Jau kurį laiką knietėjo užbaigti Kanarų salų pažinimą. Šiemet pasitaikė galimybė aplankyti paskutines 2 dar nelankytas salas: El Hierro ir La Palmą. Šiame aprašyme galite sužinoti kaip mums sekėsi 😎
1 diena, 2026-03-06
Važiuojam per Lenkiją. Mūsų skrydis iš Varšuvos (pasirinkimą lėmė, kad jis tiesioginis).
Kelias puikus. Pasienyje dėl patikros užtrukom apie 10 minučių.
Nenorėdami pervargti, darėme tarpinę nakvynę netoli Lomžos. Lenkijoje pigesni ne tik maisto produktai, puikūs ir apgyvendinimo pasiūlymai 👍
2 diena, 2026-03-07
Kelionės metu dėl Irane vykstančio karo aktualus buvo kuro kainų šuolis, todėl aprašyme paminėsiu ir šį momentą. Po kelerių metų bus labai įdomu prisiminti 😏 Lenkijoje litras dyzelino kainavo 7,12 zl. (1,67 EUR). Lietuvoje, "Jozitoje" - 1,83 EUR. Iki Irano karo kaina skyrėsi labai nežymiai.
Mūsų skrydis su „Ryanair“ 13.05 val. iš Varšuvos Modlin oro uosto. Mokėjome 195 eur. abiem į abi puses. Kaina gera, bet labiausiai mus viliojo, kad skrydis tiesioginis 👌
Tenerifės pietų oro uoste leidžiamės 17.45 val.
Prie bažnytėlės (gal 200 metrų nuo jos) - įdomi piemens su šunimi statula. Ji skirta salos paveldui pagerbti.
Automobiliu beveik (eiti liktų nedaug) pasiekiamas ir trasoje esantis Mirador Llanos. Tik mums nepasisekė - vaizdą gaubė debesys. 
Na, o trečioji muziejaus dalis - gyvenvietė - puiki, nors iš jos tikėjausi mažiausiai.
Kažkada gyvenvietėje gyveno bimbačiai - pirmieji salos gyventojai. Jie gyveno lavos urvuose. Jie buvo pusiau klajokliai, nes keisdavo gyvenamą vietą bent 2 kartus per metus, priklausomai nuo to, kur rasdavo tinkamų augalų gyvuliams ir patys imdavo vynuogių derlių. Vėliau, atėjus ispanams, čia susikūrė Gvinėjos gyvenvietė (17 a.). Jie statė jau ir išorės namus iš akmenų. Dabartiniai namai sunešti į šią vietą ir iš apylinkių. Neaišku nuo ko kilo pavadinimas. Nuo Anglijos piniginio vieneto - Ginėjos. Ar nuo Afrikos Gvinėjos, iš kurios buvo plukdomi vergai. Nei viena versija nėra patvirtinta, bet gali būti, kad jos abi persipynusios. Tiek anksčiau, tiek vėliau, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas šuliniams, nes vanduo užtikrino išgyvenimo galimybę. Vėliau, 20 a. viduryje, daugelis gyventojų dėl ekonominių priežasčių, ypač po 1948 m. sausros, išsikėlė į Pietų Ameriką. Tik 1970-1980 m. čia ėmė kurtis atvykėliai, daugiausia iš La Palmos.
Netoliese ir dar vieni natūralūs baseinai - Charco Azul. 
Pakilus pakankamai aukštai, stojam Hoya del Pino poilsio zonoje.
Važiuojam link Charco Manso - dar vienų natūralių baseinų. Leidžiantis link jų - atsiveria vaizdinga kalva.
Pekeliui ir įdomus Mirador Simon Cejas.
Nenorėdami pervargti, darėme tarpinę nakvynę netoli Lomžos. Lenkijoje pigesni ne tik maisto produktai, puikūs ir apgyvendinimo pasiūlymai 👍
2 diena, 2026-03-07
Kelionės metu dėl Irane vykstančio karo aktualus buvo kuro kainų šuolis, todėl aprašyme paminėsiu ir šį momentą. Po kelerių metų bus labai įdomu prisiminti 😏 Lenkijoje litras dyzelino kainavo 7,12 zl. (1,67 EUR). Lietuvoje, "Jozitoje" - 1,83 EUR. Iki Irano karo kaina skyrėsi labai nežymiai.
Mūsų skrydis su „Ryanair“ 13.05 val. iš Varšuvos Modlin oro uosto. Mokėjome 195 eur. abiem į abi puses. Kaina gera, bet labiausiai mus viliojo, kad skrydis tiesioginis 👌
Tenerifės pietų oro uoste leidžiamės 17.45 val.
Mums reikia nusigauti į šiaurinę salos dalį. Kadangi šioje saloje neužtruksim, automobilio čia nesinuomojom. Bandysim naudotis viešuoju transportu.
"Ten+ Movil" programėlės, kuri saloje yra labai populiari, pagalba bandom nusipirkti dienos bilietą, tačiau dėl neaiškių priežasčių, to padaryti mums nepavyko.
Perkam automate. Jis labai lėtas ir jame vykdomas pirkimo procesas kiek painus, todėl džiaugiamės, kad vietinė gyventoja mums mielai padeda 🙏 24 val. bilietas kainuoja 10 eurų. Tiesa, prieš tai dar reikia tame pačiame automate įsigyti specialią kortelę, kuri ir pildoma norimais bilietais. Pati kortelė kainuoja 2 eurus. Naudojant minėtą "Ten+ Movil" programėlę, šios kortelės pirkti nereikėtų, tačiau kaip mes vėliau supratome, tada visada reikėtų turėti interneto ryšį, kad nebūtų trukdžių sėdant į autobusą. Tad gal ir gerai, kad buvom priversti įsigyti tą plastikinę kortelę 👌
Pirmiausia pasiekiam Santa Cruz. Su šiuo miestu susisiekimas labai geras. Per langus matom kuro kainas degalinėse, juk sakiau, kad paliesim šį momentą. Lengvas šokas. Jos net 50 cnt. pigesnės nei Lietuvoje ! Nors imk ir vežk su lėktuvo bilieto bagažu 😊
Dar stebina, kad gana šalta. Ne tokio oro tikėjomės Kanarų salose kovo mėnesį 😳 Juokaujam, kad galėjom pasilikti atostogauti Varšuvoje, kurioje išvykstant buvo net šilčiau - apie 16 laipsnių šilumos 😎
Persėsdami Santa Cruze nusprendžiam išbandyti tramvajų. Susisiekimui galioja tas pats dienos bilietas. Tramvajaus linija Kanarų salose yra tik viena - būtent Santa Cruz Tenerifėje. Ji jungia šį miestą su netoliese esančiu San Cristobal de la Laguna.
Deja, eksperimentas ne itin pavykęs. Tramvajus labai lėtas. Autobusu būtų buvę greičiau 😒
La Lagunoje užkandame ir darydami dar vieną persėdimą miesto autobusu vykstam jau į nakvynės vietą. Ji netoli šiaurinio Tenerifės oro uosto, iš kurio mūsų skrydis rytoj.
3 diena, 2026-03-08
Šalia oro uosto ilgai nepamiegosi 😌 Lėktuvai ima skraidyti nuo 7 ryto. Laimei, mūsų skrydis nors ir ne itin ankstyvas, bet ryte, todėl mums tai nesukelia nepatogumų. Džiaugiamės, kad persukus laiką 2 val. atgal, dar nespėjome adaptuotis, todėl miego net daugiau nei pakankamai 😊
Kylam 11.45 val. su „Canary fly“.
El Hierro saloje leidžiamės 12.25 val.
Labai trumpas skrydis, ypač lyginant su vakarykščiu iš Lenkijos 😊
Šis skrydis kainavo 142 eur. abiems į abi puses.
Beje, skrendant į El Hierro geriau sėdėti kairėje lėktuvo pusėje, o grįžtant atgal - dešinėje. Kodėl? Nes labai gražu per langą stebėti virš debesų iškilusį Teidės ugnikalnį 😊
Saloje pirmas įspūdis - neįtikėtina ! Nors visai netoli, bet šioje saloje gerokai šilčiau ! Tiesą sakant, net labai šilta ! 😊
El Hierro - išskirtinė Kanarų salyno sala. Ji jauniausia. Ji labiausiai nutolusi į vakarus. Labiausiai nutolusi į pietus. Ir galima sakyti - ji pati mažiausia. Galima sakyti, nes paskutiniu metu daug kas salyno Graciozos salą (ji prie pat Lanzarotės) ėmė išskirti kaip savarankišką salą. Tokiu atveju, Gracioza būtų mažiausia (gerokai mažesnė ir už El Hierro). Na, o El Hierro sala maža ne tik pagal plotą. Joje gyvena vos 11-12 tūkst. gyventojų. Ji vulkaninės kilmės. Paskutinis ugnikalnio išsiveržimas įvyko 2011 m. (po vandeniu). Vulkanų čia tiek daug, kad tai didžiausia jų tankį turintį sala salyne. 2000 m. UNESCO paskelbė salą biosferos rezervatu. Net 58 proc. jos teritorijos yra saugomos. Aukščiausia viršūnė - Malpaso (1501 m). Sala išsiskiria ir tik čia gyvenančia - „milžiniškų driežų rūšimi“. Istorijos tėkmėje sala kurį laiką priklausė ir Portugalijai. Antrosios kelionės į Ameriką metu, saloje buvo sustojęs K.Kolumbas. Sala atokiausia, todėl ją sunkiausia ir pasiekti. Dėl to, 19 a. ir net iki 20 a. vidurio, sala buvo naudojama kaip savotiškas kalėjimas - trėmimams. Vietinių gyventojų nuomone, saloje neturėtų būti vystomas masinis turizmas. Labiausiai dėl to, kad sala neprarastų savo išskirtinumo. Ji dažnai vadinama - „sala su siela“. Oficialus šios salos pavadinimas išvertus reiškia - „geležis“, nors istoriškai ši sala buvo vadinama pačiais įvairiausiais pavadinimais. Labiausiai žinomas ir įdomiausias iš jų - „Meridiano“, nes būtent čia buvo apskaičiuotas nulinis meridianas. Toks jis čia išliko iki pat 1884 m., kol buvo perkeltas į Grinvičą. Šią vietą galima pasiekti ir šiandien, tačiau tam reikia 4x4 automobilio arba eiti pėsčiomis. Teigiama, kad visoje saloje veikia nemokamas belaidis internetas !
Bet kad ir kokia atoki sala būtų, nėra tokio taško žemėje, kur nesutiktum lietuvių - ši sala ne išimtis. Sutikom juos dar Tenerifės šiauriniame oro uoste ir atskridom čia tuo pačiu lėktuvu 😊
Automobilį rezervavome „Plus car“. Už 5 dienas sumokėjome 90 eur. Į kainą įskaičiuoti visi draudimai. Tuo vėliau galėjome pasidžiaugti.
Gaunam "Hyundai i10". Pravažiavęs 14 278 km.
Kadangi į salą atvykome apie pietus, dienos dar daug, tai į nakvynės vietą neskubame, pradedame salos pažinimą nuo paprastų, šalia esančių ir lengvai pasiekiamų vietų.
Playa de La Caleta - populiarūs natūralūs baseinai. Jie visiškai šalia oro uosto.
Jauku čia, tik vanduo mums pasirodė dar kiek šaltokas 😬
Į kitą pusę nuo oro uosto, vos už kelių kilometrų - El Tamaduste apžvalgos aikštelė - bene labiausiai man patikusi vieta visoje saloje. Ramybė visiška. Labai gražu 😍
Sekmadienio popietė, sala maža, pasirinkimų labai mažai, todėl naudojamės proga ir miestelyje užsisakom picą. Labai skani. "Harina y Tomate", koordinatės 27.824678, -17.895929.
Apie 30 cm pica - 8 EUR. Labai skanus net padas. Skaniausia pica, kurią valgėme šioje saloje. Rekomenduoju 👌
Beje, jei planuosit šioje saloje apsilankyti savaitgalį, apgalvokit ne tik maitinimo įstaigų, bet ir parduotuvių pasirinkimus - dauguma gali nedirbti.
Pasistiprinę aplankom Las Playas - 9 km pakrantės ruožą. Populiariausia vieta jame - Roque de la Bonanza - uola su skyle, iškilusi iš vandenyno. Reikia šiek tiek paeiti, kad pamatytum skylę. Vieta gal ir nebloga, bet didesnių emocijų nesukelia.
Važiuojant į šią vietą neišvengiamai pravažiuojamas ir Monumento a la Sabina de el Hierro - nuo vėjo pasviręs medis. Tokie medžiai - salos "vizitinė kortelė", tačiau jie labiau būdingi kitoje salos pusėje esančiai vietovei. Šis medis - labiau išimtis.
Tolstant nuo pakrantės ir važiuojant į salos gilumą, link sostinės - privažiuojam labai keistą baltą monumentą - Monumento A Los Bailarines Herreños.
Villa de Valverde - salos sostinė. Neįprasta Kanarų saloms, bet ji ne prie jūros, o 700 metrų kalvos šlaite. Dėl to, šalutinės jos gatvės yra gana stačios.
Svarbiausi objektai joje - vienoje vietoje:
Santa Maria de la Concepcion bažnyčia ir Rotušė.
Rotušė yra tipiškos Kanarų architektūros, o iš aikštės prie jos, atsiveria gražiausias vaizdas į šiek tiek žemiau esančią bažnyčią.
Svarbiausi objektai joje - vienoje vietoje:
Santa Maria de la Concepcion bažnyčia ir Rotušė.
Rotušė yra tipiškos Kanarų architektūros, o iš aikštės prie jos, atsiveria gražiausias vaizdas į šiek tiek žemiau esančią bažnyčią.
Gal tai ir sostinė, tačiau savaitgalį ji visiškai "mirusi" 😳 Žmonių beveik nėra, viskas uždaryta.
Pirmai dienai užteks, važiuojam į nakvynės vietą.
Mūsų išnuomota sodyba - tipiškos salos architektūros akmeninis namelis San Andres miestelio pakraštyje su nuostabiu sodu, beveik salos viduryje.
Labai rami ir graži vieta. Puikus sodas, daug gėlių, vaisių, tolumoje matyti jūra. Namelis jaukus ir autentiškas, bet su visais reikiamais patogumais. Minusai tik, kad paskutinė privažiavimo atkarpa gana prasta, o naktimis kovo mėnesį dar reikėjo ir šildytuvo, nes jis apie 1000 m virš jūros lygio. Už 5 naktis sumokėjome 293 eur.
4 diena, 2026-03-09
Diena atrodo, gana niūri, todėl renkamės šiaurinės pakrantės lankymą. Pakrantėje oras pastebimai geresnis, nei kalnuose.
Beje, planus koregavome kone kasdien, atsižvelgdami į prognozuojamus orus, nes aukščiausios salos vietos beveik visą laiką buvo debesyse.
Kadangi savaitgalis sukėlė nepatogumų, tai šiandien pirmiausia apsiperkam "SuperDino" Fronteroje - dabar galėsim susikoncentruoti į lankytinas vietas 😊
Pirmoji šios dienos lankoma vieta - Pozo de la Saludad - pakrantės ir natūralių baseinų vaizdai.
Šiek tiek pavažiavus link šiaurės vakarinio salos kampo, pasiekiam Arenas Blancas paplūdimį - kaip teigiama, vienintelį balto smėlio paplūdimį visoje saloje ! Spalvą lemia ne smėlis, o sutraiškytų kriauklių ir jūrinių moliuskų likučiai.
Buvo kiek juokinga. Labai jau skurdžiai atrodo tas "smėlis" 😊
Bet mūsų tikslas - ne degintis. Nuo jo pradedame lengvą pasivaikščiojimą pakrante. Pirmyn - atgal 6,1 km. Pasivaikščiojimo trukmė apie 1 val. 15 min. Pasiekus galutinį tašką yra galimybė grįžti keliu (pėsčiomis ar tranzuojant), taip galima sutaupyti laiko, jei jo trūksta.
Trasa veda iki Arco de la Tosca - gražios vulkaninės arkos virš vandens. Šioje vietoje yra ir Mirador Puntas de Gutierrez.
Žygis - nuostabus. Lengvas pasivaikščiojimas per lavos lauką su puikiais pakrantės vaizdais 😍
Žygis - nuostabus. Lengvas pasivaikščiojimas per lavos lauką su puikiais pakrantės vaizdais 😍
Tik vėjuota labai. Įpusėję trasą matėme, kad praskrido sraigtasparnis ir prie arkos kažką gelbėjo. Nespėjome prieiti, tai nežinome kas konkrečiai ten įvyko, bet spėju, kad kažkas nukrito nuo arkos. Nors yra užrašai draudžiantys lipti ant jos, bet ne visi to paiso.
Žygį galima eiti ir atvirkštine tvarka, tačiau jokiu būdu nebandykite privažiuoti prie pat arkos automobiliu. Paskutinė atkarpa tokios siaubingos būklės, kad su užuojauta žiūrėjome į nuo pagrindinio kelio link jos sukančius automobilius. Net apsisukti būtų problema.
Važiuojam pakrante toliau.
Pasiekiam Playa del Verodal paplūdimį.
Paskutinė privažiavimo atkarpa ir čia ne pačios geriausios būklės, bet kelias čia jau įveikiamas.
Paskutinė privažiavimo atkarpa ir čia ne pačios geriausios būklės, bet kelias čia jau įveikiamas.
Šio paplūdimio populiarumą labiausiai lemia tai, kad jo pagrindas - smėlis, kad ir juodas. Saloje smėlio paplūdimių beveik nėra. Be to, čia yra jauki pavėsinga pic-nic zona, į viršų "šauna" juodos uolos.
Važiuojam salos pakrante toliau (dabar jau labiau vakarine). Kelias labai status ir vingiuotas, bet nesunkus.
Negaliu praleisti 0 dienovidinio.
Norint jį pasiekti, reikia šiek tiek pasivaikščioti, nes rašoma, kad kelias tinkamas tik 4x4 automobiliams. Nežinau, kaip ten būtų iš tikrųjų, nes man kelias pasirodė nesudėtingas. Tačiau spėju, kad didžiausia grėsmė iškyla, kai vėjas pripusto smėlio, tada į įkalnę, kad ir nedidelę, gali būti jau ir sunku įvažiuoti.
Bet net ir pėsčiomis kelias nėra tolimas - tik apie 15 min. į vieną pusę lengvu taku.
Pats dienovidinis - tik simbolis.
Visai prie pat ir Faro de Orchilla - vakariausias Ispanijos taškas.
Beje, čia vėl sutikom tuos lietuvius su kuriais atskridom vienu lėktuvu. Labai malonūs žmonės. Pasidalinam pirmais įspūdžiais, vieni kitiems pasiguodžiam, kad saloje nėra kur pavalgyti 😊
Šioje salos dalyje negalima praleisti El Sabinar vietovės - bene pagrindinio salos simbolio. Ji garsi čia augančiais senais kadagiais, kurių forma labai neįprasta dėl vėjo poveikio. Tai viena labiausiai fotografuojamų vietų saloje.
Tikrai įdomu ir gražu, nors privažiavimo kelias ir blogas. Siaubingai blogas 😲 Ir vėjuota labai. Natūralu, kitaip tie kadagiai nebūtų "sulankstomi" 😜
Visiškai netoli ir Mirador de Bascos, nors ši privažiavimo kelio atšaka nei kiek ne geresnė. Maža to, vėjas šiandien toks, kad atidarant automobilio dureles reikia laikyti, kad nenuplėštų, o žmona vos paėjo 😤
Vaizdas nėra prastas, bet jis neprilygsta įspūdžiui, kurį paliko vėjas 😊
Važiuojant į El Sabinar neišvengiamai pravažiuojama pro Santuario Nuestra Señora de Los Reyes bežnytėlę. Būtent nuo jos ir prasideda prastas kelias.
Bažnytėlė skirta salos globėjai. Ji pastatyta 1577 m. vien tik tam, kad joje būtų galima laikyti Los Reyes Mergelės statulą. Kas ketverius metus ši statula prisijungia prie procesijos aplink salą. Teigiama, kad ji stebuklingai atnešė lietų į salą po didelės sausros.
Kad nereikėtų leistis nuo kalno, važiuoti vėl ta pačia pakrante, kurią jau pravažiavome ir po to vėl kilti į kalnus, į savo gyvenamą vietą važiuojam keliu Nr. 400.
Jis - tiesiog fantastiškas 😍 Nors vieni vingiai, bet gražu "belekaip" 😎
Vienoje pusėje skardžiai ir vandenynas, tame tarpe ir Mirador de El Julan.
Kitoje pusėje, kaip ir pats kelias, tarp įspūdingo reljefo su danga be augmenijos, bet įdomios rusvos spalvos, padengtos spygliais, ant kurios auga reti medžiai. Visa tai sukuria "wau" faktorių. Vienas įspūdingiausių kelių, kuriais yra tekę važiuoti 😎 Būtinai reikėtų įtraukti pasivažinėjimą šiuo keliu, kaip atskirą lankomą vietą. Mums pasisekė, nes nieko apie jį nežinojau ir nebuvau įtraukęs į planus. Taip jau sutapo, kad pavyko rasti tokį lobį atsitiktinai 👍 Nuotraukos nieko neperteikia 😊
5 diena, 2026-03-10
Rytas siaubingai apsiniaukęs 😳 Tenka vėl bent pusdieniui leistis į pakrantę.
Stabtelim Mirador de Tanajara.
Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į miestelį.
Yra ir bokštelis, gana įdomių dekoracijų.
Būtent čia yra ir antenos, oficialiai leidžiančios mėgautis internetu visoje saloje. Dėl to, ši sala net pavadinama „pirmąja išmaniąja sala pasaulyje“. Tačiau mes saloje nebe pirma diena, jau spėjome įsitikinti, kad tai labiau "nieko netraukiančios antenos" 😊
Bent jau gražu, tik labai stiprus vėjas.
Pakrantėje ne tik, kad daug šilčiau, bet ir vėjas gerokai silpnesnis.
Pasiekiam Playa de Tacoron natūralius baseinus su iškylų zona.
Ne, ši vieta neverta dėmesio, jei neketinate maudytis. Nebent privažiavimo kelias, jis - gražus, nuo viršaus į apačią.
La Restinga miestelis garsėja žvejybiniu uostu ir nardymo galimybėmis. Jis labai mieguistas. Ramus, tylus.
Populiaru - pasivaikščiojimas molu, nuo kurio atsiveria vaizdas į miestelį.
Bet man labiausiai patiko "slapta vieta" - Drakonas - nuspalvinta uola pakrantėje, imituojanti drakoną. Esmė tokia, kad kai ateina banga, vanduo pataiko tarp akmenų ir dėl gamtos išdaigos sukuriamas ne tik garsas, bet ir purslai, kurie sukuria įspūdį, lyg drakonas spjaudytųsi. Tai - įspūdinga 👍 Tik reikia žinoti labai tikslias koordinates, nes kitaip galima praeiti pro šalį ir net nesuprasti, nepastebėti, nes pats piešinys jau pablukęs, neišraiškingas, jį reikėtų atnaujinti: 27.639726, -17.983129.
Pagal prognozes, po pietų oras kalnuose turi būti geras, todėl bandom kilti į juos.
Pirmiausia Mirador de Las Playas.
Gražu. Tikrai. Vienas gražiausių vaizdų saloje. Atsiveria įspūdinga pakrantė 😎
Prognozės nepasitvirtino. Oras viršuje nekoks. Nepaisant to, bandom eiti į žygį.
Sandero de La Llania (žygio metu pamatysime laurasilvos mišką, Hoya de Fireba kraterį, La Llania apžvalgos aikštelę). Trasa žiedinė. Lengva. Galima rinktis. Trumpiausias ratas 2 val. (žalias maršrutas). Dar yra 3 val. (raudonas) ir 4 val. (mėlynas) maršrutai. Net ir ilgiausias siekia vos 7,1 km. Einant ilgiausią maršrutą, didžioji dalis trasos sutampa su trumpesniųjų.
Labai gražus miškas. Vien dėl jo verta eiti 😍 Bent jau žalią. Takas iš tiesų lengvas. Tiesą pasakius, mėlynos trasos gal net ir neverta eiti. Nieko ten papildomai įspūdingo nėra. Manau, pakanka žalios ar raudonos trasos.
Labai gražus miškas. Vien dėl jo verta eiti 😍 Bent jau žalią. Takas iš tiesų lengvas. Tiesą pasakius, mėlynos trasos gal net ir neverta eiti. Nieko ten papildomai įspūdingo nėra. Manau, pakanka žalios ar raudonos trasos.
Trasoje esanti Mirador Hoya de Fireba apžvalgos aikštelė - vaizdas į vulkano kraterį. Nenorintys eiti net ir trumpo žygio, gali prie jo privažiuoti ir automobiliu.
Nors čia, aukštai kalnuose, debesuota, bet mes surezgam "planą chuliganą" - tikimės, kad pakilus dar aukščiau - iki aukščiausios salos viršūnės - galim atsidurti virš debesų 😌
Pico de Malpaso - aukščiausias salos taškas. Sako, kad giedrą dieną iš čia galima matyti ne tik La Palmą, La Gomerą, bet net ir Teidės viršūnę Tenerifės saloje !
Nustembam, nes privažiavimas ne itin geras. Lyg ir platus, ne status kelias. Bet net 2 atkarpos be asfalto 😕
Mūsų planas nesuveikė - viršūnėje viskas debesyse, nors pagal prognozes turėjo šviesti saulė 😪 Guodžia tai, kad nepanašu, kad ir įprastai būtų populiari ir itin graži vieta. Nėra net jokios infrastruktūros.
Grįždami link nakvynės vietos užsukam į Mirador de Jinama - vieną žinomiausių salos apžvalgos aikštelių 1230 m aukštyje.
Deja, ji irgi debesyse. Atvažiuosim kitą kartą, nes ši apžvalgos aikštelė netoli mūsų nakvynės vietos 👌
Deja, ji irgi debesyse. Atvažiuosim kitą kartą, nes ši apžvalgos aikštelė netoli mūsų nakvynės vietos 👌
Į kitą pusę nuo mūsų nakvynės vietos - Mirador de Isora.
Pasisekė, nes jis šiek tiek žemiau, o šioje salos pusėje debesų nebuvo 👍
Pasisekė, nes jis šiek tiek žemiau, o šioje salos pusėje debesų nebuvo 👍
Dar patarimas, į šia apžvalgos aikštelę važiuokit popiet, nes ryte galit atidurti prieš saulę 😉
6 diena, 2026-03-11
Pirmoji vieta kurią lankome šiandien - Mirador de La Pena - Cesar Manrique darbas. Kaip gi, Kanarų salose be jo 😊
Deja, viskas skendi debesyse. Gerai bent jau tai, kad skirtingai nei kitose salose, įėjimas nemokamas.
Laikomės jau išbandytos taktikos. Nusileidžiam į pakrantę. Čia šilta ir saulėta 😊
Deja, viskas skendi debesyse. Gerai bent jau tai, kad skirtingai nei kitose salose, įėjimas nemokamas.
Laikomės jau išbandytos taktikos. Nusileidžiam į pakrantę. Čia šilta ir saulėta 😊
Ecomuseu de Guinea. Tai muziejus iš 3 dalių. Čia ne tik galima susipažinti su čiabuvių buitimi, bet taip pat čia yra ir vulkaninis urvas. O taip pat ir driežų - milžinų prieglauda (jie gali išaugti iki 80 cm). Vulkaninis urvas apžiūrimas tik su gidu. Viso apsilankymo (dar su kaimu ir driežų prieglauda) trukmė - apie 2 val. Ekskursijos vedamos 09.30 val., 10.30 val., 11.30 val., 12.30 val., 15 val. Rekomenduojama pasiskambinti telefonu: +34 922 555 056. Bilietas kainuoja 9,50 eur.
Pirmiausia pradedame nuo driežų. Gidė kalba tik ispaniškai. Duoda lapus anglų kalba. Nuobodu. Driežus sunku pamatyti. Ši muziejaus dalis nevykusi, nors visas muziejus iš esmės ir sukurtas dėl driežų, siekiant surinkti lėšų, nes tai nykstanti rūšis.
Pirmiausia pradedame nuo driežų. Gidė kalba tik ispaniškai. Duoda lapus anglų kalba. Nuobodu. Driežus sunku pamatyti. Ši muziejaus dalis nevykusi, nors visas muziejus iš esmės ir sukurtas dėl driežų, siekiant surinkti lėšų, nes tai nykstanti rūšis.
Nusileidimas į urvą irgi tik su gide (jau kita), kuri irgi kalba tik ispaniškai. Įdomu tai, kad reikia užsidėti šalmus, nors akivaizdžiai jokios grėsmės net būti negali. Lyg eitum į savo rūsį uogienės ir užsidėtum šalmą. Tai, turbūt, labiau atrakcija turistams, kad įdomiau būtų 😊
Man juokingiausia buvo tai, kad į urvą lindome 12 žmonių grupė. Iš jų 8 moterys ir 4 vyrai. Visi vyrai šalmus užsidėjo tvarkingai. Iš moterų tik mano žmona. Kitos, turbūt, kaip nesusipratimą vertino. Viena neužsisegė, kita kreivai, trečiai šukuosenai trukdė ir t.t. 😃
Urvo lankoma dalis - tik 90 m ilgio, nors jis yra daug ilgesnis. Urvas rastas atsitiktinai, tik 1994 m., statant prieglaudą driežams, kai sunkiasvorė technika pralaužė viršutinę dalį. Lankytojams urvas atidarytas tik 2014 m. Vienoje vietoje yra skylė į paviršių. Pagal legendą, anksčiau, kai buvo draudžiama dirbti šventinėmis dienomis, vienas ponas nepaisė draudimo ir dirbo Šv. Onos dieną. Trenkė žaibas ir jis nugarmėjo žemyn su visu mulu.
Kažkada gyvenvietėje gyveno bimbačiai - pirmieji salos gyventojai. Jie gyveno lavos urvuose. Jie buvo pusiau klajokliai, nes keisdavo gyvenamą vietą bent 2 kartus per metus, priklausomai nuo to, kur rasdavo tinkamų augalų gyvuliams ir patys imdavo vynuogių derlių. Vėliau, atėjus ispanams, čia susikūrė Gvinėjos gyvenvietė (17 a.). Jie statė jau ir išorės namus iš akmenų. Dabartiniai namai sunešti į šią vietą ir iš apylinkių. Neaišku nuo ko kilo pavadinimas. Nuo Anglijos piniginio vieneto - Ginėjos. Ar nuo Afrikos Gvinėjos, iš kurios buvo plukdomi vergai. Nei viena versija nėra patvirtinta, bet gali būti, kad jos abi persipynusios. Tiek anksčiau, tiek vėliau, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas šuliniams, nes vanduo užtikrino išgyvenimo galimybę. Vėliau, 20 a. viduryje, daugelis gyventojų dėl ekonominių priežasčių, ypač po 1948 m. sausros, išsikėlė į Pietų Ameriką. Tik 1970-1980 m. čia ėmė kurtis atvykėliai, daugiausia iš La Palmos.
Labai vaizdinga ir įdomi gyvenvietė. Vien dėl jos verta apsilankyti šiame komplekse 👍
Vos porą minučių automobiliu nuo muziejaus - Las Puntas. Tai - nedidelis pakrantės kaimelis netoli Fronteros, garsėjantis tuo, kad jame kažkada (1984 m.) buvo mažiausias pasaulyje viešbutis - Puntagrande, nors vietiniai jį vadina El Hotelito. Jis dėl to net buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą ! Jame tik 4 kambariai.
Viešbutis, bent jau iš išorės, gana paprastas. O vietovė aplink - vaizdinga.
Už kelių kilometrų pakrante - Piscina Natural La Maceta - labai populiarūs natūralūs baseinai.
Manau, kad tai geriausi natūralūs baseinai saloje ir vieni geriausių visame Kanarų salyne. Vandenyno bangos pasiekia baseinus. Net ir nesimaudant, o visa tai stebint iš viršaus - gana gražu. Bet tik yra viena sąlyga - kai yra bangos ☝
Verta šiek tiek ir pasivaikščioti - iki Mirador Punta del Pozo. Labai arti.
Netoliese - Playa Charco los Sargos - dar vieni natūralūs baseinai.
Jie kiek kitokie, nei Maceta. Į baseinus reikia nusileisti, jie labiau pačioje jūroje.
Beje, šioje vietovėje pigiausi degalai visoje saloje. Nors tai rašyti šiek tiek keista, nes visoje saloje išvis tik kokios 4 degalinės 😊 Visos kitos priklauso "Disa" tinklui, todėl jose ir kaina vienoda. O ši degalinė - automatinė. Kuro kaina (95) nurodyta po 1,405 EUR. Įdomu tai, kad taikoma nuolaida, kuri niekur nereklamuojama. Jau tik mokėdamas pamatai, kad skaičiuoja 20 cnt. nuo litro pigiau 👍
Jie kiek kitokie, nei Maceta. Į baseinus reikia nusileisti, jie labiau pačioje jūroje.
Beje, šioje vietovėje pigiausi degalai visoje saloje. Nors tai rašyti šiek tiek keista, nes visoje saloje išvis tik kokios 4 degalinės 😊 Visos kitos priklauso "Disa" tinklui, todėl jose ir kaina vienoda. O ši degalinė - automatinė. Kuro kaina (95) nurodyta po 1,405 EUR. Įdomu tai, kad taikoma nuolaida, kuri niekur nereklamuojama. Jau tik mokėdamas pamatai, kad skaičiuoja 20 cnt. nuo litro pigiau 👍
Pietaujame ir šiek tiek pasivaikštome ir po Fronteros miestelį.
Į juos reikia nusileisti. Bet jų išskirtinumas - vaizdas iš aukščiau. Juodos vulkaninės uolienos ir turkio spalvos vanduo sukria patrauklų kontrastą.
Pakylam į gyvenvietę - virš jos - vieniša Ermita de Nuestra Senora de Candelaria bažnytėlė.
Jos varinė iš toli atrodo labai išdidžiai, o vaizdas nuo jos - nuostabus.
Ši bažnytėlė datuojama 19 a., nors šioje vietoje bažnytėlė stovėjo dar nuo 17 a.
Ji stovi ant raudonojo ugnikalnio - Montana Joapira.
Šalia bažnytėlės - Campo de Lucha - unikalus ir įdomus raudonos spalvos amfiteatras. Jis atrodo neįprastai, nes yra ryškiai raudonas, o jo viduryje, lyg arenoje, juodas smėlis.
Tiek į bažnytėlę, tiek į amfiteatrą, galima įeiti.
Visus atviliojanti varpinė - šiek tiek aukščiau. Į ją pakilti negalima, bet ji neaukšta, o vaizdas ir nuo jos apačios - puikus į visas puses 😎 Beje, varpinė kažkodėl vadinama Campanario de Joapira - kitaip nei bažnytėlė 😵
Kylam į kalnus - link "namų".
Kelias itin vaizdingas - visą laiką puikus vaizdas į el Golfo slėnį. Labai panašu ir netgi slėnis tas pats, kaip ir Mirador de La Pena. Tik iš kitos pusės. Kadangi mums netrukdė saulė, tai vaizdai buvo dar geresni 😍
Ji puiki. Yra parkelis (sūpynės, pavėsinės, grilius, didelė erdvė), puikiai prižiūrima sanitarinė zona.
Apeinam neilgą žiedinį pasivaikščiojimo maršrutą joje (apie 2,5 km). Bet neapsigaukit, jis ne toks jau ir lengvas, nes pusę jo - į kalną. Jį reikėtų eiti ne tikintis kažką naujo ir netikėto pamatyti, o jei norisi, tiesiog, tik pasivaikščioti. Pvz. mes, radome "šunį" 😊
7 diena, 2026-03-12
Rytas prasideda siurprizu - nuleista padanga 😲
Mūsų gyvenama vieta atoki, privažiavimas sudėtingas. Pagalbą kviestis - būtų komplikuota net nupasakoti kur mes esame ir kaip privažiuoti (GPS rodo šiek tiek kitą vietą).
Pats pakeičiu atsarginį ratą (mažas). Atsargiai nuvažiuojam iki serviso.
Ten darbuotojas iškart paskambina į nuomos bendrovę. Sutvarko nemokamai. Tik duoda pastabą, kad kitą kartą geriau, visgi, patys iškart skambintume į nuomos bendrovę 😌
Toks mažas, smailus akmenukas įsmigęs buvo, kaip kokia vinis. Net nesitiki, kad taip galėjo nutikti.
Po tokių nuotykių ir išbandymų žmona pareiškia, kad automobilio dabar nevairuos. Juolab, kad nuvežus mane į norimą vietą, manęs pasiimti jai reikėtų grįžti į statų kalną.
Ką darysi, palieku ją su visu automobiliu salos sostinės centre, o pats ketinu praeiti vienos krypties trasą, kuri baigsis būtent čia.
Norint tai padaryti, pirmiausia reikia nusigauti į trasos pradžią. Tai pavyksta gana greitai ir lengvai - nutranzuoju.
Tai mano modifikuota Ruta del Aqua trasos dalis.
Visa trasa būtų žiedinė. 11,9 km ilgio ir ją įveikti užtruktų apie 4-4,5 val. Paaukštėjimas būtų - 558 m. Tai gana rimtas žygis.
Pagal mano modifikaciją, trasa tampa dvigubai trumpesnė ir lengvesnė, nes eisiu tik tą dalį, kuri veda žemyn, o atkarpą aukštyn įveikiau keliu - tranzuodamas. Vėliau sustosime viename "miradore", kuris atrodo vertas dėmesio šioje, praleistoje atkarpoje.
Pirmyn.
Trasa nuostabi 😍 Labai primena Azorų salas, bet visko dar daugiau 👍
Iš pradžių ganyklos, kalvelės ir tolumos.
Po to - garsusis Garoe medis.
Tai - šventasis medis. Jis net atvaizduotas salos herbe ! Sakoma, kad kadaise jis išgelbėjo vietinius aborigenus nuo mirties iš troškulio, nes vanduo tekėjo iš jo lapų.
Tiesa, šiandien jis sulaukia daug kritikos, nes originalus Garoe medis buvo sunaikintas uragano dar XVII amžiuje, o jo vietoje 1946 m. buvo pasodintas kitas, kurį galima aplankyti šiandien. Priėjimas prie jo kainuoja 2,5 euro. Nedaug, bet daugelis piktinasi, kad reikia mokėti už priėjimą prie ne originalaus, paprasto medžio.
Aš į tai žiūrėjau kiek kitaip. Tu moki ne už medžio pamatymą. Tu moki už legendą, salos istoriją. Tai, tarsi, Eivos medis filme "Įsikūnijimas". Būtent tokią reikšmę jis turi vietiniams gyventojams salos istorijoje.
Mano subjektyviu vertinimu, "kaltas" čia buvo gal net ne pats medis, o lavos suformuoti baseinėliai ir urvai šalia jo. Juose galėjo kauptis vanduo, kuris ir gelbėjo nuo sausros. Medis - tik simbolis.
Prie medžio galima privažiuoti ir automobiliu. Skaitant atsiliepimus atrodo, kad kelias itin blogos būklės. Tokios blogos, kad nelaimės atveju negaliotų net draudimas. Realiai nėra taip blogai, važiavome ir blogesniais keliais šioje saloje.
Na, bet aš einu trasą toliau.
O toliau prasideda įspūdingiausia žygio dalis 😎 Kaktusai, raudonas gruntas besikeičiantis su sodriai žalia augmenija. Itin vešlūs medžiai. Galiausiai panorama į Villaverde. Visko tiek daug ir viskas, tiesiog - puiku 😍 Nuotraukos nei iš tolo nieko neperteikia 😒
Įveikiau savo atkarpą per 2 val. Nesutikau nei vieno žmogaus (išskyrus prie Garoe medžio). Esu labai patenkintas šia trasa ir savo žygio modifikacija 😉
Mums pasiseka, pasiekus Charco Manso pamatome, kad pakrantėje - gana didelės bangos 👍 Būtent tokiomis gamtos sąlygomis rekomenduojama čia apsilankyti. Labai įdomu stabėti į uolas dūžtančias bangas 😲 Žinoma, jei ketinate maudytis, geriau rinktis ramesnį orą 😊
Yra ir arka, kuri traukia fotografus.
Maudynių vieta, tarsi, įlanka.
Beje, čia puiki vieta ir pavalgyti: "mėsos fiesta" - 12 EUR. Keptos sardinės - 6 EUR.
"Mėsos fiesta" - žinomiausias ir populiariausias patiekalas tarp turistų. Daug mėsos, kuri patiekiama su bulvėmis ir šiek tiek daržovių. Lyg guliašas, bet ne padaže 😊
Tęsiam pažintį su šia salos dalimi.
Pozo de Las Colcosas - žvejų kaimelis, kuris itin gražiai atrodo iš viršaus 😎
Pozo de Las Colcosas - žvejų kaimelis, kuris itin gražiai atrodo iš viršaus 😎
Norint pasiekti žvejų pašiūres pakrantėje, reikėtų leistis į apačią. Nesu tikras, ar tai daryti būtų verta, nes labiausiai ši vieta visus ir vilioja - vaizdu iš viršaus. Tačiau, kaimelyje yra ir natūralūs baseinai. Rašoma, kad šalia jų - Neptūno statula iš perdirbtų medžiagų. Menininko Ruben Armiche darbas.
Ar verta, mes net ir norėdami nesužinosim - dėl griūties grėsmės, nusileidimas į kaimelį buvo draudžiamas.
Grįždami į savo gyvenamą vietą dar kartą užsukame į Mirador de La Pena - šiandien oras geresnis, gal pavyks ką nors pamatyti ir be debesų 😊
Gražu 👍 Tik šį kartą fotografavimui trukdė jau saulė. Viskas matyti, tik nufotografuoti sunku 😊
Naudodamiesi proga, kad nelyja ir nėra debesų, užsukame ir į Mirador Tinor.
Tai tas pats "miradoras", kuris turėjo būti šiandieninio mano žygio "sunkiojoje" dalyje ir kurį aš praleidau.
Įdomus. Su vaizdu į vandens saugyklą.
8 diena, 2026-03-13
Tai paskutinė mūsų diena saloje. Net ne diena, o pusdienis. Iš to, ką norėjome joje pamatyti, vienintelė likusi nepamatyta vieta - Mirador de Jinama.
Bandom gal trečią ar ketvirtą kartą. Deja, jis - vėl debesyse 😕
Tiksliau ne pats "miradoras", o vaizdas į apačią.
Pripilam kuro į automobilį. Viso saloje pravažiavome 434 km. Vidutinės sąnaudos - 6,27 LTR.
Grąžinant automobilį darbuotojas dar kartą nuramina, kad dėl pradurtos padangos tikrai neturės jokių pretenzijų 😊
Atgal į Tenerifę skrendam vėl su „Canary fly“.
Kokia išvada apie El Hierro?
Tai viena iš labiausiai patikusių salų salyne ! Jei jau gyventi Kanarų salose, tai viena iš favoričių būtų būtent ši sala. Visiškai palaikau vietinius gyventojus, kurie labai nenori masinio turizmo. Čia nėra kamščių, triukšmo, šurmulio. Čia karaliauja ramybė. Vangiai slampinėja katės. Čia galite nerasti net kur pavalgyti, ar net dirbančios parduotuvės. Bet čia tikrai rasite pusiausvyrą, ramybę ir pajausite gamtos harmoniją. Įsimylėjau šią salą 😍
Norėdami skaityti kelionės tęsinį ir mūsų patirtį La Palma saloje, spauskite čia:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą