Sveiki 😎
Šį kartą dalinuosi įspūdžiais iš skirtingų nuotykių, bei įspūdžių kupinos savo kelionės, kuriai netgi prilipo epitetas "tokia jau ta kelionė". Kodėl? Paskaitykit 😊
Jau kuris laikas jautėme kaltę, kad paskutiniu metu vis iškeliaudavome be vaikų. Tačiau dvi vyresniosios dukros moksleivės, vyriausioji dar ir aktyviai sportuojanti, tad mokslo metų eigoje rasti laiko kelionei beveik neįmanoma. Maža to, mokslo metai dabar juk prailginti, o vyresnioji nieku gyvu nenori praleisti ir krepšinio stovyklos rugpjūčio mėnesį, tad atmetus birželį (dar nesibaigę mokslo metai) ir rugpjūtį (krepšinio stovykla vyriausiajai), tenka rinktis..., iš liepos 😊 Nedidelis pasirinkimas, bet ką padarysi. Kaip mažiukai, prisižiūrėję reklamų per televizorių, jei paklausi "ką daryti?", sako: "pasiskiepyti" 😃
Taigi, kaip jau supratot, kelionei "pasirinkom" liepą. Bet čia iškyla kita problema, kelionės iš agentūrų, per patį sezono piką, beveik be pasirinkimo, jau nekalbant apie kainą 5 asmenims... Nusprendžiam važiuoti "kaip senais, gerais laikais", jau kiek primirštu ir pasiilgtu būdu, su savo mikriuku-"kemperiuku".
Kadangi turim labai ribotą laiką, į tas pačias vietas stengiamės nevažiuoti, o Europoje daugelis vietų jau aplankyta, pasirinkimas susiaurėja iki rytų Europos. Kažkada buvau nusibrėžęs gaires, keliauti per Lvovą, Odesą, Moldaviją, Rumuniją, Bulgariją, iki pat Kapadokijos Turkijoje. Tačiau šiuo atveju, kelionės trukmė neleidžia užsimoti taip plačiai. Turkiją tenka iškart atmesti. Be to, manau, kad Lvovą labai paprasta aplankyti lėktuvu, o dar bijant ir prastų Ukrainos ir Moldavijos kelių (dar labiau gaišimo pasieniuose), nusprendžiu, kad Odesa ir Moldavija taip pat gali būti savarankiška trumpa kelionė "prie progos", radus nebrangių skrydžių. Taip apsistoju ties Rumunija-Bulgarija. Na dar norisi šiek tiek ir Serbijos "prigriebti", nes savarankiškos kelionės į Serbiją neįsivaizduoju dėl skurdoko lankytinų vietų pasirinkimo, tačiau bent šiek tiek ją "pačiupinėti" vistiek norisi.
1 diena, 07.12
Esant ribotai atostogų trukmei, bet norėdami kuo daugiau pamatyti, kartu turėdami ir šiek tiek poilsio, labai taupome laiką, tad pajudame penktadienį iškart po darbo (praktiškai tiesiai iš jo).
Šios dienos tikslas nuvažiuoti kuo toliau. Kadangi atstumas neapibrėžtas, tai nakvynės net nebandėme ieškoti, miegosime automobilyje.
Tiesa, likus apie 150 km. iki Liublino, per internetą buvau nužiūrėjęs beveik ant kelio esantį ežerą su gera infrastuktūra (puikiai sutvarkytas pliažas, pavėsinė, atokiau nuo triukšmingų kelių ir t.t.), kur galima būtų miegoti. Tokį pasirinkimą lėmė ir tai, kad kelionė buvo planuojama tuo metu, kai Lietuvą alino +35 laipsnių karštis.
Nors kelionės dieną karščiau jau buvo praėję ir maudytis nebenorėjome, bet vieta buvo tikrai puiki. Jei kam reikės: 52.436785,
22.871850.
Beje, Lietuvoje kuras kainavo 1,05 euro (kad galėtumėt vėliau palyginti kainas), Suvalkuose Lenkijos zlotai 4,27 už eurą. Taigi, grynais apsimoka labiau, nes atsiskaitant kortele Lenkijos zloto kursas 4,18.
2 diena, 07.13
Atvažiuojam į Liubliną.
Gražus ir kompaktiškas senamiestis, tikrai vertėtų užsukti, jei keliai veda pro šalį.
Pradedame nuo pilies. Toliau Plaz po Farze aikštė, Brama Krakowska (Krokuvos vartai), Trynitarska bokštas-aukščiausias Liublino pastatas, į jį galima užlipti, 7 zl. suaugusiam, 5 zl. vaikui. Tikrai rekomenduoju.
Paeiname šiek tiek ir už senamiesčio ribų, iki fontanų.
Pradedame nuo pilies. Toliau Plaz po Farze aikštė, Brama Krakowska (Krokuvos vartai), Trynitarska bokštas-aukščiausias Liublino pastatas, į jį galima užlipti, 7 zl. suaugusiam, 5 zl. vaikui. Tikrai rekomenduoju.
Paeiname šiek tiek ir už senamiesčio ribų, iki fontanų.
Grįžinėjant iki automobilio prasideda lietus. Kaip ir visi, slepiamės po senamiesčio arkomis. Bet žmonai pasidaro šalta, ji apsirengusi itin vasariškai, verčia mus bėgti. Mes spyriojamės, bambam, bet tenka pripažinti, bėgti per lietų visai smagu 😊 Dar smagiau pasidaro, kai parbėgus į automobilį, lietus..., nustoja 😊
Važiuojam toliau. Maždaug 85 km. nuo Liublino, stojame dar vienoje pasižymėtoje puikioje vietoje
maudynėms Janow Lubelski. Tai visas kompleksas pramogų, ne tik pliažas, bet ir valtys, vandens slidės, laipiojimas lynais ir t.t.
Bėda ta, kad nors rytas buvo puikus, bet vėl pradeda lynoti, atitinkamai ir atvėsta, tad tenka praleisti jau antrą maudynių vietą 😜
Nieko nepadarysi, pajudam link Slovakijos. Netoli jos, pajuntu, kad neatšoko sankabos pedalas. Su pirštų galais ją atitraukiu į vietą ir kurį laiką vėl važiuojam lyg niekur nieko. Tik jau kamuoja negera nuojauta. Netrukus ta pati problema pasikartoja dar kelis kartus. Jau beveik aišku, kad problemų išvengti nepavyks. Bet jau šeštadienio pavakarys, tad dirbančio autoserviso nerasim, bandom važiuoti toliau. Dabar žinau, kad tai buvo klaida, Lenkijoje, turbūt, veiklos daugiau, o ir kainos gal kiek žemesnės, nei Slovakijoje. Kaip bebūtų, vos įvažiavus į Slovakiją, sankaba sugenda nebegrįžtamai, tenka stoti pirmoje pasitaikiusioje aikštelėje. Niekas nekalba nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai. Na ką padarysi, "kalbam" slovakiškai 😋
Laimei, žmonės bent jau labai geranoriški, iškviečia techninės pagalbos automobilį, kuris nuveža mus į autoservisą (pats savininkas atvažiavo mūsų parsivežti į savo servisą, nes šeštadienio vakaras, daugiau nebuvo kam).
Taip atsiduriame Svidnik miestelyje.
Gera žinia ta, kad automobilį sutvarkys. Bloga žinia, kad..., tik pirmadienį.
Guodžiame save, kad tai ne avarija, visi sveiki, gyvi, o automobilis gali sugesti bet kada.
Gaila dar ir dėl to, kad tampa aišku, kad prapuola 2 užsakytos nakvynės, viena jų netgi su baseinu. Atšaukti nebėra galimybės, nes per mažai liko laiko.
Tenka išvis perplanuoti kelionę, juk prarandam 2 dienas, visko nebepamatysi. Nusprendžiu išbraukti Serbiją, nes derinant prie kitų užsakytų nakvynių, jos atsisakymas atrodo mažiausiai skausmingas. Kadangi Timišoara ir Hunedoaros pilis yra pakeliui link Belgrado, tai tenka atsisakyti ir jų.
Belieka džiaugtis, kad mūsų automobilis tinkamas jame gyventi, todėl nereikia sukti galvos bent jau dėl nakvynės.
3 diena, 07.14 (sekmadienis)
Visa diena skirta Svidniko apžiūrai 😊 Ne, lankytinų vietų čia nedaug, bet reikia gi kažką veikti, kad neišprotėti.
Pirmiausia einam iki baseino. Nors jis vadinamas akvaparku, bet mano nuomone, toks epitetas gal kiek per skambus. Bet mums svarbiausia "užmušti laiką". Tai pavyko padaryti. Tiesa, ne itin pigiai, už 4 val. 53 eurai už visus.
Netoli jo Istorijos muziejus, bet mes į jį neinam, apsiribojam lauko ekspozicija.
Dar Svidnike yra etnografinis muziejus (nėjom), gana graži bažnyčia, "Lidl" (ėjom) 😊
Šiaip taip "prastūmę" šią dieną, grįžtam į autoservisą.
4 diena, 07.15
Ilgai miegoti negalim, nes servisas dirba nuo 08 val., iki to laiko reikia pavalgyti pusryčius ir atlaisvinti automobilį.
Visą dieną praleidžiame vaikų žaidimų aikštelėse.
Automobilį sutvarko apie 16 val. 527 eurai. Čia įskaitant ir 95 eurus už nutempimą. Taip sąlyginai pigi turėjusi būti kelionė, gerokai pabrangsta.
Gerai bent jau tai, kad Slovakijoje eurai, nereikia sukti galvos dėl valiutos išsikeitimo.
Šiek tiek neramina tai, kad remonto garantija tik pavadinimas, nes jau rytoj būsim labai toli nuo čia.
Iš tos laimės, kad pagaliau galim važiuoti, nepasitikrinu navigacijų (jų dažniausiai naudodavom 2 skirtingas vienu metu) ir ne iškart susigaudau, kad važiuojam..., į Ukrainą. Maršrutą perskaičiuojam jau beveik prie paskutinės galimybės nusukti ir toliau link Vengrijos važiuojam beveik pasieniu.
Pagaliau mes Vengrijoje. Buvau pasižymėjęs neblogą vietą nakvynei netoli Rumunijos sienos, bet kadangi praradome 2 dienas, tai norisi dar šiek tiek pavažiuoti, todėl toje vietoje tik pasidarom vakarienę ir judam toliau.
Įvažiuojant į Rumuniją nustembam, kad tenka šiek tiek palaukti prie sienos. Maža to, tikrina ne rumunai, vengrai, kuriems jau lyg ir neturėtume rūpėti.
Į Rumuniją įvažiuojame jau tamsoje, reikia nusipirkti kelių vinjetę, bet tai padaryti ne taip paprasta. Artimiausiame miestelyje ieškom reikiamos degalinės, nes yra tik 2, vienoje jų galima pirkti tik Rumunijos lėjomis, kurių neturime. Paklaidžioję, randam degalinę, kurioje galima pirkti kortele ir nusiperkam vinjetę, 1 mėn. 33 Lei (bankas nuskaičiavo 7,19 eur.). Gera žinia ta, kad mūsų 9 vietų mikriukas laikomas paprastu lengvuoju automobiliu, todėl ir vinjetė tokia nebrangi.
Dabar važiuojame jau drąsiai. Miegame likus apie 85 km. iki Kluž-Napoka.
5 diena, 07.16
Atvažiuojam į Kluž-Napoka.
Pažintį su miestu pradedame nuo Cetatea Clujului (tvirtovės), nuo čia atsiveria labai gražus
vaizdas į miestą.
Nueinam iki Muziejaus aikštės, St.Michailo bažnyčios, Nacionalinio teatro, Ordotoksų katedros,
Centrinio parko.
Pasimokę iš vinjetės pirkimo sunkumų, išsikeičiam šiek tiek lėjų, kursas 4,70 už eur. Panašiai tokiu kursu skaičiavo ir bankas atsiskaitant kortele.
Norėdami šiek tiek kompensuoti vaikams už tas 2 dienas autoservise, einam į "McDonaldą", kainos pastebimai pigesnės nei Lietuvoje (pvz. "Happy Meal" 10,50 Lei). Nustebina tik be proto didelės eilės. Ką padarysi, būtų negražu dabar vaikus nuvilti, laukiam, nors laukimas ir vargina.
Kitas sustojimas Salina Turda druskos kasyklos.
Sumokam 140 Lei už visus.
Įdomi ir verta dėmesio vieta. Viena iš nedaugelio vietų Rumunijoje, kur nebuvo eilių, bent jau prie įėjimo. Šiokios tokios buvo tik prie liftų, bet irgi dar proto ribose.
Prisipilam kuro, 5,69 Lei už ltr. dyzelino.
Pagal pirminį planą, Turdoje turėjome miegoti, o po to važiuoti link Serbijos. Pagal tą patį planą, man niekaip neįsikomponavo šioje kelionėje "Transalpina" kelias, nes jis, kad ir kaip dėliojant lankytinas vietas, vistiek buvo ne pakeliui, o specialiai važiuoti neturėjom laiko. Dabar gi, atmetus Serbiją, "Transalpina" kelias kaip tik atsidūrė mūsų maršrute.
Pradėjus važiuoti keliu, stebina jo prasta būklė, labai daug duobių.
Pakilus šiek tiek į viršų, randam gana neblogą vietą tinkamą miegojimui, tad stojam apsižiūrėti. Norėdamas automobilį šiek tiek perstatyti į kitą vietą..., nebegaliu jo užvesti.., nėra absoliučiai jokios "gyvybės" 😨 Jau nebeguodžia mintys, kad "tai ne avarija, esam visi sveiki ir t.t." Juk iš serviso išvažiavome vos prieš parą 😤 O ir vieta dabar dar atokesnė, jei reikės nutempimo, tai jis kainuos gerokai brangiau. Bet labiau "pasikrapštyti" prie automobilio pačiam, nėra kada, sparčiai temsta. Palieku tai rytojui, nors žmona pasako tai, kas aišku ir man pačiam, vargiai šiandien beužmigsiu.
Pirmoji ir vienintelė naktis, kai net man teko palįsti po antklode (įprastai man visada būna karšta ir miegu be jos). Ne, ne oras atvėso, nors ir ne itin aukštai, bet jau buvom pakilę į kalnus.
Pirmoji ir vienintelė naktis, kai net man teko palįsti po antklode (įprastai man visada būna karšta ir miegu be jos). Ne, ne oras atvėso, nors ir ne itin aukštai, bet jau buvom pakilę į kalnus.
6 diena, 07.17
Pradedu nuo to, kuo baigėm vakar. Suprantu, kad turėtų būti problema su srovės padavimu iš akumuliatoriaus, nes prieš tai važiavom duobėtu keliu ir tikėtina, atsikratė kontaktai. Pajudinus gnybtus srovė atsiranda, tai patvirtiną versiją. Bet trikdo tai, kad vos pasukus raktelį, iškart vėl dingsta. Gnybtai, regis, pritvirtinti gerai. Vieta atoki, eismas nedidelis, tad žmona stabdo pirmą pasitaikiusį automobilį. Džipas lydintis miškovežį. Labai geranoriškai padeda, nors ir ne iš pirmo karto, bet užveda "krokodilų" pagalba. Jų nuomone, problema akumuliatorius, nors aš žinau, kad jis apynaujis.
Kaip bebūtų, važiuojam toliau "Transalpina" keliu.
Pasifotografuojam gražiausiose vietose, nors dėmesio, tiek kiek norėtųsi, jau negalėjom skirti, nes visi sustojimai buvo negesinant variklio. Nesam tikri, ar vėl pavyks užvesti. Tikimės nuvažiuoti iki artimiausio serviso.
Kelias viršuje gražus, o ir danga čia jau gera. Visa bėda, kad atvažiavimas iki čia, sudėtingas dėl ilgo ir blogos būklės kelio.
Nusileidus iš kalnų, renkamės šiek tiek ilgesnį maršrutą, nes tikimės lengviau rasti servisą. Taip ir įvyksta, radę padorų servisą, stojame. Darbuotojas, iš pradžių siūlo naują akumuliatorių, bet pasakius, kad jis beveik naujas ir yra, šiek tiek nenoromis, pradeda valyti, šveisti gnybtus, nors iš pažiūros jie net neatrodo nešvarūs. Dirbo beveik valandą. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad daugiau šių problemų nebeturėjome, nors vėliau važinėjome ir dar prastesniais keliais. Už darbą paėmė tik 50 Lei.
Pirmoji pažintis su Rumunija nelabai pavykusi, važiuojam į Bulgariją.
Pirmoji pažintis su Rumunija nelabai pavykusi, važiuojam į Bulgariją.
Navigacijos (minėjau, kad naudodavom 2 vienu metu) siūlo skirtingus kelius, ne iš karto suprantame, kad viena jų siūlo per Serbiją. Ne, į Serbiją mes šioje kelionėje nebevažiuosime, tad su šiokiais tokiais pavingiavimais, atvažiuojame prie pasienio-tilo į Vidiną, Bulgarijoje.
Nustebino eilė, prastovėjome čia apie valandą. Tilto mokestis 27 Lei, Bulgarijos kelių vinjetė mėnesiui (lengvojo automobilio) 30 levų (bankas nuskaičiavo 15,76 eur.).
