Sveiki.
Pirmą kartą mintis aplankyti Islandiją kilo maždaug 2006 m., kai buvom apsistoję pas lenką, kuris vienas pats per tris mėnesius iš viršaus į apačią perėjo visą Islandiją pėsčiomis. Su savimi jis nešėsi ne tik profesionalią foto aparatūrą, bet ir trikojį stovą. Pas jį pamatėm tokių nuotraukų, kad mintis apie būtinybę ją aplankyt, jau nebepaleido. Iki tol apie Islandiją neturėjau jokios nuomonės ir ją aplankyti planų nebuvo. Po peržiūros tapo aišku, kad kada į ją nuvažiuosim, tik laiko klausimas 😊Juolab, kad iš jo gavom daug vertingų patarimų dėl bilietų įsigijimo. Bet apie viską nuo pradžių.
Šįkart važiavome be vaikų. Visgi Islandija ne ta šalis, kur derėtų vežtis mažus vaikus: šaltis, lietus, vėjas. Be to, sako ten labai brangu.
2012 m., atkreipę dėmesį, kad per krizę Islandijos kronos vertė nukrito daugiau nei dvigubai, nusprendėme kad būtent dabar geriausias laikas aplankyti šią šalį.
2012 m., atkreipę dėmesį, kad per krizę Islandijos kronos vertė nukrito daugiau nei dvigubai, nusprendėme kad būtent dabar geriausias laikas aplankyti šią šalį.
Kad išlaidos būtų dar mažesnės važiavome 4-iese, taip ne tik įdomiau, bet ir išlaidos automobilio nuomai, kurui, gaunasi gerokai mažesnės.
Tiesa, važiuojame praktiškai penkiese, nes prieš pat kelionę sužinome, kad žmona..., laukiasi, ups 😊 Bilietai nupirkti, kelionė suplanuota, draugai pasiruošę, trauktis nėra kur. Taigi, be vaikų mes keliaut vistiek negalim 😅
Labai keista dabar pačiam atnaujinti prisiminimus ir reportažą, nes tam mažyliui dabar jau tuoj 6 m. sueis 👶
Lėktuvo bilietus nusipirkom prieš kokius 8 mėn. iki skrydžio, nes tada jie pigiausi. Tuo to ir pradėjom kelionės planavimą. Aviakompanija „Iceland Express“. Iš Kopenhagos į Keflaviką ir atgal kainavo 700 Lt žmogui.
Labai daug variantų turėjom dėl nuvykimo iki Kopenhagos. Galima ir lėktuvu, ir keltu, ir automobiliu. Stebėdami visus variantus jau buvom apsisprendę automobiliu važiuoti iki Rostoko Vokietijoje, tada keltu persikelti į Daniją ir ten nebetoli lieka iki Kopenhagos. Tačiau likus gal 2-3 mėn. labai netikėtai aptikau „Estonian Air“ pasiūlymą: skrydis iš Rygos iki Kopenhagos su persėdimu Taline, su visais mokesčiais ir bagažais, apie 280 Lt žmogui.
Dabar, be abejo, tokios kančios, persėdimai ir kainos, atrodo visiška nesąmonė, bet tuomet tai buvo geriausias pasirinkimas, nes apie tokius pigių skrydžių maršrutus ir kainas, kokius turime šiandien, galėjome tik svajoti 😉 Kita vertus, dabar tai prisiminti netgi įdomiau.
Kiti pagrindiniai dalykai: automobilio nuoma, nakvynės, lankytinos vietos, jau daug paprasčiau planuojami.
Pagal pirminį sumanymą nakvoti turėjome palapinėse, tačiau radę tikrai nebrangių nakvynių (turbūt dėl tos pačios krizės, nes šiemet-2018 m. kainos buvo jau ženkliai didesnės), nusprendėme, kad geriau išleisti truputi brangiau, bet miegoti šiltai, turėti dušą, virtuvę ir t.t., nei kas vakarą sukti galvą kur statyti palapinę, bijoti vėjo, šalčio ir lietaus. Per visą kelionę būtent dėl šiuo sprendimu labiausiai ir džiaugėmės 👍
Pasirinkome kelionei paskutinę gegužės mėn. savaitę, nes nuo birželio jau kyla kainos, o orai jau beveik tokie kokie vasarą. Be to, turistų dar ne tiek daug, ir mums tai patinka.
Taigi,
1 diena. 05.22
Apie 16 val. būnam Rygoje. Pagal jau ankščiau išbandytą metodą, pastatom automobilį mieste, ir priklausomai nuo to kur automobilis paliekamas, pėsčiomis arba miesto transportu, atvykstame į oro uostą. Žinoma, šiek tiek neramu palikti automobilį nesaugomoje aikštelėje, bet iki šiol šis metodas dar nenuvylė. Be to, kasdienybėje juk irgi nelaikom nuolat automobilio saugomoje aikštelėje, vagystė, apgadinimas ar kokia kita nelaimė, juk gali atsitikti ne tik kelionėje, bet ir bet kurią kitą paprastą dieną.
19.15 val. kylam.
20.05 val. leidžiamės Taline. Kaip mes įvardijom: atlikom „apžvalginį“ skrydį 😊 Tai beveik tiesa, nes skridome lėtai ir žemai. Patį lėktuvą vadinom „troleibusu“, nes jame vos 33 vietos, ir jis atskrido gal tik pusvalandis iki skrydžio. Žodžiu, išlipo keleiviai, išmetė bagažą, sulipo nauji, ir vėl skrenda. Galėjo net variklio negesint 😊
Pagrindinį bagažą atsiimsim tik Kopenhagoje, pasilikom tik rankinį. Taip nusprendėm patys, oro uoste reikėjo tik pasakyti savo norus. Mes nusprendėm, kad bagažą tampytis visą naktį mums nėra reikalo, todėl pasakėm, kad Taline jo neimsim.
Taline iš anksto pasirūpintu telefonu išsikviečiam taksi, nes prie oro uosto stovintys taksi bent dvigubai brangesni. Kelionė nuo oro uosto iki mūsų nakvynės vietos centre: 4 eurai. Prie oro uosto stovintys ima ne mažiau 8. Maža to, net maršrutinis autobusas 2 eurai žmogui, taigi su taksi gavosi netgi dvigubai pigiau, nes mes 4. Juolab autobusas vakare ir naktį net nevažiuoja.
Apie 21 val. nuvažiuojam į iš anksto užsakytą hostelį-„Old House“. Jis pačiame centre, su neblogais atsiliepimais. Taline galima rast nakvynę ir už 25 lt. žmogui, tačiau mes pasirinkom brangesnį, nes jo vieta gera, atsiliepimai apie jį neblogi, ir už 35 lt. žmogui, gaunam lovas 6-viečiame kambaryje. Pasirinkus pigiausią variantą gali tekti viename kambaryje miegoti ir 14-ai. Beje, Islandijoje visas nakvynes turėjome jau 4-viečiuose kambariuose. Nakvynės vidutiniškai kainavo apie 75 lt. žmogui.
Mes su žmona Taline jau buvę, paskutinį kartą vos prieš porą metų, tačiau draugai jo nematę, o ir mes niekada neatsisakysime progos dar kartą jį apžiūrėti. Tai tikrai labai gražus, jaukus ir romantiškas miestas. Man jis labai patinka😍
Keliamės apie 04.30 val. Miego mažoka 😴
Išsikviečiam tą patį taksi, atvažiuoja labai greit. Už 4 eurus, gal per 10 min. atvažiuojam į oro uostą. Pagalvojam, kad galėjom ilgiau pamiegot, bet iškart randam pasiteisinimų: juk negalėjom žinot, kad taksi nereikės laukti-taip greit atvažiuos, ir dar kad pati kelionė iki oro uosto bus tokia greita.
07.05 val. kylam.
07.40 val. (jau Danijos laiku, persisuka valandą atgal) būnam Kopenhagoj.
Iš Kopenhagos išskrendam apie 15.10 val. Taigi, turim pusę dienos laisvo laiko. Kai rinkomės kelionę buvo variantas-tarp skrydžių vos 1,5 val., tačiau nusprendėm, kad tai pernelyg didelė rizika: jei vėluotų lėktuvas ar nerastume bagažo, o ir Kopenhagos oro uoste iki tol nebuvom nei karto, reikia laiko susigaudyt.
Susitinkam lietuvį, paklausiam gal yra kas įdomaus netoli oro uosto, sako nieko nėra, nors vėliau sužinojom, kad yra nedidelis parkelis, jachtklubas, jūros pakrantė, žodžiu galima užmušt laiką, tik nepatogu su bagažu. Tai viena iš priežasčių kodėl nevažiuojame ir į miesto centrą. Kitos: labai brangus miesto transportas, pusę dienos ne tiek jau daug, mieste jau esame buvę.
Turėdami laiko sunaikiname šiek tiek maisto 😊, pergrupuojame lagaminus. Beje, vieną konservų dėžutę atėmė dar Rygos oro uoste, nes rankiniame bagaže vežti negalima.
16.40 val. Islandijos laiku (dar 2 val. persukamos atgal, viso nuo Lietuvos laiko-3 val. atgal), leidžiamės Keflavike.
Pats nusileidimas šiek tiek nejaukus, lėktuvą nemenkai pasiūbuoja vėjas. Vietiniai nekreipia dėmesio, tokie vėjai jiems įprasti. Sako pėsčiomis ten niekas nevaikšto, nes būna taip, kad įsikimbi į tvorą ir nei žingsnio į priekį, tik džiaugiesi jog atgal nenupučia 😵 Būna, kad ir automobilius nuo kelio tiesiog nupučia.
Bagažo niekas netikrina. Tačiau iškyla kita problema, vieno bagažo visai nėra 😱 Sako, tai įprasta, bet dar nebuvo atvejo, kad neatsirastų. Tai nelabai guodžia, nes mums jo reikėtų jau dabar. Pažada, kad kai tik atsiras, pristatys kur bebūtume. Nieko nepadarysi tenka susitaikyt. Draugo žmona sako: „jaučiau, kad taip bus“. Nusprendžiame, kad ji turbūt ragana, ir čia ne ateities numatymas, o jos kerai. Sprendimas vienareikšmis: reikia degint ją ant laužo. Bet ne šiandien, ir taip daug laiko praradom 😉
Bent automobilį nuomojantis islandas mūsų dar laukia, nors mes užtrukom. Nors net nežinau kaip teisingiau sakyt, jis latvis gyvenantis Islandijoje. Apie jį sužinojome per keliautojų klubą „Hospitality Club“. Jis veikia visiškai legaliai.
Sutariam, kad automobilį gražinsim 05.31 ryte, t.y. prieš pat skrydį.
Sumokam 285 eurus, čia su draudimu ir visais mokesčiais. Privalumas tas, kad be papildomo mokesčio leidžiama vairuoti ne tik sutartį sudariusiam, bet ir kitiems.
Gaunam automatinę „Toyota Corola“. Kuro sąnaudos apie 7,3 ltr./100 km. Viso pravažiavom apie 2650 km. Benzinas Islandijoje sąlyginai pigus, apie 5,40-5,50 lt. už litrą.
Gavę automobilį pirmiausia nuvažiuojam iki Trolio namo pačiame Keflavike, nes gražinant automobilį bus ankstyvas rytas ir laiko nebeturėsime.
Tai įdomus statinys. Gaila tik, kad durys buvo užrakintos ir į vidų negalėjome patekti. Bet net ir per uždarytas duris aiškiai buvo girdėti kaip ten trolis knarkia 😉
Takeliai sužymėti, o už jų ženklai įspėjantys, kad žemė įkaitusi iki 100 laipsnių.
Gražu, pradedame jausti, kad tikrai ne veltui atvažiavome. Nuoskauda dėl dingusio lagamino, bent kuriam laikui, akimirksniu išgaruoja. Tik smirdi labai 😷 , ir vėjas didelis.
Važiuojam pakrantės keliu, jei neklystu 427. Vėlgi puikus asfaltas. Apie „Blue Lagoon“ turbūt nėra daug ką pasakot, visi puikiai žino šią vietovę, tai viena labiausiai žinomų ir lankomų Islandijos vietų, o jei kas nežino, mato iš nuotraukų. Tiesiog natūralus šilto žydro vandens baseinas. Mes neturėjome nei didelio noro, nei laiko čia maudytis. Keista, kad ne tokia ir "žydra" ji buvo, nuotraukoje matyti, kad lauke, o ne viduje, spalvos netgi ryškesnės.
Ten nurodoma vietovė, kuri apibūdinama kaip „Pragaras miniatiūroje“, ir gražus Kleifarvatn ežeras. Ežeras tai tikrai niekuo neišsiskiriantis, nieko ten ypatingai gražaus mes nepamatėm.
Va tas „pragaras“ tai įdomus, bet apie tai sužinosim vėliau, nes dabar vakaras, stabtelėjom, pamatėm nedidelius garus, pagalvojom, kad tai tas pats tik prasčiau, nei prieš tai matytas Grundavikas, ir kadangi buvo jau vakaras, o nakvoti turėjome pas draugus, tai nesinorėjo gaišti laiko ir nuvažiuoti visai naktį, todėl nieko nepamatę nuvažiavome toliau. Laimei į šią vietą grįšime vėliau.
Vakare nuvažiuojam į Reykjaviką. Miegam pas draugus-lietuvius, jau daug metų gyvenančius Islandijoje. Įdomus faktas: lietuvė, daug metų gyenanti Islandijoje, studijuodama Reykjaviko universitete, pagal studentų mainų programą važiavo į... Lietuvą 😄
3 diena. 05.24
Reykjaviko apžiūrą atidedam vėlesniam laikui ir važiuojam prie Glymur krioklio.
Tai tikrai vertas dėmesio objektas, gražus ir pats krioklys, labai įdomi ir trasa vedanti link jo.
Tik mažas pastebėjimas, jei jau eisit, tai būtina eiti iki pat viršaus, kitu atveju ten išvis nėra ko važiuot. Pensininkam (atsiprašau) trasa gal nėra pati tinkamiausia, bet visiems kitiems lengvai įveikiama. Jei jau žmona būdama nėščia ją įveikė, tai manau įmanoma tai padaryt ir kitiems 😉
Mums gal nepasisekė tai, kad lijo. Nors gal ir tai nėra tikslu, tiesiog visą laiką krito tokia lijundra susimaišiusi su dideliu vėju. Viena vertus tai ne pats geriausias oras, tačiau kita vertus, tai suteikė „šarmo“ ir dabar tą lipimą prisimenam kaip labiausiai atspindintį mūsų įsivaizduotus tipinius Islandijos orus, nes tai buvo vienintelė diena kai prireikė lietui atsparių rūbų. Visas kitas dienas buvo labai šilta !!!!!!!!!
Problema ta, kad ženklinimas ir informacija labai skurdi, todėl užlipę į viršų pasukome ne tuo keliu ir kurį laiką negrįžinėjome, o dar labiau tolome.
Kita vertus, būtent šio paklydimo metu, pamačiau man asmeniškai vieną gražiausių vaizdų.
Laimei laiku susisgribome pasukti atgal, nes kaip išsiaiškinome vėliau, tai būtų buvęs kelių dienų žygis 😨
Mes dėl šio paklydimo praradome apie 2-3 val., bet buvo verta.
Blogiausia gal tai, kad mūsų nėščioji jau ėmė pavargti ir prasidėjo tokia beveik šlabdriba ar kruša, net nežinau kaip tiksliau apibūdinti.
Kaip bebūtų, tai buvo sunkiausias žygis per visą kelionę. Bet vertas įdėtų pastangų.
Toliau nuvažiavom prie Barnafoss ir Hraunfoss krioklių.
Jie visiškai šalia vienas kito. Labai įdomūs ir gražūs. Gal tikslesnis apibūdinimas būtų - unikalūs.
Tai vieta iš kurios šiluma tiekiama visam Reykjavikui.
Įdomu tai, kad jei kitos šalys galvoja kaip taupyti šildymo kaštus, tai Islandijoje kuriami specialūs rezervuarai, kuriuose vanduo.. aušinamas !!!!, ir tik po to paleidžiamas į šildymo sistemas, nes kitu atveju būtų per karštas ir sistemos gali neatlaikyti 😲
Ten šilta ir vanduo garuoja taip, kad net neįmanoma normaliai nufotografuot, pavyko tik kamputį.
Prie jo kioskelis, kuriame sudėti pomidorų maišeliai, užrašyta kaina, padaryta dėžutė pinigams, žodžiu, viskas paremta pasitikėjimu ir sąžine.
