Pieninių nacionalinis parkas ir Zakopanė 2025

    Pieninių nacionalinis parkas - vienas iš 23 nacionalinių parkų Lenkijoje.

    Tai kalnų grupė Lenkijos ir Slovakijos pasienyje. 

    Parko pasididžiavimas - pasieniu vingiuojanti Dunajec upė. 

    Aukščiausia viršukalnė - Vysoka (1 050 m), o žinomiausia – Trzy Korony (982 m), kuri kartu su Dunajec upe yra viso parko simbolis. 

    Nacionalinis parkas netaiko lankymo mokesčių (tik dvi apžvalgos aikštelės apmokestinamos atskirai).

    Na, o Zakopanės pristatinėti nereikia - tai viena populiariausių lietuvių atostogų krypčių.

   

    1 diena, 2025-07-08

    Norėdami išvengti ilgo visos dienos važiavimo per Lenkiją, iš Lietuvos išvažiuojam iš vakaro ir darysim tarpinę nakvynės stotelę.

    Lyg tyčia, lenkai vos prieš 2 dienas, siekdami kovoti su nelegalia migracija, pradėjo automobilių patikras pasienyje. Baiminamės, kad dėl to gali susidaryti eilės.

    Kiek teko skaityti, dauguma teigia, kad patikros jų laiko nesugaišino. 

    Mes užtrukome 10 min. Tai galima sakyti, kad nesugaišino ir mūsų. Nors buvo labai keista, nes "fūros" nebuvo tikrinamos visai, juk būtent jose lengviausia paslėpti nelegalus.

    Pinigus keičiame "rožiniame namelyje". Rašo, kad kursas 4,21 zloto už eurą, tačiau net neprašomi duoda po 4,22 zloto. Spėju todėl, kad tai priklauso nuo keičiama sumos dydžio. 

    Pagrindiniai keliai Lenkijoje puikūs. Nuo Šiaulių iki Bialystoko neviršydami greičio užtrukome 4 val. 20 min., nors kažkodėl net "googlemaps" skaičiavo, kad tam mums reikės 5 val.

    Lėtesnis važiavimas buvo tik nuo Augustavo - kaip "senojoje Lenkijoje" - kai nebuvo autostradų, o miesteliai ir kaimeliai niekada nesibaigdavo.

    Tiesiau ir patogiau būtų važiuoti per Lomžą, tačiau tinkamą nakvynės vietą mes gavome tik Bialystoke, todėl darėme nedidelį vingį. 

    2 diena, 2025-07-09

    Visą dieną lyja. Vietomis labai stipriai. Važiuoti nėra lengva.

    Pranašavo, kad per dieną turi iškristi 50-60 mm kritulių, tačiau vėliau skaitėm, kad iškrito net 100 mm !

    Gaunam gąsdinančius sms įspėjimus. Artimieji sako, kad Lietuvos televizijos rodo "skęstančią" ir audrų nusiaubtą Lenkiją. Teigiama, kad šiuo metu Zakopanė ir jos apylinkės - pati blogiausia atostogų kryptis😳

    Ką gi, atostogos - nuotykių metas 😊 

    Realiai nebuvo taip blogai. Dėl lietaus praradome ne tiek jau daug laiko (nes važiavimas lėtesnis).

    Varšuvos kamštyje praleidome vos 15 min.

    Daug didesnė klaida buvo išsukti iš aplinkkelio ir važiuoti per Krokovos miestą. Tam prireikė net 1 val. ! Nekartokit mūsų klaidos ! 

    Gerai, bent jau tai, kad čia užtikome pigiausią mūsų kelyje degalinę - dyzelino litras po 5,79 zloto. Tai pigiau nei Lietuvoje. Bet tokių vietų Lenkijoje mažai. Daugumoje degalinių kainos panašios kaip ir Lietuvoje.
    Vakarop pasiekėm mūsų nakvynės vietą Pieninių nacionaliniame parke - Krosnecko nad Dunajec miestelyje.

    Miegosime čia 3 naktis. Namelis 4-iems kainavo 912 zlotų (už 3 nakvynes). 

    3 diena, 2025-07-10

    Po ilgo vakarykščio važiavimo šeimyna miega ilgai, todėl nubudęs ankščiau aš išeinu pasivaikščioti į miestelį vienas.

    Nieko lankytino jame nerandu, tačiau vaisių kainos pastebimai pigesnės nei Lietuvoje: trešnės - 3,30 eur. už kilogramą, vyšnios - 3,80 eur., braškės - 4,30 eur.
    Dar randu kepyklėlę su įdomiais ir nematytais kepiniais.

    Po pusryčių nusprendžiam šią dieną rizikuoti važiuoti dviračiais. Rizikuoti, nes vis dar galimas lietus.

    Automobiliu pasiekiam vos už 4 km esantį kurortinį Szczawnica miestelį. Nuo jo iki Czerwony Klasztor (jau Slovakijoje) veda populiariausias dviračių maršrutas Pieninių nacionaliniame parke. Jo ilgis 9,5 km į vieną pusę.

    Takas veda per Pieniny tarpeklį palei Dunajec upę, kuria plaukia plaustai ir baidarės. Įkalnių beveik nėra. Bet didžiausias privalumas, kad čia draudžiamas automobilių eismas !

    Dviračių vežtis į Lenkiją nebūtina. Labai daug nuomos punktų, o kaina siekia vos 10 zl. už 1 val.

    Pasiekti maršruto pabaigą ir grįžti mums pakako 2 val. 

    Jei oras būtų gražesnis, ar planuojant ne tik pasiekti, bet ir aplankyti maršruto gale esantį vienuolyną, reikėtų planuoti 3 val.

    „Raudonasis vienuolynas“ - Červeny Klaštor, Slovakijoje - iš pradžių vadintas Lechnicki. Jis pradėtas statyti 1330 m. Nors tuo metu jis priklausė Vengrijai, bet jį prižiūrėjo Lenkijos valdovai. Iš pradžių vienuolyno pastatai buvo mediniai. Vėliau juos pakeitė mūriniai ir akmeniniai. Pavadinimas kilo dėl to, kad sienos buvo mūrytos iš raudonų plytų ir jos buvo netinkuotos.
    Į vidų mes nėjome, na o dviračių takas tikrai nuostabus ! 

    Važiavimas lengvas, malonus. Vaizdai puikūs, daug poilsio aikštelių 😍

    Po pietų lankome Homole tarpeklį.
    Jis yra keli kilometrai nuo Szczawnicos.
    Iš pradžių pasivaikščiojimas juo lengvas. Gana paprastas takas palei upelį. Suskaičiavome, kad įrengtais tilteliais upelį turėjome kirsti net 7 kartus. Vietomis buvo neaukštų kopėtėlių.

    Galima tuo ir apsiriboti, grįžtant tuo pačiu taku, tačiau galima žygį ir pratęsti.
    Kita atkarpa jau kiek sunkesnė, reikia kopti aukštyn. Gana lengva suprasti iki kurios vietos, nes yra aiškus išsišakojimas.

    Pasiekus tą išsišakojimą rekomenduočiau paeiti kelis šimtus metrų į šoną iš trasos, link laukymės, iš kurios atsiveria puikus vaizdas 😍 Ganosi juodi arkliai. Yra kalnų užeiga.

    Beje, šią vietą galima pasiekti ir keltuvu, tik tiksliai nežinau iš kurios vietos jis kelia.

    Grįžtam iki išsišakojimo ir tęsiam savo žygį.

    Sekantis etapas labai žavus - į kalną, bet ne statų, per pievas su pavieniais galingais ąžuolais ir besiganančiomis avių bandomis. Labai vaizdinga 😍

    Blogai tik tai, kad po praėjusių liūčių takai šlapi ir vietomis pavirtę į purvą. Einant žole - batai greit sušlampa.

    Paskutinė atkarpa sunkiausia. Gana status pakilimas per mišką. Kai šlapia ir purvina, nėra lengva. Gerai bent tai, kad yra turėklų ir kopėtėlių.
    Taip pasiekėm aukščiausią nacionalinio parko viršūnę - Vysoka (1 050 m).

    Vaizdas neblogas. Yra dėžutė - galima užsidėti antspaudą.

    Nuo čia galima eiti kalnų viršūnėmis - pasieniu iki Przelecz Rozdziela, o nuo jos nusileisti per Biala woda rezervatą. 

    Toks maršrutas turėtų būti gana vaizdingas ir smagus.

    Tačiau pačioje viršūnėje mus užklumpa lietus. Takai siauri ir purvini. Šlampi ne tik nuo lietaus, bet ir nuo medžių lapų krintančio vandens, kai užkliudai šakas net ir pasibaigus lietui. Eiti tokiomis sąlygomis nebe taip smagu ir tam reikėtų dar papildomai bent 1-2 val., todėl nusprendžiam geriau grįžti tuo pačiu taku.

    4 diena, 2025-07-11

    Šią dieną planavome paskirti išskirtinei atrakcijai - kombinuotam žygiui su plaukimu baidarėmis. 
   Pirmiausia turėjom eiti žygį iki Sokolica viršūnės.

    Po to jį pratęsti iki Trzy Korona viršūnės.

    Nuo jos nusileisti į Sromowce Nizne kaimelį, nuo kurio Dunajec upe baidarėmis grįžtume į Szczawnica.

    Toks žygis truktų apie 4-6 val. Plaukimas apie 2,5 val.

    Geriausia planuoti visai dienai.

    Mūsų planus priverčia koreguoti orų prognozės. Po pietų galimas lietus, plaukti baidarėmis nebūtų smagu, todėl jomis plaukti nusprendžiam nuo pat ryto, o žygį - "kaip Dievas duos", gal kurią kitą dieną.

    Kaip ir dviračių, baidarių nuomos bendrovių šioje vietovėje labai daug. 

    Kiek baiminomės, ar tokia paslauga šiandien bus teikiama, nes dėl liūčių paskutines kelias dienas visos bendrovės nedirbo - vanduo upėje labai patvinęs, srovė stipri, vietomis plaukė net išverstų medžių rąstai, todėl buvo pernelyg pavojinga.

    Laimei, šiandien pirma diena po kelių uždarytų dienų iš eilės, kai šios paslaugos vėl pradėtos teikti.

    Mes pasirenkam Port Pienin bendrovę.

    Ji netoli mūsų gyvenamos vietos. Bet labiausiai mūsų apsisprendimą lėmė, kad jos atsiliepimai puikūs.

    Plaukimas su nuvežimu iki pradžios taško suaugusiam kainavo 100 zl. Vaikams iki 16 m. - 80 zl. 

    Be nuvežimo (jei eiti žygį ir po to plaukti) kainuotų atitinkamai 80 zl. ir 65 zl.

    Autobusu vežė apie 16 km. 

    Baidarė - ne visai tinkamas apibūdinimas. Tai labiau plaustas - ji guminė. Nors jie turi ir įprastas - plastikines baidares, tačiau kiek matėme, visi plaukė tik su guminėmis. 

    Greičiausiai taip saugiau, juk tai kalnų upė !

    Taip, gal ir ne pati sunkiausia, bet pakankamai srauni, su slenksčiais ir akmenimis !

    Labai smagus plaukimas 😊 Pirmą kartą plaukėme tokia upe. Tai ne tas pats, kas plaukti Turkijoje su instruktoriumi. Esi atsakingas ne tik pats už save, bet ir už kitus, esančius valtyje. Labai daug taškymosi, bet įspūdžiai garantuoti 😊

    Tiesa, orai lyg tyčiotųsi. Atsisakėm žygio, nes po pietų prognozavo lietų, tačiau jo šiek tiek gavome vos pradėję plaukti, kai po pietų nelijo išvis 😊

    Popietę pradedam nuo pasikėlimo atviru keltuvu į Gora Palenica (722 m). 

    Keltuvas kelia iš tos pačios Szczawnicos. Pakelia apie 280 metrų. Nieko ypatingo pakilus nėra, bet jau pats pasivažinėjimas atviru keltuvu yra smagi atrakcija. 

    Nuotraukoje vaizdas į Szczawnicą iš keltuvo.

 

    Šeimos bilietas (2+2) į abi puses kainavo 107 zl. perkant internetu, kasoje perkant būtų 121 zl.

    Keltuvas labiausiai tarnauja žiemos slidinėjimui. Bet vasara taip pat yra įvairių pramogų: batutai, nusileidimas vasaros rogutėmis, didelių vabzdžių ekspozicijos.

    Vos už kelių minučių pėsčiomis pasiekiama Šafranovka - Lenkijos-Slovakijos pasienyje esanti viršukalnė su gražiu vaizdu.

    Nusileidę pavažiuojam keletą kilometrų iki Biala woda rezerwat - nacionalinio parko įdomybės. 

    Jei nebūtų užklupęs lietus, jį mes būtume aplankę vakar - leisdamiesi nuo Vysoka. Dabar gi, lankome atskirai.

    Kraštovaizdį suformuoja dvi uolos, esančios priešinguose Bialkos upės krantuose. Teigiama, kad čia esančiuose urvuose archeologai aptiko net 40 000 metų senumo žmogaus gyvenimo pėdsakų. Taip pat ir 30 000 metų senumo mamuto ilties bumerangą. Tai seniausias bumerangas pasaulyje ! Kadangi čia tekanti upė viena švariausių Lenkijoje, tai ir augmenija čia reta ir išskirtinė.

    Galima vaikščioti pėsčiomis ar važinėti dviračiu. Tačiau kelias gana prastas, dviračiu būtų gal kiek nemalonu. 

    Rezervatas, mano vertinimu, gana prastai prižiūrimas, tačiau atskiri vaizdai labai patrauklūs ir jame galima rasti fotogeniškų kampelių.

    Grįždami stojam apžiūrėti ir pačios Szczawnicos.

    Tai - kurortinis miestas, žinomas kaip 150 metų senumo gydykla. Tai lemia šiltas klimatas ir mineralinių vandenų šaltiniai. Kaimas taip pat garsėja savo originalia medine architektūra.

    Pagrindinė aikštė - Dietla aikštė.

    Ji ant kalno, todėl tenka šiek tiek palypėti. Bet iki jos veda sutvarkytas šaligatvis su fontanais ir gydyklomis šalimais, todėl tai nevargina.

    Gana įdomiai išpaišytas bažnyčios vidus.

    Miestelyje galima rasti įdomių kūrinių iš gėlių.

    O štai parkas - Park Dolny - nuvylė. Panašius turi beveik visi miestai. Nieko išskirtinio.

    Kaip miestelio lankytina vieta išskiriama ir Promenada - apie 1800 metrų ilgio pėsčiųjų ir dviračių takas palei upę.

    Tačiau realiai jis jau miestelio pakraštyje, mes jį pravažiavome dviračiais važiuodami link Červeny Klaštor.

    5 diena, 2025-07-12

    Būdamas maksimalistas negaliu užmigti. Vis kirba mintis, koks ten tas žygis, kurio nepraėjom kai plaukėm baidarėmis?

    Supratęs, kad bet kuriuo atveju liksiu šiandien be miego, 4.30 val. išeinu 😊

    Pirmiausia kopiu į Trzy Korony viršūnę (982 m). 

    Tai - viso nacionalinio parko simbolis. 

    Na, negalėjau juk likti neaplankęs šios vietos 😊    

    Trasos pradžioje žymekliai nurodė, kad iki viršūnės 2 val. Mano navigacija rodė - 1,5 val. Užlipau per 1 val. 15 min. 

    Gal ir dėl to, kad ankstyvas rytas - nekaršta.

    Sunkiausios pirmos 15 min. Nors kelias geras (iš pradžių net asfaltas, po to gruntinis), bet labai statu.

    Po to sekė, bene geriausia atkarpa. Lygus takas. Nedidelis rūkas. Pievoje stirnos 😍

    Maždaug trasos viduryje yra šaltinis, galima papildyti vandens atsargas.

    Nuo viršūnės vaizdas puikus ! Tikrai puikus 😍

    Beje, Pieninių nacionalinis parkas netaiko lankymo mokesčių. Tačiau patekimas į Sokolicos ir Trzy Korony apžvalgos aikšteles kainuoja 10 zl. suaugusiam ir 5 zl. moksleiviams (taip pat neįgaliesiems ir juos lydintiems asmenims). Jei abi viršūnės lankomos tą pačią dieną, tai užtenka vieno bilieto.

    Greičiausiai dėl to, kad buvo ankstyvas rytas, niekas jokio mokesčio nerinko.

    Nuo Trzy Korony iki kitos žymios viršūnės - Sokolicos, galima eiti 2 keliais.

    Aš pasirenku vedantį per pilies griuvėsius. Prisideda apie 15 min. ėjimo, bet juk ne laiko taupyti čia atvažiavau 😊

    Griuvėsiai šiuo atveju, iš tiesų tik griuvėsiai, vos keli akmenys. Beveik nieko nelikę.

    Bet ne pilis ir net ne viršūnės svarbiausia. Pribloškia takų kokybė. Turiu jau daug patirties ir esu išvaikščiojęs labai daug kalnų, tačiau tokios kokybės ir taip gerai prižiūrimų takų dar niekur neteko matyti. 10 balų parko administracijai 👍 

    Iki Sokolica viršūnės nuėjau per 1,5 val., nors žymekliai rašė, kad tam reikės virš 2 val. 

    Sokolica viršūnė (747 m) - ypatinga ne tik tuo, kad atsiveria gražus vaizdas. Viršūnėje auga ir ypatinga pušis, nes jos amžius siekia jau 500 metų !

    Vaizdas nuo šios viršūnės prastesnis nei nuo Trzy Korony, todėl pušis šios viršūnės populiarumą ir gelbėja.

    Tačiau jis tikrai neprastas.

    Viso tokiame žygyje užtrukau 4 val.

    Nebuvo lengva, bet nebuvo ir labai sunku. Didžiausią įspūdį paliko būtent takų kokybė. Net ne iš šio žygio, o iš visos kelionės ! Gal net iš visos pietinės Lenkijos 😊 Žinau, kad ir kur dar teks klaidžioti kalnų takais, nuo šiol juos visada lyginsiu su Pieninių nacionalinio parko takais. Kartelė užkelta labai aukštai 👍

    Šeimyną randu dar lovose 😊

    Atlaisvinam būstą ir važiuodami pakeliui link Zakopanės lankome kelias mus sudominusias vietas.      

    Czorstztyn pilies griuvėsiai - prie to paties pavadinimo tvenkinio.

    Automobilių stovėjimo aikštelė lankantiems pilį - 1,5 val. nemokama, tačiau ji labai maža. Neįgudusiam vairuotojui gali būti šiek tiek sudėtinga pastatyti automobilį, ar išvažiuoti iš jos nieko neapgadinus. 

    Suaugusiam bilietas kainuoja 12 zl. Moksleiviams - 6 zl. 

    Nors pilies likę ne tiek jau ir daug, tačiau vaizdas į ežero pusę neblogas, o kaina nedidelė. Tai sakyčiau, kad kaina atitinka kokybę. Lankyti verta. 

   Czorstztyn tvenkinys pasižymi tuo, kad prie jo stūkso net 2 pilys.

    Bet mus labiau domina dviračių takas vedantis aplink jį.

    Dviračių nuomos bendrovių labai daug ir čia, bet nuoma čia jau šiek tiek brangesnė. Išsinuomojam 4 dviračius po 50 zl. visai dienai.

    Takas tikrai puikus. Didžioji dalis skirta vien dviračiams ir pėstiesiems. Kalnų mažai, todėl važiavimas lengvas ir malonus 😎

    Pirmiausia privažiuojam Czorstztyn pilies prieigose esantį uostą. Iš ten galima keltu persikelti į kitą tvenkinio pusę. Galima keltis ir su dviračiu. Jei nesikeliant, tai aplink ežerą važiuoti papildomai reikėtų dar apie 16 km ir ši dalis būtų jau ne itin maloni: kartu su automobiliais siaurais keliais ir dar su įkalnėmis.

    Persikėlimas kainuoja 17 zl., o jei su dviračiu - 27 zl.

    Keltas atplukdo iki pat Niedzica pilies.

    Niedzica pilis - pastatyta XIV amžiaus pirmoje pusėje, kaip įtvirtinimas, ginantis šiaurinę Vengrijos sieną. Iki pat 1945 m. ji buvo valdoma vengrų šeimų. Ir tik po karo tapo Lenkijos nuosavybe. Pilies kompleksas susideda iš 3 dalių.

1. Pati pilis. Jos viršutinėje ir vidurinėje dalyse įrengtas muziejus. Jame yra ekspozicijos: kalėjimas su kankinimų kamera, Spišo apskrities viršininko kambarys, apskrities viršininko miegamasis, sargybinių kambarys ir paskutinių pilies savininkų - Salamonų šeimos - gyvenamieji kambariai. Papildoma atrakcija - apžvalgos terasos.
2. Coach House - paroda įrengta 2006 metais modernioje buvusios kuro parduotuvės patalpoje, esančioje netoli pilies. Jos viduje yra 1900-1939 m. istorinių arklių traukiamų transporto priemonių paroda.

3. Klėtis - medinis statinys, pastatytas paskutinį XVIII amžiaus dešimtmetį, šiek tiek pakeistas ir transformuotas XIX amžiuje. Šiuo metu jame veikia nuolatinė Špišo liaudies meno paroda. Visi parodoje surinkti objektai yra iš XIX amžiaus ir XX amžiaus 2-3 dešimtmečių iš viso Spiš regiono. Šis objektas yra maždaug 150 m nuo pilies priešingoje kelio pusėje.

    Prie jos tikra beprotybė: prekybininkai, turistai, kavinės, eismo reguliuotojai ir t.t. Žodžiu, itin populiari lankytina vieta.

    Pirmiausia apžiūrim pilies prieigas, užtvankos pylimą ir vaizdą nuo jo į pilį. Matyti abi pilys vienoje nuotraukoje.

    Tai klaida. Ketinome aplankyti ir pačią pilį, tačiau kai atėjome prie kasų sužinojome, kad reikėtų laukti ne mažiau kaip valandą, nes dėl didelio lankytojų skaičiaus įėjimo srautai ribojami. Klaida, nes jei būtume iš pat pradžių atėję prie kasų, o tik po to ėję apžiūrinėti prieigų, tai tą valandą galėjome lengvai pralaukti. Dabar gi, nebenorėjome laukti dar papildomai, todėl nusprendėme į jos vidų patekti nebebandyti.  
    Tęsiam savo pasivažinėjimą.

    Šioje ežero pusėje dviračių takas taip pat puikus, tačiau yra vienas didelis kalnas, į kurį užvažiuoti nelengva. Tai sunkiausia viso pasivažinėjimo atkarpa.

    Viso toks apvažiavimas aplink ežerą (su persikėlimu keltu tarp pilių) sudaro apie 27 km. Kadangi mūsų nuomos bendrovė buvo šiek tiek atokiau, tai šeimininkas sakė, kad viso mes įveikėme apie 32 km.

    Puikus pasivažinėjimas. Sunku jį palyginti su prieš tai buvusiu prie Dunajec upės. Vaikams labiau patiko čia, man labiau ten. Čia geresnės kokybės takas, ten nėra įkalnių ir daug pavėsio, o vaizdai dinamiškesni. Abi vietos puikios 👍

    Galutinai apleisdami Pieninių nacionalinį parką, stabtelim prie Dębno Podhalańskie parapijos bažnyčios. 

    Tai viena geriausiai išsilaikiusių medinių gotikinių bažnyčių ir vienas žymiausių Lenkijos paminklų. Šventyklos viduje esanti nešiojama įranga yra unikali, medinė, datuojama maždaug 15-16 a.

    Bažnyčia labai graži, bet į vidų patekti negalima. Yra grotos, į vidų galima pažvelgti tik pro jų plyšius. 

    Važiuojam į Zakopanę.

    Pieninių nacionalinis parkas paliko labai gerą įspūdį. Puikūs kalnų takai, galimybės važinėti dviračiu, plaukti baidarėmis. Pilys. Simpatiški kraštovaizdžiai. Gana lengvas vairavimas. Beveik nėra kamščių. Labai džiaugiuosi čia apsilankęs ir manau, kad ši vietovė dar nepakankamai įvertinta. Galėčiau čia net gyventi 👌
    Na, o Zakopanėje gyvensim visą savaitę. Apsistojam apartamentuose su baseinu ir pirtimis. Labai didelis privalumas, ypač lietingomis dienomis, ar norint atsigauti po žygių.    

    Už savaitę laiko 4 asmenims sumokėjome 606 eur. 

    6 diena, 2025-07-13

    Po vakarykštės sportiškos dienos reikia poilsio. 

    Tingiai keliamės į Zakopanės simbolį - Gubalowka (1123 m) kalną.

    Kadangi gyvename Koscielisko, visai netoli keltuvo, tai juo ir naudojamės. Didelis privalumas, kad nereikia naudoti automobilio - Zakopanėje tai iššūkis. Ne tik dėl jo pastatymo, bet ir dėl nuolatinių kamščių. 

    Kitas privalumas, kad keltuvas atviras, tokiu keltis vienas malonumas 😎 

    Gerai ir tai, kad prie keltuvo visiškai nėra eilių.

    Keltuvas kainuoja 29 zl. suaugusiam ir 25 zl. vaikui į abi puses. Perkant internetu būtų 2 zl. nuo bilieto pigiau. 

   Taip atsiduriam Butorowy Wierch viršūnėje.  

    Pakilimas apie 300 metrų. Važiavimas ilgas, gražiu oru labai malonus. Vaizdai puikūs. Ypač gražu nusileidžiant. 

    Iki Gubalowka viršūnės reikia pasivaikščioti, bet tai lengvas pasivaikščiojimas be jokio pakilimo. Maždaug nuo pusiaukelės prasideda prekybininkų kioskeliai ir paviljonai, yra koplyčia.

    Beje, būtent ant šio kalno geriausia vieta įsigyti tradicinių Zakopanės sūrių. Pasirinkimas didžiausias, o kainos geriausios.

    Prie funikulieriaus stoties žmonių apgultis. Ne dėl paties funikulieriaus, o dėl prie jo esančių kavinių, kioskų ir atrakcijų gausos.

    Tiesą pasakius, gražiai ten sutvarkyta viskas.

    Yra net pliažas su gultais, tik be vandens 😊

    Išbandom prie pat keltuvo esančią atrakciją - nusileidimus rogutėmis - Zjezdzalnia Grawitacyjna. 

    Vienas nusileidimas - 15 zl. Penki nusileidimai - 55 zl. 10 nusileidimų - 85 zl. 

    Ne tik nučiuoži vingiuodamas specialia trasa, bet ir pakelia su specialiu keltuvu. Smagu 😎 

    Galima naudotis keliems tuo pačiu bilietu, t. y. nusipirkus 10 kartų abonentą, gali pabandyti visi šeimos nariai. 

    Internete daugiausia nusiskundimų dėl eilių, tačiau mes su šia problema nesusidūrėme, palaukti reikėjo tik apie 10 min.

    Gal šiandien ir poilsio diena, bet ne visiems. Vaikams labai patiko Prancūzijoje, todėl "keliame juos į medžius" ir čia 😊

    Nors ant kalno yra 2 parkai, bet tiek kokybe, tiek kainos atžvilgiu, geresnis mums pasirodė Park Linowy Zlota Gran - karstymosi ir lynų nuotykių parkas.  

    Neribotas bilietas kainuoja 60 zl., t.y. gali laipioti visomis trasomis kiek tik nori. 

    Realiai suaugusiems tinkamos yra 3 trasos. Jos visos išdėstytos pagal sunkumą: pirma - lengviausia, trečia - sunkiausia.

    Negaliu atsistebėti dukters galimybėmis. Lengvutė, lieknutė, nelanko didelių fizinių galimybių reikalaujančio būrelio, tačiau įveikė visas trasas !!! 😲

    Tiesa, visiškai "sausa iš balos" neišlipo ir ji. Vienu metu, skriejant lynu, nepavyko įsikibti į tinklą, todėl ėmė kristi. Tačiau puiki koordinacija ir greita reakcija leido įsikibti iš antro karto. Tik šiek tiek nusibrozdino ranką. Mano laikais sakydavo: "iki vestuvių užgis" 😊  

    Buvom numatę galimybę leisti vaikams išbandyt ir šaudymo - dažasvydžio pramogą. Tačiau po karstymosi vaikai buvo jau pavargę, todėl patys jos nebenorėjo.

    Leidžiamės į Koscielisko.

    7 diena, 2025-07-14

    Šiandien praneša gerą orą, todėl reikia tuo naudotis, išsiruošiam į žygį kalnuose.

    Prieš 13 metų išvaikščiojau šiuos kalnus pats vienas su kuprine ant pečių, todėl nesiveržiam į masinio turizmo apgultas vietas. Noriu vaikams parodyti vietas, kurios man tada padarė didžiausią įspūdį.
    Automobilį paliekam Tatranska Javorina (jau Slovakijoje) ir iš ten patraukiam į kalnus per Javorova dolina. 

    Skirtingai nuo trasų iš Lenkijos pusės, automobilį trasos pradžioje galima palikti nemokamai 👍 
    Beje, teko pravažiuoti pro Morske Oko stovėjimo aikšteles - kažkoks beprotnamis. Teko ten eiti prieš 13 metų. Nesuprantu šios trasos populiarumo priežasties.

    Taigi, mes einame mėgaudamiesi tikraisiais kalnų žygio privalumais: drugeliai, paukščių čiulbėjimas, šalia šniokščianti upė, pavėsinės. Beveik nėra žmonių. Be galo daug gėlių, spalvų 😍 

    Pakilimas tolygus, todėl kopti nesunku. Netrūksta šaltinių, todėl nebūtina neštis ir daug vandens.

    Pirmiausia pasiekiam Kopske sedlo (1750 m).
    Sunkiausia atkarpa jau įveikta.

    Atėjome iš ten.

    Dabar netgi tenka leistis šiek tiek žemyn - iki Vielke Biele pleso (1612 m).

    Dar šiek tiek žemyn ir netrukus pasiekiam mūsų tikslą - Zelene pleso (1548 m).

    Šis ežeras panašus į Morske Oko, bet šiek tiek sunkiau pasiekiamas, todėl žygeivių čia gerokai mažiau. Nors tai nereiškia, kad jų mažai. Prie ežero net labai daug 😊

    Papietaujam ir tuo pačiu keliu patraukiam atgal.

    Iš pradžių sunkoka, nes tenka "susigrąžinti" tuos nusileidimo metrus, tačiau po to seka tolygus nusileidimas žemyn, todėl pareiti lengva.

    Žinoma, sąlyginai lengva, nes viso šiandien įveikėm 24 km su 1020 m paaukštėjimo. Vaikai susitvarkė puikiai 😉

    Oficialiai toks žygis turėjo trukti apie 8 val. Mes "tilpom" į 6,5 val. (neskaičiuojant pietų pertraukos).

    Įdomu tai, kad trasoje beveik nėra žygeivių, tačiau prie Zelene pleso jų netrūksta - didžioji dalis ateina iš Slovakijos pusės. Tarp jų - daug ir lietuvių.

    Grįžtant sustojam "Lidl" - išprotėjimas. Nėra net vietos pastatyti automobiliui. Viduje beprotiškos eilės 😳

    8 diena, 2025-07-15

    Šiandien važiuojam pro Tatrus į pietvakarius, į Slovakiją.
    Mūsų tikslas - pažintinis 1,5 val. trukmės kruizas po Oravos užtvanką su sustojimu Slanicky saloje. 

    Suaugusiems pasiplaukiojimas kainuoja 11 eur. Vaikams iki 15 m. - 3 eur. 

    Keltas plaukia: 09, 11, 13, 15, 16.30 val.

    Plaukimas trunka apie 50 min. Dar 40 min. išsilaipinimas ir supažindinimas su salos, užtvankos ir bažnyčios istorija.  

    Šiek tiek informacijos suteikiama ir anglų kalba.

    Sužinom, kad kadaise sala buvo gerokai didesnė ir joje buvo kaimas. Bet vėliau kaimas buvo apsemtas ir atsidūrė po vandeniu. Dabar saloje liko tik bažnyčia su keliais religinės paskirties objektais.

    Paprastas atpalaiduojantis pasiplaukiojimas, tik gal kiek nuobodokas.

    Planuodamas kelionę rinkau informaciją ir apie šioje Slovakijos dalyje esantį žaidimų parką Obrovo.

    Tai teminis milžino Čutko parkas. 

    Milžino vardu vadinamas ir visas slėnis. 

    Jis prisistato paskutiniu likusiu gyvu Karpatų milžinu pasaulyje. Šreką jis laiko savo pusbroliu. 

    Bilietas kainuoja - 8 eurus vaikui visai dienai, o 2 lydintiems suaugusiems - nemokamai. Galima išeiti ir vėl įeiti. 

    Bet pasidomėjus daugiau supratau, kad mūsų vaikai šiam parkui jau gal kiek per dideli, jis skirtas vaikams iki 12 metų.

    Grįžtam apžiūrėti Zakopanės miesto.

    Kamščiai beprotiški. 

    Dar labiau stebina gausybė musulmonų. Susidarė įspūdis, kad vos ne kas trečias žmogus gatvėje - musulmonas. 

    Kaip vėliau pirtyje apie tai kalbėjome su lenku, jis pabrėžė, kad yra tuo labai nepatenkintas ir jo teigimu, taip galvoja dauguma lenkų.
    Pagrindinė traukos vieta mieste - Krupowki gatvė - Zakopanės „Basanavičiaus gatvė“.

    Čia daugybė kavinių, užeigų, parduotuvių, kioskelių, pramogų.

    Dar kartą įsitikinu, kad mano vaikai - gamtos vaikai. Tokiame šurmulyje jiems neįdomu, todėl ilgai centre neužsibūnam.
    Pagrindinės lankytinos vietos mieste:

    Wielka Krokiew tramplinas - didžiausias ir žinomiausias Lenkijoje.

    Iluzja Park - visai šalia Krupowki gatvės. Interaktyvus muziejus. Blogu oru tai gali būti išeitis.
    Netoli (kitoje pusėje nuo Krupowki gatvės) - panašus Illusion House.
    Dar yra „Dom do gory nogami“ - „Apverstas namas“, bet jo vertinimai gana prasti.

    Mieste išskiriama ir Sanktuarium Narodowe Matki Bozej Fatimskiej bažnyčia.

    Įdomu tai, kad visą savaitę mes gyvenome netoli jos, ją matėme per savo langus, balkoną, bet iki jos taip nei karto ir nenuėjome 😜

    Iš Lietuvos gauname pranešimus, kad Lietuva skęsta. Tai tos pačios liūtys, kurių mums Lenkijoje ir ypač Zakopanėje, beveik pavyko išvengti.

    9 diena, 2025-07-16

    Šiandien vėl saulėtas rytas, todėl skubame į vietas, kuriose geras matomumas būtinas.

    Naujausias Zakopanės "klyksmas", vos 2025-05-31 lankytojams atsivėręs - Sky Walk Serce Poronina. 

    Apžvalgos bokštas su atrakcijomis. 

    Bokštas - 47 m aukščio. Tako ilgis - 854 m. 2 stiklinės terasos, viena - viršuje (ši didžiausia Europoje - 72 kv/m), kita - apačioje. Viršuje yra 75 kv./m tinklas atsipalaidavimui, taip pat yra perėjimai tinklų tuneliais ekstremaliam pasivaikščiojimui. Panoraminiai vaizdai. Yra 2 čiuožyklos nuo viršaus (papildomai kainuoja 10 zl. už nusileidimą, arba 50 zl. už 6 nusileidimus). 

    Dirba 09-19 val. Lankymo bilietas suaugusiam (nuo 12 m.) kainuoja 69 zl. Iki 12 m. ir neįgaliems - 53 zl. „Šeimos“ bilietas 2+1 - 176 zl.

    Daugiausia nusiskundimų dėl automobilių parkavimo, nes mokestis imamas už visą dieną ir siekia 40 zl., nors bokšto lankymui dažnam pakanka ir 1 val.

    Mes pasirenkam pasikėlimą atviru keltuvu iš Male Ciche. Pakelia nedaug, tik apie 150 m (ilgis 2,7 km), bet atviru keltuvu keltis visada smagu. Ir toks pasikėlimas kainuoja tik 25 zl. į abi puses. Vaikams iki 12 m. - 20 zl. Privalumas ir tai, kad Male Ciche galima automobilį palikti nemokamai.

    Gražu. Smagu. Tik stebina, kad vos per 1,5 mėn. stiklinių terasų grindys tapo purvinos ir subraižytos 😟

    Dar rekomenduočiau lankytis ryte, nes po to pradeda plūsti lankytojai ir susidaro eilės.

    Nusileidimas čiuožykla gana paprastas. Turėkit omenyje, kad sumokėti už nusileidimą galima tik viršuje ir tik kortele, nes bilietas perkamas automate. 

    Daugeliui kyla klausimas, ar reikia į viršų neštis kilimėlį, kuris dedamas po užpakaliu leidžiantis čiuožykla. Ne. Neštis nebūtina. Jie sudėti viršuje, prie nusileidimo. Klaidina tik tai, kad atėjus pirmiausia praeinama pro nusileidimo vietą, kurioje žmonės palieka kilimėlius, todėl kai kurie juos tempia su savimi į viršų. 

    Beje, labai graži ir Male Ciche medinė bažnyčia. Tiek jos išorė, tiek vidus. Medis visur, net altorius.

    Norintys aplankyti tokio pobūdžio bokštą, bet nenorintys lankyti Sky Walk Serce Poronina, gali pavažiuoti iki Slovakijos - ji netoli ir aplankyti panašų bokštą - Treetop Walk Bachledka.
    Tai 32 metrų aukščio bokštas.

    Į jį veda medinis 603 metrų ilgio takas (bendras ilgis 1234 m, nes likusi dalis vingiuoja bokšte).

    Bokštas yra Pieninių nacionaliniame parke, bet iš Slovakijos pusės. 

    Na, o mes, artėdami link Zakopanės stojame prie vietinės medinės įžymybės - Kaplica pw. Najświętszego Serca Pana Jezusa w Jaszczurówce.

    Po pietų einam pasivaikščioti pačiu populiariausiu Zakopanės taku, vedančiu per Dolina Strazyska.  

    Pasiekus pievelę yra takų atsišakojimų į kalnus, tačiau mūsų tikslas šiandien tingus, kaip ir daugumos, einam tik iki Siklawica krioklio. 

    Viso tai apie 2,5 km ilgio takas (apie 35 min. į vieną pusę).

    Šį taką apibūdinčiau, kaip skirtą tiems, kurie atvažiavo į Zakopanę, bet nenori eiti į kalnus. Tačiau visai niekur neiti irgi negali, nes tai juk Zakopanė 😊 

    Toks paprastas, gana nuobodus takas. Net ir krioklys toks. Labai daug žmonių.

    Beje, tako pradžioje yra kioskeliai, kuriuose galima sumokėti nacionalinio parko mokestį (jei nesi sumokėjęs internetu). Suaugusiam mokestis siekia 11 zl., o vaikams - 5,5 zl. Mokestis galioja visai dienai, t.y. jei lankomos kitos parko vietos, tai galioja tas pats bilietas.

    Kiek stebina tai, kad nėra jokios kontrolės, pro kioskelius praėjimas laisvas ir įsigyti mokesčio prieina nedaugelis. Taip ir lieka neaišku, ar jie sumoka mokestį internetu, ar eina nesumokėję.

    Kadangi rytojų praneša lietingą, stengiamės išnaudoti šią dieną maksimaliai. Atvažiuojam į Dolina Chochlowska - vienintelę Zakopanėje, po kurią leidžiama važinėti dviračiais. 

    Liekam nusivylę. Paprastas asfaltuotas kelias palei upę. Nei didesnį dėmesį sukeliančių vaizdų, nei pojūčių.

    Tiesa, pabaigoje, kai baigiasi asfaltas, galima pakilti iki koplyčios, tačiau bendro įspūdžio apie slėnį ji nepakeičia.

    Bet tampa aišku, kodėl lenkai neslepia savo priešiškumo musulmonams. Visai šalia slėnio, nacionalinio parko teritorijoje, jie suvažiavę gal 3 ar 4 automobiliais stovyklauja prie upės. Blogiausia tai, kad su tais automobiliais kai kurie net įvažiavę į pačią upę. Priminsiu, tai nacionalinis parkas ! Štai toks priimančios šalies įstatymų, tradicijų ir moralės normų negerbimas ir sukelia priešiškumą. 

    10 diena, 2025-07-17

    Kaip ir prognozuota, šiandien labai lietinga diena.

    Tenka ieškoti pramogų tinkamų tokiam orui. O kas gali būti tinkamesnio už geoterminius baseinus?
    Tokių Zakopanės apylinkėse labai daug. Ir visuose nusiskundimai tie patys - nekontroliuojamas lankytojų skaičius, jie perpildyti.

    Visgi, rizikuosim. Mūsų favoritai buvo 2: "Terma Bania" ir "Chocholowskie Termy".

    "Chocholowskie Termy" - didžiausios terminės pirtys Lenkijoje (46 baseinai). Jos ir arčiau mūsų gyvenamos vietos.

    Tačiau mes, visgi, pasirinkom "Terma Bania". Labai viliojančiai atrodė jų vasaros zona lauke su pripučiamais ir visokiais kitokiais nusileidimo kalneliais.

    Rekomenduoju bilietus pirkti internetu - taikomos gana ženklios nuolaidos !

    Pirmasis iššūkis - pasiekti baseinus laiku. Iki jų tik 27 km, bet dėl Zakopanės "vizitinės kortelės" - nuolatinių kamščių, šį atstumą važiavome net 1 val. 10 min. !!!

    Vėlai vakare, kai automobilių eismas jau buvo labai sumažėjęs, grįždami šį atstumą įveikėme vos per 30 min.

    "Terma Bania" paliko vidutinį įspūdį.

    Lauko zona funkcionali tik šiltu oru. Kad ir vasara, bet lietingą dieną buvo šalta. Skelbiama, kad padėtį ištaiso į atrakcionus leidžiamas šiltas terminis vanduo. Tačiau realiai šis vanduo per šaltas, vos drungnas, todėl tos padėties neištaiso.

    17 val., kai mes atvykome, buvo labai daug žmonių. Tiršta. Eilės prie kalnelių apie 10-15 min.

    Tačiau vėliau, žmonių mažėjo. Apie 21 val. jokių eilių neliko visai. Todėl mano rekomendacija ir būtų - eiti vakare. Arba, jei kam tai priimtina, anksti ryte.

    O šiaip, vandens parke dominuoja įvairios burbulinės vonios, masažiniai fontanai. 

    Pagrindiniai (skirti vyresniems) nusileidimo kalneliai yra 4. 2 iš jų skirti nusileisti padangomis, kiti 2 - be jų.

    Vienas iš kalnelių (be padangos) - vadinamas "Turbo", iš tiesų labai įspūdingas. Teko lankytis nemažai tokio pobūdžio parkų, bet tokio išbandyti dar neteko. Pradėjus leistis, dingsta ir vaizdas, ir garsas, koks greitas ir intensyvus jis yra 😎

    O bendrai iš viso parko man labiausiai patiko "kalnų upė" - stipri srovė sukanti ratu. Ji tokia stipri, kad neša gana greitai, o ištrūkti iš jos, ne taip jau ir paprasta 😊 

    Išskirčiau ir "jūrą" - baseiną, banguojantį lyg jūra. 

    Žodžiu, buvo verta, nors pritarsiu kitiems besiskundžiantiems, kažką su lankytojų srautais reikėtų daryti norint neprarasti patrauklumo.

    11 diena, 2025-07-18

    Paskutinė diena Zakopanėje. Išnaudojam ją dar vienam žygiui.
    Jaszczurowka - Polana Olczyska - Nosal. 10,3 km. Žiedinis. 4 val. Paaukštėjimas 590 metrų.
    Automobilį geriausia palikti prie vakar apžiūrėtos Kaplica pw. Najświętszego Serca Pana Jezusa w Jaszczurówce. Ten jo laikymas nemokamas, o iki trasos pradžios vos 200 metrų.
    Pirmas etapas iki išsišakojimo labai lengvas. 
    Tada sukam į atšaką iki Wielki Kopieniec (1328 m) viršūnės. Nenorintys, gali šią atšaką praleisti, nes nuo viršūnės grįžtama atgal tuo pačiu taku iki to paties atsišakojimo.

    Šis etapas jau sunkesnis. Tenka nuolat kopti, nors takas geras.

    Viršūnėje atsiveria gana neblogas vaizdas į Tatrus ir į Slovakijos pusę.

    Bet didžiausią įspūdį paliko šmirinėjanti lapė ! 

    Pačioje viršūnėje ji suko ratus aplink besiilsinčius žygeivius, laikydamasi vos 1-2 metrų atstumo, tikėdamasi iškaulyti kokio nors maisto. 

    Grįžus iki minėto atsišakojimo tęsiam žygį jau link Nosal.

    Ši atkarpa bene geriausia. Vaizdinga, lengva ir kurianti puikią savijautą.

    Nuo Nosal viršūnės (1206 m) atsiveria vaizdas į Zakopanę ir į Tatrų grandinę.

    Nors nusileidus šiek tiek nuo jos, uola suformuoja dar gražesnį vaizdą.

    Tolimesnis nusileidimas į Zakopanę labai status, o žmonių daug. Ši atkarpa nevykusi. Jau geriau būtų grįžti tuo pačiu taku, kaip ir pakilom. Guodžia tai, kad ėjome būtent tokiu eiliškumu, nes iš šitos pusės pakilti taip stačiai, būtų nepalyginamai sunkiau.   

    12 diena, 2025-07-19

    Važiuojam namo.

    Pasikartosiu, bet keliai Lenkijoje tikrai puikūs. Jokia problema įveikti per dieną 1000 km.

    Stebina tai, kad maisto kainos Suvalkų mieste mums pasirodė kiek aukštesnės nei Zakopanėje. Gali būti, kad prekybininkai mano, kad "lietuviai vis tiek pirks".

    Viso kelionės metu pravažiavom 2550 km.