Dordonė 2024

    Dordonė - regionas Prancūzijos pietvakariuose. Žemėlapyje jis žemiau puošnių ir ištaikingų Luaros slėnio pilių, bet aukščiau Pirėnų kalnų prieigų. Regionas tiek pagal gyventojų skaičių, tiek ir pagal plotą, maždaug 7 kartus mažesnis už Lietuvą. Labiausiai jis garsus savo kraštovaizdžiais ir istorija. Čia dominuoja pilys ant uolų. Sodriai žalios spalvos augmenija pasidabinę derlingi upių slėniai. Šimtmečius skaičiuojantys kaimeliai. O istorine prasme viską pasako faktas, kad čia vyko inirtingiausios Prancūzijos ir Anglijos „Šimtamečio karo“ kovos. Tai nulėmė ne tik pilių skaičių, bet ir pobūdį. Dauguma jų skirtos apsaugai, o ne prabangai. Šis regionas vadinamas „1001 pilies“ kraštu. Regiono pilis dažnai galima išvysti ir įvairiose pasakose ar viduramžių laikus atkuriančiuose filmuose, kurie dažnai čia ir filmuojami. Regionas garsėja ir itin retais grybais - trumais. 

    Besidomint regionu dažnai galima sutikti ir Perigord ar Akvitanijos pavadinimus. Kas tai yra? 

    Ankščiau šis regionas buvo vadinamas Perigord provincija. Dėl to daugelis vietinių iki šiol šį regioną tebevadina taip pat - Perigord. Administracinės ribos beveik sutampa. Iš esmės, tai viena ir ta pati teritorija.

    Pats regionas skirstomas į 4 dalis.
    Noir - „juodąjį“ - pavadinimas kilęs dėl ąžuolų gausos ir jų lapijos metamų šešėlių. O taip pat ir dėl trumų gausos, nes būtent ši dalis jais labiausiai garsėja.
    Blanc - „baltasis“ - dėl kalkakmenio ir jo įtakoje čia susiformavusių urvų.
    Vert - „žaliasis“ - dėl gausių miškų medžių ir pievų spalvos.
    Purple - „purpurinis“ - dėl vynuogynų.
    Akvitanija stambesnis teritorinis vienetas. Perigord (Dordonė) sudaro tik maždaug 1/4 Akvitanijos.
    Istoriškai Dordonės regiono valdos siejamos su 4 įtakingiausiomis ir galingiausiomis baronų giminėmis: Bourdeilles, Biron, Beynac ir Mareuil. Kodėl būtent 4? Pasirodo, šis skaičius siejamas su tuo, kad būtent 4 žmonių reikia nešti vyskupo sostui ! Turintys teisę jį nešti valdė ir visą kraštą ! Maža to, jie tarpusavyje nuolat varžėsi, kuris vyskupo neštuvus neš priekyje ar bent jau dešinėje pusėje. O priekinė dešinė - tai jau pati svarbiausia nešiko statusą pabrėžianti vieta !
    Pastaba. Regiono skirstymas į 4 spalvas neturi nieko bendro su 4 baronų valdų ribomis.
    Beje, baronų statusas tuomet buvo itin svarbus bajorų titulas. Jis buvo net aukščiau nei grafo ! Bet laikui bėgant jo svarba menko. Ypač po to, kai valdovai juos ėmė suteikinėti „į kairę ir į dešinę“.
    Savo kelionę pradėjome nuo Lietuvos. Kaip ir visuomet, stengėmės daryti sustojimus ne tik kojoms pamankštinti, bet ir pakeliui esančių įdomių vietų aplankymui.

    1 diena, 2024-06-21

    Važiuojam per Lenkiją. Keliai šioje šalyje dabar puikūs. Šiokie tokie kamščiai buvo tik Lomžoje ir Varšuvoje.

    Pirmoji nakvynė Lodzėje. Ankščiau šį miestą tik pravažiuodavome, todėl dabar puiki proga jį ir apžiūrėti.
    Man netgi buvo kiek netikėta, bet Lodzė - net trečias pagal gyventojų skaičių Lenkijos miestas (po Varšuvos ir Krokuvos) !!!
    Tai buvęs pramonės, manufaktūros ir industrijos miestas. XIX a. dėl to miesto gyventojų skaičius išaugo nuo 800 iki 500 000 !!! Šiuo metu mieste gyvena apie 700 tūkst. gyventojų. „Aukso amžiuje“ Lodzėje veikė net 1200 gamyklų !!! Daugelis jų šiandien paversti muziejais ar kitaip pritaikyti pramogoms, komercijai ar turizmui.
    Miesto pasididžiavimas ir pagrindinė traukos vieta - Piotrkowska gatvė - ilgiausia Lenkijos promenada (4,2 km) su daugybe kavinių, parduotuvių, barų, klubų. Tuo pačiu tai ir viena ilgiausių tokio pobūdžio gatvių visoje Europoje ! 

    Nuo mūsų gyvenamos vietos iki jos pradžios vos 5 min. pėsčiomis, tad nuo jos ir pradedame pažintį su miestu.

    Skersgatvyje, dar gatvės pradžioje - Pasaž Rožy. 

    Tai meninė instaliacija - pastatų sienos apklijuotos sudaužytų veidrodžių šukėmis.

    Nuotraukos gal to ir neperteikia, tačiau vieta įdomi ir unikali.

    Netoli ir Museum Sviatla - gerai vertinamas interaktyvus šviesos instaliacijų muziejus. 

    Čia galima rasti netikėtų ir įdomių sprendimų: įkišti galvą tarp veidrodžių ir šviesos efektų, stebėti savo spalvotą šešėlį, specialiu rašikliu nupiešti piešinį ar parašyti užrašus, kurie bus matomi tik prie specialaus apšvietimo, patekti į veidrodžių labirintą, stebėti "lietaus debesis", į rankas paimti "avataro" spalvų ginklus, "apsiversti bare" ir t.t.

    Dar yra ir retro stiliaus žaidimų automatai, prie kurių supranti, kaip toli jau pažengė technologijos 😊

    Jei nori pasimėgauti ir pasidaryti "neribotą kiekį" nuotraukų, reikėtų skirti šiai vietai apie 2 val. 

    Patraukiam toliau per Piotrkowska gatvę. Čia ne tik barai ir parduotuvės. Daug ir įdomių detalių.

    Labiausiai malonumą pasivaikščioti šia gatve gadina tai, kad ja važinėja ir automobiliai 😌

    Pasiekiam gatvėje esančią Šlovės alėją - Holly Lodz.
    Tai Holivude esančios alėjos kopija - čia pagerbtos Lenkijos įžymybės. Bet kopija yra kopija, įspūdis blankus.

    Į kitą pusę nuo Piotrkowska gatvės, bet netoli jos - Izraelio Poznanskio rūmai.

    Dabar juose įsikūręs miesto muziejus. Mums nepakako laiko jo aplankymui, tačiau tai galėtų būti dėmesio verta vieta Lodzėje.

    Šiandien niekas neįsivaizduoja Lodzės ir be freskų. Jų mieste priskaičiuojama daugiau nei 70. Žymiausia jų skirta Artūrui Rubinšteinui - lenkų kilmės amerikiečių pianistui, kuris netgi laikomas vienu geriausiu visų laikų pianistu pasaulyje.

    Specialiai šio miesto nesirinkčiau lankymui, tačiau važiuojant pakeliui sustojimas pavykęs. Nors mano vertinimas gana subjektyvus, praleidome čia labai mažai laiko.

    Beje, kainos Lenkijoje nebe tokios patrauklios kaip ankščiau. Pvz. braškių kilogramas apie 5 eur. - kaip ir Lietuvoje. Nors ankstesnėse kelionėse buvom pastebėję, kad kainos kartais skirdavosi net dvigubai.

    Žmonės dar kartais klausia, kaip geriau atsiskaitinėti Lenkijoje: grynaisiais ar kortele? Išbandėme abu variantus. Grynaisiais valiutos kursas ("rožiniame namelyje" Šipliškėse) buvo 4,29 zl. už eur. O atsiskaitant kortele bankas skaičiavo - 4,20 zl. 

    
    2 diena, 2024-06-22

    Šiandien turime įveikti ilgą atstumą, bet kad nebūtų pernelyg nuobodu vien tik važiuoti, vis tiek sukame šiek tiek iš kelio - pasigrožėti Zcocha pilimi.
    Iš išorės ji labai vaizdinga. Stovi upės vingyje.

    Pilis stūkso dar Lenkijoje, bet visai netoli ne tik Čekijos, bet ir Vokietijos sienos. 

    Į vidų nėjome ne tik dėl laiko stokos, bet ir dėl gana prastų atsiliepimų (ilgos eilės, gidai kalba tik lenkiškai ir pan.). 
    Nevertinu kaip ten pilyje yra iš tikrųjų, tačiau beveik visi sutinka, kad iš išorės ji graži 👌

    Miegame jau pervažiavę didžiąją dalį Vokietijos - Frielendorf kaimelyje.

    3 diena, 2024-06-23

    Šiandien turėjome 2 pasirinkimus. Važiuoti artimiausiu keliu - tiesiai į Prancūziją, arba daryti šiokį tokį vingį - per Liuksemburgą.

    Pasirinkome antrą variantą ir suklydome 😞 

    Vingis labai mažas. Tikėjomės bent trumpam stabtelėti Liuksemburgo mieste, kuris turi labai vaizdingų vietų. Jų vaikai net neprisimena, nes kai paskutinį kartą pro jį važiavome, jie dar buvo pakankamai maži (o jauniausiojo dar išvis nebuvo). 

    Suklydome, nes pataikėme į didelius kamščius ir visą tą laiką, kurį būtume galėję skirti sustojimui, praleidome juose 😢

    Maža to, labai nustebino, bet net ir kuro kaina tik nežymiai žemesnė nei Vokietijoje. Kažkada būdavo verta per Liuksemburgą važiuoti vien dėl kuro, net ir darant nemenką vingį.
    Įvažiuojam į Prancūzijos Grand Est regioną. Jis mums dar mažai girdėtas, nes atsirado tik 2016 m. sujungus 3 gerai žinomus regionus: Elzaso, Šampanės - Ardėnų ir Lotaringijos.
    Prancūzijoje yra sudaromas „Les Plus Beaux Villages de France“ - gražiausių Prancūzijos kaimų sąrašas.
    Patekti į šį sąrašą nėra paprasta. Reikia atitikti net 32 griežtus kriterijus. Pirmieji ir svarbiausi kriterijai, nuo kurių prasideda vertinimas, yra 3:
1. Kaime turi gyventi ne daugiau kaip 2000 gyventojų.
2. Kaime turi būti ne mažiau kaip 2 istoriniai paminklai ar saugomi paveldo objektai.
3. Kaimo gyventojai turi norėti pakliūti į šį sąrašą.
    Šiuo metu sąraše yra 176 kaimai.
    Eiliškumas sąraše neturi nieko bendro su vietų skirstymu, tai tik chronologinė numeracija nesusijusi su „gražesniu“ ar „geresniu“.
    Apie šį Prancūzijos regioną (Grand Est) daug pasako faktas, kad nors jis labai didelis, tačiau iš jo tik 8 kaimeliai patenka į gražiausiųjų Prancūzijos kaimelių sąrašą, kai tuo tarpu vien mažytis Dordonės departamentas, į kurį mes važiuojame, sąraše turi net 10 tokių kaimelių ! Savo kelionės metu mes aplankysime juos visus ! Taip pat užklysime ir į vieną kitą kaimelį iš gretimų regionų. Gaila, bet Grand Est regione manęs sudominusio kaimelio ruošdamasis kelionei aš neradau.

    Užtat į planus įtraukiau net 2 didelius miestus: Metz ir Nancy. Naudojamės proga, kad šiandien sekmadienis, tikimės mažesnių kamščių ir lengvesnio automobilio parkavimo.
    Metz - Lotaringijos sostinė įsikūrusi prie Mozelio upės.

    Jis sulaukia nepalyginamai mažiau turistų, nei netoliese esantis Nancy, bet jis tikrai turi ką pasiūlyti.  
    Pažintį su miestu pradedame nuo Porte des Allemands (Vokiečių vartų).
    Tai išlikęs čia stovėjusios pilies tiltas ir vartai. Vieninteliai viduramžių miesto vartai išlikę mieste. Viduje yra 17 kambarių, kurie naudojami kaip muziejus. Nesu tikras ar dėl to, kad sekmadienis, ar taip būna visą laiką, bet įėjimas buvo nemokamas.

    Nuo jų patraukiam į Place Saint-Louis aikštę.
    Ji labai paprasta, labiau orientyras, nei savarankiškai turistų dėmesį traukianti vieta.
    Prie jos Saint Etienne (Metz) katedra. 
    Ji skirta Šventajam Steponui. Buvo statoma daugiau nei 300 metų, nuo 1220 iki 1552 m. Pastatui naudotas netoli Metzo iškastas akmuo, kuris suteikia jam auksinį blizgesį. Centrinė nava yra trečia pagal aukštį Prancūzijoje - 41,41 m. Puošyba išsiskiria beveik 6500 kvadratinių metrų vitražo.

    Įspūdį daranti bažnyčia 👍

   

    Ateinam į Place de la Comedie - aikštę netoli teatro, todėl toks jos ir pavadinimas.

    Ji įdomi tuo, kad joje dominuoja vietoje gėlių sumaniai suderinti daržovių ir prieskonių augalai. 

    Prie jos - Le Temple Neuf - Naujoji šventykla.
    Ji vadinama Naująja, nes senoji toje pačioje vietoje buvo sunaikinta per Prancūzijos ir Prūsijos karą. Bažnyčia vaizdingoje vietoje, nes yra vienoje iš Mozelio upės salų. Gražiausias vaizdas į šventyklą atsiveria iš Moyen Pont, 49.119432, 6.17086.

    Pasiekiam Palais du Gouverneur Militaire - gubernatoriaus rūmus. 

    Nors į vidų neleidžiama, bet net ir dėl išorės buvo verta eiti - atrodo prabangiai. O ir maršrutas iki jų stebino: gražios aikštės, jaukūs skverai. 

    Paskutinis šiame mieste mus dominęs pastatas - Gare de Metz Ville - traukinių stotis.
    Labai graži. Atėjęs į tokią gali ir traukinį pražiopsoti 😊


    Miestas paliko gerą įspūdį. Tik atstumai šiokie tokie tarp lankomų objektų. Jo apžiūra su dviračiais ar paspirtukais būtų idealus variantas. Ir automobilio statymas nėra paprastas. Net ir sekmadienį. Tiesiog trūksta vietų, net ir apmokestintų. Tiesa, požeminių aikštelių neišbandėme. Nežinau kiek tai kainuotų ir kiek vietų ten būtų. Kas dar krito į akis - daug elgetaujančių. 

    Sėdame į automobilį ir netrukus pasiekiam Nancy.

    Rasti vietą automobiliui ir čia ne taip paprasta.

    Tai istorinė Lotaringijos sostinė, įsikūrusi prie Merta upės.
    Po 1870-1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo, Prūsija aneksavo Elzasą ir Mozelį. Šiose teritorijose gyvenę prancūzai persikėlė į Nancy, todėl 1870-1914 m. miesto gyventojų skaičius išaugo nuo 50 000 iki 120 000 !
    Pirmiausia stabtelim prie Eglise Notre-Dame de Bonsecours bažnyčios. 

    Ji kiek tolėliau nuo centro. Sako, kad jos gražus vidus. Deja, mes to nesužinosim - buvo uždaryta. Iš išorės tai - visiškai neverta dėmesio.

    Miesto centre, skirtingai nei Metz, viskas labai koncentruota. Daug vaikščioti čia nereikia. Elgetų čia mažiau nei Metz.    
    Katedra kiek nuvilianti. Nesužavėjo nei išore, nei vidumi.
    Place d'Alliance aikštė beveik be lankytojų, nors tikrai žavinga.

    Visų dėmesys šiame mieste atitenka netoliese esančiai ir gausiai lankomai pagrindinei miesto įžymybei - Place Stanislas aikštei.

    Ji pavadinta Lotaringijos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislas I garbei. Ją juosia Rotušė, Operos teatras, Žako paviljonas, Dailės muziejus, Herė arka. Taip pat čia yra net 2 fontanai. Ši aikštė - miesto širdis ir pasididžiavimas. Jos dydis net 106X124 metro. 2021 m. aikštė išrinkta „mėgstamiausiu Prancūzijos paminklu“ !!!
    Prie ko čia Lenkijos karalius? Neslėpsiu, man tai buvo labai įdomus ir netikėtas atradimas.
    Stanislaw Leszcynski buvo nuverstas Lenkijos karalius. Kai Liudvikui XV buvo ieškoma žmonos, buvo pasirinkta jo dukra Marie Leszczynska. Norint suteikti uošviui daugiau „svorio“, Liudvikas XV paskyrė jį vadovauti Lotaringijos kunigaikštystei. Teigiama, kad čia karaliaus karjera buvo gerokai sėkmingesnė, jis buvo mylimas ir gerbiamas. Taigi, kas netinka lenkams, dar nereiškia, kad netiks prancūzams 😊

    Nežinau, koks jis buvo kunigaikštis, bet aikštė labai žavinga: gyvybinga, judri. Bet tuo pačiu jauki ir šilta 👍

    Iš šios aikštės Triumfo arka (Arc Here) veda į Place de la Carrière.

    Nuotrauka iš praėjimo į abi puses.

    Place de la Carrière aikštė buvo sukurta XVI a. turnyrams ir jojimo rungtims.

    Jos kitame gale - Palais du Gouvernement - istorinis pastatas, kuriame ir šiandien veikia valdžios institucijos.

    Visiškai šalia Bazilika Saint Epvre.
    Į vidų patekti nepavyko (buvo uždaryta), tačiau pakako ir iš išorės - labai graži 👍

    Praktiškai toje pačioje vietoje, tik kitoje pusėje ir Le Palais des Ducs de Lorraine. 

    Labai įdomus ir savo stogu išsiskiriantis pastatas. Tik jo nufotografuoti niekaip nepavyko dėl išsidėstymo ir kitų pastatų. Ankščiau jame gyveno kunigaikščiai.

    Netoliese ir La Porte de la Craffe - gražiausi iš išlikusių 14-15 a. miesto vartų.


    Nancy miestas labai gyvybingas, jaukus ir turi daug istorinių pastatų. Dabar suprantu, kodėl jį vertina ne tik vietiniai, bet ir turistai 👌

    Bet mums reikia važiuoti toliau.

    Paskutinė vieta, kurioje šiandien trumpam stabtelim - Chateau du Grand Jardin Joinville. 

    Kartais leidžiama įeiti ir į pilį, tačiau ji labiau skirta pokylių nuomai. Labiausiai akcentuojamas ir išskiriamas čia esantis sodas. Kaina nėra didelė, bet mes jį pasiekėm jau vakarop, po darbo valandų. Tenka apsiriboti vaizdu iš už tvoros 👀

    Nakvynei stojame dar šiek tiek pavažiavę - Bayel kaimelyje.

    4 diena, 2024-06-24

    Ši diena ypatinga, šiandien pagaliau turim pasiekti Dordonę 😊
    Kadangi važiuojam beveik pro šalį, tai darome nedidelį vingį ir aplankome Chateau Sully sur Loire - vaizdingą Luaros slėnio pilį. Tai vienintelė Luaros slėnio pilis, kuri pakliuvo į mūsų maršrutą.
    Šioje pilyje lankėsi labai daug didikų ir iškilių asmenybių. Tokių kaip Liudvikas XVI, Žana d’Ark, Volteras ir t.t. Aplankyti galima 19 kambarių. 

    Gaila tik, kad pirmadieniais (mes atvažiavom būtent pirmadienį) ji nedirba. 

    Kita vertus, šioje kelionėje pilių ir taip daug matysime, dėl šios buvo verta važiuoti jau vien tik ir dėl išorės. Beje, iš išorės ji kiek primena vieną garsiausių Luaros slėnio pilių - Šenonso pilį.

    Prie jos papietaujam ir važiuojam toliau.

    Segur le Chateau.
    Kaimelis patenka į „Les plus Beaux Villages de France“ sąrašą. Jis priklauso Korrezės departamentui iš Limuzino regiono, tačiau jis yra jau visai netoli Dordonės ribos.
    Kaimelis kadaise buvo įkurtas ir tapo pagrindiniais Limožo (kitaip dar vadinamų Seguro) vikontų namais (vikonto titulas tuo metu buvo aukščiau ir už barono, ir už grafo titulus). Jis įkurtas prie L’Auvezere upės.
    Pavadinimas verčiamas - „saugi vieta“.
    Labai svarbų vaidmenį kaimelio gyvybingumui ir istorijai vaidino XV-XVIII a. čia veikęs Apeliacinis teismas.
    Vaizdingiausia ir kaimą reprezentuojanti vieta yra prie upės, pačiame centre. Tai istorinė Place du Champ de Foire aikštė, kurioje ir vykdavo teismo posėdžiai. Upės pakrantėje išsidėstę istoriniai namai su pilimi už jų. 

    Kaimelyje daug istorinių namų, žymiausias jų - Maison Henry IV. Kitas žymus namas yra Maison Boyer. Įdomu tai, kad abu šia namai iš esmės yra tas pats pastatas, savotiškas kotedžas. Pirmasis yra pastato kairėje - mūrinis, o antrasis dešinėje - medinis. Jei įsivestumėt į "google" paiešką, tai net sunku susigaudyti, nes siūlomas vienas ir tas pats pastatas. Nufotografuoti nepavyko ne tik dėl siauros gatvės, bet ir dėl priešais spiginusios saulės.

    Kitoje kaimelio pusėje, perėjus dar vieną tiltą, atsiveria dar vienas puikus vaizdas į kaimą ir pilį.

    Pabandėme užlipti ir į pačią pilį, tačiau joje dirbo archeologai, ji uždaryta 😕
    Kaimelis labai mažas, daug laiko jo lankymui nereikia.  
    Vakarėjant pasiekiam pirmąją iš savo "bazių" Dordonėje - Camping Le Paradis. 

    Praleisime čia visą savaitę. Tai 5 žvaigždučių kempingas. Jis turi kelis baseinus, iš kurių vienas šildomas ir po stogu, jei pasitaikytų blogas oras. Taip pat čia yra pirtelė, sūkurinė vonia, parduotuvėlė, baras. Norėdami patogumo, buvom užsisakę "Kanadietišką palapinę". Tai erdvi (2 kambariai+virtuvė) kareiviško tipo palapinė su lovomis ir visa įranga (dujos, elektra, šaldytuvas, viryklė, vanduo, net terasa su lauko baldais). Nuo namelio skiriasi tik tuo, kad sienos brezentinės, o tualetas (kaip ir dušas) atskirame pastate ir bendras su kitais gyventojais. Labai džiaugėmės tokiu pasirinkimu. Viskas ko reikia yra, nieko vežtis nereikėjo. Savaitė 5 asmenims (3 suaugę, 2 paaugliai) kainavo 457,50 eur. (iš jų 440 už kempingą, 10,50 eur. turistų mokestis, 7 eur. ekologinis mokestis). Jei kas norės čia apsistoti, turėkit omenyje, kad kaina labai priklauso nuo sezono. Liepos ir rugpjūčio mėnesiai ženkliai brangesni, o birželį ir juo labiau, pavasarį - ženkliai pigiau. Taip pat rekomenduotina užsakyti kaip įmanoma ankščiau, nes gali nelikti vietų. Didžiausia vertybė, kad naktį kempinge jokio triukšmo ! Na neskaitant kelių, keistai klegančių paukščių 😊 

    Beje, administratorė sakė, kad lietuvių šiame kempinge dar nebuvo buvę. Ir iškart pridūrė: "bet užtat yra buvę poilsiautojų iš Aliaskos" !!! 😀 Vat taip vat, kaip toli jiems atrodo ta Lietuva ir su kokiais egzotiškais kraštais mes lyginami 😊

    

    5 diena, 2024-06-25

    Kadangi kelionė buvo tolima ir kiek varginanti, tai šiandien pusiau poilsio diena - maudysimės baseine ir apžiūrinėsime tik greta esančias apylinkes.
    Vos už 4 km nuo kempingo - La Maison Forte de Reignac, pristatoma kaip keisčiausia pilis Dordonėje. Aš labiau pritarčiau kitam dažnai sutinkamam apibūdinimui, kuris man atrodo tikslesnis - tai ne pilis, o įtvirtintas namas. 

    Kaip bepavadinsi, ji (pilis) ar jis (namas), iš tiesų, išsiskiria iš kitų. Tai kelių aukštų statinys integruotas į natūralią gamtos sukurtą uolą. Pabrėžiama (ir aš pritariu), kad realiai statinys yra didesnis, nei atrodo vizualiai, nes dalis jo yra uoloje.

    Pirmieji gyventojai čia kūrėsi dar prieš 20 000 metų. Tuomet medžiotojai naudojo urvus apsisaugojimui nuo šalčio ir grobiui apsaugoti. Viduramžiais, jau statybų pagalba, pastatas buvo įrengtas kaip pilis, nors niekada nebuvo užpultas. Jame gyveno valdovas, kuris čia vykdydavo ir bausmes prasikaltusiems.

    Galima pamatyti ne tik įrengtus kambarius, bet ir priešistorės, bei kankinimo ir mirties bausmės muziejus. Nemažai besiskundžiančių, kad šis gal net per žiaurus. 

    Pastatas stovi ant šlaito su vaizdu į Vézère slėnį. Viršutiniame aukšte, kaip populiaru ir šiais laikais, yra terasa su puikiu vaizdu 👌

    Bet didžiausia šios vietos vertybė, kad niekas neužtverta. Gali vaikščioti tarp baldų, eksponatų (kurių beje, labai gausu). Iš arti juos apžiūrėti ir net juos paliesti !!!

    O dar geriau tai, kad židiniuose spragsi tikros malkos !!! 😍 Natūralūs garsai ir kylantis dūmelis sukuria labai jaukią ir itin išskirtinę atmosferą 👍 

    Automobilių stovėjimo aikštelė šalia, erdvi ir nemokama.

    Suaugusiam įėjimo bilietas kainuoja 10,90 eur. Vaikam (15-17 m.) ir studentam - 7,10 eur. Vaikam (8-14 m.) - 4,90 eur. Taikomos „Pass Perigord“ nuolaidos (apie jas žemiau). 

    Planuojant šiose apylinkėse aplankyti daugiau objektų galima rinktis ir kombinuotus bilietus.

    Lankant šią vietą kartu su La Roque Saint Christophe bilietas suaugusiam kainuotų - 19,40 eur. Studentam 13,30 eur. Vaikam (15-17 m.) - 12,80 eur. Vaikam (8-14 m.) - 9 eur. Neįgaliems vaikams (8-17 m.) - 6,40 eur.

    Yra kombinuotas bilietas ir su Donjon bei Manoir de la Salle. Tokio bilieto kaina suaugusiam 15,90 eur. Vaikam (15-17 m.) ir studentam - 11,20 eur. Vaikam (8-14 m.) - 7,80 eur.
    Galima rinktis ir kombinuotą visų 3 bilietą. Suaugusiam toks bilietas kainuoja 27 eur. Vaikam (15-17 m.) - 18,70 eur. Vaikam (8-14 m.) - 13,20 eur.
    Pastaba. Kombinuotiems bilietams „Pass Perigord“ nuolaidos nesitaiko !!!
    Taigi, kas tas "Pass Perigord"?

    Lankant Dordonės regioną tikrai pravartu naudotis šia nuolaidų programa. Nuolaidų kortelė nieko nekainuoja, bet suteikia 20 proc. nuolaidą į 12 žymių lankomų objektų Dordonėje. Ji veikia kaip išankstinio mokėjimo kortelė. Ją galima įsigyti tik internetu. Galioti ji pradeda nuo sekančios dienos po įsigijimo. Pvz. sumokėjęs 48 eurus gauni 60 eurų vertės kortelę, o sumokėjęs 96 eurus gauni 120 eurų vertės kortelę. Šią kortelę naudoji atsiskaitymams už bilietus nebemokėdamas grynųjų pinigų. Galima įsigyti ir kelias korteles. Taip pat galima viena kortele apmokėti kelių asmenų apsilankymus. Jei kortelėje lieka likutis, kurio neužtenka visai bilieto kainai padengti, likusią dalį galima sumokėti įprastais mokėjimo būdais (kortele, grynaisiais). Svarbu neužmiršti, kad kortelė galioja tik iki einamų metų lapkričio 15 dienos, o nepanaudotas pinigų likutis yra negrąžinamas. Taip pat svarbu žinoti, kad kortelė galioja tik įprastiems apsilankymams. Ji negalioja specialių renginių metų, pvz. naktiniams pasirodymams pilyse, ar naktinių renginių lankymui parkuose. Taip pat reikėtų žinoti, kad nuolaida taikoma nuo įprastos kainos. Tarkim, šeimos bilietas kainuoja kiek pigiau, tačiau nuolaida bus skaičiuojama ne nuo šeimos bilieto kainos, o nuo įprastos, todėl reikia pasiskaičiuoti kada ją naudoti naudingiausia. Pati kortelė, tai ne koks nors lustas - į elektroninį paštą atsiunčiamas kodas, kurį reikia padiktuoti kasoje perkant bilietus. Peržiūrėti galimų lankyti vietų sąrašą ar gauti daugiau informacijos galite paspaudę šią nuorodą: https://www.visites-en-perigord.com/en/en-pass-perigord-france/
    Visiškai netoli (gal tik už 1 km) ir garsioji La Roque Saint Christphe.
    Tai troglodito fortas ir miestas. Atviras 1 km ilgio urvas kalkakmenio sienoje 80 m aukštyje.
    Ertmes uoloje suformavo kadaise šiame lygyje tekėjęs Vezerės upės vanduo, kuris išplovė kalkakmenį. Vėliau vanduo nuslūgo, o natūralias uolose buvusias ertmes žmonės pradėjo išnaudoti dar priešistoriniais laikais (manoma, maždaug prieš 55 000 metų). Čia klajokliai slėpdavosi nuo blogo oro. Prieš 1000 metų, kai dar nebuvo įtvirtintų pilių, gyventojus čia jau saugojo akmeninės sienos, nes jos buvo natūralios. Viduramžiais, patobulinę įrankius, gyventojai urvus pavertė fortu ir 5 aukštų trogloditų (urvų) miestu, kad apsisaugotų nuo užpuolikų.
    Rašytinė Roque Saint-Christophe istorija prasideda 976 m., kai Perigueux vyskupas įsakė pastatyti fortų tinklą, skirtą sukurti stebėjimo sistemą, kad būtų galima apsaugoti kelius nuo plėšikų.
    „Šimtamečio karo“ metu urvus kaip tvirtovę naudojo prancūzai.
    1588 m. per religijos karus, fortas buvo nuniokotas, nes buvo tapęs protestantų prieglobsčiu.
    Nuo XIX amžiaus Roque Saint-Christophe vardas neatsiejamas nuo Touron šeimos vardo, kuri valdo šią vietą jau 4 kartas. 1938 m., praėjus 350 metų po to, kai ji buvo palikta, apleistą vietovę vieno iš pasivaikščiojimų metu aptiko Gabrielis Touronas. Miestas buvo žinomas slėnio gyventojams, bet tvirtovės dalis nebuvo tyrinėta. Būtent jis, o po to ir jo sūnus Jean Max, labiausiai rūpinosi vietovės atkūrimu. Pirmieji lankytojai čia atsirado dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o nuo 1952 m. prasidėjo turizmo bumas.
    Tai pačiai Touron šeimai priklauso ir netoliese esantys kiti garsūs turistiniai objektai: mūsų jau lankytas Maison Forte de Reignac, o taip pat ir Donjon bei Manoir de la Salle, esantis Saint-Léon-sur-Vézère kaimelyje. Būtent dėl to jie ir taiko geras šių vietų kompleksinių bilietų nuolaidas, kurios mums buvo net naudingesnės nei 20 proc. siūloma "Pass Perigord" nuolaida. 

    Įprasto bilieto kaina lankant vien tik La Roque Saint Christphe suaugusiam 11,90 eur. Studentam 8,50 eur. Vaikam (15-17 m.) - 8 eur. Vaikam (8-14 m.) - 5,70 eur. Tokiai kainai taikomos „Pass Perigord“ nuolaidos. Bet kaip minėjau, galima rinktis ir kompleksinius bilietus, kurių kaina net geresnė net ir be šios papildomos nuolaidos.

    Parkingas ir čia nemokamas. 

    Nusprendus aplankyti šią vietą dar reikėtų turėti omenyje, kad norint užkopti iki viršaus, viso reikia įveikti net 80 laiptelių 😉 

    Mes nusprendėme, kad mums pakaks pasigrožėti šiuo gamtos ir žmonių dariniu iš tolo 😎

    Po pietų pavažiuojam kelis kilometrus jau į kitą pusę nuo kempingo. Čia įsikūręs St. Leon Sur Vezere kaimelis - pirmasis mūsų lankomas Dordonės kaimelis patenkantis į gražiausiųjų Prancūzijos kaimelių sąrašą.

    Kaimelis labai mažas. Kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, jis įsikūręs prie Vezere upės.

    Suprantama, kad istoriniame ir mažame kaimelyje viena pagrindinių traukos vietų yra Bažnyčia.
    Kaime yra legenda, kad kartą tarnas šovė su strėle į kryžių, bet krito negyvas su nusukta galva. Įdomiausia, kad 1890 m. archeologai atidarę vieną iš kapų, iš tiesų rado kūną su persukta galva į nugaros pusę !!! 😲

    Nežinau kiek tame tiesos, bet legenda turizmui tikrai padeda 😊

    Pati bažnyčia - kukli. Iš išorės ji atrodo net geriau, nei viduje.

    Netoli bažnyčios, palei upę - Cheteau de Clerans pilis. 

    Jos aplankyti negalima, nes savininkai nepageidauja viešumo. Ji privati. Nežinau ar dėl to, bet net ir "googlemaps" ją sunku rasti. Geriau ji matoma nuo upės pusės. Nors dėl vietos specifikos (siauras takas, upė), net ir čia vaizdas ribotas. Geriausiai ji matoma iš pačios upės. Kadangi mes šia upe dar plauksime, tai tuomet ir įkelsiu nuotrauką.

    Apskritai, kaimelis toks mažas, kad jei planuojate plaukti upe pro šalį, tai visiškai nebūtina atskirai į jį dar ir važiuoti. Yra puikus krantas, vietos su staleliais. Galima plaukiant sustoti pertraukėlei ir tuo pačiu apžiūrėti kaimelį 😉

    Bet mes turime čia šiek tiek daugiau planų.
    Pagrindinė lankytina vieta čia - Donjon bei Manoir de la Salle.

    Taip, tas pats dvaras, priklausantis Touron šeimai, kaip ir Maison Forte de Reignac, bei La Roque Saint Christphe. Taip, mes pasinaudojome vienu iš jų siūlomų kompleksinio bilieto variantų 😊

    Vien tik šios vietos lankymo bilietas suaugusiam kainuotų 9 eur. Vaikam (15-17 m.) ir studentam - 6,90 eur. Vaikam (8-14 m.) - 4,90 eur. O va kombinuotas bilietas su La Maison Forte de Reignac suaugusiam kainavo 15,90 eur. Vaikam (15-17 m.) ir studentam - 11,20 eur. Vaikam (8-14 m.) - 7,80 eur.

    Parkingas ir čia nemokamas, nors aikštelė nebe tokia erdvi. Suprantama, čia juk turistų lankomo kaimelio centras. Bet kadangi dvarą lanko ne visi, tai vietos automobiliui pakako.
    Šis dvaras tik visai nesenai tapo atviras visuomenei. Turbūt dėl to ši vieta dar ir nepriskiriama prie populiariausių, nors atsiliepimai tik labai geri. Labiausiai žavi, kad kaip ir tų pačių savininkų valdomame La Maison Forte de Reignac, niekas neužtverta, gali vaikščioti tarp eksponatų, iš arti juos apžiūrėti. Taip susilieji su istorija. Gali net pasijausti dvaro gyventoju. Labai daug eksponatų. 

    Čia yra bokštas (Donjon), pats dvaras ir parkas. Vaikščiojimas savarankiškas, bet informacija gerai pateikta. Sode auga 300 metų senumo 8,30 m skersmens Libano kedras. Bokšto karkasui sukurti reikėjo viso ąžuolų miško. Iš viršaus yra šioks toks vaizdas. Vienoje iš palėpių laukia siurprizas (judantis ir garsus skleidžiantis drakonas). Puiki vieta ! 👍

    Jau spėjome pastebėti, kad Prancūzijoje kaimelių pavadinimus žymintys kelio ženklai dažnai būna apversti. Pasirodo, tai parodo to kaimelio gyventojų požiūrį į valdžios politiką ūkininkų atžvilgiu. Jei ženklas apverstas - kaimelis remia ūkininkų protestus. 

    Likusią dienos dalį skiriame poilsiui.

    6 diena, 2024-06-26

    Viena populiariausių pramogų Dordonėje - plaukimas baidarėmis. 

    Regione tiek daug upių ir tiek daug plaukiančių baidarėmis, kad galima sakyti, jog jei neišbandei šios pramogos, tai tu nebuvai Dordonėje 😊

    Mes nenorim, kad apie mus taip sakytų, todėl šiandien mes "patikrinsim" Vezerės upę (ji ir Dordonė - pagrindinės Dordonės regiono upės).
    Labai daug ir baidarių nuomos paslaugas siūlančių bendrovių. Reikia panagrinėti siūlomus maršrutus ir įvertinti savo galimybes, nes kainos gana panašios. 

   Pasirinkome Canoe24: https://canoe24.com/en/rates-canoe-rental-dordogne/

    Telef. +33 (0)6 33 00 29 19. Bazė: 44.932971, 1.013630. Sumokėjome 117 eur. (penkiems už 2 baidares) nuo Montignac iki Les Eyzies (30 km, 6 val.). Plaukimas galimas tik vieną kartą per dieną - 10 val. Sezono metu patartina rezervuoti iš anksto. Atvykti reikia šiek tiek ankščiau. Į kainą įeina viskas: baidarės, irklai, liemenės, neperšlampamas bidonas daiktams susidėti, nuvežimas į starto vietą (finišuojama prie bazės, kurioje palieki ir automobilį).

    Vanduo šiltas. Upė pastebimai patvinusi, todėl srovė stipresnė nei įprastai. Jau pačioje nuomos bendrovėje mus perspėjo, kad nors įprastai tai 6 val. maršrutas, bet dėl patvinusios upės ir dėl to sustiprėjusios srovės, mes jį įveiksime per  4,5 val. 

    Ir iš tiesų, plaukti lengva, upė plati, srovė pati neša. Tik labai karšta (+33) 😤

    Praplaukiam Chateau de Losse, kurios nelankysime, bet kuri būtent iš vandens atrodo įspūdingiausiai.

    Netrukus praplaukiam ir Chateau de Belcayre.

    Pertaukėlei stojame vakar lankytame St. Leon Sur Vezere kaimelyje - jau žinojome, kad prie upės yra puiki vieta poilsiui: geru krantu išlipimui, su staleliais maistui.

    Čia ir vakar minėta privati Cheteau de Clerans pilis, kurios nuotrauką žadėjau įkelti. Vakar nuo kranto nepavyko jos tinkamai nufotografuoti, nes ji geriausiai matoma iš vandens. 

    Įdomu, kad neužilgo praplaukiam ir pro savo kempingą 😊

    Toliau upės maršrutas vingiuoja ir pro mūsų jau lankytus La Roque Saint Christphe, La Maison Forte de Reignac.

    Jei reikėtų trumpinti maršrutą, tai nebent iki šios vietos, nes gražiausia atkarpa buvo nuo Montignac iki La Maison Forte de Reignac. Likusi 1/3 maršruto nebe tokia įspūdinga.

    Maršrutą įveikėme, kaip ir buvo prognozuota - per 4,5 val., neskaitant pietų pertraukos. 

    Po pasiplaukiojimo, grįždami, užsukame į parduotuvę. Patiriu psichologinę traumą ! "Lidl" parduodama "bagetė" - lygiai tokia pati kaip ir Lietuvoje - 0,35 cnt. !!! Kruasanai - 0,45 cnt. !!! Nuo to laiko nebegaliu pirkti šių gaminių Lietuvoje. Atrodo didelė neteisybė ! Prancūzijoje juk produktų kainos aukštesnės, darbo jėga apmokestinama geriau. Kodėl pas mus tada tiek brangiau? 😠

    Beje, kempingo kepyklėlėje kruasanai kainavo po 1,10 eur. Nepasakyčiau, kad skonis skyrėsi. Gal tik tiek, kad labai patogu atsibudus ryte su šlepetėmis nupėdinti kelis metrus ir netrukus, dar nespėjus kaip reikiant atsibusti, kramsnoti šviežius pusryčius 😊 

    

    7 diena, 2024-06-27

    Šią dieną pradedame nuo Hautefort pilies lankymo.

    Ji buvo statyta kaip tvirtovė, bet nuo XVII a. paversta pramogų rezidencija.
    Kompleksą sudaro pati pilis, prancūziškas sodas ir angliškas parkas.
    Prancūziški sodai tobulinami būtent nuo XVII a. (3 ha plote puoselėjami 10 000 buksmedžių, yra 70 metrų ilgio tunelis). Buksmedžiai genimi tik rankomis.
    Angliškas parkas įkurtas irgi XVII a. Iš pradžių toje vietoje buvo prancūziškas sodas, bet vėliau jis pakeistas anglišku, o prancūziškas įkurtas kitoje vietoje, arčiau pilies. Dabartinė angliško parko teritorija itin didelė. Be to, ji ir ne itin išvaizdi, todėl retas, kuris skiria laiko jo tyrinėjimui. Mes juokaujame, kad taip prancūzai keršija anglams už "Šimtametį karą": prancūziškus sodus išpuoselėję itin preciziškai, o angliški dažnai būna gana apleisti ir labiau primena mišką 😊

    Mus pilis labiausiai intrigavo tuo, kad tai ta pati pilis, kurioje filmuota visiems žinoma pasaka „Tikroji pelenės istorija“ su D.Barrymore !
    Privalumas, kad stovėjimo vietų automobiliams daug, o pats stovėjimas nemokamas. Be to, dauguma vietų pavėsingose vietose. Karštą ir saulėtą vasaros dieną tai aktualu. 

    Suaugusiam įėjimas kainuoja 12,50 eur. Vaikui nuo 7 iki 14 m. - 8,50 eur. Keista tai, kad jie siūlo ir šeimyninį bilietą už 42 eur. (2 suaugę ir 2 vaikai), tačiau jei paskaičiuosite, tai pamatysit, kad gaunasi ta pati kaina, jokios nuolaidos nėra 😴 Ir tik už kiekvieną papildomą vaiką taikoma 2 eur. nuolaida. Tad daug naudingiau naudotis „Pass Perigord“ nuolaida, kuri čia galioja. 

    Beje, piko sezono metu (liepą-rugpjūtis) čia gali būti eilės, todėl rekomenduojama bilietus užsakyti iš anksto internetu. 

    Pilyje vedamos ir nemokamos ekskursijos: „Garbės teisme“ (30 min.), "Po sodus" (30 min.), "Kino studija" (30 min.), "Duonos kepimas" (40 min.). 

    Tačiau visos jos vedamos prancūzų kalba, todėl turistai dažniausiai apsiriboja tik "Duonos kepimo" ekskursija, kurios metu galima stebėti autentišką duonos kepimą XVII a. krosnyje ir po to jos paragauti 😊
    Deja, mums kyla šiokių tokių nesklandumų. Pasirodo, pilis privati ir kartais taip nutinka, kaip ir šiuo atveju, kad šeimininkai nieko net neįspėję, atvažiuoja į ją ir kelioms dienoms joje apsistoja. Niekas tiksliai nežino kuriam laikui, tačiau tuo metu būna neprieinami keli kambariai (šeimininkų apartamentai) ir vedamos ne visos ekskursijos.

    Kaip kompensaciją kasoje mums pasiūlo 5 eur. nuolaidą ir galimybę savaitės eigoje čia bet kada sugrįžti nemokamai. Duoda net telefono numerį, jei yra noro, galima pasiskambinti ir pasiklausti iš anksto, ar šeimininkai dar neišvyko.

    Pilis iš išorės atrodo didingai. Visai kaip pasakoje 😊

    Jos pasididžiavimas - preciziškai išpuoselėtas prancūziškas sodas 😍

    Kadangi pilis ant kalvos, tai nuo jos prieigų atsiveria įspūdingos panoramos 😍

    Bet viduje pilis gana skurdi, mažai eksponatų. Turbūt, pelenės pamotė sugebėjo viską išparduoti 😊

    Tačiau pats statinys ir vaizdai pro langus kompensuoja trūkumus.

    Pilyje, kartu su pikniku, praleidome 3 val.

    Kadangi mums įdomu ir kur pelenė gyveno iki vestuvių su princu, tai išeinam pasivaikščioti ir po to paties pavadinimo žemiau esantį kaimelį.

    Kažko itin intriguojančio neradome, pelenės taip pat, tačiau žavingų akcentų čia yra.

    Popiet atvažiuojame į Saint Amand de Coly. 

    Tai antrasis mūsų lankomas Dordonės kaimas iš gražiausių Prancūzijos kaimų sąrašo.
    Įdomu, kad dėl pavadinime esančio žodelio Coly jis dažnai sumaišomas su Saint Jean de Cole, kuris taip pat yra gražiausiųjų sąraše. Taip yra todėl, kad netoli kaimelio tekančios upės pavadinimas yra panašus, nors neturi nieko bendro su pro Saint Jean de Cole tekančia Cole upe.
    Kita kaimo pavadinimo dalis kilo nuo atsiskyrėlio Amando, kuris gyveno kalno šlaite esančioje oloje VI a. 

    Pagrindinė traukos vieta - įtvirtinta bažnyčia (Abatija). Jos sienos siekia net 4 m storio. Ji netgi laikoma gražiausia įtvirtinta bažnyčia Perigorde.

    Bažnyčia iš tiesų labiau primena tvirtovės dalį, nei šventyklą 😲

  

    Kaimas labai mažas ir be gyvybės. Nelabai yra ką čia veikti.

    Tiesa, yra įvairių pasivaikščiojimo takų aplink jį. Tačiau mums kaimas paliko gana blankų įspūdį.

    Grįždami stabtelime pakeliui esančiame Montignac.

    Miestelio priešistorė siekia net paleolito laikotarpį.

    Labiausiai jis žinomas dėl šalia miestelio esančio Lascaux urvo, kuriame yra išlikusių paleolito laikotarpio piešinių. 

    Urvą 1940 m. atrado 4 paaugliai. Manoma, kad piešinių amžius siekia 17 300 metų ! Urvas tapo prieinamas visuomenei 1948 m., tačiau nustačius, kad piešiniams kenkia lankytojų iškvėpiamas anglies dvideginis, 1963 m. urvas buvo uždarytas visuomenei. 

    1983 m. netoliese buvo atidaryta urvo kopija, žinoma kaip Lascaux II. 

    Nuo 2016 m. didesnė ir tikslesnė kopija atkurta kaip Lascaux IV. 

    Taip urvas tapo urvų kompleksu.

    Lascaux įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kartu su kitomis priešistorinėmis vietomis Vézère slėnyje.

    Visgi, mes nusprendėme, kad urvai nėra ta vieta, kuri mus ypatingai viliotų. Prie to prisidėjo ir tai, kad vasaros laikotarpiu būna gana ilgos eilės, o įėjimo kaina gana aukšta: Lascaux II suaugusiems (nuo 13 m.) 16 eur., vaikams (nuo 5 m. iki 12 m.) 10,50 eur. Lascaux IV suaugusiems (nuo 13 m.) 22 eur. (internetu 21 eur.), vaikams (nuo 5 m. iki 12 m.) 14,50 eur. (internetu 13,50 eur.). 

    8 diena, 2024-06-28

    Ši diena neturi aiškaus plano.

    Kaip vieną iš galimybių svarstėme lankyti Le Park du Bournat - 1900 m. laikmečio pramogų parką.

    Čia galima išbandyti 17 autentiškų to laikmečio atrakcionų, stebėti 17 amatininkų darbą, stebėti 25 įvairių veislių gyvūnus. Taip pat galima pasivažinėti senoviniu autobusu, karieta, pasiplaukioti valtimi greta esančiame tvenkinyje. Skamba gerai.

    Tačiau atsiliepimai gana prasti. Žmonės skundžiasi, kad atrakcionai tik atrodo romantiškai, o iš tiesų tai - metalo laužas. Amatininkai dirba su ilgomis pertraukomis, todėl gali pataikyti į laikotarpį, kai taip ir neišvysi jų amato subtilybių. Gyvūnai dėl karščio dažnai būna uždaryti ar vangūs (mūsų atvykimo dieną taip pat buvo labai karšta). Dėl karščio labai ribojamas ir pasivažinėjimas karieta, nes su arklių išnaudojimu kovoja gyvūnų teisių aktyvistai. O ir kaina gana aukšta: suaugusiam (nuo 14 m.) - 17,90 eur., iki 14 m. - 11 eur. 

    Taigi, apsvarstę visus už ir prieš, nusprendėme, kad tokią karštą dieną tikrai negalėsime pasinaudoti visais šios vietos teikiamais privalumais, geriau tą laiką skirsime poilsiui baseine, todėl minties lankyti šią vietą atsisakėme. 

    Jei kas nors visgi planuosite tai padaryti, tai mano patarimas: pirmiems 100 bilietų taikoma 25 proc. nuolaida be jokių nuolaidų kortelių ! Tačiau čia turima omenyje viso sezono pirmus bilietus, o ne dienos. Bilietus galima pirkti internetu. Jie neturi datos, galioja visą sezoną. Ir reikėtų skubėti, nes juos greit išperka. 

    Ir beje, dar, po apsilankymo nemokamai suteikiamas dar vienas bilietas antram apsilankymui, kuris galioja metus laiko. Tik šis jau vardinis, kad negalėtum jo perleisti kitam.

    Tad planuojant gerokai iš anksto, šį parką yra galimybė aplankyti pigiau ir net 2 kartus per metus 😉

    Kita mūsų svarstyta šios dienos galimybė - pasivažinėjimas dviračiais.

    Palei Vezerės upę jau yra baigtas įrengti visiškai naujas dviračių takas „Voie Verte“ ("Žaliasis kelias"). Jo ilgis - 22 km (į vieną pusę) ir jis jungia 4 kaimus: Les Eyzies, Le Bugue, Limeuil ir Saint-Chamassy. Yra atkarpų be automobilių, bet yra atkarpų ir bendro naudojimo keliais. Galima važiuoti ne visą maršrutą. Vėliau šis maršrutas bus tik dalis dar ilgesnio maršruto. 

    Maršrute:
    Les Eyzies labiausiai garsus urvais. Jis net vadinamas urvų sostine.
    Chateau Campagne. Nemokamas parkas prie išvaizdžios pilies. Nemokama ir pati pilis, bet tik kartais galima patekti į ją. Tik tada, kai vyksta parodos ir tai tik į pirmą aukštą. 
    Le Bugue garsėja daugybe įvairiausių pramogų (akvariumas, jau aprašytas Bournat parkas, laipiojimas medžiais ir pan.).
    Limeuil - įtrauktas į gražiausių kaimų sąrašą. Labiausiai žinomas dėl to, kad čia yra Vezerės ir Dordonės upių santaka.
    Saint Chamassy - jo vaizdingose apylinkėse priskaičiuojama net 10 pilių, dvarų ar įtvirtintų namų.

    Visa bėda, kad dviračių mes neturime 😊 

    Domimės galimybe naudotis viešąją elektrinių dviračių nuomos pasiūla: https://www.mobility-parc.net/m/welcome.do?languageId=en&communityId=76

    Pirmas pusvalandis nemokamai, po to, sezono metu 3 eur. už valandą, ne sezono metu - vos 2 eur. Kaina labai patraukli. 

    Problema sutrukdžiusi mums šia paslauga pasinaudoti - dviračių trūkumas. Mes penkiese, o dviračiai buvo tik 4 😌 

    Jei kam nors pasiseks rasti reikiamą kiekį dviračių, tai šioje vietovėje yra 2 stotelės, kuriose galima paimti ir grąžinti dviračius. Viena jų - prie Les Eyzies turizmo informacijos. Kitas punktas - Le Bugue, taip pat prie turizmo informacijos. 

    Įdomu tai, kad kai planuodami kelionę bandėme išsiaiškinti, ar galima dviratį paimti viename punkte, o palikti kitame. Elektroniniu paštu tą patį klausimą uždavėme ir turizmo informacijai, ir dviračių priežiūrą vykdančiai įmonei. Gavome 2 skirtingus atsakymus: iš vienų, kad galima, iš kitų, kad ne 😅 

    Negalėdami ištyrinėti maršruto dviračiais, bandome tai padaryti automobiliu.

    Limeuil keimelis įsikūręs Vezerės ir Dordonės upių santakoje. Tai - trečias mūsų lankomas Dordonės kaimas, patenkantis į gražiausiųjų sąrašą. Priklausomai nuo sezono - vanduo upėse gali būti nesusimaišęs, skirtingų spalvų, todėl vaizdas gali būti įspūdingas. 

    Kaimelio pavadinimas verčiamas į „guobomis apsodinta vieta“.

    Skirtingai nei daugelyje kitų, automobilių stovėjimas čia apmokestintas.

    Pažintį su kaimeliu pradedame nuo pagrindinės traukos vietos - upių santakos.  Šioje vietoje yra ir pliažas. Gaila, mums nepasisekė - vanduo upėse vienos spalvos 😌

    Kaimo gatvelėmis kylame į viršų. Prisipažinsiu, šis kaimelis daug vaizdingesnis nei tikėjausi ! Be to, čia puiki atmosfera. Ne tik gražu, bet ir ramu, jauku 😍

    Gražiausias vaizdas į upių santaką atsiveria iš kaimo viršuje esančios panoraminės aikštelės. Visa bėda, kad ji angliško stiliaus parke ant kalvos, kur ankščiau stovėjo pilis, o įėjimas į parką apmokestintas 😐 

    Les Jardins Panoramiques de Limeuil. Suaugusiems 9,50 eur., vaikams (6-18 m.) - 6,50 eur.

    Kadangi internete labai daug nusivylusių atsiliepimų ir pats parkas nėra itin gerai vertinamas, tai nusprendėme, kad jo nelankysime, nes Dordonėje mūsų ir taip dar laukia labai daug visko 😉
    Automobiliu važiuojame iki Saint Chamassy, kuris taip pat būtų buvęs dviračių maršrute ir kurio apylinkėse priskaičiuojama net 10 pilių, dvarų ar įtvirtintų namų !

    Vietovės tikrai labai jaukios ir vaizdingos, tačiau pilių mažai. Greičiausiai, dauguma jų privačios ir gerai paslėptos nuo pašalinių akių.

    Važiuodami toliau pasiekiame dar vieną tašką iš dviračių maršruto - Chateau Campagne. 

    Kaip jau minėjau, tai nemokamas parkas prie išvaizdžios pilies. Nemokama ir pati pilis, bet tik kartais galima patekti į ją. Tik tada, kai vyksta parodos ir tai, tik į pirmą aukštą. 

    Labai jauki ir vaizdinga vieta. Nors, panašu, pilis neturi istorinės vertės, bet vaikštinėti aplink ją malonu. Parke yra ir nedidelis gyvatvorių labirintas vaikams. Minusas tik vienas - šiandien labai labai karšta 😤

    Popiet aplankome Commarque pilies griuvėsius prie Beune upės.

    Manoma, kad čia žmonės gyveno jau prieš 15 000 metų. Pati pilis priklausė net 6 Perigordo šeimoms. Ilgą laiką ji buvo apleista ir tik 1962 m. „atrasta“ iš naujo.

    Automobilių statymas nemokamas. Nuo aikštelės iki pačios pilies apie 600 m pėsčiomis.
    Suaugusiam bilietas kainuoja 9,80 eur., vaikams nuo 6 m. iki 17 m. - 6,50 eur.
    Tačiau, tiesą pasakius, į vidų eiti net ir nebūtina. Juk tai tik griuvėsiai. Galima tiesiog pasigrožėti ja iš išorės: yra pikniko staleliai, suoleliai 😎

    Kadangi grįžome gana anksti, o mūsų kempinge reklamuojamos net 3 pasivaikščiojimo trasos, tai nusprendžiame jas "patikrinti" 😊
    Viena iš trasų veda iki mūsų lankytos La Roque Saint Christphe. Akivaizdu, kad ši trasa - tai tik neilgas (apie 2,4 km į vieną pusę) takas palei upę. Jos neisime.
    Antroji trasa veda taip pat palei upę, bet į kitą pusę nuo kempingo, iki St. Leon Sur Vezere kaimelio, kurį mes taip pat jau lankėme. Čia gautųsi apie 3,8 km į vieną pusę. Bet čia irgi tik takas palei upę be papildomų "pramogų", todėl neisime ir jos.

     Pasirenkame trečiąją trasą, kuri veda iki Dhagpo Kagyu Ling - budistinio centro, 44.999264, 1.061995.

    Maršrutas nėra ilgas, bet nueinant tenka lipti į kalvą, todėl karštą dieną ne taip jau ir lengva 😤 Neužfiksavau, bet nuėjome gana greit, gal per 20 min. Takas veda daugiausia paprastais neasfaltuotais laukų ir miškų keliukais. Iki tikslo galima atvažiuoti ir automobiliu, tačiau tuomet į jį vestų kitas maršrutas - automobilių keliais. 

    Centras veikia nuo 1975 m. Jį lankyti gali visi, t. y. pasivaikščioti, pasimėgauti sodų, šventyklos ir instituto ramybe. Būna ir ekskursijos su gidu. Tačiau jei norima pasilikti su nakvyne, lankyti kursus, gauti maitinimą, dalyvauti meditacijų grupėse ir t.t., reikia iš anksto registruotis ir žinoma, tai kainuoja.

    Nelabai toli yra Cheteau de Chabans, 45.013547, 1.060218. Prisidėtų apie 2,5 km į vieną pusę. Bet ši pilis yra privati, todėl jau turėdami patirties šiame regione padarėme išvadą, kad eiti neverta, nes ji, greičiausiai, bus neprieinama ir paslėpta. 

    9 diena, 2024-06-29

    Ši diena - siurprizas "nenormaliems" vaikams 😊 Vežu juos nesakydamas kas jų laukia, bet būdamas įsitikinęs, kad jiems patiks 😊

    Gailiuosi, kad pakeliui nesustojome nusifotografuoti Dordonės regiono sostinės - Perigės katedros. Važiavome pro šalį ir ji atrodė labai įspūdingai 😍 Stovėjome nedideliame "kamštyje", pasigrožėjimui laiko užteko, tačiau nuotraukos taip ir neturiu. Net nenumaniau, kad ji tokia įspūdinga. Jei važiuosit pro šalį, nedarykit mano klaidos.

    Taigi, žadėtasis siurprizas vaikams, tai... Vergtaventures – laipiojimas medžiais !!! 😎

    Vaikai sekančią dieną buvo su mėlynėmis, skaudančiais raumenimis, bet teigia, kad tai buvo geriausia pramoga per visą kelionę 😊 Turint omenyje, kad iš trijų vaikų dvi mergaitės, tai labai "faina" 😜

    Pasirinkome šią įmonę, nes jos atsiliepimai tiesiog puikūs. 

    Vaikui iki 12 m. pramoga kainuoja 11 eur. Nuo 13 m. iki 17 m. - 16 eur. Suaugusiam - 21 eur. 

    Turėkit omenyje, kad dirba tik trečiadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, ir tik 14-18 val. 

    Rašoma, kad yra 16 trasų, 163 stotelės medžiuose, 1400 metrai "tarzankių".

    Į pačias sudėtingiausias trasas leidžiama esant - minimum 1,60 m ūgio.

    Pradedama nuo "žaliosios trasos", po to - "mėlyna", "raudona" ir jei dar yra noro, ir jėgų - "juoda". Einama pagal eiliškumą, neįveikus "žalios", negali eiti į "mėlynos" ir t.t.

    Juodą praeina mažai kas. Didžiuojuosi savo vaikais, jie visi praėjo "raudoną" ir net pabandė "juodą" 😎 Net instruktoriai pabrėžė, kad "juodą" net suaugę sportininkai ne visi įveikia.

    10 diena, 2024-06-30

    Pirmasis šios dienos "taikinys" - Brantome - „Perigordo Venecija“. 

    Nors tai jau miestas, o ne kaimelis, tačiau labai gerai išspręsti automobilių statymo klausimai. Aikštelių daug, jos arti senamiesčio ir dauguma nemokamos. 

     Pagrindinė traukos vieta - vienuolynas.
    5-ajame amžiuje pagonys ir atsiskyrėliai atvyko prie Dronne upės krantų, aptiko natūralias prieglaudas po uolomis, kur jie ir apsigyveno.
    Vienuolynas pastatytas 769 m. 
    Senamiestis pasiekiamas 5-iais tiltais, nes miestas apsuptas kanalų. Būtent todėl miestas ir lyginamas su Venecija. Tai vienuolių išradingumas, nes kanalų pagalba ne tik vanduo pasiekdavo miesto centrą, bet ir buvo galima priplaukti baržomis, o tai labai palengvino prekybą, tuo pačiu atsirado ir galimybė surinkti daugiau mokesčių. Upė supa didžiąją senamiesčio dalį.
    Beje, Dronne upė - viena švariausių Prancūzijoje !
    Realiai miesto senamiestis labai mažas. Viskas aplink vienuolyną. Vos kelios dešimtys metrų nuo jo - nykios ir gana apleistos gatvelės. Bet kanalai - puikūs.

    O šalia vienuolyno - nemažai žavingų kampelių.

    Tyrinėjant šią Perigordo dalį nuodėmė būtų neaplankyti Saint Jean de Cole kaimelio.
    Tai ketvirtas Dordonės kaimas iš gražiausiųjų sąrašo mūsų maršrute.
    Jis įsikūręs prie Cole upės - Dronne intako. Šiandien jame priskaičiuojama vos 300 gyventojų.
    Kaip ir dauguma kaimelių Dordonėje - jis labai mažas. Pilis, vienuolynas, bažnyčia, viskas koncentruota vienoje vietoje.

    Turbūt, tai fotogeniškiausias (nebūtinai gražiausias) kaimelis Dordonėje. Kas keli metrai, vos pakeitus kampą, niekur net neidamas, gali padaryti gražių kadrų.
    Ypač išsiskiria akmeninis tiltas su vaizdingais pastatais aplink.
    Kaimelis garsėja ir čerpiniais stogais. Kažkada jis net laimėjo konkursą „gražiausi Prancūzijos stogai“ !

    Kad ir koks žavingas kaimelis būtų, ilgai gaišti jame negalime, nes šiandien vėl numatytas siurprizas vaikams 😎

    Važiuojam su navigacija, lieka visai nedaug, vaikai dairosi per langą nesuprasdami, kas jų laukia ir jau visai atvažiavus, bei pamačius, išgirstu klausimą: "minsim traukinį?" 😅   

    Labai originalus apibūdinimas 😊 Bet taip !

    Velorail Perigord Vert - pasivažinėjimas bėgiais, minant pedalus su elektrine pavara !
    Būtina rezervacija telefonu: 05 53 52 42 93. Skambinti galima 09-12 ir 13-19 val. Yra tik vienas operatorius, todėl prisiskambinti gali būti sunku. Pramoga kainuoja 45 eur. už vieną priemonę, nesvarbu keliese važiuoji (gali važiuoti 2-5 asmenys). Paprastai ryte būna vienas važiavimas, ir priklausomai nuo sezono, gali būti 1-2 po pietų. Šeštadienio rytais nebūna visai dėl tech. priežiūros. Yra 2 vienodo ilgio maršrutai (14 km., iš kurių 7 km pirmyn ir 7 km atgal). Vienas iki Thiviers Les Chadeaux (yra geležinis tiltas per upę). Kitas iki Sent Andrieux (200 m ilgio, 20 aukščio viadukas). Bet pasirinkti nelabai gali, džiaugiesi tuo, ką gauni, o jie ir gana panašūs 😊

    Geriausia susiplanuoti pusdienį, nors pats važiavimas trunka apie 2 val. Užtrunka pasirengimas, numynus į vieną pusę, daroma pertraukėlė.

    Oficialiai yra plakatai, kad reikėtų laikytis 100 metrų atstumų, tačiau niekas to nepaiso ir tikrai nėra jokio pavojaus. Greitis nėra didelis.

    Į priekį važiuojant kilome į įkalnę, o grįžtant atgal - leidomės. 

    Buvo ir tunelis, ir tiltas, ir ne viena pervaža (automobilių vairuotojams buvo siurprizas išvysti tokias neįprastas transporto priemones). Labai įdomu buvo stebėti, kaip specialaus įrenginio pagalbą įveikus pusę distancijos yra apsukamas vežimėlis, kad būtų galima važiuoti atgal.

    Mums "pasisekė" pajusti ir elektrinės pavaros privalumus, nes važiuojant pirmyn (kaip minėjau, į įkalnę) išsikrovė (ar sugedo) mūsų elektrinė pavara, todėl kurį laiką teko minti vien tik raumenų pagalba - tikrai nelengva ! 💪

    Grįžtant labai patiko pajausti greitį, nes dalis nusileidimo buvo ilga nuokalnė.

    Visumoje - 10 balų šiai atrakcijai. Man patiko net labiau nei vaikams 😊








    Kelias atgal į kempingą veda pro Hautefort pilį. Prisimename, kad mes dar turime galimybę sugrįžti į ją nemokamai, nes savaitė dar nepraėjo, o dėl šeimininkų netikėto atvykimo į ją, mes juk gavome tokią privilegiją. 

    Nežinome, ar šeimininkai jau išvažiavo, bet važiuojant pro šalį juk nesunku užsukti ir sužinoti.

    Stojam. Išvažiavo ! Kaip ir žadėjo, įleidžia nemokamai. Apžiūrim ir tuos apartamentus, kuriuose gyveno šeimininkai ir kuriuose lankydamiesi pirmą kartą neturėjome galimybės apsilankyti.

    Nieko ypatingo. Suprantu juos. Jei būčiau turtuolis, šios pilies savininkas, nenorėčiau taip gyventi ilgą laiką 😎

    11 diena, 2024-07-01

    Štai ir prabėgo savaitė Dordonėje. Bet tai dar ne pabaiga. Šiandien keičiam kempingą ir važiuojam tyrinėti kitą regiono dalį 😎

    Išsikraustę iš kempingo ir atminimui iš administracijos gavę vyno butelį, prieš apsistodami naujoje vietoje, pakeliui lankome dar vieną pilį.
    Chateau des Milandes.
    Ji laikoma viena gražiausių Dordonės pilių. Sodas ir parkas užima 6 ha plotą. Pilyje gyvena apie 60 plėšriųjų paukščių.
    Ji išsiskiria ir tuo, kad jos istorija siejama ne su karais, o J.Baker asmenybe.
    Francois de Coumont (Nompar de Caumont kartu su Magne II de Caselnaud valdžiusių Castelnaud pilį proanūkis) 1489 m. pastatė Milandes pilį savo žmonai Claude de Cardaillac, norėdamas romantiškesnio būsto. 

    Kadangi „Šimtametis karas“ jau buvo pasibaigęs, pilis buvo statoma nebe kaip tvirtovė, o labiau kaip šviesi ir jauki rezidencija.
    Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pilis buvo apleista, kol 1900 m. pramonininkas Charles August Claverie įsigijo rezidenciją ir iki 1914 m., jau prie griuvėsių ribos buvusį pastatą, prikėlė naujam gyvenimui. Rezidencija buvo restauruota iš esmės ir tik tuo laiku įgijo pilies išvaizdą.
    Bet labiausiai pilis žinoma dėl išskirtinės asmenybės - Josphine Baker.
    Tai amerikiečių kilmės, juodaodė moteris nenuilstamai kovojusi su rasine diskriminacija, visą gyvenimą siekusi laisvės, lygybės, meilės ir taikos.
    Ji buvo kilusi iš skurdžios šeimos ir dar vaikystėje buvo priversta dirbti „baltųjų šeimoje“. Viena darbo diena jai tapo lemtinga. Būdama vos 14 metų, ji gavo savo pirmąjį honorarą kaip šokėja. Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Tuo metu ji dirbo teatre rūbininke, kai jos paprašė pavaduoti sergančią šokėją. Kadangi ji buvo aistringa šokėja nuo gimimo, tai jai puikiai pavyko. Netrukus ji išgarsėjo ir jos karjera, kaip šokėjos kilo stulbinamu greičiu.
    Nenorėdama būti laikoma vien tik šokėja, ji ėmė ir dainuoti. Tai jai taip pat puikiai sekėsi.
    Tuo pačiu ji nenuilstamai kovojo už juodaodžių teises, prieš diskriminaciją. Užsiėmė ir labdaringa veikla.
    Karo metais ji buvo šnipė. Prisidengdama koncertine veikla, perveždavo svarbias žinutes.
    Kiek sunkiau jai sekėsi tvarkyti asmeninį gyvenimą. Ji buvo ištekėjusi 4 kartus.
    Paskutinė jos santuoka neatsiejama nuo pilies istorijos.
    1933 m. gastrolių metu ji susipažino su garsiu orkestro dirigentu Jo Boillon. Tiksliai nežinoma nuo kada jie apsigyveno pilyje, nes prieš įsigydami pilį jie kelis metus ją nuomojosi, bet tiksliai žinomas faktas, kad 1947 m. jie kartu įsigijo pilį ir tais pačiais metais jos rūmų koplyčioje jie susituokė.
    Pilį J.Baker vadino „pasaulio kaimu“ ir kūrė savo „vaivorykštės gentį“ - panašiai kaip A.Jolie šiais laikais, vaikinosi vaikus iš viso pasaulio, ne tik nepaisydama rasės ir tautybės, bet net specialiai pabrėždama, kad svarbiausia yra meilė ir lygybė.
    Deja, jos polinkis išlaidauti ir labdaringi projektai stipriai įtakojo šeimos turtinę padėtį.
    1968 m. J.Baker buvo priversta išsikraustyti iš pilies, kai ji buvo parduota iš varžytinių. Protestuodama ji dar bandė užsibarikaduoti virtuvėje, tačiau buvo išvežta į ligoninę.
    Vėliau ji bandė grįžti į aktyvią koncertinę veiklą, tikėdamasi užsidirbti pinigų ir susigrąžinti pilį, bet to jai padaryti nepavyko.
    Ji mirė 1975 m.
    Šiuo metu jos vardas garsiai skamba turistų lūpose. Dabar pilis dažnai net ir vadinama jos vardu.
    Parkingas nemokamas, bet automobiliai neturi jokio pavėsio. Saulėtomis dienomis automobiliai tampa keptuvėmis 💥 

    Bilietas į pilį suaugusiam kainuoja 13,50 eur. Vaikui (5-16 m.) - 9 eur. Audiogidas duodamas nemokamai. Galioja „Pass Perigord“ nuolaidos.
    Pilyje vyksta ir plėšriųjų paukščių pasirodymai: 11.15 val., 15 val., 16.30 val. Nors būtų tiksliau sakyti - supažindinimas su paukščiais, nes vyksta ne tiek šou, jų galimybių demonstravimas, kiek jų pristatymas.
    Yra ir egzotiškų paukščių voljeras.
    Nuo liepos 10 d. vyksta programėlės vaikams.
    Parke yra puikių vietų piknikams.

    Man ši pilis labai patiko. Ji gerai atrodo ir iš išorės. Turi puikius parkus, tiek anglišką, tiek prancūzišką. Priešais pilį tobulas darželis.

    Bet turi ji ir minusų. Nors paukščių pasirodymas tik pusėtinas ir didžioji jų pristatymo dalis prancūzų kalba, bet didžiausias minusas, kad pilyje dėl visiškai neaiškių priežasčių, negalima fotografuoti. Suprantu, kai tuo galima kažkam pakenkti, ar kai tai draudžiama dėl kokių nors religinių motyvų, bet šiuo atveju, viskas pilyje ir net ji pati labiau panaši į namą, o ne pilį. Dar keisčiau, kad viduje visi eksponatai ir ekspozicijos susijusios tik su J.Baker gyvenimu ir veikla. Visiškai nieko nėra apie kitus savininkus.

    Nauji mūsų namai - Camping La Peyrugue.

    Savaitė laiko panašioje palapinėje-namelyje, kaip ir praeitame kempinge, čia kainavo 391,05 eur. Iš jų 369 eur. už kempingą, 11,55 eur. turistų mokestis, 10,50 eur. ekologinis mokestis. 

    Nors pati palapinė čia net geresnė (erdvi terasa, patogesni baldai, pavėsis), o pats kempingas labai ramus ir tylus, tačiau jis prastesnis nei tas, kuriame prieš tai buvome. Prasčiau prižiūrimas (ypač baseinas, iš kurio nešvarumai valomi per retai), baseino vanduo šaltokas, laisvalaikio žaidimai apmokestinti papildomai, interneto ryšys prastas, o tualete šviesa automatiškai užgęsta dar net nespėjus nusivilkti kelnių 😊

    Nieko nuostabaus, šis kempingas jau tik 3 žvaigždučių.

    Bet visumoje jis nėra blogas, tik eiliškumas netikęs, reikėjo pirmiau apsistoti šiame, o tik po to aname 😎

    Sutiktuvėms gauname vyno butelį. Be jo gyvenimas Prancūzijoje neįsivaizduojamas 😊

    12 diena, 2024-07-02

    Dordonės regione tikrai labai daug pilių. Bet labiausiai stebina net ne jų kiekis, o įvairovė. Kad ir kiek jų lankytum, niekada negalėsi pasakyti, kad "visos jos vienodos". Šiandien lankome dar vieną išskirtinę pilį.
    Cheteau de Bridoire – „žaidimų pilis“.
    Ši pilis neturi galingos istorijos ir joje negyveno išskirtinių istorinių asmenybių, tačiau pripažinimą ir populiarumą ji pelnė savo unikalumu. 

    Tiek lauke, tiek viduje, labai daug įvairiausių senovinių žaidimų. Daugiausia iš medžio. Skaičiuojama, kad jų yra per 100 (nenustebčiau, kad gerokai daugiau).

    Ir patikėkit, tie iš pažiūros paprasti žaidimai labai "kabina", net nepajunti kaip bėga laikas 😊

    Geriausia planuoti šią pilį lankyti gražiu oru ir skirti jai visą dieną. Dar geriau, jei esate draugų būrys ar didelė šeima, ypač su vaikais. Tuomet galima pasirungti, pasijuokti vieniems iš kitų 😊

    O ir pati pilis simpatiška. Vidaus interjeras įdomus. Yra ir šiek tiek naminių gyvūnų. Žodžiu, tai viena iš didžiausią įspūdį palikusių pilių 😍   

    Bilietas kainuoja 11,50 euro suaugusiam (nuo 13 m.) ir 9,50 euro vaikui (iki 13 m.). 

    Parkingas erdvus ir nemokamas (tik saulėtas).  

    Liepos-rugpjūčio mėn. pilyje rengiami ir įvairūs pasirodymai.

    Yra ir „Paslaptingojo sodo labirintas“. Jis dirba tik liepą-rugpjūtį nuo 10 val. iki 19 val. Tai maždaug 2 val. interaktyvus žaidimas miške. Bet jis papildomai kainuoja 9,50 euro suaugusiam (nuo 13 m.) ir 7,50 euro vaikui (iki 13 m.). Atsiliepimai apie jį tik pusėtini, jo neišbandėme, todėl savo nuomonės pasakyti negaliu. Jei bandyti ir jį, tai kartu su pilimi tikrai reikia visos dienos.
    Mes gi, vakarop atvažiuojam į netoliese esantį Bergerac.

    Tai gana didelis miestas Dordonės masteliais (apie 27 tūkst. gyventojų). 

    Jis dažnai sutapatinamas su XX a. prancūzų satyriku Savinien Cyrano de Bergerac, nors miestas su juo neturi nieko bendro, jis įkurtas gerokai ankščiau. Nepaisant to, sutapimas sumaniai išnaudojamas. Mieste yra net 2 jo statulos. Visi mėgsta prie jų fotografuotis. Ypač populiari spalvota statula, kur satyrikas vaizduojamas su XVII a. drabužiais, skrybele ir didele nosimi. 
    Ši statula stovi Place Pelissiere aikštėje. Čia ir Šv. Žako (St. Jacques) bažnyčia.

    Netoli ir kita populiari aikštė - Place de la Myrpe.
    Šioje aikštėje stovi betoninė Cyrano statula, o aplink aikštę ne vieną šimtmetį skaičiuojantys namai.
    Vos už kelių žingsnių, iškart už gatvelės ir Docteur Cayla aikštė (ji labai maža).

    Einant į kitą pusę nuo Šv. Žako (St. Jacques) bažnyčios, pasiekiama įspūdinga Notre Dame - pagrindinė miesto bažnyčia.

    Grįždami į kempingą užsukam į Belves kaimelį. Išsamiau jo apžiūrėti sugrįšime rytoj, bet šiandien antradienis, o pagal mano pasiruošimo medžiagą, vasaros antradienių vakarais - 21 val. čia vyksta pasivaikščiojimas su fakelais nuo šio kaimelio turgaus aikštės !

    Laukiam aikštėje ir akimis tyrinėjam kiekvieną, kuris tuoj galėtų išsitraukti fakelą 😊 

    Deja, nieko nevyksta. Pabandom klausinėti vietinių, bet jie nieko net nėra girdėję apie tai ! 😳

    Sekančią dieną turizmo informacijoje išsiaiškinom, kad ši atrakcija iš tiesų čia vykdavo, bet tai buvo prieš keletą metų 😓 Dabar irgi vyksta, bet jau kituose kaimeliuose ir kitomis dienomis, dauguma tik nuo liepos vidurio.

    13 diena, 2024-07-03

    Šiandien beveik poilsio diena, nes tikėjomės, kad vakar užtruksime tame pasivaikščiojime Belves kaimelyje, todėl šiandien ilgai miegosime 😊
    Jau gerokai po pietų atvažiuojam į Monpazier kaimelį.

    Tai penktas mūsų lankomas Dordonės kaimas iš gražiausių Prancūzijos kaimų sąrašo. 

    Jame daugiau nei 30 pastatų laikomi nacionaliniais paminklais ir beveik nepakitę per 700 metų !!! 

    Jis laikomas geriausiai išsilaikiusiu Bastide (įtvirtintu) kaimeliu Perigorde. 

    Kaimelis įkurtas 1284 m. kaip gynybinės zonos dalis. Greičiausiai dėl to, kaimelis beveik taisyklingo kvadrato formos. Tai nulemia, kad gatvės labai tiesios ir ilgos (sąlyginai, nes kaimelis mažas). 

    Labai smagu, kad čia, kaip ir beveik visoje Dordonėje, automobilių statymas nemokamas. Kaip ir tualetai. Minusas, kad senamiesčio gatvelėmis leidžiamas automobilių eismas.

    Pagrindiniai pastatai išsidėstę aplink Place des Cornieres aikštę (Domininkonų bažnyčia, Rotušė, Turizmo informacija). 

    Kadangi nuo aikštės eina gatvės, tai perėjimuose į jas - žavingos arkos.
    Šiame kaimelyje mus labiausiai nustebino 2 prekeiviai, kurie neleido nufotografuoti jų parduodamų grybų 😊

    Kaimelis gal ir simpatiškas, bet mums pasirodė merdėjantis. Nors ir garsus, bet gyvybės jame mažai. 

    Netoli ir tas pats Belves kaimelis, į kurį buvome užsukę vakar. 

    Tai šeštas mūsų lankomas Dordonės kaimas iš gražiausių sąrašo.
    Jis įkurtas ant uolos atodangos virš Nauze slėnio, todėl vietovė labai vaizdinga. Net ir pavadinimas verčiamas kaip „gražus vaizdas“.
    Vietovės gyventojai ir valdymas siejamas nuo keltų laikų iki romėnų, vikingų, frankų, anglų.
    Belves ypač klestėjo popiežiaus Klemenso V laikais, nes jis buvo šio kaimelio globėjas. Tuomet čia vyravo taika.
    Nors vietovėje žmonės gyveno daugiau nei prieš 2000 m., tačiau įtvirtintu kaimu - bastide jis tapo tik XI a., kai šią teritoriją ėmė kontroliuoti anglai ir prasidėjo kovos.
    Kaimelis pasitinka vaizdingumu jau važiuojant link jo iš toli.

    Place des Armes - centrinė aikštė.
    Joje Halle - dengtas turgus. Tokius ar panašius regione turi dauguma kaimelių. Šis ypatingas tuo, kad ant vieno iš turgaus stulpų - „pilori grandinė“ - ja kelioms dienoms prirakindavo nusikaltusius (ją radome ne taip jau lengvai - galėtų būti kokia nors nuoroda).

     Aikštės pakraščiuose viduramžių namai, dalis pylimų, vartai į senamiestį ir turizmo informacija.
    Tour des Filhols - XI a. bokštas virš Belves turizmo informacijos biuro. Tas pats pastatas dar vadinamas ir Maison des Consuls. Jis pastatytas XV a.
    Aikštės kampe - įėjimas į trologditų urvus (būstus) - jie 6 m žemiau pagrindinės aikštės.

    Kaimelio aprašymuose išskiriamas ir viešbutis „Bontemps“ - neįprastas puošnus pastatas, tačiau mes nesusigaudėme, kuris iš pastatų galėtų būti šis viešbutis, jokios iškabos ar reklamos.

    Vaikštant po senamiestį (jis vadinamas „Castrum“) reikėtų atkreipti dėmesį į detales: pvz. puošnius raižytus akmenis aplink duris, ar neįprastus akcentus.

    Kaimelis dar vadinamas „7 varpinių kaimu“. Vienas svarbiausių iš jų - XI a. Tour de l'Auditeur - kvadratinis bokštas. Jį radome, tačiau jis nėra išvaizdus.
    Senamiesčio gatvelės išsiskiria įspūdingais pavadinimais:
    Rue du Petit Sol („Mažoji saulė“).
    Rue de l'oiseau qui chante („Giedančio paukščio gatvė“).

    Tačiau šios dvi tik pavadinimais ir įdomios. Įprastos, daugiau niekuo neišsiskiriančios gatvelės.
    Įdomiausią pavadinimą turi Rue du Bout du Monde - „Gatvė į pasaulio pabaigą“ !!!

    Kas gi nenori pamatyti kur ji veda? 😊

    Joje yra ir nuostabi vieta kaimelio fotonuotraukai, nors niekur ir niekaip ji nepažymėta 😉

    Visiškai prie pat ir La Tour du Guet - sargybos bokštas. Ankščiau buvo laikoma, kad jis jau už kaimo. Iš jo buvo stebimi atvykstantys užpuolikai. Bokštas mažas, bet stilingas.

    Arčiau turgaus aikštės - Chateau de Belves - pilis. Tačiau ji įsiterpusi tarp kitų senamiesčio pastatų, ne itin išvaizdi, todėl labai net neišsiskiria. Į vidų patekti negalima. Po pilimi gana įdomi trumpa gatvelė - tarsi koks rūsys.
    Netoli jos Mayor of Belves - rotušė. Šis pastatas ankščiau buvo vienuolynas - Freres Precheurs. Su juo siejama ir „7 varpinių“ pavadinimas. Sakoma, kad vienuolyną saugojo 7 didikai, kiekvienas iš jų pastatė po savo bokštą - varpinę.

    Šiek tiek tolėliau nuo turgaus aikštės ir senamiesčio - Notrre Dame de I’Assomtion (Moncuq) bažnyčia.

    Apėję visą kaimelį grįžtame į turgaus aikštę. Vakare ji visiškai kitokia.
    Įprastai turgus šioje aikštėje veikia šeštadienio rytais.
    Tačiau trečiadienio vakarais būna vadinamas vakarinis turgus, kuris populiarus tuo, kad žmonės ateina nebrangiai pavakarieniauti čia pat pirkdami maistą ir jį valgydami. Lėkštes ir įrankius reikia atsinešti savo. Šiandien kaip tik trečiadienio vakaras 😊

    Nors žodis "turgus" ne visai tinkamas. Čia nenusipirksi daržovių, bulvių ir pan. Parduodamas tik jau pagamintas maistas, o kainos nedaug žemesnės, nei kavinėse.

    Vasarą šiame kaimelyje vyksta ir daug kitokių festivalių ir švenčių.
    Kaip jau vakar minėjau, ankščiau antradienio vakarais - 21 val. jame vykdavo ir pasivaikščiojimas su fakelais nuo turgaus aikštės. Dabar šios atrakcijos reikėtų ieškoti kituose kaimeliuose (reikėtų klausti turizmo informacijoje konkrečių kaimelių ir datų).
    Visumoje šis kaimelis visiška priešingybė prieš tai lankytam Monpazier - labai gyvybingas ir judrus.

    14 diena, 2024-07-04

    La Roque Gageac kaimelis - pelnytai laikomas Dordonės pažiba. 

    Čia gyveno žmonės nuo priešistorinių laikų. Visą laiką kas nors bandydavo užkariauti šią vietovę, tame tarpe ir vikingai atplaukdavę laivais bei valtimis. Gynybiniai įtvirtinimai vis buvo tobulinami, kol galiausiai - "Šimtamečio karo" metu kaimelis tapo pagrindiniu neįveikiamu įtvirtinimu. Tai buvo svarbi laivybos ir prekybos arterija. Čia gyveno net 1500 gyventojų (šiandien gyvena 415 gyventojų). Upe buvo gabenama mediena, druska. 

    Tai septintas mūsų lankomas kaimelis iš gražiausiųjų sąrašo.

    

    Lankant šį kaimelį reikėtų nepadaryti klaidos ir neapsiriboti pažintimi tik su centrine kaimelio dalimi. Labai malonus ir pasivaikščiojimas Bambukų sode (Bamboo stand), kuris yra kaimelio pakraštyje.
    Jo lankymas nemokamas, bet geriausia tai daryti liepos-rugpjūčio mėn. Tuomet jis dirba 11.45-19 val. (išskyrus šeštadienius, kai nedirba visai). Kitais sezonais darbo laikas trumpesnis ir mažiau apibrėžtas. 

    Kaip akivaizdu ir iš pavadinimo, sodas skirtas bambukams. Čia puoselėjamos pačios įvairiausios jų rūšys, kilusios iš Azijos ir Amerikos. Teoriškai bambukų aukštis gali siekti 30 metrų, tačiau aukščiausias Europoje esantis bambukas siekia tik 20 metrų. Kokio aukščio bambukai auga šiame sode informacija nepateikiama, tačiau aukščio pakanka pavėsiui susidaryti. Teigiama, kad dėl pavėsio ir augalų pobūdžio, čia oro temperatūra gali būti net 10 laipsnių mažesnė, todėl vaikščioti karštą vasaros dieną čia malonu.

    Aplankyti galima apie 3,5 ha plotą (viso yra 5 ha). Žemė net 600 m. priklauso Tarde šeimai. Gabrielis Tarde pirmuosius bambukus čia pasodino 1889 m. Beveik 100 metų sodas nebuvo puoselėjamas. 1980 m. jį pradėta tvarkyti, kol galiausiai - 1995 m. jis buvo atidarytas lankytojams. 

    Pakeliui tarp sodo ir centrinės kaimelio dalies yra Notre Dame bažnytėlė, tačiau ji nėra išvaizdi. 

    Centrinėje kaimelio dalyje ima atsiverti nuostabūs vaizdai į Dordonės upę, kaimelį ir slėnį.

    Čia ir pagrindinė kaimelio pasivaikščiojimų traukos vieta - Fortas.

    Iki jo 140 laiptelių, iš jų 32 iškalti uoloje. 1920 m., 1957 m., 1994 m. ir 2010 m. nuošliaužos ir krentantys uolų gabalai pridarė nuostolių ne tik fortui, bet ir visam kaimeliui. Skaudžiausia nelaimė - 1957 m., kuomet buvo sugriauti net 6 namai ir ūkinis pastatas, 3 žmonės žuvo. 2010 m., kai įgriuvo forto stogas, iškilo grėsmė dėl visos 320 tonų sveriančios uolos įgriuvimo. Fortas tuomet buvo uždarytas neapibrėžtam laikui. Ir tik 2020 m., padarius sutvirtinimus - 18 kolonų, fortas vėl tapo prieinamas visuomenei.
    Įėjimo bilietas - 7 eurai suaugusiam, 6 eurai studentui, 4,5 euro vaikui (10-17 m). 

    Bet atsiliepimai gana prasti, nes teigiama, kad be gražaus panoraminio vaizdo nieko daugiau nėra, todėl mes nusprendėme, kad gražių vaizdų čia apstu ir nemokamai.

    Šalia ir Le Manoir de Tardes - vaizdingas dvaras.

    Tarde - čia gyvenusių didikų pavardė. Labiausiai žinomas Jean Tarde - Galilėjaus draugas, nuo kurio aistra astronomijai užsikrėtė ir jis pats. Jis taip pat sudarė vieną pirmųjų Sarlat vyskupijos žemėlapių.

    Kažkur čia pat išskiriamas ir Parcours exotique - egzotinis sodas su citrinmedžiais, bananais, palmėmis, figmedžiais, alyvmedžiais. Jis įkurtas 1970 m. Uola ir skardis apsaugo nuo gamtos poveikio ir sukuria sąlygas šiems augalams klestėti.

    Bet atstumai tokie maži, pastatų tiek daug, o vietos tiek mažai, kad net sunku susigaudyti, kurie augalai jau laikomi šio sodo dalimi 😊
    Tačiau labai lengva pastebėti kitame kaimelio pakraštyje matomą Chateau de la Malartrie pilį.
    XII a. čia buvo raupsuotųjų ligoninė. Tik gerokai vėliau ji transformuota į pilį. Kaip bebūtų keista, tai vienas naujausių statinių kaimelyje. Šiandien ši pilis privati ir paprastiems lankytojams neprieinama. Tačiau ją galima išsinuomoti. Savaitė atostogų (16 žmonių) joje kainuoja nuo 5500 eurų ! Jei galite sau tai leisti - pirmyn (nuotraukoje horizonte).

    Vaikščiojant kaimelio viršutine dalimi galima grožėtis ne tik vaizdais, bet ir laivais, kurie vadinami senoviniu pavadinimu - Gabarres. Jie gaminami pagal senų prekybinių baržų pavyzdžius. Dabar jie statomi tik turistams plukdyti (toks laivas matyti ir mano įkeltoje pirmojoje šio kaimelio nuotraukoje).
    Viršutinė kaimelio gatvelė veda išilgai beveik per visą kaimelį ir nusileidžia prie upės.

    Apačioje vaikščioti nebe taip smagu, nes nuolat važinėja automobiliai. Tačiau gražių vaizdų galima rasti ir čia (sekančios nuotraukos viršuje matyti Tardes dvaras).

    Kaimelio apatinėje dalyje prie upės yra ir Michelin žvaigždute įvertintas restoranas. Nors viešbutis, kuriame yra restoranas - tik 3 žvaigždučių, tačiau maisto kokybei ir šefo sugebėjimams tai, turbūt, neatsiliepia. Sunku suprasti kainas, bet susidarė įspūdis, kad jos nedaug didesnės nei lietuviškuosiuose tokio įvertinimo restoranuose.

    Visumoje, gal kiek ir banalu, tačiau nieko originalaus čia neišrasi - visiškai sutinku su visomis liaupsėmis šiam kaimeliui - tai tikrai gražiausias kaimelis Dordonėje 😍
    Važiuodami link sekančio mūsų lankomo objekto, pietauti stojam prie įspūdingai iš toli atrodančios pilies - Chateau de Montfort.


                                  

    Po pietų lankome vieną iš didžiausią įspūdį man šioje kelionėje palikusių vietų  - The Water Gardens of Carsac - vandens augalų parką.

    Visiems šeimos nariams pasakiau, sakau ir jums, galėčiau čia dirbti už maistą ir gyvenamą vietą 😊  
    3 ha plote išsidėstę baseinėliai, kriokliai, upeliai, augmenija (30 lotosų veislių rūšių, 55 lelijų veislių rūšių, varlės ir t.t.). Didžiausia atrakcija - 550 metrų ilgio takų labirintas virš vandens !
    Automobilio statymas nemokamas. Suaugusiam bilietas kainuoja 8,50 eur. 12-17 m. vaikui - 7,50 eur. 6-11 m. vaikui - 5,50 eur.

    Labai atpalaiduojantis jausmas. Ramybė ir harmonija 🙏 

    

    Lankymo pabaigoje parduotuvėlėje nemokamai duoda (įskaičiuota į bilieto kainą) maisto žuvytėms. Gali jas pamaitinti. Jos visu būriu atplaukia prie tavęs. 

    Jau dabar akivaizdu, kad tai įspūdingiausia diena kelionėje. Bet tai dar ne pabaiga.

    Grįždami lankome Domme kaimelį. 

    Jis garsėja puikiomis panoramomis (nes išsidėstęs apie 150 metrų virš Dordonės upės). 

    Kaimas buvo įtvirtintas, t.y. statytas kaip gynybinis bastionas. Dėl strateginės kelių sankirtų vietos jis buvo svarbus tiek feodaliniais laikais, tiek vėliau šimtamečio karo metu. Jo kilmė datuojama 1280 m., kai jį pastatyti įsakė Prancūzijos karalius Pilypas Drąsusis, siekdamas parodyti savo valdžią turtingiems vietos valdovams.

    Tai aštuntas mūsų lankomas kaimelis iš gražiausiųjų sąrašo. Jis netgi tituluojamas vienu gražiausiųjų šiame sąraše. Jis puikus, nors man asmeniškai, ryte lankytas La Roque Gageac paliko gerokai didesnį spūdį.  

    Automobilio statymo galimybių daug. Jei nori kuo arčiau centro - reikės susimokėti. Tačiau, jei nieko prieš kelis šimtus metrų paėjėti - yra ir nemokama aikštelė.
    Į kaimelį patenkama pro La Porte des Tours - įėjimo vartus.
    Vartų vidinėje pusėje 1970 m. atrasti smulkūs grafiti raižiniai. Iš pradžių jie palaikyti tamplierių laikų ženklais. Tai sieta su tuo, kad 1307-1308 m. vartų bokštuose, kurie tarnavo kaip kalėjimas, buvo kalinami tamplierių riteriai prieš juos vykusio teismo proceso metu. Vėliau ši versija sukritikuota, paneigta ir pavadinta paprasčiausiu barbarizmu. Tačiau iki šiol apie tai diskutuojama ir išnaudojama turizmui, nes ženklai gana unikalūs.

    XVII a. dengtas turgus (Place de la Halle) iš kitų išsiskiria tuo, kad dengtas ne tik stogas, bet skirtingai nei kitur - čia yra ir sienos.
    Jame įsikūrusi turizmo informacija. Čia taip pat ir įėjimas į urvus (mokama).

    Priešais turgų Rotušė.

     Kitoje pusėje L’Oustal du Perigors - etnografinis, archeologinis muziejus.
    Čia pat ir Maison du batteur de monnaie du Roy - kadaise čia buvo kalami pinigai, kuriuos kaimeliui leido kaldintis jį įkūręs karalius. Dabar čia veikia kavinė, nors nelabai aišku kuri, nes jų čia ne viena.

    Šalia ir bažnyčia. 

    Bet, žinoma, labiausiai kaimelį garsina atsiveriančios panoramos.
    Gražiausias vaizdas iš 180 laipsnių Belvedere de la Barre panoraminės aikštelės.

    Nuo jos trumpas takelis veda link kaimelio parko (Jardin Public), iš kurio matomi tie patys vaizdai tik matomumas ne toks platus.

    Šiek tiek keista, kad prie kaimelio svarbių lankomų istorinių vietų priskiriami Couvent des Augustins - senojo vienuolyno likučiai, nors jokių nuorodų į juos nėra. Net ir tiksliai žinant kur jie yra, neįmanoma prie jų prieiti - jie paslėpti už tvoros, nors matyti, kad vieta tvarkoma ir prižiūrima.

     Į kaimelį galima patekti (arba iš jo išeiti) ir pro kitus vartus: Portes des Bos ar Porte de la Combe, bet jie ne tokie išvaizdūs kaip pagrindiniai.

    15 diena, 2024-07-05

    Prieš savaitę plaukdami baidarėmis išbandėm antrą pagal dydį Dordonės regiono upę - Vazerę, šiandien išbandysim ir didžiausią - Dordonę. Būtų nusikaltimas to nepadaryti. Maršrutai čia itin vaizdingi, o pats plaukimas baidarėmis neatsiejamas nuo regiono pažinimo.
    Iš daugybės šią paslaugą teikiančių įmonių išsirinkom Aux Canoes Roquegeoffre Port D’Enveaux, nes vienas iš jų siūlomų maršrutų man pasirodė pats tinkamiausias mums. O ir atsiliepimai tiesiog puikūs. Jei kam reikės: telef. 06 79 57 40 63, el. paštas canoe-roquegeoffre@wanadoo.fr. Bazės koordinatės: 44.8275, 1.098053. 

    Mūsų pasirinktas maršrutas 28 km. Jį įveikti turėtume per 6 val. Išveža iš bazės 10 val. Nuveža į Carsac, nuo kurio upe parplauki į bazę. Suaugusiam šis maršrutas kainuoja 22 eur., vaikui (5-12 m.) - 15 eur.

    Oras šiandien nuostabus. Baidarė slysta gerai. Pilys pradeda matytis iš toli ir akis džiugina ilgą laiką. Plaukti vienas malonumas.

    Netrukus praplaukiam Chateau de Montfort, prie kurios vakar pietavom ir kuri iš vandens atrodo dar įspūdingiau.

    Praplaukiam ir Domme kaimelį, bet jis toli.

    Gražiausia vieta maršrute - vakar mane sužavėjęs La Roque Gageac kaimelis.

    Iš vandens jis atrodo kiek kitaip, bet ne mažiau įspūdingai. Yra galimybė sustoti. Pailsėti, pasigrožėti, pasifotografuoti, maudytis, papietauti. 

    Tik baidarių čia be galo daug. Prisijungia ir plaukiantys trumpesnius maršrutus. Nieko nuostabaus, gražiausia vieta, populiariausia pramoga. Vienu metu paskaičiavau, matomumo lauke tuo metu suskaičiavau 40 baidarių !

    Pasimėgavę šia užburiančiai nuostabia vieta paskutinį kartą atsisukame į kaimelį ir plaukiam toliau.

    Po kurio laiko pasiekiam Castelnaud-la-Chapelle kaimelį su to paties pavadinimo pilimi virš jo.

    Kadangi mes jį vėliau lankysime ir pėsčiomis, tai informacija apie jį vėliau. Šiandien pakaks to, kad ji laikoma "angliška", nes per "Šimtametį karą" ilgą laiką ją kontroliavo anglai.

    Prie kaimelio nuostabi vieta pietų pertraukai. Rūpestingai prižiūrima pievelė. Geras krantas išlipimui. Staleliai ir suolai. Pietaujam su vaizdu į pilį.

    Plaukiant toliau baidarių nemažėja. Čia pati Dordonės širdis. Kartais tenka prasilenkti ir su Gabarres.

    Pagal žemėlapį praplaukiam ir Marqueyssac parką, tačiau iš vandens net nesusigaudom kur jis yra. Nieko tokio, jame dar lankysimės. 

    Kitoje pusėje sušmėžuoja Fayrac pilis, bet vaizdas į ją ribotas.

    Užtat netrukus ima matytis ir ilgą laiką mus lydi - Beynac et Cazenac kaimelis su to paties pavadinimo pilimi virš jo. 

    Čia taip pat lankysimės vėliau, todėl ir apie šią vietą informacija bus vėliau. Šiandien taip pat pakaks to, kad per "Šimtametį karą" čia buvo jau prancūzų neįveikiamas bastionas. Plaukiant baidare labai lengva pajausti, koks nedidelis atstumas skyrė prancūzų ir anglų valdomas pilis. Pasuki galvą į vieną pusę - anglų valdyta pilis. Pasuki į kitą - prancūzų.


    Čia taip pat puikios galimybės išlipti: poilsiui, maudynėms, nuotraukai ar pietums.

    Vaizdas šiek tiek primena La Roque Gageac. Ir čia apstu Gabarres.

    Atsisveikimo nuotrauka ir su šiuo kaimeliu.

    Neilgai trukus praplaukėm ir Les Milandes pilį, tačiau jos matomumas apribotas medžių ir atstumo nuo vandens. 

    Tolimesnis maršrutas nebe toks vaizdingas, bet džiaugiuosi, kad pasirinkom ilgesnį maršrutą, nes pats plaukimas atpalaiduojantis. Jauti tylą ir ramybę. Srovė puiki, vietomis net visai nereikia irkluoti.

    Distanciją įveikėme per 5 val., įskaitant ir pietų pertrauką bei sustojimus pasifotografuoti.

    Dordonės upė kitokia nei Vazerė. Nors vanduo ir srovė panaši, bet krantai čia ne tokie statūs, pilių daugiau ir jos tave lydi ilgiau. Pakrantės labiau sutvarkytos ir čia apstu poilsio vietų. Vazerėje šiek tiek daugiau laukinės gamtos. 

    Naujajame kempinge mes jau kelios dienos, beveik kasdien pravažiuojam pro arčiausiai jo esantį kaimelį, kuris mums atrodo vertas atskiro aplankymo, bet niekaip neprisiruošiam jo apžiūrėti. Pakaks. Nebeatidėliojam. Apžiūrėsim jį dar šiandien 😊

    Daglan. Informacijos apie jį neturiu, nes visiškai neplanavom jo lankyti. Jos daug ir nėra. Tai tiesiog vienas iš daugelio Dordonės kaimelių, kuriame visada rasi gražių kampelių. Nors panašu, kad čia viskas pernelyg "naujoviška", mažai istorijos.

    16 diena, 2024-07-06

    The Gardens of Eyrignac Manor - vienu gražiausių regione laikomas sodas.
    Sodų plotas - 10 ha. Jis suskirstytas į 7 sritis. Užima 200 ha plotą. Tačiau čia priskiriama ir takų sritis (2 pasivaikščiojimo takai (2,5 km ir 4,5 km ilgio)), kurie išsidėstę aplink patį sodą, todėl paties sodo plotas gerokai mažesnis. Pasivaikščiojimais takais nemokamas.

    O į sodą įėjimas suaugusiam kainuoja 13,90 eur. (perkant internetu - 12,90 eur). Vaikui (5-10 m.) - 7 eur. (perkant internetu - 6,50 eur). Paaugliui (11-18 m.) - 9 eur. (perkant internetu - 8,50 eur). Studentams - 11,90 eur. (perkant internetu - 10,90 eur). Šeimyninis (2 suaugę + vaikai ar paaugliai) - 42 eurai (perkant internetu 39 eur.). Parkingas nemokamas ir erdvus. Yra pavėsingų vietų.
    Atsiliepimų apie šią vietą galima rasti įvairių. Daugiausia nusiskundimų dėl kainos - ji laikoma aukšta.

    Kadangi planuojame lankyti dar vieną panašaus pobūdžio parką, tai prieš kelionę svarstėme, kad galbūt šio nelankyti. Tačiau daugiausia nusiskundimų sulaukiantis minusas mums netinka, nes mes penkiese, imant šeimyninį bilietą ir dar perkant internetu, kaina neatrodo labai didelė.

    Nežinau kokiems Dievams turiu dėkoti už nušvitimą, nulėmusį mūsų sprendimą sodą visgi lankyti ! Tai viena įspūdingiausių vietų kelionėje !!! 😍 Kartu tai ir priminimas, kad atsiliepimai ne visada būna teisingi. Vieta pribloškianti ir nuostabi 😎 Pats pjaudamas žolę ir gyvendamas gamtoje puikiai suprantu, kiek darbo įdėta norint visą tai sukurti ! Po apsilankymo "google" sistemoje palikau savo atsiliepimą: "kad blogus atsiliepimus apie šią vietą gali rašyti tik tie, kurie patys nėra užauginę nei vieno augalo". Savininkai padėkojo ir atrašė, kad visą šį grožį kasdien kuria net 7 sodininkai. 

    Šioje vietoje per 500 metų gyveno 22 tos pačios šeimos kartos !!! Pavadinimas reiškia - „kur teka vanduo“ (čia skaičiuojami 7 šaltiniai).

    Prancūziškai kalbantys vaikai prie įėjimo nemokamai gali pasiimti kompasą, padidinimo stiklą ir galvosūkių knygelę, kurią reikia užpildyti, o pabaigoje gauna dovanėlę.

    Mane labiausiai žavėjo neįtikėtinai sodriai žalia spalva, bei vešlus apželdinimas. Nuotraukos tik įsivaizdavimui. Tai reikia pamatyti ir pajausti.

    Labiausiai šis sodas garsėja „baltaisiais piknikais“. Temstant ir sutemus visi ateina apsirengę tik baltai. Kitaip apsirengę neįleidžiami. Galima atsinešti vaišių. Sodas apšviečiamas. Vyksta muzikinė programa. Taip sukuriama ypatinga atmosfera. Pabaigoje būna fejerverkai. 

    Tačiau jie būna tik pirmadieniais ir tik liepos, rugpjūčio mėn. Tokia vakarinė programa suaugusiam kainuoja 22,90 eur., vaikui (5-10 m.) - 8,90 eur., paaugliui (11-18 m.) - 11,90 eur. Įėjimas nuo 19 val. Vyksta iki 24 val.

    Gaila, bet mums niekaip nepavyko priderinti datos prie mūsų kelionės planų 😓 

    Pikniko metu galima vaikščioti ir po visą sodą, bet veiksmas koncentruojamas čia:

    Labiausiai šiame parke šokiravo meno kūrinių kainos. Yra zona, kurioje jie išdėstyti. Patinkančius galima įsigyti. Bandysit spėti kiek kainuoja matomas sekančioje nuotraukoje? 

    5400 eur. !!! Nusprendėme, kad nuo šiol būsim menininkai ir kursim va tokius meno kūrinius, tik šiek tiek pigiau 😎

    Apžiūrėję sodą nusprendėme išbandyti ir bent vieną iš pasivaikščiojimo trasų. 

    Nors jos yra dvi (2,5 km ir 4,5 km), bet nemaža dalis maršruto sutampa, todėl einant vieną galima susidaryti vaizdą apie jas abi. 

    Ir deja, įspūdis labai nekoks. Paprastas pasivaikščiojimo takas pievomis ir miškais. Nieko vaizdingo, nieko įdomaus. Jei manimi tikit, negaiškit laiko ir geriau dar kartą praeikit patį sodą 😊

    Iš viso sode praleidome 3,5 val., įskaitant ir pikniką.
    Grįždami iš sodo stojame Sarlat la Caneda.

    Tai neoficiali Dordonės „sostinė“, nes būtent aplink jį išsidėsčiusios dauguma pagrindinių regiono lankytinų vietų. O ir oficialiai tai sostinė, tik ne viso Dordonės regiono, o tik jo Perigord Noir dalies. „Noir“ – „juodasis“. Regiono pavadinimas siejamas su daugybės čia augančių ąžuolų lapija ir trumais.

    Iki 1965 m. tai buvo 2 skirtingi miestai: Sarlat ir La Caneda. 

    Pats miestelis laikomas itin vaizdingu. Sarlat la Caneda įtrauktas į Gineso rekordų knygą, kaip miestelis turintis didžiausią istorinių paminklų koncentraciją 1 kvadratiniame metre !!! Vienuose šaltiniuose rašoma, kad 11 ha plote tokių pastatų yra net 66, kitose gi, kad iš viso mieste yra apie 250 saugotinų pastatų.
    Automobilį palikti nesudėtinga. Yra ir kelios nemokamos aikštelės.

    Turizmo informacija įsikūrusi istoriniame pastate Rue Tourny gatvėje. Pastatas dažnai keitė savo paskirtį. Čia buvo Vyskupų rūmai, Rotušė, teatras, teismas, dengtas turgus.
    Visai prie pat Place du Peyrou aikštė.
    Čia ir Cathedral of Saint Sacerdos - pagrindinė miesto bažnyčia. Jos vidus paprastas, bet iš išorės ji gerai įsikomponuoja į senamiestį.
    Prie jos, toje pačioje aikštėje - Maison de La Boetie - gražus namas, kuriame gimė rašytojas Etjenas de La Boti.

    Senamiestis labai gražus, jaukus, vaizdingas. Visa bėda, kad ne veltui miestas įtrauktas į tą Gineso rekordų knygą, kaip didžiausios lankytinų objektų koncentracijos miestas - viskas taip sugrūsta, erdvės tiek mažai, kad neįmanoma nieko nufotografuoti 😊  
    Kiek lengviau nufotografuoti už katedros esantį „Mirusiųjų žibintą“ – La Lanterne des morts.

    Tai mažas akmeninis bokštas. Jis raketos (kiti sako - kulkos) formos, todėl labai unikalus. Jo paskirtis bėgant laikmečiui buvo įvairi, tame tarpe jis tarnavo ir kaip laidotuvių koplyčia (nuotraukoje dešinėje). Visas unikalumas išorėje, viduje statinys tuščias.

     Šalia jo - Jardin des Enfeus - senosios abatijos kapinės ir Saint Benoit koplyčia. Nors suprasti kur jie - nelengva.
    Šiek tiek paėjus - Le Presidial, kuris išsiskiria „žibinto konstrukcija“ ant stogo. Iki Revoliucijos čia veikė kalėjimas. XVII a. tai buvo karališkojo teismo būstinė. Dabar čia veikia restoranas. Labai įdomus ir unikalus statinys.

     Senamiesčio širdyje - Rotušė. Ji Place de la Liberte aikštėje.
    Toje pačioje aikštėje ir miesto simboliu jau tapusi Le Badaud de Sarlat - bronzinė statula simbolizuojanti laisvalaikį, laimingą žiūrovą stebintį žmones aikštėje.

    Šiek tiek dešiniau nuo statulos l’Eglise Sainte-Marie bažnyčia.

    Joje dabar veikia dengtas turgus. Galima pakilti ir į bokštą, bet vaizdas per stiklą.

    Mūsų apsilankymo metu nedirbo nei turgus, nei bokštas.

    Bet bažnyčios - turgaus vartai, tiksliau jų dydis - labai daug pasakantys.

    Kitoje bažnyčios pusėje, jau Place du Marche aikštėje - Manoir Gisson - gotikos ir renesanso architektūros pastate įsikūręs muziejus. Joje ir des Trois Oies - „Trijų žąsų“ statula, nes čia veikė žąsų turgus.

    Greta ir Hotel de Vassal su dvigubu bokšteliu (jo nuotraukoje jau nesimato).

    Vos už kelių metrų ir akmenyje iškaltas Sainte-Marie fontanas. 

                                  
                                      
    Šioje vietoje mus užklupo lietus. Kurį laiką teko slėptis kavinėje.

    Sėdėdami bandėme narplioti tos didelės istorinių pastatų koncentracijos rebusus.

    Prie pat mūsų - Rue des Consuls gatvėje - pagal aprašymą turėtų būti didikų dvaras (dabar muziejus) - Hotel Plamon. Jis dar vadinamas Tapinois de Betou. Išskiriami jo įspūdingi mediniai laiptai. Tačiau, kad ir kaip tyrinėjome, radome tik Plamon barą, kuriame jokių laiptų išvis nebuvo.  

    Užtat radome Hotel de Mirandol. Išskiriamos jo įspūdingos durys. Įdomiausia, kad mes visą laiką sėdėjome 5 metrai nuo jų ir jos mums neatrodė įspūdingos 😀
    Pasibaigus lietui radome ir Penitents Blancs koplyčią su puošniomis durimis. Tačiau ir šios durys mums nepasirodė įspūdingos. Padarėme išvadą, kad durų daugiau nebeieškosime 😊
    Sainte Claire vienuolynas gana išvaizdus, nors siaurose senamiesčio gatvelėse jį ne tik apžiūrėti, bet ir rasti kiek sudėtinga. Į vidų patekti negalima.

    Dėl tų pačių priežasčių sunku nufotografuoti ir Saint Clar viešbutį su bokštu.

    Senamiesčio pakraštyje Tour du Bourreau.

    Jis pastatytas 1580 m. Pagal pasiruošimo medžiagą jame turėjo veikti meno galerija, o nuo jos stogo atsiverti Sarlat panorama. Deja, pastatas apleistas. Galerija nebeveikia.

    Senamiesčio pagrindinė gatvė Rue de la Republique (dar vadinama La Traverse). Ji dalija senamiestį į dvi dalis. Joje, o taip pat ir Place de la Liberte, kurioje mes buvome, trečiadienio ir šeštadienio rytais veikia turgus. Sakoma, kad jis labai išskirtinis, nes visas senamiestis tuomet knibždėte knibžda prekeivių ir pirkėjų. Bet mes, nors šiandien ir šeštadienis, būtent todėl ryte važiavome į parką, o ne į miestą. Senamiestis ir taip mažas, siauras, apžiūrinėti jį geriau kai žmonių šiek tiek mažiau.

    17 diena, 2024-07-07

    Norint suprasti šį regioną reikia įsivaizduoti daugiau nei šimtą metų trunkantį karo siaubą. Ištisos kartos užaugo ir mirė taip ir nemačiusios taikaus gyvenimo.
    Karo priežastis - Anglijos valdovų valdomos žemės Prancūzijoje, pirmiausia Akvitanija ir Flandrija. Viena didžiausių prielaidų buvo ta, kad Akvitaniją valdžiusi Eleonora ištekėjo už įtakingos Anglijos Plantagenetų giminės atstovo Henrio II. Taip persipynė žemių valdytojai.
    Po to, kai nepalikęs įpėdinių mirė Prancūzijos karalius Pilypas IV, Anglijos karalius Eduardas III, kuris buvo Prancūzijos karaliaus giminaitis, panoro tapti ir Prancūzijos karaliumi. Prancūzai su tuo nesutiko. 1337 m. Eduardas III paskelbė karą Prancūzijai.
    Karas ne tik truko daugiau nei 100 metų (nuo 1337 m. iki 1453 m.), tačiau jis buvo ir labai permainingas. Jį reikėtų skirstyti į 4 etapus.
    1. Karo pradžioje Anglija turėjo didelį pranašumą, todėl prancūzai buvo priversti nusileisti ir 1360 m. pasirašyti taikos sutartį, pagal kurią Prancūzija pripažino Anglijai užkariautas teritorijas.
    2. Taikos sutartis leido prancūzams sustiprėti, todėl 1369 m. jie atnaujino karo veiksmus ir atsiėmė prarastas žemes. 1396 m. buvo sudaryta dabar jau Prancūzijai palanki taikos sutartis.
    3. Istorija vėl apsivertė 1415 m., kai vėl sustiprėjusi Anglija užėmė visą Prancūzijos šiaurę (įskaitant ir Paryžių), po ko 1420 m. prancūzai vėl turėjo nusileisti. Pagal pasirašytą taikos sutartį Anglija ir Prancūzija turėjo susijungti į vieną valstybę, o ją valdyti tyrėjo Anglijos karalius. Prancūzija prarado nepriklausomybę !!!
    4. Paskutinis ir lemiamas etapas prasidėjo 1428 m. Kadangi prancūzai nesilaikė taikos sutarties sąlygų ir nepripažino karaliaus įpėdinio, tuo pačiu vykdydami ir partizaninį karą, anglai ėmė skverbtis į Prancūzijos pietus, norėdami galutinai užvaldyti Prancūziją. Istorijoje išskiriamas mūšis dėl Orleano. Jo apsiaustis truko 200 dienų. Laikoma, kad kritus Orleanui, kelias anglams į Prancūzijos pietus būtų tapęs atviru. Būtent šis mūšis išgarsino Žaną d’Ark, dar vadinamą Orleano mergele. Jos dėka Orleanas ne tik atsilaikė, bet ir iniciatyva grįžo Prancūzijai. Pagal 1453 m. pasirašytą taikos sutartį Prancūzija atgavo ne tik nepriklausomybę, bet ir beveik visas žemes.
    Tiesa, ne Žana d’Ark nulėmė šio karo baigtį. Ji tik psichologinis simbolis, laikmečio herojė, karo ir religinės „raganų medžioklės“ laikmečio auka. Daug didesnę įtaką karo eigai, mano nuomone, turėjo tai, kad 1415 m. Anglijai pradėjus trečiąjį karo etapą ir įsiveržus į Prancūziją, anglus parėmė ir į jų pusę perėjo Burgundijos kunigaikštis. 1435 m., jau po Žanos d’Ark nužudymo, tas pats Burgundijos kunigaikštis susitaikė su Prancūzijos karaliaus įpėdiniais, pripažino Karolio VII valdžią ir grįžo į prancūzų pusę. Būtent tai leido 1436 m. išvaduoti Paryžių, o vėliau ir kitas anglų užimtas teritorijas.
    Būtent Dordonės regone ilgą laiką buvo šio karo fronto linija, o ją labiausiai simbolizuoja Chateau de Beynac ir Castelnaud pilys. Pirmoji buvo Prancūzijos bastionas, o antroji laikoma „angliška“, nors jas vieną nuo kitos skiria tik Dordonės upė ir vos keli kilometrai.
    Nors jau plaukėme čia baidarėmis, tačiau tik dabar pradedame tyrinėti šią vietovę.

    Beynac et Cazenac - devintas pagal mūsų eiliškumą mūsų lankomas kaimelis iš gražiausiųjų sąrašo. Kaimelis dažnai vadinamas tiesiog Beynac, nors iš tiesų yra sujungtas su Cazenac. Kaimelyje šiandien gyvena kiek mažiau nei 600 gyventojų.
    Neabejotinai pagrindinė ir įspūdingiausia lankytina vieta čia - ant uolos virš kaimelio pastatyta pilis.
    Link jos per senamiestį visą laiką aukštyn veda tik viena siaura, vingiuota ir nepaprastai graži gatvė.

 

                                                                  

    Pirmiausia pasiekiama buvusi pirmoji įtvirtinimų linija - Notre Dame de l’Assomption bažnyčia.

 

    Pagaliau pasiekiam pačią pilį.

    Chateau de Beynac pilis viena iš populiariausių Dordonėje. Ji pastatyta ant stačios uolos ir turi šimtmečius skaičiuojančią įspūdingą kovų ir karų istoriją.

    Pilis nuostabiai atrodo ir iš toli, o vaizdas nuo jos užburiantis. Visi rašantieji tarsi lenktyniauja, kiek kitų pilių nuo jos matyti: 3, 4, 5…
    Nežinant „Šimtamečio karo“ istorijos ir planuojant pilyje apsilankyti pirmą kartą trikdo tai, kad nors pilis buvo prancūzų ir ji vadinama neįveikiama, tačiau ji taip pat vadinama ir Anglijos karaliaus Ričardo Liūtaširdžio pilimi. Kaip tai gali būti? Norėdami tai suprasti, trumpai perbėkim per istorinius faktus.
    Pilies užuomazgos siekia 1050 m., kai ant uolos atsirado pirmieji statiniai.
    Tiesioginis pilies paminėjimas siekia 1115 m., kai Maynard de Beynac ėmė statyti pilį. Beynac giminės baronai buvo vieni įtakingiausių iš 4 Perigord srities baronų. Pilis statyta vien tik iš gynybinio suinteresuotumo, nes strateginė prie upės ir prekybos kelių kryžkelėje esanti jos vieta reikalavo apsaugos. Uola garantavo apsaugą iš vienos pusės. Tereikėjo įrengti įtvirtinimus kitoje pusėje.
    Vienas iš Beynacų - Adhemar de Beynac mirė 1189 m. nepalikęs tiesioginių palikuonių.
    Tuomet pilį ir paveldėjo Anglijos karalius Ričardas Lūtaširdis. Kaip tai atsitiko?
    Juk Ričardas Liūtaširdis priklausė Anglijos Plantagenetų dinastijai !
    Tačiau per šią dinastiją jis taip pat buvo ir Akvitanijos (Prancūzijos regionas) hercogas, kurią buvo paveldėjęs iš savo motinos Eleonoros.
    Pilį Ričardas Liūtaširdis paveldėjo būtent kaip Akvitanijos hercogas.
    Be to, Ričardas Liūtaširdis buvo ir Normandijos (Prancūzijos regionas), kurią buvo paveldėjęs iš savo prosenelio, kunigaikštis.
    Kadangi Plantagenetai (Anglijos kilmingųjų giminės linija) turėjo tokius didelius žemės plotus dabartinės Prancūzijos teritorijoje, tai Ričardas Liūtaširdis turėjo pretenzijų ir į Prancūzijos karaliaus sostą. Nors iki paties karo buvo dar toli, bet tai jau "Šimtamečio karo" užuomazgos.
    Ričardui Liūtaširdžiui tapus pilies savininku, jis ją valdyti paskyrė Mercadier - savo patikėtiniui.
    Po Liūtaširdžio mirties 1199 m. riteris Simonas de Monfortas (tas pats, prie kurio pilies mes pietavome ir pro kurią plaukėme baidarėmis), dalyvavęs kryžiaus žygiuose, užkariavo pilį ir pilis sugrįžo Prancūzijai.
    1259 m. Paryžiaus sutartimi sutarta, kad Prancūzijos karalius Liudvikas IX turi dalį žemių, tame tarpe ir šią pilį, atiduoti Anglijos karaliui Henriui III.
    1328 m. Pilypas VI, tapęs Prancūzijos karaliumi, dalį žemių, tarp jų ir Beynacą ir Perigordą, konfiskavo iš Anglijos. „Šimtametis karas“ buvo jau čia pat.
    Karui jau prasidėjus - 1360 m. sutartimi šios žemės vėl buvo grąžintos Anglijai.
    Nuo 1368 m. prancūzai jau galutinai kovojo dėl šių žemių ir šios pilies, nebesvarstydami jos palikimo Anglijai.
    „Šimtamečio karo“ metu (1337-1453 m.) prancūzams ne tik pavyko apginti pilį. Ji tapo neįveikiamu bastionu ir visą karo trukmę tai buvo fronto linija. Kitoje upės pusėje dominavo anglų valdoma Castelnaud pilis.
    Nors ir su pertraukomis, tačiau Baynac giminės paveldėtojams ši pilis priklausė iki pat 1961 m., kai šią pilį iš Baynac paveldėtojo įsigijo privatus asmuo. Jis šiuo metu joje gyvena ir po truputį ją restauruoja. Būtent todėl jos lankymo patalpų apimtys yra ribojamos.
    Įdomu tai, kad nors istoriškai Dordonės regiono valdos siejamos su 4 įtakingiausiomis ir galingiausiomis baronų giminėmis: Bourdeilles, Biron, Beynac ir Mareuil, bet net ir iš jų akivaizdžiai išsiskiria populiariausia Beynac pilis. Manau, būtent dėl jos reikšmės „Šimtamečio karo“ metu.
    Pirmiausia mes paeiname dar šiek tiek aukščiau už pilies, ten yra apžvalgos aikštelė.

    Šalia ir kapinės, virš kurių yra lauko poilsio zona, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas į pilį.

    Dabar jau galim eiti į pačią pilį.
    Suaugusiam bilietas kainuoja 11,50 eur. Vaikui (11-16 m.) - 7 eur. Iki 10 m. nemokamai.
    Šioje pilyje filmuota ypač daug filmų. Įdomu tai, kad kiek blogų beskaitytum, kiekviename rasi vis kitą filmą siejamą su šia pilimi. Nebūsiu išimtis ir aš. Nors nei karto neradau paminėto, bet mes su vaikais esame įsitikinę, kad ši pilis matoma ir pasakoje „Tikroji Pelenės istorija“ su Drew Barrymore. Tame epizode, kai pabaigoje Pelenė buvo parduota baronui, o princas pavėlavo ją išgelbėti, nes ji jau buvo išsivadavusi pati.

     Internete daug nusiskundimų, kad pilyje informacijos mažoka. Reikia turėti veikiantį internetą, tuomet pagal nuskaitytą QR kodą galima klausytis pasakojimų. Taip pat galima parsisiųsti ir knygelę vaikams. Taip pat skundžiamasi, kad ir ekspozicijos skurdžios, o prieinama tik nedidelė dalis pilies, nes kita dalis uždaryta. Daugiausia dominuoja tuščios erdvės ir akmeninės patalpos.

    Su šiais argumentais galima sutikti, pilies vidus tikrai skurdus.

     Tačiau visi sutinka ir su tuo, kad vaizdas nuo viršaus yra nepakartojamas.

    Kiek pilių matyti? Castelnaud, Fayrac, jei priskirti prie pilių - Marqueyssac... Nežinant vietovių, sunku suprasti, kur dar kokia pilis pasislėpusi. Kai kurie pastatai ir namai taip pat panašūs į pilis. 

    Po pietų lankome dar vieną regiono vietą, kuri priskiriama prie įspūdingiausių - gražiausiu parku (sodu) laikomą Les Jardins de Marqueyssac.

    Automobilio statymas nemokamas, erdvus ir pavėsingas.
    Tai labiausiai lankomas sodas Dordonėje. Jis garsėja įmantriai genimais buksmedžiais, kurie genimi tik rankomis. O taip pat panoraminiais vaizdais. 

    Sodas užima 22 ha plotą. Takai siekia net 6 km. 

    Kadangi sodas yra ant uolos plokštumos, tai vaizdas iš sodo belvederio taip pat laikomas vienu gražiausiu Dordonėje. Visi 3 sode esantys maršrutai veda būtent į jį.

     Bilietas suaugusiam kainuoja 12,90 eur. Vaikui (10-17 m.) - 6,50 eur. Iki 10 m. - nemokamai. Kombinuotas bilietas su Castelnaud pilimi suaugusiam kainuoja 24 eurus. Vaikui (10-17 m.) - 12 eur. Iki 10 m. - nemokamai. Galioja „Pass Perigord“ nuolaidos, kurios negalioja kombinuotam bilietui, todėl reikia pasiskaičiuoti kaip naudingiau kiekvienu atveju atskirai. 
    Nuo sode esančio pastato puikiai matyti ir Chateau de Beynac pilis. Sode esantis pastatas dažnai pavadinamas pilimi, tačiau tai nėra mums įprasta pilis, ji labiau panaši į dvarą ar išpuoselėtą sodybą.

    Panoramos šiame parke pelnytai laikomos vienomis gražiausių regione.

    Yra ir kriokliukas. Tiesa, beveik be vandens.

    Jei nuo vadinamos pilies (o tuo pačiu ir nuo įėjimo) atsiveria vaizdas į Chateau de Beynac pilį, tai nuo belvederio atsiveria vaizdas į visiškai priešingą pusę - La Roque Gageac.

    Parke nuo liepos 6 d. kiekvieną dieną veikia „Pasidaryk pats“ dirbtuvės, kuriose vaikai mokomi pasidaryti kūrinių iš įvairių medžiagų.
    Taip pat yra tinklinis 100 metrų ilgio takas tarp medžių (labai smagus). Supynės, žaidimų aikštelės ir namelių zonos. Beje, kasoje mums sakė, kad parke nėra piknikų zonos, nors ji yra ir net puiki 😉

                                                                                                                                             
                        

    Bet labiausiai šiame parke mane sužavėjo Via Ferrata !!!

    Jau maniau, kad esu tam per senas ir kad niekada gyvenime to neišbandysiu. Ir va. Prašom 😊 Pasitaikyk tu man tokia proga. Įskaičiuota į bilieto kainą. Neilga, tik 200 metrų (45 min.). Kaip tik tokiems senukams kaip aš 😊 Leidžiama ir vaikams, todėl tai dar įdomiau 😎 Be problemų praėjo ir mano 11 - metis sūnus. Šaunuolis jis 😍

    Gal ir nėra trasa ilga, sunki ir sudėtinga, bet vaizdai puikūs. Didžiąją dalį matyti La Roque Gageac kaimelis ir žemiau esantis Dordonės upės slėnis 😍

    Taip, galima sakyti, kad šis parkas neabejotinai skirtas aktyvesniam poilsiui. Bet visgi, pagrindinė vieta - įmantriai iškarpytų buksmedžių - yra neprilygstama ir lengvai prieinama visiems. Ji sužavi visus 😍

    Galim konstatuoti, Dordonė - atviručių regionas 😊

    Liepos-rugpjūčio mėn. ketvirtadieniais nuo 19 iki 24 val. sode vyksta ir „žvakių vakarai“. Tuomet sodą apšviečia ne tik šviesos instaliacijos, bet ir dega 2000 žvakių. Tuo pačiu metu vyksta ir muzikiniai pasirodymai (5 skirtingi: saksofonų kvartetas, džiazo grupė, pianistas, gitaros ir dainavimo duetas, indiška šokių programa). Ant polių vaikšto fėjos, veikia žvakių kūrimo dirbtuvės ir pan.

    Negaliu pasakyti savo vertinimo dėl tokio vakaro, bet jei ką domintų, tai turėkit omenyje, kad būtina išankstinė rezervacija, kuri atliekama tik internetu. Suaugusiam toks vakaras kainuoja 22 eur. Vaikui (10-17 m.) - 11 eur. Iki 10 m. - nemokamai. Šiam renginiui negalioja „Pass Perigord“ nuolaidos.

    Jei reikėtų palyginti šį parką su vakar lankytu The Gardens of Eyrignac Manor, tai Eyrignac išskirčiau įdirbį ir viso sodo išdailinimą iki tobulumo. Jis labiau koncentruotas, mažesnis. Turėtų patikti mėgstantiems ramybę, harmoniją. Tuo tarpu Marqueyssac didesnis ir skirtas aktyvesniam lankytojui. Jame daugiau veiklų. Čia sumaniai išnaudojamos gamtos dovanos - panoramos ir skardžiai.  "Atviručių" - iškarpytų buksmedžių zona - neprilygstama. Žodžiu, dėčiau lygybės ženklą. Nors jei ne Via Ferrata Marqueyssac parke, mano širdis linktų prie Eyrignac. 

    18 diena, 2024-07-08

    Štai taip, prabėgo dar viena turininga ir įdomi savaitė Dordonėje ! Išsikraustom iš kempingo, bet apžiūrėjome dar ne viską 😉

    Castelnaud-la-Chapelle kaimelis taip pat įtrauktas į gražiausiųjų sąrašą. Tai dešimtas mūsų lankomas kaimelis iš šio sąrašo. Šiandien kaimelyje gyvena apie 450 gyventojų.

    Deja, mano nuomone, pats kaimelis neprilygsta daugumai ankščiau lankytų. Visas jo žavesys tik dėl virš jo stūksančios išskirtinės pilies.  
    Automobilių stovėjimo aikštelė nemokama, prie upės apačioje. Erdvi ir patogi, tiesa, saulėtoje vietoje. Bet šalia staleliai, suolai, maudynėms tinkamas krantas. Mes jau pietavome čia plaukdami baidarėmis.

    Iki pilies veda siaura ir vingiuota sena gatvelė, tačiau skirtingai nei Beynac et Cazenac atveju, kaimelis, nors ir gražus, bet nėra toks vaizdingas.

    O štai pilis laikoma viena gražiausių pilių Dordonėje. 

    Vos pradėjus kilti link jos - Bažnyčia. Kiek neįprasta, kad ji šiame kaimelyje yra pakankamai žemai.

    Castelnaud pilis - „naujoji pilis".

    Nuo jos matyti kitoje upės pusėje esanti „amžina priešininkė“ - Chateau de Beynac pilis. „Amžina“ - tiesiogine prasme, nes "Šimtametis karas" truko ilgiau nei visą amžių - 116 m. Šio karo metu Chateau de Beynac buvo įsitvirtinę prancūzai, o Castelnaud didesnę laiko dalį kontroliavo anglai ir jų rėmėjai. Įdomu tai, kad šios pilys atsidūrė skirtingose barikadų pusėse, nors Beynac ir Castelnaud pilį valdžiusios giminės ilgus dešimtmečius buvo susijusios tampriais giminystės ir santuokų ryšiais.
    Iš pradžių pilis buvo religinės nesantaikos objektas.
    1214 m. riteris Simonas de Monfortas (tas pats, kuris ankščiau buvo užėmęs ir Chateau de Beynac) atėmė pilį iš Bernardo de Casnac, kuris buvo apkaltintas pagalba eretikams.
    Po metų Bernardas de Casnac pilį atsikovojo ir pakorė visus įsibrovėlius.
    Tačiau po kurio laiko, vos po kelių mėnesių, Bordo arkivyskupas įsakė pilį sudeginti, kas ir buvo padaryta.
    Tačiau labiausiai pilies istorija siejama su „Šimtamečiu karu“.
    XIII a. pilis buvo atstatyta ir prasidėjus „Šimtamečiam karui“ ją valdė Caumont šeima pavaldi Anglijai, po to, kai Nompar de Caumont apie 1385 m. vedė paskutinę pilies paveldėtoją Magne II de Castelnaud (kai kuriuose šaltiniuose klaidingai nurodoma, nepaminint, kad jis vedė Megne II, o ne Magne, kuri gyveno keliais dešimtmečiais ankščiau).
    Pilis buvo pagrindinė anglų tvirtovė ir viso karo metu ji net 7 kartus (!!!) tai pereidavo į prancūzų rankas, tai sugrįždavo atgal anglams.
    Galutinai šią pilį prancūzai atkovojo tik 1442 m. po 3 savaičių apgulties, kai iš jos anglai ir jų rėmėjai pasitraukė po garantijų dėl saugumo ir gavę 400 auksinių išpirką.
    Neužilgo po to, prancūzai laimėjo ir patį „Šimtametį karą“.
    Aš esu įsitikinęs, kad filme „Laiko įkaitai“ siužetas kurtas remiantis būtent šia vietove ir šia pilimi. Nors filme veiksmas vyksta šiek tiek kitais metais - 1357 m., tačiau siužetas sukasi Dordonėje, o laikmečio ir pavadinimų panašumai leidžia manyti, kad kūrėjai rėmėsi kovų dėl šios pilies pagrindu. Taip manyti leidžia ne tik siužetas, istoriniai panašumai, bet ir filme minimi kaimelio ir pilies pavadinimai. Kaimelis vadinamas Castlegardu (panašu į Castelnaud), o pilis - La Roque (tokiu pavadinimu netoliese egzistuoja tiek reali vietovė, tiek pilis). O ir pats filmas gana gera to laikmečio iliustracija. Net ir siužeto linija, kad anglai ketina pakarti ledi Claire, prancūzams vadovavusio Arnaut de Cervole seserį, po ko įsiutę prancūzai atsikovoja pilį, gana tiksliai asocijuojasi su tos pačios Žanos d’Ark likimu ir auka „Šimtamečio karo“ metu.
    Beje, Caumont šeimai priklausė ir kita netoliese esanti ne mažiau įspūdinga - Milandes pilis, kurią jau po karo pastatė Coumont šeima ir joje gyveno, nes ji buvo patogesnė taikiam gyvenimui.
    1965 m. Castelnaud pilį įgijo Philippe ir Veronique Rossillon (beje, kilę Beynac giminės). Ji buvo atnaujinta ir dabar sulaukia apie 235 000 lankytojų kasmet. Tai labiausiai lankoma pilis pietvakarių Prancūzijoje.
    Pilyje daug patrankų, ginklų, karo mašinų, milžiniškas arbaletas, katapultos. Vyksta jų demonstravimas, šaudo trebušetas (tik 1/3 mastelio, kad nesugadintų pilies). Rengiami įvairūs šou, žaidimai ir programos. Trebušetai galėdavo už pilies sienų išmesti net 100 kg sveriančius sviedinius. Šiandien demonstruojamas trebušetų veikimo principas - tik pavyzdys. Katapultos 5 kg sveriantį sviedinį numesdavo 40 m atstumu.
    Suaugusiam bilietas kainuoja 12,90 eur. Vaikui (10-17 m.) - 6,50 eur. Iki 10 m. - nemokamai. Kombinuotas bilietas su Jardim de Marquessac suaugusiam kainuoja 24 eur. Vaikui (10-17 m.) - 12 eur. Iki 10 m. - nemokamai. Galioja „Pass Perigord“ nuolaidos, bet tik įprastam bilietui (ne kompleksiniam).
    Įeinant galima paprašyti informacinio bukleto ir žaidimo vaikams (prancūzų kalba).

    Prieš apsilankymą rekomenduotina pasitikrinti renginius ir programas, nes pilyje skirtingomis datomis ir skirtingais laikais jų vyksta labai daug. Ypač liepos - rugpjūčio mėn. („Pilies puolimas“ (anglų, prancūzų kalbomis), teatralizuotas humoristinis šou (prancūzų kalba), „Viduramžių sodas“ (maistas, augalai, prancūzų kalba), „Higiena ir švara“ (prancūzų kalba)).  Pasitikrinti vertėtų ir dėl to, kad anglų kalba jų vyksta gerokai mažiau, pagal tai galima planuoti savo apsilankymą. Kita vertus, nors teatralizuotą humoristinį šou stebėjome prancūzų kalba, jo esmę vis tiek buvo galima suprasti. Svarbu ne tik žodžiai, bet ir aplinka, kostiumai, emocija.

    Taip pat vyksta kalvystės amato demonstravimas.
    Trebušetas šaudo kas 15 min., tačiau tik nuo liepos 8 dienos (išskyrus sekmadienius) 10-13.30 val. ir 17-18.30 val., kitomis datomis daug rečiau. Užjaučiam darbuotoją, vos baigus pristatymą, vėl tą patį pasakoti ir demonstruoti iš naujo. Ir taip visą dieną, diena po dienos 😴 Beje, pats šaudymas tik imitacija. Nei iš tolo negali prilygti matytam Warwick pilyje Anglijoje, kurioje įrenginys ir sviedinys buvo originalaus dydžio, o sviedinys paleidžiamas net degantis !
    Nuo liepos 8 dienos (išskyrus savaitgalius) 20.30 val. ir 21.45 val. pilyje vyksta ir 1 val. trukmės naktiniai šou, bet į jį jau būtina išankstinė rezervacija, o mums renginys netiko ir pagal datą, nes šiandien mes jau išvažiuojame iš šios vietovės.

    Nuo pilies atsiveria vaizdas ne tik į Chateau de Beynac pilį, bet ir į Ceou slėnį, bei į šios upės ir Dordonės upių santaką. Taip pat matyti ir Marqueyssac parkas, La Roque Gageac kaimelis.

    Panašu, kad nors prancūzai laimėjo karą, bet jų pagrindinė pilis pralaimėjo mūšį dėl turistų, nes ši pilis įdomesnė nei Beynac 😊  Labiausiai dėl programų, jos labai pagyvina pilį.

       

    Kas liko neišbandyta Dordonėje, tai dviračių takai. Jų čia labai daug ir pačių įvairiausių.

    Jei kas būsite su dviračiais ar nuspręsite juos nuomotis, tai bene labiausiai žinomas takas - palei Dordonės upę einantis „Voie Verte“ - besitęsiantis nuo Sarlat iki Cazoules. Takas be automobilių eismo, be kalnų, „lengvo slydimo“. Įrengtas buvusio geležinkelio vietoje. Daug šešėlio. Startas: 44.874583, 1.231648. Pabaiga maždaug čia: 44.885225, 1.435087. Apie 23 km į vieną pusę. 
    Nors mūsų kelionė "teminė" - skirta Dordonės regionui, tačiau atvažiavus tokį kelią būtų nuodėmė neaplankyti ir šalia esančių kitų įspūdingų vietų - priskiriamų kitiems regionams.

    Pervažiuodami į kitą vietą stabtelim Gourdon, nes jis pakeliui. 
    Tai mažas miestelis jau Vidurio Pirėnų Loto departamente, bet vis dar netoli sienos su Dordone.
    Istoriškai Gourdon buvo svarbus miestas ir vienu metu jame buvo net 4 vienuolynai ! 961 m. grafas Reimondas I iš Tulūzos miestą atidavė Gourdonų šeimai. Tačiau 1189 m. Ričardas Liūtaširdis juos beveik sunaikino. Yra legenda, kad vienas iš Gourdonų - sūnus išgyveno ir vėliau, Chalus apgulties metu, būtent jis atkeršijo Ričardui Liūtaširdžiui peršaudamas jam petį ir taip jį mirtinai sužeisdamas.
    Per „Šimtmetį karą“ Gourdon buvo vienas iš pasipriešinimo anglams centrų. Tačiau galiausiai Gurdon buvo užkariautas, o jo pilis sudeginta.
    16 a. atkurtą pilį galutinai sugriovė hercogas de Mayenn, nes jos valdytojas stojo prieš Liudviką XIII.

    Mes lankome tik apžvalgos aikštelę buvusios pilies vietoje.

    Apsistojame 3 naktims netoli Rocamadour miesto. Už namelį su puikiu panoraminiu vaizdu ir privačiu baseinu sumokėjome 246 eur. Sutiktuvėms - vėl vynas. Kaip gi be jo 😊 

    19 diena, 2024-07-09

    Važiuojame apžiūrinėti vietovių. Šiandien darysime ratą aplink Rocamadour.

    Pirmasis tikslas - Château des Anglais - nemokami pilies griuvėsiai uolose su nuostabiu vaizdu.
    Automobilį geriausia palikti Sirano stovėjimo aikštelėje, 44.844039, 1.805551, nes tuomet eiti lieka labai nedaug ir nereikia kopti į kalną. Be to, stovėjimas net ir nemokamas.
    Nuo čia ne tik trumpiausias bei lengviausias takas iki pilies. Vos pradėjus eiti iš viršaus atsiveria panoraminis vaizdas į slėnį ir į Cascade d’Autoire krioklį. 

    Prie šio krioklio galima ir prieiti, tačiau tuomet reikėtų arba leistis stačiu šlaitu žemyn (suprantama, grįžtant kopti į viršų), arba pervažiuoti ir palikti automobilį stovėjimo aikštelėje jau Autoire kaimelyje (apie 2-3 eur. už dieną) ir leistis į trumpą pasivaikščiojimą prie krioklio. 

    Šiandien vėl labai karšta (+33), todėl mes nusprendėme, kad mums visiškai pakanka to vaizdo iš viršaus.

    Pradedame pasivaikščiojimą link pilies.

    Navigacija rodo, kad mes jau atėjome, bet... pilies nėra ! Ne iš karto susigaudome, kad mes esame virš pilies ! Navigacija tokių subtilybių nerodo. Kažkuriuo metu prasilenkėme su vienu žmogumi, kuris ėjo su palaidu šunimi. Šis nukreipė mūsų dėmesį, taip praėjome mums reikiamą nusukimą į kitą takelio atšaką.

    Bet gal ir gerai, vaizdas čia gražus.

    Grįžtame iki reikiamo nusukimo ir netrukus, eidami jau teisingu taku, pasiekiam pilį.

    Kadaise ši pilis buvo vadinama la Rocca. Manoma, kad ji pradėta statyti 1178 m. Kaip matyt ir iš dabartinio pavadinimo (Château des Anglais), ilgą laiką ji buvo anglų žinioje, ypač „Šimtamečio karo“ metu. Kadaise ji buvo 200 metrų ilgio, 30-40 m gylio (į uolą) ir visa tai ant 50 metrų aukščio 3 terasomis išsidėsčiusios uolos.

    Šia pilimi kiek nusivyliau. Apsilankius tapo aišku, kad internete matomos nuotraukos darytos iš drono. Plika akimi tokio realaus vaizdo nepamatysi.

                                    

    Sekanti mūsų lankoma vieta - Loubressac kaimelis.
    Jis taip pat patenka į „Les plus beaux Villages de France“ sąrašą, tačiau čia jau nebe Dordonės, o Lot departamentas.

    Iš jo atsiveria vaizdai net į 3 upių slėnius: Dordonę, Bave ir Cere. O taip pat ir į Castelnau-Bretenoux pilį. Šioje vietoje reikia pabrėžti, kad būtent į slėnius, nes pačių upių nematyti !
    Kaimelis garsėja ir gėlėmis, bei jų kompozicijomis. Dėl jų jis dar klasifikuojamas ir kaip „village fleuri“ („žydintis kaimas“). Jų tikrai nemažai, tik kadrus reikia pagaudyti.

    Šiandien jame gyvena apie 550 gyventojų. 

    Kaimelis alsuoja ramybe.                       

    Už keliolikos kilometrų ir Carennac kaimelis.

    Jis taip pat patenka į „Les plus beaux Villages de France“ sąrašą, atstovaudamas Lot departamentą. Nors departamentas jau kitas, tačiau pro jį teka Dordonės upė, todėl kaimelis priskiriamas prie Dordonės slėnio kaimelių.
    Kaimelio centrinė dalis itin maža.

    Gražiausia vieta prie tilto, 44.919240, 1.731452.

    Netoliese (Court du Prieure kieme) bažnyčia ir vienuolynas, šalia ir pilis. Viskas vienoje vietoje.

    Kaimelis taip patiko, bet jis toks mažas, kad paklaidžiojome ir šalutinėse gatvelėse. Net ir čia puikūs kampeliai.

    Dar keliolika kilometrų ir pasiekiam Martel miestelį.

    Jis garsėja savo vaizdingumu, nes jame yra net 7 bokštai. Miestas klestėjo, nes vieta buvo strategiškai gera gabenant vyną ir druską, o taip pat piligrimų kelyje į Rokamadūrą. Turtingi pirkliai čia statė prabangius namus.  

    Šiame miestelyje išskiriamas Tour de Mirandol - Maison Blanchard namo bokštas.
    Netoli jo - Maison Fabri namas, kuriame vyriausiasis karaliaus Henrio II sūnus mirė apiplėšęs Rokamadūrą. Jis būtų tapęs Anglijos karaliumi. Tačiau jam mirus, vietoje jo karaliumi vėliau tapo jo jaunesnis brolis Ričardas Liūtaširdis. Jei ne jo mirtis, galbūt šiandien nieko net nežinotume apie Ričardą Liūtaširdį. Šiame pastate yra ir dar vienas bokštas.
    Šalia Plais de la Halle (dar vadinama Plais des Consuls) - pagrindinė miesto aikštė. Taip pat čia ir turgaus salė su mediniais dirbiniais stoge.
    Aikštės kampe Panitents bokštas.
    Kitame kampe Hotel de Briance viešbutis (dar žinomas kaip Vergnes de Ferron - Arkambalo namas) su dar vienu bokštu (bet šitas turbūt neskaičiuojamas, nes būtų 8, o ne 7).
    Šalia ir Palais de la Raymondi - įspūdingas pastatas, pastatytas 1280 m. mokesčių rinkėjo vien tik statusui pabrėžti. Vėliau bokštas tapo varpine. Čia įsikūrusi ir turizmo informacija.

    Visa tai beveik vienoje vietoje ir taip susipynę, kad net sunku atskirti, kas kur yra. Akivaizdu tik, kuris iš bokštų yra varpinė 😊

    Vos už 100 metrų La Tour Tournemire - buvusio kalėjimo bokštas.
    Dar už 100 metrų Cordaliers bokštas - vienintelė likusi vienuolyno dalis.
    Tik šiek tiek tolėliau Šv. Mauro bažnyčios varpinė per „Šimtametį karą“ naudota ir gynybai.

    

    Bet dar didesnį įspūdį nei visi bokštai ar statiniai daro detalės. Žmonės. Gyvenimo ritmas.

    Miestelyje dar yra ir turistinis traukinys, kursuojantis iš Martel į St. Denis Les Martel ir atgal. Iš viso 13 km. Traukiniai yra 2 rūšių. Suaugusiam pasivažinėjimas gariniu kainuoja 13 eur. O dyzeliniu - 11,50 eur. Vaikams iki 11 m. - 8 eur. gariniu (7 eur. dyzeliniu). Trukmė į abi puses apie 1 val. 

    Reklaminės nuotraukos nuo skardžio, neva darytos šio pasivažinėjimo metu, atrodo gana gražios. Bet jos darytos iš toli. Dėl siauros atbrailos realiai paties traukinio ir bėgių nelabai įmanoma taip nufotografuoti. Labiau tik panoramą ir tolumas nuo skardžio. Dėl to daug nusiskundimų. Taip pat dėl to, kad traukinys važiuoja labai lėtai, matomumas gana prastas, nes vieni kitiems užstoja. Kai kuriems trukdo garai, smarvė. Teigiama, kad vaizdai nuo pilių būna daug gražesni vaizdai ir net nemokami.

    Išgąsdino. Nusprendėm, kad apsieisim 😊 Karšta. Geriau važiuojam maudytis į baseiną 😊

    20 diena, 2024-07-10

    Dieną pradedame aplankydami Moulin a Eau de Cougnaguet.

    Tai viduramžių (XIV a.) malūnas, veikiantis iki šiol !
    Upė L’Ouysse, prie kurios pastatytas malūnas, tik 11 km teka sausuma, kita dalis po žeme. 

    Gana gražus slėnis net ir neinant į malūno vidų. 

    Įdomus gynybos būdas. Užpuolimų metu vienuoliai atidarydavo užtvankos sklendes ir srovė nuplaudavo plėšikus. 

    Viduje yra 4 girnapusės po 1,5 t kiekviena, kuriomis per dieną galima sumalti iki 3 t grūdų.
    Vaišina slyvų naminuke (stipri), graikiškais riešutais (smagiausia - permušti senoviniu plaktuku). Duoda išsinešti nedidelį maišelį miltų. Autentiškais ! Sumaltais XIV a. Įrengimais ir girnomis !

    Didžiausias minusas, kad ekskursija pravedama tik prancūzų kalba, o jos nemokantiems tik įduodamas lapas su aprašymu.
    Suaugusiam apsilankymas kainuoja 6 eurus. Vaikui 3 eurus.

    Tiesa, šeimininkas toks truputį suktas. Iš pradžių suskaičiuoja ne tokią kainą. Kai į tai atkreipiam dėmesį - perskaičiuoja. Bet kai paduodam pinigus (atsiskaityti galima tik grynais) - neduoda grąžos. Kai ir į tai atkreipiam dėmesį - įduoda ekskursijos lapą 😊 Žodžiu, reikia pakovoti. Tikras suktas malūnininkas 😊

    Ar verta eiti į vidų? Nežinau. Labai paprasta viskas. Ekskursija tik prancūzų kalba. Kita vertus, tai autentika, viskas veikia. O kur dar vaišės 👍 

    Pirmajame aukšte pats malūnas. Antrajame šeimininko apartamentai su autentiškais atributais (senoviniai, po juos galima vaikščioti).



                                

    Pagrindinis šios dienos tikslas, dėl kurio ir apsistojome šioje vietovėje net 3 dienoms - Rocamadour miestelis ant uolos su vaizdu į Alzou slėnį. Pavadinimas reiškia "uola+mylimas".
    Nors miestelyje gyvena tik apie 600 gyventojų, bet jį kasmet aplanko apie 1,5 mln žmonių ! Jį lanko ne tik turistai, bet ir piligrimai, nes pagal legendą miestelis pavadintas iš Palestinos išvarytų Kristaus sekėjų Šv. Amadūro ir Šv. Veronikos garbei, nors dėl to ir vyksta daug ginčų. Tikrasis Amadūro vardas - Zachijus. Amadūru jis pradėtas vadinti nuo žodžio „mylimas“, nes taip atsiskyrėlį ėmė vadinti vietiniai, kai jis atsiskyrė po žmonos mirties. Tuo tarpu manoma, kad Veronika, tai ta pati moteris, kuri nušluostė Jėzaus veidą nosine, kai jis nešė kryžių.
    Kaip bebūtų, viduramžiais miestelis tapo trečiąja pagal svarbą piligrimystės vieta iškart po Jaruzalės ir Santjago de Kompostelos.
    Patį miestelį reikėtų skirstyti į 3 dalis: viršutinę (pilis), vidurinę (šventyklos) ir apatinę (pats kaimelis).

    Pažintį su miesteliu pradedame nuo viršutinės dalies - Chapelle de l’Hospitalet - gražiausia laikomos apžvalgos aikštelės.

    Būtų neblogai, bet vaizdas labai tolimas.

    Nuo jos iki viršutinėje miesto dalyje esančios pilies veda platus ir patogus takas. Lyg kokiam kurorte.

    Pačios pilies lankyti negalima. Tik Remparts du Chetau - pilies pylimus. 

    Pasivaikščiojimas jais kainuoja 2 eurus. 

    Nedaug. Bet mes nusprendėme to nedaryti dėl nusiskundimų, kad mažai to pylimo, o aplink apstu ir gražesnių vaizdų.

    Nuo pilies veda vingiuotas takelis žemyn. Jame įrengtos religinio pobūdžio stotelės.

    Vidurinėje kalno dalyje - šventyklų kompleksas.

    Vietos čia labai mažai, o šventyklų labai daug.

    Didžiausia, turbūt, Saint. Sauveur Basilique - viena pagrindinių bažnyčių.

    Ji jungiasi su Notre Dame koplyčia, kuri laikoma pagrindine ir vaizdingiausia miestelio koplyčia.

    Pagal žemiau esančią nuotrauką galima įsivaizduoti, kiek mažai ten vietos: dešinėje pusėje matyti dalis Saint. Sauveur Basilique, o kairėje Notre Dame koplyčia, nors iš esmės tai atrodo lyg vienas pastatas.

    Notre Dame koplyčioje koplyčia pastatyta 1479 m., po to kai ankstesniąją sugriovė nukritusi uola.   Joje yra garsioji Juodoji Madona (Vierge Noir). 

    Joje ir stebuklingas varpas, kuris suskamba, kai įvyksta stebuklas. Dažniausiai tai susiję su išgelbėjamomis jūreivių gyvybėmis.

    Beje, šventyklų dalyje galima sutikti ir Chapelle Mirakuleuse pavadinimą, tačiau tai yra viena ir ta pati - Notre Dame koplyčia, tik kitaip pavadinama.

    Virš įėjimo durų akmenyje įkaltas Durandalio kardas, priklausęs riteriui Rolandui. Jis kardą išmetė mirdamas, kad jis nepatektų į priešų rankas, tačiau jis įsmigo uoloje (nuotraukoje įsižiūrėkit virš durų).

    Šventyklų dalyje galima rasti ir iškaltą uoloje šv. Amadūro kapą (nepainioti su kripta), šv. St. Michel koplyčią (buvo uždaryta).

    Tačiau net ir su šventyklų informacijos vaikinukų pagalba mums nepavyko rasti ant kažkurios iš koplyčių stogo neva esančio VIII a. laikrodžio. 

    Užtat šiek tiek prajuokino sporto fanams turinti patikti koplytėlė 😊

    Nuo šventyklų dalies atsiveria ir besidriekianti į tolumą miestelio apatinės dalies panorama.

    Į apatinę miestelio dalį veda Grand Escalier laiptai (216 laiptelių). Arba iš miestelio į šventyklas. Čia priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūrėsi 😊

    Apatinio kaimelio gražiausia dalis tęsiasi nuo Porte Basse vartų iki Porte du Figuier vartų (iš viso yra išlikę 4 miesto vartai).

    Turintiems jėgų ir noro tikrai verta užkopti iki kryžiaus ant uolų priešais miestelį (apie 1 val. į abi puses). Atsiveriančiam vaizdui neprilygsta joks kitas vaizdas šiame miestelyje ar jo apylinkėse. Tai apskritai, vienas geriausių panoraminių vaizdų šioje kelionėje 😍

    O man dar, kaip aklai vištai grūdas, pasiseka užfiksuoti ir didingą paukštį (nežinau kaip jis vadinasi). Iš pradžių jie buvo 2. Ne iš karto juos pamačiau, ieškodamas gražiausio taško ir artėdamas prie jų. Pamačiau tik išgirdęs sparnų keliamą triukšmą - taip arti jau buvau atsidūręs. Vienas nuskrido. Kitas liko.

    Beje, viršuje, yra ir palapinių. Kai kurie čia akivaizdžiai gyvena ilgesnį laiką. Vaizdas už milijoną, bet nėra vandens ir labai karšta. Dienomis ilgai čia neišbūsi. Bet saulėlydžiai ir saulėtekiai, greičiausiai, atperka šiuos nepatogumus. 

    Leidžiuosi kiek kitu taku - nebe taip stačiai. O ir vaizdas visai neblogas.

    Kol aš kopinėjau po tą kalną, vaikai aplankė Foret des Singes.

    Tai miestelio pakraštyje įkurtas "beždžionių miškas".
    Apie 20 hektarų parke pusiau laisvėje čia gyvena apie 150 beždžionių. Tako ilgis 1,3 km. Bilietas suaugusiam kainuoja 11 eurų, vaikui iki 14 metų - 7 eurai. 

    Kas 45 min. beždžionės maitinamos, tai sutraukia daugiausia smalsuolių. Ankščiau maitinti leisdavo ir patiems lankytojams, bet kai atsirado nukentėjusių, tai nebeleidžiama.                                                                     
    

    Kitoje gatvės pusėje priešais beždžionių parką - La Maison des Abeilles - bitininkystės muziejus. 

    Jis nemokamas, bet tai labiau medaus ir jo gaminių parduotuvėlė su keliomis ekspozicijomis, nei tikras muziejus. Bet yra ir tikrų bičių, demonstruojamas filmas.
    Visiškai šalia miestelio įsikūrusios net kelios levandų fermos su levandų laukais aplink jas.
    Mes pasirenkame La Ferma des Alix, kurioje pagal mano pasiruošimo medžiagą 17 val. vedamos nemokamos apie 45 min. trukmės ekskursijos. Rezervacija nebūtina.

    Realybė šiai dienai jau kitokia. Gyvų ekskursijų nebėra, bet parduotuvėlėje yra televizoriaus ekranas, per kurį demonstruojamas levandų auginimo ir apdirbimo procesas. Galima paragauti levandų medaus. Be to, gretimuose pastatuose galima apžiūrėti įrenginius ir, žinoma, pačius laukus.

    Nors mus iškart įspėja, kad dėl ilgai trukusio gausaus lietaus, šiemet augalų derlius stipriai nukentėjęs.

    Kas liko nepamatyta. 

    Šalia miestelio sezoniškai veikia populiarus ir puikius atsiliepimus turintis Park Durandal - teminis parkas su arklių ir riterių kovų pasirodymais. 

    Būrų įdomu, tačiau jis pradeda veikti tik nuo liepos 14 dienos.

    Ir kas be ko, netoliese esantis - Padirako urvas.

    Tai viena didžiausių ne tik šio regiono, bet ir visos Prancūzijos gamtos įžymybių.

    Natūraliai susiformavusi įgriuva. Iš pradžių nusileidimas (liftu arba laiptais, pagal pageidavimą) 103 metrus. Po to, pasivaikščiojimas taku, plaukimas valtele požeminiu ežerėliu, tada vėl pasivaikščiojimas taku. Viduje tik 13 laipsnių šilumos. 

   Sezono metu suaugusiam bilietas kainuoja 22,50 eur., vaikui iki 12 m. - 17,50 eur., nuo 12 m. ir studentams - 21 eur. 
    Ekskursijos trukmė viduje apie 1,5 val.  

    Atsiliepimai apie objektą neblogi, bet skundžiamasi, kad ilgos eilės (prie kasų, prie liftų), ypač sezono metu. Kai sulauki, jau nebeturi noro ir nuotaikos. Kaina didelė. Viskas konvejeriu. Jei ateini be rezervacijos, gali negauti bilietų, o jei su rezervacija, tai nebegali atsisakyti ir privalai laukti eilėse. Net ir automobilio statymas papildomai kainuoja.

    Žodžiu, mums ir taip laiko šiek tiek trūksta, o čia reikėtų skirti dar bent jau pusdienį, o geriausia - visą dieną (jei iš tiesų eilės labai ilgos). Tad pasitarę nusprendėme, kad išgyvensim be šios, nors galimai ir labai įspūdingos vietos aplankymo.

    Grįžtant į nakvynės vietą apima nerimas. Visuose keliuose įrenginėjami atitvarai. Pakelėse, kur tik įmanoma - nakvoti besiruošiantys kemperiai ir mikriukai, net ir įprastai - neleistinose vietose. Policija važinėja, bet niekam nieko dėl tokio parkavimosi nesako. Ne iš karto susigaudom, juk paprastos pakelės, dažnu atveju, net automobilį sunkiai pastatyti įmanoma. Pasirodo, rytoj čia vyks dviračių lenktynių "Tour de France" vienas iš etapų ! 

    Būtų įdomu stebėti, bet nakvosime mes rytoj jau toli nuo čia 😐 

    O nerimas ima dėl to, kad nebūtų uždaryti mums reikiami keliai 😳

    
    21 diena, 2024-07-11

    Atsisveikinam su Rocamadour ir imam tolti nuo jo.

    Mūsų nerimas nebuvo visai be pagrindo. Mes važiuojam. Pagal mūsų turimą informaciją lenktynės prasidės jau po poros valandų, o mūsų kelyje vis dar nesibaigiantys lenktynėms skirti įrengimai, ženklinimai ir visas pakeles užėmę automobiliai !

    Tik nuvažiavus jau kelias dešimtis kilometrų ima aiškėti, kad iš pavojingos zonos jau ištrūkom 😅

    Kita vertus, tai įdomi patirtis, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad dviračių sportas sukelia tokią "psichozę" - fanai budi naktimis tik dėl to, kad pro juos per kelias akimirkas praskrietų dviračių kolona.

    Atvažiuojam į Turenne.

    Tai dar vienas kaimelis iš gražiausiųjų sąrašo vaizdingoje vietoje ant kalvos. Jis yra jau Corrèze departamente, Limuzino regione.

    Po Karolio Didžiojo mirties (IX a.) Prancūzija liko padalinta į daug feodalinių valstybių. 823 m. Turenne tapo lordų baze. Kovodami kryžiaus žygiuose, Turenne valdovai įgijo didelių privilegijų ir, naudodamiesi jomis, vis plėtė savo valdas ir įtaką. Absoliučiu Turenne klestėjimu laikomas laikotarpis nuo XIV iki XVII a. Tuomet ši teritorija apėmė didelę dabartinių Lot, Corrèze ir Dordogne departamentų dalį, kuriuose gyveno net apie 100 000 gyventojų. Turenne turėjo ir autonomiją. To pavyzdys: tuo metu, kai visoje Prancūzijoje buvo uždrausta auginti tabaką, šioje teritorijoje tabako laukų tik padaugėjo. Nors regiono lordai pagerbdavo dovanomis karalių, tačiau tai buvo tik savotiškas „kyšis“, oficialiai jie buvo atleisti nuo mokesčių mokėjimo karaliui. Tai buvo tarsi valstybė valstybėje. Per visą laikotarpį Turenne valdė keturios skirtingos šeimos. Iš čia buvo kilę net 2 Avinjono popiežiai. Iš čia kilęs ir Henri de la Tour d'Auvergne, kuris tapo Prancūzijos karaliaus Henriko IV maršalu. Jis dar buvo žinomas ir kaip vikontas Turenas. Manoma, kad kaimelis ir pavadintas jo garbei. Iš viso net apie 900 m., iki pat 1738 m., Turenne turėjo didesnę ar mažesnę nepriklausomybę nuo Prancūzijos karaliaus. Ją prarado tik 1738 m., kai paskutinis La Tour d'Auvergne šeimos paveldėtojas Charlesas Godfrey pardavė grafystę karaliui Liudvikui XV, kad grąžintų savo lošimų skolas. Nuo to laiko vietovės gyventojai jau tapo karaliaus pavaldiniais ir turėjo mokėti mokesčius. Tai laikoma paskutinės Prancūzijos feodalinės grafystės pabaiga.

    Šiuo metu Turenne gyvena vos 750 gyventojų. Vaikštant po kaimelį ryte, atrodo, kad jų tik 7 😊 Mažai gyvybės.

    Lankytojai labai lengvai gali palyginti ir suprasti gamtos išteklių skirtumus ir Collonges-la-Rouge kaimelio unikalumą, nes netoliese esančio Collonges-la-Rouge statiniuose (į jį važiuosim iškart po šio) dominuoja vietovėje išgaunamos raudono atspalvio smiltainio medžiagos, o štai Turenne - visiškai kitoks - vietinis medaus spalvos atspalvis.

    Kaip ir visuose istoriniuose kaimeliuose, taip ir šiame, vienas pagrindinių statinių -Notre Dame bažnyčia. Tai svarbiausias religinis paminklas Turenne. Ji pastatyta XVII a. Rašoma, kad joje yra įspūdingas altoriaus paveikslas. Deja, jo mes nepamatėme - bažnyčia buvo uždaryta.

    Šiek tiek aukščiau jos - Kalvarijos bokštas (Tour du Calvaire) - buvusios pilies gynybos linijos dalis - jis šiek tiek aukščiau bažnyčios.
    Į kaimelį buvo patenkama pro Porte de Mauriolles vartus, kurie iškart už Kalvarijos bokšto (šiandien pagrindinis kaimelis jau gerokai žemiau, čia likusi tik istorinė dalis).
    Iškart už jų - kapucinų vienuolyno koplyčia, kurioje dabar rengiamos įvairios parodos. Ji taip pat buvo uždaryta.
    Užtat apžvalgos aikštelės šalia jos - niekada neuždarysi 😊 Vaizdas į šiandieninį kaimelį.

    Netrukus prieiname ir pilį.
    Kadangi Liudvikas XV pilį sugriovė iš karto po to, kai Turenne nusipirko, iš jos liko nedaug.
    Išskiriamas joje esantis Cezario bokštas. Jis apvalus. Tai seniausia ir aukščiausia pilies vieta. Datuojamas XII a. Tuo pačiu jis ir seniausias pilies pastatas. Jis buvo statytas kaip sargybos bokštas. Vis dar galima užlipti į jo viršūnę ir grožėtis Dordonės slėnio vaizdu. Sakoma, kad geru oru matomumas gali siekti net 100 km !!!

    Antrasis pilies bokštas - Laikrodžio bokštas. Kitaip jis dar vadinamas Lobių bokštu. Jis kvadratinės formos, pastatytas XIII a.
    Tarp dviejų bokštų, ant pilies pamatų, dabar įrengtas prancūziškas sodas.

    Man buvo netikėtumas, bet įėjimas į pilies griuvėsius apmokestintas. Maža to, mūsų šiandien laukia ilga ir turininga diena, todėl mes atvažiavome kiek per anksti, dar nedirba. Nusprendėme, kad negaišime laiko ir apsiribojome vieno iš bokštų nuotrauka iš apačios.

    Pilį supa daugybė vėlyvųjų viduramžių namų, suteikiančių kaimui savitą išvaizdą. Tai galėjome įvertinti leisdamiesi nuo kalno kitu keliu.

    Vos už keliolikos kilometrų - unikalus kaimelis Collonges-la-Rouge - „raudonasis kaimas“.
    Visi pastatai jame pastatyti iš raudonų akmenų. Ir ne dėl kokios nors mados, o dėl praktinių aplinkybių. Smiltainis, iš kurio pagaminti akmenys, sudarytas iš smėlio suklijuoto moliu, kuris savo ruožtu užpildytas ir geležimi. Laikui bėgant smiltainis dėl molio ir geležies oksido įgavo šią unikalią spalvą. Tai būdinga tik šiam regionui. Galite palyginti šio kaimelio statinių spalvą su vos už kelių kilometrų esančio ir prieš tai lankyto Turenne kaimelio pastatų spalva.
    Bet tuo pačiu kaimelyje ir labai daug žalumos bei gėlių. Tai sukuria nuostabų kontrastą.
    Kaimelio pavadinimo versijas radau net 2. 

    Pirmoji, kad jis kilo nuo žodžio „Collon“ - vergo vadovo titulo ir žodžio „La Rouge“ - raudonas. 

    Antroji man atrodo įtikinamesnė, kad žodis Collonges išsivystė iš lotyniško Colonicas. Šis žodis kažkada reiškė „dvitaškio apdirbtą žemę“, kitaip tariant, didelę žemės ūkio valdą.
    Kaimo kraštovaizdį puošia čia priskaičiuojami ne mažiau kaip 25 įvairaus pobūdžio bokštai ir bokšteliai.
    Collonges-la-Rouge yra „Les plus Beaux Villages de France“ sąraše. Jis atstovauja Korrezės departamentą iš Limuzino regiono. Maža to, kad jis yra gražiausiųjų sąraše, šį sąrašą netgi sukūrė Collonges-la-Rouge meras !!!
    Kaimas kildinamas iš 8 a., kai Charroux abatijos vienuoliai čia įsteigė vienuolyną. Pagrindinė jo užduotis, o tuo pačiu ir pajamų šaltinis, buvo suteikti prieglobstį piligrimams, vykstantiems į Santjago de Kompostelą. Aplink vienuolyną imta statyti namus. Nemaža dalis didikų žemes ir namus čia gavo kaip apdovanojimus už pasižymėjimą kryžiaus žygiuose. Prie kaimelio iškilimo ir suklestėjimo prisidėjo ir vynuogynai, o taip pat ir žąsų veisimas. Kaimelis ilgą laiką turėjo tokias išskirtines teises, kad jis buvo, tarsi valstybė valstybėje. XVI amžiuje kaimelis tapo poilsio kurortu. Ne tik vietiniai, bet jau ir aukštuomenės atstovai iš tolimesnių vietovių čia ėmė statyti namus ir dvarus, kad galėtų juose apsistoti vasarą. Per revoliuciją daugelis kaimelio namų buvo sugriauti. Ir tik XX a. pradžioje kaimelį imta atstatinėti. Jis tapo mėgiamas turistų.

    Tiesą pasakius, turistų dabar tiek, kad kaimelis labiau primena kurortą !  
    Parkingas prie pat senamiesčio mokamas, tačiau šiek tiek į pakraštį yra ir nemokama aikštelė.

    Tyrinėjant kaimelį rekomenduojama atkreipti dėmesį į architektūrą. Viduramžiais mokesčiai už namus buvo skaičiuojami nuo pirmo aukšto ploto, todėl čia daug pastatų, kurių pirmo aukšto plotas mažesnis nei aukštesniųjų. Taip žmonės taupė. Tik turtingieji statė namus nekreipdami dėmesio į mokesčių dydį.
    Taip pat daug pastatų su skliautuotais langais. Viduramžiais tai buvo parduotuvėlės.

    Pažintį su kaimeliu pradedame apžvelgdami jį iš kaimelio pakraščio.

    Vienas iš daugiausia dėmesio sulaukiančių pastatų kaimelyje - Ramade de Friac pastatas su 2 sargybos bokštais. Jis pačiame kaimelio centre.

    Rue de la Barriere - pagrindinė kaimelio gatvė.

    Čia ir Rotušė. 

 

    Priešais Ramade de la Serre namas su kvadratiniu bokštu, bei prie jo esančiu fontanu. Kuriame, beje, plaukioja spalvotos žuvytės !

    Chateau du Martret pilis šiek tiek tolėliau, kaimo pakraštyje.

    Man labiausiai patiko La Rue Noire („juodoji gatvė“).

    Ji išsiskiria savo zigzago forma. Pavadinimas kilo nuo to, kad ankščiau ji buvo pavojinga. Dėl zigzagų formos tamsoje ji buvo tinkama pasislėpti plėšikams.

    Išsiskiria ir Castel du Maussac namas su bokšteliais.

    Daug dėmesio sulaukia ir prabangiai atrodanti Chateau de Vassinhac.

    Neišvengiamai visi užklysta ir į kaimelio centre esančią Eglise Saint Pierre bažnyčią.
    Kitoje bažnyčios pusėje yra Chapelle des Penitents. Ši koplyčia buvo pastatyta juodaodžiams.
    Priešais bažnyčią - Les Halles - dengta turgaus aikštė, tik ji maža labai.

    Iš jos į gyvybingesnę kaimelio dalį patenkama pro Porte Plate - vienus iš dvejų likusių miesto vartų, kurie yra XIV a. pylimo dalis.

    Kaimelyje dar išskiriamas Chateau de Benge pastatas, Chatallenie dvaras, Maison de la Sirene pastatas su skliautuotu prieangiu, senoviniu interjeru ir undinėlės skulptūra, Manoir de Beauvirie pastatas, Place du Lavoir gatvė. Tačiau kai kuriuos iš jų sunku nufotografuoti, nes mažai vietos. Kai kurie iš jų vertingi istoriškai, bet nėra išvaizdūs. Kai kuriuos iš jų net sunku surasti, nes daugelis pastatų kaimelyje persipynę, o stilius ir formos panašios.

    Geriausia apsiriboti keliais pagrindiniais pastatais ir atsipalaiduoti po kaimelį vaikštinėjant iš lėto ir be tikslo. Taip atrandant autentiškus ir užmirštus kampelius.

    Taip šiandien, po truputį, jau prasidėjo mūsų kelionė namo.

    Sekanti mūsų lankoma vieta jau tolėliau - Tours de Merle pilies griuvėsiai prie Marono upės.

    Kadaise čia buvo 7 bokštai. Pilis datuojama XII-XV a. Merle buvo ne tiek pilis, kiek įtvirtinta gyvenvietė, kurią natūraliai saugojo gamta: uolos, upė ir miškai. Įdomu tai, kad bokštai statyti siekiant vienyti lordus ir gyvenvietę, todėl kiekvienas iš bokštų priklausė 7 skirtingiems lordams.

    Kaimas buvo nuniokotas tiek per „Šimtametį karą“, tiek per vėliau sekusius religinius karus.
    Pavadinimas kilo nuo uolos vadintos Merle. Kaimeliui gamtos prieglobstis buvo idealus: 200 m ilgio plokštuma iš visų pusių apsaugota skardžių, upės ir miškų.
    1350 m. kaimelyje gyveno per 100 ūkininkų ir aristokratų. Jame buvo apie 30 namų.
    XVII amžiaus pabaigoje kaimo gyventojai nebegalėjo pasikliauti ponų apsauga, nes šie išvyko gyventi į patogesnes vietas. Gyventojai pasitraukė, o kaimelis sunyko. Nepaisant to, atskiri gyventojai čia gyveno net iki XX amžiaus pradžios.

    Suaugusiems (nuo 16 m.) bilietas kainuoja 8 eurus. Vaikams (6-15 m.) - 6 eurai. Parduodama tik 200 bilietų, todėl patariama užsisakyti iš anksto.

    Nors tai tik griuvėsiai, tačiau siekiant paskatinti lankytojus, čia rengiamos įvairios programos ir renginiai (dažnai mokami papildomai): „Dramatiškas vizitas“, „Žmogžudystės vakarėlis“. Vyksta pasirodymai, riterių kovos (bet daugiausia tik nuo liepos vidurio, antros pusės). Yra vaikams skirta knygelė „Lobių paieška“ (bet tik prancūziškai).

    Automobilių aikštelė nemokama.
    Iki pačios pilies nuo aikštelės reikia šiek tiek nusileisti žemyn.

    Dėl laiko stokos mes apsiribojome tik apžvelgdami šią pilį iš prie kelio esančių apžvalgos aikštelių:

    1. 45.061687, 2.073164.
    2. 45.065193, 2.077466.
    3. 45.066149, 2.074801.

    Jau gerokai po pietų pasiekiam The Casle of Val - vaizdingą pilį prie ežero.
    Pilis tokia buvo ne visada. Ji buvo statyta XIII a. ant 30 metrų aukščio uolos. Savininkai keitėsi vienas po kito. Pilis kai kuriais laikotarpiais buvo ir nuniokota, ir apleista. Kai kurie jų, įsigijo pilį tik kaip priedą kartu su greta esančiu parku, kurį planavo išpjauti medienai. Pilį taip pat buvo planuojama sunaikinti, jos akmenis parduodant kaip statybines medžiagas. Tai uždraudė teismas. Tačiau buvo ir savininkų, kurie bandė pilį ir atstatyti. 1942 m. pradėta statyti Dordonės upės užtvanka. Pagal projektą pilis turėjo atsidurti po rezervuaro vandeniu. Prasidėjus karui ir vėl pasikeitus savininkams, planai pasikeitė. Užtvindytas buvo tik parkas, o pilis liko rezervuaro pakrantės iškyšulyje. Taip susiformavo gal net dar gražesnis kraštovaizdis nei buvo. Galiausiai vietinei valdžiai įgijus pilį, dabar ją bandoma atkurti visiškai ir ji jau pritaikyta turizmui.
    Suaugusiam bilietas kainuoja 7 eurus, vaikui iki 12 m. - 4 eurus. Studentams - 5,5 euro. Kaip vaikui nuo 12 m. - neaišku. 

    Bet dauguma į vidų net ir neina. Pakanka pamedituoti besigrožint aplinka ir supančiais vaizdais. Šalia yra ir pliažas, nedidelis uostas. Vieta įspūdingesnė, nei atrodė.

                                  

    Dar kiek pavažiavę, miegame užsakytoje nakvynės vietoje Bord-Saint-Georges miestelyje.

    22 diena, 2024-07-12

    Šią dieną būtų galima pavadinti "nesėkmių diena".

    Iš pradžių, prasilenkiant su "fūra", iš jos atskrieja akmenukas ir padaro gana didelę įdaužą priekiniame automobilio stikle 😓

    Po to, apvažiavimo ženklas nukreipė į kelią, kuriuo važiuodami pasiekėm uždarą ir nepravažiuojamą kelią dėl kanalo tilto remonto. Teko net keliolika kilometrų grįžti atgal. Lyg turėtume daug laiko (šiandien turim ne tik daug ką pamatyti, bet ir daug nuvažiuoti) 😤

    Galiausiai "kortas maišė" lietus 💦 

    Lyg pyktų Dordonė, kad nuo jos vis tolstam 😊

    Atvažiuojam į Burgundiją. Tą pačią, kurios pasirinkimai, kurią pusę remti, turėjo nepaprastai didelę įtaką „Šimtamečio karo“ eigai.
    Visgi, labiausiai regionas visais laikais garsėjo vynuogynais ir čia gaminamu vynu.
    Apie pietus pasiekiam Baume les Messieurs kaimelį Juros departamente Burgundijos - Franche-Comte regione. 

    Kaimelis labai vaizdingoje vietoje, nes apsuptas 200 m aukščio stačių miškingų šlaitų, 3 slėnių susijungimo vietoje. Kaimas priskiriamas prie gražiausiųjų Prancūzijos kaimų. Jis įkurtas apie 869 m.
    Vietovė yra didelio Juros regiono dalis. Taip, taip, to paties - siejamo su Juros periodu ir dinozaurų laikais ! 

    Uolienų sudėtyje daug kalkakmenio, kuris laikui bėgant buvo išplautas lietaus ir vandens srovių, todėl žemė įgriuvo. Šioje vietoje susiformavusių slėnių susijungimo vietoje ir įsikūrė vienuolynas bei gyvenvietė.
    Didžiausią populiarumą šiam kaimeliui suteikė apžvalgos aikštelės.

    Pirmiausia stojam Belvedere des Roches. Ši apžvalgos aikštelė  kitaip dar vadinama Belvedere de Crancot. Ji laikoma viena iš dviejų vaizdingiausių šioje vietovėje. Apačioje atsiveria visas slėnio grožis.

    Planavome tęsti apžvalgos aikštelių lankymą, bet prasideda lietus, todėl automobiliu leidžiamės į patį kaimelį.

    Jame pagrindinis akcentas - benediktinų Saint-Peter abatija.

    Ji datuojama XI a. pradžia, kai ji buvo pastatyta siekiant pakeisti dar senesnę abatiją toje pačioje vietoje.
    Manoma, kad iš pradžių vietovės pavadinimas buvo siejamas su gališkos kilmės žodžiu „balma“ - urvas ir buvo siejamas su aplink esančia kalnuota vietove ir urvais juose. Tačiau vėliau jis keitėsi. Nors pirmieji vienuoliai pasisakė už paprastumą, bet laikui bėgant atranka darėsi vis griežtesnė, todėl XIV a. vienuoliais galėjo tapti tik kilmingieji. Taip vienuolynas tapo Messieurs („poniškas“). Kadangi vienuolynas jau buvo tapęs svarbiausiu šioje vietoje, tai atsiliepė ir kaimelio pavadinimui.

    Į vienuolyno vidų eiti neplanavome, o iš išorės ilgai apžiūrinėti trukdė lietus, todėl teko apsiriboti keliomis nuotraukomis.

    Kita labai populiari vieta slėnyje - keli kilometrai už kaimelio esantys Cascade des Tufs krioklys, bei šalia esantys urvai.
    Į urvus eiti neplanavome, o va krioklys tikrai įspūdingas.

    Prieš kelionę žmona internete rado suakmenėjusių kopėčių nuotrauką, kurios kaip tik turėtų būti kažkur čia, prie upelio. Susiradome net tikėtinos vietos koordinates: 46.693944, 5.639919.

    Deja, nors ir lynojant, slidžiu ir nepatogiu taku, braudamiesi pro šlapius medžius, padarę viską ką galėjom, jų taip ir neradom.

    Automobiliu vėl pakylam į viršų, šį kartą iki Belvedere de Grange sur Baume apžvalgos aikštelės. Tai antroji iš dviejų gražiausiųjų šioje vietovėje. 

    Gaila, bet tinkamai pasimėgauti vaizdu ir įvertinti vietovės grožį, trukdė vis užeinantys lietaus debesys. 

    Netoliese buvau pasižymėjęs ir dar dvi apžvalgos aikšteles: 

    Croix de Suchot: 46.704384, 5.652525. Parkingas, 46.707025, 5.659644. Iki apžvalgos aikštelės reikia šiek tiek paeiti.
    Promontoitre, 46.709253, 5.651882. Parkingas, 46.710122, 5.651733. Čia irgi reikia šiek tiek paeiti (tik apie 100 m), bet nelabai aišku kur praėjimas.

    Tačiau įvertinus gamtos sąlygas ir galimybes tokiu oru pamatyti pribloškiantį vaizdą, ieškoti priėjimo prie šių aikštelių net nebebandėme (gali būti, kad tai ir ne taip paprasta).

    Apibendrinant Baume les Messieurs kaimeliui - 10 balų.
    Atvažiuojame į vos už keliolikos kilometrų esantį kitą kaimelį ir išsižiojame iš nuostabos. Čia ne tik kad nelyja. Čia net nepanašu, kad visai netoliese danguje vien lietaus debesys ! 😲
    Chateau Chalon - nedidelis kaimelis aukšto kalno plynaukštėje.
    Uolų aukštis siekia net 400 metrų virš jūros lygio.
    Pati kalva ne bet kokia, ji apaugusi vynmedžiais. Ir net ne bet kokiais, o tik Savagnin rūšies, nes tik iš jų ir tik čia gaminamas garsusis „vin jaune“. Šis vynas išsiskiria ir tuo, kad yra išpilstomas tik į tradicinį, savitos formos, 62 cl talpos butelį. Kodėl būtent tokį? Yra laikoma, kad jei litrą vyno brandinsite statinėje 6 metus ir tris mėnesius, tai būtent tiek liks vyno !
    Skaičiuojama, kad iš viso kaimelio šlaituose yra ne mažiau kaip 50 hektarų vynuogynų, suskirstytų į 180 sklypų.
    Kaimelis ne šiaip patenka tarp gražiausiųjų Prancūzijos kaimų. Ji netgi laikomas vienu iš gražiausiųjų šiame sąraše.
     Ikoniškas vaizdas į kaimą atsiveria iš Belvédère Saint Jean.

    Būtent jis dažniausiai reprezentuoja kaimą atvirutėse 😎

     Kaimelio centre - Eglise Saint Pierre bažnyčia, bet ji nėra labai išvaizdi (matyti aukščiau esančioje nuotraukoje).
    Turistus vilioja L’Ecole d’Autrefois - senovinė (bet tik vaikams, nes XX a.) mokykla paversta muziejumi. Vyresniosios kartos turistai dar patys prisimena daugelį inventoriaus.
    Visgi kaimelis labiausiai žavi panoramomis.

    Belvédère de la Rochette apžvalgos aikštelė dovanoja daugiau nei 180 laipsnių vaizdą.

    Netoliese, ant to paties skardžio ir Maison de la Haute Seille - turizmo informacijos pastatas, iš kurio balkono atsiveria nepaprastai graži panorama. Tai dar viena kaimo reprezentacijos atvirutė. Beje, turizmo informacijoje už nedidelį mokestį galima paragauti ir vyno.

    Kaimelis labiausiai ir garsus: vynu, jaukiomis gatvelėmis ir panoramomis.

    Kitoje kaimo pusėje Belvedere Sainte Anne ir Croix de Chemin - Belvédère de Menetru apžvalgos aikštelės, kurios iš esmės yra toje pačioje vietoje. Iš čia geriausiai matomi vynuogynai.

    Išvažiavus iš kaimo ir jau nuo jo nutolus yra dar ir Belvédère du Cirque de Ladoye apžvalgos aikštelė, bet vaizdas iš jos nebeprilygsta prieš tai matytiems. Tačiau važiuojant pakeliui trumpam sustoti verta. šiuo metu ten įrenginėjama poilsio zona, platforma. Netrukus gal bus net labai žavinga vietelė 😉
    Sekantis mūsų sustojimas - Cascade des Tufs.
    Jis laikomas vienu gražiausių krioklių Juros regione. Tik reikėtų jo nesupainioti su to paties pavadinimo kriokliu, esančiu Baume les Messieurs kaimelyje ! 

    Nusprendus jį aplankyti, reikia pasikliauti sėkme, nes jame ne visada būna pakankamai vandens. Būtent dėl jo trūkumo man daug labiau ir patiko esantis Baume les Messieurs kaimelyje. Nors ne tik dėl to. Baume les Messieurs kaimelyje automobiliu privažiuoti galima beveik iki pat krioklio. Čia gi, reikia paėjėti. Ir ne taip jau mažai, apie 10 min. Po lietaus takas nėra malonus, nes slidu ir šlapia. Automobilį palikti čia irgi daug sudėtingiau - nėra vietų ir labai daug tai draudžiančių ženklų. Nors savo forma kriokliai net labai panašūs.

    Dar vienas mūsų lankomas krioklys - Cascade Source du Lison.

    Čia yra ne tik krioklys, bet dar ir urvas. 

    Automobilį palikti čia paprasta, aikštelė nemokama, o eiti nuo jos - labai netoli.

    Bet geriausia ir jį lankyti lietinguoju sezonu, nes tuomet jame vandens būna gerokai daugiau. 

    Važiuojam toliau link Lietuvos.

    Iš pradžių mūsų nakvynė buvo numatyta ir užsakyta Pont-de-Roide miestelyje, kuris dar Prancūzijoje, bet jau netoli Šveicarijos ir Vokietijos.
    Dėl to, jei liktų laisvo laiko, buvom pasižymėję šalia miestelio esančią lankytiną vietą - Batterie des Roches.
    Tai įtvirtinimai, pastatyti XIX a. pab. - XX a. pradžioje po prancūzų pralaimėjimo 1870-1871 m. Prancūzijos - Prūsijos kare, kai Prancūzija prarado Elzasą ir dalį Lotaringijos. Šis pralaimėjimas išryškino būtinybę permąstyti Prancūzijos gynybinę sistemą. Šie gynybiniai statiniai buvo pastatyti siekiant apsaugoti šalį nuo naujo įsibrovimo. Šiandien jie sudaro istorinį ir architektūrinį paveldą.
    Privažiuoti automobiliu galima prie pat įtvirtinimų. Aikštelė nemokama. Baterijos lankymas taip pat. Atsiveria gražus vaizdas į miestelį ir apylinkes.

    Kadangi šeimininkė šį mūsų užsakymą atšaukė, tai svarstėme, ar vis dar važiuoti aplankyti šio objekto, nes vingis labai nedidelis.

    Viską išsprendė prasidėjęs labai stiprus lietus. Vakarėjant ir dar per lietų, nebeliko prasmės kilti į kalną.
    Naujoji mūsų nakvynės vieta dar arčiau Prancūzijos, Šveicarijos ir Vokietijos sienų susikirtimo kampo - Belfort mieste.

    23 diena, 2024-07-13

    Ši diena skirta vien tik važiavimui. Per dieną įveikėme daugiau nei 1040 km. Nors paprastai tokių atstumų vengiam, bet šį kartą neradome tinkamų nakvynės variantų, nes vasaros vidurio savaitgalį Vokietijoje gauti nakvynės vietą ne taip jau paprasta.

    Miegam jau Lenkijoje, Wroclave.

    Beje, dyzelino litras Prancūzijoje kainavo 1,69 - 1,71 eur.

    Vokietijoje - 1,63 eur.

    Tą pačią dieną jau Lenkijoje -1,48 eur. (atvažiuojant toje pačioje degalinėje buvo 1,44 eur.).

    Išvykimo dieną Lietuvoje kainavo - 1,39 eur.  

    24 diena, 2024-07-14

    Ši diena turėjo būti gana lengva. Buvome užsakę sodybą netoli ežero miške, kuri yra vos pravažiavus Varšuvą. Planavome, kad važiuosime šiandien nedaug, supsimės hamake, kepsime šašlykus, maudysimės ežere, žiūrėsime Europos futbolo čempionato finalą 😎

    Deja, nors esame pakantūs, bet pirmą kartą per mūsų keliones, patekome į tokį būstą, kuriame nesinorėjo pasilikti 😳 Galima vardinti daug trūkumų, bet pagrindinis - vimdantis dvokas viduje ! Užsakant nuotraukose to nepamatysi 😑

    Šeimininkas (per nuotolį) bandė aiškinti, kad dėl praūžusios audros per stogą į vidų pateko šiek tiek vandens, bet mes radome maišelį, kuriame buvo sugedęs maistas. Greičiausiai, šeimininkas apie jį net nežinojo, galbūt jį paliko ankstesni klientai.

    Juokingiausia, kad televizorius, kaip nurodyta ir skelbime - yra. Tačiau... be antenos 😀 

    Šeimininkas nesiginčijo ir su tuo. Gaila tik, kad dėl to likome be futbolo finalo.. 😓

    Gerai bent jau tai, kad jis sutiko grąžinti visus pinigus 👍

    Na, o mums nebeliko nieko kito, kaip važiuoti toliau į Lietuvą.

    Taip, vietoj lengvos ir pusiau poilsio dienos, šią dieną teko vėl įveikti beveik 1000 km.

    Na, bet nors ir tamsoje, sugrįžome viena diena ankščiau nei planavome 😊

    Iš viso kelionės metu pravažiavome 7093 km.

    Po kelių dienų sūnus, neturėdamas ką veikti (juk vaikams vis dar atostogos), nupiešė piešinį. Supratau, kad kelionė nepraėjo veltui 😍