Nors pats gimiau ir net paauglystės sulaukiau, dar gyvuojant TSRS, bet jau buvau užmiršęs ką reiškia gyventi Rusijos "globoje".
Galimybė aplankyti Maskvą atsirado sulaukus pasiūlymo atstovauti darbovietės krepšinio komandą draugiškame turnyre. Tai ir buvo didžiausias kelionės privalumas, galimybė bendraminčių pajuokavimais gelbėtis iš šokiruojančios Rusijos kasdienybės.
Vykome traukiniu iš Vilniaus.
Pirmiausia buvome instruktuoti, kad visada turėtume su savimi asmens dokumentą, ir neužmirštume viešbučio pavadinimo, nes kitu atveju, galime būti sulaikyti 2 ar 3 paroms !!!
Taip pat mums buvo paaiškinta, kad Maskvoje, bet kuris automobilis yra taksi. Jie neturi jokių skiriamųjų ženklų ir išvis, vairuotojai net nesiverčia tuo. Tai tiesiog žmonės, važiuojantys pakeliui ir už sutartą mokestį paimantys pakeleivius. Kitaip sakant, dar 2007 m. Maskvoje jau buvo susiformavusi pavežėjų sistema. Ji buvo taip įsitvirtinusi, kad niekas net nebesvarstė legalu tai ar ne, tuo naudojosi ne tik policijos pareigūnai, bet ir visi kiti valdininkai.
Bet pirmieji tikrai dideli "įspūdžiai" laukė viešbutyje.
Kambariai kuklūs, bet prie to nesikabinėsime, visokio gi lygio viešbučių yra.
Kabinėsimės prie pusryčių. Jie įskaičiuoti į nakvynės kainą. Visi jau esame įpratę (ir 2007 m. buvom), kad jie būna arba "švediško stalo" arba "kontinentiniai". Panašu, kad prie šių sąvokų reikėtų pridėti ir "rusiški". Esmė net ne maistas, o jo gavimo būdas.
Mes, nežinodami vietinių "niuansų", ryte einame į viešbučio pirmajame aukšte esančią kavinę. Vietoj to, kad gautume maisto, esame apšaukiami, kad atėjome..., be talonų... Pasirodo, juos reikia pasiimti pas budėtoją. Einam pas budėtoją. Jis liepia atsinešti asmens dokumentus. Atsinešus, sunkiai suskaičiuoja kiek mūsų čia yra ir kiek dienų mes būsim. Galiausiai paduoda talonus. Grįžtam į kavinę. Vėl esam apšaukiami, nes talonai be antspaudų. Antspaudų einam į registratūrą. Gavę juos, grįžtam į kavinę. Vėl esam apšaukiami, kad nėra valdytojos parašo. Einam ieškoti valdytojos. Ši apšaukia, kad trikdome viešbučio darbą, bet parašus uždeda. Grįžtam į kavinę jau beveik ir nebenorėdami valgyti 😀
Pietauti ėjome į miesto kavinę. Nieko prabangaus, eilinė ir niekuo neišsiskirianti kavinė. Čia neturim didelių nusiskundimų dėl aptarnavimo, bet kainos tai sunkiai įkandamos. Vien sriuba-10 litų. 2007 m. tai buvo tikrai ne pigu. Juokavom, kad dabar nebeplausim dantų, kad neišvalyti maisto likučių 😊
Supratę, kad vien kavinėse neišsimaitinsim, einam į parduotuvę maisto. Dirba 4 ar 5 kasos, bet žmonių daug, piko metas, tenka pastovėti eilutėje. Viskas būtų tvarkoje, bet.. Iš kažkur išlenda valytoja su kibiru ir šepečiu, ir be jokių skrupulų, tą šepetį ima stumdyti žmonėms tiesiai į kojas, taip keldama chaosą. Tiems kurie bandė niurnėti, nepasisekė labiausiai, jie negailestingai apšaukiami, nes trukdo jai dirbti-ji pati svarbiausia ir visai nesvarbu, kad piko metas, o nevalytų plotų ir be žmonių kojų apstu. Mes jau bijome ir prasižioti.
Einam į sporto salę, juk to ir atvažiavom. Esam apšaukiami ir čia. Budėtojui nepatinka, kad ne ten einam. Visiškai nesvarbu, kad esam pirmą kartą čia besilankantys užsieniečiai. Salėje mus užpuola dar ir prižiūrėtojas, nes pasirodo įėjome su sportine apranga ant jų neužsidėję maišelių. Reikėtų suprasti, kad salė nesenai suremontuota ir saugoma. Tik lieka neaišku, jei mes esame komanda ir dalyvausim varžybose, tai ir žaisti turėsim su tais maišeliais? Bet, aišku, prasižioti bijom.
Teko pavažiuoti ir miesto autobusu. Iš pradžių nesupratome kas ne taip. Apsižvalgę ir įsiklausę supratome. Mes tiesiog bendravome ir juokavome (bet tikrai nesielgėme kaip nors chuliganiškai). Tai neįprasta. Tapo aišku, kad Lietuvoje žmonės jau gerokai laisvesni savo vidumi.
Dar geriau apsidairius į akis ėmė kristi detalės. Pvz. sėdi jauna simpatiška mergina ir pati viena iš butelio gurkšnoja alų. Be emocijų. Pavargusiu žvilgsniu. Kažkaip neįprasta tai mums pasirodė autobuse.
Šiek tiek teko palankyti ir turistinių vietų, tačiau jos visiškai nublanko prieš kultūrinį ir emocinį šoką, kurį per tas kelias dienas patyrėme Maskvoje. Tapo aišku, kad ateityje šios šalies vengsiu ir grįžti tikrai neskubėsiu. Nebent norėsiu, kad kas nors mane apšauktų 😉
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą