Šios kelionės aprašymas labiau simbolinis. Jis rašomas net po 19 metų ir yra skirtas ne kokiems nors ypatingiems nuotykiams ir patirtims užfiksuoti, o "užlopyti" vieną iš ankščiau įvykusių ir neaprašytų kelionių spragą. Siekiant tikslo, kad šiame bloge, būtų aprašytos visos mano gyvenimo kelionės (neskaitant tik grynai poilsinių).
Tuo metu neturėjau jokių minčių ne tik aprašinėti keliones, bet ir išvis, būčiau nepatikėjęs, jei kas būtų pasakęs, kad vėliau taip pamesiu galvą dėl kelionių 😎
Dėl šių priežasčių, besitikintiems rasti kažko išskirtinio, ar rasti naudingos informacijos, patarčiau šį aprašymą praleisti neskaitant.
Neturėjome net skaitmeninio fotoaparato, todėl ir nuotraukų nebus.
O ir šiaip, visa kelionė buvo itin chaotiška. Be jokio pasiruošimo ir plano.
Ji svarbi ir įdomi, turbūt, tik mums patiems.
Esmė tokia, kad 2001-08-10 mes su žmona susituokėme. Mūsų vestuvės buvo netradicinės. Dėl to ir povestuvinė kelionė turėjo būti būtent tokia 😎
Taigi, rugpjūčio mėn., gal kokios 2-3 dienos po vestuvių, iš interneto (bent jau jis tuo metu jau buvo 😊) atsispausdinome "žemėlapį" ir sėdę į automobilį patraukėme į Kroatiją.
"Žemėlapį" rašau kabutėse, nes tai buvo vos vienas A4 formato lapas, kuriame buvo pažymėtas pradžios taškas-Šiauliai ir galutinis tikslas-Kroatijos pajūris (nepamenu koks miestelis). Galit tik įsivaizduoti, koks buvo tokio "žemėlapio" informatyvumas ir kokia buvo jo vertė 😂
Apie kokius nors GPS, suprantama, net minčių nebuvo.
Iš tiesų tai, dabar net negaliu patikėt, kad neturėdami jokios patirties ir dar su tokiu "žemėlapiu", orientavomės gana sėkmingai 😲
Didžiausias orientavimosi nuotykis buvo toks, kad kai norėjome aplankyti vieną mažą viduramžių miestelį (nepamenu kokį) ir pagal mūsų "skiautę-žemėlapį" matydami, kad jis visiškai šalia, bei nerasdami kelio iki jo, ėmėme klausinėti vietinių, kur jį rasti. Jie tik gūžčiojo pečiais. Mes mintyse pykome, kad jie visiški "tundros", nežino net savo šalies, visiškai šalia esančių, lankytinų miestelių 😡 Kol galiausiai išsiaiškinome, kad tas miestelis yra kitoje valstybėje !!!, nes tai buvo pasienio teritorija 😂 Dabar net tiksliai nepamenu koks pasienis, bet man regis, Vengrijos-Slovėnijos. Teko pripažinti sau, kad tie žmonės turėjo teisę nežinoti kitos šalies nedidelio miestelio, nors ir lankomo turistų 😊
Dar labai užstrigo, kad prieš kelionę įsivaizdavau, kad vienas iš tarpinių sustojimų bus-maudymasis Balatono ežere, Vengrijoje. Čia reikėtų ir žodį "maudymasis" rašyti kabutėse 😊
Iš pradžių neradome jokio pliažo. Bandėme klausinėti vietinių. Bet kalbos žinios, tiek mūsų, tiek vietinių, Vengrijoje buvo gana ribotos. Kai paklausdavome kur galima "paplaukioti", jie kažkaip keistai formulavo atsakymą. Mes vėl negalėjome atsistebėti: kaip stovėdami prie ežero ir čia poilsiaudami, jie negali atsakyti į tokį paprastą klausimą? 😳
Kai, galiausiai, radome pliažą, viskas ir paaiškėjo. Pasirodo, Balatono ežere taip negilu, kad žodis "plaukioti" tiesiog nevartotinas 😊 Tapo aišku, kodėl beveik visuose nuotraukose, lankstinukuose ir reklaminiuose bukletuose, vaizduojami jame tik braidantys žmonės 😊
Didelį įspūdį padarė ir Pastojna Jama. Bet ji jau ne dėl kokio nors nuotykio, nesusipratimo, o tikrąja prasme 😍 Net ir dabar, po daugybės metų, aplankius daugelį žinomiausių Europos urvų, manau, kad jie vieni įspūdingiausių, jei ne patys įspūdingiausi 😍 Tikrai verta aplankyti.
Kelionė išskirtinė ir tuo, kad tai buvo ir pirmoji patirtis važiuoti per kalnus vairuojant automobilį. Buvo labai neįprasta vilktis ilgose kolonose, negalint nieko aplenkti.
Iki Kroatijos darėme 2 ar 3 nakvynes palapinėje. Ją statydavome kur papuolė, pradėjus temti. Jauni ir neišlepę buvom, o dar medaus mėnuo, viskas tiko, patogumų ir nereikėjo 😊
Kroatijoje išsinuomojome kambarį. Iš pradžių vienoje vietoje. Bet supratę, kad tame miestelyje visai nėra ką veikti, pervažiavome į kitą miestelį. Dabar manau, kad šeimininkas mus tada ir apgavo, nors tuomet to net nesupratom. Esmė ta, kad buvom sutarę po 30 Vokietijos markių (tuomet euro dar nebuvo) už naktį, bet kai pasakėme, kad išvažiuojame į kitą vietą, šeimininkas pareikalavo 40, aiškindamas, kad 30 markių būtų tik apsistojus ilgesniam laikui. Tokios sąlygos aptarę nebuvome. Nusileidome ir sumokėjome.
Kitas miestelis ir poilsis jame, buvo jau daug geresnis 😎 Bet mums, jauniems ir energingiems, buvo gana nuobodu. Aš asmeniškai, net laukiau, kad gi pagaliau važiuosime atgal. Pasyvus poilsis tikrai ne man.
Iš "poilsinio" laiko labiausiai įsiminė "lietaus laukimas". Vieną dieną pažiūrėjome į dangų, toks "piktas" debesis matyti. Imam skėtį. Stebimės, kad niekas dėl to nesuka galvos, vaikštinėja neskubėdami. Prasitampę tą skėtį visą dieną ir nesulaukę lietaus, supratome, kad dangus ir debesys toli gražu visur nėra vienodi, juos reikia mokėti "skaityti", o geriausiai tai moka toje vietovėje gyvenantys vietiniai 😉
Stebino ir tvarka parduotuvėje. Jokių užrakinamų spintelių daiktams, tik kabliukai, jiems pasikabinti. Mums tai atrodė nesaugu, todėl daiktus nešiojomės su savimi. Nebuvome pribrendę tokiam pasitikėjimui kitais ir stebėjomės, ar niekas tų daiktų nepavagia 🙂
Važiuojant atgal užsukome į Plitvicos nacionalinį parką. Tai kažkas fantastiško !!! 😍 Be jokios abejonės, tai buvo visos kelionės "vinis" 😍 Aplankyti jį privaloma visiems kas lankosi Kroatijoje.
Daugiau nieko Kroatijoje ir nematėme, todėl vėliau teko į ją dar sugrįžti jau visiškai kitokio pobūdžio ir pasiruošimo kelionėje 😏
Iš grįžimo į Lietuvą, įsiminė nuotykiai Vengrijoje.
Iš pradžių pataikėme į labai ilgą ir itin lėtą "kamštį", kažkur prie Balatono. Kai pabandžiau aplenkti jį, blykstelėjo fotoaparatas (aha, 2001 m. Vengijoje jau buvo automatiniai greičio radarai 😲). Iškart už jo stovėjo ir policija. Sustabdė. Bandžiau aiškinti, kad lenkimas buvo priverstinis, nes reikėjo kažkaip gi aplenkti tą "kamštį", bet policininkai net nebandė nieko klausytis. Vėliau, per visą savo gyvenimą, iki pat 2020 m. (iki pat šios dienos), neteko susidurti su tokiu akivaizdžiu ir tiesioginiu kyšio reikalavimu. Visiškai nesiklausydami aiškinimų ir net neketindami rašyti kokio nors oficialaus protokolo ar baudos kvito, primygtinai aiškino, kad dabar neatiduos vairuotojo pažymėjimo ir jo atsiimti negalėsime artimiausias 3 dienas 😲 Teko sumokėti jiems reikalaujamą kyšį. Taip, gėda ir netoleruotina, bet tuo metu, jokio kito pasirinkimo, atrodė, neturim. Pakako apie 30 Vokietijos markių. Tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kai tokiu būdu teko išvengti oficialios baudos. Įdomiausia, kad jei tas fotoaparatas iš tiesų veikė (o blykstė, juk ir reiškia, kad veikė), tai tas kyšis tik sudarė galimybę mums važiuoti toliau. Tačiau, jei vėliau būtų sustabę kiti policininkai ir patikrinę duomenų bazėje, tai vėl būtų buvę tas pats, nes tie korumpuoti policininkai, juk pažeidimo nepašalino iš automatinės sistemos.
Po šio nuotykio nusprendėme važiuoti autostrada. Kad nebūtų "kamščių" ir išvengtume panašių situacijų. Bet, visi užrašai tik vengriškai, nieko nesupratome. Grynųjų-Vengrijos forintų, neturėjome. Ne tik tuo metu, bet ir vėliau, labai nedaug kur teko susidurti su tokia sistema, kai įvažiuoti į autostradą gali be jokių apribojimų, o susimokėti reikia tik išvažiuojant iš jos.
Kaip jau minėjau, forintų neturėjome. Kortele atsiskaityti negalėjo. Teko keisti pinigus pas patį darbuotoją neoficialiai ir aišku, ne pačiu palankiausiu kursu 😬
Dar vienas nuotykis laukė Budapešte.
Gana vėlus metas buvo. Gatvės tuščios. Per veidrodėlius matau, kad iš labai toli atvažiuoja policijos automobilis su švyturėliais. Sustoju šalikelėje, kad jį praleisti. Ne. Pasirodo, jis mus ir vijosi !!! 😲 Ne. Ne dėl to, kad būtume padarę ką nors blogai. Tiesiog norėjo patikrinti blaivumą 😵 Kodėl reikėjo švyturėlių ir iš kažkur mus vytis, liko neaišku 😴
Padavė tokią stiklinę "ampulę" papūsti, kokia girtumas buvo nustatinėjamas tik TSRS laikais. Nežinau kaip ji veikia, bet iš to, kad policininkas, akivaizdžiai susinervinęs, trenkė tą "ampulę" ant gatvės ją sudaužydamas ir nieko nesakęs, sėdęs į automobilį nuvažiavo, suprantu, kad testas buvo jiems nepalankus, aš buvau blaivus 😊
Po tokių nuotykių, nusprendėme, kad Budapeštas, o ir visa Vengrija, mūsų visiškai nebetraukia, todėl net nebedavažiavę iki miesto centro, apsisukome ir patraukėme link namų.
Vėliau dar ne kartą teko lankytis Vengrijoje ir nieko panašaus nebepatyrėme. Pasikeitė šalis, kaip ir mes patys.
Nepaisant visų neigiamų patirčių, šios kelionės niekada neužmiršiu, bent jau dėl to, kad tai buvo mūsų "medaus mėnuo" 😍
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą