Nežinau kodėl, bet ši kelionė man asocijuojasi su visų mano kelionių pradžia, nors tai toli gražu nuo tiesos.
Keliavau nuo vaikystės, kai dar "tarybiniais" laikais mama pradėjo mane vežiotis į Krymą, Kaukazą.
Vėliau buvo medaus mėnuo savo automobiliu į Kroatiją, dar vėliau kelionės į Meksika ir Šri Lanką, jau nekalbant apie Egiptą ir Turkiją, kaip gi be jų 😊, tikram lietuviui tai tarsi ir privaloma buvo 😊, bent jau tuo metu.
Tačiau būtent ši kelionė išskirtinė visomis prasmėmis.
Labiausiai, turbūt, dėl to, kad tai tarsi "ligos atsinaujinimas". Nors iki tol ir keliavau, bet jau buvau pamiršęs, ką reiškia kiekvieną dieną svajoti apie numatomas aplankyti šalis, nemiegoti net kelias naktis prieš kelionę ir dar nesibaigus vienai kelionei imti planuoti kitą. Būtent ši kelionė mane "susargdino" nebegrįžtamai.
O tą nulėmė susiklosčiusios aplinkybės.
2009 m. spalį gimė mūsų "mažoji", kurią iš vėlesnių aprašymų jau žinote kaip "viduriniąją" 😊 Kadangi žmona dirbo pagal individualios veiklos pažymėjimą ir "tokiems" valstybė iš esmės niekaip nekompensuoja (bent jau tuo metu) dėl vaiko priežiūros prarasto darbingumo ir negautų pajamų, tai vaiko priežiūros atostogų išeinu aš, 2 metams.
2009 m. gruodis. Daugelis gal dar prisimina garsųjį konservatorių vyriausybės su A.Kubiliumi priešakyje "krizės suvaldymo planą apie kurį bus rašomi vadovėliai". Šį mano kelionės aprašymą turbūt ir galima laikyti viena tokio "vadovėlio" dalimi. Tai tas pats "planas", kurį žurnalistai pavadino "naktine mokesčių reforma", o žmonės "užtvirtino" vienintelį kartą per visą Lietuvos istoriją daužydami LR Seimo rūmų langus.
Sunku įsivaizduoti kiek realiai žmonių ir kokiu mastu nuo tokio "plano" nukentėjo, nes dauguma, kaip ir mano žmona, apsiribojo ašaromis. Logika paprasta: mokesčiai per vieną naktį pakelti tiek, kad teko visai atsisakyti verslo, juk niekas nedirba nuostolingai. Taigi, vyriausybė vietoj planuotų papildomų mokesčių, nebegauna ir tų mokesčių, kuriuos iki tol ji sumokėdavo. O tai, ne tokia jau ir menka suma buvo. Aritmetika paprasta, jei pvz. žmogus sumoka 1000 litų per mėnesį, vyriausybė popieriuje paskaičiavo, kad pakėlusi mokesčius 3 kartus, gaus 3000 litų. Popieriuje taip ir turėtų būti, bet.., žmogus nutraukia veiklą ir valstybė vietoj +2000 litų nebegauna ir tų mokesčių kuriuos gaudavo ankščiau, t.y. gauna -1000 litų. Va toks va pažangus ekonomikos modelis turi būti aprašomas vadovėliuose suvaldant krizę ir gaunant papildomų pajamų į biudžetą 😊 Aš net nekalbu apie tai, kad nemaža dalis tų žmonių nuėjo į darbo biržas ir savivaldybes prašyti pašalpų.
Ką gi, žmona be darbo ir pajamų, aš vaiko priežiūros atostogose. Nusprendžiam nešvaistyti laiko veltui. Keliausim. Juk kai dirbi neturi atostogų, todėl reikia naudotis proga kai laikas mūsų valioje. Tuo pačiu tai ir būdas neigiamas emocijas paversti pozityviomis.
Bet turim taupyti, juk krizė visame smarkume, tad renkamės ekonomišką keliavimo būdą.
Keliaujam, žinoma, su 2 vaikais, vyresniajai kelionės metu suėjo 6 m., o mažajai vos 6 mėn. Aha, dabar ir pačiam rašant atrodo OHO, bet kažkaip tuo metu atrodė jau visai didele ji 😅
Kita vertus buvo gal net lengviau nei su vyresniais, nes vaikas dar nejautė noro vaikščioti, daug miegojo, žmona maitino pati, tad nereikėjo sukti galvos dėl maisto. Žodžiu, tikrai nebuvo itin sunku. Sunkiausia būna kai vaikas mokosi vaikščiot, tada labai sunku su jos "tempu" 😊
Automobilis, patobulintas (su miegamosiomis vietomis), dyzelinis „Renault Grand Espace“.
Nakvynės arba automobilyje, arba pas žmones, pasinaudojant „HC“ ir „CS“ keliautoju klubais.
Kelionė vyko 2010 m.
Beje, kol neperskaitysit viso, neskubėkit užduot klausimo: "kodėl toks temos pavadinimas?" 😁
1 diena. 05.05
Lietuvoje orai dar ganėtinai vėsūs buvo. Nieko nuostabaus, gegužę juk ir šalnų turim.
Pajudam per Lenkiją link Čekijos.
Miegam pas korėjietį Wroclave. Esam pastebėję, kad labiausiai vieni kitus priiminėja ne vietiniai, o toje šalyje apsistoję atvykėliai. Keista kažkaip, kai Lenkijoje apsistoji ne pas lenką, o korėjietį, Vokietijoje ne pas vokietį, o pas iš Ganos atvykusią moterį, o Škotijoje ne pas škotą ar anglą, o pas lenką 😊
Patį Wroclavą jau esam apžiūrėję ankščiau, todėl į miesto centrą net nevažiuojam. Didelį įspūdį padarė pats korėjietis. Jis dirba kažkokioje kompanijoje su informacinėmis technologijomis, komandiruotas iš Korėjos. Atitinkamai atrodo ir jo namai, grūste prigrūsti visokios aparatūros, kaip toje reklamoje: „visokių neblogų daikčiukų, užmesk akį spece, ar tu taip darai. Jis įrangos dievas“ 😊
2 diena. 05.06
Atvažiuojam į Olomoucą Čekijoje.
Miestas kaip ir dauguma senųjų Čekijos miestų.
3 diena. 05.07
Važiuojam į Punkevni stalaktitų urvus.
Įdomu, gražu, verta dėmesio. Tik būtinai reikia turėti kronų, nes kortele negalima atsiskaityt, o pasikeist buvo didelių sunkumų.
Urvuose plaukėm ir su valtimi, tačiau labiau patiko patys urvai.
4 diena. 05.08
Važiuojam į Kromeržyžą.
Vėlgi miestelis gražus kaip ir visi senieji Čekijos miesteliai. Yra angliško tipo parkas. Jame yra gyvūnų, pats parkas jaukus. Yra ir prancūziško tipo parkas, bet jį pavadinčiau tik nevykusia imitacija.
Pagrindinė Kromeržyžo įžymybė-„Čekiškasis Versalis“, berods taip jis pristatomas. Tačiau ir jis gana blankus. Įėjimo kaina, tiesa, irgi juokinga, gal kokie 2 litai. Tačiau kaip ir visur Čekijoje, reikia turėti kronų, kitaip suvargsit.
Nakvojam vėl pas tuos pačius žmones.
Atvažiuojam į Vieną.
Fantastiškas miestas 😍 Man tai gražiausias miestas Europoje. Įdomiausia tai, kad visiškai to nesitikėjau. Labiausiai pribloškė senamiesčio dydis ir begalė tik pėstiesiems skirtų gatvių. Tiesa, vietomis teko eiti ratais, nes vyko kažkokios demonstracijos ir policija vietomis uždarinėjo senamiestį, po to atidarydavo, bet uždarydavo kitą dalį.
6-7 dienos. 05.10-11
Zalcburge turim apsistoti pas žmogų iš keliautojų klubo.
Turim adresą, bet laiptinė koduota, niekaip nesugebam įeiti. Bandom vietinio praeivio pagalbos paprašyti. Jis mums pasiūlė į "Caritas" kreiptis 😅 Na taip, svetimšaliai iš rytų Europos, su kūdikiu ant rankų, apsirengę treningais, miesto centre braunasi į laiptinę nežinodami kodo 😅
O brautis buvo verta, mus priimantis žmogus mums suteikė visiškai atskirą butą pačiame Zalcburgo miesto centre. Kadangi neturėjome griežto kelionės plano, tai nusprendėme apsistoti 2 nakvynėms.
Tai įtakojo ir tai, kad pagal planą, po Zalcburgo, turėjome važiuoti į Vokietiją ir iš jos imti paskutinės minutės pasiūlymą į Turkiją. Tokiam planui sutrukdė išsiveržęs Ejafjadlajokudlio ugnikalnis Islandijoje. Taip, tas pats, kuris sutrikdė oro uostų darbą didžiojoje Europos dalyje.
Taigi, 2 dienas praleidžiam Zalcburge.
Fantastiškas miestas 😍 Mažas, bet labai jaukus ir mielas. Čia ir zoologijos sodas, ir pilis, ir senamiestis, ir begalės vaikų žaidimų aikštelių 😍 Žodžiu, tos dienos pralėkė labai greit.
Į zoologijos soda neplanavom eiti, bet tas mus priėmęs žmogus mums davė kvietimus, sakė jis iš "McDonaldo" pasiėmė, ten jų dažnai būna, tada bilietas kainuoja vos 2 eurus+parkingas nemokamas.
Negalėjom nepasinaudoti tokia proga 😊
8 diena. 05.12
Kadangi lėktuvai į Turkiją vis dar neskraidė, tai pasukome link Italijos.
Trumpam užsukome į Vokietiją, prie Zugspitze, bet nei į viršų kilome, nei į žygius ėjome.
Kadangi buvo jau pavakarys, imantis mokestį darbuotojas patarė geriau palaukti kitos dienos, kad šiam keliui galėtume skirti visą dieną.
Neturėdami ką veikti, nes dar ne vėlu, nuvažiavom iki Kapruno vandens rezervuarų, bet jie dar išvis nedirbo (pradeda tik birželio mėn.).
Grįžom atgal prie Grossglochnerio.
Prie tos būdelės, kur renka mokesčius, ir miegojome savo automobilyje.
Neturėjom dar daug patirties, neplanavom kelionių ir išvis nelabai žinojom ko norim, todėl dabar pačiam įdomu kaip mes blaškėmės 😊
Visa laimė, kad nepadarėm, kaip buvom sumanę, miegoti jau įvažiavus į Grossglochnerio Alpių kelią, pakilus į viršų, turbūt galėjom ir mirtinai sušalti, nes kelias buvo atidarytas vos prieš savaitę.
9 diena. 05.13
Bilietas kainavo apie 100 lt.
Oras pasitaikė nekoks.
Vienoje vietoje stabtelėjome padaryti nuotrauką, žmona šaukia: „dega“. Išpuolu, garai vos ne kamuoliais virsta nuo stabdžių kaladėlių.
Žodžiu, ten buvo ką veikti, nepalyginsi nei su Norvegija, nei su Šveicarija.
Bet kuriuo atveju, šiam keliui reikėtų skirti visą dieną, ne tik dėl to, kad važiavimo sąlygos sudėtingos, bet ir dėl to, kad labai gražu, viską suderinus galima dieną praleisti be streso: į aukščiausią tašką „Edelweisspitze“ pakyli tik 1 bėgiu, autobusams net neleidžiama, yra trasų pasivaikščiojimams, yra ledynas, informaciniai nameliai, apie vaizdus net nekalbu.
Nors mus priėmė apie 20 m. mergina, bet tai jos mamos namai. Jos mama dailininkė, kaip supratom, gana žymi. Jų namai tokie-lyg buvęs vandens malūnas ar dvaras, ant upės kranto, žodžiu didelis ir senovinis pastatas, o jame visos sienos nukabinėtos jos paveikslais 😍
Mūsų dukra (6 m.) nupiešė jai ir jos dukrai piešinį, tai jos vos ne susimušė kuri pas save ant sienos jį pasikabins 😀
10 diena. 05.14
Nuvažiuojam į Bled, bet oras labai blogas.
Tą pačią dieną dar nuvažiuojam iki Savicos krioklio. Gražu, tik visas netelpa 😊
Trūkumas tas, kad nuo parkingo vietos iki krioklio reikia labai toli eit. Toli net ne tas žodis, labiau tiktų „žiauriai toli“ 😁 Nors kelias gana gražus.
Ir, aišku, vėl lijo 😊
Pats krioklys kaip krioklys, velniai jo nematė, bet miestelis kur palikom automobilį. Tai, turbūt, išliks mano atmintyje visam gyvenimui. Net ne miestelis, o spalvos. Upė, miškas, kalnai, vandens skaidrumas. Viskas tokios žalios spalvos, kad net silpna daros. Tai matosi ir nuotraukoje 😍
Tai vienas gražiausių mano matytų vaizdų (nuotraukų).
Verta pagalvot ir apie atostogas ten: išsinuomoti namelį ant upės kranto ir vaikščioti po kalnus per dienas, o grįžus vakare sumerkti kojas į tą vandenį, ramybė tokia 😊
Nakvoti grįžom pas tas pačias dailininkes.
11 diena. 05.15
Važiuojam į Vintagaro tarpeklį.
Tai labai didelį įspūdį palikęs tarpeklis. Gal ir dėl to, kad orai labai lietingi buvo-daug vandens, stipri srovė. Tiesiog nerealu. Net ir nepaisant to, kad vaikštant lijo lietus.
Pats tarpeklis toks, pusiau laukinis-pusiau civilizuotas. Gražūs vaizdai, upė, o kuliminacija-nerealus, tiesiog nerealus krioklys. Su tokia jėga ir tokia apimtimi krenta tau po kojomis (virš jo tiltelis), kad net ir didžiausias skeptikas nusilenktų prieš vandens didybę 😍
Pagrandukei tai labai įdomu buvo, kas čia į tą skėtį barbena, tai ji vis žiūrėjo į viršų 😅
Kalnų keliukais (nes Slovėnijos kelių venjietė brangi, galima buvo pirkti mažiausiai tik pusės metų laikotarpiui), važiuojame į Italiją. Keliai siauri, sudėtingi.
Miegam Murane, Italijoje, nes ryte žadam keltis keltu į Veneciją.
12 diena. 05.16
Visa diena Venecijoje.
Nepasakyčiau, kad mirštu dėl šio miesto, bet abejingų jis, manau, nepalieka.
Tik grįžę į Lietuvą pasiskaitėm, kad už balandžių lesinimą yra numatytos baudos net iki 1000 eurų. Kaip gera kartais nežinot, jei laimingai baigiasi 😅
13 diena. 05.17
Apžiūrim San Mariną.
Super. Gražu, jauku. Ir pagaliau be lietaus 😍
Roma.
Jei vienu žodžiu- ji pervertinta. Atsiprašau turinčių kitokią nuomonę, bet mano pirmasis įspūdis buvo toks. Įdomu, gražu, bet ne tiek kiek išreklamuota. Apie eismą net nekalbu. Tik įlindus į miestą ir įstrigus sankryžoje kur iš 2 juostų kažkokiu stebuklingu būdu pasidarė kokios 6 ir tos netaisyklingos formos, nusprendžiame į centrą su automobiliu net nebandyti lįst. Paliekame automobilį ir tolokai einame pėsčiomis.
Žinoma, architektūros paminklai ten beveik kas antras pastatas, tad yra į ką pažiūrėti, kad ir kur eitum. Įspūdingos jau pripažintos įžymybės: Koliziejus, Trevi fontanas ir t.t.
Tačiau man labiausiai patiko Vatikanas, nors ir nesu tikintis.
Po Šventojo Petro bazilikos Vatikane supratau, kad į kitas bažnyčias Europoje turbūt nebėra ko eiti 😊 Dydis tiesiog pribloškiantis. Tie laipteliai į bokštą pribaigia, jei dar nepribaigė masteliai. O galutinai užmuša vaizdas į Romą nuo viršaus 😍
Miegam pakeliui link Pizos.
15 diena. 05.19
Vat Piza tai nustebina. Visi kalba apie „griūvantį bokštą“, bet kažkodėl niekas nemini pačios bokšto ir viso komplekso architektūros, ji nereali 😍
Miegam netoli Veronos.
16 diena. 05.20
Visą dieną praleidžiam Gardalende.
Miegam vėl netoli Veronos.
17 diena. 05.21
Apžiūrim Veroną.
Labai įspūdingas tunelis link Džuljetos balkono, visas išklijuotas meilės rašteliais.
Ten gana įdomu: ir gražu, ir tokios „tarzankės“ padarytos, ir skorpionai vaikšto 😄
Blogiausia, kad kai jau įsitaisom ir imam snūduriuot, paaiškėja, kad kaip tik tada prasideda netoliese esančio naktinio klubo darbo laikas, tad pusė nakties prasiklausom muzikos ir automobilių padangų cypimo.
18 diena. 05.22
Pasimokę Romoje ir dar prieš tai, dėl viso pikto, pravažiavę „tranzitu“ Milano centrą, automobilį paliekame miesto pakraštyje, sėdame į metro, ir važiuojame prie katedros. Metro stotelė praktiškai aikštėje prie pat įėjimo.
Katedra super 😍 Ne vidus kaip Vatikane, o išorė ir stogas.
Beje, žmonos į vidų neįleido, per trumpas sijonas 😊 Ji ne viena ten tokia buvo, visa grupelė ištvirkėlių laukė savo vyrų ir draugų, kol šie vaikščiojo po vidų 😜
Sustojom Lugane.
Labai gražus miestas. Galėčiau čia gyvent.
Vienoje iš tokių aikštelių ir miegame.
Beje, išvažiuojant iš Milano turėjom įdomų nuotykį. Autostradoje privažiuoja neuniformuota mašina, prisigretinus parodo kažkokį pažymėjimą su Italijos vėliava ir rodo sustoti. Sustojam. Prieina, prisistato policininku ir ima kažką aiškinti apie pasus, narkotikus. Parodom pasus, jis į juos net dorai nežvilgteli. Kyla įtarimas, kad kažkas čia ne taip. Pradeda aiškinti apie netikrą valiutą, kažkodėl mini Rumuniją, įsakmiu tonu bando pasiekti piniginę. Kategoriškai nustumiu jo ranką ir pareikalauju parodyti tą savo pažymėjimą dar kartą. Jis nieko nesakęs nueina į savo automobilį ir nuvažiuoja. Už vaidybą ir psichologiją duodu aukščiausią balą. Taigi, būkit atsargūs 😉
19 diena. 05.23
Apžiūrim Via Mala tarpeklį. Gražu.
Mes nesam pasiruošę, todėl važiuojam į Vokietiją 😊
20 diena. 05.24
Nuvažiuojam iki Štutgardo Vokietijoje. Šiandien vyresniąjai sukanka 6 m., reikia atšvęst gimtadienį. Buvom numatę visą dieną ieškot dovanų, pirkti tortą, eiti į kavinę. Bet dėl mums iki šiol nelabai žinomos šventės, tą dieną Vokietijoje absoliučiai niekas nedirbo 😳
Laimei, bent „McDonaldas“ dirba visada. Ten ir švenčiam.
21 diena. 05.25
Frankfurto oro uoste nusiperkam paskutinės minutės poilsinę kelionę į Turkiją.
4 žvaigždutės, viskas įskaičiuota, 2 savaitės, Kemere, visiems 4-iems, sumokam 2800 lt.
Išvykimas už 2 dienų iš Dortmundo. Neskubėdami važiuojame link jo.
22-23 diena. 05.26-27
Praleidžiame apžiūrinėdami vietines įžymybes.
24-37 dienos. 05.28-06.10
Praleidžiam Turkijoje, Kemere.
Valgom.
Prisimenam, kodėl nekeliaujam su agentūromis: kažkas nuolat vėluoja, vadovė vežioja po visokius „pigių prekių“ kioskelius „tik čia“, o pagrindinėms įžymybėms skiria tik pusė valandos. Maža to, už įėjimą į kažkokią bažnyčią iš anksto surenka po 8 dolerius, stebėdamasi tais (tame tarpe ir mumis), kurie nenori eit į tą bažnyčią, kai prie įėjimo visi akivaizdžiai pamato didelėmis raidėmis parašytą užrašą, kad įėjimas kainuoja 6 dolerius 😡
Bent jau vaizdai gražūs 😎
Grįžtam į Dortmundą. Išskrendant iš Turkijos kūdikio vežimėlį iš mūsų paima prie pat lėktuvo trapo, taigi matom, kad vežimėlis tikrai patenka į lėktuvą. Grįžus Dortmunde jo nėra 😠
Einam prie atsakingos darbuotojos, ji iškart duoda pildyti dingusio bagažo kvitą.
Žmona ima pildyt, aš neleidžiu, sakau nenusišnekėk, nieko nepildyk ir nepasirašinėk. Jei užpildai, gali keliaut namo, o po savaitės ar dviejų, kai atsiras bagažas, jie atsiųs pranešimą, kad „galite atvykti pasiimti“. Būtent todėl 2 kartus per metus būna rengiami oro uoste nepasiimto bagažo aukcionai, juk ne visiems apsimoka važiuoti šimtus ar net tūkstančius kilometrų dėl vežimėlio ar lagamino. Gal vietiniams taip netgi geriau, pasinaudoti draudimu ar gauti kompensacijas, bet mums vežimėlio reikia čia ir dabar, juk aplink Baltijos jūrą dar net nepradėjom važiuoti 😃
Tiesa, mes irgi turėjome bagažo draudimą, tačiau visgi tai erelis danguj, nesinori papildomų rūpesčių, net nežinom, kaip jis veikia.
Taigi, bandom aiškintis toliau.
Mes sakom, matėm, kaip vežimas buvo įdėtas į lėktuvą Ji sako, jog nėra, mes sakom, kad galim patys apžiūrėt. Sako lėktuvas jau išskrido. Mes aiškinam, kad joks lėktuvas neišskrenda per 20 min. po nusileidimo. Žodžiu, ginčijamės.
Netoliese stovi gal kokie 6 policininkai, žiūri, bet nesikiša.
Žmona klausia: „ką daryti teisiškai?“ Atsakau: „kelti triukšmą“ 😊
Darbuotoja su kažkuo susiskambina ir liepia eiti prie užuolaidėlių kur atiduoda bagažą.
Žmona, nesuprasdama vokiškai, ima kišt galvą už tų užuolaidėlių norėdama pažiūrėti, bobulė šaukia, policininkai bijo kištis 😎
Galiausiai atsidaro durys šalia užuolaidėlių ir atsiranda mūsų vežimėlis 👍
Išeidamas dar paklausiu, kaip jis čia taip iš „išskridusio“ lėktuvo atsirado? Tyli, bet neatsiprašo.
Taigi, visokių ir tų vokiečių yra. Gerbiu policininkus, kurie tikrai protingai ir tolerantiškai nesikišo nors viską matė nuo pradžių iki pabaigos 👮
Nakvoti važiuojame pas gimines, kurie tuo metu gyveno netoli Dortmundo.
39-41 dienos. 06.12-14
Apžiūrim Lipstadtą.
Jame labai įdomus fontanas. Kiekviena figūrėlė per sąnarius lankstosi.
42 diena. 06.15
Visa diena Serengeti parke.
Super 😍
Pro žvėrių zoną nusprendžiam važiuot su savo automobiliu. Ten galima rinktis, arba savo, arba su specialiu autobusu.
Visiškai šalia žirafos, buivolai, begemotai ir t.t.
Įvažiuojam. Vos už 2-3 metrų liūtai, tigrai, drasko mėsą.
Susižvalgom, net ir automobilyje, stebint apsaugai, nejauku. Bandom įsivaizduot tą, kuris nepaklausytų įspėjimų ir važiuotų pravirais langais 😊
Pamačiusios mus, pribėga visa gauja, mes taip gražiai: „beždžionėlės, beždžionėlės“, o jos tokios agresyvios, viena jų užšoka ant kapoto, įsikimba į valytuvus, ir nuo vieno jų nulupusi šlangutę skysčiui paduoti, nubėga mosuodama „trofėjumi“ 😵
Visa laimė, kad jos nesusiprato, kad ant automobilio liko ir daugiau šlangučių 😅
Parke ne tik gyvūnai, yra ir karuselių, ir visai neprastų.
Kaina pigesnė nei į kitus parkus, o eilių nebuvo jokių.
Taigi, pasirinkimas tikrai geras.
Važiuojame prie "Heidės parko" ir miegame netoli jo.
43-44 dienos. 06.16-17
Nusiperkame metinį „Merlin“ abonementą, jo kaina tokia, kad atsiperka, jei eini bent į 2 parkus po vieną kartą. O jis suteikia teisę eiti visus metus į beveik visus parkus Vokietijoje nemokamai, bei po vieną kartą į „Legolendą" Danijoje ir „Gardalendą“ Italijoje.
Praleidžiame 2 dienas "Heidės parke".
Viskas būtų super, bet truputi vaikai per maži, mažesnioji 6 mėn. beveik niekur negali, o vyresnioji ne tik daug kur irgi negali, ypač viena pati, bet dar ir per maža, kad pažiūrėtų sesę, tad labai daug gaištame laiko, nes reikia po kelis kartus stovėti prie tų pačių atrakcionų eilėse, pasikeičiant žiūrint sesę.
Įdomu tai, kad parkas dirbo iki 18 val., o maždaug nuo 16 val. niekur nebeliko eilių.
Važiuojam į Hamburgą.
Neplanavom ten vykt, tačiau tame „Merlin“ abonente nurodytas „Dungeon“-siaubo atrakcionas. Įėjimą juk turim nemokamai, o jis pakeliui.
Nuvažiuojam. Nors rašo, kad vaikai neįleidžiami tik iki 3 m., o iki 10 m. kartu su tėvais, bet mūsų 6-metės nelabai nori įleist. Galiausiai nusileidžia. Dukra išėjusi sakė, kad visai nebaisu. Ir iš tiesų, nieko ten tokio baisaus, tik įdomu 💀
Tą pačią dieną spėjam į Timmendorfen Strand, tai jūrų muziejus, įėjimas su ta pačia kortele nemokamas.
Bet šiaip tai nieko gero ten. Gal tik vokiečių pamišimas futbolui akivaizdus.
Miegam netoli "Legolendo" Danijoje.
46 diena. 06.19
Visa diena Danijos "Legolende".
Ten sutinkam lietuvius ieškančius naudotų automobilių Danijoje. Gyvena aikštelėse mikriuke. Radę reikiamų automobilių gabena juos į Lietuvą. Papasakoja, kad policija nesikabinėja, bet reikia vengti čigonų.
Su tuo buvom susidūrę ir patys. Neminėjau, bet atrodo Vokietijoje, kai jau miegojome, atvažiavo visas taboras ir įsikūrė šalia mūsų. Kai naktį ėjau į tualetą, tai vos neįlipau į jų palapinę. Įdomiausia, kad tą palapinę jie pasistatė tiesiog ant plytelių, be jokių čiūžinių, ir miegojo vienoje mažytėje gal kokie 6. Ryte jie susipakavo ir dingo per kokias 3-4 min.
47 diena. 06.20
Kopenhaga graži ir įdomi.
Kas dar, tai žinoma dviračiai, beprotybė 😊
Miegam netoli Geteborgo.
48 diena. 06.21
Įdomus nutikimas įvyko vos tik kirtus Norvegijos sieną.
Netoli sienos, beveik iškart, mokamas kelias. Norvegijos kronų, aišku, neturim, galvojam atsiskaitysim kortele. Pasirodo, ten tik metalinės monetos po 20 kronų tetinka-automatas. Už mūsų jau eilė. Einu prašyti, kad atsitrauktų ar pakeistų iš eurų. Dar nespėjus prieiti, pro langą senukas jau laiko ištiesęs 20 kronų (apie 9 lt.), dar bandau tartis, kad pakeistų, bet jis tik pamoja ranka, maždaug "važiuok netrukdęs eismo" 😊
Apžiūrim Oslą.
Nusiviliam. Dominuoja pragmatizmas (nežinau tiksliai ką reiškia ši savoka, bet jaučiu, kad šis išsireiškimas labiausiai tinka) 😊
Nors ir vyko ten olimpiada, bet aš net nelabai supratau, ką ten veikt.
49 diena. 06.22
Važiuojam link Bergeno.
Labai daug tunelių. Iš jų išlindus vaizdai nerealūs, kalnai, kriokliai.
Mažas labai, bet tas vaizdas nuo kalno vertas milijono 😍
Važiuojam atgal link Trolstigeno, Gereingerio fjordo. Miegam kažkur pakeliui.
Kas labiausiai nervino Norvegijoje, tai kelių mokesčiai. Tuo metu ten buvo tokia įdomi sistema: filmuoja tavo automobilį tam tikruose ruožuose, ir tu turi pats susirast specialius punktus, kad susimokėt. Gaišti ir laiką ir nervus. Turi nuolat stebėt tas kemeras ir užrašus. Jei tyčia ar netyčia nesusimokėsi, tau atsiųs sąskaitą į namus. Dabar jau (2018 m.) visi žinom, kad tai labai patogu, paprasta, greita ir pigu, bet tuo metu, neturint praktikos ir informacijos, atrodė kad iš Lietuvos už kiekvieną kamerą daryti tarptautinį pavedimą gali susidaryti apvali sumelė, kuri gal net keliolika kartų viršytų patį mokestį.
Vėliau, kai kuriuose vietose, išmokom tas kameras apvažiuot rinkdamiesi kitą maršrutą.
50 diena. 06.23
Pasistudijavę žemėlapį pastebim, kad mums reikiamu maršrutu yra 2 keliai. Vienas jų keltu, kitas tolimesnis, bet be kelto. Po nuotykio autostradoje, kai neturėjom kronų, o kortele atsiskaityt negalėjo, bijom važiuot apie 100 km. iki kelto, nes nesam tikri, kad galės atsiskaityt kortele, ar rasim kur pasikeist pinigus. Nusprendžiam paklausti vietinio. Jis sako, nežinau nei dėl kortelės, nei pasikeitimo, bet ištraukia 200 kronų (apie 90 lt.) ir numetęs ant automobilio sėdynės nueina 😵
Bandom protestuot, bet jis tik pasako kad keltui tikrai užteks, pamojuoja, nusišypso ir nuvažiuoja. Vat taip va gyvena tie norvegai 😲
Taigi, važiuojam per aukštikalnes: „Trolių kelias“, Trolstigenas, Gereingerio fjordas.
Krioklių net nesuskaičiuosi.
51 diena. 06.24
Atvažiuojam iki Lafutenų salų.
Beje, pakeliui kirtom poliarinį ratą. Pasivaikščiojom prie jo po trumpom rankovėm, taip buvo šilta 😊
Miegam įvažiavę į Lafutenų salas. Radom tokią gražią vietelę su poilsio aikštele, gražiu vaizdu, ir net šiltu vandeniu. Norvegijoje aplamai idealios sąlygos keliauti automobiliu ar kemperiu. Aikštelių daug, parkingai nemokami, vaizdai gražūs ir t.t.
52 diena. 06.25
Visą dieną naršom po Lafutenų salas.
Turiu pripažint, kad tik grįžęs ir pamatęs nuotraukas ėmiau suprast, kaip ten gražu buvo. Turbūt nuo vairavimo ir įspūdžių gausos jau kiek atbukęs buvau 😐 Kaip atvirutės ten viskas.
Tuomet to deramai neįvertinau, bet tai neįtikėtinai graži vieta 😍
Gaila, kad nebuvau dar tam pribrendęs, reikėtų ten pasivaikščioti pėsčiųjų trasomis kalnų viršūnėmis.
Neįprastai atrodo avys ant stogo.
53 diena. 06.26
Važiuojam vis šiauriau.
Keičiasi augmenija, atsiranda lietus.
Sustojam prie Moselvo krioklio. Jis įspūdingesnis nei atrodo nuotraukose.
Važiuojam toliau. Trumpam įlendam į Suomiją, nes siena visai prie pat buvo. Suomijoje viskas gerokai pigiau nei Norvegijoje, o mūsų atsargos jau buvo pasibaigusios.
54 diena. 06.27
Važiuojam į Nordkapą-šiauriausią žemyno dalį.
Brangu. Nepamenu kiek, bet tikrai brangu. Iš pradžių už kelią, po to už patį lankytojų centrą, viską sudėjus tikrai labai brangu.
Bet svarbiausia pats važiavimas. Vėjas priešpriešinis, mašinos variklis 2.2 TDI, spaudžiu beveik iki dugno, bet greičiau 50 km/h niekaip netraukia, o ir neįmanoma, turbūt, greičiau būtų: matomumas gal 20 metrų ir vis prastėja. Nors mašina didelė ir sunki, bet vietomis vėjo gūsiai tokie, kad suabejoji ar nekilstelėjo nuo kelio 😨
Yra nemažai ir motociklininkų, dviratininkų. Jie šlapi, nebevažiuoja, stengiasi rasti bent kokią užuovėją.
Geriausiai važiavimą charakterizuoja vienas motociklininkas: jis sėdi ant motociklo, bet kojas laiko ne ant kojelių, o išskėtęs į šalis, kad bet kurią akimirką galėtų pasiremti į žemę ir nenugriūti, greitis apie 20-30 km/h, jo motociklas važiuoja keisdamas kryptį nuo vieno kelkraščio link kito, ir tikrai ne dėl girtumo, o dėl vėjo. Paskui jį važiavom apie 10 km.
Žodžiu, neįtikėtina. Vienu metu net buvo mintis apsisukt ir važiuot atgal 😵
Bet tai dar ne viskas. Privažiavus prie lankytojų centro: rūkas, vėjas ir lietus taip įsisiautėjo, kad matomumas sumažėjo iki kokių 2 metrų, ir ne tik dėl rūko, bet ir dėl to, kad dėl į akis vėjo su jėga bloškiamo lietaus nelabai gali net normaliai prasimerkt. Paskutinius 300 m. iki lankytojų centro ėjau pėsčiomis. Žmona su vaikais nusprendė net nelipti iš automobilio. Niekada nemaniau, kad 300 m. gali būti toks ilgas atstumas. Nors buvau užsidėjęs neperšlampamą politeleninį ploščių nuo lietaus, bet vėjas man jį sudraskė per kelias akimirkas vos išlipus iš automobilio. Grįžau visiškai šlapias 💦
Tiesą pasakius, dėl vėjo į drėgmę net nebekreipi dėmesio.
Nors vaizdų beveik neteko pamatyti, tačiau, manau, gavau gerokai daugiau, tie pojūčiai tikrai visam gyvenimui. Dabar galiu bandyt įsivaizduot, kaip jaučiasi keliautojai, keliaujantys, tarkim, į Šiaurės ašigalį.
Sugrįžus užplūsta toks geras pasitikėjimo savimi jausmas. Mačiau moterį, kuri likus vos 50 m. iki pabaigos, apsisuko ir nuėjo atgal, rankomis rodydama vyrui, kad tikrai nebeis 😳
Miegoti dar nestojame, nes oras tragiškai blogas. Tik paryčiais, jau gerokai nuvažiavus į pietus, gal net jau ir Suomijoje, sustojome miegoti.
55 diena. 06.28
Apžiūrime Karašoką, Samių parlamentą.
Sustojam Laplandijoje. Kertam poliarinį ratą.
Nueinam pas Kalėdų senelį. Dukra nustebina senelį anglų kalbos žiniomis (visgi 6 m., kelionių įtaka).
Užsukam į paštą. Dukrai iki šiol neaišku, kaip Kalėdų senis laiškus lietuviškai skaito 😊
Įdomi mintis: talpa „soskėms“, vaikai čia atsikrato šio „žalingo įpročio“ 👶
Beje, keliai Suomijoje puikūs. Nors ne autostrados, bet platūs, tiesūs, mašinų mažai.
Tiesa, uodų dar Suomijoje labai daug, bet jie tokie žiopliukai, nors jų daug, bet juos išgaudai per kelias minutes, ne taip kaip „lietuvišką“, gali vaikytis visą naktį 😊
57 diena. 06.30
Užsukam į Hemenliną.
Nustembam, kai negaunam bilietų į keltą, jų nėra. Kažkodėl įsivaizdavom, kad jie ten kaip „trolikai“ kursuoja 😊
Apžiūrim miestą jau tamsoje.
Išsimiegam prie Helsinkio ir dar kartą apžiūrim miestą jau šviesoje.
58 diena. 07.01
Gražus miestas, bet toks „šiaurietiškas“, prisiminimai nedideli lieka.
Apžiūrim Taliną.
Man Talinas labai gražus. Buvau jame pirmą kartą, labai patiko. Gražu, jauku.
59 diena. 07.02
Atvažiuojam į Siguldą.
Apžiūrinėjam vietines įžymybes. Irgi gražu: Turaidos pilis, bobslėjus ir t.t.
Netoli jos ir miegam.
Pabaigiam apžiūrinėt Siguldą ir važiuojam namo.
Kirtę sieną ir paskambinę artimiesiems sužinom, kad svarbiausia žinia ne mūsų grįžimas, o A.Brazausko mirtis 😨
Beje, dukra dar kelte iš Helsinkio į Taliną, šoko ant kaklo, kai pasakėm, kad nevažiuosim į Saremos salas, o geriau iškart link namų, salų apžiūrą atidėję kitam kartui 😊 Gal ir per ilgai čia jai truputi buvo. Bet po kurio laiko jau vėl norėjo keliaut 😊
Viso pravažiavom apie 11000-12000 km.
Išlaidų nepamenu, bet nedidelės, didžiąją dalį sudarė bilietai į pramogų parkus ir aišku kuras, o maistas tai visai nedaug brangesnis nei Lietuvoje, aišku išskyrus Norvegiją, kurioje žmona net nuolat mane kaltino, kad turbūt ne taip valiutos kursą skaičiuoju, nes negali būt tokių kainų 😅
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą