Armėnija 2022

    Prieš kelionę apie Armėniją žinojome labai mažai. Iš esmės tik tiek, kad kažkur ant Armėnijos pasididžiavimo - Ararato kalno, ar jo priekalnėse, yra Biblijinis Nojaus laivas. O taip pat ir "Armėnų radiją", kurio legenda grindžiama anekdotiniais pasisakymais. Suprantama, kad Nojaus laivo niekas nėra matęs ir jo egzistavimas grindžiamas tik tikėjimu. O "Armėnų radijo" klestėjimo laikotarpis sutampa su ankščiau egzistavusios TSRS laikotarpiu. Kelionės metu, vienoje iš ekskursijų klausėme gido, kokia šios radijo legendos kilmė? Tačiau ir jis to nežinojo. Greičiausiai, kaip ir daugumos anekdotų, jos kilmė natūrali ir slypi giliai papročiuose, mentalitete, kasdienio bendravimo užkulisiuose.
    Pagal "Wikipedijos" pateikiamą informaciją, Armėnija - išėjimo į jūrą neturinti valstybė pietinėje Užkaukazėje, Vakarų Azijoje. Su tuo kategoriškai nesutinka mus lydėjęs gidas. Jo nuomone, su Kaukazo kalnais Armėnija neturi nieko bendro, ji driekiasi 3-jose plynaukštėse (pavadinimų nepamenu, nes jie labai sudėtingi), kurie, jo nuomone, nelaikytini Kaukazo kalnyno dalimi. Šiaip ar taip, nepaneigsi ir fakto, kad šalis yra už Kaukazo 😊
    Apie 90 % šalies ploto yra aukščiau nei 1000 m virš jūros lygio. Vidutinis aukštis šalyje yra 1800 m.
    Kartas nuo karto Armėnijoje įvyksta žemės drebėjimai. Paskutiniai stiprūs žemės drebėjimai vyko 1988 m ir 1993 m.
    Šalis ribojasi su Turkija vakaruose, Sakartvelu šiaurėje, Azerbaidžanu rytuose ir Iranu pietuose. Tiesa, šalis dar ribojasi ir su Nachičevanės autonomine respublika, kuri priskiriama Azerbaidžanui, bet neturi tiesioginio susisiekimo su juo. Būtent dėl to ir vyksta nesibaigiantis konfliktas Kalnų Karabache. Azerbaidžanas nori tiesioginio sausumos kelio į Nachičevanę, o Armėnija nenori atiduoti teritorijų, kurias laiko savomis.
    Armėnijos santykiai su kaimyninėmis šalimis labai sudėtingi. Su Turkija ir Azerbaidžanu santykiai atvirai konfliktiški. Su Turkija dėl to, kad Turkija nepripažįsta kadaise vykdyto armėnų tautos genocido, bei Armėnijos nuomone, Turkijos užgrobtų žemių (pirmiausia Ararato kalno su aplinkinėmis teritorijomis). Su Azerbaidžanu dėl jau minėto Kalnų Karabacho.
    Mus lydėjęs gidas savo šalies santykius kaip normalius įvardijo tik su Iranu ir Sakartvelu. Su pastaruoju netgi, kaip labai draugiškus. Tiesa, pasak jo, šių šalių gyventojai nevengia vieni kitų "patraukti per dantį", pašiepti ir net kurti anekdotus vieni apie kitus. Tačiau tai daroma draugiškai, neįžeidžiančiai, o broliškai juokaujant 💑
    Įdomu ir tai, kad tiek "Wikipedija", tiek ir patys armėnai, Sakartvelą vis dar linkę vadinti Gruzija. Gido teigimu, tai yra tikrasis šios šalies pavadinimas, kuris buvo pakeistas tik dėl JAV spaudimo, nes angliška pavadinimo versija - Georgia sutapo su taip pat vadinamos JAV valstijos pavadinimu. Tam armėnai nėra linkę pritarti.
    Armėnija, kaip ir Lietuva, labai įspūdingą istoriją turinti šalis. Gidas apgailestavo, kad jo šalies likimas - netekti. Visais laikotarpiais buvo netenkama tai teritorijų, tai nepriklausomybės ir niekada jai nebuvo lemta būti laimėtoja 😢
    Viso pasaulyje priskaičiuojama net 10 mln. armėnų, iš kurių net 7 mln. gyvena užsienyje. Įdomu tai, kad iš likusių šalyje gyventojų net 97-98 proc. yra armėnų tautybės. Greičiausiai dėl to, kad dėl konfliktiškų santykių su kaimynėmis, šalyje iš esmės nėra azerbaidžaniečių ir turkų.
    Armėnijos vėliavos raudona spalva simbolizuoja kraują, pralietą už laisvę ir nepriklausomybę, mėlyna - dangų, kurio siekiama, o abrikosinė - laukus ir gamtą. Pabrėžiama, kad pastaroji spalva įvardijama ne kaip nors kitaip (persikinė, morkinė, geltona), o būtent kaip abrikosinė, nes būtent abrikosas yra pagrindinis šalies augmenijos simbolis (dar granatai, bet abrikosas labiau).
    Įdomu tai, kad, kaip vėliau pasakojo gidas, nors abrikosas yra šalies vizitinė kortelė (kartu su konjaku), tačiau abrikosų sezonas toks trumpas, o jie visi taip greit surenkami ir išvežami į užsienį, kad net ir vietiniai jų paragauja jau nebe taip dažnai.
    Kartu dabartinė vėliava simbolizuoja ir istoriją bei apjungia visas ankščiau buvusias žemes, epochas ir laikotarpius, nes joje atsispindi daugelis ankščiau čia vyravusių vėliavų spalvų ir atspalvių.
    Planavau Armėniją aplankyti vienos ilgos kelionės metu, jungiant kelionę į ją kartu su Sakartvelo ir Azerbaidžano aplankymu, tačiau atsiradus itin pigiems skrydžių bilietams nusprendėme, kad šiai šaliai galima skirti ir atskirą kelionę.
    Bilietai iš „Wizzair“ 2 žmonėms į abi puses kainavo 110 eur. (dar ir su "Wizzair“ nuolaidų naryste metams).
    Šiek tiek neramino, kad prieš kelionę dėl paskelbtos mobilizacijos Rusijoje, į Armėniją ėmė plūsti "turistai" iš Rusijos. Tačiau manėme, kad nesiveliant į konfliktus, kelionė bus sėkminga. Nors Armėnijos vadovų pozicija, pasisakant dėl Rusijos invazijos į Ukrainą, visada atrodė kiek atsargi, bet ramino tai, kad internete ieškant Armėnijos autobusų tvarkaraščių, pirmiausia iššoka užrašas "Ukraina nėra Rusija" !!! 👍
    Beje, minimas puslapis: https://t-armenia.com/en itin kokybiškas. Labai tikslus ir aiškus. Lengvai suprantamas, išsamus ir patogus naudojimui. Žodžiu, reta šalis gali pasigirti tokiu. Tai labai palengvino kelionės planavimą ir keliavimą Armėnijoje.
    Gerokai labiau išgąsdino likus maždaug mėnesiui iki kelionės atnaujintas Azerbaidžano puolimas Kalnų Karabache. Laimei, jis truko tik vieną dieną ir po jo situacija stabilizavosi. Nepaisant to, tai gerokai koregavo mūsų planus. Bet apie viską nuo pradžių 😉

    2022-10-18, 1 diena

    Skrydis iš Vilniaus ankstyvas - 07.05 val. 
    Dėl karo Ukrainoje skraidinama ne artimiausiu keliu, o per Rumuniją, Turkiją. Dėl to skrydis trunka beveik 4 val. Jerevane leidžiamės nežymiai vėluodami - prieš 12 val. (laiko skirtumas +1 val.).
    Itin lengva ir pigu iš oro uosto nusigauti į Jerevano centrą. Nėra brangūs ir taksi, tačiau atskridus dienos metu, visiškai patogu važiuoti ir autobusu. Tai galima padaryti 201 maršruto mikriuku, kuris važiuoja nuo 07 val. iki 22 val. kas 30 min. Važiavimas juo kainuoja vos 300 AMD. Mūsų kelionės metu tai sudarė apie 75 euro centus. Mikriuko stotelė yra prie atvykimo salės, pirmame aukšte. Jis važiuoja iki Yeritasardakan metro centre (netoli Operos ir baleto teatro). Kelionė trunka 30-40 min. Tiesa, nors oficialiai nurodomos tik 4 mikriuko tarpinės sustojimo vietos ir jis įvardijamas kaip "Express", tačiau realiai jis stoja visur, kur tik yra norinčių įlipti ar išlipti.
    Beje, oro uoste net nebūtina išsikeisti pinigų, autobusiuke galima atsiskaityti ir kortele. Bet net ir keičiant, nereikia to bijoti, nes oro uoste valiutos keitimo kursas nedaug prastesnis, nei mieste.
    Nors mes jau prieš kelionę nusprendėme, kad automobilio Armėnijoje nenuomosime, tačiau važiuojant atkreipiau dėmesį ir į turistams svarbią informaciją: litras benzino kainuoja 500 AMD (1,25 eur.), dyzelino 630 AMD (1,58 eur.). Tai maždaug 20 proc. pigiau nei Lietuvoje.
    Į akis krinta valstybinės vėliavos kapinėse. Taip pagerbiami kariai, žuvę Kalnų Karabache.
    Centre išsikeičiame pinigų: 400 AMD už 1 eur.
    Armėnijos sostinė Jerevanas - didelis ir judrus miestas. Paskutinio surašymo duomenimis čia gyvena net 1/3 visos šalies gyventojų - apie 1.1 mln.
    Miesto apžiūrą pradedame nuo vienos pagrindinių miesto aikščių Republic Square, 40.177692, 44.512652. 
    Čia pat ir Armėnijos Istorijos muziejus, Nacionalinė galerija ir kt. svarbūs statiniai.
    Pagrindinis akcentas - "šokantys fontanai", kurie veikia sezono metu, vakarais. Apskritai, ši vieta "kaip diena ir naktis" skiriasi tiesiogine prasme, vakare nepalyginamai gražiau 😍

    Netoliese Vernissage - vadinamas sendaikčių turgus. Tačiau aš manau, labiau tiktų epitetai "rankdarbių" ar "suvenyrų", 40.175447, 44.518887. 
    Jis veikia 09-18 val. 
    Mane, kaip šachmatų mėgėją, jame labai žavėjo daugybė rankų darbo šachmatų lentų ir figūrų pasirinkimas. 
    Šachmatai labai populiarus žaidimas Armėnijoje, jie mokyklų disciplinoje net privalomi. Reikėtų ir pas mus tai padaryti (tarkim, kursas matematikos sudėtyje). Tiesa, kiek nusivyliau tuo, kad neradau su kuo pažaisti. Tikėjausi, kad bus žaidžiančių tiesiog gatvėse, kaip būna kai kuriuose kitose šalyse, bet per savaitę laiko nemačiau nei vieno žaidžiančio.


    Kas labiausiai patiko Vernissage? Nesuvaidinta ir neturistinė realybė. Buvo popietė, paveikslų skyriuje pardavėjai, galbūt patys autoriai, susėdę gėrė degtinę užsikąsdami papjaustytais lašiniais 😜 Tai man pasirodė labai tikroviškai meniška.
    Nors šiaip Armėnijoje, kaip bebūtų keista, nors visur akcentuojamas vynas, šalis žinoma dėl savo konjako, joje lengva įsigyti ir naminės degtinės, tačiau per savaitę laiko nematėme nei girtaujančių, nei girtų žmonių 👍
    Ateiname į Charles Aznavour square, 40.181715, 44.516831. 
    Į akis krinta užrašas didelėmis raidėmis ant statinio - MOSKVA.

    Susirandame turizmo agentūrą, su kuria ketiname keliauti šalyje - "ONE WAY TOUR", 16 Ghazar Parpetsi St., 40.185085, 44.510732. Dirba 09-21 val. Sekmadienį 10-19 val. Telefonai: +374 11 362 131, +374 94 362 131, +374 91 362 131. Telegram, Viber, WhatsApp: +374 41 362131. Skype: onewaytourarmenia. El. Paštas: nfo@onewaytour.com. Tinklalapis: onewaytour.com.
    Skaitę mano ankstesnius aprašymus žino, kad paprastai ekskursijų su agentūromis vengiu. Tačiau Armėnijoje man tai pasirodė labai patrauklu, nes Jerevanas yra sąlyginai šalies centre, todėl apsistojus sostinėje galima daryti kasdienes išvykas vis į skirtingas puses. Agentūros siūlomų ekskursijų kainos patrauklios (net ir nevertinant, kad armėnams jos dar mažesnės). Automobilių nuoma šalyje gana brangi, kelių būklė prasta. Be to, Armėnijos didžiausias lobis ne tiek gamta, o istorija, religija, vienuolynai, kurių lankymui pageidautinos platesnės žinios, todėl verta naudotis ir gidų paslaugomis. Visą tai įvertinus, man pasirodė patraukliau šalį pažinti su agentūrų siūlomų ekskursijų pagalba, nei važinėjant savarankiškai.
    Deja, susiradus agentūrą mūsų laukia gana nemenkas smūgis, privertęs stipriai koreguoti visos kelionės planus 😓 Buvau numatęs ir susidėliojęs siūlomas išvykas taip, kad važiuojant kiekvieną dieną, būtų galima pamatyti beveik visus pagrindinius šalies lankytinus taškus. Deja, nors internete skelbiama, kad visos ekskursijos vykdomos kasdien, tačiau realiai jos vykdomos tik tuo atveju, jei surenkama grupė. Tai pasakoma tik likus vienai dienai, kas reiškia, kad užsakymai iš anksto nieko negarantuoja. Maža to, ekskursijos į Khndzoreską ir Jeremuką išvis nevykdomos. Motyvuojama tuo, kad dėl vykusių karinių veiksmų ten gali būti ne visiškai saugu.
    Tenka skubiai perplanuoti visas savo kelionės dienas. Bet pirmiausia skubiai užsakome ekskursiją rytdienai, į kurią grupė susidarė ir ekskursija įvyks 👍
    Tęsiame Jerevano apžiūrą. Ateiname prie Operos ir baleto teatro
    Čia pat ir Laisvės aikštė, 40.185858, 44.515081. 
    Tai tarsi Jerevano "centro centras" 😊 Čia važiuoja beveik visas viešasis transportas. Visai prie pat ir miesto pasididžiavimas - Cascade complex. Į kitą pusę pėsčiųjų bulvaru lengva pasiekti Republic Square. Apskritai, Jerevano centras labai kompaktiškas ir viskas čia lengvai pasiekiama 😉

    Labai daug Jerevane ir įvairiausių paminklų, skulptūrų.


    Labai populiari prie Cascade complex esanti "Rūkanti moteris".

    Pats Cascade complex, 40.190975, 44.516105, labai įspūdingas statinys 😍 Gana gražu ne tik iš viršaus, bet ir iš apačios.

    Didžiąją dalį aukštyn galima įveikti eskalatoriaus pagalba, kuris yra viduje. Ten yra ir įvairių meninių instaliacijų. Galima kilti palaipsniui, vis išeinant pasižvalgyti tarpiniuose aukštuose. Bet gražiausias vaizdas į Jerevaną atsiveria iš viršutinio aukšto (iki kurio galima pakilti eskalatoriumi) 😍

    Dar aukščiau, jau nebaigta komplekso dalis, todėl kilti tenka pėsčiomis.

    Užlipus visiškai nebetoli iki Mother Armenia monument, 40.194626, 44.524718.

    Nuo jo taip pat atsiveria gana graži miesto panorama.

    Kaip matyti ir nuotraukoje, čia dega "amžinoji ugnis", daug simbolikos, monumentų ir paminklų, šlovinančių sovietų karius. Tampa liūdna 😌 Dėl Armėnijos. Jos laukia dar labai ilgas kelias iki visiškos ir tikros nepriklausomybės. Tiesą pasakius, aš manau, kad nors ir negreitai, bet ji dar "stovi karo su Rusija eilėje". Nors koks ten būtų karas, Armėnija per maža ir per silpna, kad galėtų pati kariauti su Rusija. Ji nesutaria su kaimyninėmis Azerbaidžanu ir Turkija. Sakartvelas pernelyg silpnas, kad galėtų padėti. Iranas nestos prieš Rusiją. Šalis nėra NATO narė, todėl pagalbos jiems tikėtis sunku. Dujų ir naftos iš Azerbaidžano dėl tarpusavio santykių negauna, o gauti iš Irano galimybės labai ribojamos dėl Kalnų Karabacho ir Rusijos spaudimo, todėl šalis priklausoma nuo Rusijos ir energetiškai. Kaip vėliau sakė gidas, užtektų subombarduoti ir imti kontroliuoti kelią vedantį link Sakartvelo ir šalis būtų palaužta, nes tai vienintelė reali "šalies gyvybingumo magistralė". Imtų trūkti maisto, vaistų, išteklių, visko. Tai labai jautėsi visos kelionės metu. Žmonės nori atvirai palaikyti Ukrainą, nekenčia Rusijos ir nemėgsta rusų, tačiau bijo tai atvirai ir garsiai pasakyti. Bet tai nesunku suprasti vien pasakius, kad esi iš Lietuvos. Žmonės tampa šiltesni, draugiškesni, neretai ima ir šypsotis, nors šiaip šalyje gana retai pamatysi besišypsančius armėnus. Pasakius tai, jie pripažįsta, kad nelabai daug priežasčių pas juos šypsenoms 😓 Susidarė įspūdis, kad rusiškai supranta beveik visi, tačiau ne visi net kalbėti šia kalba nori. Kaip viena moteriškė išsireiškė, paklausta ar ji moka rusiškai: "kartais" 😀
    Kadangi šiąnakt miegojome mažokai, tai labai pavargome ir jau norime susirasti savo nakvynės vietą. Mūsų laukia iššūkis. Piko laikas (nors Jerevane kamščiai beveik visada). Vairavimo kultūra itin žema, visi tik ir stengiasi vienas kitam užlįsti už priekio, nepraleidžiami ne tik automobiliai, bet dažnai net ir pėstieji. Policijos labai daug (tiek mieste, tiek už miesto), bet jie visiškai nekontroliuoja situacijos. Mojuoja lazdelėmis reguliuodami eismą, bet susidaro įspūdis, kad daro daugiau žalos, nei naudos. Iš tiesų, tai net gestų aš nesuprasčiau, gal kokį breiką šoka? Kai kuriose sankryžose, kai nėra policijos ir susidaro nebepravažiuojamas kamštis, žmonės lipa iš automobilių ir patys rankomis ima reguliuoti eismą. Keista, bet taip eismo problemos išsprendžiamos greičiau, nei reguliuojant policijai 👮
    Beje, Armėnijoje policijos automobilių švyturėliai beveik visuomet įjungti. Iš pradžių tai gąsdino, bet greit pripratome. Pasirodo, tai reiškia ne problemos dydį ir pavojingumą, o tai, kad policija dirba. Pagal jų darbo reglamentavimą, darbo metu jie privalo įsijungti švyturėlius. Išjungti juos leidžiama tik tuomet, kai nedirba. Tai labai trumpas tarpas, per pietų pertrauką ir pan., visą kitą laiką jie privalo būti įjungti.
    Taigi, sulaukiame mums reikiamo mikriuko. Bet jis sausakimšas, tenka važiuoti ne tik įsispraudus, stovint, bet dar ir susilenkus, nes jo lubos žemos 😜 Labai įdomi patirtis. Tiesa, kaina juokinga 100 AMD (25 euro centai). Tokia viso miesto viešojo transporto pravažiavimo kaina: autobusų, troleibusų, metro, mikriukų. Jokių talonėlių nėra. Mokama vairuotojui, išlipant. Klausėme, kaip jie sukontroliuoja, kad žmonės nevažiuotų "zuikiu". Paaiškinimas netikėtas: tai jų kultūros dalis, garbės reikalas. Susimoka dauguma. Jei jau kas nors ir nesumoka, tai niekas ir nereikalaus, nes tiki, kad žmogus negalėjo sumokėti 😮 Dar keisčiau su apskaita. Kiek vairuotojas pasiliks sau, o kiek atiduos? Turbūt, čia tas pats mentaliteto skirtumas, sukčiauti nėra priimtina 👍
    Nakvynę buvome užsakę visai savaitei vienoje vietoje. Turėjome 2 kambarių butą. Savaitei kainavo 180 eurų. Butas puikus, šiuolaikiškas, ramioje vietoje, per balkoną geru oru galima matyti Ararato kalną. Didžiausias minusas - garso izoliacija. Kartais juokaudavome, kad "einam į lovą, pasiklausysim kaip kaimynai žiūri TV" 😀 Bet gidas sakė, kad kitko Armėnijoje ir negalima tikėtis, visi statiniai yra su labai prasta garso izoliacija.

    2022-10-19, 2 diena

    Taigi, šiandien važiuojame į ekskursiją.

    Programoje Sevan, Dilijan, Haghartsin, Goshavank, Lake Parz.

    Ekskursija kainavo 9 000 AMD žmogui (22,5 eur.).

    Pirmasis sustojimas - Sevano ežeras ir prie jo esantis vienuolynas. Jis įkurtas IX a. 
    Sužinome, kad "vank", išvertus, reiškia "vienuolynas", todėl beveik visų vienuolynų pavadinimuose yra žodelis "vank".

    Sevano ežeras - Armėnijos pasididžiavimas, nes jūros šalis neturi, o toks didelis ežeras mažai šaliai tikras išsigelbėjimas.
    Sevanavank ankščiau stovėjo saloje. Tačiau sovietų valdžia buvo nusprendusi ežerą nusausinti ir paversti jos dugną dirbama žeme, todėl dalis pakrantės buvo nusausinta ir vienuolynas atsidūrė pusiasalyje. Dabar aiškiai galima matyti kelią, kuris ankščiau buvo ties vandens lygiu, o dabar atsidūrė aukštai kalne. Armėnai pyksta, bet dabar jau būtų labai neekonomiška vėl užtvindyti žemes, kuriose dabar jau susikūrė gyvenvietės, buvo sukurta infrastruktūra ir t.t.


    Norint pasiekti vienuolyną, reikia šiek tiek palipti į kalną. Gidė sako, kad tai buvo daroma dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, kad kelias pas Dievą negali būti lengvas. Antroji praktiškesnė, kad būtų apsunkintas priešų priėjimas ir taip jie būtų apsaugoti nuo sugriovimo.
    Armėnijoje labai daug religinių akmenų, kurie vadinami Khachkar. Tai dviejų žodžių junginys: akmuo ir kryžius. Jie iškalti labai įmantriai. Jie naudoti ne tik kaip paminkliniai akmenys kapuose. Dažnai jis atliko ir pagrindinio altoriaus vaidmenį bažnyčioje.
    Beje, Jėzaus atvaizdo ant kryžiaus dažniausiai nėra. Taip yra todėl, kad armėnai nenori matyti jo mirusio. Jų tikėjimo doktrinoje jis gyvas ir jie jį mato gyvą. Ta prasme, jie pripažįsta jo nukryžiavimo faktą, tačiau jų vertinimu, nereikia akcentuoti juodo periodo, geriau tikėti geru.
    Retomis išimtimis Jėzus atvaizduotas, bet toks "triukas" skirtas ne armėnams, o užpuolikams. Tais atvejais Jėzus vaizduojamas siauromis akimis. Tai vadinama kultūrine asimiliacija. Taip tikėtasi, kad užpuolikai, pamatę kažką artimo savo kultūrai, bus gailestingesni ir šventovės nesuniokos.
 
    Įkeliu tai iliustruojančio khachkario nuotrauką: jame išimtis - Jėzaus atvaizdas, bei jo kiek siauros akys.

    Įdomu tai, kad Sevan vienuolyno pastatymo iniciatorė buvo moteris. Tačiau ankščiau į vienuolynus moterų neleisdavo. Todėl jai buvo pastatytos atskiros patalpos, kurios buvo to paties komplekso dalis, tačiau ji vis tiek negalėjo įeiti į pagrindinę bažnyčią.

    Važiuojant toliau gidė giria mūsų autobusiuko vairuotoją kaip labai gerą. Tai priverčia atkreipti dėmesį į jo vairavimo įgūdžius ir patį autobusiuką. Nors autobusiukas šiuolaikiškas, pakankamai patogus, tačiau vairuotojo skydelyje "tikros Kalėdos" - dega visos įmanomos lemputės. Persirikiuojant posūkio signalas niekuomet nerodomas. Turbūt, toks Armėnijos "geriausio vairuotojo" standartas 😎
    Prieš kelionę nustebinau net savo abiturientę, puikiai besimokančia dukrą ir net pats suabejojau savo informacija, bet gidė patvirtino: taip, Armėnija pirmoji šalis pasaulyje, priėmusi krikščionybę !!! Abejonė buvo kilusi tik dėl to, kad kalbama apie "valstybinį lygį", t.y. kai religija tapo oficialia, visos šalies ir netgi privaloma. Tai įvyko 301 m.
    Siekiant, kad perėjimas nuo pagonybės būtų kuo sklandesnis, bažnyčios dažniausiai buvo statomos buvusių šventyklų vietoje. Nuo Lietuvos tai labai skiriasi, nes pagoniškoje Lietuvoje tokių šventyklos statinių, bažnyčių išvis nebuvo.
    Beje, armėnai didžiuojasi, kad tik jų pagoniškoje versijoje yra išskirtinis Svetingumo Dievas. Tačiau aš randu informaciją, kad ir Lietuvoje buvo Svetingumo dievybės: Numiejas ir Peskia. Kaip yra iš tikrųjų, reikėtų klausti etnologų 💬
    Atvažiuojame į Goshavank. Šis vienuolynas datuojamas XII-XIII a.



    Kažkada čia buvo pagoniškas "upės" vienuolynas. Tačiau jį nugriovė žemės drebėjimas. Tada šias žemes užpuolė turkai. Kai armėnai žemes atsikovojo, Gosha čia įsteigė ordiną. Tai buvo ne tik vienuolynas. Ir net ne vienuolyno kompleksas. Tai buvo labai stiprus ne tik religijos, bet ir kultūros centras.
    Pats Gosha labai iškili asmenybė. Jis išleido pirmąjį Armėnijos baudžiamąjį kodeksą. Civilinės teisės srityje jis pasiekė ir numatė, kad skyrybų atveju kažkokia turto dalis tektų ir moterims, nes iki tol, turkiškais musulmoniškais teisės papročiais, visas turtas atitekdavo tik vyrams.
    Deja, ir čia neapseita be šiek tiek "korupcijos". Paaukoję bažnyčiai, turėjo teisę iškalti kryžių. Kuo daugiau paaukoja, tuo didesnį kryžių turėjo teisę iškalti 😐
    Bažnyčių išplanavimas Armėnijoje labai savotiškas. Prieš patenkant į pagrindinę patalpą prie pagrindinio altoriaus, visada yra "prieangis". Į bažnyčias (prie altoriaus) nebuvo įleidžiami nekrikštyti ir nuodėmingi, jie galėjo lankytis tik tame "prieangyje". Įdomu tai, kad tas "prieangis" beveik visada daug didesnis 😎
    Beje, pačios bažnyčios labai kuklios. Jose nerasite nei aukso, nei išskirtinių meno dirbinių. Visas dėmesys skiriamas pačiam tikėjimui 👍
    Jei kam iškilo klausimas, Kalėdas armėnai švenčia sausio mėnesį 😉
    Per duotą laisvą laiką šiek tiek palaipioju ir po aplinkinius kalnus.



    Sekantis mūsų programoje Haghartsin vienuolynas
    Manoma, kad jis buvo pastatytas X-XIII a.


    Tai taipogi ne vienuolynas, o vienuolyno kompleksas. Jo pavadinimas kildinamas iš žodžio "erelis", nes per vienuolyno atidarymą virš jo sklandė erelis.
    Šiame vienuolyne labai akivaizdžiai matyti antkapiai bažnyčios viduje ant įėjimo tako. Neįmanoma patekti į vidų, neužlipus ant antkapio. Tokia praktika buvo įprasta. Manoma, kad tai simbolis to, kad palaidotieji ir po mirties turi tarnauti žmonėms. Dar yra versija, kad taip išperkamos gyvenime jų padarytos nuodėmės. Bet gidai linksta prie pirmosios versijos.
    Šio vienuolyno kieme yra ir "stebuklingo medžio" likučiai. Jis išskirtinis, nes jo kamiene buvo skylė. Kalbėta, kad sugalvojus norą ir pralindus per skylę, noras išsipildo. Vėliau šis medis sudegė. Priežastys nežinomos. Liko tik nedidelė jo dalis. Bet dalis, per kurią galima pralįsti, liko nepažeista. Žiūrėsim kaip čia bus 😋 Beje, pasakojama, kad vienam noras neišsipildė, tai jis buvo iš pykčio nuniokojęs medį. Tikėkimės nereikės to daryti ir man 😀 Neklauskit, ar medžio sudegimas taip pat nesusijęs su kokio nors noro neišpildymu, to nežino net gidai 😊

    Beje, dėl vienuolynų atstatymo. Nežinau, ar tai Armėnijos standartais, ar tarptautiniais, bet vienuolynai, bažnyčios ir kiti statiniai atstatomi tik tuo atveju, jei yra išlikę bent 50 proc. originalių akmenų. Kitu atveju, tai būtų laikoma nebe atkūrimu, o nauja statyba 😉
    Nuvykstame prie aukštai kalnuose esančio Parz ežero.
    Čia labai įdomu: yra ir pėsčiųjų trasa, ir valtelių nuoma. Batutų parkas ir galimybė praskrieti virš ežero lynu. Žodžiu, veiklos daug ir įvairios 😎 Bet mums skiria tik 25 min., todėl nieko suspėti neįmanoma 😔

    Stabtelime Dilijan. Tiksliau, senajame Dilijan
    Tai labai nedidelė išlikusio senamiesčio dalis. Įdomu, bet tik labai trumpam stabtelėjimui ir tik važiuojant pakeliui 😉


    Į Jerevaną grįžtame sąlyginai anksti, nes tai gana paprasta ir viena trumpesnių ekskursijų.
    Eidami per miestą pastebim, o ir vėliau visos savaitės metu įtarimas pasitvirtino, kad labai daug merginų operuotomis nosimis. Gamta armėnams dovanojo kiek didesnes nosis, tai akivaizdžiai matyti, kad ne visos nori su tuo susitaikyti 👃

    2022-10-20, 3 diena

    Šią dieną skiriame savarankiškai išvykai, nes norime pamatyti daugiau, nei siūlo agentūros. Norime aplankyti Geghardo vienuolyną, Garni, bei dar šį, bei tą 😉
    Kadangi automobilio neturime, važiuosime viešuoju transportu, kurį derinsime su taksi.
    Pirmiausia nuvykstame į GAI autobusų stotį, 40.198220, 44.566634. 
    Jerevane mums neįprasta transporto sistema. Mieste yra net kelios autobusų stotys. Priklausomai nuo to, kuria kryptimi norima vykti, pirmiausia reikia pasirinkti reikiamą autobusų stotį.
    Pati GAI stotis tai tik pavadinimas, jokios stoties nėra, tai tik skersgatvis, išeinantis į pagrindinę gatvę. Bet visi šią vietą žino, nes ši vieta laikoma viena iš pagrindinių miesto stočių.
    Aš buvau pasižymėjęs rastą informaciją, kad mums reikalingas 284 maršruto autobusas. Vėliau kelyje matėme stovintį autobusą tokiu numeriu. Bet važiavome 266 numeriu pažymėtu autobusu. Gali būti, kad tiesiog pasikeitė numeris.
    Autobusas važiuoja iki Goght. Prieš tai galima išlipti ir Garni, jei nenorite važiuoti iki vienuolyno ir jums pakanka vien Garni. Bilietas, nepriklausomai kur išlipsite, kainuoja 500 AMD (1,25 eur.).
    Nuo galutinės autobuso stotelės iki vienuolyno dar apie 3-4 km, kurių joks viešasis transportas neveža. Reikia eiti pėsčiomis arba imti taksi. Taksi už šį pavėžėjimą prašo 1000 AMD (2,5 eur.). Dar tiek pat už parvežimą atgal.
    Tada galima vėl autobusu (važiuoja gal kas 15 min.) važiuoti iki Garni ir ten vėl imti taksi arba vaikščioti pėsčiomis.
    Mes planuojame daugiau, todėl iškart tariamės su taksistu. Už 4000 AMD (10 eur.) sutariame, kad jis mus nuveš iki vienuolyno, po to iki Garni ir dar pavežios po Garni.
    Taksi ne bet koks, 40-50 metų senumo "Žiguli" ir dar su "BMW" vairu 😀
    Beje, armėnams labai sunku su skaičiais rusų kalba. Tariantis dėl kainų turėkite tai omenyje. 19 gali būti ir 90, o 50 visiškai tas pats kas 500 😅
    Geghardo vienuolynas, 40.140441, 44.818541.
    Dirba nuo 09 iki 19 val.
    Pagrindinė koplyčia pastatyta 1215 m., tačiau pats vienuolynas įkurtas dar IV a.
    Šis vienuolynas kitoks, nei matyti iki tol. Jo nemaža dalis yra uolose (tai paaiškina jo ankstyvą įkūrimą). Be gido informacijos mažoka, bet vieta tikrai įdomi.

    Nustebino vandens šaltinis tiesiog bažnyčios viduje 😏
    Dar labiau, pasigirdusi muzika !!! 😮 Gretimoje patalpoje, visiškoje tamsoje, sustojusios viena priešais kitą 4 merginos dainavo (gal labiau tiktų sakyti - giedojo) lyrines giesmes. Labai įspūdinga 😮 Garsas uolose, tokioje aplinkoje, sukuria tokią mistinę atmosferą, kad nukelia mažiausiai 1000 metų atgal 😍 Neapsigaukit, nuotrauka su giedančiomis merginomis iššviesinta, realiai jos buvo visiškoje tamsoje 😉


    Taksistas mus atveža iki Garni šventyklos, 40.112302, 44.730302 (nuo Goght apie 10 km).
    Ją aplankyti galima nuo 09 iki 22 val.

    Įėjimas 1500 AMD (4,25 eur.). Įdomu tai, kad rusams įėjimas, kaip ir armėnams, perpus pigesnis. Kasoje klausia, iš kur mes? Na jau ne, mes geriau mokėsime dvigubai brangiau, bet tikrai nesakysime, kad esame rusai 😉
    Garni ankščiau buvo pagoniška "Saulės šventykla".

    Pamenate, rašiau, kad krikščioniškos bažnyčios buvo statomos pagoniškų vietoje? Tai va, Garni šventyklai buvo padaryta išimtis ir ji nebuvo sugriauta, nes ši vieta labai patiko caro seseriai.
    Ir aš ją suprantu. Vaizdai fantastiški 😍



    Toliau taksistas mus veža iki Symphony of Stones, 40.115825, 44.741409. 
    Nors nuo Garni iki čia tik 2 km, bet kelias į pakalnę (grįžti reikėtų į kalną), tai jei reikėtų pėsčiomis, tai visai nelengva būtų 😜
    Įėjimas ir čia mokamas, bet tik 200 AMD (50 cnt.).
    Vieta labai įspūdinga 😎 Turbūt, palikusi didžiausią įspūdį iš visko, ką pamačiau Armėnijoje 😍 Panašius akmenų darinius jau matėme daug kur (Airijoje, Islandijoje, Azorų salose), tačiau būtent čia jie tokie ryškūs, o jų formos ir kiekis toks, kad vaikštai išsižiojęs 😲





    Dar buvau pasižymėjęs Garni Gorge, 40.111443, 44.726790, bet tai ta pati vieta, nes čia padarytas takas, vedantis tarpekliu.
    Agentūros šia vieta savo programą ir baigia. Mes norime pamatyti ir dar vieną įspūdingą vietą, todėl tariamės su taksistu papildomai.
    Azat reservoir - vandens užtvanka Azat kanjone, aprūpinanti geriamu vandeniu visą Jerevaną. Iki jos apie 20 km. Ankščiau iki jos buvo prastas kelias, todėl taksisto kelis kartu perklausiu ar jis tikrai nuveš. Jis užtikrina, kad nuveš. Sutariam dar papildomai 2000 AMD (5 eur.).
    Tik taksistas nelabai supranta, kurią vietą pamatyti mes norime. Bet aš turiu konkrečias koordinates, todėl tai palengvina nuvykimą. Taksistas pripažįsta, kad vieta graži, o pats lankosi čia pirmą kartą 😎
    Reikia paminėti, kad ir pats kelias gražus, vaizdingas. Taksistas patvirtina, kad asfaltas čia nutiestas vos prieš metus.
    Jei kas norėsit tai pamatyti, gražiausios vietos čia: 40.077449, 44.605641 ir 40.069859, 44.589949.


    Važiuojam atgal. Viso turime sumokėti taksistui 6000 AMD (15 eur.), bet duodame jam 8000 AMD (20 eurų), nes žmogus tikrai geras 👍
    Jis bando mums sustabdyti autobusą, kuris atvažiuoja priešais, kad galėtume grįžti į Jerevaną. Autobusas sustoja. Nenorėdamas gaišinti žmonių autobuse, lipu skubėdamas iš taksi. Nepastebiu, kad taksistas sustojo prie pat gilaus griovio. Dedu koją iš automobilio ir..., griūvu visu ūgiu 💥 Kelnės suplėšytos, skaudą koją, šoną, nugarą, o delnas kraujuoja 👀 Vos nepalieku ir iškritusio telefono, bet žmona pamatė. Šlubuodamas bėgu į laukiantį autobusą. Važiuojam. Žmona su higieniniu paketu užklijuoja žaizdą. Neįtikėtina, net nebūčiau pagalvojęs, kad jis taip puikiai stabdo kraujavimą ir taip gerai sutvarsto žaizdą !!! Daugiau nebesijuoksiu iš rusų kareivių, kurie į frontą siunčiami apsiginklavę tamponais 😀
    Dar įdomiau grįžus į Jerevaną. Lipu į miesto autobusą, visos merginos žiūri tik į mane 😊 Oho 😳 Nuo šiol higieninius paketus naudosiu nuolat 😜
    Tuo diena nesibaigia, reikia susiplanuoti rytojaus dieną.
    Ekskursijų agentūra praneša, kad susirinko grupė į vieną iš ekskursijų, todėl ji įvyks. Problema ta, kad būtinas išankstinis apmokėjimas. Iki ofiso uždarymo 40 min., skubu į mikriuką, tikiuosi suspėti.
    Nors įprastai kelionė nuo mūsų gyvenamos vietos iki miesto centro trunka 20 min., bet dabar vakaras, piko laikas, todėl dėl kamščių mikriukas beveik stovi vietoje.
    Likus 16 min. iki duoto laiko pabaigos matau, kad man vis dar liko nuvažiuoti 2 km, per 20 min. nuvažiavau vos 1,5 km, todėl tampa aišku, kad galiu nebespėti.
    Išlipu iš mikriuko ir imu bėgti. Jaunystėje tokį atstumą būčiau įveikęs greitai ir nesunkiai. Dabar gi, "mirdamas" nubėgu 2 km tik per 12 min., bet vis tiek lieku labai patenkintas savimi 💪 Spėjau iki nurodyto laiko pabaigos likus vos 4 min. 😉
    Darbuotojos atsiprašinėja. Nenorėjo sudaryti tiek nepatogumų 😊

    2022-10-21, 4 diena

    Ekskursija prasideda anksti - 7 val. 30 min., todėl ir keliamės anksti.
    Nustembam, kad viešojo transporto stotelė prie mūsų namų tuščia, o ir gatvėse tik pavieniai automobiliai 😳
    Pasirodo, nors Jerevanas ir labai didelis miestas, bet viešasis transportas važiuoja tik nuo 7 iki 22 val. Palyginkite, tarkim, su Vilniumi ir suprasite, kaip tai keista 😜
    Po vakarykštės patirties kamštyje, laukti pirmųjų mikriukų nejauku, nes galim nespėti į ekskursiją.
    Net nestabdomi vienas po kito privažiuoja taksi. Vienas jų siūlosi nuvežti iki centro už 1000 AMD (2,5 eur.) ir net nespėjus atsakyti, pats ima leisti kainą iki 600 AMD, 400 AMD 😊 Tai vos 1 eur., todėl sustabdom jo pasiūlymus ir lipam į automobilį, nes po to žmogus dar pats pasisiūlys primokėti, kad tik su juo važiuotume 😀
    O esmė tokia, kad taksistai tikisi ne tiek uždirbti iš šio pavėžėjimo, kiek sudaryti ateities sandorius. Tai yra, jie tikisi, kad juos pasamdysi savarankiškoms ekskursijoms po visą šalį, iš kurių jau ir uždirbti normaliai galėtų 😏
    Mūsų ekskursijos metu bus aplankyta Akhtala, Sanahin, Haghpat, Odzun, Mendzer Cave. Ji kainavo 10 500 AMD (apie 26 eurai) žmogui.
    Tai gana tolima išvyka. Iš pradžių važiuojame pro Aragats kalno papėdę. Tai aukščiausias dabartinės Armėnijos teritorijoje esantis kalnas (neskaitant Ararato, kurį kontroliuoja Turkija). Jo aukštis 4090 m.
    Gidas pasakoja apie šio kalno anomaliją. Kadaise jo prieigose buvo pastebėti keisti reiškiniai: lengvai paridentas kamuolys iš inercijos imdavo riedėti į kalną, net kai ridenimo jėga jo nebeveikdavo 😲 Tas pats pastebėta net su automobiliu. Tyrinėjant toliau rasta net upė, kurios vanduo teka į įkalnę. Gido teigimu, mokslininkai, ištyrę šiuos reiškinius konstatavo anomaliją, t.y. kad tai nepaaiškinamas gamtos fenomenas, grindžiamas neįprastai stipriu Aragats kalno magnetinio lauko poveikiu 😉
    Pravažiuojame pro vieną iš lankytinų vietų - Armėnijos abėcėlės parką-monumentą, tačiau net nestabtelime. Tai minusas agentūrai. Būtų užtekę 15 min. sustojimo, juk pakeliui. Ilgesniam laikui ten nėra ko sustoti. Laiko beveik neprarastume, o agentūra galėjo užsidėti didelį pliusą programoje 😑
    Vietoj to, gidas išsamiai papasakoja apie jazitus. Tai armėniški pagonys. Jie turi netgi visą savo gyvenvietę, pro kurią mes pravažiuojame, savo šventyklą. Jazitų bendruomenėje stipri kastų sistema. Tačiau ji grindžiama ne turtiniu ar socialiniu pagrindu, kaip Indijoje, o tikėjimo objektu, t.y. tikintys į saulę, tikintys į medžius, tikintys į vandenį ir t.t. Įdomu tai, kad jie pripažįsta net Velnią. Ir jo net nelaiko blogu, nors jo ir negarbina. Jie mano, kad jis tiesiog buvo išvarytas iš Rojaus, bet nėra toks beviltiškas, todėl tiki, kad vieną dieną jis ir vėl bus priimtas į Rojų. Kaip Velnias atsidūrė pagonybėje? Neklauskit, aš tai išgirdau tik vienoje ekskursijoje, reikėtų pavažinėti ir paklausinėti daugiau 😊
    Beje, gidas atrodė labai išsilavinęs ir apsiskaitęs, todėl buvo labai įdomu pasiklausyti ir padiskutuoti apie krikščionybės ir pagonybės samplaiką. Armėnija krikščionybę priėmė pirmoji, Lietuva - paskutinioji. Tačiau mūsų bendra nuomonė, kad pagonybė niekur nedingo nei Lietuvoje, nei Armėnijoje, ji buvo integruota į bendrą religijos sąvoką ir tebėra kasdieniame gyvenime. Žmonės dažnai net nesusimąsto, kuo jie iš tiesų tiki, o ką atmeta. Gido teigimu, jiems net ir nebūtina to žinoti ar suprasti.
    Stojam pavalgyti "Food Court". Armėnijoje tokios vietos populiarios. Tai specialiai sukurtos "salelės" pagrindiniuose keliuose. Čia galima rasti parduotuvėles, kepyklėles. Bet kas svarbiausia, ir bufeto principu veikiančias maitinimo įstaigas. Gerai tai, kad tu matai maistą, kainą ir gali pasirinkti net nežinodamas kas tai, nes matai. Blogai tai, kad gali ir apsigauti 😊 Vat aš pasiėmiau pavaizduotą nuotraukoje patiekalą, galvodamas, kad tai kažkoks balandėlis, o paaiškėjo, kad tai, kaip žmona apibūdino - "suvyniotos salotos" 😊

     Minusas ir tai, kad dažnai tokiose vietose maistas būna gana šaltas. O ir agentūros, vežančios į ekskursijas, jose dažniausiai sustoja ryte, kai valgyti dar ne taip norisi.
    Taip, besikalbėdami apie religiją, Lietuvos (gidas labai daug žinojo apie Lietuvos istoriją) ir Armėnijos istorijos panašumus ir skirtumus, atvažiuojame prie Odzun bažnyčios.
    Manoma, kad ji pastatyta V-VII a.
    Pavadinimas verčiamas į "gyvatės". Religijoje gyvatė sulyginama ir su drakonu, todėl pavadinimas ne tik duoklė ir pagonybės ištakoms, bet ir labiau filosofinis, atspindintis nuolatinę tikėjimo kovą su drakonu (gyvate).
    Gidas pasakoja, kad ir Jėzus moko: "būkite protingi kaip gyvatės". Turima omenyje, kad gyvatės vienintelis gyvas padaras, kuris nepuola ant panašaus į save, nei dėl maisto, nei dėl kokių nors kitokių priežasčių.
    Reikėjo jums pajausti reakciją sekusią po šių žodžių 😊 Labai geras jausmas 😊 Paaiškinsiu. Mes keliavome su rusakalbių grupe, nes anglų kalbos grupės niekada nesusidaro. Nors grupėje buvo ir armėnų, čekų, bet didesnioji dalis, visgi, buvo rusų. Nors iš jų irgi tik nedidelė dalis gyvena Rusijoje, nes kiti atvykę iš Italijos, JAV, bet visgi, buvo labai netikėta išgirsti ir pajausti tą vieningą atodūsį ir reakciją: "kad kas tokią išmintį kai kuriems dabartiniams politikams suteiktų" 😜 Nors tiesiogiai niekas nebuvo įvardinta, tačiau tapo akivaizdu, kad nei vienas, net ir iš rusų esančių grupėje, nepalaiko Rusijos invazijos ir yra Ukrainos pusėje 👍
    Bažnyčia aukštai kalnuose, puikus kraštovaizdis, tolumoje matyti snieguotos viršūnės.

    Važiuojant ir bendraujant toliau išsiaiškiname, kad 1 AMD teoriškai sudaro 1000 lumų, todėl teoriškai smulkiausias Armėnijos piniginis vienetas yra 1 luma. Kaip žinome, už 1 eurą mokama apie 400 AMD. Tai įsivaizduokite kokio smulkumo tuomet yra 1 luma !!! 😜 Dėl to, lumos yra tik popieriuje, apyvartoje nėra ne tik jų, bet net ir pačių smulkiausių dramų. Mažiausios vertės moneta, kurią galima rasti apyvartoje yra 10 AMD. Beje, neišsigąskite didelių skaičių. Mes irgi kiek baiminomės, kad nereikėtų pinigų nešiotis maišais. Ne. Viskas tvarkoje. Ant kupiūrų, monetų, tiesiog parašomi dideli skaičiai. Tik toks ir skirtumas 😉
    Stebime kiek nejaukų vaizdą pro langą kelyje. Tai kalnuota vietovė ir vienoje vietoje, tiesiai ant mūsų kelio, gana nemaža nuošliauža prispaudusi vieną automobilį, kuris dar įsirėžęs ir į kitą. Greičiausiai tai padarė bandydamas išvengti griūties. Akivaizdu, kad nelaimė atsitiko vos prieš kelias minutes. Jų vietoje galėjome būti ir mes 😲 Ką gi, kalnuose visuomet slypi pavojai 😉
    Atvykstame į Akhtalą. Tai X a. vienuolyno kompleksas.


    Aplink rūdos kasyklos. Taip verčiamas ir pavadinimas.


    Kompleksas kiek neįprastas: stovi ne tik bažnyčia, bet ir pirties, bei pilies griuvėsiai. Kiek neįprastas derinys.


    Pagrindinę bažnyčią pastatė armėnai. Vėliau prie statybų prisidėjo ir gruzinai (kaip minėjau, armėnai jų nelinkę vadinti kartvelais). Bažnyčiai veikiant, joje lankėsi armėnai, gruzinai, vėliau ir graikai, dar vėliau ir rusai. Išsiteko ir sutarė visi. Vyravo harmonija ir idilė. Tačiau tuomet atėjo sovietai ir idilė baigėsi 😥 TSRS laikotarpiu nebėjo niekas. Armėnijai atgavus nepriklausomybę, ji vėl tapo armėnų bažnyčia.
    Gidas rodo skylę sienoje, pačiame kryžiaus viduryje. Pagal legendą, XVII a., per vieną iš karų, į šią vietą pataikė patrankos sviedinys, kuris išskriejo kitoje bažnyčios pusėje. Stebuklas. Nieko nesugriovęs !!! Pasirodo, kaip tik toje vietoje buvo "nepririšti" akmenys-plytos. Jei sviedinys būtų pataikęs bent 2-3 cm. į vieną ar į kitą pusę, bažnyčia būtų sugriuvusi 😦
    Ši bažnyčia puikuojasi ir viduje esančių, bei geriausiai išsilaikiusių freskų gausa.

    Bažnyčios viduje yra "dar viena bažnyčia" (beje, ji matoma ir nuotraukoje aukščiau, tai tas kampas). Tai nedidelė pagalbinė patalpa. Ji dėl dydžio ir padėties nekrinta į akis. Per antpuolius ten žmonės slėpėsi nuo mongolų, o tuo pačiu ir meldėsi, negalėdami to daryti pagrindinėje patalpoje, todėl ji ir laikoma "bažnyčia bažnyčioje" 😉
    Komplekso kieme stovi paminklas granatui. Tai šiuolaikinis atributas. Armėnijoje yra tradicija per vestuves į sieną mesti granato vaisių, kiek sėklų iškris, tiek jaunieji susilauks vaikų 😊
    O štai tualetas vadinamas... "Turkijos ambasada"... Taip, šalių santykiai atsispindi ir kasdieniame gyvenime 😉
    Kita vieta pagal mūsų programą Haghpat vuenuolyno kompleksas. Pastatytas X-XIII a. Jis saugomas UNESCO.



    Labai graži vietovė. Aplink snieguotos viršukalnės 😎


    Pavadinimas dažnai verčiamas kaip "tvirta siena". Bet gido teigimu, tai klaidingas vertimas. Dėl armėnų kalbos niuansų, vos dėl vienos klaidingos raidės, pavadinimo prasmė visiškai kita. Tikrasis pavadinimas verčiamas į "atsiskirti nuo liūdesio". Net nepanašios pavadinimų versijos, ar ne? Ir tai tik dėl vienos raidės !!! 😮
    Čia esančioje bažnyčioje saugomas kryžiaus gabalėlis, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus !!! 😮 Kryžius po nukryžiavimo buvo padalintas skirtingų šalių bažnyčioms. Armėnijai tekusią dalį pasidalino 7 bažnyčios. Taip vienas nedidelis gabalėlis pateko čia 😉
    Sovietų laikais vienas šventikas šį kryžiaus gabalėlį nešiojo ant savo krūtinės paslėpęs po rūbais ir savo palikuonims (Armėnijoje šventikams leidžiama vesti ir turėti vaikų) buvo nurodęs jį grąžinti bažnyčiai, kai tai bus galima saugiai padaryti 👍
    Šis kryžiaus gabalėlis saugomas bažnyčios viduje esančio vieno iš kryžių centre esančiame akmenyje. Gido teigimu, tokios vertės relikvijos negali būti saugomos be artefakto !!!

    Vienuolyne taip pat yra unikali "konservavimo patalpa". Grindyse įmūryti dideli ąsočiai. Į juos priešų užpuolimų metu buvo sudedami rankraščiai. Jie buvo užpilami vyno ir pieno mišiniu. Susidarydavo rūgštis-masė, turinti konservavimo savybių. Be to, smarvė buvo tokia, kad priešui nei mintis nekildavo ilgiau užsibūti patalpoje. Taip buvo išsaugota daugybė neįkainuojamų rankraščių 👍

    Šiame komplekse esanti pagrindinė bažnyčia taip pat išsiskiria savo architektūra. Didžiuliai akmens skliautai su beprotišku svoriu nesugriūva tik dėl unikalios architektūros, kuri šiuolaikinėje architektūroje vadinama 3D. Įvertinant technologijos sukūrimo amžių ir galimybes, tai daugiau nei įspūdinga 😮
    Beje, armėniška architektūra žinoma ir dėl unikalios technologijos, apsaugančios nuo žemės drebėjimų. Sienų skliautuose buvo daromos "išpjovos", tarsi, linijos, kurių paskirtis buvo nuslopinti griaunamąją žemės drebėjimo sukeltos bangos galią. Vėlgi, įvertinant amžių kada statyti šie statiniai, technologija ne veltui įtraukta į architektūros vadovėlius 😉
    Atvažiuojame į X-XI a. Sahnin vienuolyno kompleksą.


    Pavadinimas liaudyje verčiamas į "ankščiau nei ta". Bet tikroji pavadinimo prasmė turėtų būti "įkūrė jis". Reikia pripažinti, labai įdomūs armėniškos kalbos viražai 😊
    Čia sužinome, kad prie bažnyčių įėjimo durų visada būdavo iškalami paukščiai. Jei jie žiūri į šonus, tai reiškia, kad bažnyčia yra pagrindinė ir ji skleidžia tikėjimą į visas puses. Jei paukščiai žiūri į vidų, tai reiškia, kad tai paprasta bažnyčia ir visi susirinko namo 😉
    Bažnyčių grindyse dažnai sutinkama skylė simbolizuoja viltį į antrą gyvenimą.
    Khachkariai (akmuo + kryžius) visada turi žiūrėti į vakarus, nes bažnyčios altorius visada rytuose. Nors, pasak gido, dabar jau būna ir kitaip.
    Vienodų khachkarių nėra, nes jie rankų darbo, itin detalūs ir unikalūs.
    Kaip jau ankščiau minėjau, khachkariai buvo naudojami ne tik kaip antkapiai, bet ir kaip altorius. Dėl to vienas mažas khachkaris visada būdavo paslepiamas tam atvejui, kad jei priešas sugriautų bažnyčią, būtų galima melstis prie mažojo 😉
    Šis vienuolyno kompleksas taip pat saugomas UNESCO.
    Jo viduje veikė ir mokykla. Įdomu tai, kad mokytojas visada privalėdavo stovėti, o mokiniai sėdėti. Buvo manoma, kad dėl to mokytojo autoritetas yra didesnis. Be to ir religija moko, kad negali numirti nevaikščiojęs 😉

    Laisvu laiku verta palypėti aukštyn, į kapines, esančias šalia komplekso. Atsiveria puikus vaizdas į vienuolyną ir apylinkes 😍


    Prie komplekso senukas pardavinėja savo gamybos degtinę. 1 ltr 57 laipsnių naminukės 3000 AMD (7,5 eur).
    Visiškai netoli komplekso sustojame prie Mendzer Cave urvo, tai paskutinė mūsų lankoma vieta.

    Įėjimas 1000 AMD (2,5 eur.). Europietiškais standartais kaina nedidelė, bet daugelis mūsų grupėje manė, kad pagal armėniškas kainas įėjimo kaina neatitinka kokybės.
    Šiame urve pavojų metu (tiek užpuolimų, tiek žemės drebėjimų metu) žmonės slėpdavosi patys, slėpdavo savo, bei bažnyčios turtą. Manoma, kad urvą su vienuolynu jungė tunelis. Dabar bandoma jį atkasti. Ką gali žinoti, kas ten bus dar rasta 😊


    Didžiausia urvo vertybė, nepakartojamas vaizdas į slėnį 😍


    Grįžtant pokalbiai jau laisvesni, visi labiau atsipalaidavę. Grupė buvo puiki 👍 Jaučiama pagarba Lietuvai ir nepritarimas Rusijos politikai (priminsiu, didesnė dalis grupės - rusai). Sužinome, kad į Armėniją dažnai atvažiuoja "pasileisti plaukus" ir iraniečiai. Taip, taip !!! Vos kirtę sieną, jie nusivelka visus griežtus savo šalies religinius reikalavimus atitinkančius rūbus ir ima gyventi, elgtis vakarietiškai. Po atostogų ar savaitgalio, jie vėl velkasi apdangalus ir grįžę į savo šalį tampa uoliais savo religijos puoselėtojais 😊
    Jerevane, jau po ekskursijos, prie mūsų prieina dvi moteriškės iš mūsų grupės. Klausimas kiek pribloškia: "kodėl jūs mūsų nekenčiat?" Bandau klausti, ką jos turi omenyje? Patikslina, kad omenyje turi Lietuvą, visus lietuvius, o nekenčiam Rusijos ir visų rusų. Nesinori veltis į ilgas ir sudėtingas diskusijas, bet neatsakyti negaliu. Sakau: "na tai, pirmiausia, turbūt, dėl Ukrainos". Jų reakcija prajuokina. Sako: "tai dabar, tai aišku, bet ankščiau kodėl?" 😂 Taigi, patys rusai pripažįsta ir supranta, kad dabar yra už ką jų nekęsti, kad kiekvienas jų yra atsakingas už savo valdžios sprendimus ir jie pasiruošę prisiimti pasekmes 😉
    Ką veiksime rytoj? Tai klausimas, kuris kankino mane kiekvieną dieną po to, kai atvykęs į šalį sužinojau, jog dalis ekskursijų nevyksta ir mano planai turi būti koreguojami.
    Štai kas liko iš mano antistresinio kamuoliuko 😂

    Taigi, labai norėjosi pamatyti šalyje kuo daugiau.
    Khndzoresk garsus savo urvais, kuriuose žmonės gyveno nuo akmens amžiaus iki pat XX a. vidurio. Ten taip pat yra ir 160 m. ilgio "beždžionių tiltas", kabantis 63 m. aukštyje.
    Išvyką į šią vietą geriausia derinti su Tatev vienuolyno aplankymu, nes kelias iš Jerevano labai tolimas, o abi šios vietos yra sąlyginai netoli viena kitos.
    Deja, agentūra į šią vietą neveža (nors internete skelbia, kad ekskursijos vykdomos kasdien), motyvuodama tuo, kad po paskutinio konflikto su Azerbaidžanu, nuo šios vietos iki fronto linijos yra vos 2 km.
    Panašiai ir su Jeremuk. Tai kurortas, kuriame ne tik grynas oras, gražus kraštovaizdis, bet ir karštos versmės, mineraliniai vandenys, krioklys, galimybė pasikelti keltuvu į kalną.
    Agentūros darbuotojų teigimu, nuo šio kurorto iki fronto linijos vos 500 metrų.
    Sutikti žmonės buvo skirtingų nuomonių. Vieni sakė, kad važiuoti ten pavojinga. Kiti gi, pasakojo, jog buvo ten vos prieš dieną ar dvi ir ten viskas buvo labai saugu.
    Buvome radę tarp gatvėje keliones siūlančių turizmo agentūrų, sutinkančių nuvežti mus į šias vietas, tačiau tai ne grupinė kelionė, o individuali, todėl jų užsiprašyta kaina mums atrodė neadekvati.
    Pigiau būtų važiuoti keliems, nes jie pasako automobilio kainą, ne žmogui. Tačiau pabandžius ekskursijose paklausinėti kitų turistų, ar neatsirastų norinčių kartu ten nuvažiuoti, tokių neradome.
    Pabandžiau paklausinėti net taksistų gatvėje (pamenat, kai kurie mieste veždavo labai pigiai, tik todėl, kad rastų klientų tokiems užsakymams), bet spaudžiant laikui (atvykome čia tik savaitei ir kasdien važinėjome po ekskursijas), susiorganizuoti tokią išvyką tinkamomis sąlygomis, neaukojant kažkokių kitų vietų, pasirodė per sudėtinga 😓
    Yra galimybė nuvažiuoti ir autobusu, tačiau per vieną dieną, dėl didelio atstumo, nuvažiuoti į šias vietas, pamatyti viską ir dar grįžti, yra neįmanoma.
    Jei važiuočiau dabar, tai prie kelionės pridėčiau 2 papildomas dienas. Vieną dieną skirčiau nuvykimui iki Jeremuk. Tai būtų galima padaryti pigiai, maršrutiniu autobusu. Apžiūrėjus Jeremuk, jame daryčiau ir nakvynę. Kitą dieną su vietiniu taksi (atstumas nebedidelis liktų, todėl laikas leistų tai padaryti, o ir kaina taptų prieinama) padaryčiau išvyką į Tatev vienuolyną ir Khndzoresk, o miegoti vėl grįžčiau į Jeremuk. Trečiąją dieną skirčiau grįžimui į Jerevaną. Tokiu būdu ekonomiškai ir patogiai būtų galima pamatyti viską, net tai, ko šiuo metu nepadeda pamatyti agentūros 😉
    Taigi, įvertinus visus sunkumus, dar šios dienos kelionės metu, agentūroje užsakėme rytojaus išvyką į Tatev vienuolyną (į Tatev agentūra veža, nors jis yra sąlyginai netoli Khndzoresk ir Jeremuk).

    2022-10-22, 5 diena

    Programoje Noravank Monastery, Tatev Monastery, Shaki waterfall, Harsnadzor viewpoint, Areni.
    Ekskursija kainavo 11 500 AMD (29 eur.) žmogui.
    Išvyka tolima, todėl ekskursija labai ankstyva. 7 val. ryto turime jau išvykti iš miesto centro iki kurio dar reikia nusigauti. Keltis, suprantama, reikia gerokai ankščiau (neužmirškite, kad dar 1 val. persisuko ir laikrodis atvykus iš Lietuvos), todėl organizmui tenka išbandymas 😊. 
    Kadangi viešasis transportas važiuoja tik nuo 7 val., gaudome taksi. Už 800 AMD (2 eur.) pasiekiame išvykimo vietą.
    Čia laukia didelis nusivylimas 😕 Nors vos prieš dieną su gidu kalbėjome, kad siekiant ekskursijas padaryti patrauklesnes už individualias keliones, šiais laikais vėlavimai yra nebetoleruojami ir pagal pasaulinę praktiką vėluojančių laukiama tik 5-10 min. Tačiau pasirodo, suklydo agentūros darbuotojai daliai klientų nurodydami klaidingą išvykimo laiką, todėl išvykti vėluojame net 25 min. !!! Apmaudu, nes kėlėmės labai anksti, gaudėme taksi, apskritai dvejojome dėl šios ekskursijos, nes veža ne į visas vietas, kurias skelbiasi vežą, pati ekskursija labai tolima, temsta anksti, todėl kiekviena minutė brangi ir viskas tik dėl to, kad lauktume gatvėje? 😡
    Neramūs ir kiti laukiantys klientai. Kyla klausimų, ar išvis beverta važiuoti? Gidas trypia iš nepatogumo. Suprantu, tai ne jo kaltė.
    Galiausiai, nors ir sugadinta nuotaika, pajudame. Tai leidžia prisiminti, kodėl nemėgstu grupinių kelionių 😜
    Važiuojame keliu, nuo kurio turėtų puikiai matytis Armėnijos pasididžiavimas - Ararat kalnas. Deja, šiandien lietinga ir debesuota diena 😓
    Kalno aukštis 5137 m. Pavadinimas verčiamas į "Dievo sukurta".
    Pagal gido pasakojimą, kalnas istoriškai buvo Armėnijos teritorijoje ir priklausė Armėnijai. Tačiau sovietų valdžios, kaip ir daug kitų žemių, buvo atiduotas Turkijai mainais už Batumi, esantį Sakartvele ir dabar labai populiarų kurortą.
    Gidas taip pat pasakoja, kad žodelis "ar" armėnų kalboje naudojamas labai daug kur. Tai ir "Dievas", ir "saulė", ir "labas", ir dar turi daugelį kitų reikšmių.
    Toliau kelias veda palei apkasus, netoli sienos. Vienu metu gidas paprašo, kad kurį laiką geriau nenaudotume net telefonų 😮
    Yra ruožas ir net miestelis, kuriame susikerta Armėnijos, Azerbaidžano, Irano ir Turkijos sienos. Gidas sako, kad žemėlapiuose matomos sienos ne visiškai atitinka realias sienas, nes valstybės nepripažįsta demarkacijos linijų, kartas nuo karto vyksta kariniai veiksmai.
    Įdomu tai, kad lyg būtų maža paminėtų valstybių, per autobuso langą matomos sienos apsaugos bokšteliai yra... Rusijos !!! 😮 Prie ko čia ji? Juk jos sausumos sienos čia nėra? Taip. Rusija neturi sienos su Armėnija. Tačiau Armėnija nepripažįsta, kad Araratas su aplink esančiomis teritorijomis priklauso Turkijai, nes ginčija sovietų valdžios sprendimus, todėl sienos nestato. Turkija sienos nestato, nes Armėnijos puolimo nesibaimina ir gyvena be aiškios sienos. Todėl sieną svetimoje valstybėje pastatė ir bokštelius įrengė rusai, kurie ją ir saugo !!! Švelniai tariant, keistoka situacija 😮
    Toliau kelias veda jau per kalnus. Artėjant prie Noravank, pakelėse labai daug prekeivių vynu. Paskutinė atkarpa link vienuolyno veda labai gražiu tarpekliu 😎
    Noravank pavadinimas kilo nuo žodžio "naujas", todėl pavadinimas verstųsi kaip "Naujasis vienuolynas". Jis datuojamas XIII a.
    Iš kitų jis išsiskiria tuo, kad yra rausvų uolų apsuptyje. Atitinkamai ir pats pastatytas iš tokios spalvos akmenų.
    Mums šiek tiek nepasisekė, kad buvo debesuota. Tačiau tuo pačiu, tai ir privalumas, nes tokioje vietoje toks oras vietai suteikė mistikos 👀







    Pagrindinė bažnyčia čia buvo antrame aukšte. Niekur kitur to neteko matyti. Tačiau laiptai nepritaikyti tokiam žmonių srautui, todėl kai vienas turistas nukrito ir susižalojo, pakilti šiais laiptais nebeleidžiama.
    Komplekse viena koplyčia itin unikali. Ji pastatyta virš kapo. Ji suprojektuota ir sąmoningai pastatyta taip, kad tik vieną kartą metuose ir tik palaidotojo mirties dieną, bei tik tą vieną kapą, nieko daugiau, apšviečia per langelį patenkantis saulės spindulys. Gidas sako, kad kiek jam čia teko būti iki šiol, tai iš tiesų gali patvirtinti, kad taip ir yra 😮
    Toliau kylame į kalnus. Oras taisosi. Greičiausiai dėl to, kad kylame virš debesų. Pasiekiame ir sniegą. Kelias šioje vietovėje vaizdingiausias iš visų, kuriais teko važiuoti Armėnijoje 😉
    Syunik provincijoje kelias eina ruožu, kur tarp Azerbaidžano kontroliuojamų teritorijų iš abiejų pusių, lieka vos 18 km. Būtent čia paskutinį kartą, pasak gido, Azerbaidžano kariai bandė perimti kelių kontrolę. Jo nuomone, kariniai veiksmai gali atsinaujinti bet kada. Azerbaidžanas siekia turėti sausumos kelią su Nachičevane, o Armėnija nenori atiduoti teritorijų, nes pati neteks sausumos kelio su Tatevu.
    Pasak gido, žmonės čia unikalūs. Jie nepripažįsta svetimų, į savo draugų ratą priima tik čia gimusius. Būtent jie jau trečią kartą gelbėja Armėniją karuose.
    Įdomu tai, kad Syunik provincijoje pavardės baigiasi nebūdingai armėnams: "uns", "ans". Viskas aišku. Vadinasi čia Armėnijos "žemaičiai" 😃
    Ant kelio ganosi karvės, net ganytojai čia raiti ant arklių. Gražu 😍 Vienu metu gidas net nutraukia savo pasakojimą, nes niekas jo nebesiklauso, visi stebi tą praėjusių amžių idilę. Gidas net pajuokauja: "gerai, nusifotografuokit karves ir važiuosim atgal" 😊
    Norint pasiekti Shaki krioklį, tenka šiek tiek paeiti ir pėsčiomis. Aplink daug šunų (kaip ir visur Armėnijoje). Gidas atkreipia dėmesį į vieną iš jų. Tai "plėšikas", nes vagia maistą, kurį pasislepia kiti šunys 😊
    Pats krioklys nuostabus. Jau buvau labai pasiilgęs gamtos gyvybės 😊


    Palipu šiek tiek aukštyn. Gražu ir iš viršaus.

    Pavadinimas verčiamas kaip "gėlas vanduo".
    Jei važiuotumėte prie jo savarankiškai, turėkite omenyje, kad jis visa apimtimi būna matomas tik naktį ir anksti ryte, nes dienos metu maždaug pusė vandens srovės būna nukreipiama elektrai gaminti 😉
    Paskutinę atkarpą iki Tatevo spėliojame, pamatysime ką nors ar ne, nes debesys labai žemai ir situacija nuolat keičiasi 😐
    Norintys vienuolyną gali pasiekti keltuvu, o nenorinčius nuveš iki vienuolyno autobusu. Mes norim, nors debesys ir kelia abejonių. Visgi, nepasinaudoti tokia proga būtų nusikaltimas 😜
    "Wings of Tatev" - ilgiausias pasaulyje lyninis keltuvas, būtent dėl to įrašytas į Guinnesso rekordų knygą. Jo ilgis beveik 6 km !!!
    Kol nebuvo keltuvo ir kelio, vienuolynas buvo itin sunkiai pasiekiamas.
    Keltuvo kaina į vieną pusę 5 500 AMD (beveik 14 eurų), į abi puses 7 000 AMD (17,50 euro).
    Mes kėlėmės tik į vieną pusę, nes atgal mus parveš autobusiukas.
    Jei kas keliausite savarankiškai, turėkite omenyje, kad pirmadieniais keltuvas neveikia 😉
    Didžiausias minusas, kad vienu metu kabinoje leidžiama kelti iki 30 žmonių. Tai akivaizdžiai per daug. Jei atsiveria gražūs vaizdai, matomumas labai ribotas dėl žmonių skaičiaus ir galimybės prieiti prie stiklo 😓
    Tatev verčiama į "duok sparnus", būtent todėl ir keltuvas vadinamas "Tatevo sparnais".
    Mums pasiseka, debesys beveik netrukdė grožėtis slėnio vaizdais 😍




    Tatevo vienuolyno kompleksas taip pat saugomas UNESCO. Tai viena pagrindinių Armėnijos turizmo traukos vietų. Manoma, kad jis įkurtas IX a.
    Vienuolynas itin vaizdingoje vietoje, nors kaip ne keista, ankščiau matyto Haghpat bažnyčių komplekso vietovė man pasirodė dar vaizdingesnė 😉

    Komplekse esanti bažnyčia, IX-X a. laiku, viena didžiausių ir puošniausių bažnyčių Europoje.
    Komplekso teritorijoje yra ir toks unikalus savotiškas statinys, lyg ir obeliskas, kurio paskirtis - numatyti žemės drebėjimus, nes jis pradėdavo svyruoti šiek tiek ankščiau, nei drebėjimas įgaudavo griaunamąją galią 👍
    Šiame vienuolyne buvo gaminamas ir sviestas, kuris prireikus buvo naudojamas ir kaip ginklas.
    Sužinome, kad Armėnijos religijoje, skirtingai nuo gretimo Irano, nėra pripažįstama ugnies stichija. Armėnijoje pripažįstama tik žemė, vanduo ir oras.
    Įdomu ir netgi pavyzdžiu gali būti laikoma tai, kad šventikai Armėnijoje gyvena tik iš savanoriškų aukų. Už jokias apeigas ir ceremonijas pinigų jie imti negali, nes tai laikoma jų pareiga ir tarnyste, o ne darbu. Neretai girdime, kad Lietuvoje yra net nustatyti konkretūs įkainiai, kurių nesumokėjus bažnyčios paslaugų negausi. Tuo tarpu Armėnijoje paslaugos bus suteiktos ir visiškam vargšui, kuris negali sumokėti nei cento.
    Prie vienuolyno nusiperku granatų vyno. 1 ltr kainavo 1700 AMD (šiek tiek daugiau nei 4 eur.). Jis toks "tikras" - naminis, net buteliukas plastikinis - "bobutės" 😊 Ir skonis, mano supratimu, geras 👍
    Bet turi šis vienuolynas ir minusų.
    Pirmiausia, labai daug šiukšlių prie apžvalgos aikštelės, nuo kurios atsiveria pats įspūdingiausias vaizdas į vienuolyną - "atvirutės vietoje" 😓
    Bet dar blogiau, kelias vedantis pro vienuolyną. Jis buvo nutiestas ne tiek dėl vienuolyno, kiek dėl susisiekimo ir transporto galimybių vykstant kariniams konfliktams. Suprantama praktinė pusė, tačiau tai atėmė iš šios vietos ramybę ir unikalumą. Dabar beveik nepertraukiamai girdimas sunkvežimių "riaumojimas" šliaužiant į kalną 😓

    Leidžiantis tenka stebėti neįprastą atrakciją. Dėl kelio remonto darbų, viena trumpa atkarpa įkalnėje neasfaltuota. Palijus ši vieta ne visiems sunkvežimiams pravažiuojama. Kelias čia siauras. 1600 m. aukštis. Susidarė kamštis. Stebime, kaip vienas DAF "kankinasi", kol galiausiai jį ištraukia "Kamaz".
    Nusileidę žemyn pravažiuojame "velnio tiltą", bet nei sustojame, nei išgirstame kokios nors istorijos apie jį 😢
    Užtat sustojame Harsnadzor viewpoint.
    Tai apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria 360 laipsnių panoraminis vaizdas. Iš jos matyti ne tik prarajos, slėniai, Tatevo vienuolynas, krioklys, bet ir Kalnų Karabachas 😍


    Grįžtant per kalnus vaizdai dar įspūdingesni nei atvažiuojant, nes debesys visai išsisklaidę ir galim džiaugtis, kad sėkmė mūsų neapleido 😊
    Jau sutemus stojame Areni vyninėje.

    Tačiau ši vieta jau eilinė "komercinė" turistinės programos dalis. Čia galima paragauti vyno, trumpai papasakojama apie vyno gamybą, jo rūšis. Galima jo ir įsigyti.
    Grįžtame jau visiškoje tamsoje. Beje, Armėnijoje nėra vasaros-žiemos laiko, t.y. laikrodis nesukiojamas 😉

    2022-10-23, 6 diena

    Khor Virap vienuolynas.

    Jis beveik Turkijos pasienyje. Labiausiai garsus panoraminiu vaizdu į Ararato kalną.
    Šią vietą planavau pamatyti ekskursijos pagalba. Tačiau į tą pačią ekskursiją įeina Noravank vienuolynas ir Areni vyninė. Tai yra tos vietos, kurias mes pamatėme vakar, todėl imti ekskursiją ir važiuoti į tas pačias vietas dėl vos vienos naujos vietos nebevertėjo, todėl šią vietą lankysime savarankiškai 😉
    Kiek neramu, nes mūsų kelionė jau eina į pabaigą, o Ararato kalno mes dar nepamatėme, visas dienas kalno viršūnė buvo debesuota 😢 Nors geru oru Ararato viršūnė matyti iš bet kurios Jerevano vietos, tačiau būtent Khor Virap yra arčiausiai kalno ir būtent ten yra geriausia vieta apžvelgti Armėnijos įžymybę.
    Pirmiausia susirandame Sunsit David autobusų stotį (pietinę) Jerevane (pamenate, rašiau, kad Jerevane yra keletas skirtingų stočių, kurias reikia pasirinkti priklausomai nuo važiavimo krypties).
    Į Khor Virap iš šios stoties važiuoja tik 3 autobusai per dieną. Pirmasis 9 val. ryto. Kelionė trunka apie 1 val. Veža 460 maršruto autobusas. Bilietas kainuoja 400 AMD (1 euras).
    Čia jau, skirtingai nuo GAI stoties, daugiau mažiau normali autobusų stotis. Ji yra už geležinkelio stoties. Tiesa, autobusai ir čia senutėliai PAZ ir GAZ markės, kuriuose net kuprinės ant grindų padėti nesinori 😜
    Beje, būtent dėl gamintojo GAZ, tokio tipo autobusus Jerevane įprasta vadinti "gazelėmis" 😉
    Autobusas sustoja iki vienuolyno likus maždaug 1-1,5 km.
    Iškart prisistato vairuotojas, kuris iš pradžių pasisiūlo iki vienuolyno nuvežti už 1000 AMD (2,5 eur.), bet atsisakius, iškart ima siūlytis nuvežti nemokamai (pamenat, rašiau, kad taip jie ieško būsimų klientų didesniems užsakymams).
    Važiuojam. Kadangi dar nesam apsisprendę dėl rytojaus planų, pasikeičiam kontaktais ir dėl padorumo paliekam visus turėtus smulkius - 300 AMD (0,75 eur.).
    Nors ir esam be gido, bet jau suprantam, kad tai taip pat ne tik vienuolynas, o kaip ir dauguma, irgi vienuolyno kompleksas.
    Vienoje iš koplyčių matome stačias ir siauras kopėčias giliai į duobę. Visai įdomu nusileisti jomis į mažą ir nekomfortišką patalpą. Nugirstame gido pasakojimą, kad tai buvo kalėjimas. Į duobę įmesdavo prasikaltusį ir stebėdavo. Jei kraujas geras (kas yra "geras kraujas", neaišku), žmogus buvo laikomas nekaltu. O jei kraujas "blogas" - kaltu.

    Pagrindinė visų tema vienuolyne - ar pavyks pamatyti Ararato viršūnę?, kurią dengiantys debesys sklaidosi, bet pati viršūnė dar ne visiškai "švari" 😊
    Palaipsniui viršūnė atsiskleidžia. Beveik visu gražumu 😍
    Nustembu, kad viršūnės yra net dvi. Jos taip ir vadinamos: Didysis Araratas ir Mažasis Araratas. Didžiosios aukštis per 5 km., o mažosios vos 3 km. Nors žiūrint iš toli, jos abi atrodo, kone tokiame pačiame aukštyje.
    Kelionių Dievai mums tikrai gailestingi, per savaitę laiko Araratas mums taip atsiskleidė pirmą kartą, likus vos dvejoms dienoms iki išvykimo ir dar būtent tada, kai mes atvykome į parankiausią stebėjimui vietą 😍






    Prekybininkai vienuolyne siūlo galimybę paleisti aukštyn baltą taikos balandį, kuris greičiausiai, po to sugrįžta pas šeimininką. Nepasidomėjau, kiek tai kainuoja.
    Bendrai paėmus, puiki vieta, labai nustebinusi, nes iš jos tiek nesitikėjau. Gera atmosfera, puiki panorama 👍
    Vienuolyne sutinkame ir lietuvius, kurie po šalį keliauja savarankiškai, išnuomotu automobiliu. Gaila nesutikome jų ankščiau, gal būtume kažkur nuvykę ir kartu 😉
    Pradėjus eiti link vietos, kur sustoja autobusai, mus pasiveja minėti lietuviai, jie važiuoja link Garni, todėl mus paveža iki pagrindinio kelio 👍
    Laukdami nežinia kada ir iš kur turinčio atvažiuoti autobuso, ir nežinodami, ar čia išvis toks važiuoja, bandom tranzuoti. Beveik iškart sustoja labai jaunas ir draugiškas armėnas. Iš pradžių jis nedrąsiai paklausia, ar mes Rusijos, ar Ukrainos pusėje? O tada atsipalaiduoja ir bene atviriausiai iš visų sutiktų šalyje, piktinasi Rusijos invazija į Ukrainą ir atvirai Putiną vadina bepročiu 👍 Jis parveža mus į Jerevaną.
    Kadangi dar tik pietų laikas ir išvyka pavyko labai sėkmingai, stengiamės išnaudoti ir antrą pusdienį.
    Susirandame Kilikia (centrinę) autobusų stotį. Iš jos važiuoja 208 maršruto autobusas į Vagharshapat (Echmiadzin). Kelionė netrunka nei valandos. Bilieto kaina 300 AMD (0,75 eur.).
    Išlipame šiek tiek ankščiau, nes pirmiausia norime aplankyti netoli miesto esančią Zvartnots katedrą, 40.159856, 44.336368. Ji datuojama VII a.
    Navigacija veda šiek tiek neaiškiu keliu, tačiau visgi atveda. Vėliau, jau išeidami, supratome, kad ji mus nuvedė ne per pagrindinį įėjimą, o kažkur pro šoninį. Taip gavosi, kad šią vietą aplankėme be bilieto. Įprasta bilieto kaina 1300 AMD (apie 3,5 eur.). Armėnams ir rusams kaina dvigubai mažesnė.


    Autobusų stotelėje privažiuoja automobilis ir pats siūlosi nuvežti į Echmiadzin nemokamai. Iš pradžių nesutinkam, bet neaišku kiek reikės laukti, todėl galiausiai sutinkam. Atstumas čia nedidelis, bet ne toks, kad galėtum lengvai nueiti pėsčiomis.
    Pinigų jis iš tiesų neima. Išleidžia prie pat katedros. Išmokstame armėniškai pasakyti ačiū - shnorhakalutyun 😀 Taip, žodis labai sudėtingas, todėl net patys armėnai dažniau naudoja kitą. Spėsit kokį? Labai netikėta ir žaisminga, bet šnekamojoje kalboje labai plačiai prigijęs ir visuotinai vartojamas prancūziškas "Merci" !!! 😮
    Vagharshapat (Echmiadzin), 40.161498, 44.294861.
    Tai ne tik katedra, tai visas religinis kompleksas. Be katedros, kuri uždaryta rekonstrukcijai, čia yra ir koplyčia, muziejus ir t.t.



    Būtent čia esančiame muziejuje saugoma ir ieties dalis, kuria buvo perdurtas Jėzus !!!
    Bet pamatyti šią relikviją ne taip paprasta. Tai gali padaryti tik grupės ir tik iš anksto užsiregistravusios. Sutikome vieną vietinę moterį, kuri jau trečią kartą čia atvažiuoja vis tikėdamasi prisijungti prie kokios nors grupės, bet vistiek niekaip nepavyksta patekti į vidų 😓
    Kadangi viskas pavyko labai sėkmingai ir greitai, tai turime galimybę gana anksti grįžti į Jerevaną. Autobuso bilietas tie patys 300 AMD (0,75 eur.) ir mes jau pakeliui į Jerevaną. Beje, jei kam nors bus aktualu, paskutinis autobusas iš Echmiadzin į Jerevaną išvyksta 17.30 val. 😉

    2022-10-24, 7 diena

    Tai paskutinė mūsų diena Armėnijoje, todėl stengiamės "sugrandyti" tai, ką dar turime galimybę pamatyti 😊
    Kadangi vakar labai sėkmingai pavyko keliauti viešuoju transportu, tai bandome tai daryti ir šiandien.
    Pirmuoju (09.30 val.) autobusu (Nr. 505) iš Kilikia autobusų stoties išvažiuojame į Ohanovan. Bilieto kaina 300 AMD (0,75 eur.). Kelionė trunka apie valandą. Turistų autobuse nėra.
    Beje, yra autobusas ir iš Sunsit Davit stoties ir jis net išvažiuoja 15 min. ankščiau. Tačiau juo važiuoti neverta, nes Ashtarak miestelyje reikia daryti persėdimą į tą patį mūsų autobusą Nr. 505.
    Autobusas sustoja likus vos 1 km. iki mūsų kelionės tikslo. Likusią atkarpą tenka įveikti pėsčiomis. Bet kelias lygus, nei į kalną, nei pakalnę, todėl eiti lengva 👍
    Hovhannavank vienuolynas, 40.339384, 44.388510.
    Vienuolynas gal kiek apleistas, tačiau vietovė labai graži, vienuolynas tarsi "kabo" ant tarpeklio skardžio 😍

    Turistų čia nėra. Tačiau vieta man labai patiko. Slampinėja šunys, maisto ieško vištos. Visiška ramybė. Kaip ir turėtų būti vienuolyne 👍

    
    Grįžtant sutikti vietiniai vaišina obuoliais. Vaikai sveikinasi. Atmosfera puiki. Vienas senukas sustoja mūsų pavežti vos porą šimtų metrų net neprašomas, nes suprato, kad mes laukiam autobuso ne pagrindiniame kelyje, galvodami, kad laukiame teisingai. Jis nuvežė mus į "teisingą" vietą 😊👍
    Tai pamatęs sustoja kitas vietinis, kuris mus "perima" ir nuveža link kito dienos tikslo - Saghmosavank. Tai netoli, 6-7 kilometrai, bet pėsčiomis nenueisi. Šaunu, nes autobusas būtų buvęs tik už gero pusvalandžio 👍
    Išleidžia mus ant pagrindinio kelio, likusius 1,5 km. vėl tenka įveikti pėsčiomis.
    Čia ėjimas nebe toks lengvas, yra šioks toks kalniukas.
    Saghmosavank vienuolyno kompleksas, 40.380519, 44.396675.
    Jis datuojamas XIII a.
    Vienuolynas ant to paties tarpeklio skardžio, bet žiūrisi nebe taip įspūdingai.


    Ir nors vienuolynas net kiek žinomesnis bei lankomas labiau už prieš tai lankytą, tačiau ir atmosfera čia nebe tokia smagi, jaukumo mažiau.
    Gidas čia būtų labiausiai pravertęs dėl to, kad labai smalsu, kodėl virš įėjimo į bažnyčia durų atvaizduotos žvaigždės? Kitur tokių neteko matyti.
    Matydami, kokie geri čia žmonės, bei taupydami laiką ir jėgas, pabandom tranzuoti, grįždami nuo vienuolyno. Sustoja iškart. Paveža iki pagrindinio kelio 👍
    Autobuso greit nebebus, todėl tenka tranzuoti ir čia. Sustoja vėl beveik iškart. Mums reikia pavažiuoti vos 3 km.
    Armenian Alphabet Monument, 40.408350, 44.380579.
    Tai parkelis-monumentas, skirtas Armėnijos abėcėlei. Laukuose pavaizduotos visos abėcėlės raidės.

    Armėnijos abėcėlei 1600 m. Armėnai didžiuojasi, kad iš jų abėcėlėje buvusių 36 raidžių, nei viena ne tik kad neprapuolė, bet 3 netgi prisidėjo, t.y. buvo integruotos į kalbą vėliau (XIX a.).
    Beje, armėnai rašo iš kairės į dešinę, kaip ir mes.
    Prie parko-monumento stovi ir "kryžių kryžius". Jis skirtas armėnų krikšto priėmimui paminėti. Jis ypatingas tuo, kad jis sudarytas iš mažesnių kryžių. Kiekvienais metais prie esamo kryžiaus pridedamas dar vienas mažas kryžius, simbolizuojantis prabėgusius metus, taip padidindamas ir visą didįjį kryžių.
    Nuo čia veda kelias ir link Amberd pilies griuvėsių, 40.387688, 44.227949 (kitas galimas kelias per Ashtarak miestelį).
    Nuo jos netoli būtų ir Kario ežeras, 40.472783, 44.183430, turėtų matytis Aragats kalnas.
    Tačiau autobusai čia nevažiuoja. Automobilio per pusę valandos taip pat nematėme nė vieno važiuojančio. Diena šiandien debesuota, o kalnų viršūnės skendi tirštuose debesyse. Todėl nors laiko dar turėjome pakankamai, tačiau minties aplankyti šią vietovę atsisakėme. Ji ir nebuvo privalomų pamatyti vietų sąraše.
    Dabar reikia kažkaip parsirasti į Jerevaną. Autobusai čia nevažiuoja. Tranzuojam. Galvojam "nusikapstyti" iki artimiausio Ashtarak miesto, nuo kurio jau nesunkiai autobusu pasiektume Jerevaną.
    Vėl sustoja beveik iškart. Iki šiol maniau, kad parankiausia šalis tranzuotojams Izraelis, tačiau Armėnijos, turbūt, jau niekas nebepranoks, automobiliai sustoja tiesiog neįtikėtinai lengvai ir greitai. Kažin, ar gali būti dar geriau 💓 
    Vairuotojas važiuoja į Jerevaną, todėl mums tinka idealiai. Su vairuotoju važiuodami įsikalbam, kad šie turistiniai metai Armėnijoje gali būti vadinami "rusų sezonu" 😃 (ne tik dėl bėgančių nuo mobilizacijos, bet ir dėl to, kad dėl sankcijų jie turi labai ribotas galimybes keliauti po Europą).
    Į Jerevaną grįžtam gana anksti, todėl turim laiko aplankyti paskutinę pasižymėtą vietą.
    Miesto pakraštyje įkurtas Tsitsernakaberd Armenian Genocide Memorial Complex, 40.185781, 44.488675.


    Memorialas skirtas armėnų tautos genocidui atminti.



    Skaičiuojama, kad iki genocido Armėnijoje dėl tautos įvairovės buvo 175 kalbos dialekto variantai. Po genocido liko ir dabar priskaičiuojami 72 (irgi labai daug).
    Labai didelė komplekso teritorija. Labai graži Jerevano miesto panorama.


    Tik į vidų nepavyko patekti, nes nedirbo. Nežinau ar dėl to, kad pirmadienis, ar taip sutapo dėl kitų priežasčių.
    Nusileidę nuo kalno, atsiduriame prie paminklo, skirto Jerevano futbolo klubo "Ararat" pasiekimui įamžinti. 1973 m. jie tapo TSRS čempionais ir taurės laimėtojais. Armėnijoje futbolas yra labai mėgstamas, tačiau situacija panaši kaip ir Lietuvoje, visos bent kiek didesnės pergalės, likusios senai praeityje 😢 Simboliška, bet ir prie šio paminklo apsigyvenęs benamis.

    Netoliese yra ir didelis prekybos centras, tačiau susidarė įspūdis, kad Armėnijoje populiaresnės mažesnės parduotuvėlės. Jau nekalbant apie vaisius ir daržoves, kurių pasirinkimas gerokai didesnis, o kokybė ir kainos gerokai geresnės tiesiog gatvėse, pas prekeivius, nei parduotuvėse 😉
    Kelionės pabaigos paminėti einame į "savo" kavinę 😊 Ji netoli mūsų būsto, todėl joje lankytis būdavo patogu, kai grįžti pavargęs ir turi mažai laiko. Dažniausiai mes valgėme šašlykus. Juos iškepdavo per 12 min. (patys tai pabrėždavo, kad būtent tiek laiko jie keps, ne daugiau ir ne mažiau) ir jie kainuodavo 1100 AMD (apie 2,5 eur.). Tai kiaulienos. Vištienos truputį pigesni. Garnyras kainuoja papildomai. Bet galima valgyti ir be jo, nes mėsa patiekiama su lavašu - armėnišku paplotėliu, svogūnais. Skonis nuostabus 💓 Kažkodėl Lietuvoje armėniški šašlykai būna aštrūs ir su daug prieskonių. Juos kepdavęs senukas dėl to labai nustebo, nes tradicinis armėniškas šašlykas visiškai ne toks 👍
    Bet šią vietą dažniausiai rinkomės dėl armėniškos kultūros dalies, kai kiekvienas apsilankęs daugiau nei vieną kartą, tampa beveik šeimos nariu. Tavęs ima klausinėti, domėtis, pokalbis šiltas ir jaukus. Jokiu būdu neįkyrus. Susidarė įspūdis, kad jie tai daro labai nuoširdžiai. Atmosfera nuostabi, "kaip namie". Jei ko neturi, pagamins specialiai dėl tavęs. Nori nenori, kitur ir nebenori eiti 💓
    Tas pats pasakytina ir apie labai populiarius greito maisto kioskelius - kepyklėles. Jose galima nusipirkti itin šviežių bandelių, pyragėlių, chačapurių ir visokių kitokių užkandžių. Net ir tokiose, atrodytų, greito maisto kioskeliuose, kuriuose užtrunki vos akimirką, tau atėjus antrą kartą, tave jau prisimena, kalbina. Puikus tautos bruožas 👍
    Jei kas norės išsamiau susipažinti su armėniška virtuve, keletas pavadinimų:
Kololik – sriuba su makaronais ir frikadelėmis.
Arganak – vištienos sultinys su kotletais.
Dolma – „balandėliai“, tik lapai dažniau vynuogių.
Manti – maži „koldūniukai“.
Lahmacun/Lahmajun – „pica“.
Kchuch – troškinys.
Pilaf – plovas.
Kyufta – malta mėsa kartu su grūdais ir t.t.
Khorovats – ant grotelių kepta mėsa.
Dzhash – troškinys iš pomidorų su mėsa.
Khashlama – ilgai virti mėsos gabalai.
Panrkhash – toks kaip sūrio troškinys.
Topik – avinžirnių „koldūnai“, tokie dideli.
Zhingyalov hats – įdaryta tešla, kaip lenkta pica, tik daug žolelių.
Dabgadz Banir Boerag – pyragas (bandelė) su įdarytu sūriu. Boeregai būna ir su kitokiais įdarais.
Ghapama – labai keistas patiekalas. Atrodo labiau kaip desertas, moliūge yra ir vaisių, ryžių ir t.t.
Gata – bandelė, atrodo gana paprasta.
Pakhlava – armėniška Baklavos versija. Sloksniuotas pyragas-bandelė.
Mikado Cake – sluoksniuotas (su daug pertepimų) pyragas. Atrodo labai skaniai.
    Na, o iš lankytinų vietų, be mūsų aplankytų ir norėtų pamatyti, turint daugiau laiko, dar galima būtų išskirti:
    Kecharis Monastery. Vienuolynas link Sevan ežero, mums niekada nebuvo pakeliui.
    Noratus Cemetery, 40.374844, 45.181425. Didžiausias ir įvairiausias khachkarių lobynas. Kapinės atokioje vietoje, prie Sevano ežero, todėl taip pat mums niekada nebuvo pakeliui.

    2022-10-25, 8 diena

    Tuo pačiu 201 maršruto mikriuku, kaip ir atvažiuojant, tik į kitą pusę (stotelė netoli 
Yeritasardakan metro, šalia Abovyan ir Isahakyan gatvių sankryžos, priešais "SAS" prekybos centrą Abovyan gatvėje),  nusigauname į Jerevano oro uostą ir skrendam namo.
    Šiek tiek gaila, nes oras šiandien nuostabus ir Ararato kalnas "šviečia" kur bebūtum 😊

Komentarų nėra: