Islandija 2018

   Viskas prasidėjo maždaug prieš 12 metų. Tuomet, vienos iš kelionių metu, pasinaudodami "Hospitality club", buvom apsistoję pas lenką, kuris vienas pats per 3 mėnesius iš viršaus į apačią perėjo visą Islandiją pėsčiomis. Su savimi jis nešėsi ne tik profesionalią foto aparatūrą, bet ir trikojį stovą. Galima įsivaizduot kokių nuotraukų pas jį pamatėm. Iki tol apie Islandiją neturėjau jokios nuomonės ir ją aplankyti planų nebuvo. Po peržiūros tapo aišku, kad kada į ją nuvažiuosim, tik laiko klausimas. Juolab, kad iš jo gavom ir daug vertingų patarimų. Tiesa pasakius, dabar-po šių metų kelionės, niekaip negaliu suprast, kokio dydžio jo kuprinė turėjo būti ir kaip jis ją turėjo panešti.
  6 metus brandinus įdėją, 2012 m. ją pavyko įgyventinti. Dabar skamba net kurioziškai, bet tuomet iki Islandijos teko skristi iš Rygos, darant net 2 persėdimus: Taline ir Kopenhagoje. Bilietai į abi puses kainavo apie 1000 lt. asmeniui ir tai atrodė gera kaina, net ir nepaisant to, kad tiek nuskrendant tiek parskrendant, teko po vieną papildomą naktį praleisti Taline. Dabar toks keliavimas ir tokia suma atrodytų tikras išprotėjimas. Tuomet keliavome su draugais, viso 4-iese. Išsinuomojome automobilį ir apvažiavome aplink visą salą aplankydami visas pagrindines Islandijos įžymybes. Buvo puiki kelionė, bet kadangi buvo birželio pradžia, nepavyko aplankyti Landmannalaugar, nes visi keliai į salos gilumą, vadinamą "interior", buvo dar uždaryti. Tai nėra šiaip žodis "uždaryta", tai reiškia, kad jais ne tik draudžiama važiuoti, bet jie yra tiesiog neįveikiami jokiam transportui, net ir tik Islandijoje matytiems gigantiškiems "superdžipams". Kadangi tiek iš minėto lenko, tiek iš vietinių, nuolat girdėjome kalbas, kad viskas kas gražiausia Islandijoje yra būtent "interiore", tai buvo labai apmaudu net akies krašteliu nepamatyti to, ko niekur kitur pasaulyje nepamatysi. Tada pasakiau sau, kad čia dar sugrįšiu.
   Tam prireikė dar 6 metų. Šį kartą jau žinojau, kad bilietus būtina "medžioti" nuo birželio vidurio iki rugsėjo vidurio, kitu laiku vėl liksi nieko nepešęs. Aišku, šiuo laikotarpiu bilietai ir brangiausi, bet lyginant su pirmąja mūsų kelione, tai vistiek ženkliai pigesni. 2 suaugusiems su vienu registruojamu bagažu į abi puses tiesiogiai iš Vilniaus-260 eurų.
   Nepaprasta užduotis buvo apie nupirktus bilietus pasakyti žmonai. Juk kelionė "laukinė", tikrai ne kiekviena sutiktų. Paguodą teikė prisiminimai iš Izraelio, kai vietinis pareiškė, kad esu laimingas vyras, kad žmona 2 savaitėms važiuoja tik su rankiniu bagažu 😀 Bet čia daugiau nei "rankinis bagažas", čia reikia kažkaip gudraut. Nutaikęs reikiamą nuotaiką klausiu: "ar keliausi su manimi į pasaulio kraštą?" Kitą kartą ji prieš atsakydama gal labiau pamąstys, bet šį kartą pasako "taip" ir po to jau nebeturi kur dėtis 😊
   Turint bilietus prasidėjo viena sudėtingesnių pasiruošimo kelionei dalių. Kelionė turinti tikslinę paskirtį-žygį pėsčiomis, todėl ir pasiruošti reikėjo atitinkamai. Nors atkrito viešbučių paieška, nes jų maršrute tiesiog nėra-miegoti reikės palapinėje, ir atrodo tai ženkliai turėtų sumažinti kelionės kainą, bet nepraktikuojame tokio keliavimo būdo, neturime tokios patirties, neturime reikiamos įrangos ir priemonių, todėl reikia apgalvoti viską: palapinė, rūbai, avalynė, kuprinės, maistas. Kadangi nieko tinkamo neturim, tai tenka viską pirkti. Taip iš pažiūros nebrangi kelionė, dėl to stipriai brangsta. Aišku viskas lieka, bet kažin ar dar teks visa tai panaudot, esame jau išlepę "senukai", todėl miegojimą palapinėje toleruojame tik nesant kitų alternatyvų. Tiesa, maršrute yra kalnų trobelės, kuriuose kad ir brangiai (apie 70-75 eurai asmeniui už naktį), galima permiegoti. Bet yra labai daug trūkumų: dėl riboto vietų skaičiaus reikia užsakyti iš anksto, o einant žygį pėsčiomis laukinėmis sąlygomis, gana rizikinga ir nesinori prisirišti prie konkrečių datų ir laikų, galbūt nueisim tą dieną daugiau, gal mažiau ir t.t. Bet svarbiausia, kad tai bendra patalpa, kurioje miega labai daug žmonių, kažkas ateina, kažkas išeina, kažkas eina į tualetą, kažkas nori valgyt, dar kažkas kalbasi, vartosi ar knarkia. Tokiomis sąlygomis galimybė gerai išsimiegoti labai apribota, todėl mes nusprendžiame rinktis palapinę.
   Turim seną, pirktą "Maximoje" prieš 20 metų, žmona sako-bus gerai, bet aš nors ir tempiuosi ją į tokią kelionę, bet turbūt dar nesu toks trenktas. Greičiausiai todėl, kad turiu daugiau informacijos, tiek apie Islandijos klimatą, tiek apie "interiore" neprognozuojamus orus, tiek apie galimus netikėtumus. Dėl vienos kelionės labai išlaidaut nesinori, todėl ieškau reikiamos įrangos pagal skelbimus. Pasiseka, randu visiškai naują "ultralight" "Husky Brunel 2" palapinę su 5000 mm atsparumu lietui, 8000 mm dugno atsparumu, diuraliuminio lankais ir sveriančią vos 2,1 kg. Žmonės gavo dovanų, bet turėjo savo, todėl jiems ji nereikalinga.
   Akcentuodamas kuo mažesnį svorį nuperku ir savaime prisipučiančius čiūžinėlius. Buvau radęs labai teisingą apibūdinimą, "tai tik pavadinimas, iki galo jie neprisipučia, žmogaus pagalbos pripučiant vistiek reikia". Šiek tiek papūsti su burna nėra problema, svarbiausia kad būtų minkšta ir būtų kuo lengvesni nešti. Nors pačių ploniausių vistiek nežiūrim, nors jie sąlyginai lengviausi. Tokių čiūžinukų dar vienas privalumas, kad jie laiko šilumą, t.y. jei čiūžinukas kokybiškas, galima miegoti net žiemą.
   Perkam ir kuprines, nes nors ir dažnai keliaujam, bet neturim tokių, kurios būtų pritaikytos dideliems svoriams ir ilgiems maršrutams, nevargindamos nuo pat pirmos minutės. O dar reikia ir kiek įmanoma atsparesnių vandeniui.
   Miegmaišius nusprendžiam naudoti savus, pirktus prieš tuos pačius 20 metų kartu su palapine, juk reikia kažkada juos panaudot 😊
   Kalniniai batai ir neperšlampami rūbai tai lengviausia dalis, daugumą jų jau turėjom iš ankstesnių kelionių. Aš ypač patenkintas savo Anglijos "Royal Mail" apranga. Ji sunki, tačiau nuo lietaus ir vėjo saugo nepriekaištingai. Apgalvojam kiekvieną detalę, imam vasarines kepuraites, ne tam, kad apsaugotume galvas, bet kad per lietų užsidėjus ir užveržus kapišoną, kepurės snapelis neleistų trukdyti matomumui. Žmona net pasiima akinius nuo saulės, kad į akis nepūstų vėjas ir lietus. Aš pasišaipau, kad jie be "valytuvų" 😎
   Svarbi dalis maistas, jį reikės nešti, turim 2 variantus. Labiausiai įprastas: produktai ir dujinė viryklė. Didžiausi minusai, kad sunku apskaičiuot kiek ir ko reikės, ir kad balionų negalima į lėktuvą, todėl reikėtų blaškytis Islandijoje po parduotuves. Nusprendžiame vežtis kareiviškus "sausus davinius". Žodis "sausas" čia ne visai tinkamas, nes jame yra ir paketas, į kurį įpylus vandens įvyksta cheminė reakcija ir po 12 min. turi karštą maistą. Šiuo pasirinkimu likome patenkinti, buvo ir greita ir paprasta ir skanu. Gal tik kiek pabodo vis vienodi priedai: riešutai, medus, šokoladukai. Rinkinyje esantys sausainiukai, vadinami džiūvėsėliais, išvis kažkoks nesusipratimas, juos neišmetėm tik laukdami "bado". Rinkinyje yra ir išsilankstanti viryklėlė su sauso kuro tabletėmis, rimto maisto nepagaminsi, bet puodelį arbatos ar "Rolton" makaroniukų sriubytės, be problemų. Didžiausias minusas vėlgi svoris, vienas paketas 670 gr. Palaipsniui svoris mažės, bet iš pradžių teks papraikaituot.
   Dar vienas labai svarbus aspektas-akumuliatoriai. Gali prireikti telefono, jame esančios navigacijos, ir neabejotinai labiausiai reikės fotoaparato. Reikia paskaičiuoti, kad savaitę laiko nebus galimybės pasikrauti, o nuotraukų ir videoįrašų gali kilti noras padaryti labai daug. Jei prireiks navigacijos, tai ji taip pat pareikalaus savo. Jei bus labai šalta, sako, baterijos užtenka trumpiau. Be to, akumuliatoriai šiek tiek išsikrauna ir nenaudojami. Nusiperku 2 papildomus akumuliatorius fotoaparatui (viso važiuojam su 3), pasiimame 2 "powerbankus", tikimės, kad užteks.
   Pasiruošimas baigtas, kiek viskas kainavo sunku įvertint, reiks dažniau taip keliaut ar tapti kokiu žveju, kad atsipirktų 😊
   Prieš pat kelionę stebiu orus, velniai griebtų, atvykimo dieną prognozės pačios blogiausios, gana stiprus lietus. Atvykstame vakare, kaip reikės palapinę pasistatyt? Siūlau žmonai susirast viešbutį bent pirmai nakčiai-atsisako, sako ši kelionė "ar taip, ar taip, jau tokia" 😄

   2018-07-13, 1 diena

   Oro uoste pasveria bagažą-kad ir kaip stengėmės ir skaičiavom kiekvieną gramą, per abu 37 kg. Joooo..., lengva nebus. Iš oro uosto paskambinam pas senelius paliktiems vaikams, mažiukas jau sako "pasiilgau" 😍
   Dar Lietuvoje, einant link lėktuvo, pakalbina kažkoks lietuvis, jis važiuos į kitą salos pusę, suprantu, kad jis visai norėtų kompanijos, nes vienam liūdna, deja, mūsų planai kitokie. Jis prigąsdina išsakydamas savo baimes, kad vežasi skilandį ir bijo muitinės, nes jie kartais ne tik atima maistą, bet ir uždeda baudas. Žinant Islandijos "kainas" tai išsigąstam, nes maisto tai juk ir mes vežamės. Bauda turbūt būtų nemaža, bet ir ji ne blogiausias variantas, jei atimtų maistą, tai sukeltų mums daug papildomų rūpesčių ir atimtų daug laiko.
   Keflavike leidžiamės 19 val.-laiko skirtumas 3 val.
   Atsiimant bagažą tas lietuvis jau kažkokiam kitam lietuviui pasakoja apie savo vežamą "kontrabandą"-skilandį. Gali būti, kad jis visiems iš eilės pasakodamas pasipasakos ir kokiam Islandijos muitininkui 😊
   Nėra jauku eiti pro tas stiklines muitinės sienas, nors aš kažkaip galvoju, kad tie kareiviški "sausi daviniai" gal net ne visai maistas, tas draudimas turbūt labiau taikomas šviežiems, rūkytiems, pieno, ir pan. produktams. Praeinam sėkmingai. Gal padeda ir tai, kad tuo metu vyksta pasaulio futbolo čempionato pusfinalis, o Islandijoje futbolas sporto šaka Nr. 1.
   Lyja, bet silpnai, naudojamės tuo ir einam iš terminalo. Nežinom ką daryt, šiai dienai neturim aiškaus plano, nes galim ir miegot jau ruoštis, bet dar ankstoka (nors pagal Lietuvos laiką jau 22 val.), galim ir kažkiek judėt į priekį. Automobilio nesinuomojom, nes mūsų tikslas žygis pėsčiomis, kur kelių net nėra. Vien dėl nuvykimo iki pradinio taško, neapsimoka. Juolab, po to reikėtų sukti dar galvą kaip jį iš ten pasiimti, nes maršrutas baigsis jau kitoje vietoje.
   Tranzuojam, iš pradžių sekasi nekaip, nėra ko norėt prie pat oro uosto. Paėjus iki žiedo matom stovi porelė, klausiam kiek laiko tranzuoja, sako 10 min. Mes atsistojame toliau. Vos ne pirmasis automobilis sustoja. Vairuotoja juodaodė, kartu važiuoja 2 arabiškos išvaizdos vyrukai, keistas derinys. Ypač dėl to, kad kaip vėliau supratom, jie net nelabai pažįstami. Sustojusi vairuotoja kažkokia pasimetusi, žiūri lyg ir išsigandusi. Sutinka paiimti, bet aiškiai tam nepasiruošusi, tenka rinkti daiktus, padaryti vietos ir mums ir kuprinėms. Važiuojat vis kalba apie tai, kad šiame kelyje mėgsta stovėti policija. Tada man tampa aišku, mano "Royal Mail" apranga pagelbėjo, ji turbūt pagalvojo, kad ją stabdo policija, todėl ir sutrikusi atrodė ir klausimas "ar pavešit" jai netikėtas buvo 😊
   Važiavimas irgi švelniai tariant "specifinis", ji tai bėgį nepataiko įjungti, tai vairo nenulaiko, nesijautėm saugūs, bet svarbiausia, kad lynojant mums nereikia stovėti lauke. Nors nieko nesakom, bet turbūt jausdama, kad jai vairuoti sekasi ne kažin kaip, teisinasi, kad automobilis ne jos. Sako, kad jai reikia kažkur trumpam užsukti, o tada paveš toliau, nes jei paleis toje vietoje, tai niekas nesustos. Sutinkam. Užvažiuoja į kažkokį užkampį, netoliese baras, su žmona sakom: "viskas, dabar mus parduos" 😓 Po keliolikos minčių važiuojam toliau, prašom nevežti į Reykjaviko centrą, nes ten nei palapinės pastatysi, nei patranzuosi. Kaip ji sako, išleidžia kažkur pakraštyje, bet tai tikrai dar miestas.
   Lynoja nestipriai, bet įkyriai. Kuprinės labai sunkios. Niekas nestoja. Nusprendžiam statyti palapinę mieste. Netoliese randam parkelį, ten ir miegam.

   2018-07-14, 2 diena

   Miegojom ne itin gerai. Tam yra daug priežasčių, pagrindinės, kad tai pirmoji naktis palapinėje ir kad beveik visą naktį lijo. Dar neįprasta tai, kad visą naktį buvo šviesu !!!
   Ryte nelyja, bet apsiniaukę.
   Papusryčiaujam, patogiau persikraunam kuprines, nes ankščiau buvom priversti atsižvelgti, kad ne viską galima dėti į rankinį bagažą.
   Čia mūsų "37 kg".

 

   Šį kartą tranzuoti sekasi geriau, nors ir ne iš karto, bet sustoja kažkoks vaikinukas, važiuojam bet kur, mums svarbiausia ištrūkti iš miesto. Iš jo sužinom, kad ši vasara blogiausia Islandijoje per 40 metų, nuo balandžio mėn. nebuvo nei vienos dienos be lietaus 💧 Išleidžia mus už miesto, prie mums reikiamo kelio. Žmona nueina į kolonėlę vandens, o aš nufotografuoju "pievelę"-ten labai populiaru "pasigaminti" ir atsivežti žolę.

    Žmona grįždama sako, kad su ta savo "Royal Mail" apranga galėčiau ne tik "policininku dirbt", bet ir rinkti mokesčius iš išvažiuojančių iš kolonėlės. Turbūt iš toliau pamačiusi ir pati išsigando, kad dabar reikės už tą vandenį susimokėt 😃
   Gana greit sustoja vokietis. Pats vienas atskrido į Islandiją ir planuoja važinėti po salą 17 dienų. Man pasirodo keista, kad jis sako, jog važiuoja į Thingvellir, bet navigacijoje įsivedęs savo nakvynės vietą, kuri yra gal 50 km. nuo Thingvellir. Besikalbant išsiaiškiname, kad jis sumaišęs kelius, važiuoja ne tuo keliu. Paaiškinu kur jam reikėtų važiuoti ir prie reikiamo posūkio jis mus išleidžia. Labai keista, kad žmogus lyg ir pasiruošęs kelionei, turi krūvą planų, žemėlapių, norimų aplankyti vietų sąrašą, bet masto įdomiai, nes aš jo vietoje jei jau pasiklydai (kodėl nuo pat ryto reikia įvesti į navigaciją nakvynės vietą, kuri bus reikalinga tik vakare?), tai būk lankstus pakeisk šiek tiek planą, nes jis jau padarė vingį ir jam patogiau būtų buvę važiuoti pirmiau iki geiserių. Na bet tai jo reikalas, mums nei vienas nei kitas variantas nebūtų pakeliui.
   Prie Selfoss užstringame bene ilgiausiai šioje kelionėje, valandai laiko. Labai įkyriai kimba tokios mažos muselės. Galiausiai sustoja močiutės. Bandom aiškinti kur mums reikia, bet jos niekaip nesupranta mūsų tarimo. Sustoja ir paima žemėlapį turizmo informacijos centre. Viena iš jų stebisi, kad ruošiamės važiuoti "labai labai toli", nors tai tik apie 130 km. 😊 Sužinojusios, kad mes eisim į žygį pėsčiomis ir miegosim palapinėje, dūsauja, kad "jaunystė", smagu taip jaustis 😃 Jos važiuoja šiek tiek už Hella, bet mes paprašom išleisti šiek tiek prieš ją, prie sankryžos su 26 keliu.
   Čia jau pastebimai mažiau automobilių, šis kelias jau veda į salos gilumą.
   Bet ir čia sutranzuojam gana greit. Tik šiek tiek keistai. Pravažiuoja nestodamas automobilis ir dingsta horizonte. Po kelių ar net keliolikos minučių grįžta, apsisuka ir sustoja, matyt persigalvojo ir nepatingėjo net keliolika kilometrų grįžti 😊 Važiuoja į žvejybą. Paleidžia Leirubakki. Iš esmės tai tik vienas viešbutis, bet šią vietovę žinojo net tos močiūtės, nes tai labai svarbi vieta "interiorui", čia stoja "F" keliais važiuojantys autobusai. Paaiškinu, "F" keliai Islandijoje, tai keliai neįveikiami įprastam transportui, tik 4x4.
   Pagal mano pasiruošimą, iki autobuso valanda laiko, bet išsiaškinam, kad mano turimas grafikas tik vienos kompanijos, be jos važiuoja ir kitos, artimiausias autobusas jau už 15 min. Puiku, vos spėju apžiūrėti aplinką, labai įdomios statinio sienos-"lava".

    Autobusas atvažiuoja punktualiai. Jis atrodo įspūdingai. Žmonių nedaug, be mūsų dar viena 4 žmonių kompanija. Iki Landmannalaugar 65 km., važiuoti 1 val. 30 min., bilietas žmogui 4850 kronų (beveik 40 eurų). Atsiskaitom kortele.
   Iš pradžių važiuojam paprastu keliu (26), tada nusukam į F224. Tai jau žvyrkelis (gal tiksliau "akmendulkelis"), bet kurį laiką dar įveikiamas ir įprastu automobiliu, nors kelio ženklas ir draudžia čia tokiu važiuoti. Autobusas akivaizdžiai savo stichijoje, važiuoja vos ne greičiau nei asfaltu.
   Įvažiuojam į tokią atkapą, kur iš abiejų pusių kelio gana statūs šlaitai, priekyje mūsų kitas automobilis, o priešais dar vienas. Kol tie du svarsto kuriam pirmenybė ir kaip važiuoti atbulomis iki tinkamos prasilenkti vietos, mūsų autobusas kaip niekur nieko suka į šoną ir lipa tiesiai ant šlaito, gaila nuotraukoje šlaitas šiek tiek žemesnis nei realiai buvo, nes nespėjau nufotografuoti, šioje vietoje jis mažesnis.

   Galiausiai privažiuojam upę. Tokių teko įveikti gal kokias 3-4. Tampa aišku kodėl šie keliai neįveikiami įprastais automobiliais ir kodėl net ir specialiam transportui jie įveikiami tik 3 mėn. per metus.
   Beje, aš galvojau, kad judėsim lėtai, bet šiuo autobusu vijomės ir lenkėm ne vieną džipą. Kai kurių vairuotojai ir keleiviai akivaizdžiai išsigandę studijavo žemėlapius.

   Netoli Landmannalaugar, kelias F224 susijungia su F208. Vėliau Landmannalaugar matėme paprastų automobilių ir išsiaiškinome, kad jie atvažiavo būtent F208 keliu, nes F224 tikrai neįveiktų. Žinoma ir F208 gali įveikti tikrai tik sezono metu (jau minėti 3 mėn. nuo birželio vidurio iki rugsėjo vidurio). Kita vertus, net neabejoju, kad juo būtų galima tik "šliaužti", ir nors autobuso bilietas ir nebuvo pigus, bet atrakcija buvo 10 balų. Šį patyrimą galima vertint net ne kaip viešąjį transportą, o kaip papildomai mokamą atrakcioną.
   Galiausiai paskutinė upė prieš Landmannalaugar, nuotraukoje už jos jau matyti stovykla.
   Čia jau nei vienas automobilis nepravažiuoja nenufotografuotas, nes stovykla prie pat ir visi stengiasi įsiamžinti Islandijos kelių ir transporto ypatumus. Šią-paskutinę upę, ryžtasi įveikti ne visi, net ir turintys 4x4 džipus, geriau palieka automobilius prieš ją ir likusią atkarpą įveikia pėsčiomis.

   Įdomu tai, kad mūsų autobusas buvo tikrai išskirtinis savo išvaizda, nes kiti sutikti nors ir specialūs, nors ir 4x4, bet atrodė kaip įprasti autobusai, o va mūsiškis tai ir savo išvaizda atrodė kaip "kelių monstras".

   Ateinam į kempingą. Gali būti, kad likome skolingi nors nesu tikras. Nekalbu gerai angliškai. Paklausia kiek palapinių, pasakau, kad viena, sumoku 2000 kronų (apie 16,50 euro). Atsiskaitau kortele. Kitą dieną sutikome žmones, kurie sakė, kad mokėjo po 2000 kronų už kiekvieną žmogų, t.y. kad skaičiuoja kainą ne palapinei, o žmogui. Bet aš esu tikras, kad manęs tikrai paklausė kiek palapinių, o ne kiek žmonių, tad mano sąžinė rami.
   Beje, tualetas, jei negyveni kempinge, kainuoja 500 kronų (šiek tiek virš 4 eurų).

   Daromės valgyti. Greta sėdi anglai, kurie įveikė mūsų numatytą oficialiai 5-6 dienų maršrutą per 2,5 paros. Sako ėjo beveik nestodami, nes neturėjo daugiau laiko. Pamatę mūsų "sausų davinių" savaiminį pasišildymą nuo vandens, pramina mūsų maistą "kažkokiu NASA" 😁 Smagu, kad net ir anglus mes turim kuo nustebinti.
   Išgirstu kaip kažkoks belgas šaukia iš laimės. Nors ir nujausdamas dėl ko, bet norėdamas pasitikrinti, nedrąsiai klausiu anglų kaip sužaidė Anglija su Belgija pasaulio futbolo čempionate dėl trečios vietos. Spėjimas pasitvirtina, laimėjo Belgija. Anglai akivaizdžiai nusivylę. Daugiau neerzinu jų, apie tai nekalbam.
   Pasistatėm palapinę. Tai padaryti nebuvo paprasta: didžiojoje kempingo teritorijos dalyje žemė labai kieta-akmenuota, daug kur labai šlapia. Žodžiu teko paieškoti tinkamos vietos ir ne visus kuolelius pavyko įsmeigti, išbandėm ir tvirtinimo būdą-akmenimis.
   Žmona nusprendžia pailsėti, o aš išeinu į apžvalginį žygį. Oras puikus, turbūt į kurią pusę beeitum, pamatysi įsimintinų vaizdų ir pasidarysi puikių nuotraukų.

   Grįžus einame į fantastišką atrakciją, maudytis į šilto-karšto vandens "upę-baseinėlį". Atrakcija nemokama. Smarvės nėra. Nerealiai smagu. Ten sutikome lietuvių šeimą ir dar iš Šiaulių, tai turėjome apie ką pasikalbėti, pasėdėjome gana ilgai. Nusprendėme susitikti ir grįžus namo. Šiuo metu kai rašau reportažą, sutarėm dėl susitikimo, rytoj laukiam jų svečiuose 👍 Jie į žygį neis, atvažiavo tik į Landmannalaugar, pasivaikščioti ir apžiūrėti jo apylinkes. Tiesa pasakius, einančių į žygius kelioms paroms nėra labai daug, turbūt didesnė dalis kaip ir jie, apsiriboja Landmannalaugar apylinkių apžiūra. Jie padovanoja žmonai šiaurietiško vaikščiojimo lazdas, vėliau jos labai pravertė. Ačiū jiems labai.

   Po tokios pramogos pats tas eiti miegoti. Bet miegojome vidutiniškai. Aš miegojau be rūbų, nors žmona sakė, kad jai buvo šaltoka. Man labiausiai trukdė, kad tai kempingas, kažkas praeina pro pat palapinę, kažkas trauko užtrauktuką, kažkas garsiai kalba ir t.t.

   2018-07-15, 3 diena

   Vienas iš šios kelionės privalumų, kad nebuvome prisirišę prie konkrečių dienų ir laikų. Tikslas tik vienas-praeiti žygį nuo Landmannalaugar iki Skogar. Iš tiesų tai čia sujungtos 2 trasos laikomos vaizdingiausiomis Islandijoje: pirmoji trasa nuo Landmannalaugar iki Thórsmörk, antroji nuo Thórsmörk iki Skogar. Viso 80 km.
   Pirmoji trasa nuo Landmannalaugar iki Thórsmörk. Ši trasa laikoma 4 dienų, jos ilgis 54 km. Pirmasias 2 dienas reikia įveikti po 12 km., o kitas dvi po 15 km.
   Šiandien numatyta pirmoji trasos 12 km. atkarpa iki Hrafntinnusker Hut. Oficialiai numatoma ėjimo trukmė apie 4-5 val., pakilimas 470 m. Bet tai nereiškia, kad trasa vien tik į viršų, eigoje ir kyli ir leidiesi, tik bendroje sumoje gaunasi 470 m. aukštyn.
   Kadangi nesame prisirišę prie konkrečių laikų ir vietų, o oficialiai šios dienos žygis 4-5 val., tai ryte neskubame, svarstome gal iki pietų dar pasivaikščioti po Landmannalaugar apylinkes, išsimaudyti tame "baseinėlyje" ir pavalgius pietus (dar šiek tiek sumažinus kuprinių svorį), išeiti į trasą, nes 4-5 val. per dieną neatrodo daug. Bėda ta, kad Hrafntinnusker Hut yra aukštai (apie tai byloja ir 470 m. pakilimas), o tai reiškia, kad ten miegoti gali būti šaltoka. Tą patį teko skaityti ir ne viename atsiliepime (ne lietuvių kalba, nes lietuviškai tokios informacijos tiesiog neradau), kas gali stengiasi išvengti šios tarpinės nakvynės (išimtis-nakvynė namelyje) ir per vieną dieną įveikia ir sekančios dienos atkarpą. Nuo Hrafntinnusker Hut iki sekančios dienos tikslo Alftavatn dar 12 km., 490 m. nusileidimas, oficialiai dar 4-5 val.
   Taigi, pasirinkimas toks, arba iki pietų pasibastom aplink Landmannalaugar, išsimaudom, pavalgom ir paėję 4-5 val. miegam aukštai prie Hrafntinnusker Hut, kentėtami tikėtina šaltą naktį, arba einam per dieną dviejų dienų atkarpą iki Alftavatn, kas iš viso būtų 24 km. ir apie 8-10 val. kelio. Savaime aišku, kad šiuo atveju nebeturim laiko bastytis aplink Landmannalaugar. Privalumas, kad nakvynė būtų tikėtina gerokai šiltesnė, nes po 470 m. pakilimo, būtume vėl nusileidę 490 m.
   Kadangi jaučiamės jau šiek tiek pažinę Landmannalaugar apylinkes, miegoti ant sniego nesinori, tai renkamės antrąjį variantą-šią dieną įveikti dviejų dienų atkarpą iki Alftavatn.
   Nėra labai stipraus vėjo ir didelio lietaus, bet debesuota ir purškia nemaloni lijundra. Apsirengę neperšlampamus rūbus už nugaros paliekame Landmannalaugar.

   Nedaug paėjus jau darosi karšta, nes kuprinės sunkios. Bet nusivilkti rūbų nesinori, nes orai greit keičiasi, tai lyja, tai ne, o protarpiais ir saulutė išlenda.

   Truputi nuogastaujam, kad galim judėti per lėtai, nes nieko neaplenkiam, tik mus visi lenkia. Bet vistiek neskubam, juk mūsų tikslas kažką pamatyt, o ne tik "perbėgt" trasą. Dažnai stojam fotografuoti ar pailsėti. Prieiname "pragaro vartus".

   Paskutiniai žvilgsniai atgal, link Landmannalaugar.

   Iš lėto judam toliau, mus toliau visi lenkia. Stebimės, kad dauguma net ir gražiausiose vietose net nestabteli, nieko nefotografuoja, tokius praminam "sportininkais". Apskritai, nors oras ir nekoks, kuprinės sunkios, ir dominuoja kopimas tik aukštyn į kalnus, bet nuotaika puiki, nuolat juokaujam, neatpažįstu savo žmonos, ji mane stebina, paprastai ji niurzgėdavo net 3 kartus lengvesnėse sąlygose, negaliu atsidžiaugt 😍

   Prieinam sniegynus, man niekada nepatiko ėjimas-kopimas sniegu, o čia dar lijundra ir stiprus vėjas. Sunkiausia psichologiškai, nes kai pagaliau pasieki chorizontą, už jo vėl panašus "baltas" chorizontas.

   Laimei trasa gerai pažymėta ir pasiklysti beveik neįmanoma. Nors sakė dieną prieš mums atvykstant, ten kažkokiu būdu buvo pasiklydusi visa grupė.
   Blogiausia, kad einant per tas sniego "dykumas" ir nešant tą be proto sunkią kuprinę, nėra net kur pailsėti, nes nėra jokio akmens. Prisėsti ant sniego nepatogu ir šalta, be to nemalonu, nes vėjas stiprus ir į akis drebia lijundrą. Pasislėpti irgi nėra kur.
   Pagaliau prieiname Hrafntinnusker Hut. Tampa aišku, kad nusprendėme teisingai, čia palapinę gal ir pastatysi, bet nepamiegosi: vėjas, lietus ir šaltis.

   Pasižiūrime į laikrodį, jis nudžiugina, nors jautėmės visiškos sraigės, bet užtrukome tik 4 val. 10 min. (primenu: numatytasis vidurkis plane 4-5 val.). Tampa aišku, kad maršrutai apskaičiuoti pagal "mūsų tempą" ir tai džiugina. Vadinas turim visas galimybes šiandien įveikti ir kitos dienos atkarpą.
   Pradžiai stojame pailsėti Hrafntinnusker Hut. Į vidų negalima, leidžiama tik miegantiems namelyje. Prie namelio šiokia tokia užuovėja, bandom pasigaminti maistą, bet šalta ir nesmagu. Laimei leidžia nueiti į tualetą ir nieko nesako kai užeiname į namelio preangį pasišildyti. Labai juokingai atrodo sudžiauti rūbai, nuo jų tiesiogine prasme lašėte laša vanduo, akivaizdu, kad ne visi pasirūpinę neperšlampamais rūbais.
   Žmona stovi šalia durų su visa savo apranga: kapišonas, akiniai, ant nosies ir burnos-skarelė. Aš ją jau prieš tai dėl tokios aprangos vadinau "killere", o kai rėmėsi šiaurietiško vaikščiojimo lazdelėmis tai "slidininke". Iš lauko įeina kažkoks vaikinas ir sustoja, žmona lieka jam už nugaros, jis jos nemato. Po kurio laiko jis atsisuka ir..., reikėjo pamatyti jo veidą 😀, išsigando nerealiai. Aš įsivaizduoju, žmogus galvoja: kur jau kur, bet kažkur Islandijos kalnuose, sniegynuose, tikrai nesutiksi "killerės" 😂
   Sušilę einam toliau. Pikta, kad negalima palikti šiukšlių, jos sveria, bet tenka neštis. Taip yra todėl, kad šis namelis 100 proc. "žaliasis": elektra, šildymas, vanduo ir t.t., viskas iš gamtos. Guodžia mintis, kad dabar trasa jau bus žemyn.
   Deja, tas "žemyn" gana sąlyginis, nes labai dažnai po nusileidimų vėl tenka kopti aukštyn.
   Prieiname sniego-ledo urvus, jie labai įspūdingi, aš žmonai net sakau, kad tai gražiausia vieta kurioje man yra tekę būti. Nuotraukoje tai nepersiteikia. Paslaptis ta, kad šiltas vanduo iš apačios ištirpdo sniegą ir suformuoja urvus. "Sportininkai" nestoja net ir čia. Maža to, prabėga net neapsidairydami. Tampa aišku, kad pravardė tinkama.

   Dar kažkiek nuėjus žemė dar karštesnė. Nuotraukose neapsirikit, čia ne tiek debesys, kiek garai. Gerai įsižiūrėjus matyti ir žmogeliukų siluetai.

   Kita nuotrauka labai charakteringa, labai gerai atspindi kodėl Islandija vadinama "ledo ir ugnies" šalimi, visiškai šalia sniegynas ir deganti žemė.

   Neužilgo prieiname pirmąjį krioklį. Net pačiam keista dabar, bet niekaip neatgaminu, kad iki šio momento būtume matę krioklį.

   Netrukus sniego ima mažėti, jaučiame, kad pagaliau iš tiesų imame leistis. Tolumoje ima vertis fantastinis kraštovaizdis.

   Čia padarau gal 20 nuotraukų, bet net ir būdamos labai gražios, nei vieną jų, net iš tolo neatspindi to ką matai iš tikrųjų. Gražiu oru iš čia išvis nebesinorėtų niekur eiti. Bet negalim labai ir skųstis, nes būtent šioje vietoje lietus aprimo, o debesys prasisklaidė tiek, kad galėjome pasigrožėti horizontais ir tomis viršūnėmis. Gailiuosi, kad nepadariau panoraminės nuotraukos. Iškart žmonai pareiškiu, kad tie prieš tai matyti urvai jau nebe gražiausia mano matyta vieta 😁

   Dar šiek tiek nusileidus nusprendžiame, kad šiandien jau esame nuėję pakankamai, nusileidome pakankamai žemai, pakankamai pavargome ir tikrai esame nusipelnę poilsio, todėl imame dairytis vietos nakvynei nebeidami iki kempingo. Juolab, kad bijome jog vėl bet kada gali pradėti lyti, o palapinę juk maloniau statyti nelyjant. Sekančioje nuotraukoje, per vidurį, apačioje, prie upės-upelio, matyti mūsų nakvynės vieta.

   Šios dienos antros pusės atkarpoje dar buvo nuoroda į “Háskerðingur” (1281 m.). kalno viršūnę, bet mes kažkaip praėjome. Turbūt dėl to, kad oras buvo tikrai blogas, kuprinės sunkios, o mes ir taip per vieną dieną ėjome dviejų dienų atstumą. Kita vertus tai ir nebuvo visai pakeliui, būtų reikėję dar apie 200 m. kopti aukštyn, vaizdas tokiu oru būtų labai abejotinas, o po to būtų reikėję vėl leistis žemyn. Žodžiu, keista, bet net ir būdamas maksimalistas, nesijaučiu kažką praradęs.
   Lediniame vandenyje nuplaunu žmonos batus, nes vienoje atkarpoje einant per purvyną ji sugebėjo juos neįtikėtinai išpurvinti ir juokavo, kad su tokiais batais ji niekur nebegali eiti, nes kas nors gali pamatyt 😊 Kai vėliau iš nuovargio ji ėmė niurzgėti, aš savo ruožtu ją prajuokinau pažadėdamas, kad "gerai jau, gerai, nuplausiu tau tuos batus" 😊
   Šios dienos žygį galėčiau palyginti su žygiu Norvegijoje iki Trolltunga ("Trolio liežuvio"), ten 12 km. pirmyn ir 12 km. atgal, panašiai tiek kiek įveikėme ir šiandien. Sudėtingumas ir sunkumas irgi turbūt būtų panašūs. Čia buvo tikrai blogesnis oras, nors nelepino jis manęs ir iki Trolltungos einant. Bet svarbiausias skirtumas-kuprinės. Tai viską keičia iš esmės. Iki Trolltungos pakako pasiimti vandens, o čia reikėjo nešti kuprines su "visu savo gyvenimu". Vien dėl to šios dienos žygis nepalyginamai sunkesnis.

   2018-07-16, 4 diena

   Išsimiegame puikiai, net ir neskaitant to, kad palapinę pasistatėme ne visai lygioje vietoje ir miegant reikėjo pasisaugot, kad neišriedėčiau iš palapinės.
   Labiausiai džiugino akivaizdus faktas, kad rytas išaušo tiesiog fantastinis, beveik jokio debesėlio. Nors iš tiesų tai bloga žinia, nes šiandiena kuprinės bus dar sunkesnės, tiek rūbų vilktis tikrai nereikės ir juos reikės nešti. Ir iš tiesų, šią dieną nemažai laiko vaikščiojau po trumpomis rankovėmis.
   Keltis neskubame, pro šalį ima eiti virtinės keliautojų, darosi nejauku, todėl pakuojamės.
   Netoli palapinės visai be jokios baimės ateina ir lapė.

   Vos pradėjus eiti tenka daryti pauzę-upė. Reikia bristi, negilu, gal iki kelių, bet srovė pakankamai stipri. Kol nusiimi kuprines, batus, kol perbrendi su kuprine, kol vėl apsiauni, praeina ne mažai laiko. Vanduo ledinis, akmenukai dugne labai aštrūs.
   Iškart už upės žymeklis, iki Alftavatn apie 3 km. (kiek tiksliai dabar nepamenu). Vadinasi vakar tiek mums pritrūko iki dviejų dienų maršruto.
   Čia žygis jau lygumomis, aplink dominuoja žalia spalva.

   Alftavatn kempinge darom sustojimą, pavalgom, pailsim. Taip užbaigiam vakar dienos "antros dienos žygio" likutį.
   Vos pradėjus eiti vėl upė, kurią reikia perbristi. Imam juokauti, kad jei nenorim bristi nebegalim daryti sustojimų, nes iškart po sustojimo būna upė.
   Prieš kelionę žinojau, kad reikės bristi, tada žmona juokavo, kad turėsiu ją nešti, o ji numes svorio. Ima autis batus, bet aš kažkaip pagalvoju jog tai man įveikiama užduotis ir pernešu ją. Kiniečiai filmuoja 😊 Juos praminam "draugais", nes skirtingai nuo "sportininkų", jie ėjo panašiu tempu kaip ir mes, bei akivaizdžiai neskubėdami mėgavosi žygiu. Tokių "draugų" buvo ir daugiau, lenkdavome vieni kitus tik tuomet, kai kurie nors sustodavo pavalgyt ar pailsėt. Iš esmės visi žygeiviai buvo suskirstyti arba į "draugus" arba į "sportininkus" 😃. Taigi, kiniečiai filmuoja, aš nešu. Aš savo pažadą ją nešioti ant rankų vykdau... Nesu tikras ar ji įvykdė pažadą numesti svorio... 😁 Ledinis vanduo ne blogiausia, daug blogiau aštrūs akmenukai dugne. Jau net ir nešant kuprinę, papildomas svoris labai skaudžiai atsiliepia padams, o kai neši žmogų, nesvarbu kad liekną moterį, net gal ir numetusią svorio 😅, gaunasi gerokai per didelė apkrova pėdoms. Kiekvienas žingsnis neįtikėtinai skausmingas. Vanduo gana sraunus. Kiniečiai vis dar filmuoja. Nesinori apsijuokt. O šioje vietoje upė visai srauni ir plati. Dėl visa ko žmonai sakau, kad jei paleisčiau ją, tai tegul nepanikuoja ir geriau stojasi ant kojų, taip sušlapdama tik iki kelių. Laimei to neprireikia, pavyksta pernešti sėkmingai. Dar kartą tenka suvaikščioti pirmyn atgal per upę su kuprinėmis, o jas nešant kartu, tas svoris vėl didelis ir atsiliepia padams. Galiausiai apsiauname ir einame tolyn.
   Beje, jau grįžus, Lietuvoje, nuvažiavau į Svilės šaltinius vandens, kurį naudojame maistui ir gėrimui. Įprastai ten kol prisemi talpas tenka gerokai nušalti rankas. Po Islandijos Svilės vanduo man nebeatrodė toks šaltas, pagalvojau, kad net išsimaudyt prireikus galėčiau 😀
   Taip prasideda mūsų žygio atkarpa iki Emstrur (Botnar), tai 15 km., 6-7 val., nusileidimas 40 m., kas byloja, kad daugiausia teks eiti lygumomis.
   Prisiminimui nufotografuoju Alftavatn kempingą.
 

    Vėl žalios lygumos.

   Netoli paėjus dar viena upė. Pernešu žmoną ir šį kartą.

   Po kurio laiko dar viena upė, pati didžiausia ir srauniausia. Akivaizdu, kad čia žmonos nebepernešiu. Net ir be to padus skauda nerealiai. Šiaip taip įveikiam. Dauguma keliautojų tam tikslui specialiai nešasi kroksus ar kokius nors panašius batelius, skirtus bristi per vandenį. Ima pavydas, kad jie galėjo rasti tokią informaciją ruošdamiesi, lietuvių kalba to padaryti tikrai buvo neįmanoma. Net nepagalvoji, kad didžiausia problema ne vandens šaltumas, o dugno aštrumas.
   Šioje vietoje stebėjome kaip viena porelė "kankinosi": vaikinukas perbrido gana greitai, o va mergina.., nors jie jau buvo prie vandens kai mes dar tik iš tolo artėjome, bet kai mes išėjome, jie taip ir pasiliko prie upės merginai net ir nepradėjus bristi. Negalima šaipytis, ši upė (jau 4-oji) buvo tikrai pati giliausia, plačiausia ir srauniausia.
   Nuo čia prasidėjo "dykumos".

   Čia kaip ir sniegynuose, nėra jokio akmens net atsisėsti. Tenka eiti valandų valandas be poilsio. Vienos iš pertraukėlių metu nusikeikiu sakydamas "velniop tokias keliones", žmona juokiasi, nes tai pasakiau būtent aš, o ji tik mintyse pagalvojo 😀
   Galiausiai prieiname kanjoną.
  

   Čia galima pailsėt. Už jo vėl nesibaigiančios dykumos, tik šį kartą jau rašau be kabučių.

   Kai jau esi pavargęs darosi labai sunku psichologiškai, nes jau tikiesi už horizonto pamatyti stovyklą, bet pamatai dar vieną horizontą.

   Pagaliau priartėjam prie Emstrur (Botnar) stovyklos. Nuojauta kužda, kad čia jau matyti “Markarfljótsgljúfur”konjonas, kuris yra netoli jos.

   Prie stovyklos priartėjame pačiu laiku, saulės kampas kalnus nudažo neįtikėtinai žalsvai-smaragdine spalva. Tik esu labai nusivylęs, kad nuotraukoms to visai nepersidavė. Žmonai sakau, kad tie ledo urvai "gražiausių vietų" lentelėje leidžiasi dar laipteliu žemiau 😁

   Kadangi praeitą naktį išsimiegojome gerokai geriau nei prieš tai kempinge, tai nusprendžiame neiti į kempingą ir palapinę statyti čia pat ant kalno.

   Esam pavargę, todėl “Markarfljótsgljúfur”konjono apžiūrą paliekame rytojui.

   2018-07-17, 5 diena

   Naktis buvo šaltoka. Nors kaip įprastai nuėjau miegoti be rūbų, bet viduryje nakties kėliausi apsirengti treningus. Visa kita buvo tiesiog puiku, ramu, tylu.
   Ryte, kaip visada, prabundu ankščiau už žmoną, ji nori dar pamiegoti todėl į “Markarfljótsgljúfur”konjoną išeinu vienas. Kaip gera eiti be kuprinės 😊

   Praleidau ten gal kokią valandą, o gal net ir dvi.
   Papusryčiavus einame toliau. Šios dienos planas: iki Thosmork 15 km. Numatoma ėjimo trukmė 6-7 val. Nusileidimas 300 m.
 

   Šioje atkarpoje pastebimai daugiau žmonių.
   Vienu metu kyla nors pavalgyt, dairomės kur galėtume rasti užuovėją, bet iš kažkur atskrieja vėjo gūsiai nešdami smėlio audrą, pilnos burnos smėlio, valgyt nebereikia 😀
   Šiaip šios dienos žygis gal jau nebe toks įsimintinas ir nebe toks įspūdingas vaizdų prasme, bet mes aišku "savame stiliuje" einam paskutiniai 😊 Žmona sako, "žiūrėk, mus aplenkė net ir ta porelė, kur mergina negalėjo perbristi upės", aš atsakau: "vadinasi dabar mes tikrai savo vietoj" 😃
 

   Prieiname retenybę Islandijoje-"mišką". Nors galima rašyti ir be kabučių, jį tikrai galima taip vadinti.., tik medžiai mažoki. Gulamės pailsėti, juk Lietuvoje gyvenam miške, pasiilgom miško 😁
   Dar po kelių kilometrų prieiname paskutinę upę. Ji labai plati, tenka vėl iškęsti padų skausmą. Padus visiškai nustojo skaudėti tik Lietuvoje, gal 3 dienos po kelionės.
   Už upės jau visiškai paprastas keliukas.
   Paskutinius kilometrus link stovyklavietės einame pėdos ilgio žingsneliais. Žmona sako: "eik pirmas", tada pasisuka į mane ir pamačius, kad aš irgi vos pasivelku, abu imam juoktis, suprantam, kad "man neįmanoma jos aplenkti kai ji taip greit eina" 😀 Juokaujam, kad labai gerai jog niekas nemato, tikrai neblogą komediją iš mūsų ėjimo būtų galima nufilmuot.
   Jau turėdami patirties, kad daug geriau išsimiegam ne kempinge, susirandam vietą ir palapinę statom vėl ne jame, o atokiau, prie kažkokio upelio. Tai buvo turbūt geriausiai išmiegota naktis, jokių trūkumų.

   2018-07-18, 6 diena

   Thosmork.
 

   Prasideda antrasis mūsų žygio etapas. Vaizdingiausiu Islandijoje ir vienu vaizdingiausių pasaulyje laikomas žygis iš Thosmork į Skogar per Fimmvoduhals pass. Oficialiai jis vadinamas Fimmvoduhals Hike. Atstumas 26 km. Ėjimo laikas 8-12 val. Nusileidimas 1000 m. Trukmė pasirinktinai, 1 arba 2 dienos.
 

   Iš pradžių kylame aukštyn. Žmona šlubuoja. Nebuvo kažkokios traumos ar apčiuopiamo patempimo, turbūt tiesiog dėl krūvio pasitempė kokią sausgyslę kelio srityje, gal atsirado uždegimas. Gerai, kad mums nereikia skubėti. Blogai, kad prisidėję vaistų, nepagalvojom ir neįsidėjom elastinio binto.
 

   Kylant vaizdai tiesiog stulbinantys. Tie "ledo urvai" jau vargu ar pakliūva į Top 10-uką 😊

   Viršuje labai stiprus vėjas, vienu metu gūsis net ir su kuprine mane išjudina iš vietos ir priverčia ieškoti patikimesnės atramos.
   Yra šiek tiek grandinių, bet jų nedaug ir jos nebūtinos, galima išsiversti ir be jų.
   O vaizdai, tai atima kvapą.

   Užkopus vėl prasideda sniegynai. Bet čia įdomiau. Juk tai  Eyjafjallajokull ugnikalnis su naujaisiais Magni ir Modi krateriais, dėl kurių 2010 m. Europos avialinijoms ir keliautojams buvo kilę labai daug problemų. Vėliau, jau važiuojant į oro uostą, mus vežęs islandas sakė, kad šiuo metu vėl stebimi kažkokie "judesiai" ugnikalnyje. Bet trasa neuždaryta, todėl turbūt nebuvo rizikos, kad jis gali vėl išsiveržti.

   Per sniegą tenka eiti gana ilgai. Gerai, kad bent nelyja. Pagaliau pamatome  Fimmvoduhals Hute. Nuotraukoje mažas taškelis viršuje, dešinėje.

   Einame toliau. Jau pavargom, žmonai skauda kelį, bet tinkamos nakvynei vietos nėra, vis dar sniegas ir vėjas.
   Pagaliau nusileidžiame iš sniegynų. Einame šalia upės Skoga. Matome 2 krioklius, bet jų net nefotografuojame, jie pirmieji, neįspūdingi. Prieiname tinkamą palapinei statyti upės krantą, ten be mūsų jau stovi gal 3 palapinės, savotiškas "neoficialus kempingas", nors dar gal ir ankstoka, bet nesame tikri ar rasime geresnę vietą, todėl palapinę čia statome ir mes.

   2018-07-19, 7 diena

   Miegojome gerai. Geriam kavą, vokiečiai iš kitų palapinių mojuoja. Kaimynai 😊
   Jau įsikuriant supratau, kad palapinę statome šalia krioklio, nes tai leido suprasti ir garsas ir upės vaga. Tačiau mes buvome šiek tiek aukščiau ir pačio krioklio dar nesimatė, dabar tik pradėjus eiti, jį jau galime apžiūrėti.

   Kažkur buvau skaitęs, kad šioje atkarpoje yra 26 kriokliai. Turbūt kažką sumaišiau, nes nors ir stengiausi neskaičiuoti mažų, silpnų, ar tų, kuriuos galima laikyti vieno krioklio atskiromis kaskadomis, vistiek suskaičiavau 34 !!!
 

   Kai kurie jų labai ir labai įspūdingi.

   Gaila, kad žmonai kelis skaudėjo vis labiau, ne tik turėjome eiti lėčiau ir sunkiau, bet praradome ir šiek tiek nuotaikos ir lengvumo. Būtent čia labiausiai gelbėjo ta šiaurietiško vaikščiojimo lazdelė. Viena, nes kita sulūžo sniegyne, kai aš į ją pasirėmiau.

  Galiausiai neskubėdami, prieiname Skogafoss. Dabar jis nebe toks žavingas koks buvo prieš 6 metus. Tuomet buvo galima paprastu takeliu prieiti arčiau jo ne tik pačiame viršuje, bet ir maždaug ties viduriu. Dabar tie takeliai užtverti, o į viršų padaryti masyvūs metaliniai laiptai su apžvalgos aikštele viršuje, nuo kurios vaizdas gerokai prastesnis nei buvo ankščiau.

    Leisdamasis žemyn jaučiuosi kažkaip ypatingai, lyg būčiau praėjęs ten kur ne kiekvienas gali, ir patyręs tai kas ne kiekvienam skirta. Kiekvienas žingsnelis artėjant prie pabaigos, tarsi žingsnelis į naujo suvokimo pradžią. Dabar galiu tiesiogine prasme sakyti, kad su žmona perėjom ugnį ir vandenį, perkopėm kalnus, perėjom dykumas, įveikėm sniegynus ir perbridom upes. Tai ne kokia nors vestuvinė priesaika ar graži pasaka, tai realybė. Kur dar galima visa tai patirti vos per savaitę laiko? Ir kas keisčiausia, kad net ir po 22 metų ji mane vis dar stebina, šią labai sunkią trasą įveikė ne tik daug lengviau nei aš tikėjausi, bet kol nepradėjo skaudėti kelį, dar ir tokios puikios nuotaikos, visą laiką juokaujant ir šmaikštaujant, kad aš net ėmiau bijoti, kad neužsinorėtų eiti į dar ilgesnį, sunkesnį ir sudėtingesnį žygį 😁

   Prie krioklio praleidžiame gal net kokias 3 val. Gaminamės valgyti, gulime ant žolės, tiesiog mėgaujamės "užbaigtumo jausmu".
   Šlubuojame tranzuoti iki kelio Nr. 1, nes prie pat krioklio visi pilni ir niekas nestoja. Be to ir konkurencija gana didelė.
   Ant kelio Nr. 1 sustoja gana greitai, vyrukai dirba Islandijoje ir važiuoja iki Seljalandsfoss. Mums tinka, niekada nesimaivom, jei tik pakeliui, važiuojam. Tuo labiau, kad Seljalandsfoss visai šalia kelio Nr. 1 ir yra turbūt mėgiamiausias mano krioklys Islandijoje, aplink jį galima apeiti, tai nepaprastai žaisminga atrakcija, nes daugiau ar mažiau vandens vistiek kliūva.

   Visiškai šalia, vos už kelių šimtų metrų, ir Gljufrabuifoss. Kai buvom prieš 6 metus apie jį neturėjom informacijos ir kažkaip nesusigaudėm nuorodose. Dabar gi, apie jį pasakė tie patys mus pavežę vyrukai. Tai krioklys tarp uolų iki kurio reikia bristi vandeniu. Tikrai unikalu ir įdomu.

   Tranzuojame toliau, iki Hvaragerdi. Ten yra "karšta upė", kurioje po tokio žygio tikrai būtų gera išsimaudyti. Neramina tai, kad ši vieta gali būti prakeikta, nes prieš 6 metus į šią vietą irgi planavome važiuoti paskutinę dieną, tačiau tada sugedo nuomotas automobilis ir tą laiką kurį galėjome skirti maudynėms, teko skirti techninės pagalbos laukimui. Bandom. Sustoja mikriukas, važiuoja iki Selfoss, nuo jo iki Hvaragerdi nebetoli. Smagu. Vairuotojas papasakoja, kad šienas į rožinį politileną laukuose vyniojamas tik Islandijoje, nes tai yra "zefyriukai troliams" 😁 Nors jam ir ne pakeliui, bet vairuotojas perveža mus per visą Selfoss ir išleidžia už miesto link Reykjaviko. Esame labai jam  dėkingi, mieste ar prieš miestą, tikrai būtų sunku tranzuoti. Taip atsiduriame toje pačioje vietoje, kur pradžioje kelionės mus buvo išleidęs tas pasiklydęs vokietis. Tik šį kartą mums į kitą pusę ir kažkodėl muselės nebepuola.
   Labai greit sustoja apkūni moteris su rožine spalva dažytais plaukais, tatuiruotu kūnu ir auskarais, žodžiu pankė. Tik tranzuodamas pažinsi tiek skirtingų žmonių ir geriau pažinsi šalies žmones. Ji paveža mus iki Hvaragerdi.
   Gaila, bet vakaras ir informacijos centras jau uždarytas. Pasistatom palapinę prie upės, parko pakraštyje, gražiame beržinėlyje, ir einam miegot.

   2018-07-20, 8 diena

   Ryte lyja, nors ir nestipriai. Žmonai skauda koja. Ji pasilieka palapinėje, o aš išeinu apsidairyti, paieškoti tos "karštos upės".
   Išvaikštau miestelį. Jis labai gražus: sutvarkytas, daug žalumos, graži upė su kriokliu ir puikus parkas.

   Nueinu iki "karštųjų versmių", net randu pora vietų kur mano supratimu būtų galima maudytis.

   Klausinėju žmonių kur čia yra ta "karšta upė", kurioje galima maudytis, jie sako, kad yra tik baseinas, bet ir jis šiuo metu uždarytas. Keista.
   Grįžtu pas žmoną, susipakuojam daiktus ir judam link 1 kelio. Užeinam į parduotuvę. "Bonus" panašiai kaip mūsų "Maxima". Kainos ženkliai didesnės nei Lietuvoje, bet prekybos centre Islandijos kainos nebeatrodo tokios nepadoriai didelės.
   Randam žemės drebėjimo ekspoziciją.

   Ten pat ir turizmo informacija, kuri jau dirba. Joje randam labai aiškų žemėlapį kaip rasti tą "karštą upę". Ji gal 3 km. už miestelio, tada palikus automobilį reikia apie valandą eiti pėsčiomis. Ir kodėl tos informacijos negalėjom gauti ankščiau? Kodėl vietiniai apie ją nieko negalėjo pasakyti? Juk sakiau, kad ši vieta turbūt užkeikta. Dabar nelabai bėra pasirinkimo. Nors laiko dar turim, bet žmonai skauda kelį ir toks žygis jai būtų jau per sunkus, palapinė jau surinkta, todėl ir laukti ji nelabai turi kur. Prekybos centre juk nesėdės su kuprinėmis kokias 3 valandas. Be to, lyja lietus, tai gal suteiktų romantikos maudantis karštoje upėje, bet atimtų daug malonumo einant link jos ir iš jos. Nusprendžiam, kad su užkeikimais nepakovosi ir einam tranzuot. Pridedu žemėlapio nuotrauką, gal kam pasitarnaus.

   Beveik iškart sustoja kažkokie senukai, kurie važiuoja į Reykjaviką. Specialiai daro vingį, perveža mus per visą miestą ir išleidžia kelyje link oro uosto.
   Čia pastovim šiek tiek ilgiau, bet irgi pakankamai greit susitranzuojam vaikinuką, kuris važiuoja į Keflaviką. Nors ir neprašom jis nuveža tiesiai į oro uostą. Taip jame atsiduriame neplanuotai anksti, 14 val., nors lėktuvas tik 20 val. Žmona džiaugiasi, o man sunku tiek laiko išbūti nieko neveikiant.
   Patekom į "darbinį reisą", labai aiškiai buvo jaučiama, kad tarp keleivių dominuoja lietuviai dirbantys Islandijoje. Stebim kaip jie aiškinasi santykius, nes tuo pačiu lėktuvu skrenda išmesti iš daro, ir tie per kuriuos išmetė iš darbo. Jie ketina muštis Vilniuje, oro uoste. Palydovė pasiūlo mums persėsti į pirmąją eilę, nes nori izoliuoti tuos agresyvius keleivius.
   Vilniuje ištinka šokas, be proto karšta !!! Nors 3 val. nakties, bet temperatūra apie 20 laipsnių. Turbūt dar nei po vienos kelionės nebuvo taip, kad grįžę į Lietuvą sakytume ne "kaip šalta", o "kaip karšta". O mes nebuvome tik savaitę, kiti lietuviai išlipę iš lėktuvo ir Lietuvoje nebuvę ilgesnį laiką, iškart pareiškė, kad kai toks oras, nereikia jokių Ispanijų 😊
   Kaip visiškai sugadinti žmonės, iškart važiuojame į "McDonalds", nes labai pasiilgom bulvyčių fri ir coca-colos 😀