Važiuojam iki pirmos lankytinos vietos Bulgarijoje, Belogradčiko uolų ir
tvirtovės.
Nors internete skelbiama, kad dirba iki 20 val., bet 18.45 val. į vidų mūsų nebeįleido.
Gal ir nelabai ką praradome, nes visas grožis ten, apylinkių vaizdai.
Jei pavyks šiandien dar nuvažiuoti iki sekančio objekto, tai būsime "pasiviję" kelionės planą, aišku atmetus jo korekcijas dėl 2 prarastų dienų ir Serbijos išbraukimą.
Prisipilame kuro po 2,30 levo už litrą dyzelino, dėl viso pikto iš bankomato pasiimame šiek tiek levų grynais ir važiuojam.
Galais negalais išvažiuojame į normalesnį kelią ir jau visai tamsoje pasiekiame kelionės tikslą Erma River kanjoną (arba Trun Gorge).
Labai geras jausmas, pagaliau pradėti atostogas (kelionę) pagal normalų grafiką. Nuo šiol turėtume tas 2 prarastas automobilio remonto dienas prisiminti tik kaip nuotykį 😎
7 diena, 07.18
Pagaliau galime ir miegoti "kiek telpa" 😴 Nors tai gana sąlyginis pavadinimas. Dažniausiai pirmas atsibundu arba aš, arba mažiukas. Aš tokiam reikalui esu įsidėjęs ir po pagalve laikau knygą (aišku apie keliones), tad visi dar gali miegoti toliau. Bet va, jei pirmas atsikelia mažiukas... 😃
Vieta miegojimui automobilyje puiki, prie upės, tualetai, vanduo, pavėsinės su kepsninėmis ir t.t. Viskas nemokamai. Darbo metu čia atidarytas ir turizmo informacijos centras.
Mes išsiruošiame į pasivaikščiojimą po kanjoną. Iš pradžių įvairūs tilteliai, takeliai, o vėliau gana status kopimas į kalną. Nors iki panoraminio vaizdo apžvalgos aikštelės oficialiai tik apie 1,5 val. žygis, bet kai lauke karšta, tai nėra taip jau lengva. Smagu kai nebereikia skubėti, galima ramiai mėgautis vaizdais ir vaikų dūkimu.
Visai čia pat ir Serbija.
Važiuojame link Sofijos.
Žmona nori nusifotografuoti saulėgrąžas. Sustojam. Bet jos tokios aukštos, kad nelabai galima padaryti gražios nuotraukos, nepasiekiam. Ką darysi, dar gyvendamas jaunystės prisiminimais, sodinuosi ją ant sprando ir bandau atsistoti. Sutratėjo visi mano kauleliai, kai kuriuose vietose net nemaniau kad jie yra 😃 Jei žmona būtų pasišaipiusi, turėjau ir triušio iš "Mikės Pūkuotuko" atsakymą: "tai dėl to, kad kažkas per daug valgo" 😊
Nuotrauka pavyko.
Pirmasis tikslas Sofijoje (tiksliau jos priemiestyje) centrinės mineralinės versmės.
Šiek tiek keista vieta. Panašiai kaip Druskininkuose ar Birštone, galima atsigerti, prisipilti mineralinio vandens (žmonės tą nuolat ir daro). Bet yra apsaugos darbuotojas, ir kaip aš supratau, čia pat yra ir gamykla pilstanti tą mineralinį vandenį pramoniniu būdu. Tas darbuotojas ir stebi, kad žmonės (nemokamai) vandenį piltųsi tik savo reikmėms.
Vanduo visai nieko, tik atšaldyti reikėtų.
Atvažiuojame į Sofijos centrą.
Važiuojant link jo, nusprendžiu pasipildyti kuro, nes nežinai kada ir kokiame kamštyje gali įstrigti. Labai keista, nors lentoje rašė, kad kuras po 2,25 levo, bet mokėti kažkodėl reikėjo po 2,10 levo. Keistas supratimas apie reklamą 😊
Sofijos centras suskirstytas į 2 parkingo zonas, arba 1 levas už valandą, arba 2 levai.
Mums pasiseka, nes randame vietą zonoje po 1 levą, nors ji visai šalia pagrindinio centro ir zonų kur parkingo kaina dvigubai didesnė.
Ir kontrolė gana griežta, vaikšto darbuotojai, mūsų akyse nutempinėjo vieną automobilį. Žodžiu, rizikuoti nesusimokėti kažin ar verta.
Mes imame 4 val. ir džiaugiamės kaip sėkmingai mums susidėliojo aplinkybės, nes parkingas mokamas iki 19 val., maksimaliai (net ir mokant) galima stovėti tik 4 val., o mes atvažiavome 15 val., taigi, galime stovėti, kad ir iki ryto 😊
Nors čia dar verta paminėti sumokėjimo mechanizmą. Išeinu ieškoti parkomato, jo niekaip nerandu, žmonių pagalba išsiaiškinu, kad jų nėra, reikia tam tikrose vietose (lyg ir panašus į spaudos kioską) nusipirkti tokius kaip "loterijos bilietus", kuriose reikia labai atidžiai, kaip tikrame momentinės loterijos biliete, nutrinti net kelias skiltis (parkingo zona, diena, valanda, minutės ir t.t.), o tada tą bilietą padėti po stiklu automobilyje. Kadangi mes ėmėm 4 val., tai turėjome imti net 2 "bilietus" ir vieną jų "užbraukyti" nuo esamo laiko, o kitą nuo to kai pasibaigs pirmojo galiojimas. Žodžiu, gana sudėtinga ir šiek tiek paini procedūra, nes per neapdairumą gali kokios nors grafos nenutrinti, o tada jau neaišku kaip ten būtų. O mums juk loterijose nesiseka 😊
Miesto apžiūrą pradedame nuo vieno iš Sofijos simbolių, Nacionalinių Kultūros rūmų.
Einame prie "Ivan Vazov" nacionalinio teatro. Pastatas įspūdingas.
Ateiname prie parlamento. Jis tikras nesusipratimas, internete matytos nuotraukos atrodė ženkliai gražesnės. Nufotografavau "dėl viso pikto", bet vistiek iškart ištryniau 😃
Visiškai šalia ir Šv. Aleksandro Nevski katedra. Viena įspūdingiausių bažnyčių (iš išorės), kurias yra tekę matyti.
Šalia ir Šv. Sofijos cerkvė, bet ji įspūdžio nepadarė.
Vieta miegojimui automobilyje puiki, prie upės, tualetai, vanduo, pavėsinės su kepsninėmis ir t.t. Viskas nemokamai. Darbo metu čia atidarytas ir turizmo informacijos centras.
Mes išsiruošiame į pasivaikščiojimą po kanjoną. Iš pradžių įvairūs tilteliai, takeliai, o vėliau gana status kopimas į kalną. Nors iki panoraminio vaizdo apžvalgos aikštelės oficialiai tik apie 1,5 val. žygis, bet kai lauke karšta, tai nėra taip jau lengva. Smagu kai nebereikia skubėti, galima ramiai mėgautis vaizdais ir vaikų dūkimu.
Žmona nori nusifotografuoti saulėgrąžas. Sustojam. Bet jos tokios aukštos, kad nelabai galima padaryti gražios nuotraukos, nepasiekiam. Ką darysi, dar gyvendamas jaunystės prisiminimais, sodinuosi ją ant sprando ir bandau atsistoti. Sutratėjo visi mano kauleliai, kai kuriuose vietose net nemaniau kad jie yra 😃 Jei žmona būtų pasišaipiusi, turėjau ir triušio iš "Mikės Pūkuotuko" atsakymą: "tai dėl to, kad kažkas per daug valgo" 😊
Nuotrauka pavyko.
Šiek tiek keista vieta. Panašiai kaip Druskininkuose ar Birštone, galima atsigerti, prisipilti mineralinio vandens (žmonės tą nuolat ir daro). Bet yra apsaugos darbuotojas, ir kaip aš supratau, čia pat yra ir gamykla pilstanti tą mineralinį vandenį pramoniniu būdu. Tas darbuotojas ir stebi, kad žmonės (nemokamai) vandenį piltųsi tik savo reikmėms.
Vanduo visai nieko, tik atšaldyti reikėtų.
Važiuojant link jo, nusprendžiu pasipildyti kuro, nes nežinai kada ir kokiame kamštyje gali įstrigti. Labai keista, nors lentoje rašė, kad kuras po 2,25 levo, bet mokėti kažkodėl reikėjo po 2,10 levo. Keistas supratimas apie reklamą 😊
Sofijos centras suskirstytas į 2 parkingo zonas, arba 1 levas už valandą, arba 2 levai.
Mums pasiseka, nes randame vietą zonoje po 1 levą, nors ji visai šalia pagrindinio centro ir zonų kur parkingo kaina dvigubai didesnė.
Ir kontrolė gana griežta, vaikšto darbuotojai, mūsų akyse nutempinėjo vieną automobilį. Žodžiu, rizikuoti nesusimokėti kažin ar verta.
Mes imame 4 val. ir džiaugiamės kaip sėkmingai mums susidėliojo aplinkybės, nes parkingas mokamas iki 19 val., maksimaliai (net ir mokant) galima stovėti tik 4 val., o mes atvažiavome 15 val., taigi, galime stovėti, kad ir iki ryto 😊
Nors čia dar verta paminėti sumokėjimo mechanizmą. Išeinu ieškoti parkomato, jo niekaip nerandu, žmonių pagalba išsiaiškinu, kad jų nėra, reikia tam tikrose vietose (lyg ir panašus į spaudos kioską) nusipirkti tokius kaip "loterijos bilietus", kuriose reikia labai atidžiai, kaip tikrame momentinės loterijos biliete, nutrinti net kelias skiltis (parkingo zona, diena, valanda, minutės ir t.t.), o tada tą bilietą padėti po stiklu automobilyje. Kadangi mes ėmėm 4 val., tai turėjome imti net 2 "bilietus" ir vieną jų "užbraukyti" nuo esamo laiko, o kitą nuo to kai pasibaigs pirmojo galiojimas. Žodžiu, gana sudėtinga ir šiek tiek paini procedūra, nes per neapdairumą gali kokios nors grafos nenutrinti, o tada jau neaišku kaip ten būtų. O mums juk loterijose nesiseka 😊
Miesto apžiūrą pradedame nuo vieno iš Sofijos simbolių, Nacionalinių Kultūros rūmų.
Visiškai šalia ir Šv. Aleksandro Nevski katedra. Viena įspūdingiausių bažnyčių (iš išorės), kurias yra tekę matyti.
Ateiname iki Bania Baši mečetės.
Jau esam išalkę, todėl vedami sąmonėje užsifiksavusios informacijos, kad Bulgarijoje "viskas labai pigu", per daug nesigilindami užsakome pietus lauko kioske (tokio lyg ir greito maisto, mėsa kepta gatvėje). Sumokame 49 levus ir tik valgydami paskaičiuojame, kad įvertinant maisto kiekį, aptarnavimą ir įrengimą (jo nėra, tik pora suolų ir stalų), ko gero permokėjome. Ten tokia gudrybė, nurodoma atskirai mėsos kaina, bulvių, garnyro. Mėsos kaina gana nedidelė, tai ir klaidina, nes užsakai nebesigilindamas, nors bulvės ir daržovės kainuoja gana daug ir bendroje sumoje gaunasi visai ne pigu. Na tai pamoka, kad ir Bulgarijoje reikia žiūrėti į kainas.
Visai prie pat po 2,5 levo perkam ir "blynus", vaikams jie tikras skanėstas.
Visai prie pat po 2,5 levo perkam ir "blynus", vaikams jie tikras skanėstas.
Dar šiek tiek apsigaunam ir keisdami valiutą. Keityklų ne tiek jau daug, todėl iš pradžių keičiu po 1,86 levo, nes tai panašus kursas kokį skaičiuoja bankas atsiskaitant kortele. Bet vėliau, kitoje keitykloje pamatau gerokai palankesnį kursą 1,953 levo, todėl išsikeičiu dar. Reziumė, labiau apsimoka vežtis grynuosius, nei atsiskaitinėti kortele, tik nereikia keisti valiutos pirmoje pasitaikiusioje keitykloje.
Miegoti važiuojame į Rilos kalnus, prie keltuvo, nes rytoj eisim į žygį. Nakvynės šiai nakčiai net nebandėm ieškoti, nes norime prie keltuvų būti kuo ankščiau.
Miegoti važiuojame į Rilos kalnus, prie keltuvo, nes rytoj eisim į žygį. Nakvynės šiai nakčiai net nebandėm ieškoti, nes norime prie keltuvų būti kuo ankščiau.
8 diena, 07.19
Keltuvai Panichiste. Pakelia nuo 1585 m. iki 2150 m. 64 levai už visus į abi puses (20 levų suaugusiam, 12 levų vaikui, mažiuko neskaičiavo). Eilė nedidelė.
Pradedame žygį iki 7 Rilos ežerų vaizdo.
Pirmyn atgal turėtų būti apie 6 val.
Pirmasis etapas šioks toks pakilimas. Nuo ten kur nuotraukoje matyti keltuvų trobelė.
Po to seka lengvas etapas pievomis.
Prieiname trečio (skirstymas mano) etapo pradžią. Čia vėl pakilimas ir šį kartą jau kiek sunkesnis, bei nebe tokiu patogiu taku. Žmona su mažiukais nusprendžia geriau nebekilti, o laiką leisti prie to ežerėlio. Išeiname mudu su vyriausia dukra.
Pradeda lyti. Nors ne, ne iš karto supratome, kad tai ne lietus, o kruša. Vis stiprėja. Pasislėpti nėra kur. Pamatau plyšį tarp uolų ir liepiu dukrai lįsti, pats irgi, kiek dar įmanoma tilpti, slepiuosi jame. Taip pralaukiame gal pusė valandos, kol kruša buvo stipriausia. Kiek apstojus, lipam toliau. Visoje kitoje trasos dalyje nebuvo jokios kitos vietos kur būtų buvę galima taip sėkmingai pasislėpti. Pasisekė 😎
Prieiname vietą kur dauguma ir baigia savo žygį.
Esmė ta, kad nuo čia jau galima matyti visus 7 ežerus, todėl daugelis turbūt jaučiasi jau pasiekę tikslą. Bet norint juos matyti, turi dairytis į visas puses, todėl tai dar nėra tas tikslas, link kurio mes einam.
Reikėtų palipti bent jau iki sekančio punkto. Tai pavadinčiau 4 etapu. Jis visai netoli, bet iš čia atsiveria labai gražus vaizdas į 4 ežerus. Tiesa, iš čia jau nebepamatysi visų 7 ežerų, bet jau ir tų 4 vaizdas yra gražesnis, nei dairytis į visas puses skaičiuojant tuos 7.
Paskutinis, 5-asis etapas, tai jau lengvas lipimas, kad ir į viršų. Jis tik gal kiek jau ilgesnis.
Iš pradžių entuziazmo eiti nedaug, nes viršūnė debesyse.
Užkopus fotografuojam bent "tai ką turim", nes vaizdas "pusiau debesyse".
Vilties teikia stiprokas vėjas ir gana sparčiai genami debesys.
Nuojauta neapgauna, pastovėjus kokias 10-15 min., vėjas nupučia debesis ir atsiveria vaizdas, kurį pavadinčiau Nr. 1 šioje kelionėje.
Leistis labai lengva. Kol nusileidžiam dar ir pradžiūvam.
Žmoną ir mažiukus randam kiek sušalusius, suprantama, jie juk nejudėjo, o lietus buvo kiek netikėtas, išėjome ne visai tinkamai pasiruošę. Tai tik dar kartą priminė, kaip greit keičiasi kalnuose orai.
Pasakodamas ką pamatėm pasakau, kad šis vaizdas buvo nuostabus ir vertas visų pastangų, vienas gražiausių kokius teko matyti. Mažiukas (6 m.) priduria: "gražiau už kalnus gali būti tik vaikai" 😍😃💖 Genijus. Jau dabar aišku, kad ši frazė visam gyvenimui 😃
Važiuojam iki Rilos vienuolyno.
Nors pavadinimas toks pat-"Rilos", ir kalnų masyvas tas pats, bet norint į jį patekti, reikia apvažiuoti apie 90 km. ratą.
Vienuolynas gražus ir įdomus, tik tas nusigavimas iki jo šiek tiek vargina.
Važiuojam toliau, negaliu patikėt..., nors nevairuoju kaip pensininkas, bet..., atkarpoje iki Bansko, mus aplenkė net 2..., "žiguliai" 😊 Aš nežinau kaip reaguot, o žmona pasako dar vieną kultine mums tapusią frazę: "tokia jau ši kelionė" 😃
Banskas. Pagaliau viešbutis. Labai išbalansavo mūsų kelionę dėl automobilio gedimo prarastos tos 2 nakvynės. Šis viešbutis puikus, 2 kambarių apartamentai (apie 100 kv./m), su pusryčiais ir baseinu. Įvertinant, kad už 2 naktis 72 eurai, tai kainos ir kokybės santykis tiesiog puikus. Jei ką sudomins, „Top Lodge Apartment“, tikrai rekomenduoju. Vaikai tas 2 dienas iš baseino išlipdavo tik pavalgyti 😃 Ir tai suprantama, baseinas šildomas, vanduo labai šiltas. Maža to, dar ir jakuzzi, bei pirtis nemokamai.
Pirmasis etapas šioks toks pakilimas. Nuo ten kur nuotraukoje matyti keltuvų trobelė.
Pradeda lyti. Nors ne, ne iš karto supratome, kad tai ne lietus, o kruša. Vis stiprėja. Pasislėpti nėra kur. Pamatau plyšį tarp uolų ir liepiu dukrai lįsti, pats irgi, kiek dar įmanoma tilpti, slepiuosi jame. Taip pralaukiame gal pusė valandos, kol kruša buvo stipriausia. Kiek apstojus, lipam toliau. Visoje kitoje trasos dalyje nebuvo jokios kitos vietos kur būtų buvę galima taip sėkmingai pasislėpti. Pasisekė 😎
Prieiname vietą kur dauguma ir baigia savo žygį.
Reikėtų palipti bent jau iki sekančio punkto. Tai pavadinčiau 4 etapu. Jis visai netoli, bet iš čia atsiveria labai gražus vaizdas į 4 ežerus. Tiesa, iš čia jau nebepamatysi visų 7 ežerų, bet jau ir tų 4 vaizdas yra gražesnis, nei dairytis į visas puses skaičiuojant tuos 7.
Iš pradžių entuziazmo eiti nedaug, nes viršūnė debesyse.
Užkopus fotografuojam bent "tai ką turim", nes vaizdas "pusiau debesyse".
Vilties teikia stiprokas vėjas ir gana sparčiai genami debesys.
Nuojauta neapgauna, pastovėjus kokias 10-15 min., vėjas nupučia debesis ir atsiveria vaizdas, kurį pavadinčiau Nr. 1 šioje kelionėje.
Žmoną ir mažiukus randam kiek sušalusius, suprantama, jie juk nejudėjo, o lietus buvo kiek netikėtas, išėjome ne visai tinkamai pasiruošę. Tai tik dar kartą priminė, kaip greit keičiasi kalnuose orai.
Pasakodamas ką pamatėm pasakau, kad šis vaizdas buvo nuostabus ir vertas visų pastangų, vienas gražiausių kokius teko matyti. Mažiukas (6 m.) priduria: "gražiau už kalnus gali būti tik vaikai" 😍😃💖 Genijus. Jau dabar aišku, kad ši frazė visam gyvenimui 😃
Važiuojam iki Rilos vienuolyno.
Nors pavadinimas toks pat-"Rilos", ir kalnų masyvas tas pats, bet norint į jį patekti, reikia apvažiuoti apie 90 km. ratą.
Vienuolynas gražus ir įdomus, tik tas nusigavimas iki jo šiek tiek vargina.
Banskas. Pagaliau viešbutis. Labai išbalansavo mūsų kelionę dėl automobilio gedimo prarastos tos 2 nakvynės. Šis viešbutis puikus, 2 kambarių apartamentai (apie 100 kv./m), su pusryčiais ir baseinu. Įvertinant, kad už 2 naktis 72 eurai, tai kainos ir kokybės santykis tiesiog puikus. Jei ką sudomins, „Top Lodge Apartment“, tikrai rekomenduoju. Vaikai tas 2 dienas iš baseino išlipdavo tik pavalgyti 😃 Ir tai suprantama, baseinas šildomas, vanduo labai šiltas. Maža to, dar ir jakuzzi, bei pirtis nemokamai.
9 diena, 07.20
Klausimų neverta užduot, kai atsakymai aiškūs. Žmona su vaikais šiandien mirks baseine, o aš vienas išeinu į Pirino kalnus.
Čia vaizdas iš viešbučio kiemo.
Pirmiausia Gondola iš Bansko. Ji visai netoli viešbučio.
Pakelia nuo 1 km. iki 1500-1600 m. Dirba nuo 08 val. Grįžimui paskutinis keltuvas 16.15 val. Aš ateinu apie 09.30 val. Bilietas į abi puses, 24 levai.
Įtarimą kelia, kad žmonių beveik nėra. Mano tikslas-Vihreno viršūnė. Buvau radęs tik informaciją, kad žygis pirmyn-atgal apie 6 val.
Pakilus keltuvu paaiškėja, kad keltuvo paskirtis ne padėti pakilti į kalnus, o žmonių pritraukimas į savotišką pramogų zoną: pripučiami batutai, nusileidimo takeliai laistomi vandeniu ir t.t. Dėl to nėra ir jokių nuorodų kalnų žygiams.
Su darbuotojų pagalba išsiaiškinu reikiamą kryptį ir išeinu. Pirmiausia reikia pasiekti Vihren Hute.
Iki jos ėjau apie 1 val. Nustebino tai, kad iki jos galima atvažiuoti ir automobiliu. Tampa aišku, kodėl keltuvas nepopuliarus, važiuojant automobiliu nereikia mokėti už keltuvą, nereikia valandos eiti iki Vihren Hute, ir svarbiausia, esi nepriklausomas nuo keltuvo darbo laiko.
Ką padarysi, tokios informacijos neturėjau.
Beje, einant iki Vihren Hute patyriau labai įsimintiną nuotykį. Takas per miškelį, girdžiu priekyje šunys loja, bet nepagalvoju nieko blogo. Priėjęs arčiau pamatau, kad 3 kaukazo aviganiai (dideli kovinės veislės šunys, kurių laikymui Lietuvoje reikalingi net specialūs leidimai) gano avis. Prieš mane jau čia atėjusi porelė. Mergina tuos šunis ir avis kažkokiu būdu praėjusi, o vaikinas pasilikęs toje pat pusėje kaip ir aš. Tie šunys lojo ant vaikino, o šis (negalima to daryt) ėmė bėgti nuo šunų atsukęs jiems nugarą. Šunys ėmė jį pulti visu greičiu, bet tuo metu šioje vietoje atsidūriau aš. Vaikinas prabėgo pro mane ir kadangi "pirmojoje linijoje" atsidūriau jau aš, tai šunys sustojo ir ėmė loti jau ant manęs. Atsargiai ėmiau trauktis atbulomis ir dairytis kokio nors pagalio ar akmens (lyg tyčia po ranka jokio nepasitaikė). Bet šunys buvo sustoję tik trumpam, jie visu įniršiu vėl ėmė pulti, šį kartą jau mane. Likus gal vos 1 metrui, besitraukiant atbulomis užkliuvau už akmens ir griūdamas įsikibau į liauną žolę-vytelę, instinktyviai bandydamas išsilaikyti. Mano laimei, šunys tai palaikė mano "apsiginklavimu" ir atsitraukė. Prisipažinsiu, dabar geriau suprantu ką reiškia knygose skaitytas ir filmuose matytas jausmas "pro akis prabėgo visas gyvenimas", kai tu ne tik suvoki, bet ir jau beveik susitaikai su tuo, kad tai gali būti ir paskutinė tavo gyvenimo diena. Tas vaikinas žiūri į mane paklaikiusiomis akimis ir negali pasakyti nei žodžio. Aš pajuokauju, kad čia "Bulgarijos viskas įskaičiuota" 😊 Dabar jau turime laiko apsiginkluoti rimtomis lazdomis, ir apeiname ratą aplenkdami tas avis su jas saugančiais šunimis.
Čia vaizdas iš viešbučio kiemo.
Pirmiausia Gondola iš Bansko. Ji visai netoli viešbučio.
Pakelia nuo 1 km. iki 1500-1600 m. Dirba nuo 08 val. Grįžimui paskutinis keltuvas 16.15 val. Aš ateinu apie 09.30 val. Bilietas į abi puses, 24 levai.
Įtarimą kelia, kad žmonių beveik nėra. Mano tikslas-Vihreno viršūnė. Buvau radęs tik informaciją, kad žygis pirmyn-atgal apie 6 val.
Pakilus keltuvu paaiškėja, kad keltuvo paskirtis ne padėti pakilti į kalnus, o žmonių pritraukimas į savotišką pramogų zoną: pripučiami batutai, nusileidimo takeliai laistomi vandeniu ir t.t. Dėl to nėra ir jokių nuorodų kalnų žygiams.
Su darbuotojų pagalba išsiaiškinu reikiamą kryptį ir išeinu. Pirmiausia reikia pasiekti Vihren Hute.
Iki jos ėjau apie 1 val. Nustebino tai, kad iki jos galima atvažiuoti ir automobiliu. Tampa aišku, kodėl keltuvas nepopuliarus, važiuojant automobiliu nereikia mokėti už keltuvą, nereikia valandos eiti iki Vihren Hute, ir svarbiausia, esi nepriklausomas nuo keltuvo darbo laiko.
Ką padarysi, tokios informacijos neturėjau.
Beje, einant iki Vihren Hute patyriau labai įsimintiną nuotykį. Takas per miškelį, girdžiu priekyje šunys loja, bet nepagalvoju nieko blogo. Priėjęs arčiau pamatau, kad 3 kaukazo aviganiai (dideli kovinės veislės šunys, kurių laikymui Lietuvoje reikalingi net specialūs leidimai) gano avis. Prieš mane jau čia atėjusi porelė. Mergina tuos šunis ir avis kažkokiu būdu praėjusi, o vaikinas pasilikęs toje pat pusėje kaip ir aš. Tie šunys lojo ant vaikino, o šis (negalima to daryt) ėmė bėgti nuo šunų atsukęs jiems nugarą. Šunys ėmė jį pulti visu greičiu, bet tuo metu šioje vietoje atsidūriau aš. Vaikinas prabėgo pro mane ir kadangi "pirmojoje linijoje" atsidūriau jau aš, tai šunys sustojo ir ėmė loti jau ant manęs. Atsargiai ėmiau trauktis atbulomis ir dairytis kokio nors pagalio ar akmens (lyg tyčia po ranka jokio nepasitaikė). Bet šunys buvo sustoję tik trumpam, jie visu įniršiu vėl ėmė pulti, šį kartą jau mane. Likus gal vos 1 metrui, besitraukiant atbulomis užkliuvau už akmens ir griūdamas įsikibau į liauną žolę-vytelę, instinktyviai bandydamas išsilaikyti. Mano laimei, šunys tai palaikė mano "apsiginklavimu" ir atsitraukė. Prisipažinsiu, dabar geriau suprantu ką reiškia knygose skaitytas ir filmuose matytas jausmas "pro akis prabėgo visas gyvenimas", kai tu ne tik suvoki, bet ir jau beveik susitaikai su tuo, kad tai gali būti ir paskutinė tavo gyvenimo diena. Tas vaikinas žiūri į mane paklaikiusiomis akimis ir negali pasakyti nei žodžio. Aš pajuokauju, kad čia "Bulgarijos viskas įskaičiuota" 😊 Dabar jau turime laiko apsiginkluoti rimtomis lazdomis, ir apeiname ratą aplenkdami tas avis su jas saugančiais šunimis.
Nuo Vihren Hute jau yra labai daug nuorodų į įvairius kalnų žygius. Čia tikroji starto vieta, keltuvai tik iliuzija. Čia labai daug ir stovinčių automobilių.
Maža to, kad starto vieta ne prie keltuvų, dėl ko tik nuo dabar reikia pradėti skaičiuoti žygio laiką, tai man reikiamoje nuorodoje parašyta, kad iki Vihren viršūnės 4 val. (pagal mano turėtą informaciją-3 val.). Prasideda lenktynės su laiku, nes suvokiu, kad teoriškai, iki jos užlipti ir sugrįžti iki keltuvo darbo laiko pabaigos, nebeturėčiau spėti.
Kopimas labai sunkus, visą laiką tik aukštyn ir gana stačiai. Maža to, takas sunkus, vieni akmenys. Karšta, o vėjas stiprokas.
Apačioje nuotraukoje matyti Vihren Hute, tai čia tik maždaug tik 1/4 vien atkarpos nuo Vihren Hute iki Vihren viršūnės.
Kopiant "susirandu draugų". Kopiančių daug, bet vieno vaikino ir 2 merginų tempas toks pat kaip mano, todėl visą laiką lenkiame vieni kitus kam nors sustojus pailsėti. Kartais ir persimetame vienu kitu žodeliu, nes ilgesniam pokalbiui nėra.., jėgų.
Galiausiai priartėju prie paskutinio etapo.
Apačioje nuotraukoje matyti Vihren Hute, tai čia tik maždaug tik 1/4 vien atkarpos nuo Vihren Hute iki Vihren viršūnės.
Galiausiai priartėju prie paskutinio etapo.
Pradėjus kopti paskutinę atkarpą, atslenka tokie juodi debesys, kad beveik nekyla abejonių, kad tuoj gali pradėti lyti, o gal ir kristi kruša kaip vakar. Bet blogiau tai, kad visa viršūnė dideliame beveik juodame debesyje, tad tolimesnio kopimo prasmė tik noras nepasiduoti ir nepralaimėti, aišku, kad vaizdais nebepasigrožėsi.
Turbūt ir tokios motyvacijos man būtų užtekę, tačiau pasižiūrėjus į laikrodį suvokiu, kad absoliučiai nebeturiu laiko, jei į Banską noriu leistis keltuvu, o ne pėsčiomis. Papildomi 500-600 m., kad ir žemyn, manęs nevilioja, ypač kai kitoje svarstyklių pusėje juodi debesys su galima kruša ir be jokių vaizdų. Pasiduodu. Imu leistis žemyn.
Kol aš svarsčiau, tie mano kopimo "draugai", jau buvo gerokai pasistūmėję į viršų. Pamatę, kad aš leidžiuosi, jie ilgai gestais rodė man nepasiduoti ir lipti aukštyn. Jie juk nežinojo, kad aš "prisirišęs" prie keltuvo darbo laiko ir jiems nesuvokiama, kad galiu pasiduoti likus tiek nedaug (mano paskaičiavimu aukštyn buvo likęs koks 30 min.), bet net ir tiek aš nebeturėjau.
Žemyn lipti nei kiek ne lengviau, pernelyg statu ir akmenuota. Ir laiko beveik tiek pat reikia. Dar lipant aukštyn atrodė keista, kad daugelis, net lipančių žemyn, stoja pailsėti, nes..., uždūsta !!! Leisdamasis tai pajutau ir pats. Uždūsti ne dėl skubėjimo, tempo, o dėl nuolat įtemptų raumenų, nes atsipalaidavęs negali padėti nei žingsnio.
Pajaučiu, kad ir kelio sąnarys ant "išsijungimo" ribos. Laimei, atlaikė.
Mačiau vieną jauną vaikiną, kuris kiekvieną žingsnį leidosi susiėmęs už šlaunies su skausmo iškreiptu veidu. Bet net elastinio binto nebuvau pasiėmęs, negalėjau padėti nei jam, nei sau, jei būtų prireikę.
Bet juokingiausia buvo nugirsti 2 senukų pokalbį "kuris vyresnis" (suprask, "kietesnis", nes dar gali į kalnus lipti) 😃
Į keltuvą šiaip taip suspėjau. Juo leisdamasis paskaičiuoju, kad net teoriškai neįmanoma buvo suspėt įkopti į viršūnę: keltuvas pradeda dirbti 08 val., kelia 30 min., 1 val. nuo keltuvo iki Vihren Hute, nuo jos 4 val. iki viršūnės, taigi, net ir pakilęs su pirmuoju keltuvu, vien pirmyn užtrunki iki 13.30 val., vadinasi norint spėti į paskutinį keltuvą grįžimui, turi viso labo 2 val. 45 min. Per tiek laiko grįžti neįmanoma, nebent esi įspūdingai geros sportinės formos.
Norint pasiekti viršūnę, reikėtų daryti kaip ir visi, naudotis ne keltuvu, o automobiliu, ir taip sutaupyti ne tik jėgų, laiko, bet ir būti visiškai nepriklausomam nuo keltuvo darbo laiko. Šiek tiek pikta buvo matyti Bansko miesto šūkį: "kurortas visiems metų laikams", kai keltuvo daro laikas akivaizdžiai nepriderintas prie galimybės leistis į kalnų žygius.
Grįžęs pasižiūrėjau internete, Vihren aukštis 2914 m. Įvertinant, kad keltuvu pakyli tik iki 1500-1600 m., tai objektyviai įveikti tokio sudėtingumo 1300-1400 m. pakilimo vos per kelias valandas, aš turbūt net ir galimybės neturėjau.
Bet..., kas laipioja po kalnus mane supras..., visa tai neguodžia.., nors ir turiu "krūvą pasiteisinimų", bet... Ši kelionė man įsimins kaip "pirmo neįveikto kalno kelionė"... 👴
Grįžęs krentu į jakuzzi ir nustembu, kad pirtis ir vandens procedūros ne vargina, o padeda atgauti jėgas. Nusistebiu ir garsiai, kad jėgos atsistato taip gerai. Vyriausioji dukra pajuokauja labai tinkamai: "nes organizmas jaunas" 😃
Prisiminęs, kad abi vyresnės sesės išmoko plaukti panašaus amžiaus (vasarą prieš pradedant lankyti 1-ąją klasę mokykloje) ir abi tai padarė kelionių metu, mažiukui nuimu apsaugas ir nusitempiu į baseino vidurį (aišku susitaręs su juo gražiuoju, kad nestresuotų), juk niekas taip gerai nesuteikia pamokų, kaip ekstremalios situacijos. Žinodamas, kad jokia padanga jo nebeišgelbės, jis kapstosi iš visų jėgų ir..., nuplaukia apie 5 metrus iki kranto pats. Užskaityta, oficialiai laikau jį jau mokančiu plaukti, tereikia sustiprėti fiziškai ir įgauti daugiau pasitikėjimo savimi 💪
10 diena, 07.21 (sekmadienis)
Turbūt ir tokios motyvacijos man būtų užtekę, tačiau pasižiūrėjus į laikrodį suvokiu, kad absoliučiai nebeturiu laiko, jei į Banską noriu leistis keltuvu, o ne pėsčiomis. Papildomi 500-600 m., kad ir žemyn, manęs nevilioja, ypač kai kitoje svarstyklių pusėje juodi debesys su galima kruša ir be jokių vaizdų. Pasiduodu. Imu leistis žemyn.
Kol aš svarsčiau, tie mano kopimo "draugai", jau buvo gerokai pasistūmėję į viršų. Pamatę, kad aš leidžiuosi, jie ilgai gestais rodė man nepasiduoti ir lipti aukštyn. Jie juk nežinojo, kad aš "prisirišęs" prie keltuvo darbo laiko ir jiems nesuvokiama, kad galiu pasiduoti likus tiek nedaug (mano paskaičiavimu aukštyn buvo likęs koks 30 min.), bet net ir tiek aš nebeturėjau.
Žemyn lipti nei kiek ne lengviau, pernelyg statu ir akmenuota. Ir laiko beveik tiek pat reikia. Dar lipant aukštyn atrodė keista, kad daugelis, net lipančių žemyn, stoja pailsėti, nes..., uždūsta !!! Leisdamasis tai pajutau ir pats. Uždūsti ne dėl skubėjimo, tempo, o dėl nuolat įtemptų raumenų, nes atsipalaidavęs negali padėti nei žingsnio.
Pajaučiu, kad ir kelio sąnarys ant "išsijungimo" ribos. Laimei, atlaikė.
Mačiau vieną jauną vaikiną, kuris kiekvieną žingsnį leidosi susiėmęs už šlaunies su skausmo iškreiptu veidu. Bet net elastinio binto nebuvau pasiėmęs, negalėjau padėti nei jam, nei sau, jei būtų prireikę.
Bet juokingiausia buvo nugirsti 2 senukų pokalbį "kuris vyresnis" (suprask, "kietesnis", nes dar gali į kalnus lipti) 😃
Į keltuvą šiaip taip suspėjau. Juo leisdamasis paskaičiuoju, kad net teoriškai neįmanoma buvo suspėt įkopti į viršūnę: keltuvas pradeda dirbti 08 val., kelia 30 min., 1 val. nuo keltuvo iki Vihren Hute, nuo jos 4 val. iki viršūnės, taigi, net ir pakilęs su pirmuoju keltuvu, vien pirmyn užtrunki iki 13.30 val., vadinasi norint spėti į paskutinį keltuvą grįžimui, turi viso labo 2 val. 45 min. Per tiek laiko grįžti neįmanoma, nebent esi įspūdingai geros sportinės formos.
Norint pasiekti viršūnę, reikėtų daryti kaip ir visi, naudotis ne keltuvu, o automobiliu, ir taip sutaupyti ne tik jėgų, laiko, bet ir būti visiškai nepriklausomam nuo keltuvo darbo laiko. Šiek tiek pikta buvo matyti Bansko miesto šūkį: "kurortas visiems metų laikams", kai keltuvo daro laikas akivaizdžiai nepriderintas prie galimybės leistis į kalnų žygius.
Grįžęs pasižiūrėjau internete, Vihren aukštis 2914 m. Įvertinant, kad keltuvu pakyli tik iki 1500-1600 m., tai objektyviai įveikti tokio sudėtingumo 1300-1400 m. pakilimo vos per kelias valandas, aš turbūt net ir galimybės neturėjau.
Bet..., kas laipioja po kalnus mane supras..., visa tai neguodžia.., nors ir turiu "krūvą pasiteisinimų", bet... Ši kelionė man įsimins kaip "pirmo neįveikto kalno kelionė"... 👴
Grįžęs krentu į jakuzzi ir nustembu, kad pirtis ir vandens procedūros ne vargina, o padeda atgauti jėgas. Nusistebiu ir garsiai, kad jėgos atsistato taip gerai. Vyriausioji dukra pajuokauja labai tinkamai: "nes organizmas jaunas" 😃
Prisiminęs, kad abi vyresnės sesės išmoko plaukti panašaus amžiaus (vasarą prieš pradedant lankyti 1-ąją klasę mokykloje) ir abi tai padarė kelionių metu, mažiukui nuimu apsaugas ir nusitempiu į baseino vidurį (aišku susitaręs su juo gražiuoju, kad nestresuotų), juk niekas taip gerai nesuteikia pamokų, kaip ekstremalios situacijos. Žinodamas, kad jokia padanga jo nebeišgelbės, jis kapstosi iš visų jėgų ir..., nuplaukia apie 5 metrus iki kranto pats. Užskaityta, oficialiai laikau jį jau mokančiu plaukti, tereikia sustiprėti fiziškai ir įgauti daugiau pasitikėjimo savimi 💪
10 diena, 07.21 (sekmadienis)
Ryte dar pasimėgaujam baseino privalumais ir priešpiet tęsiam savo kelionę.
Važiuojam iki Jagodina urvo, nors pats urvas mūsų ir nedomina, tik gražus kelias per Buinovo tarpeklį.
Važiuojam iki Jagodina urvo, nors pats urvas mūsų ir nedomina, tik gražus kelias per Buinovo tarpeklį.
Netoliese yra Orlovo Oko
apžvalgos aikštelė (Eagle‘s Eye). Iš apačios ji netgi matyti. Bet pėsčiomis tai būtų ilgas ir sunkus žygis. Bandom automobiliu, bet kelio būklė tokia, kad be visureigio nesinori net bandyt. Iš tiesų tai, tarpeklio pradžioje yra labai daug džipų siūlančių būtent šią atrakciją. Kainuoja 60 levų už džipą, nepriklausomai kiek žmonių važiuoja. Žmona ir vaikai pareiškia, kad nenori kratytis per tas duobes vingiuotais keliais, ir taip pykina nuo serpantinų. Man vienam mokėti 60 levų atrodo neracionalu. Bandom palaukti, gal kas atvažiuos ir pavyks susitarti jog paimtų mane sumokėjus dalį mokesčio, bet lyg tyčia niekas neatvažiuoja. Mums šiandien reikia į gyvenamą vietą nuvažiuoti iki 18 val., tad labai ilgai gaišti negalim, tiek to, važiuojam toliau, nepakilę į šią apžvalgos aikštelę 😳
Atvažiuojam iki olos Velnio gerklė prie Trigrado kaimo.
Urvas gana įdomus leidžiama grupėmis. Minusas, kad pasakojimai tik bulgarų kalba. Iš reakcijų supratau, kad gidas siūlo čia atsikratyti viskuo kas neįtinka, kad ir sutuoktiniu, vistiek niekas neras 😃
Atvažiuojam iki olos Velnio gerklė prie Trigrado kaimo.
Urvas gana įdomus leidžiama grupėmis. Minusas, kad pasakojimai tik bulgarų kalba. Iš reakcijų supratau, kad gidas siūlo čia atsikratyti viskuo kas neįtinka, kad ir sutuoktiniu, vistiek niekas neras 😃
Dar minusas, kad įleidžiama ne taip dažnai, susidaro nemažos grupės, po to ilgas pasakojimas (net ir suprantančiam kalbą turėtų taip atrodyti), o po to kamščiai viduje. Bet visumoje, tai įdomi vieta.
Beje, privažiavimas-tarpeklis niekuo nenusileidžia prieš tai lankytam Buinovo tarpekliui.
6 levai suaugusiam, 3 levai vaikams nuo 7 metų amžiaus.
Gaila, kad nuotraukos viduje tik susiliejusios gavosi.
Kaip jau ir minėjau, iki 18 val. turim spėti į nakvynės vietą Plovdive, todėl nebegaištam.
Kelias labai gražus vaizdų prasme.
Deja, jo būklė tokia siaubinga, kad judam labai lėtai, dėl ko ne tik negalim daryti ilgesnių sustojimų, bet ir tampa aišku, kad iki 18 val. niekaip nebespėsim. Laimei, telefonu pavyksta sutarti dėl vėlesnio atvykimo.
Beje, dar neminėjau, kad pakelėse arbūzus Bulgarijoje pirkom vidutiniškai po 0,50-0,60 levo už kilogramą, persikus ir pomidorus po 1,50 levo. Pomidorai išvis verti atskiro paminėjimo, jų skonis nerealus, pas mus net naminių tokių negausi, jau nekalbant apie parduotuvinius.
Nakvynės vieta Plovdive vėl buvo nuostabi, 100 kv./m apartamentai miesto centre, su kondicionieriais ir t.t. Tiesa ir kaina viena brangesnių šioje kelionėje, 42 eurai už naktį.
Kadangi atvažiavome į Plovdivą tik šiek tiek po 18 val., dar šiandien išeinam apžiūrėti Plovdivo senamiesčio ir kalvų.
Romėnų teatrą radome užrakintą ir net arčiau prieiti nebuvo galimybės. Susidarė įspūdis, kad jis veikiantis ir prieinamas tik pasirodymų ir renginių metu.
Romėnų stadionas Djumaja aikštėje, pačiame miesto centre.
Beje, privažiavimas-tarpeklis niekuo nenusileidžia prieš tai lankytam Buinovo tarpekliui.
6 levai suaugusiam, 3 levai vaikams nuo 7 metų amžiaus.
Gaila, kad nuotraukos viduje tik susiliejusios gavosi.
Kelias labai gražus vaizdų prasme.
Beje, dar neminėjau, kad pakelėse arbūzus Bulgarijoje pirkom vidutiniškai po 0,50-0,60 levo už kilogramą, persikus ir pomidorus po 1,50 levo. Pomidorai išvis verti atskiro paminėjimo, jų skonis nerealus, pas mus net naminių tokių negausi, jau nekalbant apie parduotuvinius.
Nakvynės vieta Plovdive vėl buvo nuostabi, 100 kv./m apartamentai miesto centre, su kondicionieriais ir t.t. Tiesa ir kaina viena brangesnių šioje kelionėje, 42 eurai už naktį.
Kadangi atvažiavome į Plovdivą tik šiek tiek po 18 val., dar šiandien išeinam apžiūrėti Plovdivo senamiesčio ir kalvų.
Romėnų teatrą radome užrakintą ir net arčiau prieiti nebuvo galimybės. Susidarė įspūdis, kad jis veikiantis ir prieinamas tik pasirodymų ir renginių metu.
Romėnų stadionas Djumaja aikštėje, pačiame miesto centre.
Pakylam iki Laikrodžio bokšto (Danovo
kalva), miesto simbolio.
Pakilimas labai nežymus, o vaizdas į miestą gražus.
Per pėsčiųjų bulvarą einam iki Dainuojančių fontanų miesto parke. Deja, neradom jokios informacijos, kada jie dainuoja.
Pakilimas labai nežymus, o vaizdas į miestą gražus.
Temstant dar pakylam pažiūrėti miesto panoramos nuo Bunardčiko kalvos.
11 diena, 07.22
Išimiegoję važiuojam iki Asenov’o tvirtovės.
Ji itin maža. Be to vieno vaizdo, nelabai yra ką ten daugiau veikti ar žiūrėti. Šeimyninis bilietas 9 levai.
Važiuojam link jūros. Net ir autostrada ne visur geros būklės.
Prajuokina mažylis, paskutiniu metu jam rūpimas klausimas-adomo obuolys, nes moterys jo neturi, o jis juk vyras-turi, todėl pareiškia: "net nežinau, kada čia aš jį suvalgiau" 😃
Ji itin maža. Be to vieno vaizdo, nelabai yra ką ten daugiau veikti ar žiūrėti. Šeimyninis bilietas 9 levai.
Prajuokina mažylis, paskutiniu metu jam rūpimas klausimas-adomo obuolys, nes moterys jo neturi, o jis juk vyras-turi, todėl pareiškia: "net nežinau, kada čia aš jį suvalgiau" 😃
Atvažiuojam ir maudomės Sinemorets kurorte, "Butamiata" pliaže. Jis vos keliolika kilometrų nuo Turkijos. Vanduo neįtikėtinai šiltas 😍
Beje, privažiavimas iki paplūdymio labai geras, bet tuo metu to dar nežinojome, nes neturėjome su kuo palyginti.
Beje, privažiavimas iki paplūdymio labai geras, bet tuo metu to dar nežinojome, nes neturėjome su kuo palyginti.
12 diena, 07.23
Iki pietų toliau ilsimės "Butamiata" pliaže.
Šeimyna tingi, o aš prisigalvoju veiklos, einu apžiūrėti "Lipite" paplūdymio, kuris visai netoli, bet jis laukinis, iki
jo neatvažiuosi, galima ateiti tik pėsčiomis.
Kai grįžtu, jau ir šeimyna nori važiuoti į trečiąjį Sinemorets paplūdymį-"Ustieto", tai upės Veleka žiotys.
Pasimaudę ir čia, važiuojam toliau, džiaugiuosi, kad ne tik man, bet ir šeimynai nusibodo gulėti ir nieko neveikti.
Atvažiuojam iki Burgas saltworks-raudono druskos ežero. Ten ir kažkoks gydomasis purvas, žmonės juo išsitrina ir po to nusiplauna jūroje.
Visa bėda, kad pradėjo lyti ir dėl to šiai vietovei skyrėme, turbūt, per mažai dėmesio.
Atvažiuojam iki Nesebero.
Pradeda lyti gana stipriai. Palaukę kol nustos, pasiimam skėčius ir išeinam. Skėčių nebeprireikė, o senamiestis nuostabus.
Temstant išvažiuojame link Irakli pliažo.
Privažiavimas iki jo neįtikėtinai prastas, ypač tamsoje. Galiausiai randam aikštelę, nusistebim tokiu prastu privažiavimu, nes tik rytoj suprasim šio paplūdymio esmę.
Atvažiuojam iki Burgas saltworks-raudono druskos ežero. Ten ir kažkoks gydomasis purvas, žmonės juo išsitrina ir po to nusiplauna jūroje.
Visa bėda, kad pradėjo lyti ir dėl to šiai vietovei skyrėme, turbūt, per mažai dėmesio.
Pradeda lyti gana stipriai. Palaukę kol nustos, pasiimam skėčius ir išeinam. Skėčių nebeprireikė, o senamiestis nuostabus.
Privažiavimas iki jo neįtikėtinai prastas, ypač tamsoje. Galiausiai randam aikštelę, nusistebim tokiu prastu privažiavimu, nes tik rytoj suprasim šio paplūdymio esmę.
13 diena, 07.24
Taigi, Irakli pliažas, leidžiamės į jį nuo kalno, nes pasirodo automobilių stovėjimo aikštelė yra ant kalno.
Reikia laiko suprasti kur pakliuvai: geresnio privažiavimo nėra, arba reikia važiuoti tuo siaubingu keliu kaip mes, arba gana daug eiti palei jūrą pakrante. Paprastų, mums įprastų poilsiautojų nėra. Didžioji dalis su palapinėmis. Maža to, kad su palapinėmis, jie ten susikūrę visą infrastruktūrą, vėliavos (piratų), užrašai ant iš jūros išmestų medžių, viena palapinė miegojimui, kita maisto gaminimui, šalia palapinės banglentės ar valtelės ir t.t. Akivaizdu, kad tai ilgalaikiai poilsiautojai, gal net tiksliau juos pavadinti ne poilsiautojais, o "gyventojais". Žodžiu, toks savotiškas hipių miestelis. Kai kurie nuogi. Yra ir šeimų ir vienos lyties porų.
Atrodo turėtų būti betvarkė, bet šiukšles jie tvarkingai susirenka. Gamtinių reikalų atlikti eina toliau nuo jūros, į mišką, su tualetiniu popieriumi vienoje rankoje ir kastuvėliu kitoje rankoje.
Reikia šiek tiek laiko visa tai pajausti ir suprasti. Nejučiomis pavadinu šį pliažą "keistuolių pliažu". Vyresnioji duktė pridūrė: "mes pritampam" 😃
Beje, šią dieną buvo apsiniaukę, o jūra banguota (kabojo raudona vėliava). Vaikams pasakėm, kad maudytis negalima, tik pabraidyti, tai vidurinioji supyko, net nepabandžiusi išsiaiškinti ką reiškia tokioje jūroje leidimas "pabraidyti". Kai tai suprato, jau sunku buvo iš jūros ją ištraukt 😃 Tik mane tai kiek vargino, nes nebuvo galima nei akimirkai nusisukt.
Važiuojame toliau. Kaliakros pusiasalis. 3 levai suaugusiam, 1,5 levo moksleiviams.
Gal ir nebloga vieta, bet mokamiems objektams mano reikalavimai didesni.
Visiškai netoli Bolata pliažas.
Privažiavimas, kaip jau įprasta Bulgarijoje, siaubingas. Nežinau, ar dėl to, kad oras pasikeitė, ar dėl to, kad vietovė kita, bet čia jau nebuvo bangų. Be to, čia ir molai yra iš abiejų pusių, tai bet kuriuo atveju pliažas uždaras ir saugus.
Šis pliažas, be jokios abejonės, pats fotogeniškiausias Bulgarijoje.
Pagal sumanymą, čia turėjome ir miegoti. Bet šeimyna išreiškė norą važiuoti toliau, todėl važiuojame iki pirmo kitos dienos tikslo "Akmenų miško".
Šiek tiek suvargstam ieškodami, nes GPS klaidino, autostradoje buvo remontas, o kelio ženklai netikslūs.
Visgi, šiaip taip, randam ir miegam aikštelėje prie jo.
Reikia laiko suprasti kur pakliuvai: geresnio privažiavimo nėra, arba reikia važiuoti tuo siaubingu keliu kaip mes, arba gana daug eiti palei jūrą pakrante. Paprastų, mums įprastų poilsiautojų nėra. Didžioji dalis su palapinėmis. Maža to, kad su palapinėmis, jie ten susikūrę visą infrastruktūrą, vėliavos (piratų), užrašai ant iš jūros išmestų medžių, viena palapinė miegojimui, kita maisto gaminimui, šalia palapinės banglentės ar valtelės ir t.t. Akivaizdu, kad tai ilgalaikiai poilsiautojai, gal net tiksliau juos pavadinti ne poilsiautojais, o "gyventojais". Žodžiu, toks savotiškas hipių miestelis. Kai kurie nuogi. Yra ir šeimų ir vienos lyties porų.
Atrodo turėtų būti betvarkė, bet šiukšles jie tvarkingai susirenka. Gamtinių reikalų atlikti eina toliau nuo jūros, į mišką, su tualetiniu popieriumi vienoje rankoje ir kastuvėliu kitoje rankoje.
Reikia šiek tiek laiko visa tai pajausti ir suprasti. Nejučiomis pavadinu šį pliažą "keistuolių pliažu". Vyresnioji duktė pridūrė: "mes pritampam" 😃
Beje, šią dieną buvo apsiniaukę, o jūra banguota (kabojo raudona vėliava). Vaikams pasakėm, kad maudytis negalima, tik pabraidyti, tai vidurinioji supyko, net nepabandžiusi išsiaiškinti ką reiškia tokioje jūroje leidimas "pabraidyti". Kai tai suprato, jau sunku buvo iš jūros ją ištraukt 😃 Tik mane tai kiek vargino, nes nebuvo galima nei akimirkai nusisukt.
Važiuojame toliau. Kaliakros pusiasalis. 3 levai suaugusiam, 1,5 levo moksleiviams.
Gal ir nebloga vieta, bet mokamiems objektams mano reikalavimai didesni.
Privažiavimas, kaip jau įprasta Bulgarijoje, siaubingas. Nežinau, ar dėl to, kad oras pasikeitė, ar dėl to, kad vietovė kita, bet čia jau nebuvo bangų. Be to, čia ir molai yra iš abiejų pusių, tai bet kuriuo atveju pliažas uždaras ir saugus.
Šis pliažas, be jokios abejonės, pats fotogeniškiausias Bulgarijoje.
Šiek tiek suvargstam ieškodami, nes GPS klaidino, autostradoje buvo remontas, o kelio ženklai netikslūs.
Visgi, šiaip taip, randam ir miegam aikštelėje prie jo.
14 diena, 07.25
Apžiūrim „Akmenų mišką“.
Nebuvo jokios informacijos, nei apie darbo laiką, nei apie kainas, kaip ir nebuvo nei vieno žmogaus. Apžiūrėjome jį nemokamai. Bet kai išvažinėjom, 09 val., kažkoks žmogus atvažiavo, tai gali būti, kad nuo 09 val. lankymas mokamas, darbuotojui tiesiog stovint prie įėjimo ir renkant mokestį.
Nebuvo jokios informacijos, nei apie darbo laiką, nei apie kainas, kaip ir nebuvo nei vieno žmogaus. Apžiūrėjome jį nemokamai. Bet kai išvažinėjom, 09 val., kažkoks žmogus atvažiavo, tai gali būti, kad nuo 09 val. lankymas mokamas, darbuotojui tiesiog stovint prie įėjimo ir renkant mokestį.
Atvažiuojame prie Ovečo tvirtovės.
6 levai už visus. Labai gražu.
Važiuojam į Veliko Tirnovą.
Pirmiausia apsistojam gyvenamojoje vietoje (per "AirBnB"). Apartamentai pačiame senamiestyje, vos 3 min. pėsčiomis nuo Carevec tvirtovės. Kainavo 35 eurus.
Kadangi dar ne vėlu, einam apžiūrėti Carevec pilies griuvėsių. Malonus siurprizas, paskutinį mėnesio ketvirtį jų lankymas nemokamas.
Vieta ir vaizdai, tiesiog, fantastiniai 😍
Mažiukams, ir ypač pačiam mažiausiam, ši vieta paliko vieną didžiausių įspūdžių, nes..., viename iš bokštų padarytoje ekspozicijoje, buvo galimybė "nukirsti tėčiui galvą" 😲
Pasivaikštom ir po senamiestį, bet jis, po vaizdų iš tvirtovės, nublanksta.
Internete galima rasti patarimų lankytis ir likti nakvoti Veliko
Tirnovo mieste tuo metu, kai pilyje vyksta šviesos ir garso šou.
Girdisi jis tik tiems, kurie susimokėjo ar yra labai arti, o štai matosi
praktiškai visame mieste. Deja, man nepavyko priderinti mūsų lankymosi datos prie šou datų.
6 levai už visus. Labai gražu.
Pirmiausia apsistojam gyvenamojoje vietoje (per "AirBnB"). Apartamentai pačiame senamiestyje, vos 3 min. pėsčiomis nuo Carevec tvirtovės. Kainavo 35 eurus.
Kadangi dar ne vėlu, einam apžiūrėti Carevec pilies griuvėsių. Malonus siurprizas, paskutinį mėnesio ketvirtį jų lankymas nemokamas.
Vieta ir vaizdai, tiesiog, fantastiniai 😍
Pasivaikštom ir po senamiestį, bet jis, po vaizdų iš tvirtovės, nublanksta.
15 diena, 07.26
Atvažiuojame į Devetashka uolas-urvus.
6 levai šeimyninis bilietas.
Įdomi vieta, gaila, kad neįmanoma nufotografuoti garsų, šikšnosparniai, paukščiai, kuria išskirtinę atmosferą.
Kitas tikslas, Krušunos kriokliai.
8 levai už visus. Taip pat verta dėmesio vieta, nors ir ne tokia įspūdinga. Yra aiškus žemėlapis.
Surandame ir "paslaptingąjį krioklį".
Viskas. Bulgarijoje pamatėme viską ką norėjome, išvažiuojame (grįžtame) į Rumuniją.
Tilto mokestis važiuojant į Rumuniją per Ruse, 2 eurai. Lyginant su Vidino tiltu, tai ženkliai pigiau.
Beje, dėl nelabai aiškių priežasčių, pasienyje užtrukome apie 1,5 val. Ne tik mes. Visi. Tokia buvo eilė. Pikčiausia ne tiek dėl laukimo, kiek dėl to, kad chaotiškai viskas organizuota. Oficialiai pasienio punkte 6 juostos, bet jos tokios plačios, kad kai kurie "gudresni" padarė 10 juostų. O kadangi jų po to niekas nebenorėjo praleisti, tai gavosi toks stumdymasis "kas naglesnis ir kas sugebės įlįsti". Žodžiu, labai didelis minusas turizmo prasme.
Ką dar galiu pasakyti apie Bulgariją?
Šalis neabejotinai turi didelį potencialą (kad tik neliktų, kaip sporte dažnai būna, "amžinai perspektyvi"), nepaprastai daug (ir labai šiltos) jūros, įspūdingų lankytinų vietų, turtingą istoriją. Bet tai "ne mano šalis". Man nepatiko visada šaltas maistas. Nesvarbu kur ir ką valgysi, beveik visada gausi tik šaltą maistą. Net jei pabrėši, kad nori būtinai karšto, gausi tik šiek tiek iš išorės šiltą. Dėl tos priežasties, nors ir nėra brangu kavinėse, kartais gamindavomės patys, vien dėl to, kad norėjome iš tiesų karšto maisto. Man nelabai patiko ir žmonių mentalitetas, vairavimo įgūdžiai (prie žiedų visiškai pasimetę), greičio ženklų niekas nepaiso. Nors reikia pripažinti, kad kartais ir sunku tai padaryti, nes ne visada gali suprasti kur prasideda ar baigiasi gyvenvietė. Labai daug policijos. Kelių būklė įvairi, yra puikių, bet yra ir tragiškų, nors šalyje kurioje keliai mokami, jų būklė turėtų būti ženkliai geresnė. Kainos ne visada aiškios, ir kalbos nemokant, tai sužinai tik ant čekio. Labai daug šunų ir kačių. Kalbu apie palaidus, valkataujančius gatvėse. Itin daug šunų ir suvažinėtų keliuose. Labai pigus ir gana neblogas alus. Nors visumoje, man susidarė įspūdis, kad Bulgarija jau nebėra šalis, kurioje "viskas labai labai pigu".
Beje, per visą buvimo šalyje laiką, nesutikome ir neišgirdome nei vienų lietuvių !!!
6 levai šeimyninis bilietas.
Įdomi vieta, gaila, kad neįmanoma nufotografuoti garsų, šikšnosparniai, paukščiai, kuria išskirtinę atmosferą.
8 levai už visus. Taip pat verta dėmesio vieta, nors ir ne tokia įspūdinga. Yra aiškus žemėlapis.
Tilto mokestis važiuojant į Rumuniją per Ruse, 2 eurai. Lyginant su Vidino tiltu, tai ženkliai pigiau.
Beje, dėl nelabai aiškių priežasčių, pasienyje užtrukome apie 1,5 val. Ne tik mes. Visi. Tokia buvo eilė. Pikčiausia ne tiek dėl laukimo, kiek dėl to, kad chaotiškai viskas organizuota. Oficialiai pasienio punkte 6 juostos, bet jos tokios plačios, kad kai kurie "gudresni" padarė 10 juostų. O kadangi jų po to niekas nebenorėjo praleisti, tai gavosi toks stumdymasis "kas naglesnis ir kas sugebės įlįsti". Žodžiu, labai didelis minusas turizmo prasme.
Ką dar galiu pasakyti apie Bulgariją?
Šalis neabejotinai turi didelį potencialą (kad tik neliktų, kaip sporte dažnai būna, "amžinai perspektyvi"), nepaprastai daug (ir labai šiltos) jūros, įspūdingų lankytinų vietų, turtingą istoriją. Bet tai "ne mano šalis". Man nepatiko visada šaltas maistas. Nesvarbu kur ir ką valgysi, beveik visada gausi tik šaltą maistą. Net jei pabrėši, kad nori būtinai karšto, gausi tik šiek tiek iš išorės šiltą. Dėl tos priežasties, nors ir nėra brangu kavinėse, kartais gamindavomės patys, vien dėl to, kad norėjome iš tiesų karšto maisto. Man nelabai patiko ir žmonių mentalitetas, vairavimo įgūdžiai (prie žiedų visiškai pasimetę), greičio ženklų niekas nepaiso. Nors reikia pripažinti, kad kartais ir sunku tai padaryti, nes ne visada gali suprasti kur prasideda ar baigiasi gyvenvietė. Labai daug policijos. Kelių būklė įvairi, yra puikių, bet yra ir tragiškų, nors šalyje kurioje keliai mokami, jų būklė turėtų būti ženkliai geresnė. Kainos ne visada aiškios, ir kalbos nemokant, tai sužinai tik ant čekio. Labai daug šunų ir kačių. Kalbu apie palaidus, valkataujančius gatvėse. Itin daug šunų ir suvažinėtų keliuose. Labai pigus ir gana neblogas alus. Nors visumoje, man susidarė įspūdis, kad Bulgarija jau nebėra šalis, kurioje "viskas labai labai pigu".
Beje, per visą buvimo šalyje laiką, nesutikome ir neišgirdome nei vienų lietuvių !!!
Sugrįžtame vėl į Rumuniją.
Užsukame į Bukareštą, bet tik dėl vieno objekto-parlamento rūmų. Jie įrašyti į Gineso rekordų knygą net 3 kartus: kaip didžiausias pastatas Europoje (o pasaulyje – antras pagal dydį administracinis statinys po JAV Pentagono), sunkiausias administracinis pastatas pasaulyje ir brangiausias pastatas visatoje.
Ilgai neužsibuvę važiuojame link Brašovo. Autostrada puiki. Apie poilsio aikštelę netoli Bukarešto, net nekalbu, ji ne tik su tualetais, staleliais, bet ir nemokamu dušu su šiltu vandeniu, bei visą parą budinčiu darbuotoju. Niekur kitur tokios neteko matyti. Tiesa ir Rumunijoje tik šią vienintelę tokią tematėme.
Užsukame į Bukareštą, bet tik dėl vieno objekto-parlamento rūmų. Jie įrašyti į Gineso rekordų knygą net 3 kartus: kaip didžiausias pastatas Europoje (o pasaulyje – antras pagal dydį administracinis statinys po JAV Pentagono), sunkiausias administracinis pastatas pasaulyje ir brangiausias pastatas visatoje.
Jau sutemus atvažiuojame į Busteni. Rytoj kilsime į Bucegi kalnus.
16 diena, 07.27
Bucegi kalnai.
Nors galima kilti ir iš Sinajos, mes pasirenkame kilimą iš Busteni, o nusileidimą Sinajoje.
Vaizdas iš apačios suteikiantis vilties.
Keltuvas dirba nuo 07.30 val. Nors žinojau, kad keltis geriau nuo pat ryto ir ne savaitgalį
(nes žmonių daug), bet datos (kad nebūtų savaitgalis) kitaip pakeisti nebuvo galimybės, o dėl "ankstyvo ryto" visada yra sunku susitarti su šeimyna, todėl net nebandžiau. Naiviai tikėjausi, kad mūsų atėjimo laikas-09.20 val., dar galbūt priskiriamas prie "ankstyvo" 😜
Eilė pribloškė, nors iš pradžių pasirodė, kad ji juda gana greitai. Matyt pataikėm tuo metu, kai kaip tik visi lipo į keltuvo kabiną.
Po to, stovėjome "automatu", į galvą nebeatėjo geresnių minčių.
Viso eilėje pralaukėme 2,5 val. !!!
Labiausiai buvo pikta dėl to, kad tai jau įsisenėjusi problema, o jos niekas nesprendžia. Kyla tik vienas atgyvenęs keltuvas, talpinantis tik 25 žmones maždaug kas 15 min. Juk galima būtų atnaujinti keltuvą į daug pažangesnį.
Žodžiu, štai kaip atrodė vaikai laukdami 😃
Sumokėjome 150 Lei už bilietus vien į viršų (45 suaugusiam, 20 vaikui). Mokėjome kortele, bankas nskaičiavo 32,66 euro. Iš tiesų tai, vaikas skaitosi nuo 5 iki 12 m., tad mūsų vyriausiąją turėjo skaičiuoti kaip suaugusią, tačiau pigesnę kainą priėmėme kaip kompensaciją už patirtus nepatogumus laukiant eilėje 😊 Įdomus pastebėjimas, grįžimui bilietus reikia arba pirkti iš karto, arba turėti grynų, nes viršuje galima atsiskaityti tik grynais. Ir dar, bankomato nėra net ir apačioje, tad geriau piniginius reikalus išsispręsti iš anksto.
Vaizdas iš apačios suteikiantis vilties.
Eilė pribloškė, nors iš pradžių pasirodė, kad ji juda gana greitai. Matyt pataikėm tuo metu, kai kaip tik visi lipo į keltuvo kabiną.
Po to, stovėjome "automatu", į galvą nebeatėjo geresnių minčių.
Viso eilėje pralaukėme 2,5 val. !!!
Labiausiai buvo pikta dėl to, kad tai jau įsisenėjusi problema, o jos niekas nesprendžia. Kyla tik vienas atgyvenęs keltuvas, talpinantis tik 25 žmones maždaug kas 15 min. Juk galima būtų atnaujinti keltuvą į daug pažangesnį.
Žodžiu, štai kaip atrodė vaikai laukdami 😃
Sumokėjome 150 Lei už bilietus vien į viršų (45 suaugusiam, 20 vaikui). Mokėjome kortele, bankas nskaičiavo 32,66 euro. Iš tiesų tai, vaikas skaitosi nuo 5 iki 12 m., tad mūsų vyriausiąją turėjo skaičiuoti kaip suaugusią, tačiau pigesnę kainą priėmėme kaip kompensaciją už patirtus nepatogumus laukiant eilėje 😊 Įdomus pastebėjimas, grįžimui bilietus reikia arba pirkti iš karto, arba turėti grynų, nes viršuje galima atsiskaityti tik grynais. Ir dar, bankomato nėra net ir apačioje, tad geriau piniginius reikalus išsispręsti iš anksto.
Pakelia iki Babele-taip vadinama viršutinė stotis.
Stotis taip pavadinta dėl šio, to paties pavadinimo akmens. Jis ir yra pagrindinis traukos centras.
Nedaug paėjus ir kita įžymybė-Sfinxas.
Nuo Babele galima leistis kitu keltuvu iki Ialomitei urvo.
Bet mes einam pėsčiomis iki Sinajos, tikskiau iki į ją galinčio nuleisti keltuvo "Telecabina Cota 2000". Žygis turėtų trukti apie 2 val. Užtrukome apie 4 val., nes neskubėjome, o iš jų dar apie 1 val. buvo "pietų pertrauka" su JAV kariuomenės daviniais, kuriuos buvom pasiėmę iš Lietuvos.
Pats žygis be didesnių atrakcijų ir be ypatingų vaizdų, todėl nesu tikras ar verta jį kartoti.
Bent jau dalį kelio, eina daug žmonių, bet tik todėl, kad atvažiuoja su automobiliu tiek kiek galima, ir jį palikę, likusią dalį iki Babele eina pėsčiomis. Aš buvau radęs per googlemaps tokį kelią, bet jis lyg ir buvo su "plyta", nežinau kaip jie įvažiuoja, arba "plytos" nebėra, arba niekas jos nepaiso, nes automobilių tikrai daug.
Beje, nuorodų nėra. Įdomiausia, kad mums paklausus kelio vietinės prekeivės, į pokalbį įsijungė ir praeivė, bet abi jos tvirtino, kad keltuvo į Sinaja..., išvis čia nėra... 😧 Teko jiems parodyti keltuvo vietą jų pačių žemėlapyje 😃 Esmė ta, kad toje vietoje beveik niekas tokių žygių nevaikšto, arba keliasi keltuvu Sinajoje, arba keltuvu Babele, arba važiuoja automobiliu. Eiti nuo vieno keltuvo iki kito, nepopuliaru.
Ruošdamasis buvau radęs informaciją, kad Sinajoje yra net 3 keltuvai, bet tikra painiava dėl darbo dienų ir laikų, informacija labai prieštaringa. Bet buvau tikras, kad turėtų savaitgalį dirbti bent 1 arba 2 keltuvai.
Nustebino, nes dirbo visi 3 😕 Tiesa, informacijos viršuje beveik nėra, buvo debesuota, todėl daug nesiblaškydami leidomės pačiu pirmuoju, kurį pamatėme.
Bet prieš tai dar reikėjo nusipirkti bilietus. Juos galima pirkti tik grynais pas..., tualetą prižiūrinčią moteriškę, kuri sunkiai susigaudė tiek bilietuose, kurių mums reikia, tiek kainose, tiek piniguose. Turbūt niekas pas ją paprastai tų bilietų neperka. Šiaip taip nusipirkom. Už visus sumokėjome 130 Lei.
Pagaliau mes apačioje. Einam iki Peleš pilies, geriau žinomos kaip "Drakulos". Čia pakeliui.
Nedaug paėjus ir kita įžymybė-Sfinxas.
Bet mes einam pėsčiomis iki Sinajos, tikskiau iki į ją galinčio nuleisti keltuvo "Telecabina Cota 2000". Žygis turėtų trukti apie 2 val. Užtrukome apie 4 val., nes neskubėjome, o iš jų dar apie 1 val. buvo "pietų pertrauka" su JAV kariuomenės daviniais, kuriuos buvom pasiėmę iš Lietuvos.
Bent jau dalį kelio, eina daug žmonių, bet tik todėl, kad atvažiuoja su automobiliu tiek kiek galima, ir jį palikę, likusią dalį iki Babele eina pėsčiomis. Aš buvau radęs per googlemaps tokį kelią, bet jis lyg ir buvo su "plyta", nežinau kaip jie įvažiuoja, arba "plytos" nebėra, arba niekas jos nepaiso, nes automobilių tikrai daug.
Beje, nuorodų nėra. Įdomiausia, kad mums paklausus kelio vietinės prekeivės, į pokalbį įsijungė ir praeivė, bet abi jos tvirtino, kad keltuvo į Sinaja..., išvis čia nėra... 😧 Teko jiems parodyti keltuvo vietą jų pačių žemėlapyje 😃 Esmė ta, kad toje vietoje beveik niekas tokių žygių nevaikšto, arba keliasi keltuvu Sinajoje, arba keltuvu Babele, arba važiuoja automobiliu. Eiti nuo vieno keltuvo iki kito, nepopuliaru.
Ruošdamasis buvau radęs informaciją, kad Sinajoje yra net 3 keltuvai, bet tikra painiava dėl darbo dienų ir laikų, informacija labai prieštaringa. Bet buvau tikras, kad turėtų savaitgalį dirbti bent 1 arba 2 keltuvai.
Nustebino, nes dirbo visi 3 😕 Tiesa, informacijos viršuje beveik nėra, buvo debesuota, todėl daug nesiblaškydami leidomės pačiu pirmuoju, kurį pamatėme.
Bet prieš tai dar reikėjo nusipirkti bilietus. Juos galima pirkti tik grynais pas..., tualetą prižiūrinčią moteriškę, kuri sunkiai susigaudė tiek bilietuose, kurių mums reikia, tiek kainose, tiek piniguose. Turbūt niekas pas ją paprastai tų bilietų neperka. Šiaip taip nusipirkom. Už visus sumokėjome 130 Lei.
Pagaliau mes apačioje. Einam iki Peleš pilies, geriau žinomos kaip "Drakulos". Čia pakeliui.
Atėjus laukia nusivylimas. Buvau pasižymėjęs, kad Peleš pilis dirba iki 17 val., bet pasirodo kasa tik iki 16.10 val., o mes atėjome..., 16.17 val... 😓 Teko apsiriboti tik išorine jos apžiūra. Kita vertus, gal tai ir į gerą, nes jei būtų reikėję dar ir čia stovėti milžiniškoje eilėje, būtume išprotėję, ypač kai Dracula čia net negyveno.
Dar reikia kažkaip sugrįžti iki automobilio, kuris paliktas Busteni, jis maždaug už 7 km. Bandom eiti į geležinkelio stotį, bet žmonių labai daug, visur eilės, o susigaudyti sunku. Nusprendžiu, kad aš pėsčiom turbūt greičiau nueičiau, nei čia ką nors susigaudyčiau. Nuvažiuoti į kitą pusę sukydus dėl traukinio, man atrodo visai realu. Liepiu šeimynai palaukti, o pats bandau tranzuoti, atvažiuosiu jų pasiimti. Sustoja labai greitai, senukas toks. Kadangi jis važiuoja vienas, tai žibiškai kyla mintis, kad gal jis sutiktų paimti visus 5? Sutinka, dar parodo, kad nestresuočiau ir kantriai palaukia kol šeimyna ateis 👴 Smagu, taip gana greitai ir lengvai grįžom iki automobilio. Tik kamščiai buvo dideli, bet senukas sakė (aišku rumunų kalba), kad jie visuomet čia būna ir visai nepergyveno, kad tuos 7 km. važiavom maždaug pusę valandos, nors jis kai kurias vietas net apvažiavo tik vietiniams žinomais keliais.
Miegoti važiuojam į Brašovą, kur esam rezervavę apartamentus per „AirBnB“. Apartamentai erdvūs, centre, 60 eur. už 2 naktis.
Dar reikia kažkaip sugrįžti iki automobilio, kuris paliktas Busteni, jis maždaug už 7 km. Bandom eiti į geležinkelio stotį, bet žmonių labai daug, visur eilės, o susigaudyti sunku. Nusprendžiu, kad aš pėsčiom turbūt greičiau nueičiau, nei čia ką nors susigaudyčiau. Nuvažiuoti į kitą pusę sukydus dėl traukinio, man atrodo visai realu. Liepiu šeimynai palaukti, o pats bandau tranzuoti, atvažiuosiu jų pasiimti. Sustoja labai greitai, senukas toks. Kadangi jis važiuoja vienas, tai žibiškai kyla mintis, kad gal jis sutiktų paimti visus 5? Sutinka, dar parodo, kad nestresuočiau ir kantriai palaukia kol šeimyna ateis 👴 Smagu, taip gana greitai ir lengvai grįžom iki automobilio. Tik kamščiai buvo dideli, bet senukas sakė (aišku rumunų kalba), kad jie visuomet čia būna ir visai nepergyveno, kad tuos 7 km. važiavom maždaug pusę valandos, nors jis kai kurias vietas net apvažiavo tik vietiniams žinomais keliais.
Miegoti važiuojam į Brašovą, kur esam rezervavę apartamentus per „AirBnB“. Apartamentai erdvūs, centre, 60 eur. už 2 naktis.
17 diena, 07.28 (sekmadienis)
Brašovo senamiestis.
Pradedame nuo Turnul Alb (Baltasis bokštas). Nuo jo puikus vaizdas į senamiestį.
Viskas labai kompaktiška, netoliese Biserica Neagra (Juoda bažnyčia), Piata Sfatului (Tarybos aikštė), Miesto rotušė.
Čia pat ir Strada Sforii (Virvės Gatvė)-siauriausia gatvė Europoje. Gatvė yra 80 metrų ilgio ir 111-135 cm. pločio.
Dar buvom nuėję iki Poarta Schei (miesto vartų), bet jie įspūdžio nepadarė.
Einam iki funikulieriaus, norim pasikelti į Muntele
Tampa (Tampa kalva).
Vėl didelė eilė, informacijos nematyti (reikia atstovėti pusę eilės, kad iki jos prieiti), aiškumo jokio (nes eilė užsivingiavusi, dalinai pastate, todėl neaiškus jos tikras ilgis ir laukimo laikas), angliškai niekas nekalba.
Nusprendžiam, kad per tokį karštį nenorim kepti ir kankintis saulėje, todėl grįžtam į senamiestį, o iš jo į tuos pačius apartamentus. Prieš tai dar pasikeičiam pinigų (kursas 4,65 už eurą). Neįprasta, bet šioje vietoje valiutos keitimui reikėjo ir asmens dokumento.
Grįžus, šeimyna greit atsipalaiduoja (juk yra ir internetas, ir TV rodantis filmukus), o man ramybės neduoda praleista lankytina vieta-pasikėlimas į tą Tampa kalvą. Internete papildomai pasiskaitau informacijos, pasižiūriu nuotraukų ir priimu sprendimą "aš turiu tai pamatyti". Aišku, su manimi niekas nebeina ir net nebekalba, net nepakėlę žvilgsnių iš telefonų, tepasako "iki" 😡 Nusprendžiu, kad jei eilė bus vis dar didelė, kilsiu pėsčiomis ir išeinu.
Eilė jau kiek sumažėjusi (gal 1/3), laukti reikėjo apie 30 min. Kadangi keltuvas dirba tik iki 18 val. (savaitgalis, nes įprastą dieną tik iki 17 val.), o aš nežinau kiek laiko reikės viršuje, tai imu bilietą tik į vieną pusę, nes iki 18 val. bijau, kad nebespėsiu, ypač jei grįžimui irgi bus eilė. Vien į viršų bilietas kainavo 10 Lei.
17.05 val. aš jau buvau viršuje. Iš bėdos ten pakatų 20-30 min., bet aš džiaugiuosi savo sprendimu, nes vaizdai daugiau negu puikūs, galėjau mėgautis neskubėdamas 😍
Vėl didelė eilė, informacijos nematyti (reikia atstovėti pusę eilės, kad iki jos prieiti), aiškumo jokio (nes eilė užsivingiavusi, dalinai pastate, todėl neaiškus jos tikras ilgis ir laukimo laikas), angliškai niekas nekalba.
Nusprendžiam, kad per tokį karštį nenorim kepti ir kankintis saulėje, todėl grįžtam į senamiestį, o iš jo į tuos pačius apartamentus. Prieš tai dar pasikeičiam pinigų (kursas 4,65 už eurą). Neįprasta, bet šioje vietoje valiutos keitimui reikėjo ir asmens dokumento.
Grįžus, šeimyna greit atsipalaiduoja (juk yra ir internetas, ir TV rodantis filmukus), o man ramybės neduoda praleista lankytina vieta-pasikėlimas į tą Tampa kalvą. Internete papildomai pasiskaitau informacijos, pasižiūriu nuotraukų ir priimu sprendimą "aš turiu tai pamatyti". Aišku, su manimi niekas nebeina ir net nebekalba, net nepakėlę žvilgsnių iš telefonų, tepasako "iki" 😡 Nusprendžiu, kad jei eilė bus vis dar didelė, kilsiu pėsčiomis ir išeinu.
Eilė jau kiek sumažėjusi (gal 1/3), laukti reikėjo apie 30 min. Kadangi keltuvas dirba tik iki 18 val. (savaitgalis, nes įprastą dieną tik iki 17 val.), o aš nežinau kiek laiko reikės viršuje, tai imu bilietą tik į vieną pusę, nes iki 18 val. bijau, kad nebespėsiu, ypač jei grįžimui irgi bus eilė. Vien į viršų bilietas kainavo 10 Lei.
17.05 val. aš jau buvau viršuje. Iš bėdos ten pakatų 20-30 min., bet aš džiaugiuosi savo sprendimu, nes vaizdai daugiau negu puikūs, galėjau mėgautis neskubėdamas 😍
Nusileidau pėsčiomis labai greitai ir lengvai.
18 diena, 07.29
Prieš išvažiuodami iš Brašovo, trumpam sustojam prie Biserica Sfantul Bartolomeu (Šv. Baltramiejaus bažnyčia). Tai seniausias architektūros paminklas Brašove, pastatyta dar 1223 m. Ji įspūdžio nepalieka.
Prieš išvažiuodami iš Brašovo, trumpam sustojam prie Biserica Sfantul Bartolomeu (Šv. Baltramiejaus bažnyčia). Tai seniausias architektūros paminklas Brašove, pastatyta dar 1223 m. Ji įspūdžio nepalieka.
Atvažiuojam prie Rašnovo pilies.
Įėjimas 42 Lei už visus. Priima tik grynais.
Pilis nuostabi, labai gerai subalansuota, ir panoraminiai vaizdai gražūs, ir griuvėsiai įdomūs, ir viduramžiaus stiliaus gatvelės su pastatais, žodžiu, neturiu ko prikibt 😍
Įėjimas 42 Lei už visus. Priima tik grynais.
Pilis nuostabi, labai gerai subalansuota, ir panoraminiai vaizdai gražūs, ir griuvėsiai įdomūs, ir viduramžiaus stiliaus gatvelės su pastatais, žodžiu, neturiu ko prikibt 😍
Prie pilies perkam ir "šakočius", nežinau kaip jie tikrai vadinasi, bet kepimo principas šiek tiek primena šakočių, todėl taip juos pavadinau. Jį iškepa greitai ir tavo akyse, į rankas įduoda labai karštą. Skonis puikus. Gali pasirinkti ar su kokosu, ar su riešutais, ar su cinamonu ir t.t. Kainavo 12 Lei. Mes pirkom 2, tai 5-iese vos suvalgėm.
Atvažiuojam prie Bran pilies.
Pribloškia eilė. Artėjant prie pilies manėm, kad tai prekybininkų gatvelė, kol galiausiai supratom, kad visi tie žmonės net nežiūri į suvenyrus, jie stovi..., eilėje 😲
Bet eilė juda gana greitai, todėl rizikuojam laukti, juk ir Peleš pilies viduje nebuvom, reikia bent čia.
Kai pagaliau sulaukiam ir nusiperkam bilietus, paaiškėja, kad..., į pilies teritoriją įeiti jų net nereikia, niekas netikrina, o va įėjus (tik įėjus) pamatai, kad eilė į pilį dar dvigubai ilgesnė 😲😤😡
Sumokėjom 100 Lei, nebėr kur dėtis, nors mielai nebeičiau, jei tik kas gražintų pinigus.
Pagaliau sulaukiam ir šitos eilės galo, nors ji chaotiška, daug kas lenda be eilės.
Pilies vidus kaip vidus, kažko ypatingo ten nėra. Vidurinioji apibūdino ją: "62 virtuvės" 😃, nors aš patikslinčiau, kad gal ne tiek virtuvės, kiek valgomieji 😊
Pribloškia eilė. Artėjant prie pilies manėm, kad tai prekybininkų gatvelė, kol galiausiai supratom, kad visi tie žmonės net nežiūri į suvenyrus, jie stovi..., eilėje 😲
Bet eilė juda gana greitai, todėl rizikuojam laukti, juk ir Peleš pilies viduje nebuvom, reikia bent čia.
Kai pagaliau sulaukiam ir nusiperkam bilietus, paaiškėja, kad..., į pilies teritoriją įeiti jų net nereikia, niekas netikrina, o va įėjus (tik įėjus) pamatai, kad eilė į pilį dar dvigubai ilgesnė 😲😤😡
Sumokėjom 100 Lei, nebėr kur dėtis, nors mielai nebeičiau, jei tik kas gražintų pinigus.
Pagaliau sulaukiam ir šitos eilės galo, nors ji chaotiška, daug kas lenda be eilės.
Pilies vidus kaip vidus, kažko ypatingo ten nėra. Vidurinioji apibūdino ją: "62 virtuvės" 😃, nors aš patikslinčiau, kad gal ne tiek virtuvės, kiek valgomieji 😊
Štai kaip ji atrodo iš išorės (bilieto nereikia).
O čia dar nufotografavau eilę (čia tik dalis ir jau sutrumpėjusi, nes mes jau viduje).
Važiuodami toliau, iškart pakliūnam į labai didelį ir labai lėtą "kamštį", dėl kelių darbų (nuolatiniai šviesoforai leidžiantys judėti tik viena kryptimi). Vairuotojai stovėdami, priešais važiuojančių klausia "kiek dar liko"? 😊
Pagaliau iš jo ištrūkus galim pasimėgaut, kelias labai vaizdingas 😍
Važiuojam iki nakvynės vietos susirastos per „AirBnB“,
bet jie yra ir "Booking" sistemoje. Tai pačioje Transfagarasan kelio pradžioje, rytoj šiuo keliu važiuosim. 37 eur. už naktį (dvigubas kambarys). Išsimiegojom puikiai (neskaitant to gaidžio, kuris labai anksti ėmė giedoti) 😊
19 diena, 07.30
Maždaug čia ir prasideda Transferegešano kelias.
Pirmasis sustojimas prie V.Drakulos pilies
(Poenaru castle). Tai tikroji Drakulos pilis. Deja, ji uždraryta dėl..., meškų pavojaus. Dar labiau nepasiseka, kad (jei mums nemelavo) ji uždaryta būna kiekvienais metais 4 mėn., nuo balandžio iki rugpjūčio, kitaip sakant, vos už 2 dienų jau bus leidžiama.
Judam toliau.
Atvažiuojam iki Vidraru užtvankos.
Čia paragaujam ir ant žarijų keptų kukurūzų. 5 Lei už vieną. Būtų visai nieko, tik labai jau daug druskos pridėjo.
Atvažiuojam iki Vidraru užtvankos.
Čia paragaujam ir ant žarijų keptų kukurūzų. 5 Lei už vieną. Būtų visai nieko, tik labai jau daug druskos pridėjo.
Kylam aukštyn.
Balea ežeras kelio aukščiausias taškas. Čia nemažas kamštis. Žmonių labai daug. Automobilių statyti nėra kur, viskas užgrūsta.
Nuo čia atsiveria ir nuostabus vaizdas į šiaurinę kelio dalį. Tiesa, mums reikėjo beveik pusvalandį laukti kol nuslinko debesys, nes šioje kalnų pusėje buvo debesuota.
Dėl tos pačios priežasties (debesų) tenka atsisakyti ir minties išsamiau patyrinėti ir pasivaikščioti po kalnus, ypač pakilti dar aukščiau (apie 30 min.), nuo kur atsiveria dar įspūdingesnis vaizdas.
Imam leistis. Trumpam sustojam sustojime, iš kurio matyti Balea krioklys, bet jis viena prasčiausių atrakcijų šiame kelyje.
Važiuojant toliau, šeimynai trumpai pristatau sekantį tikslą, Sibiu senamiestį su pagrindine įžymybe-„melagių tiltu“. Aišku, pagrindinis akcentas, kad melagiams einant per tiltą, jis gali įgriūti. Mažiukas (6 m.), labai atidžiai išklausęs, rimtu veidu trumpai reziumuoja: "man nepatinka" 😃 Po to visą likusį laiką vis bandė išsiaiškinti, kaip ir kur ten galima įgriūti, kas tada nutinka įgriuvusiam, kaip jį reikia gelbėti ir t.t. 😃
Pirmiausia apsistojam nakvynės vietoje. Vieta nuostabi, pačiame senamiestyje, gal 200 m. nuo pagrindinės aikštės, bet tuo pačiu labai ramioje vietoje, nes vidiniame kiemelyje. Apartamentai erdvūs. Minusas tik vienas, buvo be proto karšta, aš net viduryje nakties išlipau iš lovos ir bandžiau užmigti tiesiog ant grindų, ant kilimo viduryje kambario, tikėdamasis, kad bus vėsiau. Ši nakvynė kainavo 30 eurų.
Imam leistis. Trumpam sustojam sustojime, iš kurio matyti Balea krioklys, bet jis viena prasčiausių atrakcijų šiame kelyje.
Pirmiausia apsistojam nakvynės vietoje. Vieta nuostabi, pačiame senamiestyje, gal 200 m. nuo pagrindinės aikštės, bet tuo pačiu labai ramioje vietoje, nes vidiniame kiemelyje. Apartamentai erdvūs. Minusas tik vienas, buvo be proto karšta, aš net viduryje nakties išlipau iš lovos ir bandžiau užmigti tiesiog ant grindų, ant kilimo viduryje kambario, tikėdamasis, kad bus vėsiau. Ši nakvynė kainavo 30 eurų.
Bet dabar einam apžiūrėti senamiesčio. Jis nuostabus 😍, toks gyvybingas ir jaukus. Dominuoja pėsčiųjų zonos.
20 diena, 07.31
Paskyriau jam akivaizdžiai per daug laiko, čia tik miestelis, atstumai nedideli.
Bet labai fotogeniškas miestelis 😍
Pradedame nuo citadelės.
Tada ateinam prie Turnul cu Ceas (Laikrodžio bokštas). Tai pagrindinis
miesto traukos taškas.
Pakylame į bokštą. 15 Lei suaugusiam, 4 Lei vaikui, iki 7 m. nemokamai.
Čia
pat ir Dominikos vienuolyno bažnyčia, bet ji buvo remontuojama.
Taip pat ir Drakulos namas, kur gimė ir gyveno garsusis Drakula su savo tėvu.
Taip pat ir Drakulos namas, kur gimė ir gyveno garsusis Drakula su savo tėvu.
Pasivaikštom aplink.
Ateiname iki Scările acoperite (mokinių laiptai). Jie buvo skirti apsaugoti mokinius ir
bažnyčios lankytojus žiemą nuo šalčių, iš pradžių laiptai turėjo 300 laiptelių,
po 1849 jų sumažėjo iki 175. Jie ten, tolumoje, prieš kalną.
Bažnyčia, į kurią veda laiptai, Biserica din Deal, gana paprasta. Kaip ir nestebinantis bokštas šalia jos, Turnul Franghierilor (Virvininkų bokštas).
Dar susirandam Turnul Croitorilor (siuvėjų bokštą), Turnul Cizmarilor (Batsiuvių
bokštą) ir bandom grįžti link automobilio.
Deja, miesto vartai per kuriuos atėjome, dėl nežinomų priežasčių, uždaryti. Tenka ieškoti kitų. Tuo metu dar pradeda ir gana stipriai lyti. Laukiam pasislėpę, man regis, prie savivaldybės pastato.
Lietui praėjus, einame vėl pro Laikrodžio bokštą.
Miegoti važiuojame už 50 km., nes ten nakvynė kainavo (už erdvius, apie 140 kv./m apartamentus) 29 eurus, o pačioje Sighišoaroje nakvynės gerokai brangesnės. Apartamentai palėpėje ir mums pasisekė, kad tą vakarą daug lijo, nes saulėtą dieną ten turėtų būti be proto karšta. Kita vertus, langai, tai stoglangiai, per lietų, nagalėjome jų atsidaryti nakčiai.
Lietui praėjus, einame vėl pro Laikrodžio bokštą.
21 diena, 08.01
Nuo pat ryto vėl lyja.
Bet mums šioje vietoje ir nebėra ką veikti, važiuojam toliau, tuo pačiu pabėgam ir nuo lietaus.
Atvažiuojam į Bicaz tarpeklį, jis puikus.
Prisipažinsiu, žiūrėjau į jį kiek skeptiškai, maždaug "dar vienas tarpeklis", bet jis neleido suabejoti, kad jis vertas dėmesio.
Bet mums šioje vietoje ir nebėra ką veikti, važiuojam toliau, tuo pačiu pabėgam ir nuo lietaus.
Prisipažinsiu, žiūrėjau į jį kiek skeptiškai, maždaug "dar vienas tarpeklis", bet jis neleido suabejoti, kad jis vertas dėmesio.
Sekantis tikslas-Bicaz užtvanka.
Likus vos 1,7 km. "plyta". Jokios kitos informacijos. Vieni apsisuka, kiti važiuoja, treti, kaip ir mes, stovi ir svarsto. Net vietiniai bando mūsų paklausti, kodėl čia tas ženklas ir ką dabar daryti? 😊 Pasitarę, jie nusprendžia važiuoti, mes irgi. Nustembam, kad prie užtvankos labai daug automobilių, jie juk neatskrido, visi kažkaip atvažiavo. Čia ir ženklas, kad net "sustoti draudžiama", bet visi stovi. Yra ir ženklas, kad "fotografuoti negalima", bet visi fotografuoja. Žodžiu, kažkokia nesąmonė 😜
Nors ir nedrąsiai, bet vieną nuotrauką pasidarome ir mes.
Ilgai čia neužsibūnam, važiuojam toliau (tiksliau, nenorėdami erzinti likimo dėl tos "plytos", darome vingį kitu keliu iki sekančio tikslo, važiuojam nebe per kalnus, o lygumomis).
Pakeliui nusiperkame arbūzą vos po 1 Lei už kg. (tai pigiausias arbūzas šioje kelionėje), pomidorų po 5 Lei (Bulgarijoje ne tik pigesni, bet ir skanesni). Radom dar tokių įdomių bandelių, karštos, su dešrele ir sūriu, pavadinom jas "Cordon Blue". Skanios. Po 3,5 Lei.
Likus vos 1,7 km. "plyta". Jokios kitos informacijos. Vieni apsisuka, kiti važiuoja, treti, kaip ir mes, stovi ir svarsto. Net vietiniai bando mūsų paklausti, kodėl čia tas ženklas ir ką dabar daryti? 😊 Pasitarę, jie nusprendžia važiuoti, mes irgi. Nustembam, kad prie užtvankos labai daug automobilių, jie juk neatskrido, visi kažkaip atvažiavo. Čia ir ženklas, kad net "sustoti draudžiama", bet visi stovi. Yra ir ženklas, kad "fotografuoti negalima", bet visi fotografuoja. Žodžiu, kažkokia nesąmonė 😜
Nors ir nedrąsiai, bet vieną nuotrauką pasidarome ir mes.
Pakeliui nusiperkame arbūzą vos po 1 Lei už kg. (tai pigiausias arbūzas šioje kelionėje), pomidorų po 5 Lei (Bulgarijoje ne tik pigesni, bet ir skanesni). Radom dar tokių įdomių bandelių, karštos, su dešrele ir sūriu, pavadinom jas "Cordon Blue". Skanios. Po 3,5 Lei.
Važiuojam toliau. Priešais važiuoja miškovežis. Per duobes rąstai pašoka ir vienas jų nukrenta ant kelio. Spėjam prasisukti. Miškovežis net nesulėtina greičio. Pasivejam, rodom signalais ir gestais, kad jam rastai krenta. Jis rodo, kad viskas gerai, suprask "nieko čia tokio" 😲
Atvažiuojam į Bukovinos regioną
– vienuolynų kraštą, freskomis ištapytos ne tik vienuolynų vidaus, bet ir išorės sienos.
Iš viso kažkada jų buvo 22.
Pirmasis iš mūsų lankomų-Voroneto. Jis, turbūt, ir pats žymiausias.
Suaugusiam 5 Lei, vaikui 2 Lei. Mažiuko (6 m.) neskaičiavo. Fotografavimas 10 Lei.
Suaugusiam 5 Lei, vaikui 2 Lei. Mažiuko (6 m.) neskaičiavo. Fotografavimas 10 Lei.
Sekantis vienuolynas-Humoro.
Nors buvau pasižymėjęs jį tik kaip "beveik pakeliui", bet jis patiko vos ne labiau už Voroneto. Dėl aplinkos: bokštas, bažnyčia, daugiau ramybės.
Mums dar pasisekė ir dėl to, kad spėjam dėl to, kad pataikėm per mišias, galėjom jį apžiūrėti nemokamai, nebuvo nei užrašų, nei darbuotojo, iš ko būtų galima suprasti, kad įėjimas mokamas.
Paskutinis iš šios dienos mūsų lankomų vienuolynų-Arbore.
Nors buvau pasižymėjęs jį tik kaip "beveik pakeliui", bet jis patiko vos ne labiau už Voroneto. Dėl aplinkos: bokštas, bažnyčia, daugiau ramybės.
Mums dar pasisekė ir dėl to, kad spėjam dėl to, kad pataikėm per mišias, galėjom jį apžiūrėti nemokamai, nebuvo nei užrašų, nei darbuotojo, iš ko būtų galima suprasti, kad įėjimas mokamas.
Jis, greičiausiai, išvis nemokamas, nes net nepanašu, kad kada nors kas nors rinktų kokius pinigus už įėjimą. Bet jis ir prasčiausias.
Nakvojame netoliese esančiame miestelyje Solca (per „AirBnB“). Apartamentai už 27 eurus.
22 diena, 08.02
Tęsiame pažintį su vienuolynais. Sucevita.
Jis remontuojamas, todėl nusprendėm pinigų nemokėti ir į vidų net neiti.
Jis remontuojamas, todėl nusprendėm pinigų nemokėti ir į vidų net neiti.
Paskutinis iš mus dominančių, Moldovita vienuolynas.
Ko gero jis pats įspūdingiausias. Labai gražiai sutvarkytas, piešiniai labai ryškūs. Įėjimo kaina ta pati, 5 Lei suaugusiam, 2 Lei vaikui. Dėl fotografavimo nežinau, jokių užrašų nebuvo, fotoaparatą nešiausi ant kaklo, darbuotoja matė, bet net nepaklausė, tai gal nemokamas?
Ko gero jis pats įspūdingiausias. Labai gražiai sutvarkytas, piešiniai labai ryškūs. Įėjimo kaina ta pati, 5 Lei suaugusiam, 2 Lei vaikui. Dėl fotografavimo nežinau, jokių užrašų nebuvo, fotoaparatą nešiausi ant kaklo, darbuotoja matė, bet net nepaklausė, tai gal nemokamas?
Važiuojam link Barsana vienuolyno. Šis vienuolynas jau kitoje vietovėje ir visiškai kitokio pobūdžio. Atstumas nemažas. Pakelės vaizdai įspūdingi 😍
Vienu metu pradeda lynoti. Kelias dideliais staigiais posūkiais kyla į kalną, bet danga puiki. Tai ir apgauna, asfaltas pernelyg lygus, gavęs drėgmės jis tapo "čiuožykla", ir nors greitis nebuvo didelis, bet jo pakako, kad viename posūkyje automobilis imtų slysti. Kai tai daro mikriukas, nėra labai smagu. Nežinau kaip, bet kažkaip pavyksta jį suvaldyti, nors automobilį ir apsuka 180 laipsnių !!! 😲 Kuo greičiau traukiamės, nes posūkis pavojingas, bet kada gali atvažiuoti ir į mus rėžtis kitas automobilis. Dėl šios klaidelės praradome apie 1 val., nes nuo čia pradėjau važiuoti daug lėčiau ir atsargiau, kartais gal net pernelyg.
Pagaliau atvažiuojam į Barsanos vienuolyną.
Jis puikus 😍 Jo lankymas nemokamas. Prie jo po 3 Lei perkam "čeburėkus" su sūriu. Skanūs ir sotūs. Gera čia vien pasėdėt ir pailsėt.
Pagaliau atvažiuojam į Barsanos vienuolyną.
Jis puikus 😍 Jo lankymas nemokamas. Prie jo po 3 Lei perkam "čeburėkus" su sūriu. Skanūs ir sotūs. Gera čia vien pasėdėt ir pailsėt.
Jo savininkas daug keliavo po Indoneziją. Grįžęs nusprendė įrengti tokį patį, kokie populiarūs ten, terasinį baseiną Rumunijoje, nors visi sakė, kad čia netinkamos sąlygos. Bet jis užsispyręs įgyvendino savo idėją. Šaunuolis. Idėja visada ir yra svarbiausia 👍
Gaila tik, kad dėl kažkokios bakterijos, beseine maudytis nebuvo galima 😥
Nakvynė nebrangi, 29 eur. už 2 dviviečius kambarius. Apie ją truputi plačiau.
Nors kambariai maži, bet lovos patogios. Nors tai vistiek nepadėjo išsimiegoti, nes vakare ilgai lojo šunys, o ryte labai anksti ėmė giedoti gaidžiai. Maža to, garso izoliacija prasta, todėl kai kituose kambariuose žmonės kėlėsi ar išvažinėjo automobiliais iš kiemo, tekdavo atsibusti ir mums. Žodžiu, tai prasčiausia vieta miegojimui šioje kelionėje. Kaip vidurinioji sakė, kai jos paklausiau kaip miegojo: "ne iki galo" 😃
Tačiau ši vieta tiesiog nuostabi pojūčių prasme: atokus kaimelis, aplink kalvos, gamta, puiki atmosfera. Būtent taip ir įsivaizduoju gyvenimą Rumunijos kaime (atmetus, kad čia iš sodybos padarytas viešbutis). Keista, bet Rumunija mano prisiminimuose išliks ne dėl nuvalkiotų ir populiarių lankytinų vietų, kad ir kokios jos gražios būtų, o būtent dėl šios nakvynės vietos, kurioje nebuvo galima išsimiegoti !!! 😃 Galėčiau tokioje vietoje gyventi senatvėje (aišku, jei tai nebūtų viešbutis ir gatve važinėtųsi ne automobiliai, o arklių tempiami vežimai). Tą akimirką, kai palipęs ant kalno galėjau skaityti knygą, o pakėlęs žvilgsnį "matyti ramybę", jutausi iš tiesų laimingas 😍
5 Lei suaugusiam, 3 Lei vaikams, bet mokėti nelabai verta, viskas matyti iš už tvoros.
Važiuojame namo.
Artėjant link sienos dar užfiksuojame mus sužavėjusį mišką.
tokios eilės. Tikrai ne dėl to paties, nes pilasi pilnus bakus, net krato, judina automobilius, kad tik bent truputi daugiau tilptų. Negi tokie drąstiški kuro kainų skirtumai Rumunijoje ir Vengrijoje? Juk toje Rumunijos degalinėje 5,77 Lei už litrą dyzelino, nėra jau tokia pigi kaina.
Po to dar tenka pastovėti ir pasienio patikros eilėje. Kaip ir išvažiuojant iš Vengrijos, vėl tikrina tik vengrai.
Vengrijos kelių vinjetės neperkam, todėl važiuojam neaiškiais, nors ir gana geros kokybės keliais. Aplamai, po Rumunijos ir Bulgarijos mokamų kelių, Vengrijos nemokami atrodo daug geresnės kokybės (kaip ir Slovakijos). Vienu metu sutrikę susižvalgom.., navigacijos siūlomas kelias atvedė prie... kelto !!! Net nenumaniau, kad čia gali būti toks variantas, todėl navigacijoje net nekeitėm nustatymų nuimant keltus. Išsigąstam, juk Vengrijos forintų neturim, o vingį reikėtų daryti gana nemažą. Laimei, be jokių problemų mus perkelia vos už 2 eurus !!! Taip dar įdomiau 😎
Slovakiją kertame be nuotykių, nors ir juokaudami, kad istorija kartojasi, šeštadienio vakaras, o mes vėl artėjame prie Svidniko 😊
Lenkijoje sustojam "Tesco" prekybos centre ir net išsižiojam iš nuostabos. Viskas atrodo netvarkingai sudėta, bet iš pradžių nesuprantam esmės. O esmė ta, kad kai su prekėmis ateini prie kasų, pamatai, kad..., dirba tik 2 ar 3 kasos, eilė beprotiškai (neperdedu) didelė. Maža to, visų pirkėjų pirkinių krepšeliai tokie, kad atrodo rytoj prasidės karas. Tada tampa aišku kodėl parduotuvėje viskas atrodo netvarkinga, paprasčiausiai žmonės nusprendę nestovėti eilėje, prekių nebesivargina nunešti į vietas ir palieka bet kur. Taip jų prie kasų ir netoli jų, susikaupė tikrų tikriausi kalnai 😧 Reikėjo tai nufotografuot.
Įvažiuojame į autostradą. Norėtųsi dar pavažiuoti, bet jau temsta, bei pradeda lyti. Aš vis dar prisimenu tą "piruetą" su automobiliu Rumunijos kalnuose, todėl nusprendžiam geriau nerizikuoti ir stojame autostrados aikštelėje miegoti, nes ji puikiai įrengta.
Po to dar tenka pastovėti ir pasienio patikros eilėje. Kaip ir išvažiuojant iš Vengrijos, vėl tikrina tik vengrai.
Vengrijos kelių vinjetės neperkam, todėl važiuojam neaiškiais, nors ir gana geros kokybės keliais. Aplamai, po Rumunijos ir Bulgarijos mokamų kelių, Vengrijos nemokami atrodo daug geresnės kokybės (kaip ir Slovakijos). Vienu metu sutrikę susižvalgom.., navigacijos siūlomas kelias atvedė prie... kelto !!! Net nenumaniau, kad čia gali būti toks variantas, todėl navigacijoje net nekeitėm nustatymų nuimant keltus. Išsigąstam, juk Vengrijos forintų neturim, o vingį reikėtų daryti gana nemažą. Laimei, be jokių problemų mus perkelia vos už 2 eurus !!! Taip dar įdomiau 😎
Lenkijoje sustojam "Tesco" prekybos centre ir net išsižiojam iš nuostabos. Viskas atrodo netvarkingai sudėta, bet iš pradžių nesuprantam esmės. O esmė ta, kad kai su prekėmis ateini prie kasų, pamatai, kad..., dirba tik 2 ar 3 kasos, eilė beprotiškai (neperdedu) didelė. Maža to, visų pirkėjų pirkinių krepšeliai tokie, kad atrodo rytoj prasidės karas. Tada tampa aišku kodėl parduotuvėje viskas atrodo netvarkinga, paprasčiausiai žmonės nusprendę nestovėti eilėje, prekių nebesivargina nunešti į vietas ir palieka bet kur. Taip jų prie kasų ir netoli jų, susikaupė tikrų tikriausi kalnai 😧 Reikėjo tai nufotografuot.
Įvažiuojame į autostradą. Norėtųsi dar pavažiuoti, bet jau temsta, bei pradeda lyti. Aš vis dar prisimenu tą "piruetą" su automobiliu Rumunijos kalnuose, todėl nusprendžiam geriau nerizikuoti ir stojame autostrados aikštelėje miegoti, nes ji puikiai įrengta.
24 diena, 08.04 (sekmadienis)
Visą dieną grįžinėjame link namų.
Kadangi namuose maisto nerasim, tai bandom rasti parduotuvę Jurbarke, kuris mums pakeliui. Per langą bandau klausti praeivės, į kurią pusę važiuoti. Ji atsiprašo, kad kalba tik angliškai 😊 Tiek to, Lietuvoje kalbėti angliškai jau tingisi, juolab ji juk aišku, kad ne vietinė. Šiek tiek pavažiuojam ir klausiam kitų praeivių. Jie eina jau į kitą pusę ir tiek pagal amžių, tiek pagal išvaizdą, yra visiška priešingybė ankstesniosios. Deja, girdim tą patį atsakymą: "atsiprašau, aš ne vietinė, kalbu tik angliškai" 😃 Vos susilaikom nepradėję juoktis garsiai, ji juk nesuprastų, kas čia mums užėjo 😃 O mums labai juokinga, kad net Lietuvoje su niekuo negalim susikalbėti. Liepiu žmonai patikrinti navigaciją, gal mes visai ne Lietuvoje 😃
Belieka tik atsidusti "tokia kelionė" 😊
Beje, aš per visą kelionę nesutikau ir negirdėjau nei vieno lietuvio. Žmona sakė tik girdėjo kalbant Sibiu mieste, Rumunijoje. Tai labai stebina, nes ankščiau net tolimiausiuose Europos kampeliuose, lietuvių sutkdavome visada, o Rumunija ir Bulgarija ne tik netoli, nebrangios, bet ir regis, gana populiarios šalys tarp lietuvių lankomų.
Kaip galiu reziumuoti Rumuniją?
Savotiškai įdomiai susikūrę miesteliai ir kaimeliai, "palei vieną gatvę". Gali keletą kilometrų važiuoti "miesteliu" ir matyti vien mūrinius pastatus ar tvoras (dažnai net viskas susijungę į vieną ištisą grandinę), ir tuo pačiu metu matyti, jog už tos 1 sodybos, to 1 sklypo, jokių kitų gatvelių į gilumą nėra, iškart prasideda laukai, pievos ir ganyklos.
Be proto daug dėmesio skiriama puošybai. Jei ne pats namas, pastatas, tai vartai ar kažkoks kitas elementas, būtinai bus itin išpuoštas ir išraiškingas. Net susidaro įspūdis, kad šeimininkas gali neturėti pinigų geram namui, bet būtinai daug investuos į įmantrius vartus ar įvažiavimą.
Kelių būklė labai įvairi, kaip ir Bulgarijoje, gali būti labai gera,bet gali būti ir tragiška.
Kaip ir Bulgarijoje, vairuotojai nepaiso kelio ženklų, ypač greičio ribojimo miesteliuose. Greičiau net atvirkščiai, kadangi kartais miesteliuose kelio danga ir kelių būklė būna geresnė, tai miesteliuose jie važiuoja dar greičiau ir stengiasi aplenkti kuo daugiau automobilių.
Bet skirtingai, nei Bulgarijoje, policijos labai nedaug.
Šunų ir kačių gal kiek mažiau nei Bulgarijoje, bet vistiek labai daug.
Mėgsta didelius namus, kartais jie net primena daugiabutį.
Pakelėse prekyba irgi populiari, bet skirtingai nei Bulgarijoje, dominuoja ne vaisiai, o daržovės.
Valiutos keityklų nedaug, ir ne visur galima atsiskaityti kortele, todėl patartina turėti grynųjų.
Labai dažnai reikėjo pasirinkti kelią (nes 2 skirtingos navigacijos siūlė visiškai skirtingus maršrutus), todėl nuspėti kurio kelio danga bus geresnė, buvo gana keblu.
Mums labai įstrigo, kad rumuniškai vaikai rašomi "coppi", kas asocijuojasi su žodžiu "kopija". Nežinau ar taip yra iš tiesų, bet asociacija labai įdomi, šilta ir kelianti šypseną 😊
Labai vargino eilės, beveik visur ir visada. Būtent eilės ir organizuotumo trūkumas labiausiai ir menkiną bendrą įspūdį apie šalį.
Didžiausia Rumunijos vertybė-jos žmonės. Jie itin nuoširdūs, draugiški ir paslaugūs. Bendrauti su jais labai lengva ir paprasta.
O labiausiai ir žavėjo ir trikdė vienu metu, kartais apimantis jausmas, kad tai šalis, kurioje patekai į praeitį kokius 30 metų atgal, bet su visais "šiuolaikiniais atributais". Kodėl? Nes nejučiom mintimis ne vieną kartą sugrįžau į savo vaikystę, kai nuvažiavus į kaimą, į laukus nudirbti darbų važiuodavome arklių tempiamais vežimais, vakare dviračiais ar pėsčiomis eidavome iš ganyklų parsivaryti karvių. Žmonės vieni su kitais vis dar bendrauja gyvai, dažniausiai prie suolelių, kurie būtinai sustatyti palei pagrindinę gatvę. Kartas nuo karto pratipena šuo ar praslenka katė. Visa tai sukuria tokią nuostalgišką idilę, kurioje viskas buvo paprasta ir aišku. Bet tuo pačiu metu į realybę gražina mobilieji telefonai, internetas ir automobiliai, kurie šiuolaikiniai, greiti ir triukšmingi. Todėl nors Rumunija neabejotinai šiuolaikinė ir išsivysčiusi šalis, bet galvoje sukelia chaosą su nuostalgija prisimenant tuos senus laikus 💖
Viso pravažiuota 6819 km.
Belieka tik atsidusti "tokia kelionė" 😊
Beje, aš per visą kelionę nesutikau ir negirdėjau nei vieno lietuvio. Žmona sakė tik girdėjo kalbant Sibiu mieste, Rumunijoje. Tai labai stebina, nes ankščiau net tolimiausiuose Europos kampeliuose, lietuvių sutkdavome visada, o Rumunija ir Bulgarija ne tik netoli, nebrangios, bet ir regis, gana populiarios šalys tarp lietuvių lankomų.
Kaip galiu reziumuoti Rumuniją?
Savotiškai įdomiai susikūrę miesteliai ir kaimeliai, "palei vieną gatvę". Gali keletą kilometrų važiuoti "miesteliu" ir matyti vien mūrinius pastatus ar tvoras (dažnai net viskas susijungę į vieną ištisą grandinę), ir tuo pačiu metu matyti, jog už tos 1 sodybos, to 1 sklypo, jokių kitų gatvelių į gilumą nėra, iškart prasideda laukai, pievos ir ganyklos.
Be proto daug dėmesio skiriama puošybai. Jei ne pats namas, pastatas, tai vartai ar kažkoks kitas elementas, būtinai bus itin išpuoštas ir išraiškingas. Net susidaro įspūdis, kad šeimininkas gali neturėti pinigų geram namui, bet būtinai daug investuos į įmantrius vartus ar įvažiavimą.
Kelių būklė labai įvairi, kaip ir Bulgarijoje, gali būti labai gera,bet gali būti ir tragiška.
Kaip ir Bulgarijoje, vairuotojai nepaiso kelio ženklų, ypač greičio ribojimo miesteliuose. Greičiau net atvirkščiai, kadangi kartais miesteliuose kelio danga ir kelių būklė būna geresnė, tai miesteliuose jie važiuoja dar greičiau ir stengiasi aplenkti kuo daugiau automobilių.
Bet skirtingai, nei Bulgarijoje, policijos labai nedaug.
Šunų ir kačių gal kiek mažiau nei Bulgarijoje, bet vistiek labai daug.
Mėgsta didelius namus, kartais jie net primena daugiabutį.
Pakelėse prekyba irgi populiari, bet skirtingai nei Bulgarijoje, dominuoja ne vaisiai, o daržovės.
Valiutos keityklų nedaug, ir ne visur galima atsiskaityti kortele, todėl patartina turėti grynųjų.
Labai dažnai reikėjo pasirinkti kelią (nes 2 skirtingos navigacijos siūlė visiškai skirtingus maršrutus), todėl nuspėti kurio kelio danga bus geresnė, buvo gana keblu.
Mums labai įstrigo, kad rumuniškai vaikai rašomi "coppi", kas asocijuojasi su žodžiu "kopija". Nežinau ar taip yra iš tiesų, bet asociacija labai įdomi, šilta ir kelianti šypseną 😊
Labai vargino eilės, beveik visur ir visada. Būtent eilės ir organizuotumo trūkumas labiausiai ir menkiną bendrą įspūdį apie šalį.
Didžiausia Rumunijos vertybė-jos žmonės. Jie itin nuoširdūs, draugiški ir paslaugūs. Bendrauti su jais labai lengva ir paprasta.
O labiausiai ir žavėjo ir trikdė vienu metu, kartais apimantis jausmas, kad tai šalis, kurioje patekai į praeitį kokius 30 metų atgal, bet su visais "šiuolaikiniais atributais". Kodėl? Nes nejučiom mintimis ne vieną kartą sugrįžau į savo vaikystę, kai nuvažiavus į kaimą, į laukus nudirbti darbų važiuodavome arklių tempiamais vežimais, vakare dviračiais ar pėsčiomis eidavome iš ganyklų parsivaryti karvių. Žmonės vieni su kitais vis dar bendrauja gyvai, dažniausiai prie suolelių, kurie būtinai sustatyti palei pagrindinę gatvę. Kartas nuo karto pratipena šuo ar praslenka katė. Visa tai sukuria tokią nuostalgišką idilę, kurioje viskas buvo paprasta ir aišku. Bet tuo pačiu metu į realybę gražina mobilieji telefonai, internetas ir automobiliai, kurie šiuolaikiniai, greiti ir triukšmingi. Todėl nors Rumunija neabejotinai šiuolaikinė ir išsivysčiusi šalis, bet galvoje sukelia chaosą su nuostalgija prisimenant tuos senus laikus 💖
Viso pravažiuota 6819 km.
4 komentarai:
Kai pradžioj taip skubėjote pavyti tas dvi prarastas dienas, galvojau, kad kokias tik 10 dienų kelionei turit... Netikėjau, kad tiek laiko reikia šioms šalims. Nors ir blogi keliai ir lipimas į kalnus daug laiko suvalgo. Labai keista, kad tiek lijo - kaip kokioj Lietuvoj :)
Iš Bulgarijos lankytinų vietų man prieš akis stovi Marvelous Bridges, neplanavot ar nepakeliui buvo?
Seniai planuoju ten, bet ne vasarą, nes tos eilės žudo :)))
Oi ne, 10 dienų.., pas mane tokių atostogų nebūna :D Na gerai būna, bet ne tada kai vien kelionei pirmyn-atgal 4 dienų reikia :) O šiaip laiko tai netgi gerokai daugiau reikia.., čia mes spėjom tik planą minimum.. :( Jo, kalnams paprastai skiriu visą dieną.., nes net greičiau suvaikščiojus po to norisi tik poilsio :) O lietaus tai būna, manęs labai net nenustebino, ten kalnai savo daro. Bulgarijoje gal mažiau, ypač prie jūros. O Rumunijoje pakanka lietaus, dėl to ir žalia ten viskas :) Apie Marvelous Bridges buvau girdėjęs, ir netgi buvom netoliese, bet.., kažką reikėjo aukoti kad spėtume kitur. O tie tiltai man pasirodė beveik identiški Devetashka uoloms, todėl pasirinkau jas. Na vasarą eilių ko gero nebebūtų, bet kalnuose ir prie jūros tada jau nebebus taip smagu, sunku viską subalansuoti. Gal rugsėjis, jei vaikams į mokyklas nereikia, geriausia būtų. Ir beje, eilės tik Rumunijoje, Bulgarijoje nebuvo niekur.
Nuostabus įdomus pasakojimas apie šeimos kelionę. Vertas knygos turinio. Žaviuosi tokiais žmonėmis. Sutikčiau ir aš taip pakeliauti. Norėčiau aplankyti Rumuniją ,Vengriją. Slovakijoje ir Čekijoje su žygiais esu buvusi nors po kelias dienas.
Ačiū. Stengiamės keliauti visais įmanomais būdais 😊 Pabandykit ir Jūs, tai nėra taip sudėtinga kaip kartais atrodo 😉
Rašyti komentarą