Prieš pradedant skaityti šį aprašymą, neskaičiusiems rekomenduoju perskaityti mano pasakojimą apie kelionę aplink Baltijos jūrą, bus aiškios kelionės aplinkybės, priežastys ir būdas.
Taigi, apvažiavę Baltijos jūrą ir 3 mėn. praleidę namuose, susiruošiame vytis iš Lietuvos besitraukiančią šilumą 😊
Automobilis tas pats: "Renault Grand Espace".
Keliautojai irgi tie patys: 2 suaugę ir 2 vaikai, kurie jau šiek tiek paaugo (vienai 1 m., kitai 6 m. 6 mėn.) 😊
1 diena. 10.03
Važiuojam per Lenkiją.
Apsistojam Poznanėje pas merginą, kuri užkietėjusi futbolo fanė. Neįprastas pomėgis merginai, bet įdomi pašnekovė vaikinui 😊
2 diena. 10.04
Atvažiuojam į Berlyną.
Nors jame esame nebe pirmą kartą, tačiau čia visada yra ką veikti. Aplankome pagrindinius turistinius objektus: Berlyno sienos likučius, Bundestagą ir t.t. Bet pagrindinį dėmesį sutelkiame į tai, kur dar nebuvom: vaškinių figurų muziejui, “Lego Discovery Center”, kur galima ne tik pažaisti, bet ir pažiūrėti 4D filmus, “Sea Life” muziejui, juolab kad į juos turim nemokamus įėjimus su iš ankstesnės kelionės likusiu “Merlin” abonementu.
3 diena. 10.05
Atvažiuojam į Hanoverį.
Tiesą pasakius, atvažiuojam tik vakare, nes kai kuriuos iš Berlyno objektų apžiūrinėjom dar ir šią dieną, ir tik po to išvažiavom.
Apsistojam pas ūkininką, kuris butą turi mieste, bet daugiausia laiko praleidžia ūkyje.
Jam padovanojom tokią kalvio darbo vinutę susuktą į mazgelį, kurią galima pasikabinti. Ją pavadinome "draugystės kilpa". Kai pas jį lankėmės po kelerių metų, buvo labai malonu sužinoti, kad likęs vienas, jis dažnai pamatęs šią "kilpą", mus prisimindavo 😊
Hanoveris išsiskiria tuo, kad tai, turbūt, labiausiai aplinkosauga besirūpinantis miestas. Į jo centrą su
įprastais aplinka teršiančiais automobiliais įvažiuoti draudžiama, tam
reikalingi specialūs leidimai.
Mes norim aplankyti mieste esantį “Sea
Life” muziejų, bet nežinom nei kokios sąlygos, nei kokiai klasei priskiriamas mūsų automobilis, ir išvis, ar tos taisyklės taikomos užseniečiams, turistams, todėl surizikuojam važiuoti su savo automobiliu. Pavyksta, niekas nestabdo, baudų negavom 😊
4 diena. 10.06
Važiuojam ir visą dieną praleidžiam “Heide park”.
Jis beveik pakeliui, o įėjimą su “Merlin” abonementu juk nemokamą turim. Negalėjom praleist tokios progos 😊
Miegoti grįžtam pas tą patį ūkininką į Hanoverį.
5-6 diena. 10.07-08
Atvažiuojam į Olandiją ir apsistojam pas tokius “tipinius olandus”: atsipūtusius, viskuo patenkintus, draugiškus 😊
Tai Utrecht mieste.
Beje, jie patys išėjo ir mums paliko visą namą vieniems, 2 dienoms.
Pats Utrechtas irgi visai gražus, jame yra aukščiausia visoje Olandijoje bažnyčia.
Tai mažas, ramus, buvęs žvejų miestelis. Kadangi ruduo, tai jis išvis apmiręs.
Markeno sala kažkuo panaši į Volendamą, bet visgi kažkuo skiriasi ir tikrai įdomi.
Zaanse Schans-etnografinis muziejus.
Be "žolės", turbūt, retas lietuvis išdrįstų ir į tokį tualetą eiti.
O čia niekas nekompleksuoja, nors jis pastatytas miesto centre per vykstantį koncertą. Greičiausiai dėl to jis ir pastatytas. Stovėdamas tualete, matai ant scenos dainuojančius muzikantus.
Kas dar negali nepalikti įspūdžio Olandijoje, tai dviračiai. Iš esmės visa infrastruktūra sukurta traukiniams ir dviračiams, automobiliai gal kokioje 3 ar net 4 vietoje (dar ir po valčių). Kai važiuoji automobiliu, tai nervina, bet kai pagalvoji, tai žavi 😍 Patys olandai irgi sakė, kad jei tik yra galimybė, automobilio neperka.
Beje, Amsterdame beveik neįmanoma rasti parkingo ilgesniam laikui už priimtiną kainą, todėl mes pasinaudojome “P+R” paslauga. Po to visur ieskojome šios paslaugos, bet gaila, jog ji Europoje dar labai silpnai išplėtota. Jos esmė ta, kad pvz. prie Amsterdamo privažiavus, pakraštyje miesto palieki automobilį specialioje saugomoje aikstelėje visai parai, už tai sumoki tik 6 eurus, ir už tai dar papildomai nemokamai gauni tiek metro bilietų, kiek reikia į abi puses nuvažiuoti visiems automobiliu atvykusiems keleiviams. Tai tikrai pigu, patogu ir greita 👍
Labai stebino ir reljefas. Buvau girdejęs, kad Olandija lygumų kraštas, bet neįsivaizdavau, kad tai reiškia, jog šalyje nėra nė vieno kalnelio 😃
7 diena. 10.09
Važiuojam ir apžiurim Briuselį.
Liekam maloniai nustebinti. Iki šiol pirmoji mintis, kuri šaudavo į galvą išgirdus žodį “Briuselis”, buvo “biurokratai”. Dabar gi, man šis miestas savo grožiu nusileistų nebent tik Vienai, Austrijoje 😍
Bet yra ir tokių.
Miegam Leuvene, pas “tipinį” belgą, tokio ramaus žmogaus nebuvau sutikęs 😊
8 diena. 10.10
Apžiurim Leuveną, bet neužtrunkam, nes verta dėmesio tik rotušė ar bažnyčia, net nežinau kaip ji tiksliai vadinasi.
Važiuojam į Liuksemburgą.
Labai gražus miestas. Į akis krinta, kad mašinos beveik vien tik naujos, savininkai su storomis auksinėmis grandinėmis ant kaklo. Todėl nė kiek nenustembu, kad labai daug iš jų kalba rusiškai. Jaučiasi, kad čia įkurta nemažai investicinių fondų ir visos Europos teisėsaugai čia yra ką veikt narpliojant nešvarias mokesčių vengimo operacijas. Man atrodo, kažkiek ir “Snoras” su Liuksemburgu susijęs.
Kuras labai pigus, nepamenu kiek, bet gerokai pigesnis nei Lietuvoje.
Miegam jau įvažiavę į Prancūziją.
9 diena. 10.11
Važiuojam į Paryžių.
Ieškome kažko panašaus į “P+R”, bet veltui, gal 50 km. iki centro, prasideda miesteliai, kurie jungiasi vienas su kitu ir net neaišku, kur čia galėtum palikt automobilį, jog persėst į viešąjį transportą.
Taip įvažiuojam į patį centrą. Apibūdint i to neįmanoma. Tiek prie Triumfo arkos, tiek kažkokioje kitoje panašioje žiedinėje sankryžoje, eismas nenupasakojamas 😲 Jokio ženklinimo, pagal plotį galėtų būti kokios 6 juostos, tačiau visi važiuoja kaip sugalvoja, kai apsidairai pro veidrodėlius ir jau nebematydamas kliūčių ryžtiesi važiuoti, pro pat šonus prašvilpia kokie 2-3 motoroleriai, kurie, regis, net nebando prilėtint greičio. Maža to, navigacija tarp senamiesčio pastatų pradeda strigti, ir pro tą pačią sankryžą liepia sukti keletą ratų. Gal ir gerai, važiuodamas 3 kartą jau imu perprast važiavimo ypatumus: “užsimerki ir spaudi, kaip pasiseks, taip” 😂 Beje, vėliau sužinojau, kad tai vienintelė vieta Prancūzijoje, kur draudimas negalioja.
Vietiniai prancūzai į centrą automobiliu nevažiuoja.
Gal 2 valandas pasisukioję po centrą ir neradę parkingo, nusprendžiam važiuoti toliau nuo centro ir į jį atvažiuoti metro.
Vietą automobiliui randam gana toli nuo centro. Nueinam į metro. Nors yra informacija, o čia visame pasaulyje garsus turistų traukos miestas, tačiau informacijoje kalba tik prancūziskai 😲Žodžiu, neaisku nei į kurią pusę važiuot, nei kaip bilietus pirkt.
Nusprendžiame palaukti kelias valandas ir važiuoti į centrą vakare. Tikimės, kad bus lengviau. Ir išties, ir nuvažiuojame lengviau, ir parkingą nesunkiai randam, net nemokamą.
Tik sparčiai temsta. Pavaikštom po centrą, nueinam prie Eifelio bokšto.
Kai po neįtikėtinai ilgo kilimo liftas pagaliau sustojo, pagalvojom “oho kaip ilgai kilom”, bet tada reikėjo pereit į kitą liftą, kuris kilo dar ilgiau 😳
Vaizdas nepakartojamas, gaila tik, kad buvo stiprus vėjas viršuje ir dar naktis, tai nuotraukos labai silpnos gavos.
Miegoti nuvažiuojame į miesto pakraštį ir miegojom savo automobilyje.
10 diena. 10.12
Sužinom, kad Prancūzijoje prasidėjo visuotinis streikas, todėl beveik niekas nedirba, nevažiuoja vietinis transportas. Be to, jau ir patys žinom, kad dieną nėra ko lįst į Paryžių, tad nusprendžiam važiuoti į Versalį.
Labai patiko 😍
Atsigulėm ant pievelės priešais rūmus ir tvenkinį, ir pragulėjom pusė dienos. Tik gulbės labai trukdė, vis kėsindamosis į mūsų maistą 😊
Vakarėjant vėl nuvažiavom į Paryžiaus centrą.
Vėl nesunkiai radom parkingą.
Apžiūrėjom likusius objektus.
Labai apsidžiaugėm, kad vakar spėjom į Eifelį pasikelti, nes šiandien ir jis nebedirbo del streiko.
Žodžiu, pavaikščiojom, pavažinėjom po Paryžių ir sprendėm ką daryt toliau. Norėjom aplankyt Luvrą, bet jis nedirbo dėl streiko, ir sakė, tikėtina dar nedirbs kelias dienas, tad nusprendėm važiuoti toliau, gal kada dar atskrisim į Luvrą. Grįžę sužinojom, kad pasielgėm tinkamai, nes streikai dar tęsėsi apie savaitę.
Išvažiuodami iš Paryžiaus dar nuvažiavom į Monmatrą, nuėjom iki “Mulen Ruzo”.
Va ten tai “raudonieji žibintai”, kabinėjasi, praeit neleidžia.
Jau visai sutemsta, vaikai užmiega, aš dar noriu prie kažkokios bažnyčios, bet žmona sako eik vienas, juolab automobilį pastatome nelabai aiškioje vietoje, galima stovėti ar ne.
Išeinu ir.., pasiklystu. Bažnyčią tai randu, bet kelio atgal ne. Gal kokią valandą suku ratus, bet niekaip neatseku kelio. Žmona sakė, net matė mane tolumoje praeinantį, bet aš taip ir nemačiau mašinos. Sako, nespėjo sureaguot, turbūt tyčia nekvietė, juokėsi rupūžė 😃
Žodžiu, galiausiai visgi pavyksta rasti kelią ir jau visai naktį išvažiuojam iš Paryžiaus.
Miegam už miesto.
11 deina. 10.13
Norėjom nuvažiuot į “Asterix” parką, bet pasirodo jis dirba tik iki spalio mėn.
Į “Disneylendą” nevažiavom, nes prisirinkom labai daug informacijos, kad ten visada būna žiauriai didelės eilės.
Važiuojam link Luaros upės slėnio pilių.
Atvažiuojam ir apžiūrim Šamboro pilį.
Labai gražu. Gal viena iš gražiausių matytų. 😍
Miegam netoli jos, todėl apžiurim dar ir sutemus, kai ji apšviečiama šviesų 😊
Beje, Luaros slėnis idealus keliauti tokiu būdu kaip mūsų, nes visur labai daug poilsio aikštelių, kurios ne tik nemokamos, bet jose yra ir tualetai su vandeniu, ir vaikų žaidimų aikštelės, ir stalai su suolais, vandens kranas lauke, pačios aikštelės prie upės ar kitos gražios vietos 😍
Žodžiu, tokie nemokami “kempingai”. Jie nuo tikrų kempingų skiriasi tuo, kad uždėtas toks strypas, kad aukštesni automobiliai už lengvąjį, tokie kaip “kemperiai” ar "fūros", negalėtų įvažiuoti, o pačiose aikštelėse ženklai, kad palapines statyti draudžiama. Žodžiu, jos skirtos trumpam poilsiui.
Kadangi mes palapinės nestatėm, o mūsų automobilis ne kemperis, tai mums tos aikštelės kuo puikiausiai tiko 😊 Tiesą pasakius, daugiau Europoje niekur ir neradom tokių puikių salygų 😉
12 diena. 10.14
Apžiūrim Šenonso pilį.
Ji vadinama “damų pilimi”, nes jose daugiausia gyveno moterys.
Pilis įdomi tuo, kad pastatyta virš upės.
Skirtingai nuo kitų pilių, net iš išorės jos nepamatysi nenusipirkęs bilieto, nes ją juosia kanalai.
Vidaus ekspozicijos gana įdomios, ypač virtuvė.
Nuvažiuojame iki Ambuazo: pilis, Da Vinči pilaitė “Clos Luce”.
“Clos Luce” nustebina išradimais, fizikos dėsnių praktiniais išbandymais.
Važiuojam toliau.
Reikia pasakyti, kad pakelėje daugybė pilių ir miestelių, apie kurias ir kuriuos, nieko net nebuvom girdėję.
Miegoti nuvažiuojame pas merginą į Tours. Ji atrodo taip, kaip aš ir įsivaizduoju prancūzaitę: juodi, šiek tiek garbanoti plaukai, didelės, šiek tiek papūstos lūpos, lyg iš kokio gero seno prancūziško filmo. Žodžiu, nustembu, kad stereotipai galioja 😉
13 diena. 10.15
Važiuojame iki Vilandry pilies.
Ji labai graži 😍
Tiksliau, ne pilis, o parkas. Jis kiekvienu metų laiku vis kitoks. Kadangi mes buvome rudenį, tai dominavo raštai ir formos iš daržovių, kurios derinamos su gėlėmis. Įspūdingai atrodo ir iš toliau nepasakytum, kad ten kokios morkos 😍 Prisivalgėm ir vynuogių.
Toliau nuvažiavom iki kažkokių ten urvų uolose, kur žmonės gyveno gal net ir prieš mūsų erą.
Nors pilių jau prisižiūrėjom daugybę ir jos net kiek atsibost ėmė, bet nusprendėm dar pavažiuot iki “Disney” pilies.
Jei nemelavo, nors greičiausiai melavo, tai ši pilis yra prototipas tos, kurią kiekvieną kart matome, kai filmą kuria “Disney” studija. Joje ir visas interjeras, ekspozicija, įrengta pagal “miegančiosios gražuolės” pasaką.
Kadangi mums tų pilių jau pakanka, nusprendžiame apsiriboti jos apžiūra tik iš išorės.
Nufotografuojam. Einu nufotografuot iš kitos pusės, na dar bokštą, kur gražuolė miegojo, ir galėsim važiuoti. Velnias, jis nesimato. Šiek tiek palipsiu. Vistiek nesimato. Dar palipsiu. Ir iš čia nesimato, nors jau turėtų.
Taip vis lipu aukštyn, einu gilyn į mišką, į kalną, bet niekaip nepavyksta nufotografuot to bokšto. Atsiranda sportinis azartas. Kalnas vis statesnis, medžiai vis tankesni. Kažkur nubėga stirnos. Galiausiai jau lipu ne tik kojomis, bet jau ir rankomis ir net dantimis. Suprantu, kad kelio atgal nebėra, labai jau statu ir pavojinga būtų leistis. Pila prakaitas, širdis, regis, tuoj išlips. Prieinu spygliuotą tvorą, nelabai supratęs, ką nuo ko ji skiria, gal dėl stirnų, šiaip taip ją įveikiu, bet pakliūvu į labai tankų erškėtrožyną ir dar visokius ten kimbančius-duriančius augalus 😜 Šiaip taip išsilaisvinu ir iš jų, bet pajaučiu pagarbą Šrekui, ne taip lengva tą princesę išvaduot 😊
Ir staiga, oplia, priešais atsiveria tas bokštas.
Nieko jis negražus, bet nufotkinu ir kaip nugalėtojas einu atgal. Tačiau, įvertinęs kaip sunkiai atėjau, nusprendžiu geriau grįžti pro kitą pusę. Kiek paėjęs suprantu, kad ups..., patekau į pilies teritoriją, į kurią patekimas mokamas 😳 Tampa aišku, kodėl buvo ta tvora ir visos tos kliūtys. Nors ir netyčia įsibrovęs, bet pasijuntu nepatogiai, todėl einu lauk.
Išeiti bandau pro kitą pusę. Pro ten tikrai buvo ne lengviau. Vėl bruzgynai, uolos, skardžiai. Paskutiniame etape nušokau maždaug nuo 5-6 m. uolos tiesiai į šalutinę gatvę ir tada jau ramiai grįžau prie automobilio.
Netoli šios pilies ir miegame, vienoje iš mano ankščiau aprašytų aikštelių.
14 diena. 10.16
Važiuojame per Prancūziją į Ispaniją.
Trumpam stabtelim Bordo.
Pasienyje užstringam į gal 30-50 km. kamštį. Gal dėl to, kad rinkomės nemokamą kelią.
Šiaip Prancūzijoje ir Ispanijoje visi keliai, net ir nemokami, tiesiog puikūs 😉
Blogiausia tai, kad to kamščio mes visai nenumatėme, o bakas buvo apytuštis, nes Ispanijoje kuras daug pigesnis.
Ten miestelis prie miestelio visus tuos kilometrus, bet degalinių nėra.
Elektronika nebe pirmą kart įspėja, kad tuoj baigsis kuras, ima pilt šaltas prakaitas 😳
Žinome, kad pasienyje paprastai degalinė visada būna. Navigacija rodo, kad jau esam Ispanijoje, bet visi užrašai dar prancūziški. Prieš akis ilga ilga pakalnė. Nors ir miestas, išjungiu variklį ir riedam laisva eiga, stabdžiai veikia sunkiai, užsirakina vairas, paskubomis tenka įjungti degimą neužvedant variklio. Ta pakalnė kokie 3-4 km., ir visą laiką tiesiai. Turbūt, tai mus ir išgelbėjo. Iškart už pakalnės degalinė. Stojam. Nežinau kiek kuro pilti, klausiu, kur mes? Sako Ispanijoj. Pilu pilną 😊
Miegam kažkur prie greitkelio.
15 diena. 10.17
Visą dieną važiuojam per Ispaniją.
Beje, nors keliaujam jau 14 dienų, ir ruduo-spalio mėn., bet paradoksas, tik įvažiavę į Ispaniją, pajaučiam pirmuosius lietaus lašus 😊 Tiesa, to net nevadinam lietumi, nes net neprireikia jungti automobilio valytuvų.
Miegam jau netoli Portugalijos.
16 diena. 10.18
Atvažiuojam į Porto.
Fantastiškas miestas 😍
Labai grazus. Manau, gražiausia, ką galima pamatyt Portugalijoje.
Tie maži balti nameliai raudonais stogais ir siauromis, tik pėstiesiems skirtomis gatvelėmis, negali nežavėti.
Gražiausia, kad jis išsidėstęs prie upės ant skardžių, tikrai gražu 😍
Verta pakilti ir į bokštą miesto centre, ir nusileist prie upės, ir paklaidžiot tarp gatvelių.
Tik vežimą sunkoka nešiot, ten akivaizdžiai sunku mamoms ir neįgaliesiems: kalnai statūs, grindiniai akmeniniai, daugybė laiptų.
Važiuodami toliau stabtelim Aveiro-tai kurortas prie jūros, bet vanduo šaltas.
Kas mums neįprasta, jog automobiliu gali privažiuot ir net parkingas nemokamas, beveik prie pat vandens 👍
Prie Aveiro ir miegam.
17 diena. 10.19
Atvažiuojam į Koimbrą.
Tai senoji Portugalijos sostinė. Nedidelis miestelis. Pagrindinė įžymybė-universitetas.
Didžioji dalis gyventojų-studentai.
Universitetas ne tik istorinis, bet ir veikiantis.
Jame mokamas įėjimas tik į biblioteką, koplyčią ir teismo salę.
Gražu 😍 Tik fotografuoti neleidžiama. Nusifotografuojam bent lankstinuką.
Bibliotekoje knygos tokios, kad tik pasakose tokias matėm.
Ypač sužavi teismo salė. Prabanga, grožis. Sužavi ne tik todėl, kad ji skaičiuoja šimtmečius, bet todėl, kad ji ir šiandien veikianti !!! Mūsų apsilankymo metu kaip tik vyko teismo procesas, galėjome jį stebėti iš balkono per stiklą. Perukai ir visa kita. Neįtikėtina, juk ši salė, turbūt, mena ir inkvizicijos laikus 😉
Gražus vaizdas ir iš balkono į miestą 😍
Beje, kadangi tai universitetas, tai viduje pigi kavinė. Pavalgom grožėdamiesi Koimbros vaizdu iš viršaus. Gatvėje vyksta “fuksų” krikštynos. Žodžiu, įdomu 😊
Mieste, kaip ir visoje Portugalijoje, labai populiarūs gatvėje kepti kaštainiai.
Miegot nuvažiuojam į Leiria, ten esam susitarę pagal keliautojų klubą.
Šeimininkas tamsaus gymio, jei neklystu iš Žaliojo kyšulio salų, yra buvęs Lietuvoje, turėjo draugę lietuvę. Jis pasako tai, apie ką ankščiau nesusimastydavome: “ar matėte tranzuojantį juodaodį?” Sakom, gal ir ne. “Tai va, nes visus tranzuojančius juodaodžius iškart į policiją veža, gal nelegalas, gal dar velnias žino kas”. Nežinau, kiek tame tiesos, bet skamba kažkaip juokingai 😃
18 diena. 10.20
Važiuojam į Tomar.
Kažkokia nesąmonė. Nėr į ką ten žiūrėt. Gerai, kad nors buvo kažkokia šventė, didžiulė eisena, visi metė gėles į upę. Įdomu. Jei ne ta šventė, nežinočiau, ko ten važiavom.
Čia dar blogiau. Nenoriu nieko įžeist, bet man atrodo ši vieta tik religiniams fanatikams skirta. 19 iš 20 parduotuvėlių prekiauja tik šventųjų statulėlėmis, o miestelyje nieko daugiau, išskyrus tą didžiąją Bažnyčią, nėra. Dabar suabejojau ar bent maisto parduotuvė, ar kokia kavinukė yra, gal jie ten vien šventąja dvasia gyvi?
Sakoma, kad ten gali susirinkt, berods, iki pusės milijono tikinčiųjų. Manau, tikrai ne į bažnyčią, o į aikštę prie jos ir jos prieigas.
Važiuojam į Batalą.
Ši bažnyčia jau graži. Gotikinė. Bet skirtingai nuo Onos bažnyčios Vilniuje, iš blokelių. Didelė ji, nuotraukose tikrai ne taip gražiai atrodo. Per mišias įėjimas nemokamas, kitu laiku reikia pirkti bilietus. Tik grįžęs apsižiūrėjau, kad kažkodėl net normalios nuotraukos nepasidariau.
Važiuojam iki Nazarė.
Tai buvęs žvejų miestelis. Apačioje tai toks šiuolaikinį kurortą labiau primenantis. Bet užvažiavus ant šalia esančio kalno, vaizdas gražus 😍
Miegam kažkur miškelyje.
19 diena. 10.21
Važiuojame į Sintrą.
Fantastika 😍
Ji gali varžytis su Porto dėl to, ką labiausiai verta pamatyt Portugalijoje, vardo. Tiesiog nusikaltimas būtų į ją neužsukti. Reikėtų skirti visą dieną. Bent jau vieną dieną.
Esant galimybei, galima važinėt ir kelias dienas po apylinkėse esančias pilis.
Pati Sintra tai nieko ypatingo. Svarbiausia tai, kas yra virš jos.
O virš jos yra neįtikėtinai aukštai “Maurų” pilies griuvėsiai, o dar aukščiau, “Karaliaus” pilis. Karalius taip norėjo pabrėžti, kad jis yra aukščiau už "maurus". Verta užsukt į abi. Ten ir bilietą tokį kompleksinį galima pirkti.
“Karaliaus” pilis, iš išorės nors ir spalvota, bet nėra tokia įspūdinga savo išore, tačiau jos vidus tikrai vertas dėmesio. Tokios gausos eksponatų niekur nemačiau. Ji neatrodo tokia didelė, bet toks puikus išplanavimas, kad atrodo kelis kartus didesnė, kambarių daugybė. Gaila, kad fotografuoti viduje neleidžiama. Tai viena įspūdingiausių mano matytų pilių būtent dėl savo vidaus 👍
Beje, navigacija Sintroje buvo įvežusi į tokią vietelę, kad melstis bebuvo likę. Statumas gal 30-40 laipsnių, važiuoji žemyn, tai reiškia, kad atbuliniu nepavažiuosi, grindinys slidžiais akmenimis grįstas, iš abiejų pusių akmeniniai pastatai, tu leidiesi žemyn, o kelias vis siaurėja, labai aiškiai pradedi matyti dryžes ant sienų nuo "netilpusių" automobilių, ir net dažų atspalvius gali atskirti. O mūsų tai “Renault Grand Espace”, o ne koks nors “Clio”. Žodžiu, kai pamačiau posūkį priešais, tai vienintelė viltis buvo melstis, kad už jo kelias platės, o ne dar labiau siaurės 😳 Tiesą pasakius, siaurėt jis ir nebegalėjo, nes ir taip veidrodžius užsilankstęs jau važiavau, dar labiau susiaurėjęs jis būtų vadinamas siauru šaligatviu 😂 Bet pasisekė, už posūkio jis vis dėl to platėjo 😊
Toliau važiavome į Cabo da Roca.
Tai labiausiai į vakarus nutolęs žemyno taškas-“pasaulio kraštas”. Čia skardis į jūrą, švyturys. Pastatytas paminklas.
Mūsų mažoji čia labai norėjo mokytis vaikščioti ir eiti pati, mums prieštaraujant, savo teises labai inirtingai gynė ašaromis, todėl čia užtrukome gana ilgai 😊
Ten ir miegojome.
20 diena. 10.22
Važiuojam į Lisaboną.
Patenkam į kamštį. Beveik nejuda. Sukam į mokamą kelią, kad pravažiuotume kamštį. Brangu, už 50 km. sumokam apie 25 lt., gaunasi apie 50 cnt. uz 1 km.
Nuvažiuojam ir apžiūrim Lisaboną.
Ją skirstyčiau į 2, o gal net 3 dalis.
Pirmoji dalis, tai centras su savo aikštėm, tais tik Portugalijai būdingais tramvajais ir t.t.
Antroji dalis šiauriau, tai Balemo bokštas, kažkokia ten milžiniška bažnyčia ir t.t.
Čia man patiko labiau.
Na o trečioji dalis būtų, didžiulis tiltas per įlanką, ir iškart už jo, kaip Rio De Ženeire, stovinti milžiniška Jėzaus statula, į kurios viršų galima pasikelti liftu, bei pažvelgti į Lisaboną iš viršaus.
Beje, Portugalijoje tiesiog akis drasko skurdas. Niekur kitur tokio nemačiau. Daug prostitučių, lūšnynai, miestai ir pastatai remonto nematę, turbūt, nuo Kolumbo laikų.
Miegoti nuvažiavom prie Cabo Espichel.
Kažkuo panašu į Cabo da Roca, tik tai nėra pats vakariausias žemyno
taškas.
Čia yra tokia apleista bažnytėlė, kuri gana nykiai, gal net siurealistiškai, atrodo
šioje vietoje.
21 diena. 10.23
Važiuojame į Evorą.
Pakeliui stabtelime Sesimbroje. Kurortas ir tiek.
Renkamės kelią pagal vandenyną, pliažų daug, tačiau vanduo šaltokas, maudytis nesusigundom.
Prieš Evorą ilgokai ieškom Almendres akmenų.
Vietiniai kažkodėl jų beveik nežino. O ir turizmo informacijoje mažai pagelbėt tegalėjo.
Šiaip taip radom patys.
Jų atsiradimo istorija apgauta paslaptimis ir prilyginama Stonhedžui Anglijoje.
Pati Evora jauki, maža ir paprasta.
Pagrindinis lankytinas objektas: kaulų koplyčia. Joje ne šiaip vienas kitas kaulas, o kaulai ir kaukolės sudaro sienų pagrindą, naudoti vietoj plytų.
Įdomiausia tai, kad mes, patys to nežinodami, automobilį pasistatėme praktiškai prie įėjimo, ir tada pusę dienos vaikščiojome po visą Evorą, ir tik pabaigoje ieškojome šios koplyčios. Kai ją radome, ne tik nustebome, kad ji prie mūsų automobilio, bet ir vos spėjome, nes buvo likę tik 15 min. iki uždarymo 😱 Užteko 😊
Toliau važiuojame iki Alquevos užtvankos.
Ji nurodoma kaip didžiausia Europoje. Pati užtvanka tai niekuo nestebina, tačiau sulaikomo vandens kiekis, manau, ir yra tas kriterijus, pagal kurį ji didžiausia Europoje. Tai labiau panašu į užtvindytą žemę, nei šiaip užtvanką.
Kadangi specialiai didelio vingio nereikėjo daryti, tai verta buvo, specialiai važiuoti nesiūlyčiau.
Prie jos ir miegame.
22 diena. 10.24
Važiuojame į Seviliją, jau Ispanijoje.
Vėl tas atvejis, kai rezultatas pranoksta lūkesčius. Ir ne šiaip pranoksta, o gerokai 😊, ir tai tik labai švelniai tariant 😊
Labai kompkatiškas, jaukus ir gražus miestas 😍
Čia žaluma ir parkai, senamiestis ir architektūra, istorija, žodžiu, tikrai vienas iš nedaugelio miestų, kur norėčiau gyventi 😍
Aš jau nekalbu apie katedrą.
Ji tiesiog skendėte skendi prabangoje.
Kai turi tiek aukso ir turtų, tai Ispanija tikrai išsikapstys iš krizės gniaužtų 😊
O kur dar vaizdas į miestą nuo bokšto viršaus 😍
Raižiniai pastatuose nenupasakojami.
Ir dar, žinoma, oras 😊, nors spalio pabaiga, bet vakarop buvo apie +30 C 😎
Rekomenduoju šį miestą ir patarčiau skirti jam visą dieną.
Kas dar krinta į akis, tai daugybė “parkuotojų”, dažniausiai tamsiaodžiai, rankomis mosikuoja rodydami laisvą vietą automobiliui ir prašo “uždarbio”.
Miegam už miesto.
23 diena. 10.25
Važiuoajm į Gibraltarą.
Viena iš tų vietų, kur paliko didžiausią įspūdį 😊
Nors šalia Ispanija, o Gibraltaras priklauso Didžiajai Britanijai, ir valiuta-Anglijos svaras, tačiau aš Gibraltarą laikyčiau atskira valstybe, man tai nei Ispanija, nei Anglija, jis unikalus.
Mes nusprendžiame automobilį palikti Ispanijoje ir į Gibraltarą eiti pėsčiomis. Ten prie pat sienos yra didelė nemokama aikštelė. Tiesa, asfalto nesitikėkit, tai labiau išvažinėtas laukas.
Yra šalia ir gera aikštelė, bet ji mokama, todėl ta nemokama daug populiaresnė.
Netoliese matyti “bomžų” buveinės, kurios labai panašios į mūsiškes. Dėl to aikštelėje nepatarčiau automobilio palikti iki sutemų, nepriklausomai, ar mokamoje ar nemokamoje, ir juolab vertingų daiktų jame, nes matėme nemažai automobilių stiklų likučių ant žemės.
Eiti pėsčiomis nusprendėme, nes tai visai netoli, eismas Gibraltare kita puse, automobilių daug, gali kilti problemų su parkingu.
Labai keistai atrodo šioje vietoje Didžiosios Britanijos vėliavos, suvenyrai.
Labai daug pasiūlymų apžiūrėti Gibraltarą su vietiniais. Jie tikri sukčiai. Aiškina, kad tik pas juos labai plati programa ir pamatysite “visą Gibraltarą”, nors iš esmės ten vertas dėmesio tik pakilimas į kalną. Aišku, atitinkamai ir kaina pas juos gerokai didesnė.
Mes kylame su oficialiu fanikulieriumi, o ne vietiniais “automobilistais”.
Galima kilti ir savo automobiliu, tačiau nerekomenduočiau, nes kelias tikrai siauras ir pavojingas. Kai sakau siauras, tai patikėkit, tai reiškia, kad tikrai siauras 😲
Visi labai stebisi mūsų vaikų šviesia oda, šviesiais plaukais, ir mėlynomis akimis. Vargu, ar jos per visą gyvenimą Lietuvoje tiek komplimentų sulauktų 💖
Taigi, kylam į viršų.
Pasiimam maisto, gėrimų, ruošiamės pasėdėti ir pavalgyti viršuje besigrožėdami vaizdais.
Aišku ispaniškų užrašų nesuprantam.
Pasirodo, ten parašyta, kad maistą į viršų vežtis griežtai draudžiama.
Tik pakilus, iškart suprantame kodėl. Vos spėjus išlipti iš fanikulieriaus, išgirstu žmonos cypimą, pamatau, jog duktė šoke, o gana didelė beždžionė iš po vežimėlio traukia sausainių pakelį. Suveikia instinktai, net nesusimastęs trenkiu beždžionei per nagus ir ji išmeta sausainius. Ji grėbia vėl, aš jai vėl per nagus. Ji atšoka ir iššiepusi dantis ima rėkt “karo šūkius”. Ji tokia nemaža, o dantys didesni nei vokiečių aviganio. Stoviu laukdamas jos atakos. Ji visgi nusprendžia, kad aš didesnis ir stipresnis patinas, todėl pasitraukia. Visi turistai be žodžių stebėjo šią sceną. Tik dabar pribėga vietiniai darbuotojai ir ima klausinėt, ar viskas gerai, ar nieko nesužalojo. Pasirodo, jos, užuosdamos maistą, net kuprines sudrasko. Tik dabar pagalvoju, kad man tų sausainių net negaila, juk ne kokia auksinė grandinėlė, bet vat instinktai greitesni ir stipresni už protą tokiose situacijose.
Paliekame visą maistą pas darbuotojus patalpoje ir einame pasivaikščioti. Jaučiu kaip dukra dreba tiesiogine prasme.
Tų beždžionių pilna visur.
Tai vienintelė vieta Europoje, kur jos gyvena laisvėje.
Praeina gal kokia valanda, kol atsigaunam ir apsiprantam su jomis.
O šiaip tai labai gražu. Ne tik dėl beždžionių. Vienoje pusėje Viduržemio jūra, už kurios matyti Afrikos kontūrai, kitoje pusėje Ispanija, apačioje Gibraltaras. Labai gražu 😍
Nusileidę žemyn, einam atgal į Ispaniją.
Mūsų laukia dar vienas nepakartojamas potyris. Pasienio ruožas uždaromas, ta prasme užsidega raudonas šviesoforas, uždaromi varteliai ir laukiam. Pasirodo tuoj kils lėktuvas.
Lėktuvui pakilus, varteliai atidaromi, užsidega žalias šviesoforas ir visi važiuoja ir eina, kas į Ispaniją, kas iš jos į Gibraltarą.
Žodžiu, ten pasienio ruožas atlieka ir oro uosto funkciją, nes daugiau žemės nėra. Kažin, ar yra dar pasaulyje šviesoforas, reguliuojantis eismą per oro uostą 😊
Grįžę iki automobilio, vis dėl to nusprendžiame įvažiuoti juo ir į Gibraltarą, nes kuras jame labai pigus.
Prisipilame pilną baką ir išvaziuojame. Tiesa, kamščiai nemaži, ir nežinau, ar jie visada tokie dėl pigesnio kuro, ar čia dėl to oro uosto.
Miegame pakeliui link Kordobos.
24 diena. 10.26
Važiuojam į Kordobą.
Daro įspūdį tai, kad mečetės viduje katalikiška bažnyčia. Taip katalikai, užkariavę maurų žemes, norėjo parodyti savo galią musulmonams.
Viduje, kaip ir Sevilijoje, labai daug brangenybių.
Raižiniai būdingi Ispanijai.
Bevaikštant žmona atkreipia dėmesį į vieną merginą, sako, jog būtent taip įsivaizduoja tipišką ispanę: ilgi, juodi plaukai, juose gėlė. Kai ji atsisuka, išsižiojam iš nuostabos ir imam juoktis, nes ji..., kinietė 😂
Miegam pakeliui i Grenadą.
25 diena. 10.27
Ryte, jau gerokai nuvažiavus, pastebim, kad palikom savo keptuvę. Vakare gaminomės maistą ir kadangi ji buvo karšta, tai pakišom ją po automobiliu. Ryte užmiršom. Be keptuvės neišsiversim, o naujos paieškos gali užtrukti, tad darom gana nemenką vingį ir grįžtam. Randam ją 😊
Visa diena Grenadoje.
Tiesą pasakius, į pačią Grenadą net neužsukom, tik pravažiavom.
Visą dieną praleidom šalia esančioje Alhambroje.
Ten susitinkame lietuvius, pasikalbam. Gana nedaug jų sutikome šioje kelionėje, juk pigių skrydžių tuomet dar nebuvo.
Šiaip gražu ten, nors man didelio įspūdžio nepaliko.
Tai parkas ir pastatų kompleksas, oficialiai rūmai ir parkas. Į dalį pastatų reikia iš anksto užsisakyti bilietus, nes lankytojų skaičius ribojamas ir labai maža tikimybė gauti bilietus atvykus tą pačią dieną.
Mums pakako ir to, ką pamatėme. Vėl įspūdingi raižiniai.
Miegame dykumoje.
Čia labai bjaurios musės, tokios mažos, lėtos, bet labai įkyrios.
26 diena. 10.28
Važiuojame iki Valencijos.
Įspūdingai atrodo apelsinų plantacijos. Bet apelsinai dar neprinokę buvo.
Apsistojam pas žmonos grupiokę, šiuo metu gyvenancią Valencijoje.
27 diena. 10.29
Pasidarom poilsio dieną.
Valgom daug vaisių, jie ten pigūs ir skanūs.
28 diena. 10.30
Važiuojam į Barseloną.
Apžiūrim miesto centrą.
Visi visur geria vyną. Populiariausias pigus “Don Simon”-“Sangria”. Jis parduotuvėje kainuoja apie 5 lt. (1,5 ltr.).
Labai pigus ir alyvuogių aliejus, jei akcija, tai apie 5 lt. už 1 ltr.
Miegame netoli centro.
29 diena. 10.31
Tai pirmoji diena mūsų kelionėje, kai sulaukiam lietaus. Neįtikėtina. 29-ąją dieną !!! Jau buvom ėmę svarstyti, ar iki pat Lietuvos taip ir nesulauksim jo 😊
Tiesa, ir jis mūsų neišgąsdina, nes už kokios valandos jo kaip nebuvę.
Mieste daug Helowyno akcentų.
Pakylame į Montjuch kalną.
Ir vaizdas į miestą puikus, ir pilis nemokama 😍
Čia ir olimpinis kompleksas, būtent čia 1992 m. Lietuva pirmą kart laimėjo olimpinius krepšinio medalius.
Yra padaryta “pėdų alėja”, t.y. gali pamatuoti ir palyginti savo koją su P.Gasolio, M.Jordano ir kt.
Gaila tik, kad nebeveikė “grojantys ir šokantys” fontanai, jie veikia tik iki spalio. Manau, tai turėtų būti tikrai įspūdinga. Ir ne tiek dėl pačių fontanų, bet dėl to, kad žiūri į juos nuo kalno, o apačioje ne tik fontanai, bet ir visas miestas matosi.
Nueinam iki Gaudi bažnyčios.
Nuvažiuojam į Goelio parką.
Gražu 😍
Tik labai greit ima temti, todėl nuotraukos nelabai pavyko.
Beje, atminkite, kamščiai Barselonoje VISĄ PARĄ !!!
Miegoti nuvažiuojame vėl ant Montjuch kalno, ten labai gera vieta prie krepšinio arenos. Tylu, ramu, ir vaizdas gražus 👍
30 diena. 11.01
Važiuojame į Monserat vienuolyną.
Kažkas nepakartojamo. Patiko daug labiau net už pačią Barseloną 😍
Mums labai pasisekė, kad mes atvažiavome gana anksti ir turėjome proto automobilį palikti ne prie pat įėjimo, nes po to, kai ėjome atgal link automobilio, tai eilė buvo kokie 3 km. Maža to, ta eilė beveik nejudejo, ir į ganą stačią įkalnę, o ir nusukti nėra galimybės. Užjaučiu vairuotojus. Mus pačius, einančius atgal, net kelis kartus graibstė už skvernų ir klausė, ar išvažiuojame, tikėdamiesi, kad mūsų automobilis netoli ir jie galės pastatyti automobilius į mūsų vietą 😊
Važiuojame į Andorą.
Nieko gero ten. Tik kuras pigus 😊
Nusprendžiame važiuoti tiesiai į Prancūziją, o ne grįžti per Ispaniją.
Nesitikėjome to, tenka pakilti į maždaug 2500 m. aukštį ir važiuoti per sniegą !!! 😲 Visa tai nepaisant to, kad vos pries 2-3 valandas apačioje vaikščiojome trumpomis rankovėmis.
Besileidžiant sutemsta.
Važiuoju labai atsargiai, tai truputi nervina vietinius.
Skirtumas tarp Prancūzijos ir Ispanijos milžiniskas, tiek ekonomine, tiek kultūrine prasme.
Miegame apačioje, jau Prancūzijoje.
31 diena. 11.02
Apžiūrime Carcasone miestą, kuris žinomas kaip didžiausias Europje miestas-tvirtovė.
Mums ten nelabai patiko. Sienomis apsuptas senamiestis ir tiek. San Malo toje pačioje Prancūzijoje, tikrai įspūdingesnis.
Važiuojame prie Gardos tilto, menančio Romos imperijos laikus.
Čia tai gražu 😍
Nuvažiuojame į Avinjoną.
Apsistojame pas rusą, gyvenantį Avinjone. Jis kokį 10 kartų klausia, ar mūsų šešiametė neprisysios į lovą 😃
Vakare apziūrime Avinjoną.
Nelabai patiko.
32 diena. 11.03
Važiuojame ir apžiūrime Arlį.
Jis irgi šiaip sau.
Toliau važiuojame iki Tulono.
Apsistojame pas prancūzą labai gražiame name: labai daug visokių arkų, koridorių, jautiesi ne name, o pilyje. Kieme baseinas, iš kitos pusės skardis atsirėmęs į kalną 😍 Sakė, toks namas Tulone kainuoja apie 1 mln. eurų.
Pats miestas nepatiko, bet tokio namo norečiau 😊
33 diena. 11.04
Važiuojame į Kanus.
Kanai palieka ramaus ir paprasto miestelio įspūdį.
Nusifotografuojame prie raudono kilimo.
Čia tai jooo. Prabanga visur. Net nežinau ką pasakyt. Įdomu viskas: "Formulės 1" trasa, jachtos, prabangūs automobiliai, pilis, kazino, japoniškas sodas, egzotiškų augalų ar kaktusų sodas, tiksliai net nepamenu kaip jis vadinasi ir t.t.
Nei Milane, nei Paryžiuje nemačiau tiek prabangiai ir madingai apsirengusių moterų.
Labai uolūs policininkai. Irgi niekur kitur nematėme tiek daug pareigūnų, vaikštančių su kvitais rankose ir išrašinėjančių kvitus už parkavimąsi draudžiamoje vietoje.
O šiaip tai ten įdomi sistema: daugumoje vietų iki valandos parkingas požeminiuose garažuose nekainuoja išvis, o nuo valandos jau iškart brangu, tad jei nereikia ilgiau, tai labai patogu.
Mums reikėjo ilgiau, tai mes automobilį palikome gerokai aukščiau Monako.
Tiesa, ten labai patogi sistema: liftai, takeliai, laipteliai, vėl liftai. Jei perpranti sistemą, tai bet kurią Monako vietą gali pasiekti vos per keletą minučių.
Mums sekėsi truputi sunkiau 😜
Kas buvo labai neįprasta, kad keliu niekur nenueisi. Jei ir pasiklydai, tai turi ieskoti vistiek tų liftų ar laiptų, nes keliai eina tik automobiliams ir visai kitur.
Žodžiu, iš pirmo įspūdžio paini sistema, bet kai perpranti, tai tobula 😊
Praleidžiame ten visą dieną, tikrai gražu 😍
Tiesą pasakius, praleidžiame daugiau nei planavome, nes dėl minėtų “labirintų-liftų” subtilybių, ilgokai ieškojome savo automobilio. Sistemos, vadinas, taip ir neperpratom 😂
Miegojome pusiaukelėje tarp Monako ir Nicos.
34 diena. 11.05
Apžiūrinėjam Nicą, jos prieigas.
Akivaizdu, kad didžiausia vertybė čia pajūris. Dabar suprantu, kodėl čia “žydroji pakrantė”.
O daugiau tai kaip ir nieko ten.
Mums nepasisekė, kad tą dieną vyko N.Sirkozy susitikimas su Kinijos delegacija, tai ne tik pakliuvome į kamštį, bet ir į tą pagrindinį kalną negalėjome pasikelti.
Po Nicos išvažiavome į kalnus link Grenoblio.
Kalnai gražūs, tik labai lėtai važiuojasi.
Truputį užkabinom ir Verdono konjono. Tuo metu apie jį nieko nežinojau, tikrai būtume skyrę jam daugiau laiko ir dėmesio.
Miegoti sustojome kalnuose, radę poilsio aikštelę.
35 diena. 11.06
Diena prasideda siurprizu. Automobilis neužsiveda ir nerodo absoliučiai jokios gyvybės 😲
Bandom ir užsistumti, ir net “užkalbėt” 😜
Tolumoje matosi namelis, o daugiau tik kalnai aplink.
Nueinu ir kalbu su vietine moterimi “prancūziškai”, nes ji kitaip nemoka. Gerai, kad aš nemoku jokios kalbos, todėl laisvai galiu kalbėt bet kuria iš jų 😊
Ji privažiuoja savo automobiliu, bandom užkurti su “krokodilais”. Nepadeda.
Ji siūlo iškviesti techninę pagalbą. Pas juos įprasta, kas tik biškį, iškart kviesti techninę pagalbą, nes jų paslaugos įskaičiuotos į draudimą. Išsiaiškinam, kad jie vietoje pagalbos nesuteiktų, o vežtųsi automobilį į servisą, kuris yra už 200 km. ir taisytų automobilį tik pirmadienį, nes šiuo metu savaitgalis.
Nusprendžiame, kad mums kalnuose laukti pirmadienio smagiau, nei prie autoserviso, ir atsisakome. Per savaitgalį gal dar ką nors gudriau sugalvosime.
Ji atneša kavos, gėrimo, siūlo maisto.
O mes tokie viskuo patenkinti, kad net pačiam keista 😜
Gal dėl to, kad dukra pasiūlo net 2 išeitis:
1. pasidaryti kitą automobilį iš suoliuko ir stalo 😊
2. pastatyti automobilį neleistinoje vietoje, kad policija nutemptų 😁
Tai ne tik pakelia nuotaiką, leidžia išvengti streso, bet kartu tai ir pamoka visam gyvenimui, kad į gyvenimą reikia žiūrėti paprasčiau 😉
Nusprendžiu su dukra tranzuoti iki parduotuvės maisto, nes visgi ruošiamės čia "gyvent" 😊
Nespėjus pajudėt iš vietos, ta moteris pasako, kad palauktume, ji kažkam paskambino.
Neužilgo atvažiuoja kažkoks jos draugas ir gal per 3 min. užkuria mūsų automobilį !!! 😍
Pasirodo nieko rimto, tiesiog sukvailiojo signalizacija.
Nors prieš tai kalbėjom, kad jei tik automobilis užsikurtų, nebegesindami variklio iškart važiuotume visą kelią namo, bet taip lengvai išsisukę, nusprendžiame nekeisti planų ir tęsti kelionę pagal nustatytą planą. Suveikė anekdotas: “ko tik girtas neprišneki” (manau jį žinot) 😃
Mane tai labiausiai sužavėjo to vyro profesionalumas. Tiesiog pribloškiantis žinojimas, nė vieno nereikalingo judesio 😮 Kai grįžęs Lietuvoje ėmiau klausinėti servisuose meistrų, ką tokioje situacijoje jie darytų, jie tik mikčiojo: “reiktų atitempti, žiūrėti ir t.t.” Žodžiu, toli dar mūsų meistram iki to lygio, pirmiausia nori pasivyti prancūzus atlyginimais, o ne kokybe 😡
Atsibučiuojame su ta moteriške tiesiogine prasme ir važiuojame toliau 😘
Pakeliui sustojame kuro. Kolonėlėje, aišku, vėl kalba tik prancūziškai. Klausiu “credit card ok?” Nes grynųjų nebe daug turiu. Manau, čia net ne anglų kalba, o tarptautinė. Ji man rodo, kad pilčiausi kurą. Prieš paklusdamas jos raginimui, vistiek pakartoju klausimą dar kokius 5 kartus. Netgi kortelę rodau: “American Express”. Taip ir neatsako, tik toliau rodo, kad greičiau pilčiausi, nes kaip suprantu, darbo laikas jau buvo į pabaigą. Galvoju, tegul, pati kalta. Piluosi ir viskas. Privažiuoju atsiskaityt. Ten tokia įdomi sistema: įvažiuoji į kolonėlę, prisipili, o norint išvažiuoti, privažiuoji būdelę su šlagbaumu ir tik susimokėjęs gali išvažiuot. Taigi, atkišu bobulei tą pačią “American Express” kortelę. Ji purto galvą ir burbuliuoja kažką prancūziškai. Aš pradedu kalbėti lietuviškai, sakau “aha, dabar jau supranti ko klausiau?” 😜 Taip mes ir pasikalbam, ji prancūziškai, aš lietuviškai 😂 Bet galiausiai ji supranta, kad aš ne mažiau nei ji, nepatenkintas, o aš vietoj “American Express” paduodu “Master Card”. Laimei, šita tinka. Su ja aišku neatsibučiuojam 😊
Va taip va, vos per kelias valandas susipažinom su visiškai skirtingomis prancūzėmis. Ir susidaryk tu nuomonę apie prancūzus jei nori 😊 Nors iš esmės nuomonė tokia ir yra, kad tai itin kontrastinga ir prieštaringa šalis. Kaip patys prancūzai mėgsta sakyt, kad Paryžius tai ne Prancūzija, taip ir visi regionai, visi žmonės, be galo skirtingi 😉
Miegame pas prancūzus Grenoblyje. Apie nakvynę plačiau.
Jauna porelė gyvena 1 kambario bute, mes atvažiavome 4 asmenų šeima. O pas juos buvo dar 4 draugai. Žodžiu, košė turėtų būti. Prancūziškai nemokam, angliškai jie ne visi moka, bet laiką praleidom nerealiai 😍 Net nebūčiau pagalvojęs, kad tai, tokiomis sąlygomis, įmanoma 👍 Su pirmą kart matomais žmonėmis jaučiausi taip, lyg bendrautume su geriausiais draugais nuo vaikystės. Labai linksmai ir smagiai, o svarbiausia laisvai, kaip per kokias Kalėdas, net ir nemokant kalbos 😊
Jie pagamino vakarienę, sakė: “nebijokit, ne iš varlių” 😀 Pasirodo, kasdieniame gyvenime jie patys nelabai ir tas varles, ir tas sraiges, tevalgo, čia daugiau mitas.
36 diena. 11.07
Apžiūrim Grenoblį, tiksliau, pakylam į kalną ir apžvelgiam Grenoblį nuo jo.
Važiuojam toliau.
Visai neplanavom, bet patarti tų pačių prancūzų, užsukam į Annecy miestelį.
Nerealus 😍
Norečiau čia gyvent. Ir ne šiaip norėčiau, o turbūt pirmu numeriu. Grįžęs net ėmiau domėtis namų kainomis 😀 Bet labai brangu, apie 1 000 000 eurų. Reiks pataupyt dar kokius 200 metų 😊 Ne veltui taip brangu: kalnai, ežeras, pilis, senamiestis, kanalai, pats miestelis nedidelis, jaukus ir gražus 😍
Atvažiuojame į Ženevą.
Apvaikštome ją. Nieko gero. Sužavi tik šachmatų populiarumas.
Miegot važiuojame į Berną.
Miegame pas doktarantūroje studijuojantį turką. Labai išsilavinęs žmogus. Padiskutuojame ne tik apie Graikijos-Turkijos, bet ir apie Lietuvos-Lenkijos, Lietuvos-Rusijos santykius.
37 diena. 11.08
Apžiūrime Berną.
Deja, išsiaiškinam, kad dauguma lankytinų gamtos objektų (tarpeklių, krioklių, keltuvų), tokiu metų laiku jau nebedirba.
Važiuojame ir apžiūrime tai, ką tokiu metų laiku dar galima apžiūrėti-Liucerną.
Graži, bet net ir ji labai didelio įspūdžio nepalieka.
Sutemus dar spėjame apžiūrėti ir Ciurichą.
Man patiko. Keista, bet iš Šveicarijos miestų, būtent jis man labiausiai patiko. Net nežinau kuo, gal tokia “savo dvasia”. Labai gražiai apšviestas naktį.
Miegot nuvažiuojame į Whinterthurą, pas merginą gyvenančią muziejuje !!!
38 diena. 11.09
Nuvažiuojame prie garsiųjų Rheino krioklių.
Jie tikrai įspūdingi, reikėtų čia kada sugrįžti vasarą 😉
Išvažiuojame į Konstanz.
Kaip suprantu, jis Vokietijoje, nors ieškant kur pastatyti automobilį, gal kokius 5 kartus kirtome Vokietijos-Šveicarijos sieną 😃
Aplankome “Sea Life”. Čia vaišino labai skania kava 👍
Miegoti nuvažiavome į Niurnbergą. Apsistojome pas tikrus keliautojus, išmaišiusius jau pusępasaulio. Įdomu su tokiais pasikalbėt.
39 diena. 11.10
Apžiūrinėjam Niurnbergą.
Gražus miestas. Nors tos jų garsiosios dešrelės tai šiaip sau 😐
Miegam pas tuos pačius keliautojus.
40 diena. 11.11
“Saksonijos Šveicariją” jau esam apžiūrėję ankščiau, todėl važiuojam į Čekiją.
Apžiūrim “Čekijos Šveicariją”.
Nors iš esmės apžiūrim tik vieną ir, turbūt, žymiausią jos objektą-“Prevička Brana”.
Orai jau nebe tokie, nors tie spalvoti lapai ir suteikia žavesio.
Taip atrodė apylinkės po pietų Europą tuo metu nuniokojusių liūčių ir potvynių. Tas metalines atramas irgi potvyniai sulankstė.
Vakare nuvažiuojame į Liberecą, iki vėlumos maudomės akvaparke. Labai pigu.
Miegame pas radijo stoties DJ merginą. Labai įdomu, kiek daug skirtingų ir įdomių žmonių taip galima pažinti.
41 diena. 11.12
Apžiūrime Libereco katedrą.
Nuvažiuojame iki Sychrovo pilies.
O čia šiaip pakeliui, šiaurinėje Čekijoje, pakeliui link namų.
Miegame jau Lenkijoje, Walbrych, pas lenkę, kuri keletą metų gyveno Lietuvoje ir vis bandė kalbėt lietuviškai. Labai juokinga buvo, nors ji tikra šaunuolė 😊
42 diena. 11.13
Važiuojam namo.
Lyg ir viskas.
Pravažiuota apie 12 000 km.
Išlaidos labai nedidelės, nepamenu kiek, bet tikrai nedidelės 😎
2 komentarai:
Dėkoju už man naudingą ataskaitą,nors pasigedau gyvenimo ir buities kelionėje aprašymo.
Prašom :) Tai vienas pirmųjų aprašymų, jis turi daug trūkumų :) Kaip ir pati kelionė ;)
Rašyti komentarą