Miegojome netoli Reykir (hostel.is-Saeberg). Didžiausias privalumas tas, kad ten yra karšto vandens kubilas, juo gali naudotis nemokamai. Mes žinoma ir pasinaudojom 😊
4 diena. 05.25
Keliamės anksti, nes numatyta intensyvi diena.
Važiuojam iki etnografinio muziejaus Glaumber. Pakeliui apžiūrim Hvitserkur uolą.
Nors dėl jos reikėjo padaryti vingį, pūtė labai stiprus vėjas, daugiau ten nieko nėra, bet tikrai buvo verta. Ji labai didingai ir įspūdingai atrodo.
Įėjimas apie 17 lt. Jei tik iš išorės, tai nemokamai.
Gal viduje ir nieko ypatingo, bet atvažiavus tokį kelią, už tokią kainą, manau verta. Kai klausėm kiek laiko reikia vidaus apžiūrai, sakė nuo 5 min. iki 2 val. Tai tikslus apibūdinimas 😊
Pakeliui, Akuyeri, sustojam kolonėlėje, užsukam į parduotuvę „Bonus“.
Liekam šokiruoti, kainos beveik kaip Lietuvoje. Kyla klausimas, kuriems galams mes tuos konservus tampom? 😲 Bet pasikartosiu, tai greičiausiai buvo krizės pasekmė, kuri Islandijai atsiliepė bene labiausiai.
Važiuojam toliau, sustojam prie Godafoss krioklio.
Tuo metu jis atrodė įspūdingai, tačiau atmintyje ir nuotraukose to neišlieka.
Labai šilta. Taip ir nežinom kiek tiksliai buvo laipsnių, nes vietiniai sakė, kad buvo prognozuojami rekordiniai karščiai: iki +25, automobilyje termometras rodė gal +18, bet kaip bebūtų, buvo tikrai šilta.
Beje, panašūs orai buvo ir visas likusias dienas. Jei ne nuolatinis stiprus vėjas, dažnai su dulkėmis, tai galėtum pagalvot, kad esi kokiame saulėtame kurorte 😎
Bet nebūtume lietuviai, jei nepradėtume bambėti: „kam mes čia tuos šiltus rūbus, pirštines ir šalikus vežėmės“ 😜
Apžiūrim Dimmuborgir-lavos labirintus.
Labai įspūdinga ir įdomu.
Neverta dėl to, kad viskas kas gražiausia čia yra, matosi nuo kelio Nr. 1 pusės.
Čia iš po žemių trykšta visokia smarvė, garai ir t.t. Panašiai kaip Grundavike ir Krisuvike.
Pro Husaviką važiuojame iki hostelio-Kopasker (hostel.is-Kopasker).
Jaukus, nes šeimininkas pats jame gyvena. Minusas tas, kad atsiskaityti galima tik grynais.
5 diena. 05.26
Ryte važiuojame prie Asbyrgi.
Ten yra žymusis kanjonas. Man ši vietovė paliko bene didžiausią įspūdį.
Iš pradžių būnam kiek sutrikę, nes informacijos centras pradeda dirbti tik nuo 10 val., o mes atvažiavome gerokai ankščiau. Matome, kad yra įvairiausių trasų, bet nebenorim vėl nugrybaut į kelių dienų žygį. Kaip ir minėjau, su informacija ir nuorodomis Islandijoje kartas nuo karto iškyla problemų. Ta prasme, nuorodos yra, bet neaišku nei kur jos veda, nei kokia trukmė ir t.t.
Važiuojam į šalia esantį kempingą. Klausiam žmonių, jie sako: „ką jūs norit pamatyt, sieną?“ 😅 Išsiaiškinam, kad reikia važiuot į kanjono gilumą. Nustebina tai, kad kempinge labai daug mažų vaikų, juk palapinėse su tokiais pypliais tikrai nėra patogu.
Taigi, kanjonas. Galima vaikščioti apačioje, viršuje ir t.t. Bet, be abejo, labiausiai vertas dėmesio jo galas-būtent taip ir vadinama, „siena“ 😊
Ten padaryta keletas apžvalgos aikštelių iš įvairiausių taškų. Kitu metų laiku dar būna ir nedidelis krioklys, kuris vasarą išsenka. Gražu ir didinga, bet labiausiai mane iki šiol lydi garsai. Aplink ramybė ir tyla, net vėjas neprasiskverbia, o kanjono gale daugybė klegančių paukščių, jų beveik nematyti, girdisi tik garsai, kurie dar atsimuša į kanjono sienas ir grįžta aidu, visa tai tikrai sukuria nepakartojamą atmosferą. Labai abejoju ar tokie patys jausmai būtų atvykus su turistine grupe. Ten geriausia vieta vienam pasėdėt ir pamąstyt apie gyvenimą. Šitai vietai duodu 10 balų.
Grįžtam pro jau dirbantį informacijos centrą. Norim paklaust ar verta eiti pėsčiųjų trasa vedančia kanjono viršumi ir į jį pažvelgt iš viršaus. Labai šauni mergina (ji turbūt vienintelė Islandijoje tikrai kompetetinga informacinio centro darbuotoja, suprato ir ko norim, ir labai išsamiai ir aiškiai suteikė visą informaciją, be to ir nuotaika ir komunikabilumas atitiko dirbamą darbą, nes kitur neapleisdavo jausmas, kad labai jau juos trukdai su savo klausimais), pataria geriau nuvažiuoti sekančiu keliuku iki kitos kanjono pusės.
Iš pradžių nuvažiuojam ne tuo keliuku, stebimės koks blogas kelias, kol galiausiai jis baigiasi ir atsiduriame ūkininko kieme.
Apsisukam ir iš antro bandymo randam tą keliuką.
Mus suklaidino, kad ta pačia kryptimi nurodomas ir „F“ kelias, kuris be to dar ir uždarytas.
Esmė ta, kad mums buvo reikalinga ta pati kryptis, bet dar neprivažiavus „F“ kelio ir uždaryto ruožo.
Žodžiu, važiuojant 85 keliu, reikėtų sukti į 862 kelią nesibaiminant, kad jis taip pat žymimas ir „F“ raide.
Kaip bebūtų, atvažiuojame prie kanjono ir pamačius tolumas kvapą užima ne tik iš grožio, bet ir iš baimės ar pakilsim atgal į šį kalną, nes jis labai status, o aplink nei gyvos dvasios. Kaip supratom ten sezono metu veikia kempingas, o dabar atrodo kaip nuo stichinės nelaimės išsigelbėjusių apleista dykynė. Taip jautėmės visą laiką toje vietoje. Tikrų tikriausias mėnulis. Ši vieta palieka neišdildomą įspūdį, ir būtent dėl to vienatvės ir tuštumos jausmo. Nemanau, kad tokie patys jausmai būtų masinio turizmo sezono metu, kai veikia kempingas ar šiaip klaidžioja turistai.
Žodžiu, šiai vietai taip pat duodu 10 balų.
Su draugu net nusprendžiam, kad tą informacinio centro merginą verta net išbučiuot už šios vietos nurodymą. Tačiau kadangi esam su žmonomis, nusprendžiam kad saugiau tai padaryt su kokiu nors storu ūsuotu praplikusiu dėde 😅 Nežinau ar nuotraukos viską pasako.
Mes važiuojam.
Privažiuojam Hafragilsfoss.
Planuodamas kelionę šioje vietovėje vienuose šaltiniuose buvau radęs, kad čia yra šis krioklys ir Dettifoss. Kitose šaltiniuose, kad Dettifoss ir Selfoss. Bet visur būdavo kalbama apie du krioklius. Maniau, kad vienas iš jų Dettifoss, o antrasis tiesiog skirtingai vadinamas: Hafragilsfoss arba Selfoss. Dabar žinau, kad iš tiesų ten yra trys kriokliai. Jie visi netoli vienas kito, yra pėsčiųjų trasa apimanti jos visus. Važiuojant nuo Asbyrgi pirmasis būtent Hafragilsfoss.
Įspūdį daro privažiavimas, toks status kalnelis padengtas ryškiai raudona uoliena. Krioklys gal ir paprastas, tačiau kai jis įspūdingame kanjone, tai negali nesižavėt.
Iki Selfoss nedavažiuosi, galima tik pėsčiomis nuo Dettifoss, tai netoli.
Dettifoss nurodomas kaip didžiausias krioklys Europoje pagal krintančią vandens masę. Tai tikrai jaučiasi. Mačiau krioklių Norvegijoje, Šveicarijoje, bet šis padarė įspūdį. Tokia beprotiška jėga ir energija, turbūt įspūdingiausias krioklys iš visų mano matytų 😍
Važiuojam toliau ir išlendam į kelią Nr. 1. Džiaugiamės, nes vieškeliu važiuoti nėra malonu. O tai buvo visas kelias iki čia nuo Asbyrgi. Guodė tik tai, kad vėjas buvo iš mums palankios pusės ir prasilenkiantys automobiliai paskęsdavo mūsų dulkėse, o ne mes jų 😷
Važiuojam iki Eglisstadir-125 km.
Apvažiuojam aplink Logurino ežerą. Jo gale apžiūrim Hengifoss krioklį.
Atrodo arti ir paprastas, bet iki jo ėjome gana ilgai, visą laiką į kalną, todėl čia labiau reikia vertinti ne krioklį, o žygį į jį. Nors šis krioklys (žygis) nėra labai išreklamuotas ir populiarus, tačiau mums labai patiko.
Šiaip keliauti apsistojant hosteliuose tikrai rekomenduočiau, nes gauni ir lovą, ir šiltą vandenį, ir virtuvę, ir kaina nedidelė (vėlgi, turbūt tik tuo metu, dėl krizės). Tik neužmirškit pasiimt miegmaišių, nes patalynė už papildomą mokestį.
6 diena. 05.27
Buvom nusprendę miegoti be žadintuvo, todėl kiek nustembam, kad išmiegam iki 9 val.
Apžiūrim kitapus įlankos esantį Djupivogur miestelį.
Labiausiai sužavi improvizuotas muziejus: viena moteris visą gyvenimą tempė į namus visokius akmenis, kaulus ir t.t., ir darė iš jų skulptūras. Ten jų galima ir įsigyti.
Apie šią vietą daug kalbėti turbūt irgi neverta, viskas pasakyta nuotraukose. Blogiausia tai, kad prisidarėm jų labai daug, ir nei vienos ištrint nenorim 😭
Kažkodėl šioje vietoje patys pigiausi suvenyrai. O ir šiaip, Islandijoje suvenyrai sąlyginai pigūs.
Vaizdas pakeliui.
Skaftafell parke yra daug įvairių trasų. Pagrindinė, žinoma, iki Svartifoss krioklio.
Tai lengvas ir paprastas maršrutas. Krioklys gražus.
Nurodoma, kad iki jo iš viso apie 4,5 km., o nuo Svartifoss apie 3 km.
Kadangi iki Svartifoss ėjome labai lengvai, nusprendžiam kad ir toliau, nors ir dvigubai toliau, nebus sunku. Sunku ir nebuvo, tačiau labai nuobodu ir neįdomu.
Kryptis nurodoma 2,5 km.
Čia tikrai įdomiau. Jaučiuosi kaip Šveicarijoje, tik vėjas didesnis, negirdėt karvių, ir tolumos ne tokios įvairiaspalvės, o reljefas vienodesnis. Žodžiu, skiriasi beveik viskas 😅
Bet užtat vaizdas į ledyną-super.
Miegam hostelyje Hvoll (hostel.is-Hvoll). Tai pats brangiausias hostelis mūsų kelionėje, priskaičiavo visokių mokesčių, kurių kiti hosteliai neėmė. Bet užtat ryte pastebėjus, kad automobilio padanga nuleista, šeimininkas greit šoko į kombinezoną ir buvo pasiruošęs perrinkti automobilį 👍 Keista, bet pripūtus padangą iki kelionės pabaigos ji nebeišsileido.
7 diena. 05.28
Važiuojam link Dyrholaey uolos.
Čia pekeliui.
Pavaikštom, pasirenkam akmenėlių. Įdomu tai, kad prie jūros nesijaučia jokio žuvų, dumblių ar pnš. kvapo, kaip kitur.
Čia nuo Vik miestelio puses atskalūnai.
Pabandom važiuot, bet iškart suprantam ką reiškia ženklas “tik keturiais varomais”. Tiesiog sunku įsivaizduot, kad tokie gali būt keliai. Stebimės, kad latvis nuomodamas savo automobilį, mums nurodė šią vietą, juk galim grįžti be dugno 😅
Žinoma, apsisukam ir važiuojam nieko nepešę.
Būtų galima paeiti pėsčiomis, bet nežinome kiek, ir išvis nesam tikri ar tai ta vieta.
O gal latvio tiesiog toks humoro jausmas 😅
Važiuojam iki netoliese esančio Skogarfoss krioklio.
Jis žavi erdve ir tobulomis simetriškomis proporcijomis. Mes džiaugėmės matydami 2 vaivorykštes, nors vėliau pasakius, kad mes ten buvom, vietinių pirmasis klausimas buvo, kiek vaivorykščių matėm, turbūt dvi tikrai ne riba 😉
Pavažiavus dar truputį-Seljalandsfoss krioklys.
Jis nustebino gerąją žodžio prasme. Atrodo paprastas toks, nedidelis, tačiau labai gražus ir jaukus ne tik pažiūrėti, bet ir ėjimas aplink nepakartojama atrakcija.
Iš jo sukam pro Hvaragerdi, Geitafell. Ten nurodomos kaip gražios vietos.
Turizmo informacija dirba tik iki 17 val. Jokios kitos informacijos nerandam, savarankiškai nieko gražaus irgi nerandam.
Važiuojam toliau pajūrio keliu link Krisuviko.
Šį kartą jau kaip reikalas apžiūrim tą “pragarą miniatiūroje”. Stebimės kaip mes jį pravažiavome pirmąją dieną, juk tikrai įspūdinga, net ir apvažiavus visą salą, bei mačius jau visko.
Važiuojam į Reykjaviką.
Čia dar pakeliui vaizdelis.
8 diena. 05.29
Ryte išvažiuojam į Thingvellir.
Tai labiausiai nustebinusi vieta. Kai rinkau informaciją atrodė: na išsiskyrė tos tektoninės pokštės, na susirinko tas pirmasis parlamentas, bet dabar lygumos ir tiek. Nuvažiavęs ten galiu drąsiai pasakyt, tai unikali ir užburianti vieta. Ne tik vaizdai, bet ir visa aplinka labai didinga. Kita vertus ir faktas, kad vienu metu esi Amerikoje ir Europoje labai keistai nuteikia 😍
Žemė ten garuoja daug kur, nurodoma, kad žinomiausias geizeris-Stokur, šaudo kas 8 min., o dar vienas geizeris, maždaug kas pusantros valandos.
Deja, mes prabuvome gal dvi valandas, ir šaudė tik Stokuras.
Tai labai įdomu ir unikalu. Didžiausia atrakcija ir iššūkis nufotografuoti geizerio išsiveržimą, atrodo paprasta, bet realybė visada gražesnė, nei spėji užfiksuoti nuotraukoje 😍
Po visų matytų jis gal atrodė kiek blankokai, tačiau vėlgi tikrai unikalių formų.
Įdomios spalvos, nereikia lipti, jis praktiškai ant kelio.
Stalholt gyvenvietė-Islandijos kultūros lopšys. Dabar ten bažnyčia ir nieko kas mus ypatingai sudomintų.
Hostelis geras tuo, kad labai dėkingoje vietoje norintiems keliauti į Landmannalaugar ar Heklą. Mums labai patiko ir tai, kad dar ne sezonas ir žmonių nebuvo, gavom 5 kambarių namą su svetaine, virtuve ir vonia, patys vieni.
Nepatiko šeimininkės išsakyta realybė: keliai į Landmannalaugar uždaryti VISAM transportui, t.y. net ir tiems superdžipams 😥
Taigi, rytojaus diena pakimba ant plauko, buvo numatyta visą dieną praleisti Landmannalaugar.
Žinau, kad pritariančių nebus, todėl svarstau eiti pėsčiomis, per naktį ir kitą dieną gal spėčiau. Pėsčiom juk ne transportas, kelio neuždarysi. Sustabdo mintis, kad keliai labiausiai uždaromi dėl automobiliais neįveikiamų upių kertančių kelią, o jei jau tie superdžipai nepravažiuoja tai pėščiomis įveiktum tik plaukdamas: šalta, jau nekalbant apie rūbus ir srovę. Ką padarysi tenka susitaikyt, kad ši vietovė liks nepamatyta, gal kada nors bus proga sugrįžti. Tada būtų galima įveikti visą pėsčiųjų trasą: 4 dienų 50 km. žygį nuo Landmannalaugar iki Thosmork.
Skaitę mano 2018 m. kelionę jau žino, kad šiemet tai ir padarėm, žygį netgi prailgindami iki 6 dienų ir 80 km. 😉 Aš tik pridursiu, kad visus tuos 6 m. negalėjau nustoti galvoti apie tai, kad privalau čia sugrįžti. Labai gali būti, kad Islandija mane kada nors ir vėl "pakvies" 😊
9 diena. 05.30
Šeiminkės patarti važiuojam iki to kas neuždaryta.
Pirmiausia Thjodveldisbaer (pavadinimas gali būti netikslus). Nežinau kaip apibūdinti šią vietą, gal užteks foto.
Po visų matytų jis žinoma labai kuklus.
Pirmasis mums pasirodo sunkokas paprastam automobiliui, nors prieš mus nuvažiavo grederis. Kiek akys mato gal ir įmanoma važiuot, bet baisu kas bus toliau, jei kelias taps visai nepravažiuojamu, nes abipus kelio krūvos akmenų ir jokių galimybių apsisukt, po to gali tekt kelis kilometrus atbuliniu važiuot.
Kitas kelias ganėtinai geras, tačiau jis baigiasi įvažiavimu į plačią upę 😂
Bandom trečiąjį, bet ten toks status kalnelis su kyšančiais akmenimis ir mes nerizikuojam pakibti dugnu.
Paliekam automobilį ir einam pėsčiomis.
Įdomu tai, kad toliau kelias tikrai geras. Bet mes labai nepergyvenam, nes pats ėjimas, vėl šviečiant saulutei, ir pučiant tik silpnam vėjeliui, atrodo labai romantiškas. Tuos kilometrus lengvai įveikė netgi nėščioji.
Taip ir yra. Tačiau vėl apėmė tas keistas jausmas, kai aplink nei gyvos dvasios, aplink dykynės, o tu jauti, kad čia kažkas unikalaus. Ne veltui prasidėjo juokeliai apie filmo „pjūklas“ tesinį 😱
Manau panašiai visi ir jautėmės, lyg ir nei gyvos dvasios, bet toks jausmas lyg esi stebimas, galbūt trolių. Nusprendėm, kad kaip bebūtų, nėščioji vistiek turėtų likti gyva, juk visi filmai taip baigiasi 😃
Čia namas užlietas lava, matyti tik, kaip mes spėjam, kaminas.
Vos už kelių šimtų metrų Gjan krioklys.
Jis pats tai daugiau simbolis, bet visa vietovė labai įspūdinga: sustingusi lava, tekantis vanduo, ramybė.
Popiet grįžtame link Reykjaviko.
Iš draugų spėjome sužinoti, kad prie Hvaragerdi įdomiausia iš po žemių trykštančios karštosios versmės, iš kurių viena labai didelė ir įteka į upę. Ji pati per karšta, bet toje vietoje kur įteka į upę ir susimaišo su vėsiu vandeniu, labai gera vieta išsimaudyti. Reikėtų eiti apie valandą, valandą maudytis, ir valandą atgal. Planuojame susirasti šią vietą, nes laiko lyg ir turim, nes viską ką planavom jau pamatėm.
Likus gal 30 km., ir apie 90 km. iki Reykjaviko, važiuojant lygiu, geru Nr. 1 keliu, ima kaisti variklis. Iškart sustojam. Išvarytas antifrizas. Be to generatoriaus dirželio tik pusė. Pabandom pilt vandenį, išbėga kiaurai.
Skambinam latviui. Siūlo kviestis pagalbą, bet sumokėti patiems, o po to, jei paaiškės, kad kaltė ne mūsų, jis pinigus gražins.
Mums tai nepatinka, nes numanom kaip po to paprasta tuos pinigus atgaut 😜
Latvis sako, aš ne vietoje esu, gal tik už poros valandų atvažiuočiau, o mašiną bet kuriuo atveju reiks „inspektuot“ iškvietus „inspekciją“, ir vertint kas kaltas.
Bandom aiškinti, kad ir taip aišku, kad mes negalim atsakyt už trūkusį dirželį ar antifrizo ištekėjimą, nes tai ilgalaikiai dalykai, bet jis sako „iš kur man žinot“.
Nors po to viskas išsisprendė ir suprantam, kad sugesti gali bet kuris automobilis, dėl tokio išsidirbinėjimo nerekomenduoju nuomotis automobilio pas tą latvį 😡
Taigi, po 4 val. pasirodo tas „inspektorius“. Kitaip sakant kažkoks mechanikas-latvio draugas, greičiausiai tiesiog nelegalus meistriukas 👦
Jis iškart nuramina pareikšdamas, kad tai tik metalas, kuris vėliau ar ankščiau visada sugenda 💥 Toks jo požiūris į automobilius.
Iš jo sužinom, kad pats latvis visą laiką buvo vos 30 km. nuo mūsų, bet per 4 val. taip ir nepasirodė aiškindamas, kad yra kažkur išvykęs.
Taigi, automobilio niekas nutempti nesiruošia, supratom, kad tvarkys vietoje.
Latvis sako, kad jie pagal įstatymą gali nesuteikti kito automobilio iki 6 val.
Meistriukas gana greit nustato, kad kaltė iš tiesų ne mūsų, o automobilio vietoje sutaisyti nepavyks.
Kaip tik tuo metu atvažiuoja latvis, jo žmona iššoka gana agresyviai nusiteikusi su fotoaparatu rankoje, matyt ruošiasi fotografuot „sudaužytą mašiną“.
Pirmiausia prišokusi išjungia avarinį, turbūt akumuliatorių taupo 😜
Meistras paaiškina koks gedimas. Latvio žmona islandiškai pradeda aiškinti, kad kažkas su padangom, mes viską suprantam, nesvarbu, kad kalba islandiškai, nes šiek tiek suprantam apie automobilius ir žinom kontekstą.
Meistras jai paaiškina, kad taip atrodo dėl to, kad kita automobilio pusė pakelta ant domkrato 😅 Boba nusiramina. Nors nenustebčiau, jei vėliau dėl viso pikto visgi nusifotografavo 😊
Latvis duoda raktelius nuo savo džipo.
Taip, praradus tiek laiko, nusprendžiam, kad teks maudytis grįžus Dubysoje, o ne karštose versmėse 😊
Džiaugiamės, kad tai nutiko paskutinę dieną jau viską pamačius, o ne kur nors kitame šalies krašte kelionės pradžioje.
Važiuojam apžiūrėti bent jau Reykjaviko.
Taip jame praleidę 2 vakarus ir 2 rytus, vos liekam jo nepamatę 😊
Nieko, trečias vakaras nemeluoja, apžiūrim žymiąją bažnyčią, pakylam į „Perlan“.
Išvažiuojam į Keflaviką, naktį nusprendę praleisti oro uoste.
Automobilį reikia gražinti Keflafike, tada latvis mus nuvežtų į oro uostą.
Nerandam vietos, studijuojam navigaciją ir žemėlapius.
Tada, ups, variklis nebeužsiveda 😲
Prisimenam latvio perspejimą, kad jei variklį užgesinsim neišjungę šviesų, jo nebeužkursim.
Įdomiausia, kad net nežinom kur randamės.
Latvis sako, nieko tokio, Keflavikas nedidelis, rasiu 😊
Neužilgo atvažiuoja tas meistriukas su latvio žmona. Su „krokodilu“ pakuria mūsų automobilį ir palydi iki oro uosto.
Atsikratom automobilio ir vėl džiaugiamės, kad visgi tai atsitiko dabar, o ne ryte skubant į lėktuvą 😊
Tik oro uoste pradedam suvokti kaip per šią savaitę pavargom.
Bandom miegoti, bet krėslai labai nepatogūs, ir nelabai leidžia.
10 diena. 05.31
08.40 val. išskrendam.
Apie 13.50 val. (Danijos laiku) būnam Kopenhagoj.
Apie 20.35 val. išskrendam į Taliną. Taigi, vėl pusdienis oro uoste.
Apie 23.10 val. būnam Taline. Ieškoti nakvynės vietos nevažiuojam, nes Talino oro uoste idealios sąlygos išsimiegoti (ne bendroje salėje, o jau praėjus patikrą, mūsų skrydis juk tranzitinis), juolab kad ryte skrydis labai anksti. Išsimiegam tikrai gerai.
11 diena. 06.01
08 val. išskrendam vėl su “troleibusu”, suskaičiavom, kad buvo tik 10 keleivių.
08.50 val. būnam Rygoje.
12 val. grįžtam į Šiaulius.
Apibendrinant:
Islandija tikrai įdomi ir unikali šalis. Bendras vaizdas iš pradžių gal kiek nuvilia-pilka, juoda, dykynės, vėjai (mums dar pasisekė, kad nelijo), tačiau lankytini objektai tikrai super 😍
Labiausiai žavi šalies įvairiapusiškumas, tai ir įvairios smarvės, garuojančios žemės, ir geizeriai, ir uolos, ir lavos labirintai, ir pėsčiųjų trasos, kanjonas, ledynai, geizeriai, „blue lagoonos“, ledkalnių ežeras, jau nekalbant apie daugybę įvairių krioklių. Turbūt nežinau kitos šalies žemėje kur būtų tiek daug visko vienoje vietoje 👍
Bet labiausiai užstrigo kartas nuo karto užklupdavusi ta keista savijauta, lyg vienatvės, tuštumos, lyg stebimas būtum, lyg vaikščiotum ten kur niekas dar nėra buvęs 😍
Gal tik spalvų šiek tiek daugiau norėtųsi.
Net ir dabar, po 6 metų, galiu nedvejodamas pasakyti, kad tai įdomiausia ir gražiausia šalis, kurioje yra tekę būti 😍
Kelionė įskaičiavus visas išlaidas (išskyrus maistą), kainavo apie 1950 lt. žmogui.
Ją tuomet buvo galima piginti nebent miegant palapinėse, bet nerekomenduočiau, nes tai vargintų, turėtum galvoti kur tą palapinę pastatyti (ten daug kur akmuo), jau nekalbant apie vėją, lietų, šilumą, dušą ir virtuvę. Tačiau tik todėl, kad nakvynės kainos nebuvo brangios. Šiandien jau reikėtų skaičiuoti ir svarstyti kokį variantą geriau rinktis, nes kainos jau pasikeitusios.
Šiandien, žinoma, gerokai pigiau ir paprasčiau su lėktuvo skrydžiais, tačiau praėjus krizei gerokai brangesnė automobilio nuoma, kuras, nakvynės, tad belieka į viską žiūrėti filosofiškai: visada yra ir pliusų ir minusų, ir tik nuo mūsų pačių priklauso ką mes matome 😉
Ačiū visiems turėjusiems kantrybės perskaityti 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą