviestų praktikuoti mediciną užjūrio teritorijose. Tai buvo vienintelis karinis institutas Europoje, besispecializuojantis atogrąžų medicinos srityje. Daug dėmesio čia buvo skiriama ir choleros, bei tuberkuliozės gydymui tobulinti. Šiandien rūmai yra konferencijų centras bei Ekso-Marselio universiteto pagrindinis pastatas. Priešais juos išpuoselėtas Emile Duclaux parkas. Iš XIX a. Iš baterijos, kurią vis dar naudoja Prancūzijos karinis jūrų laivynas, atsiveria vaizdas į Friulo salas, „MuCem“ muziejų ir Fort Saint Jean.

      Prie rūmų yra pakankamai suolelių, nuo kurių atsiveria tikrai puikus vaizdas į senamiestį. Gražu. Nėra automobilių eismo, todėl ramu. Tai labiausiai patikusi vieta Marselyje 😍

 

       Įsėdome ne į tą autobusą, kuris nusuka į kitą pusę, nei mums reikia, todėl bevažiuojant mūsų planas pasikeičia. Išlipame prie artimiausios metro stoties, persėdam ir pasiekiam "Cité Radieuse“, apie kurį jau rašiau atvykstant į Marselį. Dabar dienos metas, todėl tikimės pakliūti ir į vidų 👍

    Beje, jis netoli "Stade Velodrome" - pagrindinio miesto stadiono. Šiandien kažkokia šventė ("JUL"), todėl prie įėjimo į stadioną beprotiškos eilės. Kiek supratom, vakare lyg ir žada jame vykti koncertas. Sprendžiant iš eilių, muzikantai ir grupės - labai populiarūs 😲

    "Cité Radieuse“ leidžiama pakilti, jei gerai pamenu, į 4 ir 5 aukštus. Kiti aukštai ir patalpos skirtos gyventojams.     Statinys primena bendrabutį. Nesu didelis architektūros žinovas, ypač šiuolaikiškos, tačiau mano mėgėjiška nuomone, dabar tokios koncepcijos statinių yra daug. Galbūt tai buvo novatoriška ir įspūdinga prieš 80 metų, kai jis buvo pastatytas, bet šiandien viskas atrodo sena ir nugyventa. 

    Nuo stogo atsiveria neblogi vaizdai, tačiau tik aukštiems, nes kraštinės sienos gana aukštos ir žemesnis žmogus per jas nieko nemato. Žmona jautėsi lyg Knysliukas iš "Pūkuotuko" filmuko: "ir medaus ir pieno", nors tavo burna užrišta 😊

     Po pietų autobusu pasiekiam vieną pagrindinių miesto įžymybių - Notre Dame de la Garde baziliką.

    Ji atvaizduota Marselio miesto herbe. Ji saugo jūreivius, žvejus ir Marselio žmones. Vietiniai ją vadina „La Bonne Mère“ - „gerąją motina“. Bazilika matosi iš kiekvieno miesto kampelio, nes yra ant aukštos kalvos (154 m). Nuo jos atsiveria nepakartojama 360 laipsnių panorama. Tai labiausiai lankomas Marselio objektas. „Gardo“ kalva dar iki bazilikos pastatymo buvo apžvalgos taškas. 1214 m. kunigas, vardu Pjeras, šioje vietoje pastatė nedidelę koplyčią, skirtą Mergelei Marijai. 1524 m. Prancūzijos karalius Pranciškus I įsakė šioje vietoje pastatyti fortą, kad apsaugotų Marselį. Jis kartu su If pilimi sudarė jūrinės gynybos liniją. Taip kalva įgijo tris paskirtis: apžvalgos postas, karinis pastatas ir šventovė. XIX amžiaus viduryje šventovė pasidarė per maža, todėl nuspręsta statyti didelę baziliką. Pirmasis akmuo buvo padėtas 1853 m. rugsėjo 11 d. Įdomu tai, kad bazilikoje esanti 11,20 m aukščio Mergelė Marija žiūri ne į savo vaiką, o į jūrą ir supažindina jį su pasauliu. Pati Mergelė yra tuščiavidurė, o į statulos akis veda laiptai (uždaryti visuomenei).

    Tiesą pasakius, baziliką pasiekti net autobusu nėra taip jau paprasta. Kalnas aukštas ir status, gatvelės siauros ir labai vingiuotos, o visi autobusai pilnut pilnutėliai. Na, bet tai vis tiek geriau, nei kopti pėsčiomis 😊

    Atsiveriančios panoramos labai gražios, tik čia labai gerai suprantam, kodėl keltai šiomis dienomis neplaukia į IF salą - labai vėjuota ! Toks keistas derinys: karšta, bet vėjuota 😊

    Nusileidžiam iki Saint Victor Abbey.

    Statant senąjį uostą ir naudojant iškasenas iš šios vietos, šioje vietoje atsirado karjeras. Tuo metu ši vieta buvo negyvenama. Senovėje buvo draudžiama laidoti mirusius mieste, todėl už miesto buvo sukurti keli nekropoliai. Vienas iš jų - Saint-Victor.

    Šiame karjere buvo palaidotas krikščionio Viktoro kūnas. Viktoras buvo romėnų kareivis, atsisakęs aukotis netikriems stabams. Persekiojimo metu jis buvo sutraiškytas girnų akmeniu. Daug žmonių jį palaikė, todėl čia ėmė rinktis tikintieji, norėjo būti palaidoti šalia jo. V a. buvo pastatyta bazilika. XII-XIII a. abatija buvo visiškai baigta. Popiežius Urbanas V (buvęs Saint-Victor vienuolis) vėliau sustiprino visą vienuolyną, kuris tapo uosto gynybos sistemos dalimi. Šiandien galima apžiūrėti ne tik patalpas, pasigrožėti panoramomis, bet aplankyti ir daugiasluoksnius Saint-Victor sarkofagus (kai kuriose vietose iki 7 sluoksnių). Kai kurie iš jų niekada nebuvo atidaryti.

    Įėjimas nemokamas. Bet jei nori eiti į kriptas, tada bilietas kainuoja 3 eur.

    Vienuolyno bažnyčia labai paprasta ir kukli. Tarsi iš kokios viduramžių pasakos 😎 Nuo jos prieigų atsiveria vaizdas į uostą 👍

     Nuo čia jau pėsčiomis nusileidžiam iki Senosios kelto linijos. 

    Ši perkėla veikia jau daugiau nei 140 metų. Ji atidaryta 1880 m. ir buvo skirta žvejams, rotušės ir gamyklų darbininkams. 2010 m. prie senojo kelto prisijungė ir ekologiškesnis, saulės energija varomas keltas. Šiuo metu jie abu aptarnauja perėją. Perėja jungia Quai du Port su Place aux Huiles. Persikėlimo ilgis vos 283 metrai. Tai trumpiausia jūrų perkėla pasaulyje ! Kelionė trunka vos 3-4 minutes. Persikėlimas labai pigus, o su miesto transporto kortele visai nekainuoja.

    Toks trumpas, bet atraktyvus, smagus atsipalaidavimas 👍

     8 diena, 2025-05-24

    Ryte dar galioja transporto kortelės, todėl iki automobilio grįžtam nemokamai.

    Keista, bet prie stadiono net ir ryte labai didelės eilės. Turbūt ne tik koncertas dėl jų kaltas 😵

    Marselis paliko gana nykų įspūdį. Taip, čia galima rasti nuostabių kampelių ir puikių muziejų. Tačiau miestas gana purvinas. Nejaukus. Daug benamių 😔 

    Džiaugiamės, kad automobilį randam su visais keturiais ratais ir neišdaužytais langais. Keliaujam toliau 😊

    Tačiau dienos pradžia ne itin sėkminga. Norėdami išvažiuoti iš miesto įsukam į tunelį. Pasirodo, jis mokamas. Nors atkarpa trumpa, bet prie užtvaro rašo, kad reikia mokėti 2,80 eur. Atrodo daugoka už tokį trumpą atstumą, tačiau nieko tokio, sumokėsim. Vat čia ir prasideda nesėkmės momentas 😕

    Pridedam kreditinę kortelę. Užtvaras pakyla. Tačiau jokio kvito neduoda, o nuo kortelės ne tik, kad nenuskaičiuoja jokio mokesčio, bet net ir nerezervuoja jokios sumos. Atrodo keista. Internete vėliau randam informaciją, kad jei pravažiuoji tunelį nesumokėjęs, gali gauti 80 eur. baudą. Automobilis nuomotas. Nuomos bendrovė nuo savęs už baudos administravimą pridėtų dar apie 50 eurų. Žodžiu, pavažiavimas kelis šimtus metrų mums gali kainuoti 130 eurų !

    Eksas (Aix-en-Provence) - miesto svarbą parodo tai, kad kadaise tai buvo keltų sostinė. Vėliau tai buvo itin svarbus romėnų laikų miestas. Dar vėliau - Provanso sostinė. Būtent čia gimė garsusis rašytojas Ernestas Hemnigvėjus. Jame taip pat gyveno ir kūrė garsus postimpresionistas tapytojas Paul Cezanne. Su miestu susiję ir daug kitų garsių menininkų. Gal dėl to mieste labai daug ir muziejų. Ne atsitiktinai miestas dažnai vadinamas „menininkų ir fontanų sostine“. Dar dažniau - „tūkstančio fontanų miestu“. Ir tai ne atsitiktinai: „Aquae Sextia“, kas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „šešiasdešimt metų vandens“ - yra senasis miesto pavadinimas. Mieste jau 600 metų veikia ir universitetas.

    Tai jau ne kaimelis, ne miestelis, o normalus miestas. Pakankamai didelis, su visa reikiama infrastruktūra. O dėl turizmo bei veikiančio universiteto, jis ir labai gyvybingas.

    Dar atvažiuojant, stabtelim prie miesto pakraštyje esančio Fondation Vasarely - novatoriško muziejaus, sudaryto iš šešiolikos šešiakampių modulių, išdėstytų didžiuliame pastatų rinkinyje, kuriame yra 44 monumentalios architektūros integracijos.

    Į vidų nėjome, tačiau pastatas ir iš išorės atrodo pakankamai įdomiai 👍

      Savo nelaimei, pataikome turgaus dieną, todėl privažiavimas prie centrinės dalies užkimštas, tenka gaišti laiką kamščiuose, ieškoti sustojimo vietos.

    Miesto apžiūrą pradedame nuo „Fontaine des Quatre Douphins“ - „4 delfinų fontano“.

    Jo nesumaišysi su kitu, akivaizdu nuo ko kilo pavadinimas.

    CoursMirabeu - pagrindinė miesto alėja. 

    Jos ilgis tik apie 450 metrų. Ji tęsiasi nuo „Karaliaus Renė fontano“ iki „Fontaine de la Rotonde“. Atėjus nuo „4 delfinų fontano“ į šią gatvę, iškart pasitinka „The Mossy Fountain“ („Samanų fontanas“), nes jis apaugęs samanomis.

    Jau einant Cours Mirabeu, visiškai netoli - „Fontain of King Rene“ („Karaliaus Renė fontanas“).

    Jį taip pat lengva atpažinti iš vaizduojamos karaliaus skulptūros.

    Grįžtant Cours Mirabeu alėja į kitą pusę, link Rotondos fontano, pirmiausia pasiekiamas „Fontaine des Neuf Canons“ - „9 kanonų fontanas“.

    Jis vienintelis, kurį galima sumaišyti. Su "Samanų fontanu". Atrodo gana panašiai.

    Netrukus pasiekiam jau ir patį „Fontaine de la Rotonde“ - vieną žymiausių fontanų.

    Jis didžiausias, puošniausias ir dėl to įspūdingiausias 😎

    Išsukę iš Cours Mirabeu, pasiekiam Place d’Albertas aikšę.

    Ji nedidelė, bet "gyva". Visur skamba muzika 😍

    Place de l’Hotel de Ville - pagrindinė aikštė. Joje įsikūrusi Rotušė. Šalia jos - viduramžių laikų Laikrodžio bokštas. Aikštės centre - dar vienas fontanas. Labai gražu 😍

    Tada pasiekiam Cathedrale Saint Saveur - pagrindinį miesto religinį objektą.

    Tokiam puošniam, judriam ir gyvybingam miestui, katedros vidus pasirodo labai kuklus 😐

    Šiek tiek į šoną nuo senamiesčio - Pavillon Vendome - gražus pastatas ir sodas prieš jį.

    Gražu, bet po viso to, ką šiame mieste matėme iki šiol, ši vieta kiek nublanksta 😌

    Grįžtant link automobilio bandom rasti ir Place des Cardeurs aikštę, tačiau navigacija rodo, kad ji uždarame užrakintame kieme, todėl jos liekame nepamatę.

    Apibendrinant, nepaprastai gražus miestas ! Neabejotinai gražiausias miestas šioje kelionėje miestų kategorijoje ! Jame ir labai daug žmonių, jaunimo 👍

    Nors Ekse (Aix-en-Provence) užtrukome ilgiau nei planavom, tačiau daug greičiau pavyksta nuvažiuoti iki sekančio tikslo. Kelias puikus, automobilių ne per daug, leidžiamas padorus greitis 👍 

    Camargue - viena iš paskutinių likusių laukinių pelkių Europoje. Ji susiformavusi Ronos upės deltoje (antra pagal ilgį upė Prancūzijoje). Upė kasmet į jūrą nuneša iki 20 mln kubinių metrų dumblo, dėl to pakrantė nuolat keičiasi ir vis labiau stumiama į Viduržemio jūrą. Pelkės, ežerai ir kanalai sudaro milžinišką gamtos parką. Dėl savo specifikos teritorija net iki 19 a. buvo beveik nepaliesta. Vėliau dideli plotai buvo nusausinti, kad būtų tinkami žemės ūkiui. Nors teritorija didelė, gyventojų čia labai mažai - teigiama, kad vidutiniškai viename kvadratiniame kilometre gyvena vos 6 gyventojai (vidutinis gyventojų tankis Europoje maždaug 20 kartų didesnis). Mažiau gyvena tik tokiose atokiose regionuose kaip pvz. Laplandija 😲

    Šioje teritorijoje vegetuoja daugiau nei trečdalis iš 4700 Prancūzijoje aptinkamų žydinčių augalų rūšių. Kiek neįprasta Europoje, tačiau šiame gamtos parke auginami ir ryžiai !

    Kadangi pelkės dar ir prie jūros, kaupdami jėgas ilgam skrydžiui ar po jo, poilsiui jas labai mėgsta migruojantys paukščiai. Skaičiuojama, kad čia gyvena net apie 300-400 rūšių įvairių paukščių (visoje Europoje tik apie 900 rūšių). Skaičiuojama, kad perėjimo metu (kovo-balandžio mėn.) čia susiburia net apie 50 tūkst. flamingų !

    Dar labiau nei flamingais parkas garsėja baltaisiais žirgais ! Įdomiausia tai, kad jie čia pusiau laukiniai ! Manoma, kad juos čia atvežė arabai maždaug prieš 1000 metų. Parke juos galima sutikti tiek fermose, tiek lakstančius pakelėse. Taigi, jei juos pamatysi, nebūtinai padauginai vyno 😊 Manau, jei moteris laukia princo ant balto žirgo, tai būtent čia yra didžiausia tikimybė jį sutikti 😊 Skaičiuojama, kad baltų žirgų čia gali būti net 15 000 ! Įdomu tai, kad žirgai gimsta tamsiai rudi, nes tuomet matyti tik apatinė oda. Kai žirgai pasiekia brandą, jie tampa balti, nes baltas kailis užgožia odos spalvą. Ši žirgų rūšis ypatinga. Jie labai maži. Sveria vos 350-500 kg. Nepaisant to, kaip ir Lietuvos „žemaitukai“, jie labai ištvermingi.

    Ne ką mažiau regionas garsėja ir buliais, kurie kilę iš šio pelkyno ir čia auginami šimtmečius. Jie juodi, turi išskirtinius didelius išlenktus ragus. Jie taip pat iki šiol čia auginami pusiau laukinėmis sąlygomis. Skaičiuojama, kad jų čia gal būti apie 20 000 ! Labai populiarios čia ir „bulių kautynės“. Tačiau gyvūnų teisių gynėjai nėra itin pikti, nes skirtingai nei Ispanijoje, jie čia nežudomi ir nežalojami. „Kautynių“ esmė tokia, kad ant jaučio ragų uždedami savotiški kutai, kuriuos reikia nuimti ranka ir stengtis likti nesužalotam.

    Nors tai ir nėra parko pasididžiavimas, tačiau negalima nepaminėti, kad dėl idealių sąlygų parke veisiasi ir daugiau nei 40 uodų rūšių !

    Kalbant ne apie gamtą, įdomus faktas, kad šis parkas susijęs ir su garsiuoju dailininku Vincentu van Gogu. Teigiama, kad 1888 m. jis čia atvyko kartu su kitu ne ką mažiau garsiu menininku - Poliu Gogenu. Jie apsistojo Arlio mieste (kuris laikomas vartais į Camargue) ir tapo žinomi ne kaip menininkai, o kaip girtuokliai ir paleistuvautojai (teigiama, kad tuo labiausiai pasižymėjo P.Gogenas). Vincentas van Gogas čia praleido 15 mėnesių, daug keliavo po šį kraštą ir nutapė daugiau nei 200 drobių, tarp jų, keletą įspūdingiausių savo darbų. Įdomiausia tai, kad per tą laiką jis nepardavė nei vieno paveikslo ir gyveno skurde, nuolat sirgo psichinėmis ligomis !

    Artimiausias kelias mums iki parko, keliantis keltu per Ronos upę. Kitu atveju, reikėtų važiuoti vingį per Arlio miestą.

    Keltu persikelti labai paprasta. Net ir su palaukimu užtrukome vos 15 min. Persikėlimas kainuoja 7 eur. lengvajam automobiliui. Keleivių neskaičiuoja.

    Persikėlę pirmiausia pasiekiam Beach Piemanson.

    Tai paplūdimiai, bet važiavome ne dėl jų. Internete galima rasti efektingai atrodančių kelio nuotraukų, kuris veda iki jo. Iš abiejų pusių skalaujamo vandens.

    Realiai didesnio įspūdžio mums šis kelias nepaliko.

    Tiesa, flamingų aplinkui nemažai, tačiau jie visi gana toli.

    Užsukam į Salin de Giraud druskos kasyklų apžvalgos aikštelę. 

    Priklausomai nuo sezono, vanduo aplinkui gali būti rožinis. Taip, jis pakankamai rožinis ! Gražu 😍

    Važiuojam toliau per Camargue parką. 

    Kadangi pakeliui pavyko sutikti nemažai flamingų, tai Pont de Gau ornitoogijos centre nebestojome. Būtent jame didžiausia tikimybė pamatyti flamingus. Įėjimas - 8 eur. Ar verta į jį eiti labiausiai priklauso nuo to ar sezonas, nes flamingai čia daugiausia būna tik kovo-balandžio mėn.

    Beje, rožinį atspalvį jiems suteikia rausvos krevetės, kuriomis minta flamingai 😉 

    Bet važiuodami per parką matėme ne tik juos. Pakelėse iš tiesų ganosi balti arkliai, jaučiai, skraido daugybė kitokių paukščių 👍

    Pasiekiam Saintes Maries de la Mer miestelį - camargue parko sostinę.

    Teigiama, kad 3 Marijos, tarp kurių ir Marija Magdalietė, bėgdamos nuo persekiojimo Palestinoje, iš valties išsilaipino būtent čia. Jos ėmė skleisti krikščionybę, o jų tarnaitė Sara tapo vietinių čigonų globėja. Ji garbinama iki šiol, dėl to čia gyvena ir atvyksta nemažai čigonų.

    Čia mūsų laukia netikėtumas. Nors miestelis labai mažas, tačiau Prancūzijoje šis savaitgalis šventinis, todėl labai daug žmonių keliauja. Miestelis sausakimšas ! Tiek žmonių, tiek automobilių. Ne tik tenka gaišti laiką kamštyje, bet ir automobilį tenka palikti tolokai nuo centro 😤

    Miestelio bažnyčia garsėja hologeninu apšvietimu. Už nedidelį mokestį galima pakilti ant jos stogo (pylimų), iš kur atsiveria nuostabus vaizdas į miestelį.

    Deja, nors atvažiavome dar pakankamai anksti, bet ant jos stogo pakilti negalėjome. Užrakinta ir jokių paaiškinimų. Spėju, kad dėl tos pačios šventės 😌

    Dėl streso, net neužfiksavau ir hologeninio apšvietimo 😋 Greičiausiai jis nebuvo įspūdingas, nes tikrai būčiau į jį atkreipęs dėmesį 😉

    O va, jos pusrūsyje deginamos žvakės, atrodė labai įspūdingai. Tik karšta labai 😊

    Nors tai kaimelio pakraštys, bet visai netoli centro ir Arena, kur vyksta „kovos su buliais“.

    Kadangi kovų mes nestebėsime, tai mums tai labiau tik simbolinė vieta.

     Šalia miestelio daug ir populiarių pliažų, nes miestelį beveik iš visų pusių skalauja vanduo. 

    Vietomis miestelyje buvo net neįmanoma paeiti, kiek daug buvo žmonių 😲

    Teko stebėti ir religingą eiseną - žmonės lydėjo po miestelį nešiojamą šventosios skulptūrą.

    Išvažiuojant vėl patekome į siaubingą kamštį 😳 Ilgokai pasikankinę nusprendėme, kad važiuosime aplink, kitu keliu. Vingis didokas, bet bent jau važiuoti galėjom 👍

    Šiandien miegam Aimargues mieste. 

    9 diena, 2025-05-25

    Aigues Mortes - siena aptvertas miestas Comargue parko vakariniame pakraštyje. 

    Nors vietovėje žmonės gyveno ir ankščiau, jo įkūrimo data laikoma 1246 m., kai Prancūzijos karalius Liudvikas IX (vėliau tapęs Sant Louis) įsakė pastatyti uostą kaip bazę dviem Kryžiaus žygių ekspedicijoms į Kiprą ir Tunisą (kur jis ir žuvo). Jo sūnus, karalius Pilypas III įsakė sutvirtinti sienas ir miestelis tapo tvirtove. Dėl to jis - neįtikėtinai taisyklingo kvadrato formos. Miestelis klestėjo dėl čia išgaunamos druskos. XIV amžiaus pabaigoje uostą netinkamu naudojimui padarė upės atnešamas dumblas. Miestas ėmė merdėti. Jis atsigavo tik XIX a., kai buvo iš naujo atrastas, kaip lankytina vieta. Šiandieninis miestas yra 5 km nuo Viduržemio jūros, o teritoriją iki jos užima pelkės ir sūraus vandens lagūnos. Druska čia išgaunama ir šiandien, tačiau dabar ji 5 km iš jūros yra pumpuojama vamzdžiais, o ne naudojant originalius viduramžių vandens kanalus. Miesto pavadinimas išvertus reiškia - „Negyvas vanduo“ - dėl didelio druskingumo.

    Legenda pasakoja, kad kiekvieną naktį aplink miesto pylimus joja arklys, kurio vardas Lou Drape. Jis renka vaikus, kuriuos susikelia sau už nugaros. Tų vaikų daugiau niekas nebemato... 😳

    Šiandien vis dar tas pats šventinis savaitgalis. Ir dar sekmadienis - turgaus diena. Dėl to, vėl daug automobilių ir tenka paieškoti laisvos vietos automobiliui, tačiau su vakar to lyginti negalima 😉 

    Beje, turgus turi ir privalumų, nusiperkam abrikosų vos po 1 eur. už kilogramą 👍

    Kaip ir turi būti, miesto apžiūros pradžia - Gardette Gate - įėjimo į miestą vartai.

    Nors jie laikomi pagrindiniais, tačiau tai labiau istorinis statusas - jie nėra itin išvaizdūs, visi kiti irgi panašūs.

    Pylimai ir bokštai - pagrindinė turistų traukos vieta. Įėjimas į juos - tik vienas - netoli pagrindinių miesto vartų. Pylimų ilgis apie 1,64 km. Juos į sekcijas skirsto net 20 bokštų (kitais šaltiniais tik 15). Prisipažinsiu, kiek iš tikro - neskaičiavau. Bokštai tarnavo ne tik kaip įtvirtinimai ir apžvalgos taškai. Tai buvo ir amunicijos saugojimo vietos, druskos saugyklos, kalėjimas ir t.t. Bilietas norint pasivaikščioti pylimais, kainuoja 9 eur.

    Pylimai juosia visą miestą taisyklingo kvadrato forma. Gal kiek monotoniška, neaukštai, bet smagu. Jautiesi lyg eitum namų stogais 😎

    Pagrindinis pylimų bokštas - Konstantino.

    Nuo miesto vartų iki miestelio centro veda labai trumpa, bet labai graži ir gyvybinga gatvelė 😍

     Miesto centre - Sant Louis Place. Joje telpa visas miestelio gyvenimas: Rotušė, Sant Louiso statula, turizmo informacija.

    Bet svarbiausia - begalė lauko kavinių staliukų. Beveik nėra laisvos vietos. Tai daro šią aikštę itin judria ir išskirtine 👍

     Toje pačioje aikštėje ir Notre Dame des Sablons bažnyčia.

    Ji paprasta, tačiau į akis krinta neįprastai plonos kolonos bažnyčios viduje.

    Šalutinėse gatvelėse visiškas štilius. Vos keliolika metrų nuo pagrindinės aikštės - visiška ramybė 😵

    Sėdam į automobilį ir juo pavažiuojam iki miestelio prieigose esančio Maison du Grand Site de France de la Camargue Gardoise. 

    Pagal aprašymą tai lyg ir ekologinis pasivaikščiojimo muziejus. Kas tai? Nelabai aišku ir mums. Dėl to ir atvažiavom patikrinti 😊 Deja, nedirba 😌

    Kita svarbi lankoma vieta šalia miestelio - Salins Aigues Mortes. Tai - druskos kasyklos, kurias galima lankyti.

    Yra įvairių galimybių: vaikščioti po jas pėsčiomis, važinėti dviračiais, specialiu traukinuku.

    Didžiausia kasyklų „arkliukas“ - „druskos kalnas“ - atrodo įspūdingai ir į jį galima užlipti.

    Šiandien vėl labai karšta diena (+32). Pėsčiųjų trasos čia gana ilgos, todėl pėsčiomis vaikščioti nenorim. 

    Dviratį nuomotis gana brangu. Įdomiausia, kad net ir atvykus su savo dviračiu, kaina nesikeičia. Be to, keliai dulkėti ir vargintų saulė, todėl nenorim rinktis ir šio varianto.

    Geriausias variantas būtų - važiuoti traukinuku, nors jo atsiliepimai ir nėra aukšti (dėl aukštos kainos, eilių, dėl to, kad traukinukai perpildyti. Viskas tik prancūzų kalba). Ekskursija trunka apie 1 val. 15 min.  

    Bet deja, tenka atsisakyti ir šio varianto, nes viskas užsakyta. Artimiausias galimas laikas už 3 val. 😲 Ne, tiek mes nelauksim.

    Netoli miestelio ir Tour Carbonniere - bokštas pelkynuose. 

    Smagi vieta ! Nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki bokšto tik 300 metrų gražiu mediniu taku per pelkynus. Tolumose matyti flamingai, kitokie paukščiai, jaučiai. Į bokštą galima ir užlipti. Visa tai nemokamai 👍

    Tolstant nuo miestelio vėl papuolam į kamštį. Tai jau ima varginti 😔

    Beje, sekmadieniais, bent jau nuo pietų, parduotuvės nedirba - turėkit omenyje !

    Parke taip pat galima plaukti baidarėmis, važiuoti dviračiais, vaikščioti pėsčiomis, bet populiariausia pramoga - imti džipų safarį. Tokiame dažniausiai įskaičiuotas ir apsilankymas bulių, arklių fermose. Bulių dešros, vyno degustavimas. Vairuotojai veža į vietas, kur didžiausia tikimybė pamatyti flamingus, arklius, jaučius, kitus gyvūnus ir paukščius.

    Mes vietoje to, geriau pasirenkam važiuoti į nakvynės vietą Saint Martin de Crau miestelyje. Nors dar anksti, bet daugumą gyvūnų ir paukščių mes jau matėme, o šiandien nakvynės vieta su baseinu ! Vanduo kiek šaltokas, bet pripratus atsigauti labai gera 😎

    10 diena, 2025-05-26

    Les Baux de Provence kaimelis - įtrauktas į gražiausiųjų sąrašą. Maža to, jis laikomas vienu gražiausių šiame sąraše. Kaimelyje priskaičiuojami net 22 kultūrinės-architektūrinės vertės objektai. Manoma, kad žmonės čia gyveno jau 6000 m. prieš Kristų. Jis įsikūręs Alpilles kalnuose ant 250 metrų aukščio, 700 metrų ilgio ir 200 metrų pločio atodangos.

    Kaimelio pavadinimas verčiamas kaip - “Uolėta atšaka“.

    Kaimelio apylinkėse nuo 1821 m. iki 1990 m. buvo išgaunama aliuminio rūda - boksitas. Įdomu tai, kad kaimelio pavadinimas kilo ne nuo šios rūdos, o atvirkščiai, rūdos pavadinimas kilo nuo kaimelio pavadinimo !

    Kaime šiandien gyvena tik apie 300 gyventojų (viduramžiais gyveno apie 6000). Tačiau turistų kasmet jis sutraukia net apie 1,5-2 mln !

    Viduramžiais kaimas taip sutvirtėjo, kad tapo regiono tvirtove, kontroliuojančia 79 aplinkinius miestus ir kaimus ! Miesto valdytojai save kildino iš Biblijos mago Baltazaro. Kai kurie Les Baux valdovai tapo Oranžo kunigaikščiais, Marselio vikontais, Avellino grafais ir net Andrijos kunigaikščiais Italijoje ! Išskiriamas vienas iš valdovų - Raymondo de Turenne, kuris pasižymėjo žiaurumu. Jo pramoga buvo priversti kalinius šokti nuo Les Baux pilies viršaus ! Vykstant konfliktams tarp Tulūzos ir Barselonos grafų dėl katalonų pretenzijų į Provansą, kito žymaus viduramžių miesto - Carcassonne valdovai buvo linkę palaikyti Barseloną, o Les Baux valdovai - Tulūzos pusę. Pirmą kartą kaimelio pilis buvo nugriauta 1483 m., kai Prancūzijos karalius Liudvikas XI įsakė ją išardyti nepasitikėdamas Les Baux valdovais, kurie turėjo maištininkų reputaciją. Po atstatymo antrą kartą ji buvo nugriauta 1633 m., kai kardinolas Rišeljė (tas pats) įsakė ją nugriauti, nes joje buvo įsitvirtinę sukilėliai protestantai. Neužilgo po to - 1642 m. kaimas buvo pasiūlytas Grimaldi šeimai. Kaimo markizo titulas iki šiol priklauso Monako princui !

    Kadangi tai viena iš labiausiai turistų lankomų vietovių, tai automobilių parkavimas čia apmokestintas. Įprastai aikštelėse imamas 5 eur. mokestis už pirmą valandą ir po to, po 1 eur. už kiekvieną papildomą valandą.

    Yra galimybių pasistatyti automobilį ir nemokamai, tačiau tai būtų galima legaliai daryti tik už kaimelio ribų ir žemiau kalno.

    Į kaimelį mes patenkam per La Porte d’Eyguieres vartus. Net iki 19 a. vidurio tai buvo vienintelis įėjimas į kaimą. Kadaise pro čia žmonės leisdavosi į slėnį vandens.

    Šiuo atveju, įspūdį daro ne patys vartai, o jų prieigos.

    Beveik iškart už vartų - Louis Jou aikštė. 

    Ji tokia maža, kad net keista ją vadinti aikšte. Ji panašesnė į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria vaizdas į Vallon de la Fontaine slėnį. 

    Joje stovi ir pastatas ilgą laiką tarnavęs kaip Rotušė. Dabar čia įsikūręs Musee des Santons. Jame eksponuojamos Neapolyje pagamintos figūrėlės vaizduojančios Provanso kostiumus. Jo lankymas - nemokamas.

    Porte Mage - dar vieni vartai į kaimelį. Šiandien būtent per juos dažniausiai patenkama į kaimelį.

    Hotel de Manville - vienas įspūdingiausių XVI a. miesto namų.

    Prie pat jo - labai įdomus objektas - didelis renesanso stiliaus langas. Tai vienintelė išlikusi XVI a. čia stovėjusios vilos dalis. Užrašas „Post Tenebras Lux“ reiškia - „Po tamsos, šviesa“ !

    Netoliese St. Vincent bažnyčia ir aikštė prie jos tuo pačiu pavadinimu. Bažnyčia datuojama 12 a. ir yra vienas seniausių kaimelio pastatų. 

    Bažnyčios išorėje, kairėje pusėje (stovint prieš pagrindinį įėjimą) yra apvalios formos bokštelis su kupolu. Tai - Lanterne des Morts („Mirusiųjų bokštelis"). Ankščiau, mirus miesto gyventojui, jame buvo uždegama ugnis. 

    Nuotraukoje (kairėje) matyti ne tik bažnyčios bokštelis, bet ir Hotel de Porcelet.

    Tai - dar vienas 16 a. namas. 

    Jame įsikūręs Yves Brayer muziejus. Jei turi bilietą į pilį ir Carrieres des Lumieres, įėjimui suteikiama 50 proc. nuolaida (4 eur., vietoj 8 eur.). Jame eksponuojami figūrinio meno paveikslai, skirti Ispanijai, Italijai ir Marokui. 

    Toje pat aikštėje ir Chapelle des Penitents Blancs. Jos vidus gana gražus.

    Kad būtų lengviau įsivaizduoti, sekančioje nuotraukoje - bendras aikštės vaizdas.

    O tai vaizdas iš jos į slėnį.

    Išskiriamas ir XIV a. Maison de la Tour-de-Brau pastatas, tačiau jis man nepasirodė išvaizdus.

    Didesnį įspūdį daro akmeninės gatvelės.

    Netoliese ir Chapelle Saint Blaise.

    Priešais ją - kapinės.

    Koplytėlė labai maža ir visiškai tuščia. Iš kapinių atsiveria vaizdas į Vallon de la Fontaine slėnį, tačiau jis nėra kitoks, nei matomas iš kitų kaimelio vietų. 

    Eidami toliau patenkam į plynaukštę. Tai ta pati plynaukštė, kurioje stovi ir pilis, tačiau ši dalis dar neapmokestinta.

    Joje pirmiausia į akis krinta Charlon Riau statula (prancūzų poeto).

    Už jos neįmanoma nepastebėti ir vėjo malūno likučių.

    Šalia jo esanti nuožulni vieta buvo specialiai sukurta ir naudota lietaus vandeniui surinkti, kuris per vamzdį-lataką tekėdavo į cisterną.

    Iš plynaukštės atsiveria ir panoraminiai vaizdai.

    Pilis užima net 7 ha plotą. Kadaise ji buvo viena galingiausių regione (apie jos valdovus jau rašyta). Pirmą kartą kaimelio pilis buvo nugriauta 1483 m., kai Prancūzijos karalius Liudvikas XI įsakė ją išardyti nepasitikėdamas Les Baux valdovais, kurie turėjo maištininkų reputaciją. Po atstatymo antrą kartą ji buvo nugriauta 1633 m., kai kardinolas Rišeljė įsakė ją nugriauti, nes joje buvo įsitvirtinę sukilėliai protestantai. Gyventojai ne tik matė, kaip buvo griaunama jų tvirtovė, bet jie dar turėjo ir sumokėti didelę baudą bei padengti griovimo išlaidas.

    Įėjimas į pilį kainuoja 10 eur., o kompleksinis bilietas kartu su Carrieres des Lumieres (apie jį vėliau) - 21 eur.

    Įeinant į pilies teritoriją visų dėmesį pirmiausia patraukia milžiniškas trebušetas. Jis 16 metrų aukščio, sveria 7 tonas. Jo šaudymo nuotolis - net 200 metrų. Trebušetas galėjo iššauti iki 100 kg sveriantį riedulių krovinį. Jo užtaisymui reikėjo net 60 karių (trebušetą galima pamatyti ir neinant į pilį, jis matosi iš plynaukštės dalies, kurios lankymas nemokamas).

    Sezono metu pilies teritorijoje nustatytu laiku yra šaudoma iš mažesnių - demonstracinių trebušetų.

    Didelis privalumas, kad pilies teritorijos planas labai aiškus, beveik neįmanoma nieko praeiti net ir be žemėlapio 👍

    Pirmiausia prieinamas vieno iš išlikusių pilies bokštų griuvėsiai - Saracen bokšto (Tour Sarrasine). Jo pavadinimas kilęs nuo saracėnų, kurie siekė užkariauti pilį, o bokštas buvo vienas pagrindinių apsaugos nuo jų elementų.

    Nuo jo atsiveria puikios panoramos į visas puses 😍

    Kitas išlikęs bokštas - Paravelle. 

    Dabar jis irgi naudojamas tik kaip apžvalgos aikštelė. Nuo jo viršaus taip pat atsiveria vaizdai į kaimelį, pilies teritoriją, Fontaine slėnį ir Val d'Enfer („Pragaro slėnį“) 😎

   Dar yra ir Dungeon ("Kalėjimo") bokštas. Nuo jo geriausia apžvelgti pilies teritoriją.

     

    Šiek tiek žemiau šio bokšto - „Pimeonholes“. 

    Tai balandžių nameliai, bet labai savotiški, nes kaip korys išskaptuoti uoloje. Tokių ertmių-lizdų yra net 2000 ! Balandžių kiaušiniai buvo surenkami kopėčiomis.

    Puiki pilis ! Nors tiksliau būtų sakyti, jos griuvėsiai 😊

    Kaimelis garsėja ir šiuolaikiniu menu.

    Kaimelio pakraštyje įsikūręs Carrieres des Lumieres muziejus.

    Kaip jau buvo rašyta, Les Baux-de-Provence garsėja kokybišku akmeniu - boksitu. Nutraukus jo gavybą, buvusių karjerų vietoje buvo įkurtas „Carrieres de Lumieres“, kuriame dabar vyksta meno parodos. Jos ypatingos tuo, kad specialaus apšvietimo pagalba kūriniai projektuojami ant karjero sienų ir derinami su muzika - tai šviesos ir garso reginys. Muziejus dar vadinamas - „Žiburių karjeru“. Karjere yra 4000 kvadratinių metrų sienų ir lubų ploto, kuris naudojamas kaip natūralūs ekranai. Nemaža dalis kūrinių - 12 metrų aukščio. Dėl nelygaus sienų paviršiaus juos rekomenduojama stebėti įvairiais kampais. Viduje vėsu, todėl karštą dieną lankytis čia čia itin malonu.

    Bilieto kaina - 16,50 eur, o jei kompleksinio su pilimi, tai - 21 eur. 

    Labai įspūdinga 😍 Tai reikia pamatyti 👍

    Mūsų apsilankymo metu daugiausia buvo demonstruojami K.Monet kūriniai.

    Kadangi kaimelis ant kalno, tai jis efektingai atrodo ir iš toli. Bandom surasti tokius taškus.

    Jau su automobiliu pasiekiam Vue Sur Les Baux.

    Privažiuoti galima prie pat apžvalgos vietos, tačiau vaizdas čia kukliausias.

     Belvedere, 43.745605, 4.790441.

    Iki jo jau reikia paeiti ir pėsčiomis. Nuo čia: 43.751955, 4.791459. Eiti apie 10 min. Paaukštėjimas tik 15 metrų. Takas puikus. Vaizdas taip pat puikus. Iš čia ir yra gražiausias vaizdas į kaimelį iš tolo 😎

    Roche Percee avec vue panoramique - šita vieta dar ir su skyle uoloje.

    Iki jos būtų galima ir privažiuoti - veda geras asfaltuotas kelias, tačiau jis užtvertas užtvaru. Eiti lieka apie 5 min. aukštyn.

    Iš Belvedere vaizdas buvo neabejotinai gražesnis.

     Nuo čia einant dar 5 min. aukštyn asfaltu, pasiekiamas Tabla d’orientation. 

    Gruntas tik paskutinėje atkarpoje. 

    Vaizdas dar prastesnis.

    Važiuojam į nakvynės vietą Caumont-sur-Durance miestelyje. Miegosim čia net 3 naktis !

    Mūsų laukia netikėtumas. Nors iš vakaro susirašėme ir susitarėme dėl atvykimo laiko, mūsų niekas nelaukia ! Telefono nekelia ! Skambinam į „AirBnB“. Taip pat jokios pagalbos ! Pirmą kartą atsiduriam tokioje situacijoje... 

    Mums vis trainiojantis aplink įėjimą, susipažįstam su kaimynėmis. Jos nerealios ! Močiutės kalba tik prancūziškai, bet susikalbam 😊 Kviečia į svečius, bet bijom pražiopsoti, gal šeimininkai atvažiuos. Viena iš kaimynių kažkokiu, tik jai žinomu būdu, susisiekia su šeimininkais, sako atvažiuos 💪

    Taip pralaukiam 2 val. Pagaliau atsiradę šeimininkai pasiūlo kompensaciją. Vieną iš 3 nakvynių atšaukti, bet vis tiek pasilikti nemokamai. Tinka, žala tikrai padaryta 👍  

    11 diena, 2025-05-27

    Viena bėda ne bėda. Pasirodo, namas miestelio centre, prie bažnyčios. Nuo 7 val. ryto kas pusvalandį pradeda skambėti bažnyčios varpas 😴 Ilgai nepamiegosi 😊

    Bet šiandien sulaukiam ir gerų naujienų. Pirmiausia paskambina iš "AirBnb". Juokinga ir pikta. Pagalbos mums reikėjo vakar 😡 Atsiprašinėja ir kaip kompensaciją duoda 25 eur. vertės kuponą 👍

    Parašo ir tunelius Marselyje administruojanti įmonė. Pamenat rašiau, kad buvo neaišku, sumokėjome už tunelį, ar nesumokėjome. Taigi, parašo, kad mūsų kelionė buvo priskirta prie nemokamų, todėl nuo kortelės mokestis ir nebuvo nuskaičiuotas 👍

    O keliavimo dieną pradedame nuo Oppède le Vieux - labai mažo kaimelio. 

    Ilgą laiką jis buvo apleistas.

    Minusas tas, kad stovėjimas apmokestintas ir mažiausiai 2 val. (3 eur.) - tiek laiko šiam kaimeliui net nereikia. O ir šiaip, labai daug įspūdingesnių kaimelių mokesčio už stovėjimą neima 😋

    Kaimelyje iš esmės yra tik 2 lankomos vietos. Abi jos viena šalia kitos.

    Užlipus ant kalvos stovi Notre Dame d’Alidon bažnyčia.

    Šalia jos pilies griuvėsiai ir atsiveriantys apylinkių vaizdai.

    Po griuvėsius net neleidžiama pavaikščioti, o iš panoraminės aikštelės vaizdai gana silpni.

    Žodžiu, kaimelis būtų palikęs prastą įspūdį, bet paliko labai gerą. Kaip tai atsitiko? 😊

    Automobilį mes palikome šiek tiek toliau nuo jo. Tai buvo geriausias sprendimas ! Ne, ne dėl sutaupytų pinigų už automobilio stovėjimą. Takas iki kaimelio vedė pro vynuogynus ir alyvmedžių giraites. Nepaprastai gražūs kraštovaizdžiai 😍 Ramybė ! Paukščiai, garsai ir kvapai ! Tai paliko daug didesnį įspūdį, nei pats kaimelis 👍

    Vos už kelių kilometrų - Menerbes kaimelis. 

    Jis įtrauktas į gražiausiųjų sąrašą. Kaip ir daugelis Provanso kaimelių, be istorinio paveldo, ji nuo seno traukė ir menininkus. Pikaso Dorai Maar - prancūzų fotografei ir tapytojai, kurią laikė savo „mūza“ - šiame kaimelyje buvo nupirkęs namą netoli kaimo viršūnės. Dabar jis taip ir vadinamas - Doros Maar namas. Nicolas de Staël - rusų kilmės prancūzų tapytojas, gyveno istorinėje pilyje - Castelet. Bet labiausiai kaimas išgarsėjo dėl britų autoriaus Peterio Mayle'o, kuris gyvendamas būtent šiame kaime parašė vieną žymiausių savo kūrinių - „Metai Provanse“ !

    Be to, kaimas laikomas patraukliu ir dėl nuo jo atsiveriančių vaizdų į visas puses. Jis ant kalvos, o jį supa vynuogynai ir sodai.

    Pagrindinės lankytinos vietos:

    Citadelle.

    Tai nėra pilis. Tai maža senamiesčio dalis su keliais išlikusiais statiniais. 

    Kaimą supa pylimų likučiai.

    Vaizdinga dalis 👍

    Varpinė su laikrodžiu. 

    Išskiriama jos neįprasta kaltinės geležies konstrukcija - ji vadinama kampanile ir datuojama XVII a. 

   Šalia esančioje aikštėje yra ir Menerbes rotušė.

    Netoli ir Eglise Saint Luc bažnyčia.

   Nurodoma, kad nuo čia matyti ir Le Castilet pilis, tačiau tokios kaip mes įsivaizduojame, pilies čia nėra. 

    Šis kaimas paliko gerą įspūdį. Jis neturi vieno didelio "wau" faktoriaus. Tačiau jame be galo daug detalių, kurios daro jį išskirtiniu 👍

    Atvažiuojam prie vieno iš Provanso simbolių - Notre Dame de Senanque vienuolyno.

    Jis įkurtas 12 a. Vienuolyno klestėjimo laikotarpiu laikomas 13-14 a. Tuo metu vienuolynas valdė 4 malūnus, 7 sodybas, kelis namus, bent 2 ligonines. Nuosmukis prasidėjo XV a. 1439 m. vienuolyne liko gyventi vos 3 vienuoliai. Vėliau sekė religiniai karai, maras. 1781 m. mirė paskutinis vienuolis. Valdytoju buvo paskirtas administratorius, kuris net nebegyveno vienuolyne. 1792 m. vienuolynas buvo parduotas. Naujasis savininkas pašalino visus religinius ženklus, kad jis nebūtų niokojamas dėl religinių nesutarimų. 1854 m. vienuolyne vėl apsigyveno vienuoliai. 1857 m. vienuolyną jie išpirko. Jį imta restauruoti. Tačiau 1881 m. dauguma vienuolių iškeldino policija remdamiesi priimtu įstatymu. Vienuolyno priežiūrai leista pasilikti tik 3 vienuoliams. 1882 m. vienuolynas vėl parduotas. 1889 m. vienuoliai grįžo. 1903 m. jie vėl iškeldinti. 1926 m. vienuolynas vėl tapo bendruomenės nuosavybe, nes buvo siekiama išsaugoti istorinius kultūrinius statinius. Kadangi vienuolyną buvo sunku išlaikyti, 1969 m. jis buvo išnuomotas 30-čiai metų. Nors nuomos sutartis buvo dar nepasibaigusi, bet nuo 1988 m. vienuoliai grįžo į abatiją. Šiandien vienuolynas išsilaiko iš levandų, alyvmedžių, medaus ir lankytojų aukų. 

    Labiausiai visus vienuolynas vilioja būtent prie jo esančiais levandų laukais.

    Deja, mūsų apsilankymo metu levandos dar nežydėjo 😕

    Arčiausiai vienuolyno - Gordes kaimelis.

    Jis įtrauktas į gražiausiųjų sąrašą. Tai - kultinio filmo „Geri metai“ veiksmo vieta. Miestelis laikomas vienu gražiausių visoje Prancūzijoje. Iš pradžių ant uolėtos kalvos buvo pastatyta pilis. Kaimas kūrėsi aplink ją. Iš pilies ir kaimo atsiveria vaizdas į Liuberono slėnį.

    1948 m. miestelis buvo apdovanotas „Croix de Guerre“ medaliu už tai, kad 2 pasaulinio karo metu buvo vienas aktyviausių pasipriešinimo Vokietijos okupacijai centrų.

    Šio kaimelio populiarumą lemia viena stebuklinga vieta - apžvalgos aikštelė į miestą.

    Ši aikštelė tikrai verta milijono 😍

    Bet daugiau kaimelis nedaug turi ką pasiūlyti.

    Jo centrinė dalis labai maža ir viskas koncentruota vienoje vietoje.

    Pilis - skaičiuojanti jau 1000 metų istoriją. Iš pradžių jos paskirtis buvo tiesioginė - gynybinė. Vėliau ji tarnavo kaip kalėjimas, sandėlis, garnizonas, muziejus. Šiandien komplekse yra Rotušė, meno galerija ir muziejus. Mūsų apsilankymo metu ji nedirbo.

     Šalia pilies - Genty Pantaly aikštėje - fontanas, kuris nėra išvaizdus, tačiau iki 1956 m. jis buvo vienintelis geriamojo vandens šaltinis miestelyje.

    Saint Firmin bažnyčia. Jos išblukusios spalvos - stiliaus dalis.

    Tai ir viskas. Iš šio kaimelio tikėjausi daugiau 😐

    Netoli Gordes galima aplankyti Bories kaimelį.

    Tačiau tai labiau net ne kaimelis, o muziejus po atviru dangumi, atspindintis senovės Provanso gyvenimą. Pavadinimas kilęs iš „borių“ - statinių pastatytų iš akmenų nenaudojant jokio skiedinio ar cemento. Šiandien kaimelyje-muziejuje yra apie 20 statinių. Statybų technologija gana paprasta - kiekviena aukščiau esanti akmenų eilė šiek tiek išsikiša už žemiau esančios, kad atlaikytų pusiausvyrą, bet vanduo nepatektų į vidų. Manoma, kad tokie statiniai čia stovėjo jau bronzos amžiuje, nors stovintys šiandien buvo pastatyti tik XVII-XVIII a. Priežastis labai praktiška: plečiant žemės ūkio laukus juos reikėjo išvalyti nuo akmenų, taip imta panaudoti jų sankaupas. Statinių paskirtis - pašiūrės žemės ūkio padargams pasidėti, gyvuliams ir piemenims prisiglausti. Diskutuojama dėl pavadinimo kilmės: tvartelis ar trobelė. Statiniai buvo naudojami iki pat 1956 m., kai teritoriją užklupo didelės šalnos ir žemės ūkis stipriai nukentėjo. Jie buvo apleisti ir nuniokoti. Vėl atstatyti jie buvo 1970-aisiais. 1977 metais (kitais šaltiniais 1983 m.) tapo saugomais paminklais.

    Gana įdomu ir gražu, tačiau teritorija nedidelė, o statinių nedaug. Nesu tikras, ar 8 eur. už maždaug 30 min. apsilankymą nėra per daug 😐 

      Dienos pabaigai atvažiuojam į L'Isle-sur-la-Sorgue miestelį.

    Per miestelį teka Sorgo upė. Visas grožis ir visas "gyvenimas" prie jos 👍

    Upės vanduo tikrai ypatingas. Skaidrus. Sodrus. Švarus. Žalsvo atspalvio. Jo daug 😍 

    Centrinė senamiesčio dalis - sala, kuri padaryta dirbtinai, kanalų pagalba.

    Le Bassin Bouigas - tvenkinukas. Aplink jį - kavinės.

    Yra išlikę keliolika istorinių, žaliomis samanomis apaugusių vandens ratų. Tai palikimas to, kad kažkada miestas buvo vilnos, popieriaus ir šilko gamybos centras.

    Miestelis garsėja ir antikvarinėmis parduotuvėmis bei antikvarinių daiktų turgumi.

    12 diena, 2025-05-28

    Pont Julien tiltas.

    Tai romėniškas akmeninis arkinis tiltas per Kalavono upę. Jis datuojamas net 3 m. prieš Kristų !

    Tiltas gana paprastas, tačiau jo ilgaamžiškumo suvokimas įspūdį daro. Važiuoti specialiai nebūtų verta, bet pakeliui važiuojant sustoti verta 👍

     Russillon („rusva“) - į gražiausiųjų sąrašą įtrauktas kaimelis. Jis ir be šio sąrašo vienas gražiausių ir žinomiausių Prancūzijos kaimų. Jį garsina išskirtinė spalva. Ochros pigmentas yra miestelio apylinkėse kasamame molyje. Čia išgaunamos ochros spalva kinta nuo šviesiai geltonos iki tamsiai raudonos ir net rudos. Kasyklose buvo lengva rasti darbo, todėl čia netrūko ir norinčių gyventi. Kasyklos veikė nuo 18 a. pabaigos iki 1940 m., kai kasyba buvo uždrausta siekiant išsaugoti unikalią vietovę. Šiuo metu pagrindinis pajamų šaltinis - turizmas.

    Sakoma, kad pavadinimui įtakos turėjo ir čia žaisdavę vaikai, kurie išsitepdavo drabužius. Mamos juos išskalbusios pakabindavo lauke džiūti, tačiau visi rūbai net ir išskalbti atrodydavo rusvi-raudoni.

    Kaimelis, kaip ir kiti, labai mažas. Jo apžiūrai daug laiko nereikia.

    Pagrindinė aikštė - Mairie. Čia ir Rotušė, Laikrodžio bokštas.

    Eglise Saint Michel.

     Už jos - apžvalgos aikštelė.

    Bet pagrindinė traukos vieta - šalia kaimelio esanti kasykla.

    Le Santier des Ocres - kanjonas, kur buvo išgauna ochra.  Yra 2 gerai sutvarkyti ir prižiūrimi takai. Vienas 50 min. ilgio, kitas 35 min. Realiai mums neskubant, net ir ilgajam užteko 30 min. 😳 

    Įėjimas kainuoja 3,50 eur. Bet negaila. Gražu labai 😎

    Įspėjama, kad reikia atsargiai apgalvoti kokią avalynę rinktis, dulkės gali ir nebenusiplauti ! Bet tai aktualu gal labiau po lietaus. Gražiu sausu oru grėsmės nėra 😉

      Kadangi spalvos mums patiko, tai važiuojame ir į kitą panašią vietą.

    Le Colorado de Rustrel - „Provanso Koloradas“.

    Tai - taip pat buvusi ochros kasykla. Privati teritorija, bet priskirta prie istorinio pobūdžio gamtos paminklų. Ochra čia buvo kasama 1871-1991 m. Svarbiausias elementas ją išgaunant buvo vanduo. Jis buvo kaupiamas rezervuaruose. Tada, variklių pagalba, vanduo buvo pumpuojamas vamzdžiais. Ten ochra buvo plaunama darbinius paviršius laistant slėginiais vandens pistoletais. Vandens, smėlio ir ochros mišinys tekėjo kanalais iki nusėdimo baseinų. Iš pradžių buvo nusodinama sunkiausia mišinio dalis - smėlis. Pačiuose baseinuose ochra, kuri sunkesnė už vandenį, nusėsdavo baseinų dugne. Kai vanduo išgaruodavo, ochra išdžiūdavo. Tada ją būdavo galima ją pjaustyti į plytas, po ko jos buvo išvežamos į gamyklas tolimesniam perdirbimui.

    Pasivaikščiojimo takai veda per įrengimus ir karjerą, kuris driekiasi daugiau nei 4 km. Sklypas užima daugiau nei 100 hektarų. Teigiama kad yra 50 ochros atspalvių. Šioje vietoje auga ir specifinė augmenija.

    Šioje kasykloje viskas natūraliau nei Russillon kaimelyje. Visko šiek tiek daugiau. Trasos ilgesnės. Net ir iki pradžios reikia šiek tiek paeiti.

    Yra 2 gerai pažymėti pėsčiųjų maršrutai.

    Mėlynas takas - „Sacharos“ - yra ilgesnio - Belvederes tako - dalis. Jei einamas Belvédères takas, tai šį taką praeinama automatiškai. Takas lengvas. Aukščio skirtumo beveik nėra (10 m).

    Visos pagrindinės grožybės yra būtent šiame take. Tiksliau, koncentruotos jo pabaigoje.

     Nuo čia galima pasivaikščiojimą pratęsti kita trasa.

    „Belvederes“ trasa yra oranžinė. Ji apimą visą vietovę, įskaitant ir „Sacharos“ taką. Takas laikomas vidutinio sunkumo, nes aukščio skirtumas apie 70 metrų.

    Rašoma, kad šiai trasai įveikti papildomai reikia 1 val. Realiai mums užteko 45 min. 

    Šis takas koncentruotas tik į 3 apžvalgos taškus, kurie nėra itin įspūdingi, todėl neturint laiko, ar tingint kopti, galima apsiriboti „Sacharos“ trasa - ji įspūdingesnė 😉

    Tęsiam klajones po Provanso kaimelius.

    Saignon kaimelis.

    Vietovė žinoma nuo Romėnų laikų. 30 metrų uola buvo naudojama stebėjimui. Manoma, kad nuo šio žodžio („signum“ - lot. „ženklas“) ir kilo kaimelio pavadinimas. Teigiama, kad čia stovėjo net 3 pilys. Iš tiesų, iš toliau kaimelis atrodo tarsi tvirtovė, nors tai labiau „įtvirtinta uola“.

    Automobilių statymas - nemokamas.

    Kaimelis labai mažas. Bet kelios vaizdingos vietos yra.

    Kaip ir visuose istoriniuose kaimeliuose, vienas pagrindinių pastatų - bažnyčia. Tačiau ne ji šiame kaimelyje svarbiausia.

    Place de la Fontaine - labai romantiška ir pavėsinga centrinė aikštė. Mums pasisekė, joje dar ir filmas buvo filmuojamas, todėl galėjome iš šalies stebėti šį procesą. Įdomu 😲

     Pilies griuvėsiai neatsiejami nuo kitos įspūdingos vietos.

    Užlipus į juos (nemokamai) pasiekiama Belle Vue apžvalgos aikštelė.

    Iš jos atsiveria vienas įspūdingiausių vaizdų visame Provanse 😍 

    Vienoje pusėje tolumos. Kitoje pusėje - kaimelis. 

    Tai tarsi uola virš kaimelio, bet labai arti centro.

      Vakarėjant pasiekiam Bonnieux kaimelį. 

    Nors pačiame filme „Geri metai“ minimas Gordes kaimelis, bet „Wikipedijos“ duomenimis, filmas buvo filmuotas čia. Kaimelis ir jo apylinkės lankytojus traukia levandų laukais ir vynuogynais. Žmonės čia gyveno jau prieš 50-60 tūkst. metų.

    Gera žinia ta, kad automobilio statymas nemokamas ir čia.

    Viltingai nuteikia vaizdas nuo gatvės įvažiavus į kaimelį.

    Bet daugiau nieko itin vertingo mes čia neradom. Jis mane nuvylė 😔 Gal lūkesčiai buvo per dideli.

    Kaimelis mažas, nors turi net 2 bažnyčias. 

    Viršuje esanti bažnyčia - Eglise Vieille („Senoji“). 

    Ji datuojama 12 a. Iš pradžių bažnyčia buvo pastatyta kaip tvirtovės bažnyčia ir vaidino gynybinį vaidmenį. 

    Ji stovi 425 metrų aukštyje.

    Norint ją pasiekti, reikia šiek tiek paprakaituoti kopiant laipteliais. 

    Pastačius naują, senoji bažnyčia nebenaudojama. Negalima net apžiūrėti.

    Vaizdai prie jos gana vidutiniai 😌 

    Laiptelių gatvė vedanti link bažnyčios gana įdomi, bet kai reikia jais lipti, įspūdis blanksta 😊

    Kaimelio apačioje Eglise Neuve. 

    Kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, tai naujesnė bažnyčia. XIX amžiuje kaimo gyventojai vis dažniau pradėjo leistis nuo kalno viršūnės ir kurtis apačioje. Bet viršuje likusi bažnyčia vertė juos vis kopti aukštyn. Dėl to kilo mintis pastatyti naują bažnyčią - apačioje kalno. Įdomu tai, kad tam buvo panaudota net gydytojo pažyma, kad „senoji bažnyčia yra tokia pavojinga, kad per metus sukelia 80 peršalimo, skrandžio ligų ir reumato atvejų“ 😊

    Naujoji bažnyčia labai paprasta ir "standartinė", tiek vidumi, tiek išore.

    13 diena, 2025-05-29

    Toliau tyrinėjame Provanso kaimelius.

    Lacoste kaimelio istorija įdomi ir siejama su daugybe istorinių ir išskirtinių asmenybių.

    Panašiai kaip Lietuvos Kražių kaimelis žinomas dėl joje vykusių skerdynių, Lacoste taip pat žinomas ir dėl 1545 m. čia vykusių žudynių. Meynier d'Oppede, deklaruodamas siekį išvalyti Luberono slėnį nuo religinių eretikų, atvykęs prie Lacoste kaimo vartų, pažadėjo pagailėti kaimo gyventojų, jei jie jį įleis. Kai jie jį įleido, išžudė visus gyventojus 😲

    Automobilio statymas - nemokamas beveik centre.

    Saint-Trophime bažnyčia. 

    Ji labai paprasta. 

    Prie jos - turizmo informacija.
    Portail de la Garde. 

    Tai - 14 a. gotikinė arka į Lacoste senamiestį. Kadaise tai buvo pagrindinis įėjimas į kaimelį.

    Kaimelis labai mielas.

    Dominuoja vos viena gatvelė kylanti į viršų.

    Čia savo įgūdžius tobulina prestižinio meno universiteto - SCAD studentai. Jei pasiseka, turistai gali stebėti kuriančius menininkus. Pačiam universitetui kaimelyje priklauso daugybė pastatų.  

    Kaimelyje daug ir įvairių detalių. Dėl jų - kaimelis panašus į Menerbes. 

     Varpinė, veikianti ir šiandien.

    Nuo kaimelio viršaus atsiveria vaizdai į Liuberono slėnį su levandų ir saulėgrąžų laukais, vaismedžių sodais ir vynuogynais.

    

    Viršuje ir Marquis de Sade pilis - pagrindinė turistų traukos vieta. Kažkada šioje pilyje gyveno markizas de Sadas - XVIII amžiaus rašytojas, daug metų kalėjęs už savo kūrinius ir elgesį, skatinantį seksualinį nukrypimą (žodis sadizmas kilęs iš jo vardo).1790 m. - per Prancūzijos revoliuciją, pilis buvo sugriauta. Apleista ji stovėjo apie 150 metų. Kaimiečiai jos akmenis naudodavo statyboms. Pilis atgijo, kai ją įsigijo Pierre Cardin - gerai žinomas dizaineris ir pavertė ją muzikos ir menų festivalių vieta.

    Seniausias kaimelio pastatas - „Maison Forte“ - datuojamas 9 a. 

    Namas tiesiai virš jo priklausė anglų dramaturgui Tomui Stoppardui, kuris būtent čia parašė „Įsimylėjusį Šekspyrą“. 

    Šių abiejų statinių neradome, o turizmo informacija nedirbo, nes buvo šventinė diena 😌

    Tas pats ir su XIX a. Lacoste šeimos namais - „Retour en 1856“. Irgi neaišku kur.

    O va, skulptūrų promenadą kaimelio pakraštyje, radome ir be pagalbos. Tačiau įėjimas apmokestintas, o iš toliau matyti, kad skulptūros gana paprastos - nevertos to - arčiau nėjom.

    Kaimelio pakraštyje yra Portail des Chèvres - užpakaliniai vartai, vadinami „ožkos vartais“, tačiau intriguoja tik jų pavadinimas, patys vartai - tik paprasta akmeninė arka.

    Visumoje - šaunus kaimelis ! Vienas labiausiai patikusių šioje kelionėje ! 👍

    Labai daug automobilių mus pasitinka privažiuojant Lourmarin kaimą, kuris irgi įtrauktas į gražiausių Prancūzijos kaimų sąrašą. 

    Visur pabrėžiama, kad čia palaidoti net 2 garsūs rašytojai:

    Nobelio premijos laureatas Albertas Camus ir Henri Bosco. Įdomu tai, kad Camus nekentė vairuoti pabrėždamas, kad nėra beprasmiškesnės mirties, kaip žūties automobilio avarijoje. Tačiau 1960 m. jis žuvo būtent autoavarijoje pakeliui iš Lurmarino į Paryžių ! Kaimelyje jis gyveno teigdamas, kad kalnai jam primena gimtąjį Alžyrą. Namą jis įsigijo už pinigus, kuriuos gavo kaip Nobelio premiją. 

    Gretimame Menerbes kaime gyvenęs Peteris Mayle'as, knygos „Metai Provanse“ autorius, taip pat čia dažnai lankydavosi. Yra teigiančių, kad jis ne tik lankydavosi, bet kurį laiką taip pat gyveno ir šiame kaime.

    Iš pradžių bandome kaimelį nufotografuoti iš tolėliau, tačiau jis lygumoje, todėl gero vaizdo pagauti nepavyksta. 

    Vietų automobiliams statyti labai daug. Bet ir automobilių labai daug. Gal dėl to, kad šventinė diena, žmonių irgi labai daug.

    Kaimelis iš kitų išsiskiria tuo, kad jis ne ant kalno. Dėl to klajoti po jį itin lengva 😎 Atstumai taip pat labai maži.

    Rue Henri Savernin - viena svarbiausių ir judriausių gatvių.

    Ji "atsitrenkia" į Place de l'Ormeau aikštę. Didžioji dalis jos užimta kavinių staliukais. Aikštės pavadinimas liko, nors jai vardą suteikusi guoba buvo nukirsta dar 1944 m.

    Trumpam išsukam į Rue de la Fontaine Couverte gatvelę, kuri driekiasi palei upelio krantą. Ši labai trumpa gatvelė labai vaizdinga 😍, bet lankytojų dar neatrasta.

     Šv.Andriejaus ir Saint-Trophime bažnyčia ir Varpinė netoli jos. 

    Tik turi užversti galvą į viršų, kad jų nepraeitum nepastabėjęs tarp senamiesčio pastatų. Varpinė datuojama XVII a. ir stovi buvusios kunigaikščių pilies vietoje, todėl jos antrasis pavadinimas - Castellas. Joje yra laikrodis.

    Pamatęs Fontaine aux Trois Masques, jo tikrai nesumaišysi su jokiu kitu fontanu 😊

    Kiek neįprasta, nes ne ant kalno ir net ne centre, o kaimo pakraštyje stovi Chateay de Lourmarin - renesanso stiliaus pilis. 

    Ji pravardžiuojama „La Petite Villa Médicis de Provence“ - „Mažoji Medičių vila Provanse“. 

    Kaimo atsiradimą, kaip ir daugelyje kitų vietų, lėmė pilies atsiradimas. Pirmoji pilis buvo pastatyta XII amžiuje, vėliau perstatyta XV a. ir XVI a. 

    Čia taip pat yra alyvmedžių giraitė ir parkas.

    Atsiliepimai nėra geri, o įėjimas net 13 eur., todėl pasidalinti įspūdžiais iš pilies vidaus negaliu - nusprendėme neiti.

    Cucuron kaimelis. 

    Automobilį statyti galima pačiame centre, vietų daug ir nemokamai. Maža to, aikštelėje netgi auga trešnės, kuriomis galima vaišintis 😎

    Bet tai tik priedas prie bendro įspūdžio. Ir be to, šis kaimelis - nuostabus !!! 😍 Gerokai viršijo lūkesčius ! Vienas labiausiai man patikusių šioje kelionėje ! Net keista, kad turistų čia ne tiek jau ir daug 👀

    Jis turi viską ko reikia. Išsiskiria savo bokštais, dirbtiniu tvenkiniu-baseinu ir tūkstantmečio istorija !

    Kaimelio akcentas - Bassin de el’Etang. 

    Jis vadinamas baseinu ir jis yra pačiame centre. Jame maudytis negalima. Plaukioja žuvys. Tai - kaimelio traukos vieta. Būtent čia buvo filmuota viena iš svarbiausių filmo „Geri metai“ scenų (pirmasis pasimatymas).

    Vieta tobula ! Dėl medžių metamo šešėlio sėdėti čia malonu net ir karštą dieną ! Jei nenori sėdėti kavinukėje, yra patogių suolelių pačiose geriausiose vietose ! 

    Nuostabi vieta atsipalaidavimui ir poilsiui ! 

    Arba gyvenimo ritmo stebėjimui. 

    Nori nenori, bet prieš akis iškyla ir filmo scena 😊

    Vaizdingos ir jo prieigos - vartai į senamiestį.

    La Tour Sus Pous - buvusios gynybinės sienos bokštas. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į kaimelį 😍

    Eglise Notre-Dame - pagrindinė kaimelio bažnyčia. 

    Ji gal ir nebūtų išskirtinė, tačiau tokia ją padaro jos istorija-legenda.

    1720 m. siautęs maras kaimelio gyventojų skaičių sumažino 1/3, nuo 3000 iki 2000. Dėl to, kaip padėka kaimo globėjui, išvadavusiam kaimelį nuo epidemijos, kiekvieną vasarą vyksta jau šimtmečius gyvuojanti tradicija susijusi su tuopa. Kaimo žmonės turi išeiti ir surasti tuopą, kuri būtų bent jau tokio aukščio kaip bažnyčia (24 metrų) ir nešti ją su jojančiu ir vėliava mojuojančiu berniuku.

    Prieš kelionę buvo ne visiškai aišku, ar kiekvienais metais nešamas vis tas pats medis? Ir kaip jį nešti, jei jis nenukertamas? O jei nukertamas, tai kur jis saugomas? O jei vis kitas medis, tai iš kur tiek tokių aukštų medžių prie bažnyčios? 😵

    Ši istorija išsamiau parašyta ant paties medžio, bet tik prancūzų kalba.

    Tačiau pamačius vis tiek viskas tampa aišku. Nors ir vargana, bet atsirėmusi į bažnyčios sieną auga tik viena tuopa, kuri kaip tik siekia bažnyčios aukštį. Akivaizdu, kad ši tradicija vienaip ar kitaip susijusi su ja 😉

    Kitoje senamiesčio pusėje - pilies likučiai. 

    Šiuo metu išlikęs tik Dungeon Saint Michel - požemio bokštas. Nuo jo taip pat atsiveria puikus vaizdas į kaimelį 😎

    Neturiu priekaištų - puikus kaimelis !  😍

    Paskutinis kaimelis šiandien - Ansois.

    Jis irgi įtrauktas į gražiausiųjų sąrašą. 

    Ši vietovė kūrėsi kaip įtvirtinimas, saugantis kelią tarp Provanso Ekso ir Apt. Šiandien kaimelis gyvena iš vynuogynų ir turizmo.

    Automobilio statymas centre ir nemokamas.

    Kaimelis itin mažas ir skubant jo apžiūrai gali pakakti vos pusvalandžio. Praktiškai visi lankytini objektai vienoje vietoje.

    Laikrodžio bokštas.

    Šioje vietoje miesto taryba rengė savo posėdžius nuo 1540 m. Vėliau čia buvo įkurta rotušė. 16-17 a. ant viršaus buvo pastatyta varpinė, vainikuota kaltine geležine kampanile. Pats laikrodis sumontuotas tik 1909 m.

    Chateau d’Ansois - pilis. Nedirbo. Iš išorės - nieko ypatingo. Ji susijungia su bažnyčia.

    Eglise Saint Martin - gana paprasta bažnyčia, nors "kažką tokio" turi 😊 

    Šalia jos yra ir terasa - apžvalgos aikštelė, bet vaizdas kuklus.

    Nakvynės vieta šiandien Villeneuve miestelyje. Ji - ypatinga. Su nuostabiu vaizdu, puikiomis sąlygomis ir nuostabiais šeimininkais 😍 Miegosime čia 2 naktis.

    Jie kalba tik prancūziškai, bet yra puikiai pasiruošę - telefone turi vertėją 😊 Labai smagiai bendraujam. Jie labai komunikabilūs ir turi puikų humoro jausmą 👍 Esam pirmieji svečiai iš Lietuvos. Sako, kad palikom gerą įspūdį apie visą šalį 😍 Malonu 😊 Tiesa, kartais vertėjas pats nusprendžia ką ir kada pasakyti. Pvz. šeimininkui nepasakius nei žodžio, vertėjas mums išverčia: "saugokitės žiurkėno" 😃 Mes matėme, kad šeimininkas nieko net neištarė. Visi juokiamės 😊 Šeimininkas net teisintis nesugalvoja kaip. Aš spėju, kad vertėjas gana jautrus ir išvertė kažką nugirdęs iš tyliai veikiančio televizoriaus 😉

    Kaip bebūtų, būsim atsargūs, saugosimės 😃

    O šeimininkai iš tiesų turi "ūkį". Tik ne žiurkėnų. Augina vėžlius, kuriuos paauginę 3 metus, paleidžia į laisvę. Vienu metu jų kieme įrengtoje vietoje gyvena apie 30 vėžlių !

    Beje, trileris su Marselio tuneliu vis dar tęsiasi. Pamenat, rašiau, kad parašė, jog pravažiavimą priskyrė prie nemokamų, todėl nuo kortelės nieko ir nebuvo nuskaičiuota?

    Tai va, šiandien be jokio įspėjimo, be jokios rezervacijos, iškart nuo kortelės nuskaičiuoti būtent 2,80 eur. Parašiau jiems laišką, prašydamas paaiškinimo, bet atsakymo taip ir nebegavau 😊

    Bet kuriuo atveju, džiaugiuosi, nes tai įrodymas, kad už tunelį tikrai sumokėta ir už pravažiavimą juo tikrai negausim baudos 😊

    

    14 diena, 2025-05-30

    Gaunam ir nuostabius pusryčius su naminiais blynais, naminiu medumi ir šviežiai spaustomis apelsinų sultimis 👍

    Artimiausias 3 dienas skirsim Verdono tarpeklio tyrinėjimui.

    Verdono tarpeklis - dar vadinamas „Didžiuoju Europos kanjonu“. 

    Verdono upė teka tarp uolų, kurių aukštis siekia 700 metrų. Tarpeklio ilgis 20-25 km. Plotis svyruoja nuo vos kelių metrų apačioje iki plačiausios vietos viršuje - 1,6 km. Pavadinimas dėl upės, o šios pavadinimas dėl spalvos. Tekėdama upė vietomis pavirsta į ežerus. Išskiriami populiariausi: Sainte Croix ir d’Esparron.

    Šioje vietovėje galima pramogauti leidžiantis į žygius, važiuojant dviračiais, plaukiant baidarėmis ar net raftingu. Yra žygiai ir per vandenį. Galima grožėtis tarpekliu ir važiuojant automobiliu.

    Mūsų planas: išbandyti baidares, žygį ir žinoma, ištyrinėti tarpeklį automobiliu.

    Pirmiausia pasiekiam d’Esparron ežerą.

    Nuo jo iki Quinson užtvankos eina Basses Gorges tarpeklis. Jį šiandien ir tyrinėsim. 

    „La Perle du Verdon“ nuomoja ir įprastas baidares ir vandens dviračius. Tačiau jie turi ir patrauklų elektrinės valties pasiūlymą - jei ne sezono metu (sezonu laikomas tik liepa - rugpjūtis) atvyksti iki 10 val. ryto, už 80 eur. galima gauti elektrinį laivelį 4 val. laikotarpiui. Karštą dieną tai atrodo labai patrauklu 👍

    Įprastai minusas būtų tai, kad jie neturi savo automobilių stovėjimo aikštelės, todėl kažkiek dar kainuotų ir automobilio parkavimas. Tačiau šiandien mums sekasi, dėl ilgojo šventinio savaitgalio - automobilio statymas nemokamas 👌 

    Nors ir ne sezonas, bet paslauga populiari - paimam paskutinį laivelį 👀

    Plaukimas lėtas, lengvas. Galima atsipalaiduoti 😎

    Laiko užteko ne tik nuplaukti iki užtvankos, bet dar ir paplaukioti po patį d’Esparron ežerą 👍

    Kai grįžome į automobilį, jame rodė +42 ! 😲

    Važiuojant toliau - grožimės kraštovaizdžiais 😍

     Moustiers Sainte Marie kaimelis įtrauktas į gražiausiųjų sąrašą, esantis Verdono tarpeklio prieigose. 

    Tai terasinis kaimas - statytas pakopomis. Dėl to jame daug laiptų. Jis laikomas labai fotogenišku. Didelė dalis vietų pasiekiama tik pėsčiomis.  

    Vaikštant reikėtų pakelti galvą ir stebėti auksinę žvaigždę, kuri kabo kelis šimtus metrų virš kaimo tarp dviejų kalkakmenio kalnų (virš koplytėlės viršuje). Niekas tiksliai nežino, kaip žvaigždė atsirado, tačiau yra keletas tai aiškinančių legendų.

    Viena populiariausių, kad riterį Bozoną de Blakasą viduramžiais buvo paėmę į nelaisvę saracėnai. Jis pažadėjo, kad jei kada nors vėl atgaus laisvę, virš kaimo pakabins žvaigždę. 

    Pagal kitą legendą: du įsimylėjėliai, kuriems neleido kartu būti tarpusavyje kariaujančios jų šeimos, nusižudė nušokę nuo uolos. Tai paskatino jų šeimas susitaikyti, o žvaigždė sustojo 💓 

    Iš tiesų šiandien žvaigždę laiko lynas, kuris buvo keičiamas jau kelis kartus. Paskutinį kartą - 2000-aisiais - jis buvo kabinamas net sraigtasparniu. Žvaigždės skersmuo - 1,15 m.

    Kaimelis dalijamas į dvi dalis: žemutinį ir aukštutinį.

    Automobilį, nors ir nemokamai, tačiau tenka palikti kaimo apačioje. Į viršų lipti labai karšta 😤

    Church of Our Lady of the Assumption - pagrindinė kaimelio bažnyčia, gana paprasta.

    Kaip ir aikštė prie jos. 

    Gerai tai, kad kaimelyje netrūksta vandens šaltinių. Tokią karštą dieną tai gelbėja 💧   

    Kaimelyje daug suvenyrų parduotuvėlių, turistų. Jaučiama, kad jis populiarus. Yra ir keramikos dirbinių - „fajansų“ muziejus.

      Užlipu iki Notre Dame de Beauvoir koplytėlės - lengviau nei tikėjausi. Tik karšta labai, nes takas saulėkaitoje. 

    Atsiveria gražus vaizdas į kaimelį. Tolumoje netgi matyti Sainte Croix ežeras 😎

      Nueiname iki populiaraus ir fotogenišku laikomo krioklio - Cascade de Riou.

    Čia laukia nusivylimas - krioklys be vandens 😳

    Nors takas gana gražus.

    Kaimelis gal ir neblogas, bet gal kiek ir pervertintas. Šioje kelionėje tikrai buvo ne vienas gražesnis už jį, nors jis laikomas vienu gražiausių Provanse.

    Grįžtant į nakvynės vietą važiuojam pro levandų laukus prie Valensole.

    Deja, kaip ir kitose vietose, levandos dar nežydi 😌

    Nors vieną lauką, visgi, randam jau su prasiskleidusiais žiedais 😍

    Tik įsivaizduoti galim, kaip gražu čia per masinį žydėjimą.

    Bet tuo pačiu ir suvokti jų lankymo siaubą. Begalės turistų. Tiek užsieniečių, tiek vietinių. Keliai sausakimši. Automobiliai važiuoja lėtai, neprognozuojamai ir statomi visur, ir bet kaip. Fotografai laksto per kelią nekreipdami dėmesio į automobilius. Vietiniai dėl to eina iš proto 😊 

    Tokį mūsų įsivaizdavimą vietiniai net nebando neigti 😃

    O šeimininkai nepaliauja stebinti. Šiandien šeimininkė (64 m.) išėjusi su kitomis moterimis... pažaisti futbolo !!! 

    15 diena, 2025-05-31

    

    Toliau tyrinėjam Verdono tarpeklį.
    Vakar plaukėm nuo d’Esparron ežero iki Quinson užtvankos per Basses Gorges tarpeklį.

    Šiandien laukia aukščiau (palei srovę) esanti tarpeklio dalis. Tai Les Gorges de Boudinard tarpeklis, kuris tęsiasi iki Sainte Croix ežero.

      Nuomos bendrove pasirenkam - „Base Yannick“, dėl labai gerų atsiliepimų ir pavėsingų automobilio statymo vietų. Vakar jau spėjome įsitikinti, kad ant saulės paliktas automobilis tampa keptuve 😜 

    Tikėjomės, panašiai kaip ir vakar, gauti nuolaidą elektriniam laiveliui atvykdami ryte. Deja, jie tokių akcijų netaiko.

    Imam paprastą dvivietę baidarę: 3 val. - 25 eur. Visai dienai būtų - 35 eur., bet mums tiek tikrai nereikės. 

    Nuo šios bazės iki tarpeklio galo (iki Sainte Croix ežero, nors į jį patį įplaukti ir negalima dėl užtvankos) ir atgal reikia apie 2 val. 

    Galima plaukti ir į kitą pusę, net iki vakar pasiektos, tik iš kitos pusės - Quinson užtvankos, tačiau tai jau būtų ilgesnis plaukimas.

    Ką aš galiu pasakyti? Tai įspūdingiausia atrakcija šioje kelionėje !!! 😲😍

    Iš pradžių viskas panašu į vakar dienos plaukimą. Tačiau vėliau tarpeklis siaurėja, jo sienos aukštėja. 

    Paskutinė atkarpa pribloškia 😲 Stačios uolos abejose pusėse, o nuo jų teka nedideli upeliai, vietomis pavirstantys į nedidelius kriokliukus 😍 Aplink kitos baidarės. Čia vėsu ir gera. Spalvų, garsų ir vaizdų harmonija padaro šią vietą itin išskirtine - ką ten išskirtine - fantastine !!! 😍 10 balų neabejotinai ! Labai įspūdinga ir malonu ! 😎

    Tarpeklio galą pasiekėme vos per valandą. 

    Grįžtame labai lėtai, nes matome, kad laiko - per akis. Net ir plaukdami labai lėtai, baidarę vis tiek grąžiname 30 min. ankščiau laiko. Į kitą pusę plaukti net nebandom, vis tiek nieko gražesnio išvysti nebesitikime 😊 

    Važiuodami toliau, pakeliui stojame Tourtour kaimelyje.

    Jis - įtrauktas į gražiausiųjų sąrašą. Kadangi jis daugiau nei 600 m aukštyje, jį vadina „Kaimu danguje“. Yra dvi kaimo pavadinimo versijos. Viena jų - dėl bokštų. Kita - kad jis kilo iš žodžio „tör“ - „kalno viršūnė“. Kaip bebūtų, abu apibūdinimai tinka šiam kaimui 👍

    Automobilį pastatyti nesudėtinga. Vietų daug, net ir prie pat centro. Nemokama.

    Gerai, kad į kalną lipti nereikia.

    Blogoji pusė, kad kaimelis labai mažas ir nelabai yra ką jame veikti. Daug laiko jam apžiūrėti nereikia.

    Eglise Saint Denis - pagrindinė bažnyčia. Kiek neįprasta, bet ji šiek tiek atokiau nuo senamiesčio. Pačioje aukščiausioje vietoje. Šalia jos ir apžvalgos aikštelė.

    Bažnyčia labai paprasta, o atsiveriančios panoramos gana monotoniškos.

     Senamiestis skirstomas į dvi dalis. Viena dalis datuojama 11 a., kita - 14 a.

    Rotušė ir joje veikianti turizmo informacija - pačiame centre. Kadaise čia veikė pilis.

    Bet mūsų apsilankymo metu pastatas buvo restauruojamas, todėl įvertinti jo negaliu.

    Pagrininė aikštė - Fontaine Place des Ormeaux. 

    Joje šurmuliuoja dėl augančių medžių pavėsinga vieta besimėgaujantys kavinių lankytojai ir padavėjai, tačiau aikštė labai maža.

    Įlindus tarp senamiesčio pastatų galima rasti mielų kampelių.

     Tik reikia būti atidžiam, galima nepastebėti, kad ir 1665 m. Laikrodžio bokšto su varpu, aptvertu kaltinės geležies kampanile, kuris matosi tik iš toli.

    Gerokai daugiau tikėjausi iš Senosios skalbyklos.

    Teigiama, kad vienoje kadaise čia veikusios skalbyklos kolonoje yra įmūryti penki akmenys. Jie labai ryškūs ir skirtingų spalvų: nuo žalios iki oranžinės ir rudos. Tyrimai parodė, kad šie akmenys buvo poliruoti agatai iš Madagaskaro, Australijos, Pietų Afrikos, Brazilijos ir Peru. Kaip jie čia pateko, taip liko mįslė.

    Apžiūrint mes nesupratome apie kurią koloną kalbama. Visos jos ir visi akmenys atrodė vienodai. Nebuvo ir jokios informacinės lentelės 😳

     Chateau de Laval - pilis. Ji visai šalia skalbyklos ir centro. Jos lankyti negalima. O ir atrodo ji gana paprastai.

    Tai ir viskas šiai dienai. 

    Nakvynės vietoje - Flayosc miestelyje - šiandien vėl turim baseiną, todėl likusią dienos dalį skiriam poilsiui. Skirtingai nei ankstesnėje vietoje - vanduo čia šiltas 😎

    Miegosime čia 2 naktis. 

    

    16 diena, 2025-06-01

    

    Žmonai šiandien poilsio diena prie baseino 😎
    Aš gi, bandysiu eiti į žygį 😤

    Populiariausias žygis pėsčiomis Verdono tarpeklyje Blanc-Martel trail. 

    Skirtinguose šaltiniuose trasos ilgis nurodomas nuo 12,9 km iki 15 km. Jam įveikti reikia apie 5 val. 45 min. į vieną pusę. Žygis priskiriamas prie sunkių, nes gana daug reikia laipioti aukštyn - žemyn. Bendras pakilimo aukštis nurodomas 930 m., nors amplitudė tarp žemiausio ir aukščiausio taško svyruoja tik apie 350 m. Trasa linijinė. 

    Bet pirmiausia reikia pasiekti trasos pradžią. Iki jos man važiuoti net 1 val., nes Verdono tarpeklyje nakvynės vietų pasirinkimas nedidelis.

    Automobilį palieku Point Sublime.

    Pradžia labai sėkminga ! Vos spėjus išeiti į kelią, sustoja pats pirmas stabdytas automobilis. Prancūzai iš Šampanės paveža kelis kilometrus iki La Palud sur Verdon 👍

    Paėjęs vos kelis metrus pamatau besibūriuojančią grupę žmonių šalia autobusų stotelės. Pasirodo, būtent nuo čia iki trasos pradžios - Chalet de la Maline, veža specialus autobusas.

    Visa bėda, kad vakar, kai bandžiau nusipirkti į jį bilietą internetu, man rašė, kad vietų nebėra 😔 Ech, vis tas ilgasis šventinis savaitgalis !

    Paklausinėju besibūriuojančių. Sako, autobusas bus netrukus. Nusprendžiu palaukti.

    Autobusui atvykus, klausiu vairuotojo, jis patvirtina, kad galiu lipti, vietos pakaks, bilietą galiu nusipirkti pas jį - autobuse. Puiku, stoju į eilę 👍

    Nugirdusi mūsų pokalbį, italų grupės gidė, man pasiūlo perpirkti jos turimą bilietą. Viena grupės narė vykti negalėjo. 

    Nuperku iš jos bilietą į vieną pusę už 4,5 eur.

    Vėliau, atėjo dar pora tokių kaip aš - neturinčių išankstinio bilieto, tai vairuotojas jiems bilietą pardavė, bet kaip supratau, tik į abi puses. Toks bilietas kainuoja 8,5 eur. Jis pasiteisina, jei automobilį palieki šiame kaimelyje. Nes autobusas nuveža iki Chalet de la Maline. Nuo ten eini žygį, kurį baigi Point Sublime. Nuo ten autobusas parveža atgal iki La Palud sur Verdon. Kadangi aš automobilį palikau Point Sublime, tai man atgalinio bilieto nereikia. Kaip supratau, įprastai bilietą į vieną pusę galima pirkti tik internetu, o autobuse - tik į abi puses.

    Vienas iš italų man sako, kad nesenai buvo Vilniuje. Jam patiko. Pabrėžia, kad esame "dėl bulvių pamišusi tauta" 😃

    Taigi, pigiai ir greitai atsiduriu trasos pradžioje. Sekasi 👍

    Trasos pradžioje rašo, kad žygis gali trukti net 6,5 val. ! Pagal mano pasiruošimą rastą internete - 5 val. 45 min. Patikrinsim, kaip yra iš tikrųjų 😊

    Praėjau per 4 val. 15 min.

    Blogiausia tai, kad likau nusivylęs 😌 Pagal aprašymus ir atsiliepimus atrodė, kad tai vienas geriausių žygių Europoje ! Deja, nieko panašaus. Gana daug laipiojimo aukštyn žemyn, labai karšta, o vaizdų ir atrakcijų mažoka. Žygis tikrai sunkus. Pagal ilgį, sudėtingumą ir įdedamas pastangas - turėtų duoti daugiau. Gerai bent tai, kad dėl medžių - nemažai šešėlių 👍

    Trasos pabaigoje - tuneliai.

    Pirmasis - labai ilgas ir su vandeniu. Būtinai reikia turėti žibintuvėlį.

    Antrasis tunelis - trumpas.

    Trečiasis - vėl labai ilgas. Nuo pirmojo jis skiriasi tuo, kad vietomis turi angų, pro kurias galima pažvelgti į tarpeklį. Vaizdas vienoje iš angų - labai geras 👍

    Pabaigoje, nors ir asfaltu, bet gana ilgas ir sunkus kopimas į viršų iki automobilio.

    Taigi, kaip jau supratote, šio žygio neužskaitau 👎

    17 diena, 2025-06-02

    

    Paskutinė diena skirta Verdono tarpekliui. 

    Šiandien tyrinėsim jį automobiliu.

    Kanjoną iš abiejų pusių juosia 2 keliai.

    Vienoje tarpeklio pusėje - D952 tarp Moustiers Sainte Marie ir Castellane. Ši atkarpa yra apie 45 km ilgio.

    Be to, važiuojant šią atkarpą yra „Route des Cretes“ žiedinė atšaka (D23) iš La Palud sur Verdon. Apsukusi ratą kilpa sugrįžta beveik į tą pačią vietą La Palud sur Verdon. Šis žiedas yra apie 28 km ilgio. Būtent šis žiedas sulaukia daugiausia automobilių.

    Kitoje tarpeklio pusėje - D71 tarp Aiguines ir Comps sur Artuby. Ši atkarpa yra apie 37 km ilgio.

    Visuose 3 keliuose yra daug panoraminių aikštelių.

    Dėl gyvenamos vietos lokacijos, mums patogiausia pradėti nuo Comps sur Artuby. Nuo jo ir pradedame važiuoti D71 keliu iki Aiguines.

    Gražiausios vietos šioje atkarpoje prasideda nuo Pont d'el Artuby tilto.

    

    Iškart po to, viena po kitos seka kelios įspūdingos apžvalgos aikštelės 😎

      Atskirai išskirti verta Aiguines kaimelį.

    Tiesa, paties kaimelio mes neapžiūrinėjom, bet net ir važiuojant per jį susidarė įspūdis, kad jam galbūt reikėtų skirti daugiau laiko. Ypač gailiuosi praleidęs tašką, iš kurio galima pažvelgti į kaimelį iš viršaus, su kanjono panorama už jo. Buvo labai gražu 😎

     Nuo Aiguines kelias veda iki Moustiers Sainte Marie, tačiau mes šį kaimelį jau matėme, todėl važiuojam tik iki Pont du Galetas tilto.

    Jis prie to paties Sainte Croix ežero, iki kurio mes buvome atplaukę baidarėmis plaukdami Les Gorges de Boudinard tarpekliu. Tik įplaukti į ežerą negalėjome dėl užtvankos.

    Dabar mes kitoje ežero pusėje. Būtent šią vietą renkasi dauguma lankytojų pasiplaukiojimui, nes šią vietą lengva pasiekti automobiliu, o pats plaukimas - trumpas ir lengvas.

    Nuo čia galima plaukti ir į patį ežerą, bet dauguma plaukia apie 2 km prieš srovę. Sąvoka "prieš srovę" - tik orientacinė, nes srovės beveik nėra. 

    Ši atkarpa labai populiari. Internete galima rasti daugybę nuotraukų reprezentuojančių Verdono tarpeklį, kurios darytos būtent čia. Nuo Pont du Galetas tilto į tarpeklio gilumą, su be galo daug valčių, kanojų ir laivelių.

    Dar aukščiau prieš srovę nuo Sainte Croix ežero (kur, beje, yra mano vakar eita Blanc-Martel trail trasa) laiveliais plaukioti nebegalima. Yra tik raftingo galimybės.

    Taigi, neatsispiriam pagundai išbandyti šią atkarpą ir mes.

    Kadangi jau išbandėm tiek elektrinį laivelį, tiek baidarę, tai šį kartą išsinuomojam vandens dviratį. 1 val. - 20 eur. Tiek laiko pakako.

    Gražiausia vieta - prie krioklio 😎

    Nors ir populiariausia, bet šis pasiplaukiojimas nei ši tolo negali prilygti pasiplaukiojimui Les Gorges de Boudinard tarpekliu. 

    Beje, atminkit, baidarės Verdono tarpeklyje veikia tik nuo gegužės mėn. !

    Tęsiam savo automobilinę tarpeklio apžiūrą.

    Važiuojam jau D952 keliu iki La Palud sur Verdon.

      Nuo jo išsukam į D23 kelią - „Route des Cretes“. Apvažiuojam juo 28 km ratą.

    Gražu 😎 Daug aikštelių. Važiuoti gana lengva 👍

      Apsukę ratą grįžtam į D952 kelią ir važiuojam juo toliau.

    Tarpeklio maršruto pabaiga laikomas Castellane miestelis.

    Jį tik pravažiuojam, bet susidarė įspūdis, kad ir jis labai gražus. Koplyčia ant aukštos uolos. Vaizdinga centrinė dalis. Upė. Esant galimybei, reikėtų daugiau laiko skirti ir jam 👌

      Miegam šiandien Briançonnet kaimelyje. Ne dėl to, kad jis būtų lankomas - nėra daug pasirinkimų šioje vietovėje.

    18 diena, 2025-06-03

    Entrevaux kaimelis - įtrauktas į gražiausiųjų sąrašą. Pavadinimas kilęs nuo žodžio „intervalles“, o tai reiškia „tarp slėnių“.

    Kad kaimelis išskirtinis pajaučiam jau artėdami link jo - nuo kalnų jis atrodo nuostabiai. Kaimelis įdomiame kraštovaizdyje. Virš jo - pilis 😎

    Automobilio aikštelių daug. Jos nemokamos.

    Kaimelyje yra ir neįprastas Aliejaus malūnas. Tai neįprasta net Provanse. Taip pat yra ir Miltų malūnas - tai įprasta.

    Vienas jų - prie pat aikštelės. Nedirbo, todėl negalėjome pasitikslinti kuris. Pagal išvaizdą gali būti, kad jo išvis niekada negalima lankyti.

    Kitoje aikštelės pusėje - Porte Royale - 17 a. pakeliamas tiltas ir vartai - pagrindinis įėjimas į kaimą.

    Vaizdas nuo šio tilto prieigų - vienas geriausių kaimelyje. Būtent jis reprezentuoja kaimelį atvirutėse 😍

     Citadelė - virš kaimelio stūksantis įtvirtinimas. 

    Įėjimas su žetonais, kuriuos galima įsigyti specialioje kasoje arba automate. Žetonas kainuoja 5 eur.

    Norint pasiekti citadelės viršų, reikia kopti aukštyn. Bet kopimas gana lengvas, nes jis vyksta jau palei citadelės sienas, jų vidinėje pusėje. Tai gana įdomu. Visą laiką lydi puikus vaizdas į kaimelį ir aplinkinius kalnus bei slėnį.

      Pagrindinis pastatas viršuje labai apleistas. Kai kuriose vietose užtverta, nes nesaugu. Interjero beveik nėra.

    Kaip nesaugus užtvertas praėjimas ir į patį viršų. Tačiau jis praardytas - akivaizdu, kad lankytojai užkopę į viršų savo pastangų dėka, nori pamatyti viską. Ir išties, nieko nesaugaus ten nėra. O vaizdas labai gražus 😍

    Pats kaimelis irgi nuostabus. Senamiesčio gatvelės fotogeniškos 😍 Turistų yra, bet neperkrauta. Yra kur paklaidžioti gatvelių labirintais, bet senamiestis ne per didelis. Labai optimalu 👍 

    Katedra - labai graži 😍 Puikiai sutvarkyta aplinka. O ir vidus - gražus 👍

    Beje, ji vis dar vadinama katedra, nors dar 17 a. oficialiai ji neteko tokio statuso.

    Kaimelyje yra ir Motociklų muziejus (pačiame senamiestyje), tačiau mūsų apsilankymo metu jis nedirbo. Tiesą pasakius, nelabai ir įsivaizduoju, kaip senamiesčio pastate gali tilpti tiek technikos, kiek reikėtų muziejui. 

    Turizmo informacijoje yra įėjimas į labai neįprastą muziejų.

    Tai lyg ir tunelis-pylimas-takas palei upę iš vidinės senamiesčio pusės. Jame įrengta įvairių ekspozicijų. 

    Įprasta šio muziejaus lankymo kaina - 3 eur. Tačiau jei perki kompleksinį bilietą už 6 eur. kartu su citadele, tai gaunasi, kad šio muziejaus aplankymas kainuoja vos 1 eur. Už tokią sumą tikrai verta, nors nieko ypatingo muziejuje ir nėra.

      Kaimelyje į akis krinta ir ne vienas saulės laikrodis. Vienas jų - veikiantis net nuo 16 a. !

    Žodžiu, šis kaimelis nuostabus 😍 Man jis patiko labiausiai iš lankytų šioje kelionėje, nors ir nėra tiek pripažintas, kaip kai kurie kiti.

    Įvažiuojam į mūsų iš dalies jau lankytą Mercantour nacionalinį parką, kuris yra tarp Prancūzijos ir Italijos. 

    Tai vienas iš 10 nacionalinių parkų Prancūzijoje. 

    Parko teritorija apima 7 slėnius, 28 kaimus. 

    Jame priskaičiuojama per 2000 įvairių augalų rūšių. Iš jų 200 retos, o 40 aptinkamos tik čia ir niekur kitur pasaulyje !

    Daug viršukalnių kyla į daugiau nei 3000 m aukštį ! 

    Šiame parke esantis Lac d’Allos - didžiausias natūralus kalnų ežeras Europoje !

    Norint pasiekti mūsų nakvynės vietą kalnuose, mums reikia įveikti Col de La Cayolle perėją (2326 m). 

    Kelias iki jos - labai įspūdingas 😍 

    Iš pradžių - tamsiai raudonų uolų labirintas. Kanjonas.

    Labai vaizdinga 😍

    Vėliau kraštovaizdis keičiasi, bet visą laiką išlieka labai gražu 😎

      Pačioje perėjoje prasideda žiedinis žygis per Alpines pievas ir ežerėlius.

    Paaukštėjimas apie 320 m ir nuoseklus. 

    Žygio ilgis 8,9 km. 

    Preliminarus jam įveikti reikalingas laikas - 3 val. 10 min. 

    Šio žygio "vinis" - taškas, iš kurio matyti jau minėtas, didžiausias Europoje natūralus kalnų ežeras - Lac d’Allos. 

    Šio žygio aukščiausias taškas - Lausson plokštuma ir perėja (2645 m).

    Taigi, išeinu.

    Iškart pasakysiu, kad žygis nenusisekė 😌

    Labai daug sniego. Žygeivių nesutikau nei vieno. 

    Iš pradžių dar bandžiau apeidinėti sniego sankaupas, tačiau kuo aukščiau, tuo sniego daugiau, o taką įžvelgti vis sunkiau.

    Dėl tirpstančio sniego - šlapia.

    Orientavausi daugiausia pagal navigaciją, nes takų nesimato.

    Bijodamas nuošliaužų (tiek sniego, tiek akmenų) bandžiau daryti vingį eidamas ne taku - rinkdamasis saugiausią maršrutą.

    Šiaip taip pasiekiau perėją - aukščiausią trasos tašką. tikėjausi, kad toliau jau liks tik pasimėgavimas.

    Deja, kitoje perėjos pusėje - didžiulis kalno šlaitas, kuriuo turėtų toliau vesti takas. Tik jis visas padengtas nuožulniu sniegu. Nėra jokių pėdsakų, kad kas nors būtų čia ėjęs. Nuošliaužos tikimybė tirpstant sniegui - gana didelė. Blogiausia, kad apačioje - ežeras. Jei imtum šliaužti, gali atsidurti jame 😌

      Tokiam žygiui, be kita ko, aš visiškai ir nepasiruošęs.

    Norom nenorom, teko apsisukti atgal ir grįžti tuo pačiu keliu.

    Gaila, fiziškai sunkiausia dalis buvo jau įveikta. Bet toliau eiti buvo per daug pavojinga 😔

    Na, bent jau švilpikų ir erelių prisižiūrėjau į valias 😊

    Važiuojam toliau. 

    Kita Col de La Cayolle perėjos pusė taip pat vaizdinga, nors ir ne tokia kaip buvo kylant į ją.

    Pasirodo, kad tai dar ne pabaiga. Norint pasiekti nakvynės vietą reikia įveikti dar vieną perėją - Vars (2108 m).

    Ją įveikėme jau labai lengvai. Bet ir nebe tokia vaizdinga ji.

    Nakvynės vieta būtent, netoli Vars.

    Su puikiu vaizdu poilsis daug mielesnis. O ir ramu labai. Apie tyrą kalnų orą net nekalbu 😎

      Šeimininkė ir čia sako, kad esam pirmieji lietuviai ! Mielieji, susiimkit ! Paskutiniu metu vis dažniau tai imame girdėti, nors čia lietuvių mylima Prancūzija ! 😊    

    19 diena, 2025-06-04

    

    Velniai griebtų ! Po vakarykščio pasivaikščiojimo po sniegynus, išsiploviau batus. Pripratom, kad čia visos dienos labai karštos, todėl juos palikau išdžiūvimui lauke per naktį. Lyg iš manęs gamta tyčiotųsi - kaip tik šią naktį, nulijo lietus 💦😜

    Šiandien pervažiuosim iš viršaus į apačią beveik visą Mercantour nacionalinį parką. 
    Tame tarpe ir Coll de la Bonette perėją (2715 m), kuri yra aukščiausiai Europoje esanti perėja !

    Gaila tik, kad diena šiandien niūroka, lietinga.

    Bet matomumui tai trukdė tik pačiame perėjos viršuje.

    Drąsiai galiu teigti, kad titulas "aukščiausia" šiuo atveju nieko nereiškia. Važiavimas gana lengvas, o vakar važiuota Col de La Cayolle perėja - nepalyginamai gražesnė.

    Keista. Tiek pagal "wikipedijos", tiek pagal mano naudotos navigacijos duomenis, ši perėja - 2715 m aukščio. Tačiau pagal kelio ženklus - jos aukštis daugiau nei 2800 m !

    Važiuodami toliau, kažkurioje vietoje praleidžiam mums reikiamą posūkį, todėl neplanuotai darome lankstą ir pakliūvam į kamštį tunelyje ! Nejauku 😳 Jo priežastis - du negalintys prasilenkti sunkvežimiai. Galiausiai jiems tai padaryti šiaip taip pavyksta.

    O mes sukame per col de Torino perėją. 

    Per ją važiuoti neplanavome, tačiau pradėjus klaidžioti, tai buvo artimiausias kelias iki mūsų tikslo.

    Važiuodami link viršūnės pamatom gana gražų vaizdą į vieną iš kaimelių. Daugiau nieko vaizdingo šioje perėjoje nėra.

    Pagaliau pasiekiam savo tikslą - Notre Dame de la Menour koplyčią, į kurią veda akmeninis takas.

    Gražu, tik labai jau ilgai truko iki jos atvažiuoti.

    Tai nestebina, vieta labai atoki. Ji įsiskverbusi giliai į kalnus.

    Žmona sako, kad atsižvelgiant į sunkumus, kuriuos teko patirti iki jos važiuojant, ji turėjo būti stebuklinga 😊

    Kelią iki Nicos renkamės vedantį per Col de Braus perėją (1002 m). 

    Labiausiai ji žinoma dėl įdomios formos „zigzago“. 

    Gerai, kad pakeliui, nes tokių perėjų jau matėme daug. Jei būtume važiavę specialiai dėl jos, būtume labai nusivylę 👎

    Norint pasiekti nakvynės vietą, mums reikia pervažiuoti beveik visą Nicą, nes miegosim šiandien miesto pakraštyje, ant kalno, su baseinu ir vaizdu į miestą 👍

    Siaubas ! Tokio vairavimo ir tokių kamščių jau nepamenu kada teko patirti 😲 Automobiliai beveik nejuda, o tarp jų, visiškai nestabdydami, didžiuliais greičiais nardo motoroleriai ! Labai nesaugu ! Pervažiuoti Nicą mums prireikė 1,5 val. !

    Juokingiausia, kad net degalinėje eilės !!! Teko ilgokai pastovėti eilėje, norint prisipilti kuro ! 😳

    Bet tuo bėdos dar nesibaigia. Šeimininkai buvo patvirtinę kiek klaidingas koordinates, todėl šiek tiek paklaidžiojam. Kai surandam reikiamą namą - niekas neįsileidžia 😡 Negi vėl?

    Šeimininkai nekelia telefonų ir grįžta tik po kurio laiko.

    Bent jau baseinas ir vaizdas puikus 😍 Ir privatumo daug. Pagaliau galim atsipalaiduoti 😎

    20 diena, 2025-06-05

    

    Mūsų kelionė artėja prie pabaigos. Vėl valanda kamštyje ir grąžinam automobilį.

    Nors jį grąžinant įrengti spąstai 😊 Automobilį ėmėme ir grąžinti turime Nicos geležinkelio stotyje. Nuomos bendrovės automobilių stovėjimo aikštelė - gretimame daugiaaukščiame garaže. Įvažiavimas labai siauras ir visą laiką turi suktis - iki 4 aukšto. Nenustebčiau, kad nemažai nuomininkų būtent čia jį apgadina, prieš pat grąžinimą !

    Mums pasiseka jį sugrąžinti sveiką. Užstato rezervacija buvo atšaukta vos po kelių valandų.

    Viso per 16 dienų pravažiavome - 2052 km. Kuro sąnaudos buvo - 5,3 ltr./100 km. 95 benzinas vidutiniškai kainavo 1,65 eur. Tai maždaug 40 cnt. brangiau nei Lietuvoje.

    Labai patogu, kad esame geležinkelio stotyje. Automate iškart perkam bilietus iki Ventimiglijos Italijoje. Bilietas kainuoja - 10,20 eur. Kelionė trunka vos 50 min. Traukiniai važiuoja kas pusvalandį. 

    Ventimiglijoje už autobusų transportą atsakinga rivieratransporti.it. 

    Mums reikia 7 maršruto. Bet pirmiausia reikia nusipirkti bilietus. 

    Traukinių stoties informacijoje aiškina, kad reikia susirasti, kurį nors iš kioskų, kuriame prekiaujama cigaretėmis. Italijoje tai įprasta bilietų pardavimo vieta.

    Ketinome pirkti dienos bilietą, suteikiantį teisę visą dieną važinėti šiame regione.

    Kioske eilė. Visi perka cigaretes ir net dideliais kiekiais. Sulaukus eilės išsiaiškinam, kad dienos bilieto jie neturi. Pataria ieškoti kitame kioske.

    Susirandam kitą - vėl tas pats. "Tas pats" - tai ir vėl ilga eilė perkančių cigaretes, kurioje reikia stovėti ! Prisimenu, kad kažkur skaičiau, tik šis faktas buvo primirštas, kad italai - daugiausia rūkanti tauta pasaulyje ! Pamačius tabako kioskų gausybę ir eiles juose - šis faktas atrodo savaime suprantamas 👌

    Nusprendžiam, kad geriau pirksim vienkartinius bilietus, nei vaikščiosim iš eilės į eilę 😊 Svarstom, kad tuos dienos bilietus galbūt galima pirkti tik internetu. Pagal internete skelbiamą informaciją, toks bilietas turėtų kainuoti 4 eurus.

    Vienkartinis bilietas kainuoja 1,5 eur. ir galioja 100 min. Galima persėdinėti ir į kitus autobusus.

    Dar reikia susirasti stotelę. Tokios kaip autobusų stoties nėra. Autobusas sustoja gatvėje įrengtuose sustojimuose. Tiesiog reikia žinoti, kur koks autobusas stoja. Laimei, mums reikiamas autobusas stoja netoliese.

    Bet iki jo dar turim laiko. Šiek tiek pasivaikštom po Ventimigliją.

    Ji paliko niūrų įspūdį. Nors ji dažnai lyginama su Menton Prancūzijoje, bet šie miestai nepalyginami. Ventimiglija atrodo skurdžiai. Daug valkataujančių. Jaučiamas šlapimo dvokas. Gatvėse kažkoks chaosas 👎 

    Nors vaizdas nuo tilto į senamiestį - neblogas 👍

     Kelionė iki Dolceacqua trunka vos 15 min. Beje, vienkartinius bilietėlius galima pirkti ir pas vairuotoją, bet toks bilietėlis kainuotų jau 2,50 eur. 

    Dolceacqua kaimelis Italijoje, Ligurijos regione. 

    Provincijos pavadinimas itin išdidus - Imperija. 

    Tai pirmasis kaimas Italijoje, kuris gavo „Oranžinę vėliavą“ - geidžiamiausią įvertinimą, skirtą sąžiningam turizmui patvirtinti. 

    Šiuo kaimu buvo sužavėtas net Claude Monet, kuris buvo čia atvykęs 1884 m. ir atvaizdavo kaimą viename iš savo paveikslų.

    Miestelį sudaro dvi dalys: Borgo rajonas ir senamiestis, vadinamas Terra, su pilimi virš jo. Abi dalis jungia kaimo pasididžiavimas - senas, 33 metrų ilgio - „asilų nugarų tiltas“.

    Oficialiai jis vadinasi Ponte Veccio. 

    Tai ne šiaip tiltas, tai kaimelio simbolis. Tilto atvaizdas su pilimi fone, šio kaimo vizitinė kortelė 😍

    Autobusas sustoja beveik prie jo.

    Terra rajonas - senamiestis - tai siaurų gatvelių, laiptų, arkų, dengtų perėjų tinklas, kuris specialiai buvo suprojektuotas pusiau apskritimo sistema aplink tvirtovę, taip sudarant sektorius, kuriuos prireikus buvo galima lengvai izoliuoti ir apginti.

    Pagrindinė aikštė - Piazza Padre G.Mauro. 

    Pati aikštė nėra išvaizdi, bet joje yra įdomių detalių. Alyvuogių preso girnos. "Vyno fontanas", iš kurio negalima gerti. Pastarasis itin nustebino. Labai originali ir įdomi mintis 👍

     Čia ir Chiesa Parrocchiale S.Antonio Abate - pagrindinė kaimo bažnyčia.

    Šalia bažnyčios ir Palazzo Doria - senoviniai Doria dinastijos rūmai. Tačiau jie neišvaizdūs.

    Castelo dei Dorria - dar vienas simbolis - virš kaimo stūksanti pilis. į vidų nėjome, neatrodė, kad verta.

    Šiek tiek aukščiau pilies - apžvalgos aikštelė, tačiau vaizdas nekoks.

      Labiausiai patiko gatvelių - labirintų raizgalynė 😍

    

    Sekančioje nuotraukoje ne koks rūsys, tai taip pat gatvelė !

    O šiaip senamiestis nėra didelis, daug laiko jam apžiūrėti nereikia.

    Kaimeliui dedu pliusą - gražus 👌

    Tuo pačiu 7 autobusu (nors niekur nerašo numerio) grįžtam iki Ventimiglijos.

    Kadangi kelionė trunka neilgai, tai tas pats bilietėlis dar galioja ir persėdus į autobusą, važiuojantį į Bordigherą. 

    Šia kryptimi autobusai važiuoja kas 15-20 min. Kelionė trunka vos kelias minutes. 

    Bordighera nuo seno garsėja kaip kurortinis miestelis. Čia dominuoja paplūdimiai, bet teigiama, kad yra ir ką pamatyti. 

    Iki 19 a. pabaigos vietovė buvo Anglijos kolonija ir tai jaučiama architektūroje. Savo vilą miestelyje turėjo net Anglijos karalienė. 

    Savo rezidenciją čia turėjo ir pirmoji Italijos karalienė. 

    Net kelerius metus čia gyveno Claude Monet. Skaičiuojama, kad gyvendamas čia jis nupiešė net 34 paveikslus.

    Palei visą miestelį tęsiasi Lungomare Argentina - 2 km ilgio pėsčiųjų promenada palei jūrą. Tai ilgiausia Ligūrijos Rivjeros promenada. 

    Mes einam tik dalį jos, kuri mums pakeliui. Nemaža dalis remontuojama, o ir neremontuojama dalis įspūdžio nedaro. Tiesiog takas palei jūrą.

    Prieinam Capo Sant'Ampelio iškyšulį su jame stovinčia koplyčia. 

    Tai piečiausias Ligūrijos taškas. O koplyčia labai svarbi vietiniams, nes joje kasmet švenčiama miestelio globėjo diena.

    Vietiniams gal ji ir svarbi, tačiau mums - turistams, ji nepasirodė įdomi ar graži.

    Netoliese - Marabutto - vieta, atspindinti miestelio dvasią ir istoriją. Čia vis dar stovi trys pabūklai, kurie turi net vardus.

    Tai jau kiek įdomiau, tačiau irgi gana paprasta vieta.

    Pirmojoje nuotraukoje matyti Marabutto, o antroji daryta iš jo, vaizdas į Capo Sant'Ampelio iškyšulį su jame stovinčia koplyčia. 

    Bordighera Alta - itin gerai vertinamas senamiestis („Tripadvisor“ reitingas 5 iš 5). Jis aptvertas penkiakampėmis sienomis, nes buvo įkurtas kaip įtvirtintas kaimas ir turėjo gynybinę funkciją. 

    Senamiesčio viduryje - Santa Maria Maddalena bažnyčia.

    Po velnių ! Kas su mumis negerai? 😳 Net ir ši išgirta vieta mums nepasirodo įdomi ar vaizdinga. Mūsų vertinimu - miestelis pervertintas ! Galbūt čia reikėtų prisiminti, kad tai jau Italija, kurioje karaliauja savireklamos genijai 😉

    Perkam ledų ir einam prie jūros.

    Va ledai tai - tobuli 😊

    Žmona jūroje ir išsimaudo.

    Nuo čia prasideda įdomioji dalis 😊

    Iki nakvynės vietos - keliolika kilometrų. Iki jos planavome važiuoti autobusu. Dar tik atvykus į miestelį susiradome stotelę, kurioje vietiniai sakė, kad vieno autobuso šiandien jau nebuvo ir daugiau jų taip pat nebus. Kasos ar informacijos nėra. Norėdami pasitikslinti šią informaciją paskambinom į rivieratransporti - jie patvirtino, kad autobusas bus. Tą patį patvirtino ir turizmo informacijoje, į kurią buvome užėję. Jautėmės gana ramūs.

    Bet, pasirodo, tie žmonės buvo teisūs ! 

    Stotelėje daug žmonių, bet autobuso nėra ! Angliškai niekas nekalba, bet iš jų elgesio akivaizdu, kad autobuso jie nebesitiki sulaukti. Pagal vienus - lyg ir sugedo. Iš kitų būtų galima suprasti, kad tai - protestas. 

    Įdomiausia, kad jie niurzgėti pradeda dar likus 5 min. iki autobuso atvykimo laiko 😊, nes įprastai autobusas čia stovi ankščiau - tai jo pirmoji stotelė.

    Ką padarysi. Gerai, kad turim atsarginį planą. Mus priimantis kaimo turizmo sodybos šeimininkas jau prieš tai siūlėsi, kad gali mus parsivežti. Tuomet atsisakėm, nes tikėjomės, kad patogu bus atvažiuoti ir autobusu. Dabar gi, skambinam jam. Tenka palaukti, bet jis atvažiuoja ir mus parsiveža 👍

    Tenka važiuoti į kalnus, vingiuotais ir duobėtais keliais.

    Vaizdai ir keliai šioje vietovėje, beje, man labai priminė Madeirą ! 

    Įdomu ir tai, kad šeimininko "Jeep" - elektrinis ! Kažkaip ši amerikiečių kompanija su elektromobiliais man neatrodė "draugaujanti".

    Šeimininkų ūkis visai šalia Seborgos kaimelio. 

    Seborga - labai mažas unikalus kaimelis. Jį lankome tik todėl, kad čia turime nakvynės vietą. Tačiau pradėjus domėtis tapo aišku, kad dėl jos „negėda“ būtų ir specialiai čia atvažiuoti. Jis netgi priklauso „Gražiausiųjų Italijos kaimų sąrašui“ (I Borghi più belli d'Italia) !

    Kadaise kaimelis turėjo kitą pavadinimą - „Keturių bokštų pilis“.

    Tai išskirtinė vietovė visoje Italijoje. 954 metais grafas Ventimiglia perleido Seborgos teritoriją vienuoliams, kurie iki pat 1729 m. valdė šį kraštą kaip nepriklausomą kunigaikštystę. Vėliau teritorija buvo parduota Sardinijos karaliui Viktorui Amadeus II. Kunigaikštystės šalininkai teigia, kad teritorija buvo parduota kaip asmeninė karaliaus nuosavybė, o ne prijungimui prie Sardinijos Karalystės. Dėl to jie laiko, kad ir šiandien ši teritorija turi nepriklausomos kunigaikštystės statusą ir kovoja dėl tarptautinio pripažinimo !

    Kitas unikalumas - Luigino - ypatinga moneta, naudojama tik Seborgos Kunigaikštystėje. Monetos istorija siekia 1666 m., kai kraštą valdę vienuoliai išleido ją Monako princo Liudviko I garbei. Moneta buvo naudojama iki pat žemių pardavimo Sardinijos karaliui. 1995 m. monetos naudojimas vėl atgaivintas, kaip oficiali Seborgos Kunigaikštystės valiuta. Nors oficialiai ji ir nėra pripažinta, tačiau turi kolekcinę vertę. Oficialus luigino valiutos kursas yra maždaug 1 už 5 eurus, tačiau interneto aukcionuose ji pardavinėjama gerokai brangiau.

    Šeimininkas specialiai stabteli ir parodo mums skersai kelią ketančią dažytą liniją, šalia kurios nupieštas kaimelio herbas ir paaiškina, kad tai Seborgos kunigaikštystės "siena" !

    Įdomu, tik viskas įvyko labai greitai, nespėjau susivokti ir paprašyti sustoti fotonuotraukai 😊

    Kaimelį apžiūrėsime rytoj. Šiandien mėgaujamės ramybe ir atsiveriančiais kalnų slėnių vaizdais 😎 

    21 diena, 2025-06-06

    

    Kadangi tai ekologiško kaimo turizmo sodyba, pusryčiams gaunam ypatingą meniu: naminis medus, vytinas kumpis, naminiai kiaušiniai, namuose kepti pyragai ir t.t.

    Išeinam į kaimelį.

    Iki jo 15 min. pėsčiomis, bet į kalną.

    Bandom stabdyti pakeleivingą automobilį. Iškart sustoja. Kaimelyje tai įprasta. Visi vieni kitiems padeda 👍

    Pats kaimelis ypatingai mažas. Jaučiama visiška tyla ir ramybė. Kartu jis ir labai įdomus. Viskas alsuoja nepriklausomybės idėja.

    Piazza San Martino - pagrindinė kaimelio aikštė. Joje ir pagrindinė bažnyčia. Aikštėje taip pat yra Palazzo dei Monaci („Vienuolių rūmai“), kurie žinomi būtent dėl senosios Seborgijos monetų kalyklos, kurioje ir buvo sukurtas Luigino.

    Vos už kelių dešimčių metrų - Notre Dame des Templiers koplytėlė. Ji tokia maža, kad su kuprinėmis mes dviese vargiai prasilenkiame 😊

    Autobusas iš kaimelio važiuoja vos kelis kartus per dieną. Iki jo dar turim 1 val. 

    Po vakarykštės patirties, autobusų vežėju nepasitikime.

    Bandom tranzuoti.

    Stoja... visi !!! Be išimties 😲 Vieni paaiškina, kad važiuoja paties kaimelio ribose, kiti paaiškina, kodėl negali paimti. Tačiau faktas vienas - stoja visi be išimties !!! 

    Stebuklingas kaimelis 😊 Gal čia tikrai ne Italija? 😃

    Netrukus vienas iš sustojusių automobilių mus ir paima.

    Moteris važiuoja į Ventimigliją, bet specialiai dėl mūsų važiuoja per Bordigherą. Žmonės čia labai draugiški 😊

    Beje, jos automobilis barška tarška. Net baiminuosi, kad jis nesugestų. Nežinau kaip yra oficialiai, bet įspūdis toks, kad techninės apžiūros čia neatliekamos 😊

    Svarstom kaip nuo Bordigheros važiuoti toliau. Galima autobusu arba traukiniu.

    Autobusu reikėtų jau kitokio bilieto - tinkančio 4 zonoms. Bet tokio vėl niekas neparduoda. Tai leidžia apsispręsti, kad geriausia važiuoti traukiniu.

    Bilietas iki Imperia - 5,10 eur. Kelionė trunka vos 26 min.

    Traukinių minusas, kad dėl tankaus ir istorinio pajūrio apgyvendinimo, traukinių bėgiai buvo nutiesti toliau nuo jūros. Atitinkamai ir traukinių stotys dabar tolėliau už miestų, ar jų pakraščiuose. Iki miestų centrų tenka šiek tiek paėjėti.

    Imperijoje susirandame autobuso stotelę, iš kurios autobusas nuveža tiesiai iki Cervo. Važiuoja kas 30 min. Kelionė trunka 20 min. Jau turėdami patirties, prieš tai nusiperkam tabako kioske 2 zonų vienkartinį bilietą, kuris kainuoja 2 eur.

    Cervo - kaimelis prie jūros su išraiškinga bažnyčia ant kalvos. Tai vis dar Liguria, Italijoje. Jis taip pat priklauso „Gražiausiųjų Italijos kaimų sąrašui“. Kaimo pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio „servo“ - „tas, kuris siūlo paslaugas“.

    Kaimelio apžiūrą pradedame nuo San Giovanni Battista bažnyčios (Jono Krikštytojo). 

    Nors tai tik oficialus pavadinimas. Žmonės ją vadina dei Corallini. Toks pavadinimas kilo nuo to, kad ji buvo statyta naudojant pajamas iš koralų žvejybos jūroje. Gal ir dėl to, bažnyčia statyta labai ilgai - net kelis šimtmečius.

    Jos vidus labai gražus 😍

      Prie bažnyčios aikštės vaizdinga ir aplinka.

    Būtina paklaidžioti po kaimelį gatvelėmis, nors tai daryti nėra paprasta, nes kaimelis kalne. O šiandien ir vėl dar ir labai karšta 😤

      Užkopiam iki Clavesana pilies. 

    Ji buvo statyta kaip bažnyčia. Vėliau naudota kaip oratorija, ligoninė. Dabar joje įsikūręs etnografijos muziejus. Jis šiandien uždarytas 😕 

    Nors tai kaimo viršūnė, bet nuo čia nesimato ir jokio vaizdo.

    Leidžiamės žemyn iki Santa Caterina oratorijos.

    Ji restauruojama. Nesiseka 😔

    Leidžiamės toliau - į pajūrį.

    Visa krantinė su paplūdimiais šioje vietovėje siekia net 12 km, tačiau gražiausias vaizdas į kaimelį būtent iš kaimelio paplūdimio.

    Maudytis karštą dieną su tokiu vaizdu - vienas malonumas 😍

    Susirandam stotelę - norim grįžti į Imperiją.

    Labai karšta. Autobuso pralaukiam 40 min. ! Keikiam transporto bendrovę, nes manom, kad ir vėl nėra autobuso. Tačiau galiausiai išsiaiškinam, kad šiandien kažkokia šventė ir autobusas važiuoja kitokiu - šventiniu grafiku.

    Praradę daug laiko stotelėje - Imperijoje beveik tekini skubam į traukinį. Spėjam. Bilietai po 18,80 eur. ir mes jau pekeliui į Turiną 👍

    Nerimaujam, nes pagal mūsų turimą bilietą Turino Linghoto stotyje mes turime persėsti į kitą traukinį ir tokiam persėdimui numatytos tik 7 min., o traukinys šiek tiek vėluoja. Nors nespėjus į traukinį dėl vežėjo kaltės, leidžiama sėsti į sekantį ta pačia kryptimi važiuojantį traukinį, bet tuomet reikėtų papildomai aiškintis kokio traukinio mums reikia, todėl norėtume suspėti į numatytą.

    Traukiniui sustojus vėl beveik tekini skubam į kitą peroną. Pavyksta greitai susiorientuoti ir pasiekti išvykimo peroną laiku. Kadangi kitas traukinys irgi truputį vėlavo, tai galima sakyti, kad spėjome net lengvai 😎

    Dar 2 stotelės ir mes jau "mūsų stotyje". 

    Labai patogu tai, kad perkant bilietą, nesvarbu kokią Turino stotį pasirinksi, bilieto kaina ta pati. Pasirinkus ne šiaip Turiną, o tinkamiausią sau stotį, tau nebereikia miesto transporto bilieto. Tik tiek, kad gali reikėti papildomo persėdimo, kaip mūsų atveju.

    Butas Turino pakraštyje. Mūsų skrydis tik rytoj po pietų. Laiko turim daugiau nei pakankamai 👍

    22 diena, 2025-06-07

    Į oro uostą patogiausia važiuoti traukiniu. Jis važiuoja kas 10-20 min. Kelionė trunka apie 30 min. Bilietas kainuoja - 3,70 eur.

   Bet tuo nuotykiai nesibaigia. Vilniuje leidžiamės vakare. Neužsikuria automobilis - nusėdo akumuliatorius 😤 Net nenumaniau, kad taip gali atsitikti. Iki šiol su juo neturėjau nei menkiausios problemos. 

    Žmonės ne itin linkę padėti. Žmona sako, kad dėl to, jog esu per daug įdegęs. Ir išties, oda net luposi 👀 

    Galiausiai viskas baigiasi sėkmingai, atsiranda gera moteris, kuri padeda. Automobilis užsiveda ir netrukus mes jau namie 👍

    Ši kelionė tokia ir buvo. Ne pati sėkmingiausia. Kiekvieną dieną nutikdavo kas nors nenumatyto. Tai kamščiai, tai šeimininkai neįsileisdavo į būstą, tai lietus, tai ekstremalus karštis. Bet galiausiai, visada viskas baigiasi gerai 😊 

    O iš išgirtojo Provanso aš tikėjausi kažko daugiau. Nors viskas pakankamai gražu ir visko ten yra, bet pernai lankėmės Dordonėje ir nedvejodamas galiu pasakyti, kad ten man patiko labiau 😉