Prisiklausiusius daug ir tik gerų atsiliepimų apie šią kelionės kryptį, nusprendžiau, kad ją reikia išbandyti pačiam. Prie to prisidėjo ir vaikystės prisiminimai, kai dar TSRS laikais, didžiajai daliai kalnų mylėtojų toks pasirinkimas ir tebuvo, arba Kaukazas arba Karpatai.
Kadangi bilietus pavyko gauti vos po 20 eurų į abi puses asmeniui, tai važiuoti automobiliu būtų buvę net nelogiška. Tiesa, skrydžio laikas nėra patogus ne vilniečiams, lėktuvas kyla 06.15 val. ryto.
Taigi, naktis beveik be miego. Dėl šios priežasties pirmąją dieną paskiriu tik nuvykimui iki kelionės tikslo. Šią dieną ką nors apžiūrinėjant įspūdžius slopintų nuovargis.
Džiugina tai, kad skrydis netrunka nei valandos.
1 diena, 2019-09-25
Prieš pusę aštuonių leidžiamės Lvovo oro uoste. Dar prieš skrydį išsiaiškinau, kad iki mūsų šios dienos kelionės tikslo-Vorochtos kaimo (o gal miestelio?), iš Lvovo važiuoja tik 2 traukiniai per dieną. Vienas anksti ryte, kitas vakare.
Vakarinio nenorim dėl keletos priežasčių. Atskrendame ryte, bet šią dieną nesinori nieko apžiūrinėti dėl miego trūkumo. Laukti vakaro nieko neveikiant, dar sunkiau 😃 Nuvyktume apie 22.30 val.-jau tamsoje, ir dar reikėtų nusigauti iki nakvynės vietos. Nepažįstant vietovės nesinori taip visko apsunkinti. O dar normaliai nemiegojus naktį ir miegoti norisi nueiti anksčiau. Nakvynės vietoje užsakytas maitinimas. Nors mus patikino, kad vakarinę gausim kada beatvyktume, bet vistiek nesinori vakarieniaut naktį.
Rytinis traukinys 08.05 val. iš centrinės stoties. Turim šiek tiek daugiau nei pusvalandį. Teoriškai gal ir įmanoma suspėt, jei bandyti važiuoti taksi ir dar prisijaukinus sėkmę. Bet mums dar reikia pasikeisti pinigų, susigaudyti visur, nes mes čia pirmą kartą, nusipirkti bilietus, rasti peroną. Todėl renkamės planą "B"-važiuoti autobusu. Galutinai tokį pasirinkimą nulemia žmona, prieš išlipdama iš lėktuvo nusprendusi ilgokai pasikalbėti su stiuardesėmis 😤
Valiutos kursas oro uoste 25 UAH už 1 eurą. Nedaug skiriasi nuo to, kurį galima gauti mieste. Geriausias, kurį teko matyti mieste, buvo 26,50 UAH. Reikia paminėti, kad mūsų lankymosi dienomis Ukrainos grivina buvo taip sustiprėjusi, kad net per TV rodė žinias ir diskusijų laidas apie tai, gerai tai ar blogai, akcentuojant, kad tai rekordinės grivinos aukštumos. Mums tai neparanku, nes mūsų išlaidos, lyginant su įprastu valiutos kursu, didėja daugiau nei 10 proc.
Autobusai į Vorochtą iš Lvovo važiuoja iš tos pačios vietos, kaip ir traukiniai, geležinkelio ir autobusų stotys visiškai šalia. Ši stotis oficialiai vadinama Dvirtseva arba 8-oji. Bet iš tiesų tai vietiniai net nežino šio pavadinimo, ją vadina tiesiog stotimi, lyg ji būtų vienintelė.
Iki stoties važiuojame maršrutiniu autobusu. Kaina tik simbolinė-7 UAH. Bilietėlio niekas neduoda, taip jau čia įprasta. Piko metas, autobusas sausakimšas, o eismas labai lėtas. Pagalvoju, kad greičiausiai ir su taksi į tą rytinį traukinį būtume nespėję. Žmona prajuokina vietinę merginą. Kai ji autobuse paklausė ar mes sekančioje stotelėje lipsime, žmona atsakė, kad nežino 😃 Į akis krinta, kad autobuse visi labai susikaustę, niekas nekalba, nesišypso. Gal ukrainiečiams tai ir nepatiktų, bet man nejučiomis tai priminė kelionę miesto autobusu Maskvoje, kai jutau panašų susikaustymą. Reikia pasidžiaugti, kad pas mus žmonės jau laisvesni.
Tiesioginiai autobusai iki Vorochtos taip pat tik 2 per dieną. Artimiausias apie 13-14 val. Kadangi važiavimo trukmė ta pati, tai kad nereiktų ilgai laukti, dar prieš kelionę buvau nusprendęs, kad važiuosime su persėdimu Ivano Frankovske, nes iki Ivano Frankovsko autobusai važiuoja dažnai.
Bilietas 142,50 UAH žmogui. Perkamas kioskelyje, kuris stoties remonto metu atstoja kasą. Šiek tiek neįprasta, kad nurodytos ir sėdėjimo vietos. Nevažinėju autobusu, pas mus irgi?
Iki išvykimo turime dar daugiau nei pusę valandos, todėl ieškome ką užkąsti. Hot Dog viso labo 15 UAH. Bet man, nevalgančiam svogūnų, teko nubraukti visą "garnyrą", nes pridėta net ne šiaip svogūnų, o itin aitrių. Nusiperkame baltosios giros. 1,5 ltr. 31 UAH. Skonis nuostabus, grynai kaip naminės (giros, ne alkoholio) 😃
Labai vargino kelionės pradžia, visą valandą užtrukome kol išvažiavome iš Lvovo. Ir ne dėl to, kad būtų dideli kamščiai ar būtų dideli atstumai. Autobusas važinėjo pirmyn atgal po miesto stotis rinkdamas keleivius.
Išvis, iki Ivano Frankovsko, apie 130 km., važiavome net 4 val.
Važiavimas irgi labai specifinis, stovint išvis nenorėčiau važiuoti. Vairuotojas dažnai staiga stabdo, arba trankosi per duobes. Nors ir sėdint tai džiaugsmo neteikia-tikras išbandymas stuburui. Keletą kartų trinktelėjo taip, kad maniau jog galiu nebeatsistoti.
Ivano Frankovske šiek tiek neramino, kad prieš kelionę ieškant informacijos internete, radau tik tokią, kad autobusų iki Vorochtos tą dieną po pietų išvis nebus. Bet vietinis keliautojas iš "couchsurfing" klubo mus užtikrino, kad tikrai bus. Taip ir atsitiko, autobusai važiuoja maždaug kas valandą. Iki sekančio apie 20 min., o dar sekančio, beveik valanda. Nusprendžiam neskubėti ir apžiūrėti Ivano Frankovską. Tuo pačiu ir prasimankštinti po 4 val. sėdėjimo.
Labai jaučiasi, kad žmonės mus nužiūrinėja, net neįsivaizduojam kodėl 😵
Miesto centras nedidelis. Pakylam į bokštą. Tai kainuoja 20 UAH.
Grįžtame į stotį. Nustembam išgirdę, kad visi bilietai į 15 val. autobusą jau išparduoti. Būtume tai žinoję, būtume nusipirkę tik atvykę. Nieko nepadarysi, perkam į sekantį-16 val. Bilietas kainavo 83 UAH žmogui.
Kadangi neplanuotai turim dar valandą, einam pavalgyti į šalia stoties esančią "Chiken Hut". Tai greito maisto kavinė. Maistas šiek tiek nuvylė, šaltokas ir ne itin kokybiškas. Aptarnavimas irgi nekoks, blaškosi, klysta.
Iki Vorochtos apie 90 km. Kelionė užtruko apie 2 val. Pakeliui buvo ilgokas sustojimas kažkokiame kaimelyje. Ten nupirkau tikrai kokybiškų pomidorų sulčių: už 2 ltr. 30 UAH, ledai vos po 6 UAH (tiesa, šitie buvo patys paprasčiausi, nes pasirinkimo čia beveik ir nebuvo).
Taigi, viso kelionė nuo Lvovo iki Ivano Frankovsko užtruko beveik visą dieną, iš kurių 6 val. gryno važiavimo.
Vorochtoje esam užsakę 2 nakvynes per "AirBnB" ir 1 per "Booking". Taip atsitiko todėl, kad niekaip negalėjau apsispręsti kurią vietą pasirinkti 😊
Šiandien einam į nakvynės vietą per "AirBnB". Eiti reikia apie 15 min. Vorochta, kaip ir dauguma kitų kaimelių Karpatuose, yra nedideli gyventojų skaičiumi, bet užima gana didelį plotą. Maža to, kadangi tai kalnuota vietovė, tai tenka nemažai pavaikščioti.
Užsukame į parduotuvę. Kainos čia šiek tiek didesnės. Nusiperkame vietinio pilstomo vyno-1 ltr. 54 UAH.
Kylame toliau link nakvynės vietos. Džiaugiamės, kad dar šviesu, nes navigacijos šiek tiek grybauja, tamsoje galėjom turėti problemų.
Nors nakvynė kainavo vos 12,50 eur. už naktį, bet vieta buvo tiesiog puiki. Turėjom atskirą namelį sodybos teritorijoje. Lova labai patogi. Šeimininkė specialiai dėl mūsų šildė patalpas. Visiška tyla ir ramybė, todėl poilsis buvo neprilygstamas.
Bet labiausiai šią vietą norėjom pasirinkti dėl maisto. Šeimininkė siūlo pusryčius ir vakarienę vos už 150 UAH asmeniui, o atsiliepimuose visi tik apie tai ir terašo, kad maistas nepaprastai gardus.
Kadangi šeimininkė tiksliai nežinojo kada mes atvyksim, tai šiandien vakarienei siūlo paprastesnį maistą: barščius, svieste ar grietinėje virtą kukurūzų košę ir naminį kompotą. Prie košės priedai: brindzos sūris ir grybų padažas. Nesam tokios valgę-mums tinka, paragausim. Dar įpila gana nemažai naminės trauktinės-labai skani, gal tik šiek tiek per saldi.
Barščiai buvo neprilygstami, o kukurūzų košė tokia soti, kad nei žmona, nei aš, porcijos neįveikėm. Skonį vertinti sunku, nes nesam pratę prie tokio maisto, bet tikrai buvo neblogai. Tarkim žmonai brindzos sūris nelabai patiko, o man net labai, nors net pats dėl to nustebau.
2 diena, 2019-09-26
Ši diena skirta atsigavimui po kelionės, todėl miegame gana ilgai.
Pusryčiams gauname labai sočius varškės blynus su uogiene ir grietine, vietinių žolelių arbatos ir t.t.
Išeiname apžiūrėti Vorochtos. Pagrindinė įžymybė-viadukas.
Kadangi Vorochta pasirodo gerokai mažesnė nei įsivaizdavau ir veiklos čia nedaug, tai nusprendžiam nuvažiuoti iki netoliese esančios Jaremčios, ji visai netoli.
Dar neužmiršę ne pačių geriausių ir vakar visą dieną užtrukusių įspūdžių iš važiavimo autobusu, belaukdami autobuso bandom patranzuoti. Pavyksta. Mus paima. Tiesa tik dalį kelio. Likusią dalį važiuojam autobusu.
Į patį Jaremčios miestelį mes net nenorim, mus domina tik Probiy krioklys, esantis miestelio pakraštyje, todėl lipame kuo arčiau jo.
Randame link krioklio vedantį "Romantišką taką", kuriuo visai smagu buvo pasivaikščioti palei upę. O pats krioklys labai nežymus.
Paeiname dar šiek tiek link Jaremčios centro.
Čia nusprendžiame papietauti. Pietūs dviems su kepsniais, sriuba, gėrimais ir arbatpinigiais kainavo 350 UAH. Ir mus netgi šiek tiek suklaidino. Nors kainos nurodomos ir užsakyti reikia ne tik kepsnį, bet ir garnyrą, bulves atskirai. Bet tai padarius, mums kepsnius atnešė dar ir su įskaičiuotomis į kepsnio kainą salotomis, kurių mums būtų visiškai pakakę.
Kadangi dienos dar liko gana nemažai, tai bandome laimę keliaudami iki Hook krioklio.
Iš pradžių keliolika kilometrų atgal link Vorochtos.
Bandom stabdyti autobusą, bet jis nestoja. Vėliau išsiaiškinome, kad jei stabdai ne stotelėje, tai jie dažniausiai nestoja, o mes buvome tik ką išėję iš kavinės. Be to, ir stotelės dažniausiai čia net nepažymėtos.
Ką padarysi, negaištam laiko, tranzuojam, nes sekantis autobusas greičiausiai tik už valandos. Sustoja jordanietis, kurio žmona ukrainietė. Paveža keletą kilometrų iki reikiamos sankryžos.
Nuo čia prasideda įdomiausia atkarpa. Esmė ta, kad iki krioklio 7 km. pagal kelio ženklus (pagal navigaciją 5 km.), kurių eiti pėsčiomis nenorime, o joks maršrutinis transportas išvis čia nevažiuoja. Čia galima atvykti tik nuosavu, nuomotu automobiliu arba užsakius ekskursiją.
Bandom tranzuoti, bet eismas neintensyvus, dominuoja ekskursiniai mikriukai, kurie nestoja. Prastovim apie valandą. Paskaičiuojam, kad įvertinant atstumą ir grįžimui reikalingą laiką, jo mes nebeturime ir turim grįžinėti atgal atsisakę minties pamatyti šį krioklį.
Pereiname į gretimą kelią ir laukiam autobuso važiuojančio į Vorochtą. Kaip tik tuo metu atvažiuoja dar vienas mikriukas, kuris... sustoja !!!, nors mes iš esmės jau stovėjome lyg važiuotume kita kryptimi. Vairuotojas taip ir pasako, "nesuprantu kur jums reikia" 😃 Mes jam paaiškinam situaciją ir jis sutinka nuvežti iki krioklio, nes patys ten važiuoja.
Jauna ukrainiečių šeima su mažu vaiku. Buvo smagu pabendrauti. Jautėsi, kad kai pasakėm jog esam iš Lietuvos, jie pastebimai nudžiugo, ėmė bendrauti daug laisviau ir paprasčiau. Jautėsi jų atviras priešiškumas Rusijai.
Paskutinė kelio atkarpa siaubingu neasfaltuotu ir akmenuotu keliu. Bet atvažiavom iki artimiausios kriokliui aikštelės iki kurios tik galima privažiuoti. Prisipažinsiu, savo automobiliu nesu tikras ar ryžčiausi iki čia važiuoti, kelias tikrai siaubingas. Tiesa, dar buvom sustoję prie nacionalinio parko užtvaro, lankymasis čia kainuoja 30 UAH asmeniui.
Suprasdami, kad atgal grįžti nebus lengviau, iš karto klausiame ar negalėtų parvežti ir atgal. Jie nieko prieš.
Neskubėdami apžiūrim krioklį, kurio jau nebesitikėjom pamatyti.
Jie pasako, kad jiems reikia trumpam užsukti į parduotuvę. Mes netgi nudžiungam, nes mums irgi reikia, o čia normalus prekybos centras su dideliu pasirinkimu ir geresnėmis kainomis nei kaimiškos Vorochtos parduotuvėlės.
Likus iki Vorochtos vos 5 km. jiems jau reikia sukti kita kryptimi, todėl mus išleidžia. Nors net juoktis pradedam, kad net paskutinis posūkis į tą pačia pusę kaip ir mums pasitaikė. Sakom "prilipom taip, kad nebeatsikratysit" 😃 Keista, bet nors išsiskiriam ir greičiausiai gyvenime nebesustiksim, bet jie panoro susipažinti, t.y. sužinoti mūsų vardus, pasisako savo. Žodžiu, kaip ir susidraugavom 😊
Likusius 5 km. važiuojam tokiu savotišku "taksi". Tik dabar ir sužinojom apie juos. Pasirodo, jie nelegalūs, juos reikia stabdyti nors jie be jokių skiriamųjų ženklų. Tai lyg ir tranzavimas, bet už pinigus. O kadangi jie važiuoja pakeliui, tai kaina gerokai pigesnė nei tikro taksi. Tai sužinojome laukdami stotelėje autobuso, kai į sustojusį tokį "taksiuką" sulipo gal 5 keleiviai ir mums paaiškino kaip viskas vyksta. Tie 5 km. kainavo po 10 UAH asmeniui. Važiavimo jais kaina ne taip žymiai viršija autobuso kainą, bet jie važiuoja greičiau ir patogiau. Be to, jie stoja ne tik stotelėse.
Nors planavome, kad ši diena bus beveik poilsio, bet grįžome gana stipriai pavargę. Šeimininkė net nusistebėjo kiek daug mes spėjome nuveikti būdami be automobilio.
Vakarienei gauname bulvienės su mėsa, kotletus ir dar skanesnio naminio kompoto nei vakar 😎
Bandom įsijungti televizorių, bet sudominusių laidų neradom. Beje, įdomi detalė: jei mums nemelavo, Ukrainoje blokuojami visi rusiški kanalai.
3 diena, 2019-09-27
Keliamės šiek tiek ankščiau. Šiandien numatytas žygis į aukščiausią Karpatų viršukalnę-Hoverlą (2061 m.).
Šeimininkė tikra šaunuolė, žinodama apie mūsų planus, pusryčiams ne tik patiekia sočias dešreles su grikių koše, bet ir pritepa sumuštinių, kuriuos galime įsidėti 😍
Be to leidžia palikti ir savo daiktus, nes nakvynė šiandien jau kitoje vietoje.
Sulaukę autobuso važiuojame pagrindiniu keliu, nuo kurio yra atsišakojimas link "Zarosliak" turistinės bazės. Tai maždaug apie 10 km. Sumokam 20 UAH už abu.
Čia laukia sudėtingoji dalis, nes joks maršrutinis transportas čia nevažiuoja. Iki "Zarosliak" bazės dar apie 12 km., iš kurių didžioji dalis tokiu siaubingu keliu, kad jį net keliu vadinti sunku, vieni akmenys ir duobės.
Mums pasiseka, prie sankryžos laukia automobilis ir siūlosi pavežti už 70 UAH asmeniui. Iš pradžių atrodo brangoka pagal Ukrainos standartus, bet vėliau pamatę kelio būklę pripažįstame, kad tai netgi pigu. Apsispręsti mums padeda ir tai, kad kartu su mumis iš autobuso išlipo dar 3 žygeiviai, kurie galėjo užimti mūsų vietas. Mes buvome pirmesni, nes jie užtruko prie savo didelių kuprinių.
Vairuotojas visiškai nesaugo automobilio, jis visas kleba, barška, bet lenkiam net džipus 😎
Prie užtvaro sumokam po 30 UAH lankytojų mokestį. Čia netgi užregistruoja į žurnalą, kuriame reikia pasirašyti.
O kelias toks, kad drąsiai galiu vadinti vienu blogiausiu, kokiu yra tekę važiuoti gyvenime.
Prie "Zarosliak" bazės prisipilame vandens iš šaltinio ir leidžiamės į žygį. Numatytos 3 val. aukštyn ir tiek pat atgal.
Pirmiausia prajuokina ženklas.
Išėjus į atvirą vietovę liūdina, kad debesuota, nors pagal prognozes oras turėjo būti geras.
Į viršų taip ir užlipame, nelabai ką matydami per debesis, tik protarpiais. Lipame, nes tikimės, kad prognozės negali būti absoliučiai netikslios, turėtų išsigiedryti. Užlipome per 2 val. 50 min.
Viršūnė vis dar debesyse.
Šiek tiek pasėdėję nusprendžiam leistis. Netrukus išsisklaido ir debesys. Bet atgal iki pačios viršūnės jau patingėjom grįžti, įvertinę kad vaizdai kuriuos dabar matome, turėtų būti panašūs ir į kitas puses. Nusileidę dar buvom visai nedaug.
Žvilgsnis atgal.
Sekančioje nuotraukoje užfiksuota vieta man atrodė pati gražiausia. Čia ilgokai ir pasėdėjom. Dar ir dėl to, kad žolė labai minkšta buvo, jautėmės lyg kokiame fotelyje 😍
Dar šiek tiek vaizdų ir leidžiamės žemyn.
Leidimasis nėra labai sunkus, tik kai kurios stačios, bei akmenuotos atkarpos. Mes užtrukome, nes žmonai pasidarė bloga. Pasėdėdami, pailsėdami, nusileidom maždaug per 3 val. 30 min.
Kažkaip dar reikia parsigauti iki Vorochtos ar bent jau iki pagrindinio kelio kur važiuoja autobusai. Čia kelias juk be tęsinio, tik iki "Zarosliak" bazės, todėl eismas vangus. Stovime prie aikštelės ir bandom pasigauti išvažiuojantį automobilį, bet jie važiuoja retai. Nusprendžiam po truputi eiti.
Nuėjus gal 1 km. pamatom važiuojantį taksi. Stabdom. Jau veža 2 žygeivius iki Vorochtos. Sutinka mus paimti po 100 UAH žmogui. Važiuojam.
Vorochtoje žmona sako vis dar blogai besijaučianti, todėl pasilieka prie pagrindinio kelio, o aš kylu į kalną-buvusią nakvynės vietą, kurioje esam palikę daiktus. Šiek tiek gaila, nes šiandien šeimininkė buvo vėl pasiruošusi pagaminti skanią vakarienę. Ji būtų kainavusi 100 UAH žmogui (nes vien vakarienė, be pusryčių). Žmona siūlo pavalgyti man vienam, bet taip neskanu 😜
Šeimininkė šiek tiek nuogąstaudama, kad žmonai nebūtų bloga nuo jos maisto (nuraminau ją, kad tikrai ne dėl to), padaro išvadą (su ja sutinkam), kad greičiausiai dėl kalnų slėgio skirtumų, nes ji nėra pratusi nei prie krūvio, nei prie aukščių. Šiek tiek stebina tik tai, kad tai toli gražu ne pirmieji kalnai jai, ir net neaukšti, o ankščiau jai taip nebūdavo.
Tą patį žmonai pasako ir praeivė prie parduotuvės, kuri priėjo prie jos kol aš buvau išėjęs, nes pamatė, kad jai negera. Ji davė vaistų. Dėmesingi jie žmonės.
Pereiname į kitą Vorochtos pusę, kaip jau minėjau, čia esame užsakę dar vieną nakvynę, nes niekaip negalėjau apsispręsti kurią vietą pasirinkti. Ši nakvynė jau gerokai brangesnė-600 UAH už naktį, bet sodyba įrengta taip, kad žiūrint nuotraukas seilės varvėjo 😍
Esmė ta, kad tai beveik 200 metų senumo sodyba, kurią šeimininkai kapitaliai rekonstravo pagal tuometinius standartus. Tik įrengdami šiuolaikinius tualetus, dušus ir t.t. Tai tarsi muziejus, kurį galima ne tik apžiūrėti, bet ir jame miegoti.
Vieta atoki, iki jos vėl reikia paeiti. Pradėjus eiti vos įžiūrimu takeliu, mus pasiveja šeimininkas, kuris labai nustemba, kad mūsų "maps.me" rodo mums kelią "kaip vietiniams" 😊 Sako, kad paprastai dauguma pasiklysta. Štai šis takelis.
Sodyba iš tiesų nuostabi. Huculų stiliaus. Buvo įdomu sužinoti apie jų kultūrą, kad jie turi savo kalbą. Netgi galima pasimatuoti tautinį švarkelį. Namo viduje labai daug senovinių rakandų. Viskas atitinka tai, ką matėme užsakydami nuotraukose. Visiškai nenuvylė. Pirmą kartą mačiau "raktą", kurio veikimo principą žodžiais net nemoku apsakyti.
Labai patiko ši vieta. Labiausiai krosnis. Tokia kaip filmuke "lydekai paliepus, man panorėjus". Ant jos galima miegoti. Taip ir norisi pasakyti "krosnie, važiuok į Hoverlą" 😊
4 diena, 2019-09-28
Pavalgę pusryčius (žmona vis dar labai nedrąsiai) keliaujame toliau.
Čia vaizdai prie sodybos.
Atsisveikinimui padarom dar vieną nuotrauką ir su Vorochta atsisveikiname.
Jau žinodami, kad bet kuris automobilis gali būti "pasislėpęs taksi", bei neįsivaizduodami kada bus autobusas, stabdome automobilius. Sustoja beveik iš karto. Važiuoja iki Bukovelio. Jo lankymo mano planuose nebuvo, bet taip susiklosčius aplinkybėms, nusprendžiam pasinaudoti tokia proga. Juolab, kad visi apie jį tik ir tekalba, vadina "Šveicarija" 😊
Vairuotojas dirba slidinėjimo treneriu Bukovelyje. Labai komunikabilus. Pinigų neima. Atsisveikinant liepia užsirašyti jo telefono numerį, jei kada dar atvažiuotume. Nors kokiam tikslui tas numeris mus reikalingas lieka neaišku 😃 Padovanojam jam žvakę su Lietuvos simbolika.
Bukovelis, kaip ir buvo galima tikėtis, nenustebina. Šveicariją mes jau matę, ne jos ieškoti čia ir atvažiavom. Matydami vienoje gatvės pusėje preciziškai sutvarkytą aikštelę, o kitoje tik papiltą žvyro, juokaujame, kad viena pusė "šveicarams", kita ukrainiečiams 😊
Matosi, kad Bukovelis ir toliau plečiasi, tai šen tai ten, vyksta statybos. Jaučiasi ir tai, kad viskas čia labiau orientuota į žiemos sezoną, nors pramogų netrūksta ir vasarą. Galima kilti į kalnus keltuvu, išbandyti įvairias vasaros rogučių trasas, "tarzankes", yra baseinas su pirtimis visai dienai (bet spėjam, be kalnelių), dirbtinis ežeras. Netgi galima pravažiuoti dviračiu virš ežero ištemptu lynu !!!
Žodžiu, Bukovelis tai labiau "pramogų parkas", o ne miestelis.
Čia tipiniai Bukavelio namai.
Na o kai bus baigtas, šis namas gali būti viena populiariausių vietų Bukovelyje, nes jau dabar jis bene labiausiai fotografuojamas pastatas.
Bandom ištrūkti iš Bukavelio. Pamatom stovintį aikštelėje autobusą. Vairuotojas nustebina pareikšdamas, kad į Jaremčę važiuos tik už 1 val. 30 min. Mes čia tiek būti nebenorim.
Bandom eiti link kelio, gal sustos koks "taksiukas" ar šiaip ką susitranzuosim. Nustembam, kai atvažiuoja autobusas. Važiuoja į Jaremčę. 30 UAH žmogui ir mes jau važiuojam. Lieka neaišku kodėl mums to nepasakė to kito autobuso vairuotojas. Gerai, jei jis važiuos už 1 val. 30 min., tai regis, logiška būtų užsieniečiui paaiškinti, kad iki to laiko važiuos kitas ir gal net ne vienas 😲
Artėjant link Jaremčės į autobusą įlipa didelė girto jaunimo kompanija, man regis, rusų. Jie elgiasi triukšmingai. Prisimindami dar ir varginančią 6 val. kelionę nuo Lvovo iki Vorochtos, nusprendžiame, kad nuo Jaremčės bandysime tranzuoti. Mums reikia į kitą Karpatų pusę, nes norime pažiūrėti ar ten "viskas taip pat" 😃
Šiek tiek užtrukome kol mus paėmė nuo Jaremčės, bet po to sekėsi puikiai. Mūsų improvizacija pasiteisino, Stryj atsidūrėme tikrai greičiau ir patogiau, nei tai būtų buvę važiuojant autobusu. Jau nekalbant apie labai įdomią patirtį bendraujant su vietiniais. Vienas vairuotojas papasakojo anekdotą: "kodėl turkai viešbučiuose ant rankšluosčių pradėjo rašyti "slava Ukraine"?" Atsakymas: "kad rusai jų nevogtų" 😃 Kitas vairuotojas buvo toks paslaugus, kad ne tik nuvežė mus iki pat Stryj autobusų stoties, surado mums reikiamą autobusą, bet dar ir visam autobusui girdint prisakė vairuotojui kur mums reikia, kad mes esam svečiai iš Lietuvos ir kad reikia pasirūpinti, kad mes išliptume ten kur reikia. Žodžiu, pasirūpino kaip darželinukais 😃
Autobuso bilietas nuo Styj iki Skole kainavo 68 UAH žmogui. Iš tiesų esam labai dėkingi tam vairuotojui, nes vos įsėdus į autobusą pradėjo lyti ir po to lijo jau visą vakarą.
Į Skole nuvažiavom jau sutemus.
Šią naktį mes turėjome nakvoti Stryj, bet likus gal 3 dienoms iki atvykimo, iš per "Booking" užsakytos nakvynės šeimininkų gavome prašymą atšaukti užsakymą, nes jie nelabai gali mus priimti. Sutikome, todėl likome šiandien be nakvynės. Tiksliai nežinodami kaip mums seksis šią dieną keliauti, kitos nakvynės neužsakėme. Geriausiu atveju tikėjomės atvažiuoti iki Skole, o blogiausiu atveju nakvynės ieškoti improvizuojant, priklausomai nuo to, kur tuo metu būtume. Labiausiai tikėdami, kad visgi iki Skole pavyks nusigauti, dar turėdami internetą, išsirinkom per "Booking" 3 galimus nakvynės variantus-neužsakėm, bet užsirašėm adresus. Smagu, kai galima rinktis tik tuos, kurių atsiliepimų balas nuo 9,5 iki 9,9. Nakvynės paiešką pradedame nuo pigiausio varianto, nes visos vietos labai panašios: kambarys privačiame name-svečių namai. Vietos į kurią nueiname pirmiausia, nakvynės kaina vos 350 UAH. Randame lengvai. Kadangi sąlygos mums kuo puikiausiai tiko, tai niekur daugiau ir nebėjome. Dėl įdomumo pasitikrinau kitas 2 vieta internete, abi jos rašė, kad "išparduota". Nežinau ar čia mums taip pasisekė, ar paskutinę minutę programa taip rašo, bet dėl to mums galvos sukti nebereikia 😊
Prieš einant miegoti reikia dar pavalgyti. Pasirinkimas Skole labai nedidelis. Einam į pirmą pasitaikiusį barą (iš viso yra tik 2 vietos kur galima pavalgyti). Aplinka kaip alubario, bet maistas skanus ir pigus, porcijos didelės. Esam pavargę, niekur eiti nebenorim, valgom čia.
5 diena, 2019-09-29
Jau iš vakaro esam sutarę, kad žmona į kalnus šiandien neis-ilsėsis. O aš, prisiklausęs apie nepaprastai gražią Paraškos trasą, išeinu vienas. Jos eiti prieš kelionę neplanavau, bet apie ją buvau girdėjęs. Kai dar ir šeimininkė ją labai išgyrė, galutinai apsisprendžiau-turiu tai pamatyti.
Oficialiai iki Paraškos kalno (1268 m.) 4 val. pirmyn ir maždaug 3 val. atgal.
Panašiai kaip ir kylant į Hoverlą, rytas debesuotas. Tai stebina, nes paprastai kalnuose būtent rytais oras būna geriausias. Kadangi turiu 4 val ėjimo, o ir grįžimas tuo pačiu keliu, tai dėl debesų nesuku galvos: orų prognozės geros, tikiuosi, kad vėliau ar ankščiau vistiek turėtų debesys išsisklaidyti. Juolab, kad vėjas gana stiprus, sparčiai vis gena ir gena debesis.
Neramu pasidaro jau visai artėjant prie viršūnės, viskas vis dar debesyse, o vėjas nerimsta. Šalta.
Taip iki Paraškos viršūnės ir ateinu, debesimis. Maždaug per 3 val.
Nustembu, kad debesys dengia tik vieną pusę kalno, o vaizdas į kitą pusę kuo puikiausiai matyti. Gal tai ir įprasta kalnuose, bet ne tokiuose. Čia nėra nei tokio aukščio, nei formos, kad debesys galėtų "užkibti". Taip ir matau prieš akis, kad debesys kaip kokioje Mordoro karalystėje, mistiškai sustoja ore, regis atsirėmę į nematomą sieną, nors vėjas gana didelis.
Čia vaizdas į "šviesiąją-tamsos jėgų nepaveiktą pusę".
Bandau viršūnėje sėdėti ir laukti kol tas stiprus vėjas nupūs debesis nuo viso kalno. Juolab, kad prisimenu ir patirtį Hoverloje, kai išsigiedrijo vos pradėjus leistis. Deja, sušąlu taip, kad ne tik tenka užsidėti pirštines, bet ir su jomis jau per šalta. Einu atgal.
Grįžus gal 1 val. atgal, debesys visgi ima sklaidytis ir jau galiu matyti vaizdus į visas puses, nors debesys vis dar "slankioja".
Kadangi grįžtant tenka ne tik fotografuoti, bet ir kartais ilgokai palūkūriuoti kol praslinks vienas ar kitas debesų masyvas, tai grįždamas sugaišau tiek pat laiko kiek ir kildamas-3 val.
Šiaip lipimas sunkus tik pirmąją valandą, vėliau didžioji dalis trasos eina viršūnėmis. Kitas klausimas ar tai paliko labai didelį įspūdį? Ne. Tai ne mano stiliaus kalnai, pernelyg "lygūs". Man arčiau širdies uolos, skardžiai. Bet tokie jau tie Karpatai.
Grįžęs pasiimu žmoną ir skubame toliau. Šiandien norime dar pamatyti Dovbušo uolas.
Kur jos yra šiokia tokia mįslė. Net vietiniai vieni sako, kad tikrosios yra būtent čia, netoli Skole. O kiti sako priešingai, kad tikrosios yra prie Jaremčės. Kaip bebūtų, mes buvom nusprendę aplankyti esančias prie Skole, juolab kad ir į "google" įvedus "dovbush rocks", išmeta būtent čia esančias. O "google" juk viską žino 😃
Dovbušas, tai savotiškas ukrainiečių Robinas Hudas arba Tadas Blinda. Jis prie šių uolų slapstėsi ir gyveno.
Visa bėda, kad ir iki jų viešojo transporto nėra (bent jau pagal tuo metu mūsų turėtą informaciją). Ir išvis, yra 2 keliai: vienas nuo Trukhaniv kaimelio pusės, kitas nuo Bolechivo miestelio. Informacijos kuriuo važiuoti geriau, planuodamas kelionę neradau. Girdėjau tik atsiliepimų, kad kelias nuo Bolechivo labai prastas. Savo ruožtu "google" taip pat siūlo važiuoti pro Trukhaniv. Šitą variantą pasirenkame ir mes. Kadangi viešojo transporto nėra (vėliau sužinojome, kad yra, bet tik iki Trukhaniv), tenka tranzuoti. 2 automobiliais pavyksta nusigauti iki Trukhaniv, kuris beje, yra gana didelis plotu. Kelias ir čia labai blogas. Mums pasiseka, kad mus paėmę vietiniai mus nuveža ne šiaip iki Trukhaniv, bet ir šiek tiek už jo, iki pat trasos pradžios. Aš tikėjausi, kad uolos bus prie pat kaimelio, bet iki jų dar reikėjo 30 min. gana intensyviai lipti į kalną. Čia didžiausias minusas bandant pasiekti uolas iš šitos pusės, nes dabar jau žinom, kad nuo Bolechivo pusės galima privažiuoti iki pat uolų ir lipti nereikia. Tiesa, kelias nuo Bolechivo pusės iš tiesų dar blogesnis.
Pačioms uoloms apžiūrėti daug laiko nereikia, pakanka kokios valandos. Pasikarstom po jas, pasigrožim. Įdomu buvo stebėti ir jaunuosius užsilipusius ant uolų nuotraukoms.
Gaila, kad nuotraukose nesimato, jog gamta buvo jau pakankamai "spalvota". Būtent tai ir suteikė didžiausią grožį šiai vietai.
Grįžimui turime 2 pasirinkimus. Vienas jų, grįžti atgal iki Trukhanivo. Bet eiti reikėtų apie pusę valandos į pakalnę. Nuo jo, išsiaiškinome, visgi yra autobusas iki Stryj. Bet paskutinis išvažiuoja 18.30 val., todėl reikėtų paskubėti. Nespėjus lieka nebedidelė tikimybė nusigauti iki Stryj, o nakvynės vietų čia gali būti sunkoka rasti. Apsisprendžiame ir transporto ieškome į Bolechivo pusę.
Maršrutinio transporto nėra ir į šitą pusę. Tranzuojam su persėdimu, nes visi čia važiuoja trumpais atstumais. Gana sėkmingai. Vienas iš mus pavežusių automobilių-techninės pagalbos. Vairuotojas juokiasi iš to, kad šis kelias laikomas "europiniu", nes jame vienos duobės. Aš pajuokauju, kad jam tai turėtų būti į naudą, nes turėtų netrūkti darbo. Netrukus tai pasitvirtina. Jis parodo viduryje kelio einančią tepalų liniją sakydamas, kad tuoj pamatysime ir ją palikusį automobilį, nes jis bus pramušęs į duobes karterį. Taip ir atsitinka, pamatome stovintį automobilį su Baltarusijos numeriais, kurio garbingo amžiaus vairuotojas susiėmęs už galvos, o keleivė geria vaistus. Niekur gyvenime neteko matyti kad taip atsitiktų gana judriame tarptautinės reikšmės kelyje. Mūsų vairuotojas stoja nestabdomas ir siūlo jiems pagalbą. Užtrunkame kelias minutes ir mes jau juos vežame.
Artimiausiame miestelyje mus išleidžia autobusų stotyje ir už 85 UAH asmeniui (maždaug 85 km.) mes jau autobusu važiuojame į Lvovą. Tiesa, prieš tai dar turim subėgioti iki bankomato, nes kortele atsiskaityti negalima, o iškeistus grynuosius jau išleidome. Artimiausias bankomatas maždaug už 300 metrų nuo stoties. Kažkaip nesubalansuota pas juos dar viskas.
Šis kelias jau geras. Autobusas taip pat. Važiuojam kaip ir įprasta pas mus, apie 100 km/h greičiu. Į Lvovą atvažiuojame jau tamsoje.
Mūsų nakvynės vieta Lvove pačiame senamiestyje. Ją buvome užsakę per "Booking". Kaina už naktį 585 UAH. Apartamentai puikūs, 2 kambarių. Bet labiausiai džiugino vieta, beveik prie pat "Ploshcha Rynok".
Palindę po dušu skubame vakarieniauti. Einame į "šonkauliukų restoraną". Nustembame, kad nėra eilės, nes kiek buvome girdėję, kartais vien patekti į restoraną tenka pastovėti gatvėje net iki valandos. Jis garsus tuo, kad patiekiamos didelės porcijos šonkauliukų, kuriuos reikia valgyti rankomis. Įrankiai nupiešiami (tiesiogine prasme) ant popieriaus padėto ant stalo 😊
Šonkauliukų porcija kainuoja 149 UAH. Galima papildomai užsakyti garnyrą, bulves ir t.t., nors pasirinkimas nėra didelis. Su gėrimais mes išleidome apie 18 eurų už abu.
Man labai patiko šio restorano aplinka: tokia viena didelė šurmuliuojanti, gyvybinga salė.
Bet bendrai paėmus, nors ir esu gana didelis šonkauliukų gerbėjęs, ši vieta mane kiek nuvylė. Šonkauliukai gana aštrūs. Porcijos vizualiai atrodo didelės, bet labai didelė dalis kaulai, šonkauliai nėra labai mėsingi. Bendrą įspūdį numuša ir tai, kad ankščiau šioje vietoje dar uždėdavo popierinę prijuostę su nupieštais šonkauliais, o dabar to nebėra. Žodžiu, toks jausmas, kad ši vieta kiek "užmigo ant laurų".
6 diena, 2019-09-30
Žmona tingi lipti iš lovos, todėl išbėgu paieškoti ko nors pusryčiams, pusryčiausime apartamentuose. Be to dar reikia ir pasikeisti pinigų.
Nuperku tokių "grybukų", bet perkant negalėjau matyti, kad jų viduje labai daug karamelės. jie tokie saldūs, kad valgyti sunkoka, gali tik kokį vieną, vietoj saldainio, iškart pasidaro per saldu. Kodėl jie įsivaizduoja, kad būtina daryti taip saldžiai?
Tuo pačiu dar šiek tiek ir pasižvalgau po miestą. Kaip filme "Pagirios Tailande" sako: "Bankokas jį pasiėmė". Tai panašiai man nutiko ir Lvove, nejučiomis imu jį ir apžiūrinėti. Susigriebiu tik tuomet, kai prisimenu, kad tuoj reikės atlaisvinti nakvynės vietą.
Miesto apžiūrą, jau kartu su žmona, pradedame nuo tos pačios Ploshcha Rynok, nes ji mums visai prie pat.
Prie pat (vos keliolika metrų nuo aikštės) Lotynų katedra. Apžiūrim ją, bet nei iš išorės, nei vidumi, ji didelio įspūdžio nepalieka. Jos net nuotraukos nebus.
Visiškai šalia ir Boimų koplyčia. Vienas gražiausių pastatų Lvove. Tik šiandien pirmadienis, į vidų patekti negalima. Nieko tokio, būsime čia ir rytoj.
Užsukame ir į prie pat esantį, vieną žymiausių Lvovo barų (o gal restoranų?) "Pravda". Negersi juk nuo pat ryto, tik pasižvalgom. Aplinka daranti įspūdį.
Tiksliai nepamenu, bet man regis, tai kainavo 20 ar 40 UAH. Atrodo dvigubai, bet ir vienu ir kitu atveju kaina nėra didelė pavertus į eurus. O pakilti būtina, nes vaizdai nuostabūs į visas puses.
Keliaujam iki kito objekto-Operos pastato. Kai žiūri į žemėlapį atrodo, kad iki jos reikia pereiti vos ne visą Lvovo senamiestį. Nors iš tiesų, tai visiškai netoli.
Pastatas gražus, tik į vidų vėl nepatenkam, nes pirmadieniais nedirba. Beje, čia susiduriame su "Maroko stiliaus" apgaule. Vaikinukas siūlantis ekskursijas sako, kad pastatas išnuomotas 3 dienoms, todėl mes į vidų nepateksime net rytoj, siūlo geriau pirkti iš jo ekskursiją. Vėliau paaiškėjo, kad tai melas, rytoj į vidų pateksime be problemų.
Paeiname ir iki Armėnų katedros. Tai seniausia bažnyčia Lvove. Iš išorės ji "paskęsta" tarp senamiesčio pastatų, bet vidus išskirtinis ir unikalus.
Pietaujame prie pat Ploshcha Rynok esančioje kavinėje. Nepamenu jos pavadinimo, bet mus sugundė "dienos pietų" pasiūlymo reklama: barščiai, duona, vištienos krūtinėlė su bulvių koše ir daržovėmis, kompotas. Visa tai vos už 73 UAH. Ir kas svarbiausia, porcijos tikrai ne mažos, o maistas skanus ir sotus. Likom labai patenkinti 😊
Ploshcha Rynok tai nėra atvira aikštė. Tai kvadratas su viduryje stovinčiu rotušės pastatu ir bokštu. Stovėdamas vienoje jos pusėje, kitos pusės nematysi. Dėl to kiekvieną kartą ją galima fotografuoti vis iš kitų pusių, kampų ir matysi vis kitą vaizdą.
Ateiname iki Bernardinų katedros.
Ji graži ne tik išore, bet ir vidumi.
Einant link jų, labai daug prekeivių siūlančių gėles. Žmonai labiausiai patiko senukai-vyrai, kurie su gėlių puokštėmis (kad ir pardavėjai) atrodo gana žavingai.
Į vidų negalim patekti ir čia. Pirmadienis.
Einam iki Citadelės. Ji dar šiek tiek toliau. Jos lankymo nebuvau numatęs kaip būtino, bet kai tokie nedideli atstumai, o į vidų šiandien niekur negalima patekti, tai reikia gi kažką veikti.
Dabar tai veikiantis viešbutis. Bet gal ir dėl to, aplinka labai gražiai sutvarkyta. Visai buvo verta iki čia ateiti. Nustebina tik apsaugos darbuotojas, kuris išbėga paaiškinti, kad su fotoaparatu fotografuoti negalima, nors su telefonu fotografuok kiek širdis geidžia.
Dar paslampinėję po miestą, šiek tiek laiko praleidę prekybos centre, kur pasislėpėm nuo netikėtai užklupusio lietaus, einam vakarieniauti. Viena žinomiausių ir populiariausių maitinimo vietų Lvove, restoranas "Kriyvka".
Nėra jokios reklamos, norint patekti į vidų reikia pasakyti slaptažodį "slava Ukraine". Ruošiantis kelionei man visi sakė, kad kur jis yra nesunkiai suprasi iš eilės net gatvėje, nes ši vieta labai populiari. Tačiau mūsų lankymosi metu eilės nebuvo visiškai. Laimei buvom tinkamai pasiruošę, radom nesunkiai. Ji yra toje pačioje Lvovo širdyje-Ploshcha Rynok.
Į šią vietą reikia eiti ne kaip į maitinimo įstaigą, bet ją priimti kaip lankytiną vietą, ji jau tapusi viena iš Lvovo "must to see".
Taigi, pasakom slaptažodį. Partizanas įpila degtinės. Man ji pasirodo visai nebloga, o žmona klausia kur tualetas. Ne dėl to, kad ji būtų prasta, ji negali nuryti stipresnio gėrimo 😊 Sakau džiaukis, kad vaišino, nes juk sakoma, kad "kai už savus pinigus geri, net vemti negalima" 😃
Patenkam į rūsį-bunkerį. Visas interjeras ir tematika: karas ir partizanai. Iš visų pusių trykšta neapykanta Rusijai ir Putinui.
Priėjęs prie vieno iš stalelių (ne mūsų) ir išsiaiškinęs, kad jie iš Lietuvos, trumpai reziumuoja: "gerai, valgykit, jūs gi ten alkani visi" 😃
Maisto pasirinkimas nėra didelis, bet jis patiekiamas keptuvėse, aliuminiuose induose ir t.t., žodžiu tematika tikrai gerai išlaikoma. Bet svarbiausia, kad skonis neišpasakytai geras. Vien ko vertos bulvės. Jos su lūpenomis, bet pagamintos taip gardžiai, kad man vien tik jų būtų pakakę. Tie prieskoniai, žolelės, minkštumas, drėgnumas... Sąžiningai sakau, gyvenime nesu valgęs gardesnių bulvių.
Čia galima pabandyti suvalgyti ir 0,50 metro dešros. Mes valgėm vištieną. Nustebino, kad ji taip pat pagaminta labai gardžiai, be kartais vištienai būdingo "sausumo". Žodžiu, išleisite panašiai kaip "šonkauliukų restorane", bet skoniu net neabejoju, kad liksite labai patenkinti.
Nors Lvove, kaip ir visoje Ukrainoje, nakvynės kainos nėra didelės, bet mūsų suvokimas toks, kad šalies pažinimui nepakanka pamatyti bažnyčias, pagyventi viešbutyje ir paragauti vietinio maisto. Labai svarbią pažinimo ir šalies kultūros suvokimo dalį sudaro čia gyvenantys žmonės. Dėl šitos priežasties mes esame gana aktyvūs "Couchsurfing" keliautojų klubo dalyviai, ne tik apsistojantys pas vietinius kelionės metu, bet ir patys priimantys iš kitų šalių į Lietuvą atvykusius keliautojus. Nesvarbu ar tu apsistoji svetimoje šalyje, ar svečiai apsistoja pas tave, visada labai įdomu su jais pabendrauti, pajausti kuo jie gyvena.
Šiandien apsistojome būtent pas vieną tokį keliautoją.
7 diena, 2019-10-01
Šią dieną pradedame nuo arčiausiai mūsų nakvynės vietos esančio taško - Šv. Jurgio katedros.
Nors ji laikoma bene įspūdingiausiu objektu visame Lvove, bet mes likome šios vietos nesupratę. Atsiprašau už savo neišmanymą, bet ji mums pasirodė kaip eilinė bažnyčia ir tiek.
Vėl ateiname į miesto centrą. Bandome vėl eiti į Potockių rūmus, bet nepavyksta ir antrą kartą. Šiandien dėl to, kad dar per anksti, pradeda dirbti tik 11 val. Ką padarysi einam toliau.
Dar neminėjau, bet Lvovas siete nusėtas įvairiomis skulptūromis, atrakcijomis, tikrai yra į ką akis paganyti.
Į šitą galima įlįsti.
Užlipus iki pat viršaus vaizdai nuvilia. Labai jau toli viskas.
Nusileidus pradedame mokamų objektų lankymą į kurios vakar nepavyko patekti dėl nedarbo dienos.
Pirmiausia Opera. Įėjimas 80 UAH asmeniui. Gražu. Mums pasisekė dar ir dėl to, kad vyko baleto pasirodymo repeticija, todėl jaučiamės netgi spektaklį pamatę.
Pietaujame kaip ir vakar, toje pačioje kavinukėje siūlančioje "dienos pietus", nes vakar labai patiko.
Po pietų einame iki Boimų koplyčios. Kaip ir su Potockių rūmais, nepasiseka iš antro bandymo patekti į vidų ir čia. Pakabintas skelbimas, kad "techninė pertrauka". Bet neaišku nei nuo kada, nei iki kada. Laimei, šiek tiek pasitrainiojus aplink (juk čia Ploshcha Rynok-pats centras), darbuotoja grįžta.
Įėjimas 30 UAH žmogui. Labai gražu, nors reikia pažymėti, kad patalpa tik viena ir labai labai maža, be nuotraukoje matomo vaizdo daugiau nieko ten nėra. Dėl tos priežasties visi sąžiningai ima bukletėlį su informacija, sėdasi ant suolo ir kruopščiai skaito-neisi gi iškart lauk kai sumokėjai pinigus 😃
Beje, Lvove yra ne vienas "vaistinės muziejus", todėl norint aplankyti "tą tikrąjį" reikia iš anksto pasidomėti kur jis yra.
Panašiai ir su "šokolado ar kavos muziejais-fabrikais", matėme jų ne vieną ir gana sunku susigaudyti kuris tikras, o kur tik kavinė bandanti pritraukti daugiau klientų.
Bandom trečią kartą eiti link Potockių rūmų. Nors einame pro šias vietas jau kelioliktą kartą, bet vis atrandame gražių ir įdomių kampelių.
Trečias kartas nemeluoja, Potockių rūmuose veikiančią paveikslų galeriją aplankyti galima. Bilieto kaina 70 UAH žmogui.
Dar užsukame paragauti "Bubble Waffle". Tai paskutiniu metu ir Lietuvoje labai išpopuliarėjęs desertas. Į burbulinį vaflį pridedama ko tik nori. Galima rinktis saldų arba sūrų variantą. Į sūrų galima dėti dešreles, agurkėlius ir t.t. Saldus dažniausiai "konstruojamas" ledų pagrindu. Aš nebuvau tokių valgęs, todėl nusprendėme paragauti. Pasirinkome saldžius variantus su ledais. Nustebino, kad pats vaflis vistiek sūrus. Įdomu buvo paragauti, bet man tai "nesąmonė" 😊 Tokio deserto kainos Lvove priklausomai nuo komplektacijos nuo 75 iki 95 UAH.
Vakarieniauti einame į patį brangiausią Galicijos restoraną-„The Most Expensive Galician Restaurant“. Būtent tai ir yra jų vizitinė kortelė.
Nors reklamos nėra jokios, eilių taip pat, bet mes žinome, kad jis yra toje pačioje vietoje, netgi toje pačioje laiptinėje, kaip ir "Kriyvka".
Iš pradžių pakylame šiek tiek per aukštai, viršutiniame aukšte veikia dar vienas baras-restoranas. Jo barmenas mums nurodo, kad turime leistis į antrą aukštą. Juokingai atrodo lentelė prie trečiojo aukšto buto durų: "čia gyvena žmonės, prašome netrukdyti". Įsivaizduoju, apačioje užsislaptinusi "Kriyvka", aukščiau tiek pat užsislaptinęs tas brangusis restoranas, pačiame viršuje dar vienas baras-restoranas, turbūt pavargo žmonės nuo prašymų pamaitinti 😃
Nedrąsiai pabeldžiame ant durų įtaisytą muštuką. Duris atidaro vyriškis su chalatu. Klausia ko norime? Padarau klaidą, pasakau angliškai, kad norime valgyti. Jis iškart įleido į vidų. Kodėl klaidą? Nes kiek teko po to matyti ir ankščiau iš kitų girdėti, paprastai jis taip lengvai neįleidžia, vyksta savotiškas spektaklis-vaidina, kad pataikėm į paprastą butą, pas paprastą žmogų. Manom, kad geriau būtų buvę atsakyti rusiškai.
Patalpa kur jis "gyvena" įrengta kaip niekuo neišsiskiriantis butas.
Aplinka jauki, viskas "savo vietose". Maistas neblogas, nors po "Kriyvkos" man jau sunku įtikti 😊
Kaip ir tikėjomės, sąskaitą gauname su 90 proc. nuolaida. Čekį pasiliekame kaip suvenyrą. Net ir su nuolaida ši vakarienė buvo pati brangiausia Lvove, už abu sumokėjom apie 22 eurus.
Į Lvovo restoranus reikia žiūrėti ne kaip į maitinimo įstaigas, o kaip savotišką šou, išskirtinį patyrimą.
Miegame pas tą patį keliautoją iš "Couchsurfing" klubo.
Kadangi mūsų skrydis gana ankstyvas-08.05 val. jau kylam, tai iš vakaro dar išsiaiškinam, kad nuo mūsų gyvenamos vietos iki oro uosto važiuoja tiesioginis troleibusas, bet pirmasis tik 06.42 val. Šeimininko paskaičiavimu, oro uoste turėtume būti apie 07 val. Jei praleistume, sekantis tik už pusę valandos. Žmona šiek tiek stresuoja, bet aš nusprendžiu, kad tiek laiko pakankamai. Galėtume važiuoti ir taksi, Lvove jie nebrangūs, bet prie mūsų gyvenamos vietos gatvėje jų nėra, patys neturim jokių kontaktų, o prašyti šeimininko vien dėl mūsų keltis anksti ir iškviesti, nedrįstam.
8 diena, 2019-10-02
Į troleibusų stotelę (ji prie pat nakvynės vietos) ateiname šiek tiek ankščiau, apie 06.25 val. Nustembam, bet iškart atvažiuoja ir troleibusas 😲 Taip ir lieka neaišku, ar jų važiuoja daugiau, ar jie pradeda važiuoti ankščiau, bet faktas tas, kad oficiali internete buvusi informacija netiksli ir mums tai į naudą 😊 Maždaug už 20 min. mes jau oro uoste.
Šiek tiek nerimavom dėl patikrų, čia juk ne Europos Sąjunga, reikalinga ir pasų kontrolė. Bet visas patikras praėjome labai greitai. Vienintelis išskirtinumas, kad ankščiau einant pro apsaugą, visada "pypsėdavo" žmona, o aš niekuomet. Šį kartą kažkodėl buvo atvirkščiai 😊
"Duty free", kaip ir buvo galima tikėtis, visi perka cigaretes, alkoholį. Bet mes apie tai nieko neišmanom, esam vieni iš nedaugelio, kurie namo vežasi tik tai ką atsivežė 😊
Vėl nepilna valanda skrydžio ir mes jau Vilniuje.
6 komentarai:
Labai fainas reportažas. Aš esu buvusi Lvove, man patiko. Labai noriu sugrįžti ir daugiau pasižiūrėti Karpatų,LDK pilių.
Ačiū :)
Lvovas labai gyvybingas, jaukus. Turbūt jis daugeliui palieka gerus prisiminimus :) O apie LDK pilis ir aš pagalvoju.., bet čia ko gero reikia su savo automobiliu arba dar geriau, jau su agentūra važiuoti, ir ne šiaip agentūra, o kad geras gidas būtų ;)
Labai fainai sulakstėt.
Po Lvovą važinedamas toliau dėl patogumo naudoju Uber. Į Ivano Frankovsk važiuosiu traukiniu-tik 2 val. Į Jaremčia su blablacar. Sudomino tos Dovbušo uolos, neplanavau iki šiol.
Vat aš niekaip neprisiruošiu tuo Uber pradėt naudotis, kažkaip iki šiol nebuvo didelio poreikio, tai taip ir pasilikdavo. Reiks rimčiau tuo užsiimt ;) Šiek tiek abejoju ar užteks iki Ivano Frankovsko 2 val., kad ir su traukiniu. O dar pridėjus persėdimą ir kelionę iki Jaremčios (Vorochta dar ir už Jaremčios)..., būtų įdomu jei parašytumėt jau po kelionės kiek realiai užtruko pervažiavimas.. ;) O bla bla car iš tiesų populiari Ukrainoje, tik mes apie tai sužinojom per vėlai, paskutinę dieną, iš to keliautojo "couchsurfing" klube.
Uberiu naudojomės Kijeve - labai pigu ir patogu, o kas per bla bla car?
Bla bla car, tai tokia pakeleivių pavežėjimo paslauga. Panašiai arba net pigiau nei autobusu, bet gerokai greičiau ir patogiau. Pasižiūrėkit internete. Jie veikia labai daug šalių. Lietuvoje nėra populiaru, o va Ukrainoje net labai. Pas mus daugiausia "facebook" grupėse pakeleivių ieškoma.
Rašyti komentarą